SUTEMON: „Dainuojam ir apie laisvės troškimą, ir apie savivertę, ir apie kovą su priešu (nesvarbu, išoriniu ar vidiniu)“ (video)

Nuorodos:

www.sutemon.lt

https://www.facebook.com/SutemonOfficial

https://www.youtube.com/user/SutemonOfficial/videos

http://www.last.fm/music/Sutemon

Interviu (2015 01 21):

Kaip „prasidėjo“ grupė „Sutemon“?

Rokas (R.): „Sutemon“ prasidėjo veikiausiai kaip ir daugelis grupių – nuo daug metų tūnojusio noro kurti muziką ir atlikti ją gyvai, su komanda.

Visai atsitiktinai vieną vakarą pamačiau Simoną repeticijų studijoje, kurioje tuo metu lankydavausi, grojantį su „Crypts of Despair“. Iš karto supratau, kad noriu, jog būgnais mano grupėje grotų būtent šis žmogus. Įdomiausia dalis tame, kad Simonas buvo death metal išpažinėjas, o aš svajojau groti heavy. Nesitikėjau, kad jis „pasirašys“ tokiai avantiūrai. Tačiau panašu, kad šitie stiliai nėra tokie nesuderinami, kaip būtų galima pagalvoti.

Simonas (S.): Beje, Rokas pamiršo paminėti, kad dar prieš įkuriant „Sutemon“ mudu buvome pakviesti į  vieną viduramžiškos muzikos projektą (mėgstu nestandartines patirtis). Kažkaip nutiko, kad tarp įprastų „darbinių“ kūrinių šlifavimo sugalvojome paimprovizuoti ir tai suskambėjo stebėtinai darniai. Įtariu, kad būtent tai padėjo galutinį tašką Roko apsisprendime pakviesti mane į heavy grupę. Nemaža dalis Lietuvos ekstremalesnės muzikos atstovų šį stilių mala su ghm... ne uogiene (juokiasi), o aš iš principo pagalvojau: „why not?“, taigi heavy yra daugelio dabartinių metalo šakų pradžia! Na ir, kaip matote, grojame iki šiol.

Kokias idėjas skleidžiate savo muzika?

R.: Pastaruoju metu man įdomiausia dainose nagrinėti egzistencinius klausimus. Šiandienos žmogus turi daug psichologinių problemų, patiria daug streso dėl nemėgstamo darbo, neišpildytų troškimų, kenčia nuo auklėjimo spragų ir neprisitaikymo pokyčiams. Dažnai patys save užspeičiame į kampą.

Man įdomu, kas tai lemia, kodėl nesugebame išsilaisvinti iš savo pačių užnarpliotų pinklių, nemokame būti tuo, kuo norime. Tamsių akimirkų patiria kiekvienas. Būtent jos man ir atrodo giliausios ir atskleidžiančios daugiausiai mūsų pasąmonės klystkelių.

Kodėl grojate būtent heavy metal? Sutikite, juk šiais laikais tai tikrai nėra populiariausias sunkiosios muzikos žanras?

R.: „Sutemon“ yra grupė be išskaičiavimo. Mums nėra svarbu, kas populiaru metalo „rinkoje“ (jei apskritai tokia yra). Asmeniškai aš visada buvau emocinis klausytojas, man svarbu, kad muzika įtrauktų į tam tikrą atmosferą, apgaubtų tarsi šydu, kuris leistų atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Tokį pojūtį man sukelia būtent heavy metal žanras. O kadangi didžioji dalis grupės kūrybos sutelkta mano rankose, grojamam stiliui neišvengiamai turiu daugiausiai įtakos.

Ir vis dėlto negalėčiau pasakyti, jog tai, ką atliekame, yra besąlygiškas sunkusis metalas. Pasiklausykite įrašų iš koncertų, mes negrojame kaip 9-ajame deš. Taip, yra „švarus“ vokalas, yra melodingumas. Bet visa kita – tiesiog gražių sąskambių paieška, nesigilinant į tai, kokią etiketę jiems būtų galima užklijuoti.

Vasario 16–ąją grosite koncerte „Iš kartos į kartą“. Ar esate patriotinės muzikos grupė?

R.: Keista, tačiau nemažai žmonių laiko„Sutemon“ patriotinio roko grupe. Iš tikrųjų, tai mes nei vieno „gabalo“ apie Tėvynę neturim. Taip, galbūt nemažai idėjų, sklindančių kartu su „Sutemon“ muzika, yra artimos patriotiško žmogaus idėjoms. Mes dainuojam ir apie laisvės troškimą, ir apie savivertę, ir apie kovą su priešu (nesvarbu, išoriniu ar vidiniu). Bet patriotizmas tiesiogine prasme tikrai nėra mūsų kūrybos esmė.

Kita vertus, iš dalies džiugu, kad žmonės tai mūsų muzikoje įžvelgia – vadinasi, jie patys yra patriotai. Juk dainų tekstus interpretuojame, pasiimame iš jų tai, kas artimiausia mums patiems, ir dešimt klausytojų tą patį kūrinį gali suprasti dešimčia skirtingų būdų. Ir jie visi bus teisūs. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad faktas, jog negrojame patriotinio roko, nereiškia, kad nesame savo šalies patriotai.

S.: Jaunystėje gana aktyviai reiškiau radikaliai patriotines pažiūras. Bėgant metams žmogus bręsta, požiūris, žinoma, keičiasi. Patriotizmas niekur nedingo, bet juk nebūtina marškinių ant bačkos plėšytis, kad Tėvynę mylėtum. O dėl muzikos, ne, mes tikrai ne patriotinio roko grupė.

Giedrius (G.): Kiekvienos tautos muzika yra skirtinga, ji identifikuojama per kūrėją, o kūrėjas formuojasi toje tautoje, jos vertybių sistemoje. Jeigu tam tikros socialinės erdvės individas dainuoja apie jos aktualijas, tai jo muzika jau patriotiška, ar dar ne? Man asmeniškai yra priimtina, kad Roko minėti simboliai egzistuoja mūsų muzikoje. Nesvarbu, ar vertinsime tai kaip patriotizmą, ar ne. Pats esu kovotojas šiame pasaulyje.

Jūsų dainos skamba tik lietuvių kalba. Kas lėmė tokį pasirinkimą? Nejau nedomina užsienio scena?

R.: Mus domina visos scenos. Tačiau egzistuoja daugybė pavyzdžių, kai grupės koncertuoja užsienyje ir dainuoja savo kalba. Jau ir taip pasaulyje tuoj būsim visi per daug vienodi. Man visiškai neįdomu būtų klausytis, pavyzdžiui, skandinavų grupės, kuri atvažiavusi į Lietuvą „šlebezdavotų“ lietuviškai. Kaip tik norėčiau patirti tai, ko savo šalyje neturiu. O teksto prasmę be vargo galima sužinoti, internetas juk viską gali. Neseniai Lietuvoje grojo „Rammstein“, surinko visą „Žalgirio“ areną. Nejaugi visi susirinkusieji moka vokiškai?

Gal kada ir mes sugalvosime kokia kita kalba sudainuoti. Bet tai turės turėti kažkokį idėjinį pagrindą.

„Sutemon“ gyvuoja jau trečius metus, tačiau vis dar nieko nesigirdi apie studijinius įrašus. Gal planuose jau yra pirmasis albumas?

R.: Labai daug laiko kamavomės dėl narių kaitos. Paruošdavome programą, tada vėl tekdavo ją ruošti iš naujo. Matyt, tai ir lėmė, kad ne tik koncertų per dvejus metus sugrojome vos keletą, bet ir studijinių įrašų vis dar neturime. Tačiau tikimės, kad šis etapas jau praeityje. O albumas sveikai funkcionuojančios grupės planuose juk būna visada. Ne išimtis ir mes, konkrečios datos CD dar neturime, galbūt 2015 pabaigoj.

S.: Rokai, manau jau metas atskleisti, ką vis nutyli. Iš tikro tai prieš pusmetį įrašinėjome singlą, tik viskas per tuos rūpesčius užstrigo. Tačiau žadame šią klaidą ištaisyti ir galbūt neužilgo bus paruoštas studijinis kūrinukas. Juolab kad beliko įrašyti vokalą.

Jūsų grupėje neužsibūna bosistai, pakeitėte jau keletą. Kas vis pakiša koją? Keliate labai aukštus reikalavimus?

R.: Kokios ten būna madingiausios frazės tokiu atveju? „Nesutapo interesai“? Taip, jei priskaičiuotume ir tuos žmonės, kurie nei karto su mumis taip ir neužlipo ant scenos, šiandien grojame jau su penktu bosistu. Matyt, kažkas prakeikė. O jei rimtai, tai įvairių buvo situacijų. Nemaža dalis kartu nelikusių žmonių buvo tikrai puikūs muzikantai, tačiau juk grupė yra gyvas organizmas. Visi turi savo interesų, milijonus papildomų veiklų. Taip jau sutapo, kad vis nepavykdavo kažko iki galo suderinti. Nežinau, galbūt Giedrius šiuo metu galėtų geriausiai papasakoti, ar sunku yra būti „Sutemon“ bosistu?

G.: Būtų galima filosofiškai paklausti, o kas yra „sunku“? Jei kažko tikrai nori, tai gausi. Šiuo atveju jaučiu didelį norą būti ir prisidėti prie grupės veiklos, darbo bei tobulėjimo. Įsiliejau į grupę visai netikėtai ir daug nesigilindamas, bet ją labiau pažinęs, supratau, kad ne tik pats galiu kažko pasisemti, bet ir duoti. Manau, tai puiki formulė produktyviam bendradarbiavimui. Be to, kažkuria prasme, mes visi trys esam kažkuo panašūs, todėl kolektyve vyrauja ne tik darbo nuotaikos. Kita vertus, „Sutemon“ bosistu būti nėra lengva – grupėje nėra antro gitaristo, tad esu lyg ritminė ir bosinė gitara viename. Grupės grojimo technikoje yra nemažai neįprastų niuansų. Gal kai kuriems bosistams nepatiko tokia koncepcija, nežinau. Bet žinau, kad dabar einame visu greičiu į priekį.

Kas jūsų muzikiniai įkvėpėjai? Kokių grupių muzikos klausotės?

R.: Veikiausiai bus staigmena, bet esu heavy gerbėjas. Iki Roy Khan pasitraukimo labai mėgau grupę „Kamelot“. Į sąrašą taip pat patektų Tobias Sammet su „Avantasia“ ir „Edguy“.

S.: „Graveworm“, „Burzum“, „Nile“, „Igorrr“, „Lemon Joy“, „Belphegor“, „Vader“, „Behemoth“.

G.: Mano požiūris į muziką yra pakankamai kompleksiškas. Neskirstau į žanrus arba „patinka nepatinka“. Esu kiek atlaidesnis lietuvių kūrybai, nei užsienietiškai. Neskubu vertinti, atkreipiu dėmesį į grupės kūrybingumą, idėjas, siekius. Esu melodingos ir itin sunkios muzikos gerbėjas. Vadinamieji dievukai galėtų būti „Opeth“, „Gojira“, „Quo Vadis“, „Insomnium“, „Wolfheart“, „Wardruna“, „Dordeduh“, „Beltaine“, „Before the Dawn“ ir daug kitų. Stengiuosi dar man neatrastų grupių, naujų stilių. Gal tas muzikos troškimas bei „kažko“ ieškojimas ir privedė mane prie muzikavimo, įkvėpė imtis kažko gyvenime.

Ką manote apie garso meną/eksperimentinę muziką/garsavaizdžio meną (derinant su ir teatru, pvz.) pasaulyje ir Lietuvoje? Ką labiausiai vertinate?

R.: Negaliu teigti, kad esu labai įsigilinęs į eksperimentinės muzikos plotmes, bet tai, ką teko girdėti, paliko dvejopą įspūdį.

Iš esmės gana sunku įvertinti ribą tarp eksperimentų ir netvarkos. Garso menas yra itin subtilus, ne visada lengva suprasti, kokias idėjas perteikia kūrėjas. Tuo ši kūrybos rūšis ir yra žavinga. Tačiau kyla klausimas, ar tikrai visada tos idėjos apskritai egzistuoja, ar visgi girdime paprasčiausią kakofoniją?

Kaip muzikantas labai vertinu atlikimo meistriškumą. Muzika, atliekama tam tikra prasme „klasikiniais“ instrumentais, turi du esminius meistrystės aspektus: instrumento valdymo gabumus ir sukeliamą emociją. Tuo tarpu eksperimentinės muzikos (bent jau tos, kurią teko girdėti) meistrystė labiau pasireiškia emociniame lygmenyje. Tad kaip vertinti tokį meną? Ar menas, kuris nereikalauja daugelio metų darbo, turi vertę, ar ne? Filosofinis klausimas, atsakyti nesiryžčiau.

Kaip ir minėjau anksčiau, nesu įsigilinęs į šią muzikos rūšį, tad gal tiesiog teko matyti ne pačius geriausius pavyzdžius, o tai ir lėmė atsargų požiūrį. Iš esmės juk be eksperimentų apskritai negalėtų būti tobulėjimo jokioje įmanomoje srityje. Tikiu, kad turėtų egzistuoti daugybė nuostabių eksperimentinio meno kūrinių.

Pats menas yra eksperimentas, gyvybė nekuriama išskaičiavimu ir formulėmis. Tačiau, mano giliu įsitikinimu, ne viskas, kas yra tiesiog „kitaip“, yra menas.

S.: Eksperimentavimas yra jėga, nes nežinai, kas gali nutikti. Gali gautis visiškas krachas, tačiau taip pat šitaip gimsta įvairiausi šedevrai. Pavyzdys – atlikėjas „Igorrr“, kuris į muziką sudeda visiškai iš šalies, atrodo, nesuderinamus dalykus (tango, black metal + dulkių siurblys + vištų poksėjimai). Bet jo muzika veža, ir atrodo, kad viskas sudėta į savo vietas. To paties ir aš savo kūryboje bandau pasiekti. Pradėti galima nuo nedidelių dalykų. Pavyzdžiui su grupe „NekKralai“ naudoju eksperimentinį grojamo žanro atžvilgiu instrumentą cowbell, ir, kaip su grupe matome, jis puikiai dera.

G.: Manau, eksperimentinė muzika yra visur. Kiekviena grupė ieško, bando padaryti geriau ar įdomiau nei praeitą kartą, praeitą dainą, praeitais metais. Čia labai svarbus laikas: kas vakar buvo naujovė, šiandien jau pasenę, ir atvirkščiai. Manau iš čia ir kyla visas vadinamasis garso menas. Jis tapo gajus šiuolaikinėje visuomenėje dėl technologijų pažangos. Atsirado galimybės pigiai ir kokybiškai įrašyti garsą, jį modeliuoti, keisti. Dabar kurti gali kiekvienas, ir tai yra gerai. Juk kurti, o ne naikinti yra žmogaus esminė funkcija. Žmogaus galingiausiu ginklu tampa teatras, pasirodymas. Kaip tai suvaldysime – išmonės klausimas. Galime pastatyti žmogų galingame muzikiniame fone ir vien jo stovėjimas bus įdomus, keliantis klausimų. Kaip stipriai mus gali paveikti garsai, ar ne... Bet ar jie turi išliekamąją vertę, ar tai tik momentinis impulsas?

Ar garsas yra menas? Gamta yra sukūrusi visus įmanomus garsus, mes juos tik atkartojame.