įrašas 0001

Dravenis, „išklydęs“ iš kelio išgirsdavo garsų perspėjimą, kiaurai veriantį ausis:

– Sugrįžkite atgal! Tuoj pat!

Kartą Dravenis nepakluso ir atsitrenkė į popierinį namą, kurį perplėšęs kiaurai pamatė tą pačią gatvę.

– Nebandykite eiti! – įspėjo nematomas globėjas. Ne angelas, ne velnias. Nežinia kas. Atsakyta bus vėliau (žr. teksto pabaigą!).

Dravenis žengė per namą kiaurai, ir pajuto didžiulį vėjo gūsį, kuris jį nubloškė atgal.

– Nejau neįmanoma įeiti? – nepasidavė Dravenis ir dar kartą peržengė popierinę sieną.

Kitoje kartono pusėje stovėjo Guru Guru. Jis metė žadintuvą tiesiai Draveniui į nosį. Pataikė. Atsimerkė elektros lemputės. Kambaryje buvo šviesu. Dravenis gulėjo ant grindų, nes kambarys buvo tuščias. Jokių baldų. Tik palubėje suposi apvalus sietynas. Dravenis suskaičiavo lemputes. Septynios. Geras skaičius. Teisingas, magiškas, palankus.

Dekoracijų valdžia, kartono diktatas, skysti akvareliniai dažai. Nestingsta spalvos. Kontūrai paneigia kampus. Visi namai apvalūs. Ir debesys nutapyti nemokšiškai, paskubomis, ir upė neužbaigta. Viskas plūduriuoja egzistenciniame rūke. Jei ne surūdijęs vamzdis – dingtų miestas. It chronomiražas. Tik grafičiai neleidžia griūti namams. Pagalba – moderni ir postmoderni. Visokia. Dravenis pajuto, kad negali priprasti prie savo gyvenimo, nes jis naujas, nes jis netikras, nes jis akivaizdus, nes sekina, nes jis – yra ne jis.

O kas? Kas yra kas? Kam įkas gyvatė – tas ir pasakys. Angies akys žiūri TV, kiaulės akys žiūri į reklamą, vilko akys žiūri į avis. Dravenio akys buvo nestiklinės, be to apsaugotos žvilgsniu, tikru, nesuklastotu. Jis matė kaip mirkčioja sankryžų šviesoforai ir niekada nesistengė mirksėti sinchroniškai, nes buvo apsigimęs maištautojas.

Bet nebuvo kito pasirinkimo. Dravenis nepaliovė žiūrėjęs į miestą, nors tai neatnešė jokios apčiuopiamos naudos. Pinigai – žvilgsnis. Žvilgsnis – pinigai. Geriau žiūrėti į sieną. Apčiuopiamai ilgai, kol it pieniniai dantys iškris kvailos mintys, ir pakilus nuo grindų vėl protą „nulauš“ mintys ir taps beviltiškai tamsu. Kaip įjungto monitoriaus ekrane.

Jei nerūkai, gali prisidegti cigaretę ir apakti nuo ryškios degtuko šviesos, kuri užges kartu su nuodingu dūmu, ir gyvenimas tik patvirtins debesų perimetrą, kurio nepasieks nei alpinisto virvė, nei pakaruoklio virvė.

Trūksta vandens, vamzdžių, kibirų, statinių, kanistrų, nėra net paprastų stiklinių. Trošku. Tenka gerti vandenį atskiestą tuščia talpa, atsirėmus į duobę, ir atsirūgus pakeisti gurkšnį spjūviu į spalvingą sidro etiketę. Skonį slepia reklama. Sunku nustatyti, ką geri: ar sieros rūgštį ar falsifikuotą alų. Svaigina viskas. Neįmanoma detoksikacija. Nepasiekiamas blaivumas. Pagirios užpildo smėlio dėžes ir kiekvieną rytą nuo asfalto kiemsargiai surenka jau užgesusias nuorūkas, jau atidarytus kamštelius, jau tuščias skardines, ir neranda tik varnų pačiūžų, nes greitis kitas. Neslidus. Nepavydus. Bespalvis it rytas.

Pagaliau Dravenis suprato, kad jis vėl rašomas iš naujo, autoriaus, kurio jis niekada nepamatys, bet privalės paklusti visoms rašytojo (ne angelo, ne velnio) kvailystėms.

2015 m., įrašo vieta nežinoma.