Sirijus – mūsų protėvynė? (video)

Persų filosofas Mīr Dāmād savo filosofines įžvalgas neretai papildydavo eilėmis.

Visata ir jos žvaigždės tokios gražios, tyros ir harmoningos.

Kas egzistuoja danguje, tas formą turi žemėj[i].

Be abejo, atidžiam skaitytojui nesunku pastebėti, kad šio dvieilio antroji dalis – pagrindinė hermetizmo maksima, atėjusi dar iš senovės Egipto ir minima vadinamojoje „smaragdinėje lentelėje“ (tabula smaragdina), kuri pirmąsyk aprašyta arabiškoje X a. Kitāb sirr al-asrār („Knyga apie valdymo mokslą“, XII a. išversta į lotynų kalbą kaip „Secretum secretorum“ – „Paslapčių paslaptis“), randama ir vadinamajame „Hermetiniame rinkinyje“ (Corpus Hermeticum). „Hermis gali būti suvoktas kaip archetipinė funkcija, kaip mitinė tam tikros rūšies paradigmų personifikacija.“[ii]

Reikia pažymėti, kad Hermio pėdsakų esama ir Irane: jis vaizduotas ant monetų (graikų-baktrų, indų-skitų ir partų laikais, III–I a. pr. Kr.). Kušanų imperijoje (sanskr. Kuṣāṇ Rājavaṃśa, part. Kušanxšaθr) Indijoje (30–375 m.) Hermio simboliką „pasiskolino“ dievas Pharro, kaip tai galima pamatyti to meto monetose ir antspauduose.

Pasak Mary Boyce, nėra iki galo aiški Hermio kilmė, tačiau greičiausiai tai nebuvo helėnų dievas, o kur kas senesnių laikų dievybė, kurią mokslininkė siejo su asirų ir babiloniečių išminties ir rašto dievu Nabu, kilusiu iš šumerų moteriškosios dievybės (ji globojo žiniją, raštą, mokslą, derlingumą, laikyta Žemės Motina Deive) Nanibgal (kiti vardai – Nisaba, Nidaba)[iii].

Hermis – tai ir egiptiečių įstatymų (dieviškųjų bei žmogiškųjų), teisingumo, rašto, harmonijos dievas Totas (ḏḥwty), hinduistų bei džainų žinijos, mokslo ir meno deivė Sarasvatī (tamil. Kalaimagal, Kalaivaani, Vaani). Hermis, spėjama, turi ir persišką atitikmenį – Tirą (avest. Tištrya), zoroastristų gyvybę nešančio lietaus ir derlingumo dievą, aprašytą ir persų nacionaliniame epe Shahnameh, pieštą kaip strėlė[iv]. Dabartinio Irano (ne zoroastristiniame) kalendoriuje ketvirtasis mėnuo vadinamas Tir.

Pasigilinus paaiškėja, kad Nanibgal / Nabu / Tištrya / Hermis / Totas / Sarasvati (vieni daugiau, kiti – mažiau) susiję su ryškiausia nakties danguje Žemėje matoma žvaigžde Sirijumi (gr. Seirios – „spindintis, kaitrus“). Kuo ji ypatinga tyrinėjant Sadro filosofiją? Sadro sintezuotoje „transcendentinėje teosofijoje“ nemažai vietos skirta kosmologijai. Mūsų manymu, Sirijus (senovės Egipte vadintas Sopdet, arab. aš-ši‘rā, لشِّعرى; kita reikšmė – „valdovas“) ne veltui minimas ir Korane: „Ir Jis [Dievas] yra Viešpats Sirijaus“ (53:49; wa-annahu huwa rabbu l-shiʿ'rā). Manoma, kad Korane Sirijus galėjo atsidurti todėl, kad jį garbino ikiislamiškosios arabų gentys. Sirijus garbintas bemaž visame senajame pasaulyje – nuo Egipto ir Mesopotamijos bei Irano iki Skandinavijos, Kinijos, Afrikos, Amerikos indėnų kraštų, Polinezijos, Indijos.

„Oriono šuo“ Sirijus sietas su karščiausiomis metų dienomis, vadinamosiomis „šunų dienomis“ (lot. diēs caniculārēs), – ši tradicija galbūt atkeliavo iš Egipto ir Mesopotamijos, kur Sirijus danguje ryškiai sužibėdavo prieš pat potvynį. Tiesa, tai nepaaiškina, kodėl Aliaskos inuitai Sirijų vadina „Mėnulio šunimi“, blekfutai – „šuns veidu“, čerokiai laiko žvaigždę-šunį „sielų kelių“ sargybiniu.

Šiuolaikiniai teosofai Sirijų vadina Žemėn atsiųsto jos prižiūrėti Sanat Kumaro, gyvenančio Šambaloje, tėvyne.

Milijono žmonių nesiekianti Afrikos dogonų tauta (Malis, Nigeris, Burkina Fasas), remiantis prancūzų antropologu Marceliu Griauleʼiu (1898–1956) bei dar keliais jo kolegomis (Germaine Dieterlen, 1903–1999, Robertu K. G. Templeʼu, gim. 1945 m.), nuo senovės žino, kad Sirijų lydi žvaigždė antrininkė Sirijus B (nematoma plika akimi), kalba ir apie trečiąją Emme Ya, dėl kurios egzistavimo mokslas galutinio atsakymo dar nedavė. Kaip dogonai sugebėjo paskaičiuoti „šuns žvaigždės“ dvynės buvimą ir sudaryti tikslų kalendorių pagal Sirijų, nėra žinoma. Dogonų animistinėje religijoje Sirijus (Sigui, Sigu Tolo) vaidina svarbų vaidmenį garbinant protėvių dvasias nommo („duoti atsigerti“; tai – į žuvis panašios hermafroditiškos amfibijos, „vandens valdovės“, „stebėtojos“, „mokytojos“). Dogonai teigia, kad nommo – iš planetos, kuri sukasi aplink Sirijų, atskridę į Žemę, sukūrę vandens telkinį ir jame apsigyvenę. Nommo būtinas vanduo, kitaip jie Žemėje neišgyventų. Nommo išmokė žmones įvairių dalykų, teigia dogonai. Dogonų mitologija, susipinanti su astronomine realybe, sukėlė daug ginčų tarp paleokontakto su ateiviais iš kosmoso šalininkų ir neigėjų.

Greta šių faktų dar pridursime, kad Sirijų garbina ir sudėtingą kosmologiją, susijusią su juo, turi sererai (Senegalas, Gambija, Mauritanija), kurie vadina jį Yoonir. Sirijus sererams šventas, gydančioji žvaigždė, ją, kaip visatos centrą, simbolizuoja nupiešta penkiakampė žvaigždė. Protėvių dvasios, atkeliavusios iš Yoonir, vadinamos pangool (vns. fangool), jos atrodančios kaip gyvatės. Penkiakampės žvaigždės viršūnėje – aukščiausioji dievybė Roog, o kiti keturi kampai – visatos esminiai taškai. Penkiakampe žvaigžde sererai dažnai pasirašo dokumentus.

Galima tęsti pasakojimus apie Sirijų žmonijos suvokime, tačiau esmė ne jų kiekyje, o tame, kad tai svarbiausias dangaus kūnas ir greičiausiai mūsų protėvynė.