Svaras: „Muzika tam tikra prasme visada yra politizuota“ (video)

Esate bene pirmasis ir žinomiausias hiphopo atstovas Lietuvoje. Gal galėtumėte prisiminti, kaip, kada, kokiomis aplinkybėmis Lietuvoje atsirado šis stilius? Kuo Jus sudomino hiphopas?

Į Lietuvą šis stilius atkeliavo kontrabanda, kaip ir visi kiti muzikiniai stiliai. Vakarų muzika tuometinėje Sovietų sąjungoje tarp jaunimo buvo labai populiari. Ne tik todėl, kad labiau pažengusi ir todėl, kad dainavo užsienietiškai, bet ir todėl, kad gauti jos buvo ne taip jau lengva. Vienas mano pažįstamas kontrabandininkas, prekiaujantis įrašais Antakalnio „baracholke“ vadintame turgelyje, kažkada tiesiog įbruko kelias plokšteles su repo muzika.

Paklausiau, man skambėjo keistai ir net juokingai. Bet patiko, pasidomėjau šios muzikos šaknimis ir atradau, kad iš esmės tai – tokia pati socialinio protesto muzika, kaip ir pankrokas, kurį tuo metu grojau su draugais (tai buvo grupė „Depresija“, – M. P.). Tik, skirtingai nuo roko, hiphope galima išsakyti žymiai daugiau minčių, juk iš esmės jame akcentuojami žodžiai. Man patiko tai, nes buvo kažkas nauja, nes niekas beveik to nedarė, galų gale, hiphopo muzikos ritmas tiesiog sutapo su mano širdies ritmu.

Kaip apibūdintumėte hiphopo subkultūrą Lietuvoje? Kokioje ji stadijoje? Kiek šalyje yra jos grupių, atlikėjų, renginių?

Lietuvoje hiphopas atsirado apie 1990-uosius. Jei pradžia laikytume breikerius, tai šiek tiek anksčiau.

Beveik 20 metų gyvavimo vėjais neišlakstė, mes turime labai puikių ir nemažiau žymių reperių, diskžokėjų, grafičio paišytojų, kurie atstovauja net Europos elitą, turime ir breiko komandų.

Apie 1990 m. susirinkdavome visi, kurie domėjosi hiphopu ir svajodavome apie renginius, kuriuose būtų bent 100 žmonių. Dabar kiekvieną savaitę klubuose ir kitose erdvėse vyksta kas nors, susiję su šia subkultūra. Labai daug žmonių šiuo metu atrado arba bando atrasti kažka sau hiphope. Ir visa tai vyksta ne tik viešumoje, bet ir virtualioje erdvėje.

Koks hiphopo vaidmuo pasaulinėje kultūroje?

Kaip ir bet kokia kurybinė subkultūra, hiphopas formuoja kūrėjo ir besidominčio žmogaus vertybes ir pasaulėžiūrą. Kadangi hiphopas jau senai tapo multikultūriniu reiškiniu, jis yra labai patogus ir veiksnus bendravimui tarp žmonių, gyvenančių skirtingose pasaulio vietose ir netgi su kitomis subkultūromis besidominčiais žmonėmis.

Be viso to, hiphopas yra stipriausiai ir aštriausiai socialinius dalykus nagrinėjanti subkultūra šiuo metu pasaulyje.

Kaip pasikeitė hiphopas nuo jo atsiradimo? Kokios jo perspektyvos? Ar šis stilius turi tendencijas keistis, jungtis su kitais stiliais? (Kiek teko klausyti, bene labiausiai – su metalu, roku.)

Kaip ir visame kame, kas sukuriama žmogaus, hiphope irgi keičiasi skambesio mados, kurios laikas nuo laiko spirale grįžta atgal. 1990-ųjų gyvą skambesį 2000 m. pradžioje užgožė elektroniniai garsai, dabar vėl grįžtama prie šaknų, o kas bus toliau – pamatysim.

Stiliaus jungimasis su kitais stiliais priklauso nuo kūrėjų vaizduotės, aš manau, nėra tokio stiliaus, su kuriuo hiphopas negalėtų sukurti kažko savito. Tai galėtų būti rokas, džiazas, drum‘n‘bass, elektroninė muzika, na, o kad hiphopas gali pavirsti į popsą, tau įrodo daug visokių televizijų.

Mano nuomone, hiphopo muzikos išskirtinis bruožas – tai žodžiai. Nė viename muzikos stiliuje jų nėra tiek daug ir jiems nėra skirta tiek daug dėmesio. Ir kol liks taip, kaip yra, hiphopas gyvens per amžius!

Lietuvoje viena pagrindinių edukacinių repo užduočių – išgyvendinti iš klausytojo tą nelemtą „tik priedainio klausymą“, kurį suformavo apgailėtinos populiariosios muzikos kūrėjai.

Ką manote apie politiką, Lietuvos politikus? Ar hiphopas Lietuvoje bei pasaulyje – politizuotas?

Apie politiką žmonės mano taip: kai gerai gyvena – nieko nemano, kai blogai – keikia...

Aš koncentruojuosi ne tiek ties politika, o labiau ties socialiniais dalykais, pilietiškumu ir patriotizmu. Šie dalykai man svarbesni. O kadangi saugau sąžinę, su politika stengiuosi daug bendro neturėti, nors pripažįstu, kad kažkas turi daryti ir kažkas iš politikų turės pakeisti tą nelemtą požiūrį į politikus kaip sukčius ir vagis.

Tačiau nuo politikos visiškai atsiriboti neįmanoma, juk, nori ar nenori, tai – dalis gyvenimo. Aš balsuoju visada, tai – mano pareiga Tėvynei.

Muzika tam tikra prasme visada yra politizuota, nes atspindi nuomones. Kai išsakai mintis dainoje apie politinius įvykius, vykstančius tavo šalyje, argi tai - ne politikos dalis?

Kas labiausiai Jus įkvepia?

Mane labiausiai įkvepia emocijos, kurias man sukelia žmonės. Tai gali būti žymus muzikantas ar atsitiktinis praeivis, matytas filmas ar įvykis, gyvai stebėtas paties. Aš atmetu vardus ir pasiimu tą žinutę, kurią suformavo situacija. Ir tai mane įkvepia.

Kokios pagrindinės „G&G Sindikato“ propaguojamos idėjos?

„G&G Sindikatą“ sudaro žmonės su savo matymu ir idėjomis. Ir kiekvienas yra asmenybė, todėl pati grupė yra ta erdvė, kurion mes visi sudedame tai, kas kiekvienam mūsų svarbu.

Man pačiam svarbiausia – būti kantriam ir mokėti dalintis. Visa kita – tik šių dviejų dalykų dalis.