SENSACIJA. Evoliucionavę ar sukurti? (visas knygos tekstas)

                             2015 – 01 - 10  versija

       

                  Gyva atsiranda tik iš gyvo! Žmonės iš negyvos materijos dar nesugeba padaryti gyvos. Niekas nežino, kur riba tarp negyvo ir gyvo.

     Žemės planetoje bet kuris gyvas organizmas tai 20-ties skirtingų kairiųjų aminorūgščių – sudarančių įvairiausių erdvinių struktūrų ir savybių (funkcijų) baltymus – darinys.

     Kairioji aminorūgštis yra dešiniosios veidrodinis atspindys, o dešinioji – kairiosios. Nors kairė ir dešinė rankos mums atrodo visiškai vienodos, tačiau jeigu jas pabandytumėte sukeisti vietomis pamatytumėte, jog dešinė ranka netinka kairėje kūno pusėje, o kairė – dešinėje. Kairioji ir dešinioji aminorūgštis nesusijungs taip, kaip dvi kairiosios. Kituose pasauliuose gyvybė gali būti sudaryta iš dešiniųjų aminorūgščių. Kodėl Žemėje iš kairiųjų? Šiandien į tą klausymą, tikriausiai, niekas neatsakys.

     Kaip iš lego kaladėlių surenkami įvairūs daiktai, taip iš tų 20-ties išskirtinių (viso žinoma virš šimto) aminorūgščių surenkami visi gyvi organizmai: žmonės, gyvūnai, augalai, vabzdžiai, bakterijos, virusai... Valgydami vieni kitus organizmai gauna tų pačių amino rūgščių, t. y. savo ir savo palikuonių kūno statybai reikalingų medžiagų.

     Yra Lego kaladėlių surinkimo planas (piešinėlis). Yra ir kiekvieno gyvo organizmo projektas (failas). Jis Žemėje užrašytas DNR struktūra, tiksliau keturių skirtingų azotinių bazių (nukleotidų) seka. Daugindamiesi organizmai visada kopijuoja ir perduoda savo gyvybės projektą (genomą) sekančiai kartai.

     Klaidingai sakoma, jog genetinė informacija yra DNR struktūroje. Nė viename nukleotide jokios informacijos nėra - kaip nėra informacijos raidėse. Informacija užrašoma raidėmis, keturiais skirtingais nukleotidais, patefono plokštelės mikronelygumais... Sukarpykite knygą į atskiras raides, DNR padalinkite į nukleotidus, plokštelę sumalkite – ir teksto minčių, gyvybės failo, muzikos ar skaitomo eilėraščio nebeliks.

     Informacija reikalinga zigotai (didžiausio pajėgumo ląstelei) virsti žirniu, šimpanze ar žmogumi yra ne DNR struktūroje - ši informacija užrašyta DNR struktūra.

     Iš tų pačių elementų (lego kaladėlių) tik pagal skirtingus projektus galima pastatyti ir šuns būdą, ir bažnyčią. Kaip iš abėcėlės raidžių galima sudėlioti ir kvailą, ir genialią mintį. Arba kaip iš prisilietimų teptuku nupiešti ir teplionę, ir šedevrą. Rezultatas priklausys nuo to, kokio lygio autorius.

     Gyvybės Projekto didybei žmogaus mintys dar neprilygsta. Tikriausiai Gyvybės Projektas (Failas) senesnis už mūsų Visatą.

          

                       

                        Gyvybės Failas

 

     Medžiagos, kuri lemia organizmo išvaizdą (fenotipą), funkcijas ir pokyčius nuo gimimo iki mirties (ontogenezę), ieškojimui buvo mestos didžiulės lėšos ir talentingiausių mokslininkų pajėgos. Pradžioje manyta, kad tai baltymai, nors tos medžiagos savybės spėtos teisingai: stabilumas ir kopijuojanti sintezė. Kad tai dviejų grandinių (gijų) polimeras - dezoksiribonukleino rūgštis (DNR) - buvo staigmena! Abi DNR grandinės sudarytos iš daugybės nukleotidų (monomerų) sekos ir dėl kompaktiškumo susuktos į glaudžią spiralę.

     Beje, tokios medžiagos egzistavimą maždaug prieš 150 metų numatė ir evoliucijos teorijos tėvas Charlesas Darvinas. Mokslininkas spėjo, jog kūno ląstelėse turėtų būti paveldimų dalelių (gemulų) saugančių informaciją, kaip turėtų formuotis viena ar kita kūno dalis.

     Nukleotidas tai fosforo rūgšties, cukraus ir azotinės bazės junginys. Grandinių „stuburas“ per visą DNR ilgį visiškai vienodas: tai fosforo rūgšties ir cukraus iš penkių anglies atomų (dezoksiribozės) girlianda. Užtat prie kiekvienos cukraus molekulės prisijungusi gana sudėtinga azotinė bazė būna keturių rūšių ir lemia nukleotido pavadinimą.

     DNR gijas (kaip ir vandens molekules) riša  azotinių bazių vandenilinės jungtys. Viena vandenilinė jungtis labai silpna, bet kai jų yra tūkstančiai ar milijonai... Taigi, vienos grandinės azotinės bazės jungiasi su kitos grandinės azotinėmis bazėmis ir vienodais tarpais sudaro daugybę jungčių („skersinukų“). Todėl DNR piešiama kaip begalinės spiralinės kopėčios. „Kopėčių skersinukai“ tai keturių skirtingų azotinių bazių (adenino - timino arba guanino – citozino, sutrumpintai A -  T ir G - C) poros.

     Azotinės bazės nesijungia bet kaip  -  A tik su T, o G tik su C. Dėl nekintančios nukleotidų poravimosi tvarkos, kai DNR grandinės atsiskiria, pirmoji grandinė visada atgamins antrąją, o antroji - pirmąją. Tokiu būdu visa Gyvybės informacija tiksliai nukopijuojama ir padauginama. Vietoj vienos DNR (vieno projekto) atsiranda lygiai tokios pat dvi DNR – du identiški failai turintys po vieną seną grandinę.

     Keturių skirtingų azotinių bazių (nukleotidų) besikaitaliojančia tvarka ir yra užrašyta visa informacija apie kiekvieno organizmo išvaizdą bei prigimtinę elgseną. Pvz., „žmogaus genomas – tai 3,3 x 10⁹ (3,3 milijardų) azotinių bazių porų („skersinukų“). Palyginimui žirnio (Pisum sativum) – 5 x 10⁹.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 127.) Martynas Yčas savo knygoje Apie biologiją pateikia tokią genomų statistiką milijardais azotinių bazių porų: žinduolių – 3,2; aštuonkojų - 4,4; paukščių - 1,2; svirplių – 5,7; varlių - 6,2. Šiuo atžvilgiu rekordininkai dvikvėpės žuvys: 111,7 (Kaunas. 1994. P. 83.) ir aukštesnieji augalai.

     Tačiau stebuklas ne DNR molekulė. Ji sąlyginai paprasta ir monotoniška. Stebūklas - jos informacija apie gyvo sutvėrimo sukūrimą užrašyta keturių skirtingų azotinių bazių (nukleotidų) seka.

     Mokslininkai sako, jog genomas „lyg“, „tarytum“, „kaip“ raštas.  Iš tikrųjų DNR yra tikras Raštas! Tai Gyvybės Biblija (Gyvybės Failas), tik parašyta ne mums įprastais ženklais, o keturiomis skirtingomis azotinėmis bazėmis! Kiekviena chromosoma su joje esančiais genais ir juos skiriančiais tripletais yra atskiras Gyvybės Knygos skyrius. Visą Gyvybės Knygą, vadinamą Genomu, sudaro pilnas informacijos komplektas, reikalingas padaryti vieną ar kitą gyvą sutvėrimą. „Genetinis kodas, kaip ir mūsų raštas, pilnas visokiausių ženklų. (...) Jo sandarą, matyt, galima palyginti su knygos turiniu. Yra labai svarbūs skyriai, po to smulkesni, dar smulkesni...“ (Rančelis V. Genetika. V. 2000. P. 62.)

     Kokį bepaimtume tekstą esmė ne kokios naudojamos raidės (ženklai), o tai kas tomis raidėmis (ženklais) parašyta, kokia mintis iš jų sudėliota. Analogiškai: esmė ne pati DNR, bet tai kokia informacija ja užrašyta! Aklai sintetindami DNR mes jai nesuteiksime minties - tai nebus failas apie gyvybės sukūrimą. Kaip neparašysime mokslinio straipsnio aklai dėliodami raides arba neišsaugosime dainos bet kaip nuliedami patefono plokštelę. Atsitiktinė nukleotidų seka, paversta aminorūgščių seka neduos gyvo baltymo.

     Dar kartą akcentuoju: gyvybės failas užrašytas keturiomis skirtingomis azotinėm-is bazėm-is arba nukleotid-ais! Žymiausi pasaulio mokslininkai klydo ir klysta rašydami, kad genetinė informacija slypi DNR struktūroje, kad prisiminimai užrašomi smegenyse. Norėdami perteikti savo mintis kitiems (matantiems) mes jas dėliojame iš raidžių!

     Mintį galime užrašyti lietuviškomis, rusiškomis, angliškomis... raidėmis, kinų ar egiptiečių hieroglifais. Mintį galime užrašyti ir Brailio raštu - iškiliais taškais storo popieriaus lape, pritaikytu akliesiems skaityti pirštais. Arba taškų ir brūkšnių (trumpų ir ilgų impulsų) seka - Morzės abėcėle. Mintį galime užrašyti patefono plokštelės mikronelygumais, kristalų arba DNR struktūra. Kuo tik norite - net galaktikomis.

     Savo mintis (žodžius) galite perduoti kalba (oro virpesiais), arba gestais, mimika (skirtais kurtiesiems), įvairaus ilgio elektromagnetinėmis bangomis... Savo mintis galite perduoti net tam, kuris yra ir aklas, ir kurčias! Pabandykite savarankiškai sugalvoti kaip?

     Informacija (mintis, žodis, projektas, failas) neturi vieno pavidalo. Informacija nėra paslaptinga medžiaga, kurią galima kur nors sandėliuoti. Niekas smegenyse nerado minties todėl, kad ji vienu pavidalu neegzistuoja. Informacija kaupiama ne smegenyse, bet smegenimis (jų kintančiomis baltymų molekulėmis). Niekas ir DNR struktūroje neras informacijos, nes ji pati ir yra informacija.

 

 

                       Kas parašė Gyvybės Knygą?

 

 

     Kas Žemės planetoje sukūrė Gyvybės Failą? Vieni atsako – Dievas (Protas), kiti – Atsitiktinumas (Evoliucija, Gamta).

     O gal niekas neparašė? Gal tai buvo, yra ir bus per amžių amžius, amen. Šiandien fizikai kategoriškai teigia, jog informacijos negalima nei sunaikinti, nei sukurti!! Vienu metu atrodė, jog tai negalioja juodajai skylei. „Juodoji skylė šalia savo įvykių horizonto kuria Hawkingo radiaciją, ja yra užkoduota visa informacija apie buvusią žvaigždę: jos atomų tipą ir vietą. Kaip pirmosios BBC radijo  stoties bangose yra užkoduota informacija apie popmuziką.“ (Pagal Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P.305.)

     „Atsitiktinumas“ prigijo po evoliucijos teorijos paskelbimo, kai Darvinas 1859 metais išleido savo knygą Rūšių kilmė. Jis teigė, jog gyvų organizmų pokyčiai atsiranda dėl atsitiktinių paveldimų mutacijų, o toliau viskas priklauso nuo to, ar tie pokyčiai naudingi ar žalingi. Vertingos mutacijos plinta, nes daugiau išlieka ir dauginasi tas mutacijas patyrusių individų. Tie kas patiria žalingas mutacijas, išnyksta.

     Savo minčių Darvinas neskubėjo skelbti viešai, nes puikiai suprato, kad nuo pjedestalo verčia Dievą ir stato natūralią atranką, vykstančią be tikslo, aklai ir negailestingai. Tačiau tai jam, matyt, atrodė arčiau tiesos nei Šv. Rašto žodžiai.

     Šiandien, kai sukaupta tiek naujų mokslo faktų, - ne Šv. Raštas, bet evoliucijos teorija panašesnė į aklą tikėjimą nei protingą pasirinkimą.

     Darvinas manė, kad gyvybės formos keitėsi po truputį ir be galo lėtai. Tačiau fosilijų tyrinėjimai parodė, sunkiai paaiškinamus evoliucijos šuolius. Pvz., „ dabartinė gyvūnija ėmė rastis išnykus senosioms formoms daugiau nei prieš 600 milijonų metų. Netrukus Žemė buvo apgyvendinta nesuskaičiuojamos daugybės gyvūnų – tai vadinamasis kambro sprogimas...“ (Gamtos akibrokštai/Iliustruotasis mokslas. 2009. Nr. 2. P. 59.)

     Evoliucijos šuoliai – tai tarpinių grandžių nebuvimas. Nors jie akivaizdžiai prieštarauja Darvino numatymams mokslo aukštuomenė užsimerkusi prieš tikrovę, kadangi neturi kuo evoliucijos teorijos pakeisti, o Dievo oficialiai pripažinti nenori.

     „Banginių kelias nuo žuvies iki keturkojo sausumos gyvūno (dar kartą grįžusio gyventi vandenin – aut. past.), paukščių atsiradimas iš dinozaurų teropotų ir pagaliau mūsų pačių raida per pastaruosius 6 mln. metų – tai puikiausi pavyzdžiai rodantys, kad ir neturint tarpinių grandžių galima smulkiai atkurti evoliucijos įvykius.“ (Tarpinė grandis – ne problema / Iliustruotasis mokslas. 2009. Nr. 61.)

     Iš tikrųjų, kaip Žemėje atsiradome mes - baigti (kromanjonietiško tipo) žmonės, vos per 40 tūkstantmečių sukūrę dabartinę civilizaciją? Kur ta aklų atsitiktinumų virtinė, trukusi labai ilgai? Negi apie tokią gyvybės raidą kalbėjo Darvinas? Smalsiems protams ieškantiems Tiesos siūlau knygą, kurią neskubėdamas rašiau virš 30 metų. Gliaudys S. Žmonijos kilmės paslaptys K., 2013. Šio teksto gale pateikiu dėstymo pradžią (Sena hipotezė).

     Kokios turėjo būti priežastys, kad žuvys liptų iš vandens ir bandytų gyventi ant žemės. Gal taip atsitikdavo ten, kur vandens telkiniai periodiškai beveik išdžiūdavo, kur žuvų prisidaugino tiek, kad joms vandeny ėmė trūkti maisto? Bet tai - tik spėlionės, kurių niekas net nebando įrodyti eksperimentais.

     „Iki šiol mokslininkai manė, kad pirmoji į sausumą išlipusi žuvis judėjo tik priekiniais pelekais, nes dubens pelekai buvo maži ir silpni. (...) O užpakalinės kojos jų palikuonims užaugo gerokai vėliau.“ (Žuvų pelekai tapo kojomis / Iliustruotasis mokslas. 2014. Nr. 8. P. 35) Tačiau gerai išsilaikiusių Tiktaalik fosilijų atradimai parodė, jog šie gyvūnai pasižymėjo ne tik dideliais priekiniais pelekais su tvirtais pečiais, alkūnėmis, daliniais riešais, bet ir tikru dubeniu, lanksčiais kaklu bei klubu, kas visai nebūdinga žuvims. Paslankus klubo sąnaris „gyvūnui leidžia peleku irtis kaip irklu ir žengti kaip koja. Remdamiesi šiais atradimais mokslininkai padarė išvadą, kad visi keturi pelekai tuo pačiu metu virto kojomis, kai gyvūnai dar tebegyveno vandenyje. Tačiau kaip žiaunos tapo plaučiais? Mokslininkų teigimu, Tiktaalik  ir kitiems pereinamiesiems gyvūnams išsivystė primityvūs plaučiai, kad jie galėtų prisitaikyti gyventi seklumoje.“ (Žuvų pelekai tapo kojomis / Iliustruotasis mokslas. 2014. Nr. 8. P. 37)

     Plaučiai išsivystė todėl, kad galėtų prisitaikyti gyventi seklumoje, kojos – kad galėtų eiti, sparnai - kad galėtų skristi... Bet ar protingą žmogų tokie paaiškinimai gali tenkinti? Kaip galėjo išsivystyti tas (plaučiai, kojos, sparnai...), ko nebuvo? Kaip padaryti tai, ko net vizijos nėra? Kodėl vandens gyviams plaučiai neišsivystė anksčiau?

     Kaip prieš 375 mln. metų atsirado dvikvėpės žuvys, kurių genomų azotinių bazių seka daugiau kaip 30 kartų viršija žinduolių, t. tarpe ir žmogaus genomą? „Genomo dydis turėtų būti proporcingas genetinės informacijos kiekiui ir evoliucijos lygiui. Apskritai taip ir yra. Tačiau yra ir akis badančių neatitikimų. Ypač stebina labai dideli aukštesniųjų augalų ir amfibijų genomai.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 127.)  

 

     „Dvikvėpės žuvys - tai žuvys kvėpuojančios ir žiaunomis, ir plaučiais, turinčios panašią į keturkojų gyvūnų kaulų struktūrą todėl galinčios savo pelekais judėti sausumoje. Jų dar aptinkama Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Australijoje. Jos laikomos roplių, žinduolių, paukščių protėviais, gyvenusiais maždaug prieš 375 mln. metų – trūkstama grandimi tarp žuvų ir sausumos gyvūnų. 

Protopterus – vienintelė šiuo metu gyvenančių afrikinių dvikvėpių žuvų gentis, jai priklauso 4 rūšys. Dažniausiai gyvena sekliuose vandenyse, pelkėse, bet pasitaiko ir dideliuose ežeruose, pvz., Viktorijos. Protopterus įsiraususios į išdžiuvusio vandens telkinio dumblą gali daug mėnesių ištverti be vandens, nes kvėpuoja plaučiais. Vandeny kvėpuoti negali. Plėšrios, minta vandens bestuburiais. Dauginasi lietingo sezono pradžioje. Kiaušiniams paruošia lizdus ir urvelius, juos saugo. Išsiritę jaunikliai primena buožgalvius, turi išorines žiaunas.

     Lepidosiren paradoxa – vienintelė amerikinių dvikvėpių žuvų rūšis. Gyvena pelkėse ir lėtai tekančiuose vandenyse. Biologija analogiška kaip Protopterus. Australinė dvikvėpė (lot. Neoceratodus forsteri) priklauso kitam, vienaplaučių, dvikvėpių būriui. Australijoje tai vienintelė ir endeminė dvikvėpių šeimos rūšis. Fosilijos rastos Naujajame Pietų Velse byloja, kad ši žuvis beveik nepasikeitė per pastaruosius 100 mln. metų. Gyvena lėtai tekančiose upėse ir stovinčiuose vandenyse. Plėšri. Skirtingai nuo dviplaučių dvikvėpių ji negali ištverti visiško vandens telkinio išdžiūvimo.

     Evoliucijos teorija teigia, jog gyvybė atsiranda, gausėja ir vystosi (kinta, įvairėja) savaime. Tačiau šalia „šiuolaikinių“ organizmų, atsiradusių santykinai neseniai, Žemėje apstu gyvybės formų mažai pasikeitusių per milijonus ir milijardus metų. Kodėl vienų organizmų evoliucija vyko, o kitų sustojo? Kas ir kaip valdo evoliucijos mechanizmą?

 

                         Kuo užrašytas gyvybės failas

 

     Kaip formuojant konkretų baltymą (polipeptidą) reikalingą amino rūgštį „užsako“ (koduoja) DNR nukleotidų seka jeigu skirtingų nukleotidų (arba azotinių bazių) yra tik keturi (A; T; C; G), o aminorūgščių – dvidešimt? 1954 metais G. Gamovas, M. Yčas (išeivijos lietuvis) ir A. Ričas teisingai spėjo, kad tokiu atveju vieną aminorūgštį turi koduoti trijų nukleotidų derinys. Dviejų nukleotidų kombinacijų, sudarančių tik 16 (4²) skirtingų ženklų, neužtektų. Trijų  ( iš keturių rūšių) nukleotidų kombinacijomis galima gauti 64 (4³) ženklus, pvz., CTA; TCA; ATC... Trijų nukleotidų derinį, pastatantį reikiamą aminorūgštį į jai skirtą baltymo vietą genetikai pavadino kodonu, visą nukleotidų seką, informuojančią apie baltymo struktūrą ir funkcijas – genu, o patį genetinį kodą -  tripletiniu.

     Vilniaus universiteto docentas Dobilas Kirvelis 1994 metais pristatydamas Martyno Yčo knygą „Apie biologiją“ parašė, jog pastarasis su kolegomis „sugalvojo biologinio genetinio kodo tripletus.“ (P. 3) Reikėjo sakyti, kad jie suprato Jo (Atsitiktinumo arba Dievo) raštą. Atvėrė galimybę perskaityti Jo informaciją.

     Iš tikrųjų šį raštą skaityti nėra paprasta, nes iš 64 tripletų ne 20 bet 61 koduoja amino rūgštis. Pvz., net 6 skirtingi kodonai užsako leuciną, seriną ir argininą. Ir tik dvi amino rūgštis, koduoja vieninteliai tripletai: tai metioninas, kurį užsako tik ATG bei triptofanas, kurį užsako tik TGG. Dėl tokių neapibrėžtumų mokslininkai pyktelėjo ir genetinį kodą apibūdino išsigimusiu. Įsivaizduokite fonetinį raštą, kur, pvz., garsą „a“ reiškia šeši skirtingi ženklai; „m“ – trys ir pan.

     Tik trys kodonai TAA, TAG ir TGA yra išskirtiniai. Tai pabaigos (terminacijos) kodonai skelbiantys, kad baltymo sintezė baigta. Šie trys kodonai, skirtingai nuo pradžios (iniciacijos)  kodonų, aminorūgščių „neužsako“ (jų nekoduoja). Prokariotų ir eukarijotų sintetinamų baltymų pradžios kodonai truputi skiriasi, nors pagrindinis ATG (tik ką minėtas kaip koduojantis metioniną) yra tas pats.

    Konkretų geną paprastai koduoja arba viena, arba kita DNR grandinė, bet ir šiai taisyklei yra išimčių. Ne visa geno azotinių bazių seka transkribuojama į RNR, o dar mažesnė jos dalis koduoja aminorūgštis. Pvz., žmogaus distrofino geną sudaro net 79 egzonai. Taip vadinamos koduojančios azotinių bazių sekos, atskirtos intronų (nekoduojančių DNR sekų). Yra žmogaus genų (histonų, interferono) kurie intronų neturi.

     „Genome daug genų kartojasi dešimtis, šimtus ar net tūkstančius kartų. Šiuo atžvilgiu genai skirstomi į unikaliuosius ir kartotinius. Iš 100 000 bendro žmogaus genų sąrašo unikaliųjų genų (kurie nesikartoja) yra apie 64%, drozofilos – 70%. Tai genai, koduojantys tokius fermentus, kurių ląstelei reikia nedaug, todėl pakanka vienos matricos.“ (Rančelis V. Genetika. V. 2000. P. 130.)

     Bet kurio organizmo projektą (genomą) galime užrašyti keturiomis raidėmis, keturiais skaičiais ar kitais keturiais skirtingais ženklais. Nuo to jo esmė (mintis) nepasikeis, tik kitame (ne DNR pavidale) gyvybės failų informacija nebus suprantama ląstelei. Be to tai užims daug laiko ir vietos. Nors DNR plika akimi nematoma sako, jog žmogaus genomo nukleotidų seką žymėdami raidėmis išleistume 428 tomų, turinčių po 1000 puslapių, enciklopediją.

     Žmogaus genų lokalizavimui chromosomose, jų pirminės struktūros ir funkcijų nustatymui pasaulyje buvo skirtos milijardinės lėšos. 1990 pradėjus sekvenuoti žmogaus genomą darbas buvo baigtas tik 2000 balandį.

     Beje, tokių enciklopedijų, ir net po du komplektus, yra bet kurioje iš 100 trilijonų mikroskopinėje žmogaus kūno ląstelėje. Per vidutinės trukmės žmogaus gyvenimą ši enciklopedija stulbinančiu tikslumu nukopijuojama apie 10¹⁶ kartų.

     Kaip minėjau, aklai sintetindami DNR prasmingos informacijos ja neužrašysime. Tai tolygu iš maišo traukti pirmas pasitaikiusias raides ir rikiuoti į eilę. Bet tokio „teksto“ nei kiti, nei patys neperskaitysime. Tačiau pagal vieną ar kitą loginę sistemą galima bet kurį skaitmeninį failą paversti DNR failu, t. yra DVD ar standaus disko informaciją užrašyti azotinių bazių seka. Šiandien tai dar ilgai trunkantis ir brangus procesas, bet žinant kaip viskas sparčiai tobulėja... Ne už kalnų diena, kai muzika, kino filmai ar moksliniai pranešimai... bus užrašomi azotinių bazių seka. Tokios technologijos pranašumas: kompaktiškumas ir informacijos išsaugojimo ilgaamžiškumas. Palyginimui atminties kaupimo tankis (MB/mm³): standžiojo disko – 1500, DNR – 2287500000. DNR išsilaikė kauluose, kurie žemėje pragulėjo tūkstančius metų.

     Pagrindinis DNR molekulės matas – bazių pora (bp). Kilobazė (kb) – tai 1000 bp ir megabazė – tai 1000 kb arba 10⁶ bp. Šis dydis ( kaip raidžių skaičius knygoje) atspindi turimos informacijos kiekį.

    

     Kadangi visų Žemėje gyvenančių organizmų amino rūgštys („lego kaladėles“) su nedidelėmis išimtimis koduojamos (užsakomos) tais pačiais kodonais, kadangi daug kur naudojami tie patys iniciacijos ir terminacijos trejetai genetinis kodas apibūdinamas kaip universalus. Pavyzdžiui, GGG bet kuriame (musės ar kaktuso) genome užsako gliciną.

     Genetinio kodo visuotinumą dauguma mokslininkų laiko įrodymu, jog visi gyvi organizmai Žemės planetoje kilo iš vieno bendro protėvio. Bet ar taip buvo iš tikrųjų? Kaip atsirado tas pirmasis protėvis? Tik aišku, kad informacija apie skirtingų gyvybės formų atkartojimą Žemėje užrašyta tomis pačiomis raidėmis ir pagal tas pačias taisykles. Ta instrukcija pritaikyta ir skirta ląstelei. Kaip minėjau visų pirma zigotai (didžiausio pajėgumo ląstelei). Vadinasi ir DNR, ir ląstelė (ir instrukcija apie gyvybės padarymą, ir pats gyvybės fabrikas) turėjo atsirasti kartu.

     Dėl visų Žemėje gyvenančių organizmų genų (DNR atkarpų) panašumo panašios ir baltymuose esančių amino rūgščių sekos. Pavyzdžiui, tiek žmogaus, tiek šimpanzės baltymo hemoglobino molekulėje visur tos pačios amino rūgštys. Ir tik viena iš 150 pozicijų nesutampa su gorilos hemoglobinu. Žmogaus ir šuns hemoglobinas skiriasi 16 % padėčių, karpio ir žmogaus – 50 % padėčių, sojos pupelių ir žmogaus hemoglobinai skiriasi net 84 %. Todėl daromos prielaidos, kad visos rūšys kažkada turėjo bendrus protėvius, kad pvz., žmogaus ir sojos pradininkas gyveno seniau nei žmogaus ir šuns, nes jų nukleotidų ir baltymų sekos skiriasi labiau.

     „Visos rūšys yra unikalios, tačiau turi daugiau ar mažiau bendrų genų. Jų procentas padeda nustatyti kaip seniai mūsų keliai išsiskyrė. Pvz., žmogus ir  ryžio grūdas turi ketvirtadalį tų pačių genų. Visi gyvūnai, augalai ir grybai turėjo bendrą protėvį,  gyvenusį prieš 1,6 mlrd. metų. Su šimpanze (Pan troglodytes) mes dalijamės net 90% genų.“ (Pagal Zimmer Carl. Mes sukurti genų. Jie irgi / National Geographic. 2013. Nr. 7. P. 96.)

     Atkreipkite dėmesį į klaidinantį straipsnio pavadinimą! Nei mes, nei jie nesame sukurti genų! Tai tas pats, kas pasakyti, jog knyga sukurta raidžių? Genai – tai tik organinės raidės, kuriomis užrašyti mūsų projektai. Ką reiškia mūsų ir šimpanzės genetinio kodo panašumas? Kad mes atsitiktinai evoliucionavome iš bendro žmogaus ir beždžionės protėvio, ar kad mūsų Kūrėjas (Dievas arba Atsitiktinumas) pirma sukūrė beždžionę?

     72% ryžių genų atitinka kukurūzų genus. Mokslininkų paaiškinimas, kad buvo jų bendras protėvis, egzistavęs nežinia kada ir nežinia kur, iškelia naujų klausymų. Kodėl ir kaip tas hipotetinis augalas evoliucionavo į dvi žmonijai nepaprastai svarbias kultūras? Kodėl nerasta kukurūzo laukinės formos? Jis kaip ir šuo žmogaus palydovas.

     Tie dešimt procentų genų, kurie mus skiria nuo šimpanzės - daug ar mažai? Kiek reiktų pakeisti skyrybos ženklų, raidžių, žodžių, kad iš gero teksto (projekto) padarytume tobulą? Svarbiausia žinoti, ką ir kuo pakeisti! Juk net vienas kablelis gali lemti priešingą prasmę... „Panašius genus sumaišius pagal skirtingus molekulinius receptus, galima sukurti ir tokius skirtingus padarus kaip žmonės ir šimpanzės.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 87) Gerai, paklausykite astronomo, žurnalo News Scientist konsultanto ir sumaišykite du tekstus, du projektus, ar kelias instrukcijas. Tačiau trečio prasmingo teksto, projekto ar instrukcijos nesukursite kokteilio principu. Prasmingą nukleotidų seką nesudėliosite aklai!

     Nuo ko priklauso teksto tobulumas, tiksliau jo informacijos vertė? Žinoma, ne nuo raidžių išvaizdos, dydžio ar kiekio, bet nuo to, kas tomis raidėmis užrašyta.  Raidės gali būti net auksinės, o mintys užrašytos jomis  - lėkštos ir kvailos. Analogiški tekstai (failai) yra tiek mūsų, tiek kitų gyvų organizmų genomai, užrašyti keturių skirtingų azotinių bazių seka. Genomo lygis nepriklauso nuo to kokiomis bazėmis jis užrašytas ir kiek jų tame genome yra, o nuo to kas jomis užrašyta.

     „Tiksli žmonijos protėvių ir šimpanzės kelio išsiskyrimo data nėra tiksliai žinoma. Bet spėjama, kad tai nutiko maždaug prieš 6-7 milijonus metų. Evoliucijos mąstais visai neseniai, o tai paaiškina, kodėl su šimpanzėmis mūsų DNR sutampa 98% – 99%. Bet pribloškia tai, kad šimpanzės nekalba, nestato miestų, neprogramuoja kompiuterių ir neskraido į mėnulį.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 86.)

     Iliustruotojo mokslo viršelio (2014. Nr. 10) užrašas skelbia „Jūs esate 2% neandertaliečiai.“ Tame pačiame žurnale, straipsnyje Neandertaliečius suformavo ledynmetis rašoma: „Neandertaliečio genomo seka atskleidė, kad genetiškai nuo šiuolaikinių žmonių jis atsiskyrė prieš 440 – 270 tūkstančius metų ir kad bendras mūsų protėvis buvo aukštas ir lieknas  hominidas iš Afrikos Homo heidelbergensis.“ Sako, jog nuo šimpanzės mus skiria tik 10% (ar 1% – 2%) genų ir 6 – 7 milijonai metų. Tuo tarpu nuo neandertaliečio mus skiria 98% genų ir tik 0,44 – 0,27 milijonai metų? Tiek kiek reikia evoliucijos teorijai pateisinti?

     Šimpanziukas vystosi beždžionės kūne, žmogiukas - moters kūne. Sąlyginai nedidelis žinduolių genomas tarytum sako, jog smegenis nuo tam tikro embriono vystymosi etapo formuoja smegenys.

    

 

                           Mums Žemę sukūrė gyvybė!!

 

 

     Mokslininkų  tarpe seniai vyrauja nuomonė, jog mūsų planetoje visa gyvybė prasidėjo nuo vieno paprasto organizmo, atsitiktinai susiformavusio daugiau kaip prieš 3,5 milijardų metų. (Iliusruotasis mokslas. 2011. Nr. 11. P. 6.) Tai reiškia, jog gyva materija atsiranda iš negyvos savaime, o gyvybę daro mūsų planetos aplinka. „Kuria“ reikštų kad Žemė gyva ir protinga.

     „Gyvybė atsirado vykstant nuoseklioms tam tikroms cheminėms reakcijoms pirminės planetos paviršiuje. (...) Dėl cheminių ir fizinių įvairių atomų ir molekulių savybių jų tarpusavio sąveika buvo neišvengiama.“ (Jablokovas A. V., Jusufovas A. G. Evoliucijos mokslas. V., 1984. P. 50.) „Visų pradinių cheminės evoliucijos stadijų apžvelgti neįmanoma. Svarbus šio proceso momentas – susidarymas ryšio tarp polinukleotidų atgaminimo galimybės ir polipeptidų katalitinio (fermentinio – aut. past.) aktyvumo. (...) Ikibiologinės atrankos sąlygomis didžiausias galimybes turėjo tie junginiai, kurie ne tik vykdė medžiagų apykaitą, bet ir sugebėdavo atsigaminti.“ (Ten pat. P. 52.)

     O iš tikrųjų galėjo būti priešingai. Labai argumentuotai galima teigti, kad tokią planetą, kaip mūsų Žemė, sukūrė gyvybė – jos DNR forma užrašyti nurodymai!!

     Žemės atmosferos dydis lyginamas su lako sluoksniu, kuriuo padengtas gaublys. Tačiau šis dujinis apdangalas sulaiko šilumą ir išlygina didžiulius dienos ir nakties temperatūrų skirtumus. Be atmosferos mūsų žydroji planeta būtų baltas ledo kamuolys. Šiuolaikinė Žemės atmosfera - tai penktadalis deguonies ir keturios penktosios azoto su vandens garų, anglies dioksido ir kitų dujų pėdsakais. Tokios atmosferos kūrimą prieš milijardus metų pradėjo melsvabakterijos (Cyanophyta) galinčios atlikti fotosintezę. Jos kadaise redukuojančią Žemės atmosferą pavertė oksiduojančia. Fotosintezė vyksta Saulės šviesos energijos dėka. Šviesą sugeria žalias magnio junginys, vadinamas chlorofilu. Vanduo suskaidomas į vandenilį ir deguonį. Deguonis išskiriamas į atmosferą, o vandenilis naudojamas anglies dioksidui redukuoti iki įvairių organinių junginių. Šiais gali misti gyvūnai. Taigi, pionierinės gyvybės formos, galinčios vykdyti fotosintezę, sukūrė sąlygas tinkamas gyventi sudėtingesniems organizmams. Juos aprūpino energija ir organiniais junginiais, visų pirma aminorūgštimis - lego kaladėlėmis. Angliavandeniams, riebalams ar baltymams oksiduojantis eukariotų organizme išsiskiria energija, vanduo ir anglies dioksidas.

     „Atmosfera yra tikras gyvybės kūrinys. Ištisas eras mėlynai žali dumbliai pumpavo į orą deguonį.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 176.) Jų išskirtas deguonis Žemėje oksidavo metano dujas ir grynuolę geležį, suformavo ozono sluoksnį. Ozono skydas apsaugojo planetą nuo ultrafioletinių Saulės spindulių. Taip buvo sudarytos sąlygos daugialąsčiams organizmams.

     Daugiausia deguonies „sugėrė“ geležimi prisotinti vandenynai, sunkios geležies oksido dalelės sėdo ant dugno. Ten kur dugną virš vandens iškėlė geologiniai poslinkiai (pvz., Australijoje) šiandien matomi raudonai oranžinių uolienų klodai.

     Daugelis mineralinių žaliavų sankaupų: geležies rūdos (džespilitų, geležies konkrecijų, pirito ir kt.), sieros, salietros, grafito, fosforitų, naftos yra susiję su pirmųjų gyvų organizmų (bakterijų) veikla.

     Kaupiantis mirusių organizmų liekanoms susidarė kitos biologinės uolienos: klintys, kreida, diatomitas, trepelas, durpės, gitija (saprofelis), rusvoji ir akmens anglis, degieji skalūnai... Pvz., klestėjimo metu (karbone) asiūklūnai  drauge su lepidodendronais (lepis – žvynas; dendron – medis) sudarė pirmuosius akmens anglies klodus. O papartūnai drauge su pušūnais buvo svarbiausi augalai, lėmę juros periodo akmens anglies sluoksnius. Stromatolitus formuoja mesvabakterijos (Cyanophyta).

     Jūrų ir vandenynų dugne karbonatinių skeletų sankaupos suformavo iškilias reljefo formas, vadinamas rifais. Pastarieji gali driektis šimtus kilometrų. Rifai sąlygoja vandens floros ir faunos klestėjimą – tai jūrų ir vandenynų miškai, sudarantys unikalias ekosistemas. Šiandien dėl klimato šiltėjimo ir žmogaus taršos rifai sparčiai nyksta. To pasekmes galima palyginti su dykumų plitimu sausumoje.

     Gyvybė suformavo dirvožemį – prielaidą sėkmingai žmogaus egzistencijai. Žmonija ir žemdirbystė – du neatsiejami dalykai. Dirvožemis pilnas gyvų organizmų, jų ekskrementų ir liekanų: žinduolių, augalų, vabzdžių, grybų, pirmuonių, bakterijų...

     Net sunku įsivaizduoti, kaip šiandien atrodytų Žemė jeigu joje nebūtų paplitusi gyvybė. Norintiems apie tai sužinoti plačiau siūlau skaityti paleontologijos (palaios – senas, ontos – būtybė, logos – mokslas) vadovėlį.

     Sprendžiant iš liekanų pirmieji gyvi Žemės organizmai buvo prokariotai (Procaryota), pasirodę jau archėjuje (prieš 4,0 – 2,5 mlrd. metų). Jie gyveno tiek vandeny, tiek sausumoje. Išskirtos dvi prokariotų karalystės: eubakterija (Eubacteria) ir archėja (Archeae). Vienaląsčiai eukariotai (Eucariota) atsirado 2 mlrd. metų vėliau, o daugialąsčiai – tik prieš kokius 600 mljn. metų. „Prokariotų morfologija (išvaizda ir sandara – aut. past.) per ilgą geologinį laiką mažai kito. Prekambre atsiradusios ir šiandieninės jų formos yra labai panašios.“ (Kabailienė M., Radzevičius S. Paleontologija. V., 2011. P. 37.) Priminsiu: prokariotai yra bebranduoliniai organizmai, tiek vienaląsčiai, tiek daugialąsčiai, jų dydis įvairuoja nuo 0,015 milimikrono iki 20 centimetrų. Jiems priskiriami virusai, bakterijos ir cianobiontai. Eukariotai – visi kiti: protistai, grybai, augalai ir gyvūnai. Prokariotų genetinė informacija saugoma vienintelėje chromosomoje. Prokariotai dalijasi be mitozės, neturi lyties, dauginasi vegetatyviškai ir sporomis, ląstelės membrana paprastesnės cheminės sudėties, jų organoidai be membranų. „Tik eukariotai turi citoskeletą. Jų baltymas tubulinas ląstelėje suformuoja ilgus pastolių strypus. Šie mikrovamzdeliai minkštam ląstelės maišeliui suteikia stuburą ir formą. Be to susieja organoidus su membrana ir atlieka vidinių bėgių, kuriais galima greitai nusiųsti  medžiagas, vaidmenį. Jie tai daro augdami viename gale ir irdami kitame – todėl ląstelėje juda ne traukinys, o patys bėgiai.“ (pagal Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 23.) Mezoproterozojaus pradžioje, prieš 2,5 – 2,0 mlrd. įvyko pirmasis svarbus organinio pasaulio raidos pokytis – atsirado eukariotai. Antras svarbus organinio pasaulio raidos pokytis sutampa su mezoproterozojaus eros viduriu. Tuomet, prieš 1,4 – 1,2 mlrd. metų, Žemėje atsirado pirmieji daugialąsčiai augalai ir gyvūnai.  

 

           Ar gyvas organizmas gali būti paprastas ir               primityvus?

 

 

     Pirmasis „paprastas“ ar „primityvus“ organizmas savaime atsiradęs Žemėje - tėra hipotetinė, faktais nepagrysta sąvoka. Mokslininkai savo moderniose laboratorijose („šiltnamio“ sąlygomis) to „paprasto“ ar „primityvaus“ dar neišmoko sukurti. Nors pagal jų versiją tai atsitiko savaime laukinėse sąlygose. „Kaip formavosi genomas ir labai sudėtinga baltymų sintezės sistema iki šiol tebėra mįslė. Net patys primityviausi vienaląsčiai organizmai turi ribosomas (baltymų gamyklas – aut. past.).“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 124.) O „DNR reparacijos (saugos – aut. past.) sistemų evoliucija yra pasiekusi viršūnę jau prokariuotose.“ (Ten pat. P. 125.)

     Daug metų buvo kalbama, jog pirmoji Žemės gyvybė atsirado atsitiktinai tam ypač palankiose sąlygose, pvz., organinių medžiagų (pirminiame) „buljone“. Tačiau faktai rodo, kad šiltnamio sąlygos ne visai gyvybei reikalingos? Yra, jos pionierinių formų, kurioms visai nelimpa gležnos materijos įvaizdis? Jų negąsdina nei tamsa, nei ledas, nei karštos versmės, nei vandenynų gelmės, nei sausos dykumos, nei radioaktyvi aplinka, nei atviras kosmosas.

     „Grybelis Cryptococcus neoformans klesti Černobylio reaktoriaus viduje, nors ten 5000 Gy (grėjų) jonizuojančioji spinduliuotė. Nuo 4,5 grėjų spinduliuotės per mėnesį mirtų pusė žmonių. Grybelis geba greitai atkurti savo pažeistą DNR, be to jo melanino pigmentas spinduliuotę naudoja mitybinėms molekulėms gaminti.

     Antarktidoje, Vidos ežere, jau tris tūkstančius metų glūdinčiame po ledu, mokslininkai aptiko klestinčią bakterijų bendruomenę. Visiška tamsa, sūrus ir šaltas vanduo (20% druskos, -13⁰C) šioms ekstremofilinėms gyvybės formoms nebuvo kliūtis gyventi ir daugintis. Ne blogesnės sąlygos būtų Jupiterio palydove Europoje.

     Termofilai puikiai jaučiasi geizeriuose ir karštose versmėse, kai kurie išgyvena net verdančiame vandenyje. Pvz., bakterija Thermus aquaticus turi ypatingą fermentą – Taq polimerazę nesuyrančią net arti virimo taško. Šis fermentas ir apsaugo DNR molekulę.

     Kai sąlygos tampa per sunkios ekstremofilai stabdo savo fiziologinius procesus ir „užmiega“. „Tiesiant naftotiekį Aliaskoje buvo aptikta bakterija Carnobacterium pleistocenium, kuri ten žiemojo 32 tūkstančius metų. Atšildyta bakterija ėmė daugintis. Maždaug milimetro dydžio lėtūnas (Tardigrada) gali ištverti temperatūrą artimą absoliučiam nuliui (-273,15⁰C ), verdantį vandenį, didžiulį slėgį, intensyvią spinduliuotę. Ne veltui jo paplitimo arealas visas pasaulis, nuo Himalajų aukštybių iki vandenynų gelmių. Nepalankiose sąlygose lėtūnas savo kūno vandenį keičia angliavandeniu trehaloze - taip virsdamas savotišku cukraus kristalu.“ (Pagal Mikrobai plečia gyvybės ribas / Iliustruotasis mokslas. 2014. Nr. 11. P. 28-33.)

     Tai gyvybės formos (programos, biorobotai), kurių pagalba Dievas arba Atsitiktinumas pradėjo keisti Žemės planetą.

 

                              Ateities laboratorija

 

     Genetikai jau gali nustatyti nukleotidų seką, suskirstyti ją į genus, lygindami sveikų ir sergančių genus gali aptikti žalingas mutacijas... Tačiau mokslininkai bejėgiai pagal šią informaciją (atitinkamą gyvybės failą) padaryti gyvą organizmą, jie šiandiena tokios laboratorijos dar neturi. Mes kol kas vaikai, kurie dar nemoka rašyti ir skaityti, tačiau jau dėlioja raides.

     Jeigu kur nors rastumėte nežemišką įrangą Jums nė į galvą neateitų mintis, kad ji atsirado savaime. Tačiau, matyt, daugeliui trūksta žinių bei vaizduotės, kad ir mikroskopinėje ląstelėje pamatytų ateities laboratoriją.

     DNR struktūra užrašytas projektas visų pirma skirtas ir pritaikytas zigotai (didžiausio pajėgumo ląstelei). Bet kurio tipo daugialąsčio kūno ląstelės yra zigotos palikuonys. Jau po pirmo zigotos (kiaušinėlio) dalijimosi, dėl genetiškai užprogramuotų priežasčių, dvi dukterinės ląstelės diferencijuojasi ir pasuka skirtingais keliais. Augant organizmui skirtingų ląstelių: raumenų, neuronų, kraujo... atsiranda vis daugiau: Nors kiekvienoje gyvūno ar augalo ląstelėje yra visų baltymų genai, kuriuos tik gali gaminti tos rūšies individas, tačiau kiekvieno tipo ląstelės sintetina tik kai kuriuos iš tų baltymų. Pvz., skrandžio ląstelės sintetina virškinimo fermentą pepsiną. Kitų, užblokuotų genų transkripcija nevyksta, jų azotinių bazių seka neperrašoma į informacinę RNR. Blokuojančius baltymus sintetina kiti genai, kurie savo ruožtu gali būti užblokuoti dar kitų baltymų, kuriuos sintetina dar kiti genai.

     Taigi, pagal DNR programą pasiruošusi veikti zigota yra tikras Gyvybės Konvejeris! Joje daug tobulai veikiančių cechų, pritaikytų pagrindiniam tikslui: naujos gyvybės sukūrimui!! Pavyzdžiui, baltymai sintetinami ribosomose, į kurias aminorūgštis atneša transportinė RNR. Kiekviena tRNR turi antikodoną, komplementarų informacinei RNR kodonui. Pastarasis kodonas atitinka DNR nukleotidų tripletą, kuris koduoja konkrečią aminorūgštį. Toliau apie ląstelės sudėtingumą skaitykite vadovėliuose.

     Tačiau net DNR ir zigotos dar per maža, kad sėkmingai vyktų kito organizmo statyba. Naujos gyvybės užuomazga turi būti patikimai apsaugota, maitinama ir apvaloma nuo susidarančių nereikalingų medžiagų.

 

                           

 

    

     Jeigu sukarpysite knygą į atskiras raides ir jas sumaišysite -  knyga pavirs tik krūva raidžių (ženklų), kurioje nerasite jokios informacijos, jokios minties. Analogiška knyga yra bet kurio gyvybės formos DNR. Jeigu žmogaus, gyvūno, augalo ar viruso DNR padalinsite į atskirus nukleotidus ir jų seką sumaišysite - irgi prarasite jų projektų informaciją.

     „Galimų variantų skaičius yra stulbinantis. Pvz., suskaičiuota, kad žmogaus chromosomoje yra vidutiniškai apie 140 milijonų bazių porų. Kadangi bet kurioje polinukleotidinės grandinės pozicijoje gali būti bet kuris iš keturių nukleotidų bendras galimų sekų skaičius 4 pakeltas 140 000 000 laipsniu.“ (Sylvia S. Mader. Biologija. I knyga. V., 1999. P. 226.) Vienas genas vidutiniškai turi 27 tūkst. tokių raidžių.

     Kartoju: esmė – ne kuo užrašyta informacija, bet kokia ta informacija. Galite rašyti ir auksinėmis raidėmis, bet tai Jūsų neapsaugos nuo kvailų minčių. Tas kas Žemėje užrašė gyvybės formulę (Dievas ar Atsitiktinumas) naudojo keturias skirtingas azotines bazes (keturis skirtingus nukleotidus). Genetikų uždavinys išmokti skaityti Jo raštą ir suprasti Jo mintis (tikslus). Kai tai išmoksime iš anksto žinosime, kaip pagal konkretų genomą „pagamintas“ organizmas atrodys ir kokiomis savybėmis jis pasižymės. Tuomet galėsime kurti ir naujus gyvūnus. O skaitydami neandertaliečio genomą tiksliai žinosime kaip atrodė jo veidas, odos spalva, koks buvo jo plaukuotumas.

 

 

                 Atsitiktinė ar užprogramuota evoliucija?

 

    

 

     Taigi Dievas (Protas) ar Atsitiktinumas (Evoliucija, Gamta) sukūrė tokį stebuklą kaip gyvybė?

     Prieš sau atsakydami į šį klausymą paimkite, pvz., Šekspyro veikalą Hamletas, sukarpykite jį į atskiras raides bei skyrybos ženklus, sumaišykite ir bandykite užsimerkę surinkti visą buvusį tekstą. Jeigu kada nors Hamletą taip nuo pradžios iki galo surinksite - galėsite teigti, jog genomas atsirado atsitiktinai, be Proto ar Minties. O juk „Homo s. s. knyga“ – tai ne 130 000 raidžių, o 3,3 milijardų azotinių bazių (nukleotidų) porų. Darvino ir jo pasekėjų indėlis į mokslo vystymą nenuginčijamas. Bet jo teorija tik kur kas sudėtingesnių, mums dar nesuprantamų procesų dalis.

     Baltymą hemoglobiną sudaro tik 150 amino rūgščių seka. Žemės gyvybę užtikrina 20 skirtingų aminorūgščių. Pažiūrėkime kokia tikimybė hemoglobinui atsirasti atsitiktinai. 1/20 x 1/20 x 1/20 – tokia tikimybė, kad iš eilės teisingai susidėlios trys lego kaladėles. Kad šešios – 1 iš 64 milijonų! Šansas laimėti nacionalinėje Jungtinės Karalystės loterijoje prilygsta 1 iš 14 milijonų. Kiek reiktų metų, kad atsitiktinai surinktume 150 amino rūgščių gyvo baltymo seką? Visatai yra maždaug 13,7 trilijonai metų (13 700 000 000 000), bet jų tikriausiai neužtektų!!

     Negražu Dievą vadinti Atsitiktinumu? Nors koks skirtumas, kaip vadinsime Tą, kuris sukūrė gyvybės failą: Dievu, Protu, Atsitiktinumu, Evoliucija ar Gamta - juk nuo to esmė nepasikeis.

     „Negi Gamta (g į G pakeitė šio teksto autorius) tokį svarbų reiškinį, kaip organizmų kintamumas, „patikėjo“ tik atsitiktinumų valdomiems įvykiams? „Tyliąja“ sensacija būtų galima pavadinti tai, kas dabar neabejotinai įrodyta: kintamumas yra genetiškai užprogramuotas ir perduodamas palikuonims. Šis vienas reikšmingiausių nūdienos atradimų „įslinko“ be mokslinei sensacijai būdingo triukšmo. Be to, tai ne vienas atradimas, o jų serija...“ (Rančelis V. Neatsitiktiniai atsitiktinumai / Mokslas ir gyvenimas. 1986. Nr. 2. P. 15.) Kodėl tyliai nesunku suprasti: juk griūna Darvino teorijos kertinis postulatas – aklas atsitiktinumas ir peršasi mintis apie užprogramuotą (programą koreguoja aplinka) evoliuciją!

     Ar bandote savo mokslinį darbą ar meilės laišką taisyti aklai? Tikriausiai ne, nes taip darydami tik viską sugadintumėte. Ar tikintys Darvino teorija nepagalvoja, kad analogiškos pasekmės nusimato ir po atsitiktinių mutacijų?  Tame pačiame straipsnyje profesorius pasakoja, kaip giminiški, aleliniai genai gali virsti vienas kitu.

     Skaitant genetikų išvadas susidaro vaizdas, jog paveldimumo mechanizmas sudarytas taip, kad atsitiktinės mutacijos neįvyktų. Atsitiktinės mutacijos, kaip taisyklė, sukelia išsigimimus ir sunkias ligas, o ne dar geresnes organizmų savybes. „Daugelio paveldimų žmogaus ligų priežastis yra genų, koduojančių organizmui svarbius baltymus, mutacijos. Tiriant genų mutacijų ir žmogaus ligų ryšį susiformavo nauja medicinos mokslo šaka – molekulinė potologija.“ (Vaidutis Kučinskas. Tu ir tavo genai. K., 1998. P. 16.)

     Apie naudingas atsitiktinės mutacijos (sukeltas įvairių mutageninių faktorių) neteko skaityti. „Mutacijos dažniausiai lemia įvairias žmogaus ligas, tačiau kartais jos gali būti (ar tai reiškia, kad jų nėra? – aut. past.) ir naujų teigiamų požymių priežastis. Deja, tokie atvejai paprastai netyrinėjami, nes mums labiau rūpi mūsų bėdos.“ (Ten pat. P. 20.)

     Martyno Yčo knygos Apie biologiją 16 skyrius vadinasi Kad nežūtų gyvieji. „Genetinė informacija, perduodama iš kartos į kartą, dyla ir degraduoja. Mutacijos keičia ir ardo genus. Jei tai nebūtų taisoma, visi gyvieji išnyktų. (...) Jei per mutacijas atsiradę genai kuo nors pranašesni už senuosius gamtinė atranka juos atrenka ir gauname naujas gyvybės formas. Tai mes vadiname evoliucija. Bet dažniausiai pasikeitę genai yra arba neveiklūs, arba žalingi. Juos irgi pašalina gamtinė atranka.“ (K., 1994. P. 165.) Atranka labiau saugo, negu keičia! Paprastai mutavusios ląstelės mažiau gyvybingos. Tarp normalių ir pakitusių ląstelių arba net audinių vyksta konkurencija normalių ląstelių naudai.

     „Mutacijos, atsirandančios dėl klaidų, įvykstančių DNR replikacijos metu (kai daroma genomo kopija – aut. past.), yra labai retos. (...) Praslysta vos viena klaida milijonui kopijuojamų bazių porų.“ (Sylvia S. Mader. Biologija. I knyga. V., 1999. P. 247.) Be to vieną nukleotidą pakeitus kitu mutacija dar neįsitvirtina. „Klaidingą“ nukleotidą gali nesunkiai pašalinti nesuporuotų nukleotidų reparacija (lot. reparatio – atitaisymas, nesumaišykite su replikacija). Ir net tada, kai sąlygos nepalankios: užterštas maistas, vanduo, stipri radiacija ar ultravioletinė spinduliuotė... yra „saugikliai“, neleidžiantys DNR nukleotidų bazių sekos nukrypimų. Reparacijos fermentai nuolatos stebi DNR ir taiso visas jos pažaidas. Vienas fermentas iškerpa blogąją DNR dalį, kitas fermentas pagamina iškirptos dalies teisingą kopiją, naudodamas antrą grandinę kaip matricą. Trečias fermentas ištaisytą seką įstato į vietą.

     „DNR ypatingo stabilumo priežastis ne tiek jos cheminė sandara ar sintezės ypatumai, kiek  jos pažaidų atitaisymo mechanizmai. Vienu metu genetikai net labai rimtai svarstė, kaip atsiranda mutacijos, jeigu DNR pažaidų šalinimo sistemos yra tokios galingos.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 501.) Atmetama ne teorija, bet faktai.

     Kaip Dievui atsidavę žmonės saugo kiekvieną Šv. Rašto raidę, taip specialių fermentų pulkas rūpinasi mūsų kūno projektu, užrašytu keturių azotinių bazių seka.  Iš tiesų nedidelis kiekis pakeistų ar praleistų raidžių negali iškreipti viso teksto prasmės ar padaryti nesuprantamu.

     „Nauja mutacija pirmiausia turi įsitvirtinti genome, o mutantinė ląstelė – kitų ląstelių sistemoje. Tiek mutavusios ląstelės viduje, tiek išorėje veikia įvairūs galingi atrankos būdai.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 498.) Organizmą nuo atsitiktinių mutacijų padarinių ląstelės lygmeny saugo proteolizinė sistema. Ji atpažįsta ir suardo nenormalios struktūros baltymus. Organizmo lygmenyje – imuninė sistema. Ir net tada, kai atsitiktinė mutacija praslys pro visus paveldėtus „sietus“ - galbūt ją pašalins natūralioji atranka? Natūralioji atranka matyt paskutinė genetinės informacijos apsaugos nuo atsitiktinių mutacijų grandis ir galimybė panaudoti „miegančių“ genų rezervą reaguojant į pakitusias aplinkos sąlygas!

     „Vieni genetikai (tarp jų ir šios knygos autorius) mano, kad dauguma mutacijų yra žalingos ir tik maža jų dalis (augalų gal viena iš 1000, o gyvūnų dar rečiau) yra naudingos. Kiti, ypač tie, kurie siūlė mutacijas kaip metodą naujoms veislėms (ne rūšims – aut. past.) sukurti, - kad naudingų mutacijų yra daug. Kodėl dauguma naujų mutacijų yra žalingos? Kiekvieną taksoną galima laikyti ilgalaikės kūrybos (atrankos) kūriniu. (Mokslininkai be tokių žodžių neapsieina – aut. past.) Nors kūrinys nėra visiškai tobulas, bet yra optimalus variantas užimtai ekologinei nišai. (Sakinio pradžia prieštarauja pabaigai. Be to, tobulumas – santykinė sąvoka, tiesiogiai priklausoma nuo aplinkos - aut. past.) Labai maža tikimybė, kad naujai (atsitiktinai - aut. past.) atsiradęs pokytis būtų geresnis už optimalų variantą.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 394-395.) „Iš esmės mutagenezė yra valdoma. (...) Evoliucija vyko taip, kad lytinės ląstelės ir gemalas būtų maksimaliai apsaugoti nuo nepalankių veiksnių.“ (Ten pat. P. 498-499.)

     Žmogaus invazijos į DNR kol kas yra aklų bandymų stadijoje. Vienais ar kitais veiksniais sukeliami DNR pokyčiai ir žiūrima, kas iš to išeis. Euforiją, kad greitai bus galima gerinti paveldimas žmogaus savybes ir jo evoliuciją kreipti norima linkme, nuslopino realybė. „Šiandien eugenika (gr. eugenes – geros kilmės) visuotinai nepriimtina.“ (Kučinskas V. Genetika. K., 2001. P. 6.)

 

 

     Ar evoliucija sukūrė DNR? Atvirkščiai DNR buvo evoliucijos priežastis!!! „Kai tik pirmykštės ląstelės įgijo galinčius save kopijuoti genus, jos tapo daugintis sugebančiomis ląstelėmis, ir prasidėjo biologinė evoliucija. Prasidėjo gyvybės istorija.“ (Sylvia S. Mader. Biologija. I knyga. V., 1999. Ten pat. P. 327.)

 

 

     Ar genetinio kodo atradimas paneigia dievišką kūrybos aktą? Priešingai, genetinis kodas akivaizdžiai byloja apie Kūrėją, užrašiusį savo Mintis (Projektą) keturiomis azotinėmis bazėmis. Ne veltui Tarybų Sąjungoje po antro pasaulinio karo vyko arši kova prieš genetiką. Tai, kad viskas iš anksto nulemta ir tiksliai suplanuota, visai nesiderino su marksizmo – leninizmo ideologų propaguojamu savaiminiu, nuo nieko nepriklausomu tobulėjimu (vystymusi).

     „Norėdamas paneigti Dievo buvimą, privalai turėti milžinišką išmanymą,“ (Šri Šri Ravi Šankaras. Švenčiant meilę. V., 2011. P. 151.) tačiau to pasiekęs nematysi prasmės įrodinėti, kad Jo nėra.

    

 

 

     „Mūsų genai atlieka dvi funkcijas. Pirmoji „šabloninė funkcija“ (replikacija - aut. past.), leidžia genams atsikartoti, t. y. pagaminti savo pačių kopijas, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Paveikti šios funkcijos neįmanoma.

     Antroji „transkripcinė funkcija“. Kiekvienoje mūsų kūno ląstelėje yra visi mūsų turimi genai, tačiau ne visi jie aktyvuoti. Kai genas aktyvuojamas, jis ima gaminti naują baltymą, pakeičiantį ląstelės struktūrą ir funkciją.“ (Doidge N. Save keičiančios smegenys. V., 2012. P. 223.)

     Ryškėja vaizdas, jog reikiamu momentu „snaudžiančius“ genus „pažadina“ ar sukuria pati aplinka. O aplinka – tai ne tik įvairios materijos formos su savo struktūromis, tai ne tik jų įvairūs reiškiniai ir funkcijos, bet ir jausmai...

     Tas, kas valdo genetinį kodą - valdo (baudžia ar laimina) mus. Virusai turintys specialų fermentą atvirkštinę transkriptazę gali į ląstelės chromosomas įterpti naujas DNR atkarpas. Pvz., tokios genomo operacijos pasekmė yra žmonių liga AIDS. Ji plinta ten, kur žmonės gyvena palaidą lytinį gyvenimą, į kraują leidžiasi narkotikus.

     Ant laurų užmigusi mokslo aukštuomenė nenori keisti primityvios hipotezės apie gyvybės, tame tarpe ir žmogaus kilmę?

 

                            Mirtis ir evoliucija

 

     Ar tai suderinama? Prokariotai pasižymėjo savybe, kurios neteko eukariotai – jie nebuvo užprogramuoti mirti. Evoliucija (tobulėjimas, išlikimas) ir mirtis niekaip nesiderina. Antras evoliucijos teorijos kertinis akmuo – išlikimas. Pagal evoliucijos teoriją, bet kurio organizmo tikslas laimėti konkurencinę kovą ir išlikti.

 

Tekstas ruoštas viršeliui. Jo bazėje pradėjau rašyti (mėlynai) pastabas neurobiologams. Tai labai svarbus tekstas. Rašau, nes turiu suvokimo dovaną, plius kantrybę ramiai dirbti ir ramiai laukti savo valandos. Gal būt aš klystu, bet jeigu yra priešingai?

 

KNYGOS

ŽMONIJOS KILMĖS PASLAPTYS

PRISTATYMAS

 

     Tai Šv. Rašto, mokslo ir mitų sintezė apie žmogaus ir Žemės civilizacijos kilmę.

     Apie idealumo (kultūros) virsmą materialumu (Homo s. s. smegenų struktūromis) ir atvirkščiai...

     Apie tai, kad informacija negali būti kaupiama kažkur: smegenyse, DNR struktūroje, raidėse.., o tik kažkuo: smegenimis, DNR struktūra (keturių skirtingų nukleotidų seka), raidėmis... Ne veltui dezoksiribonukleino rūgštis vadinama genetine medžiaga. Ji pati yra informacija, joje jokios informacijos nėra.

     Mes, žmonės, galime visko išmokti  ir be galo daug prisiminti ne todėl, kad mūsų (kromanjonietiškos) smegenys nepaprastai talpios, o todėl,  kad mūsų smegenų gyvas baltyminis kosmosas turi praktiškai neriboto kitimo, t.y. informacijos kaupimo potencialą! Sveikas žmogaus vaikas, klausydamas suaugusių šnekos, lengvai išmoksta kalbėti girdima kalba, nes jo kromanjonietiškas genotipas taip suformavo, kad kalbančių žmonių informacija jo galvos didžiųjų pusrutulių žievėje kaupiama pokyčiais, baigiančiais (pradžią lemia genai) suformuoti artikuliuotos kalbos (44 arba Broca) sritį (kalbos žemėlapį). Tuos pokyčius pats vaikas jaučia (girdi), kaip kalbančius žmones.

                               ---------------  .  ---------------

     Nerviniai signalai smegenyse nepaverčiami nei vaizdu, nei garsu, nei kvapu, nei švelniu prisilietimu, nei skausmu, nei šalčiu... Jų sukelti fiziologiniai procesai jaučiami arba vaizdu, arba garsu, arba kvapu, arba švelniu prisilietimu, arba skausmu, arba šalčiu..! Bet jaučia (mato, girdi, uodžia, ragauja, liečia, orientuojasi erdvėje) tik tas, kurio smegenyse tai vyksta. Jausmų pasaulis - tai stebuklų šalis, kur veikia mums dar nežinomi dėsniai. Bet kuris gyvas organizmas visų pirma individualus, egocentriškas jausmų pasaulis.

     Mūsų sudėtingi jausmai suformuoti iš daugybės elementarių pojūčių prisiminimų ir yra mūsų Siela!! Pojūčiai ateina ir iš išorės, ir iš mūsų organizmo vidaus. Žinoma, nelengva suvokti, jog tai ką matome aplinkui toks pat pojūtis kaip alkis, skonis, šaltis ar prisilietimas. Paradoksas - Siela mūsų esmė, o kiek žmonių jos egzistavimą neigė? Gal dėl to, kad anatomiškai tyrinėdami kūną iki atskirų atomų sielos taip ir nerado?

     Siela - mūsų smegenų jausmai ir jų prisiminimai. Tai ką matome yra Siela, tai ką girdime yra Siela. Skausmas – Siela, skonis – Siela, meilė - Siela... Dabar madinga akcentuoti, jog meilė – tėra chemija. Taip – chemija - bet tik stebėtojui! O tam, kurio smegenyse tos reakcijos vyksta, yra meilė.

     Kol matome, girdime, skanaujame, kol mums skauda... tol esame gyvi (turime Sielą). „Šventajame Rašte žodis Siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę arba visą žmogaus asmenį.“ (2010-12-05 sekmadienio katechezė.) Kitame gyvame sutvėrime Sielos tikrai nerasime, nors patys kiekvieną akimirką esame tik Jos dėka („maudomės savo Sielos spinduliuose“).

     Bet kurį jausmą: troškulio, švelnumo, pripažinimo, garbės, pasiaukojimo, pažinimo... lydi atitinkamas noras. Troškulį – noras atsigerti, pažinimo – noras mokytis, meilės – susirasti porą... Yra jausmų, kurių mes iškart nesuprantame. Yra jausmų kuriuos suprantame vėliau padedami kitų. Tai Jo (Prigimties, Dievo) balsas, kuris mums rodo kelią, pataria kaip elgtis, perspėja... Tereikia įsiklausyti ir pamėginti suprasti...

     2014 metų Nacionalinės geografijos antrame numeryje yra straipsnis „Smegenų paslaptys“. Jau praėjo keli dešimtmečiai, o viso pasaulio neurobiologams nepavyko išsiaiškinti, „kaip apie milijonas neuronų su rega susijusiose pelės smegenų srityse informaciją akimirksniu paverčia katės atvaizdu. (...) Mūsų tikslas – atkurti tai, ką mato pelė, - sako K. Ridas. – Ir, viliuosi, kad pavyks.“ (P. 51.)

     Ar neurobiologai užmiršo, ar nežino, kad regėjimas yra tik vienas iš šešių pagrindinių pojūčių? Ar galima pamatyti pelės skausmą ar skonį (t. yra pelės sielą)? Mes galime matyti tik besikankinantį gyvūną ar  godžiai valgantį gyvūną. Lygiai tas pats yra ir su vaizdu, kurį mato gyvūnas! Tai ką mato gyvūnas yra jo smegenų jausmas. Ką jaučia (pvz., mato) pelė, pajustume tik turėdami jos smegenis, t. y. patys būdami pele. Niekas negali jausti už tave, o tu už kitą. Kaip niekas nepavalgys už tave, o tu už kitą.

     Neurobiologai smegenų regos srityje gali tirti ten vykstančius procesus, bet tokiu būdu niekada nepamatys to vaizdo, kurį mato jų tiriamos žmogaus ar gyvūno smegenys. Tačiau manau netrukus bus techniškai galima iš kito žmogaus regos receptorių einančius impulsus dubliuoti ir nukreipti į savo smegenis arba juos sukurti (kaip sukuria regos receptoriai). Tuomet mes pamatysime ką mato kitas arba pamatysime vaizdą, kurio įrašą mums sukūrė. Įsivaizduokite žmogų neseniai praradusį akis ir vėl matantį savo artimuosius į kuriuos žiūri jo „jausmų donoras.“ Taip bus galima patirti ir kovotojo, ir besimylinčio... jausmus. Beje, jausmas nebus identiškas (nepatirsime lygiai tokio pat pojūčio), nes skirtingų žmonių smegenys yra skirtingos. Dar sunkiau suprasti kitų gyvių pojūčius (sielas).

     Daiktų spalvos tai nuo jų atsispindėjusi šviesa, paveikusi atitinkamus receptorius, o jų nerviniai signalai - smegenis. Tam tikrai šviesai (atitinkamo ilgio elektromagnetinėms bangoms) pritaikytų receptorių impulsai smegenyse sukelia cheminius procesus, kuriuos smegenys jaus kaip tam tikrą spalvą. „Biologams, ko gero, niekada nepavyks suprasti, kaip paukščiai ar vabzdžiai mato aplinką ir save. Spalvos  yra tik pojūtis, atsirandantis, kai suaktyvinamos už regą atsakingos smegenų ląstelės.“ (Gyvūnų akies raidos istorija / Iliustruotasis mokslas. 2009, Nr.1. P. 60.)

     „Jokiais eksperimentais negalima patikrinti, ar tau žalia spalva atrodo tokia pat, kaip ir man.“ (Yčas M. Apie biologiją. K., 1994. P. 96.) Dėl ko žmogui kyla haliucinacijos? Ogi todėl, kad dėl įvairių psichotropinių preparatų, dėl pervargimo, troškulio, maisto medžiagų ar deguonies stygiaus pakinta žmogaus smegenys (jų fiziologinė terpė).

     Galimas ir atvirkštinis variantas. Aplinkui nieko nėra, mes stovime, bet jeigu mūsų smegenis pasieks atitinkami impulsai mes ir matysime, ir girdėsime, ir liesime, ir užuosime, ir skrisime... Mokslininkams patarčiau pirmiausia išmokti modeliuoti impulsų srautus, kurie sukelia paprastus pojūčius, pvz., šaltį ar adatos dūrį.

     Koks iš tikrųjų yra mus supantis pasaulis? Deja, tai klausimas į kurį tikrai nėra atsakymo. Mums egzistuoja tik toks pasaulis, kokį jį sukuria mūsų nervų sistema (smegenys). Pasaulis toks - kokį tą pasaulį jaučiame: matome, girdime, liečiame, užuodžiame... Pasaulis toks -  kokia yra mūsų Siela. Pvz., žmogaus regos receptoriai nefiksuoja 300 – 400 nanometrų ilgio (ultravioletinių) spindulių, todėl žmogus negauna tokių pojūčių, kaip daugelis vabzdžių, driežų, vėžlių, žuvų, graužikų ar paukščių.

      Mūsų pasaulis: „žvaigždės, dulkės ir dujos – visa tai, ką galime pamatyti, - sudaro mažiau kaip 5% Visatos.“ (Visatos klausymai / National geographic. 2014. Nr. 4. P. 48.) Vadinasi net 95% tikrovės mūsų nervų sistema nefiksuoja, neturime receptorių reaguojančių į tamsiąją medžiagą ar tamsiąją energiją. Tuose 95 procentuose gali egzistuoti ir informaciniai srautai, ir paraleliniai pasauliai, bet mes be ateities aparatūros jų nepastebėsime. „Visus didžiulius savo kosmologijos rūmus statėme vos ant 4,9% tiesiogiai regimos visatos, o 95,1% Visatos yra sudaryta iš nematomų dalykų, kurių niekaip nesugebame aptikti.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 294.)

    

    Jausti – pagrindinė gyvų organizmų savybė (funkcija), jų prisitaikymo prie aplinkos mechanizmas, svarbiausias gyvybės požymis. Jeigu nejaustume karščio, šalčio, į mus smingančio daikto, alkio ar troškulio, nematytume mus puolančio plėšrūno (pelė - katino)... žūtume. Jeigu nejaustume lytinio potraukio -  nesusilauktume palikuonių ir netrukus išnyktume nuo Žemės paviršiaus. Atėmus iš mūsų visus pojūčius mūsų atžvilgiu išnyktų ne tik aplinkinis pasaulis, bet ir mūsų kūnas. Mes būtume mirę. „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko (...) Jų meilė, neapykanta, pavydas (visa ką jautė būdami gyvi) jau seniai pradingo“ (Mokytojo 9 : 5, 6).

    

     Pažvelgę į mus supantį pasaulį kitu kampu priartėjame net prie gyvybės supratimo. Maiklo Brukso (Michael Brooks) kvantinės fizikos daktaro, žurnalisto, penkių knygų autoriaus žodžiais priminsiu ką mokslas išsiaiškinęs apie gyvybę (iš jo knygos skyrelio „Gyvybė“). „Joks pasaulio mokslininkas negali pasakyti kuo skiriasi gyva materijos būsena nuo negyvos (...) ir niekas negali negyvo daikto paversti gyvu. (...) Kaip sujungti chemines medžiagas, kad jos taptų gyvos? (...) Ar tokia dėlionė Žemėje gavosi atsitiktinai (...) ar atkeliavo iš tolimojo kosmoso?“ (13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P. 96-113). Tačiau tame skyrelyje net neužsiminta apie gyvų organizmų pojūčius, Jausmus (Sielą). Pacituosiu ką apie gyvą organizmą rašė Martynas Yčas. „Tai visų pirma dinamiška cheminių junginių sistema, vienus junginius verčianti kitais. Gyvajai sistemai būdinga pastovi būsena. Nors medžiagos į ją patenka ir pasišalina sistema lieka beveik tokia, kokia ir buvo. Tai panašu į fontaną. Vanduo įteka ir išteka, bet fontano lygis nekinta.“ (Apie biologiją. K., 1994. P. 60). Gyvąją sistemą sudarančiuose junginiuose vienos reakcijos turi, o kitos neturi vykti.

     Žemėje gyvybė sudėliota iš baltymų, pastarieji tik iš 20 kairiųjų aminorūgščių, nors viso jų žinoma apie 100. Vaizdžiai tariant iš 20 kairųjų Lego kaladėlių. Sintetinant amino rūgštis laboratorijose dešiniųjų ir kairiųjų molekulių gaunama po lygiai, o gyvybė sudaryta tik iš kairiųjų. Gyvybės projektas (piešinėlis) yra DNR. Chemikams nesunku ištirpinti reikiamas amino rūgštis ir, sukūrus deramas sąlygas, sujungti jas peptidinėmis jungtimis. Bet šis atsitiktinis „baltymas“ nebus gyvas. Kiekvienai bet kurios rūšies gyvo baltymo molekulei būdinga tik tam tikra aminorūgščių seka. Ji lems reikiamą erdvinę baltymo struktūrą, o tuo pačiu ir funkcijas.

     Vadinasi, kurdami gyvą robotą, visų pirma jį turėtume padaryti jaučiantį. Jis turėtų matyti, girdėti, užuosti, jausti skausmą, baimę, alkį, meilę, neapykantą...

     Taigi pasauly egzistuoja trys skirtenybės neatsiejamos viena nuo kitos. Kaip vienas Dievas trijuose asmenyse. Tai materija, veiksmas ir jausmas. Pagal Šv. Raštą – kūnas, dvasia ir siela. To suvokimui siūlau paprastą pavyzdį: tikrai yra erelio sparnas, erelio skrydis ir jausmas kurį jaučia skrisdamas erelis. Tačiau sparne nerasime nei skrydžio, nei skrydžio jausmo (kaip smegenyse – vaizdo) nors tikrovėje tai egzistuoja jei yra gyvas paukštis. Atrodo viskas paprasta ir aišku, bet tik tada kai kalbame apie elementarias trejybes ir visai susimaišome kalbėdami apie smegenis.

                             ------------  .  -------------

     Apie tai kodėl pirmas Dievo paliepimas žmonėms skamba taip, lyg būtų adresuotas gyvuliukams?? „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite Žemę ir valdykite ją!“ (Šventas Raštas. V. 1998. Pr 1. 28). Atsakymo ieškojimas atvedė prie minties, jog bet kurioje DNR užprogramuota ir evoliucija.

     Ši sintezė turėtų dominti tiek mokslininkus, tiek ir Šv. Rašto žinovus. Nėra teologo, kuris suprantamai paaiškintų, kas buvo uždraustas vaisius, ką reiškia jo paragavimas ir kas tas Rojaus sodas iš kurio mūsų protėviai buvo Dievo išvaryti. Lygiai taip pat nėra mokslininkų, kurie šiems „raktams“ ieškotų „skrynių“. Problema ta, jog nei vieni, nei kiti nesigilina į savo oponentų mintis.

                         ---------------  .  ----------------

 

     Žmogaus vystymasis turi vieną mįslingą laikotarpį, prieštaraujantį nuoseklios evoliucijos logikai. Tai periodas kai Žemėje neandertaliečius pakeičiame mes – kromanjoniečiai. „Kromanjoniečiai perėjo nuo beveik vien biologinės pirmtakų evoliucijos iki socialinės. Jų vystymuisi ypač reikšmingi pasidarė auklėjimas, mokymas, patirties perteikimas“(Bendroji biologija. Vadovėlis X-XI klasei. K. 1984. P. 90).

     Kyla klausymas, o kas buvo iki mūsų? Gyvūnas, kurio bazėje ir buvo sukurtas žmogaus genomas?

     Aukšto lygio Civilizacijai tai pats paprasčiausias būdas kolonizuoti kitus pasaulius. Juk lengviau keisti ne svetimos žvaigždės aplinką, o savo smegenų (savo Sielos) valdomą kūną. Kitaip tariant racionaliau susilieti su svetimos biosferos gyvybės formomis į jas infiltruojant savo nervų sistemą, negu mėginti adaptuotis fiziškai ar apsigyventi uždaroje dirbtinėje prigimtinėje erdvėje. Ir jeigu mes tokių genetinių operacijų pasekmė – tikrieji ateiviai yra mūsų jausmai, priklausantys nuo mūsų paveldėtos nervų sistemos (smegenų) ir aplinkos.

    

     Belieka pasakyti svarbiausią išvadą, kurią pasiekiau po 33 metų savarankiškų studijų. Mūsų civilizacijos istorija yra dukterinės civilizacijos gimimo istorija, kitos Civilizacijos (Dievo) pasekmė!!!

 

                                               

     

 

                                           Apie Nobelio premiją J

 

                   Kodėl nėra kalbančių kurčiųjų, o yra tik kurčnebyliai?

 

     Sveikas (girdintis) žmogaus vaikas kalbančių žmonių informaciją natūraliai kaupia savo smegenų žievės pokyčiais, formuojančiais vadinamąją kalbos (44 arba Broca) sritį (žemėlapį)! Štai kodėl iš prigimties kurčias lieka nebylys, nors jo balso aparatas yra veiksmingas. Nei šuniukui, nei kačiukui, kad jie lotų ar miauktų, nereikia to girdėti, gyvūnų garsų centrų struktūra praktiškai užprogramuota genais (ne genuose)!

     Mokslininkai apie tai dar nešneka, jie kol kas nesusiejo trijų dalykų: 1) informacija kažkuo kaupiama, 2) kurčias – nekalba (nėra kalbančių kurčiųjų – yra tik kurčnebyliai), 3) žmogaus kalbą valdo tam tikra smegenų sritis. Beje, ta sritis nebūtinai turi būti standartinėje vietoje.

     Subrendusio žmogaus kalba ar bet kuri kita jo veikla vaiko atžvilgiu yra pavyzdys (Dvasia). Tik vaiko smegenų ir pavyzdžių sąveikoje susiformuoja naujos smegenys, galinčios kalbėti, rašyti, paišyti, skaičiuoti... Jeigu vaikas dėl vienų ar kitų priežasčių negirdi kalbančių žmonių, jis ir nekalbės, jo smegenys šiuo atžvilgiu nebaigs formuotis (neišnaudos savo prigimtinių galimybių), neturės baigtos žmogiškos struktūros ir negalės atlikti kalbos funkcijų.

     „Tik gimus mūsų smegenų žemėlapiai yra tarsi juodraščiai, tarsi eskizai, kuriems trūksta detalių ir diferenciacijos. (...) Nuostabiausia tai, kad kritiniu laikotarpiu smegenų žievė tokia plastiška, kad jos struktūrą keičia kiekvienas naujas dirgiklis. Toks jautrumas leidžia kūdikiams ir mažiems vaikams kritiniu kalbos (ir visų kitų įgūdžių – aut. past.) laikotarpiu atskirti naujus garsus ir žodžius be jokių pastangų, tiesiog klausantis, kaip kalba tėvai. (...) Praėjus kritiniam laikotarpiui, vaikai, kaip ir suaugusieji, žinoma, ir toliau gali mokytis kalbų, tačiau tam reikalingos pastangos ir dėmesys.“ (Doidge N. Save keičiančios smegenys. V., 2012. P. 89.) Ne veltui sena patarlė sako: „Lenk medį, kol jaunas“.

     Šį reiškinį žmonės tik dabar pradeda suvokti. 1986 metais Vilniaus planetariumo direktorius Saulius Kanišauskas man oponavo: „Jums vertėtų giliau susipažinti su kibernetikos pagrindais – tada suprasite, kad jokioje kibernetinėje sistemoje, tarp jų ir žmogaus smegenyse, informacijos apdorojimo metu jokios sistemos struktūra nesikeičia ir jai keistis nereikia. (...) Nejau, jei mes į ESM įvesime kur kas galingesnį banką duomenų, mes būtinai privalėsime keisti ESM pavidalą, struktūrą? (...) Sukarikatūrintu pavidalu atrodytų, kad, pvz., perskaičius dar vieną knygą, mūsų smegenys pasidarytų kietesnės, o gal net ir gumbas, netelpant smegenims, pakaušyje iššoktų (...). Kiek man žinoma, žmogaus smegenų talpumo ir galimybių ribos net šiuolaikiniame etape yra toli nuo saiko. Vien dėlto, socialiniams santykiams tampant sudėtingesniems, laukti kokių nors struktūrinių pokyčių neverta.“

     Į tų laikų ESM įvedant naujus duomenis jų perfojuostų atitinkamose vietose būdavo išmušamos naujos skylutės – taigi mikrostruktūra buvo keičiama. Žmogaus smegenyse pokyčiai irgi vyksta įvairiuose matavimo lygiuose, pvz., baltymų molekulės gali greitai keisti savo daugiamatę struktūrą, panašią į susipynusių siūlų kamuolį. Antrinės, tretinės ir ketvirtinės baltymų struktūros persitvarkymai lydimi esminių šių molekulių savybių (funkcijų) pokyčių. Taip aiškinau savo knygoje (p. 45–47) 2000 metais.

     Šiandien marksizmo–leninizmo lektoriams cituočiau Normano Doidge knygą Save keičiančios smegenys. „Ericas Kendelis buvo pirmasis parodęs, kad mokantis keičiasi tam tikrų neuronų struktūra ir tarp jų esantys sinapsiniai ryšiai. Jis pirmasis pademonstravo, kad mums formuojant ilgalaikius prisiminimus keičiasi neuronų anatominė forma ir didėja jų su kitais neuronais turimų sinapsinių ryšių skaičius. Už šį darbą 2000 metais jis buvo apdovanotas Nobelio premija.“ (P. 220; 221.)

     Iki tol „mokslininkai tikėjo, kad vienintelė galimybė smegenims pakeisti savo struktūrą yra rūšies evoliucija, kuri daugeliu atvejų gali užtrukti daug tūkstančių metų. Pasak moderniosios Darvino evoliucijos teorijos, naujos biologinės tam tikros rūšies smegenų struktūros galimos tik dėl mutacijų, kurios nulemia genofondo variacijas. Jei šios variacijos naudingos išgyvenimui, tikėtina, kad jos bus perduotos ir kitoms kartoms.“ (Ten pat P. 292.)

 

 

                             Žmogus degradavęs gyvūnas

 

                                  Apie tikrus mauglius

 

Deja, daugumą istorijų apie tikrus „mauglius“ jau mena tik seni užrašai ar nuotraukos. Skeptiškai nusiteikę mokslininkai kelia versiją, jog indų mergaitės Amala ir Kamala buvo išsigimusios, o misionierius A. L. Singchas istoriją apie jas „auginusius“ vilkus išgalvojo siekdamas populiarinti savo prieglaudą ir taip gauti daugiau lėšų... Bet... yra filmuota medžiaga apie Oksaną Malają, gimusią 1983 m. lapkričio 4 d. Niekas tiksliai nežino kaip ir kokio amžiaus būdama ji atsidūrė sulaukėjusių šunų gaujoje! (Internete įvedę jos vardą ir pavardę sužinosite daugiau.)

Šią „mergaitę“ aptiko 1991 metais skurdžioje ir atkampioje Ukrainos TSR vietovėje, griūvančioje fermoje. Valdžios atstovams iš pirmo karto jos net pagauti nepavyko – apgynė šunys. „Uždaryta izoliatoriuje ši būtybė bejėgiškai gulėjo ant grindų, tačiau kai prie jos kas nors artindavosi, ji rodė dantis ir grasinančiai urzgė. Laukinukė judėjo keturiomis, lengvai užšokdavo ant kėdės ar stalo. Atsidūrusi tarp žmonių ji galėjo pasakyti tik „taip“ arba „ne“ – užtat gerai lojo. „Mergaitei“ nereikėjo jokios lovos, ji ilsėjosi ant grindų susirietusi į kamuoliuką. Automatiškai blusinėdavosi, o kai norėdavo pasikasyti, pakeldavo koją virš ausies ir greitai judindavo pirštus. (Turėtų judinti koją, bet galbūt čia žurnalistės, rašiusios straipsnį, netikslumas – aut. past.) Prieš valgį „mergaitė“ maistą apuostydavo. Paprastai visus patiekalus Oksana sumaišydavo į vieną lėkštę, atskiesdavo kompotu ir tą jovalą srėbdavo garsiai čepsėdama. Ji galėjo skaudžiai įkąsti, nemokėjo verkti, o įsižeidusi gailiai inkštė.

     Oksana sunkiai vadavosi iš gyvūno įpročių (ne veltui sakoma: papratimas – aršiau prigimimo – aut. past.), tik po dešimties metų ji tapo panaši į kitus vaikus. Tačiau ir šiandien Oksana mėgsta nuo visų pabėgti norėdama nušuoliuoti per sodą ar pakaukti. Į jos šauksmą kaipmat atsiliepia visos apylinkės šunys. Apie praeitį ji papasakojo labai mažai, kažką apie būdą ir šunį.

     Bent jau iki šio straipsnio Oksana Malaja gyveno Odesoje, protiškai atsilikusių vaikų globos namuose. Viso kolektyvo pastangomis mergina išmoko skaityti, truputį rašyti, skaičiuoti iki dvidešimties. Ji geba nusiprausti, išsivalyti dantis, apsitarnauti, o svarbiausia – normaliai bendrauja su žmonėmis, nors gyvūno instinktai tebėra giliai įsišakniję.“ (Pagal Liudmilos Tribušnajos 2001 m. rašytą straipsnį: http://www.peoples.ru/family/children/malaya/.) Ja besirūpinanti gydytoja sako, jog maža vilties, kad Oksana kada nors galės gyventi savarankiškai.

     Funkciniu požiūriu (savo elgesiu) Oksana – tikras šuo žmogaus pavidale. Tragiškai susiklosčius aplinkybėms mažas žmogaus vaikas įgijo tik gyvūno lygio smegenis. Kitaip tariant, aplinkoje be žmonių (be reikiamų pavyzdžių) ji netapo žmogumi. Oksanos reakcija į ją filmuojančius žmones kaip tikro kiemsargio: iššiepusi dantis „mergaitė“ puola keturiomis ir staiga, lyg pabrukusi uodegą, sustoja...

   Berniukas iš Ugandos, Džonas Sibunija, kurį laiką augo džiunglėse tarp žaliųjų beždžionių. Nors jį vėliau daug mokė, Džono gebėjimas pačiam kalbėti ir suvokti kitų kalbą buvo labai ribotas. Ištyrus jo smegenis kompiuteriniu tomografu paaiškėjo, kad toje vietoje, kur turėjo būti kalbos sritis, yra tamsi dėmė. Neurobiologas Džei Geit šią anomaliją aiškina „stipriu smūgiu į galvą“. Šis mokslininkas mąsto taip, lyg kalbos žemėlapis turi susiformuoti savaime, pagal žmogaus DNR informaciją. Tačiau iš tikrųjų tai vaiko smegenų raidos sutrikimas netinkamoje aplinkoje. Aplinkoje, neperduodančioje žmogaus smegenų tolesnio vystymosi programos. Dėl tikros priežasties suvokimo būtinas funkcinio-receptorinio žmogaus smegenų neocortex perdavimo dėsnio žinojimas.

      „Maugliai“ labai panašūs į psichinius ligonius ne dėl paveldėtų (genetinių) sutrikimų ar smegenų traumų, o dėl bendravimo su fiziškai ir psichiškai subrendusiais žmonėmis nebuvimo svarbiausiu jų raidos (dabar vadinamu kritiniu) laikotarpiu.

    Iš esmės, tai juk tas pats: šalia tavęs nėra žmonių arba tu jų nejauti (nematai, negirdi...).

     Žymi lietuvių kilmės mokslininkė Birutė Galdikas 1971 metais išvyko į Indonezijos Borneo salą tyrinėti orangutangų. Ten gimė jos sūnus Bintis. „Aplink save matydamas vien orangutangus, berniukas vis labiau ėmė mėgdžioti jų elgseną, veido mimikas, pamėgo laipioti į medžius. Apsilankęs psichologas patarė Bintį išvežti. Dabar žiūrėdamas į ramų, santūrų (...) vyriškį net neįtartum, kad jis kažkada elgėsi kaip beždžioniukas.“ (Lietuvos rytas. 2000 m. rugsėjo 9 d. Nr. 212.)

 

                             Žmogus – degradavęs gyvūnas

 

     Retos tikrų „mauglių“ gyvenimo istorijos vaizdžiai byloja, kad gyvūno, iš kurio evoliucionavo žmogus, genetinio kodo (biologinės programos) dalis (kažkada lėmusi griežtai apibrėžtą gyvenimo būdą, elgesį) yra visiškai degradavusi, t. y. kromanjonietiško žmogaus kūdikis pasižymi iš anksto jam paskirtos funkcinės paskirties neturėjimu. Nykstančią vidinę programą turėjo kompensuoti tobulėjanti žmogaus išorinė programa, suteikianti galimybę adaptuotis vis platesniame gamtinių ir socialinių sąlygų diapazone.

     Panagrinėkime žmogaus programos dalelytę – baletą. Mažos mergytės atžvilgiu jos šokių nervinių struktūrų „genas“ yra suaugusi balerina – aplinka. Šis „genas“ egzistuoja gyvo, socialiai subrendusio žmogaus forma. Atidžiai stebėdama patyrusios šokėjos kūno padėties pokyčius erdvėje, mergaitė „formuoja“ savo smegenų motorinę sritį (smegenų žemėlapio dalį, atsakingą už šokio judesius). Kaupia informaciją apie šokančią baleriną savo smegenų žievės pakyčiais, formuojančiais tokios pat funkcijos (baleto) motorinę sritį. Kitos kartos organizme vyksta funkcijos – baletas ir jausmo – baletas įsikūnijimas!

     Norint tapti gera šokėja, pasyvaus stebėjimo maža. Tarp smegenų žievės motorinės srities ir efektorių turi vykti ilgalaikė informacijos kaita, koreguojama fotoreceptorių informacijos srauto. Paprastai tariant, mergytė turi nuolatos kartoti mokytojos judesius, stebėdama save veidrodyje. Mokymosi šokti metu mergaitės kūno padėties ir pusiausvyros bei fotoreceptorių signalai pamažu suformuos tokių pat sudėtingų, kaip patyrusios balerinos, judesių sužadinimo žemėlapį (įvyks šokio įsiminimas).

     Sąmoningomis, valingomis, sistemingomis pastangomis maža mergytė palaipsniui sukurs save – šokėją, savo individualius smegenis ir raumenis!

     Mergaitė įgyja antrą – socialinę programą (prigimtį), kurią ji pasirinko aplinkoje. Socialinė programa taip pat turi biologinį, tiksliau neurobiologinį, pagrindą, tik be specialios aparatūros nematomą. Materialus socialinės programos pagrindas – pusrutulių žievės pokyčiai formuojasi dėl paveldimos unikalios nervų sistemos. Formuojasi ne kaip atskira savarankiška funkcinė sritis, bet kaip žmogaus organizmo dalis.

 

 

                                            I DALIS                     

 

                     Sena hipotezė apie žmogaus kilmę

                                            2014-10-29 versija

 

 

   Mokslinės žmogaus kilmės hipotezės pagrindas – tai požiūris į Homo sapiens sapiens, kaip Žemės planetos laukinės gamtos (biogeocenozių) savaiminio (spontaniško) vystymosi rezultatą. Kaip atsitiktinių paveldimų mutacijų virtinę, padėjusią žmogaus protėviams (tuo metu dar beždžionėms) konkuruoti minėtoje terpėje. Tačiau tokiai pasaulėžiūrai ima prieštarauti besikaupiantys faktai.

     Kodėl absoliučiai šiuolaikiškos išvaizdos (baigtas) žmogus (kromanjonietis) Žemės planetoje atsirado staiga? Kodėl kromanjonietis negiminingas savo pirmtakui neandertaliečiui? Kodėl niekur nerandama jo laipsniško vystymosi pėdsakų?

     Kokia mūsų (kromanjoniečio palikuonių) sparčiai kuriamos civilizuotos aplinkos prasmė? Gal mes, „gamtos vaikų“ ainiai, tokiu būdu aklai veržiamės už savo prigimties ribų, ir net ardydami tą terpę, kuri mus sukūrė?! O gal Civilizacijos kūrimas - tai žmogaus ėjimas ten, iš kur jis atėjo?

     Kaip laukinėje gamtoje galėjo būti atrinktos „intelekto mutacijos“ jeigu jos tokio lygio aplinkoje nereikalingos? „Intelekto mutacijos“ galėjo būti tikslingos tik ten, kur mūsų protėviai kaip gyvūnai neišgyventų. Tą patį galima pasakyti ir apie kitų žmogaus savybių: paveldimo elgesio neturėjimo, veiksmų pasirinkimo laisvės (žinoma, jeigu yra iš ko rinktis), valios (jos dėka valdomi biologiniai poreikiai), žmogiškų jausmų evoliuciją. Ar visa tai galėjo suformuoti aklas atsitiktinumas?? Bet jeigu taip - tada JIS nėra atsitiktinumas!!!

     Senoji hipotezė negali atsakyti ir į dar vieną, ne mažiau svarbų, klausimą: kodėl tokiu perspektyviu socialinės raidos keliu Žemėje „pasuko“ tik vienos rūšies gyvūnas? Žmonija, kaip biologinė rūšis, nuostabiai vientisa. Gal būt gyvūnų pasaulis ir gali evoliucionuoti į protingų būtybių pasaulį, bet gyvūnų pasauly vienas iš jų tikrai negali tapti žmogumi.

     Kaip gamta lėmė kultūros formavimą, jeigu žmogaus veikla atsisuka prieš ją pačią? Kitaip tariant, kaip gamta galėjo sukurti būtybę, grasinančią jos pačios egzistencijai? Šis opus klausimas ekologinių katastrofų akivaizdoje vis dar nesulaukia įtikinamo atsakymo. Populiarus posakis „žmogus ir gamta“ byloja apie dviejų skirtingų programų sąveiką.

      Žmonijos istorija vadinama „sunkia kova už žmogaus laisvę gamtoje“ (Antanas Maceina), „procesija į laisvę“ (Algirdas Julius Greimas), „sugrįžimu Rojun“ (Adomas Jakštas-Dambrauskas) ir pan. Vadinasi, Žemės planetos gryna gamtinė aplinka žmogaus netenkino (nebuvo jo prigimtinė terpė). Žemės planetos biogeocenozėse kromanjonietis (kaip ir žuvis krante) nesijautė nei laisvas, nei laimingas.

     Ne vienas pasakys, kad viskas jau paaiškinta: mes Žemėje evoliucionavome iš beždžionės, tiksliau iš kažkada gyvenusio bendro beždžionių ir žmogaus protėvio. Belieka ne tik nupaišyti, bet ir atsekti visą „žmogėjančią“ skeletų, įrankių, piešinių, drabužių... seką. Deja, tos nuoseklios sekos, kuri, logiškai galvojant, turėjo būti – nerandama! Archeologų tyrinėjimai byloja, jog prieš 40 tūkstantmečių Žemėje ėmė sparčiai gausėti šiuolaikinių žmonių – tik nežinia iš kur atsiradusių!

     Istorijos mokslų daktaro E. Černycho apibendrinimas toks pat aktualus kaip ir prieš tris dešimtmečius. „Akmens epochoje žinomi tik du globaliniai lūžiai. Seniausias įvyko maždaug prieš 35–40 tūkst. metų. Ligi tol gyvenę neandertaliečiai buvo išstumti naujo tipo žmonių – Homo sapiens sapiens. Priežastys, dėl kurių per trumpą laiką įvyko ryškus biologinis žmonių giminės progresas, ligi šiol karštai aptariamos antropologų. Tuo pat metu prasidėjo esminiai kultūros pokyčiai.“ (V volnach edinogo okeana / Znanije sila. 1984, Nr. 4. P. 22.)

     Mes santykinai akimirksniu užvaldėme mums paruoštą Žemę. Žmogaus (kromanjoniečio) – protingos būtybės (proto, altruizmo, patirties... nešėjo) – atsiradimas panašesnis ne į evoliuciją, bet į stebuklą!

     Kas mes? Iš kur atėjome į Žemę ir kokia mūsų misija šioje nuostabioje planetoje? Mes - tai visų pirma mūsų sudėtinga (dieviška) nervų sistema (smegenys) – altruistinių jausmų, kilnių troškimų, noro viską pažinti, suprasti, tobulinti, keisti... pagrindas.

     Antropologai visą laiką pagrindinį dėmesį sutelkę į primato kūną. Tikriausiai žmogaus genomas buvo sukurtas beždžionės DNR bazėje pridėjus genų, tikrai negalėjusių evoliucionuoti laukinėje Žemės planetos gamtoje. Šiuo metu mokslininkai žmogaus paveldimoje medžiagoje yra aptikę 212 DNR salų, kurios (lyginant su neandertaliečiu) jį daro unikalų. Didžiausia iš visų salų - maždaug iš 300 tūkst. azotinių bazių seka.

     „Mes ieškome ateivių iš kitų Civilizacijų – o jie tikriausiai mumyse. Ar galėjo mūsų kromanjonietiškas genetinis kodas (biologinė programa) ir jį atitinkantys (ne visi šiandieniniai) gyvenimo būdo, veiklos, bendravimo vienas su kitu pavyzdžiai (smegenų struktūrų pokyčiai iš kartos į kartą perduodami ne lytiniu, o toliau aprašomu funkciniu-receptoriniu būdu) evoliucionuoti laukinėje Žemės planetos terpėje?“ – rašiau savo knygoje. (Žemės civilizacijos kūrimas – tai žmogaus ėjimas ten, iš kur jis atėjo. V., 2000. P. 92.) Pasak Martyno Yčo (Amerikos lietuvio daug prisidėjusio prie genetinio kodo dešifravimo): „ne per genetinį kodą, bet iš vienos nervų sistemos į kitą“.

     Antra, žmogaus embrionas (vėliau vadinamas vaisiumi) vystosi Moters kūne ir, be abejonės, labai daug jo smegenis formuojančios informacijos gauna iš Jos. Juk ir Dievas savo sūnų atsiuntė į Žemę tik per Moterį.

     Nuo seno moksliniai straipsniai apie mūsų kilmę rašomi taip, lyg viskas tapo aišku ir belieka sudėti paskutinius taškus... Bet kai žinai, kad tų „taškų“ migloje klaidžiojame jau antrą šimtmetį, susimąstai, jog kažkas yra ne taip. Galbūt žmogaus kilmės hipotezės Achilo kulnas – požiūris į mus (Homo sapiens sapiens, kromanjoniečių palikuonis) kaip vien Žemės planetos laukinės gamtos (tik biogeocenozių) vystymosi rezultatą? Gal dėl to mokslo kelias pilnas stebinančių (vadinasi, neprognozuotų) atradimų? Mokslininkai teisingai numatė seną žmogaus kilmę, bet vietoje primityvaus laukinio atrasti tikrą menininką, muzikantą, astronomą, matematiką, išradėją, konstruktorių, dizainerį, statybininką, žemdirbį, rašto pradininką... atrodantį taip, kaip mes su jumis ir dar šiuolaikiškiau... To antropologai tikrai nesitikėjo... Tai jau prieštarauja evoliucijos teorijai!

     Prieš „kūrybinio sprogimo“ autorių (mus) vystymosi kelyje būtų neandertalietis. Neandertaliečiui suteiktas garbingas Homo sapiens titulas, tačiau neapsirikite, tai ne mes, ne Homo sapiens sapiens. Dažnas termino Homo sapiens pakaitalas, ypač senesniuose leidiniuose, paleoantropas (senasis žmogus). Mes esame naujieji (neoantropai, kromanjonietiško tipo) žmonės.

Ne vieną dešimtmetį neturėdami kito pasirinkimo antropologai iš neandertaliečio „darė“ primityvų žmogų: mažindavo arba nutylėdavo kontrastą, nors objektyvūs faktai byloja priešingai. Toliau kaupiantis „nepatogiems“ radiniams imta ieškoti „tarpinės grandies“. Įdomu būtų paskaičiuoti, kiek kartų ją „rado“ – tačiau „tarpinė grandis“ taip ir liko tik sensacingais pranešimais pirmuosiuose spaudos puslapiuose arba paaiškėjo, jog tai falsifikatai.

    Neradus laipsniško kromanjoniečio vystymosi įrodymų antropologams liko paskutinė versija: kad šiuolaikinis žmogus evoliucionavo vienoje lokalioje (nedidelėje) Žemės rutulio vietoje, iš kur paplito po visą pasaulį. „Iš Afrikos išėjusiems keliems šimtams mūsų protėvių prireikė 2500 kartų, kad žmogus pasklistų po visą pasaulį.“ – įsitikinęs „National Geographic Lietuva“ vyriausias redaktorius Frederikas Jansonas (2013. Nr. 11. P. 132). Nors stebuklingoms mutacijoms įvykti reikėjo priešingų dalykų: labai gausių ir įvairių populiacijų... 

     Taigi, šiandien žmonijos lopšio vardas atitekęs Afrikai, nes ten nuo senų laikų gyveno daug ir įvairių primatų. Bet iš tiesų tai grįžimas į tą pačią vietą paklydus miške. Kaip tropiniuose miškuose ar savanose galėjo susiformuoti nervų sistema, reikalinga civilizuotam pasauliui (pertvarkančiam laukinę gamtą) sukurti? Nejaugi kojos vandens gyviams galėjo evoliucionuoti be sausumos? Nejaugi smegenys, galinčios sukurti civilizuotą pasaulį, susiformavo nebūdamos ta kryptimi evoliucionuojančio pasaulio dalimi? (Žmogaus nervų sistemos unikalumas nagrinėjamas toliau.)

     Jeigu antropologai rimtai pasidomėtų istorija, jie patikėtų Biblija, bylojančia, jog žmonijos (Žemės civilizacijos) lopšys buvo ne Afrikos džiunglės, o Rojaus sodas. Čia Dievas (Procivilizacija) apgyvendino savo sukurtus pirmuosius Žemės žmones, iš kur jie vėliau ir paplito po visą pasaulį!

     Dar prieš kelerius metus niekas nesitikėjo, kad mokslininkams pavyks kartografuoti neandertaliečio paveldimąją medžiagą. Rezultatai nustebino: pasirodo kiekvienas už Afrikos ribų gyvenantis žmogus turi dalelę (maždaug 2,5 proc.) neandertaliečio. Antropologams teko iškelti versiją, jog dabar Europoje, Amerikoje, Azijoje ir Polinezijoje gyvenantys žmonės – neandertaliečių ir kromanjoniečių (moderniųjų žmonių) palikuonys.

     Tie, kas iki šiol nesidomėjo antropologų darbais, galbūt priims tai kaip „gryną pinigą“, tačiau juk per paskutinius penkis dešimtmečius tvirtai nusistovėjo nuostata, paremta daugybe faktų, jog kromanjonietis ir neandertalietis negyveno kartu. Kad ir kaip būtų keista bei nelogiška iš evoliucinio taško, kai pirmasis Žemėje nyksta – antrasis plinta. Pirmasis, žiūrint tik į objektyvius faktus – gyvūnas. Antrasis – tikras žmogus. Kad jie prieš 50–60 tūkst. metų buvo susitikę kažkur Artimuosiuose Rytuose ir poravosi... – eilinis akibrokštas, nepagrįstas archeologiniais radiniais. Priešingai, tai visiškas daugybės faktų apie neandertalietį ir kromanjonietį ignoravimas. (Faktai pateikti toliau.)

     Atkreipkite dėmesį į dvi klausiančias citatas, jas skiria daugiau kaip 30 metų – o atsakymų vis nėra. „Kromanjonietis – absoliučiai šiuolaikinis savo fiziniu sudėjimu ir turi tokį patį klasifikacinį titulą, kaip ir mes su jumis – Homo sapiens sapiens. Jis pasaulyje įsitvirtino vienvaldiškai. Geologiniuose sluoksniuose po 40 tūkstantmečių ligi mūsų eros pradžios neaptikta nė vienos iškasenos, priklausančios kam nors kitam, o ne tikrai protingam žmogui.

     Mūsų pirmtako (neandertaliečio) išnykimas panašus į kvapą gniaužiantį spektaklį: jo scena – visas pasaulis, o finalas toks, kad geresnio nesugalvosi – atsirandame mes. Yra tik vienas „bet“ – niekam nežinoma, kaip viskas vyko. Aktoriai vaidino anapus užuolaidų, o mums parodė tik pačią pradžią ir pabaigą. Eiga ir posūkiai dramos, privedusios prie to, jog neandertaliečius pakeitė kromanjoniečiai, slepia didžiausią iš visų istorinių paslapčių!“ (Konstebl Dž. Neandertalcy. M., 1978. P. 124.)

     „Prieš 40 tūkstančių metų neandertaliečiai ėmė nykti, o prieš 35 tūkstančius metų Europoje jų beveik nebeliko. Kodėl šiuolaikiniam žmogui atsikrausčius į Europą išnyko neandertaliečiai? Gal mūsų protėviai juos suvalgė?“ (Iliustruotasis mokslas. 2010, Nr. 5. P. 26.) Kodėl išnyko neandertaliečiai, mokslininkai bando išsiaiškinti nuo 1856 metų, kai vokiečių kalnakasiai pateko į olą su pirmo atpažinto neandertaliečio griaučiais. Nėra faktų, rodančių, kad būta karo, t. y. fizinio neandertaliečio sunaikinimo. Priešingai, mokslininkai prakalbo apie „sterilius sluoksnius“, bylojančius, kad vienu metu Žemėje nebuvo nei mūsų, nei mūsų pirmtakų.

     Kur šiandien tebesame siekdami įminti žmogaus atsiradimo mįslę, rodo citata iš 2011 metų žurnalo Iliustruotasis mokslas (Nr. 3. P. 58, 59): „Viena dominuojančių teorijų – kvantinio šuolio teorija, teigia, kad šiuolaikinis žmogus sukūrė technologiškai pranašesnę kultūrą ir vos per keletą tūkstantmečių nurungė visas kitas žmonių rūšis.“

     Pirma: tai tik fakto konstatavimas, o ne žmogaus atsiradimo priežasties atskleidimas.

     Antra: mes esame žmonės ne todėl, jog sukūrėme technologiškai pranašesnę kultūrą, o todėl kad galėjome ją sukurti!

     Trečia: staigus kultūros pakilimas neįmanomas be pavyzdžio. Įsigilinkite į Šv. Rašto mintį: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. Tėvas gi myli Sūnų ir parodo jam visa, ką pats daro.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Jn 5. 19, 20.) Pvz., Homo sapiens sapiens palikuonys netgi nekalbės, jeigu negirdės kalbančių žmonių. Sveikas žmogaus vaikas, klausydamas suaugusiųjų šnekos, lengvai išmoksta kalbėti girdima kalba, nes jo kromanjonietiškas genomas taip suformavo, kad kalbančių žmonių informacija jo galvos didžiųjų pusrutulių žievėje kaupiama pokyčiais, baigiančiais (pradžią davė DNR failas) suformuoti artikuliuotos kalbos (44 arba Broca) sritį (kalbos žemėlapį). Tuos pokyčius pats vaikas jaučia (girdi) kaip kalbančius žmones.

     Ketvirta: daug hipotezių buvo iškelta ir toliau keliama remiantis tik viena ar kita detale, kurią galima ginčyti ar interpretuoti kitaip. Pvz., kad ir neandertaliečių gyvenimas Gibraltare prieš 24 tūkst. metų. To įrodymu laikomas medžio anglių amžius. Bet juk laužus Goramo (Gorham) urve galėjo pakurti šiuolaikiniai žmonės. Arba vienoje Sibiro oloje rąsto piršto kaulo paveldimosios medžiagos tyrimas, paskelbtas naujos žmonių rūšies atradimu. Panašios hipotezės toliau nevystomos, pasirodžiusios sukelia svarbių atradimų iliuziją ir dingsta užmarštyje.

     O štai paskutinis posūkis žmogaus kilmės detektyve. „Remdamiesi naujais neandertaliečių iškasenų tyrimais tarptautinė mokslininkų komanda tvirtina, kad ši žmogaus rūšis tikriausiai išmirė 10 tūkstančių metų anksčiau, nei iki šiol manyta – apytiksliai prieš 50 tūkstančių metų. Todėl mokslininkai abejoja, ar neandertaliečiai iš tiesų buvo susitikę su šiuolaikiniais žmonėmis, kurie į Europą atkeliavo prieš 40 tūkstančių metų.“ (Iliustruotasis mokslas. 2013, Nr. 9. P. 15.)

 

 

                              Labai trumpai apie kromanjonietį

 

     IX a. vid. atrastas neandertalietis iš pradžių laikytas tai nepasisekusiu Dievo kūriniu, tai šiuolaikiniu žmogumi, suluošintu ligų ir smurto, tai vienu iš gorilų. Ir tik plintant gamtos idėjoms paleoantropas nenoriai buvo pripažintas tolimu mūsų giminaičiu.

      „Kromanjoniečio atradimas sukėlė visuotiną atodūsį (...) Tie, kurie buvo pasiruošę pritarti žmogaus giminės senumui, bet negalėjo susitaikyti su mintimi apie giminystę su neandertaliečiu, džiaugsmingai paskyrė jam vietą žmogaus genealogijos medyje.“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M., 1979. P.16.)

     Archeologai kromanjoniečiais vadina žmones, gyvenusius Prancūzijos pietvakariuose maždaug prieš 10–35 tūkst. metų. Plačiąja prasme šiuo pavadinimu apibūdinami visi šiuolaikinio tipo žmonės (neoantropai arba Homo sapiens sapiens), gyvenę bet kurioje Žemės rutulio vietoje.

     Įvairiose geografinėse platumose kromanjoniečiai pasirodė skirtingu laiku. Viena seniausių datų – maždaug 39 600 m. pr. Kr. Tokio senumo kromanjoniečio kaukolė rasta Nia oloje, esančioje Kalimantano saloje (Indonezija). Kromanjoniečių poelgiai ir išvaizda skyrėsi, panašiai kaip skiriasi šiuolaikinių japonų ir prancūzų išorė bei papročiai.

     Apie 1830 metus dėl Čarlzo Lajelio geologinių sluoksnių nuoseklaus formavimosi teorijos galutinai pripažįstamas Homo sapiens sapiens giminės senumas. Dabar atrodo keistai, tačiau iki to laiko daugelis apsišvietusių katalikų tvirtai tikėjo Airijos arkivyskupu Džeimsu Ašeriu, 1650 metais „apskaičiavusiu“, jog Dievas sutvėrė Adomą 4004 metais iki Kristaus gimimo.

     1867 metais Paryžiuje organizuotą archeologijos parodą galima laikyti tikru kromanjoniečio talento pripažinimu. 1902 metais plačiajai visuomenei paskelbiama, jog nuostabiai išsilaikę spalvoti piešiniai urvų skliautuose iš tiesų yra ledynmečio epochos dailininkų originalai, o ne šiuolaikiniai falsifikatai. Tiek realistiniai, tiek simboliniai modernistiniai kromanjoniečio meno kūriniai prilyginami didingiausiems kada nors pasaulyje sukurtiems meno šedevrams. Pvz., oficialiai patvirtinus Altamyros originalumą, jos lubos tapo žinomiausiomis tarp visų pasaulio plafonų po vatikaniškų Mikelandželo šedevrų. Altamyros lubos net vadinamos akmens amžiaus Siksto koplyčia.

     Bet ir vėliau kromanjonietis tradiciškai laikytas primityviu laukiniu, gyvenančiu urvuose. 1923 metais rusų archeologas P. P. Jefimenka, tirdamas paleolito kultūrinius sluoksnius, atkreipia dėmesį į radinių koncentravimąsi apie židinius. Jo ir kitų mokslininkų kasinėjimai didelėse aikštelėse įrodė, kad kromanjoniečiai nebuvo prisiekę bastūnai, statėsi sudėtingumo atžvilgiu šiuolaikinio tipo namus ir gyveno ne po vieną, o tikrose gyvenvietėse.

     Pagaliau „drabužių rekonstrukcija sudavė triuškinantį smūgį „dvokiančių skūrų“ teorijai. Tai buvo patogūs, elegantiški kailių arba odos kostiumai (...) S. A. Semionovo laboratorijoje Leningrade (dab. Sankt Peterburgas – aut. past.) nustatyta, jog norint pagaminti sungiriečio I drabužio papuošimą iš 3 500 karoliukų, reikėtų darbuotis ištisus metus po septynias valandas per darbo dieną.“ (Sungir. Antropologičeskije issliedovanija. M., 1984. P. 9. Skyrelio autorius O. N. Boderis.)

     Jau aišku, kad kromanjoniečio įrankius, ginklus ir apyvokos reikmenis galima laikyti primityviais tik naudojamų medžiagų asortimento požiūriu. Savo konstrukcija, darymo technologija ir tikslumu jie unikalūs.

     XX a. septintajame dešimtmetyje sovietiniai antropologai pripažino, jog visais atžvilgiais (materialiojo ir kultūrinio palikimo, medžiotojiškais sugebėjimais) ledynmečio epochos žmonės stovėjo aukščiau už IX a. pabaigos atsilikusias Australijos, Afrikos ar Okeanijos gentis!

     1963 metais Sibiro filialo Humanitarinių tyrimų skyriaus aspirantas Borisas Aleksėjevičius Frolovas (vėliau tapęs mokslų daktaru), tirdamas ornamentus ant senojo akmens amžiaus instrumentų, nustatė, kad jau to meto žmonės ne tik mokėjo skaičiuoti, bet ir labai tiksliai prognozuoti gamtinius procesus, sudaryti Mėnulio ir Saulės kalendorius. Kai, pagrįstas tvirtais apibendrinimais, jaunojo mokslininko straipsnis gulėjo ant akademiko A. P. Okladnikovo stalo, į Novosibirską atėjo amerikiečių profesoriaus H. Moviuso laiškas. Mokslininkas pranešė, kad jo mokinys A. Maršekas, tyrinėdamas paleolito dirbinių ženklus, pastebėjo grafiškai užfiksuotus mėnulio ciklus. Taip iš skirtingos faktinės medžiagos, naudodami savas metodikas, abu mokslininkai gavo tą pačią išvadą.

     Be abejonės, visi archeologų radiniai liudija darvinistinį numatymą, bet skaičių ženklai kromanjonietį dvasinėmis savybėmis ir intelektualumu daro lygų savo tolimam palikuoniui – šiuolaikiniam sapiensui, t. y. verčia galvoti, kad žmogus Žemėje nepatyrė jokios evoliucijos, o tik naudojasi jam suteiktomis savybėmis.

     Pasigirdo nuomonių, jog mes galėtume būti kromanjoniečių protėviai, jog savo estetiniais jausmais ir protu nepakilome iki jų lygio. Kai kurie autoriai teigia, kad simboliniuose piešiniuose užfiksuoti kosmogoninės hipotezės elementai... „Be abejonės, kromanjoniečiai buvo šiuolaikinio žmogaus protėviai. Aišku, jog jie gyveno taip seniai, kad naudojo akmeninius įrankius ir medžiojo gyvūnus, išnykusius planetoje priešistoriniais laikais. Ir vis tik jie neatrodė tokie senoviški ir tokie nepanašūs į mus, kad galėtų paneigti biblinį pasakojimą apie žmogaus sukūrimą.“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M., 1979. P. 35.)

 

                        Nauja hipotezė apie žmogaus kilmę

 

     Kai vis daugiau mokslo faktų nebesutelpa pasenusios teorijos sferoje – ateina laikas „sprogimui“!

     O dabar iš tų pačių „kaladėlių“ (mokslo faktų, Šv. Rašto ir mitų teiginių) dėliokime naują piešinį. Žinoma, tų „kaladėlių“ turime susirasti pakankamai...

     Žmogus Žemės planetoje daug tūkstantmečių kovojęs dėl teisės išlikti – varginamas bado, šalčio, sunkaus fizinio darbo, ligų, gamtos stichijų, tarpusavio nesantaikos, kankinamas dvejonių dėl savo gyvenimo prasmės ir tikslo – XX a. mokslo ir technikos revoliucijos perspektyvoje pasijuto nebe silpna, pikta, pavydžia, kažko nerealaus trokštančia būtybe, bet materialiai tvirtėjančios, humaniškėjančios, į kosmosą besiveržiančios civilizacijos kūrėju.

     Vaikams vadovėliuose vis dar rašoma, jog žmogus atsirado bekraštėse stepėse arba tropiniuose miškuose. Tačiau kodėl žmogus toks negailestingas tai nuostabiai Žemės planetos gamtai? Kodėl kurdamas sau komfortą ją naikina? Galbūt jį „subrandino“ ne Žemės gamta? Gal žmogus „baigė“ evoliucionuoti jau nebe laukinėje terpėje?

     Žuvis, išmesta ant kranto, visomis jėgomis stengiasi pasiekti vandenį. Sliekas, iškastas į paviršių, skubiai rausiasi gilyn. Gležna apsiuvos (Trichoptera) lerva, ištraukta iš namelio, tuoj pat lipdo naują kiautą. Grupė skruzdėlių, išsigelbėjusių nuo potvynio, puola statyti skruzdėlyną... Žmogus, patekęs į Žemės biogeocenozes, kuria civilizaciją – joje, kaip žuvis vandenyje, sliekas žemėje, apsiuvos lerva namelyje... jis įgauna jėgų ir pasitikėjimo.

     Matyt, civilizacija – terpė, reikalinga mūsų prigimčiai, kurioje mes vėl tapsime daug žinančiais ir mokančiais, taikiais kosmoso gyventojais? Kokia turi būti mūsų prigimtį atitinkanti visuomeninė ir ekonominė formacija, mes „neatmename“, nes mūsų DNR struktūromis Civilizacijos projektas neužrašomas ir neperduodamas kitoms kartoms. Todėl žmonijos istorija – klaidų ir atradimų kelias, vingiuojantis nuo vienų kraštutinumų prie kitų.

   Iš žemiškos žmogaus kilmės hipotezės atskaitos taško nematyti mūsų kuriamos civilizuotos aplinkos prasmės. Išeina, jog mes, „gamtos vaikų“ ainiai, aklai veržiamės už savo prigimties ribų. Veržiamės, naikindami tą terpę (Žemės biosferą), kuri mus sukūrė.

     Žemėje nebuvo aplinkos, kuri atrinktų vis tobulesnes smegenis! Tadėl kaip laukinėje aplinkoje (gyvūnų pasaulyje) galėjo evoliucionuoti kromanjonietiškas intelektas (atitinkamos smegenų funkcijos) vos per 40 tūkst. metų nuvedęs žmoniją nuo trapaus mineralo skeveldros – peilio – iki daugkartinio naudojimo kosminio laivo? Kodėl vienintelės rūšies (iš gausybės gyvūnų įvairovės Žemėje) „žengimas“ į protingų būtybių lygį laikomas savaime suprantamu, o ne anomaliu reiškiniu, reikalaujančio rimto paaiškinimo? Šiuos stebuklus mokslas iki šiol aiškino aklu atsitiktinumu.

    Antropologams pirmiausia reikėtų susimąstyti, ko jie ieško: žmogaus ar skeletų, panašių į žmogaus? Juk skeletai nieko nebyloja apie protingos būtybės nervų sistemos evoliuciją. Tai tas pats, kas iš seniai sugriuvusio teatro pamatų spręsti apie ten vykusių spektaklių turinį. Be to kūnas (turintis tokią pat nervų sistemą kaip žmogaus) tėra tik prielaida tam tikromis sąlygomis susiformuoti žmogiškos sielos žiedui.

     Pagaliau žurnale Iliustruotasis mokslas perskaičiau: „Daugelis mokslininkų mano, kad modernusis žmogus išsivystė įvykus kokybiniams vidiniams smegenų pokyčiams, jų neįmanoma pastebėti pagal kaulų anatomiją. Tačiau būtent šie pokyčiai sukėlė „kūrybinį proveržį“, jis atsispindi visiškai pakitusiame elgesyje: mūsų protėviai ėmė kur kas efektyviau naudotis esamais ištekliais.“ (Urviniai žmonės mokėjo rašyti / Iliustruotasis mokslas. 2011, Nr. 6. P. 30.)

     Drįstu prieštarauti. Jie tikrai nebuvo urviniai žmonės, jie tik apdairiai naudojosi gamtos statiniais. Paprasčiausiai jų buvo per mažai, jie neturėjo nei priemonių, nei laiko, statyti dabartinius būstus. Jei jie būtų olų gyventojai, tai niekada ir nebūtų turėję poreikio gyventi taip, kaip mes. „Žmonės, klajoję Europoje ledynmečio periodu, rūpestingai pasirinkdavo natūralias slėptuves. Trys ketvirtadaliai urvų, kuriuose jie gyveno, turi angas į pietus, 90% jų yra netoli vandens telkinių.“ (Senovės žmogaus būstai / Mokslas ir gyvenimas. 1988. Nr. 1. P. 39.)

     Skaitydami toliau suprasite, kokią nervų sistemą ir kokius gyvenimo pavyzdžius reikia turėti, kad prasidėtų „kūrybinis proveržis“.

     Dar visai neseniai manėme, kad Žemė yra plokščia, o Saulė sukasi aplink ją... Dabar atėjo laikas suprasti, jog nervų sistemą (smegenis), galinčias kurti N+1 lygio Civilizaciją, galima įgyti tik N lygio Civilizacijoje, kur veikia ne biologinė, bet N lygio socialinė (teisingų pasirinkimų) atranka. Čia svarbiausią reikšmę įgyja funkcijos, susijusios su protine, darbine, altruistine veikla, biologinių instinktų valdymu (valia). Šios funkcijos leidžia prisitaikyti ne tik bet kurioje gamtinėje, bet ir atitinkamų pakopų kultūrų (rojų) terpėse.

   Iš mokslininkų pateiktų faktų ir apibendrinimų, iš Šv. Raštų ir mitų informacijos galima teigti, jog mūsų (Žemės, Urantijos) civilizacija yra dukterinė civilizacija – kitos CIVILIZACIJOS (PROCIVILIZACIJOS, DIEVO, PROTO) pasekmė.

     Viskas iš karto atsirado vienoje Žemės rutulio vietoje, specialiai paruoštoje žmogiškumui (kultūrai) saugoti ir skleisti. Žemės Civilizacijos kūrimas – tai žmogaus ėjimas ten, iš kur jis atėjo, o ne aklas veržimasis iš gamtos į nežinią. Aplinkos, kurioje formavosi jo genofondas ir kurioje jis vėl taps tobulas, atkūrimas. Pastangos sugrįžti Rojun.

     Mūsų smegenys (tiksliau, nervų sistema), mūsų patirtis, altruistiški jausmai, archetipai (tipiniai žmogaus veiklos ir elgesio pavyzdžiai), mūsų valia ir sąžinė... l a u k i n ė j e Žemės planetos terpėje ne evoliucionavo, bet d e g r a d a v o ! Degradavimas vyko tiesiog proporcingai esamų ir prarastų sąlygų skirtumui. Štai kodėl sunyko pirmosios civilizacijos – miestai. Santykinai tai buvo tik kultūros lašai, ištirpę barbariškoje jūroje.

     „Mes išvarytieji į Žemės dykumas, ir patys tapome dykuma...“ (Komenskij J. A. Izbrannyje pedagogičeskije sočinenija. T. 1. M., 1982. P. 250.) Išeivių iš Rojaus sodo palikuonys Žemės „dykumose“ (necivilizuotos aplinkos simbolis) irgi tapdavo tik „dykuma“, t. y. medžiotojais bei rinkėjais, kurie vis prasčiau piešia, lipdo, darosi vis godesni, piktesni, žiauresni...

     Bet kuris privalumas, kitose sąlygose yra trūkumas. „Civilizacija yra menkas ir nepatikimas (sakyčiau, trapus ir nepastovus – aut. past.) dalykas. Civilizacijos kiekviena nauja karta mokosi iš naujo ir tai nėra įsišakniję giliau nei viena žmonijos karta.“ (Doidge N. Save keičiančios smegenys. V., 2012. P. 295.)

     Tam kartojimui žmogus paveldi visas reikalingas biologines savybes. Visų pirma smegenis, neturinčias (kaip gyvūnai) prigimtinio veiklos ir gyvenimo būdo modelio. Naujagimių smegenų pagrindinė paskirtis – rinkti sau reikalingas funkcijas aplinkoje. Žinoma, jeigu ten yra iš ko rinktis.

     Kad žmogus apgyvendintų kitus, necivilizuotus pasaulius, neužteks ten pasiųsti vyrą ir moterį. Jau per vieną kartą bus ir prarasta, ir netikslinga turėta patirtis.

      Žemėje sąmonės ir technikos raida pagreitintai kartoja tą kelią, kuris praeities kartų jau buvo kažkur palaipsniui nueitas. Mokslas taip pat sparčiai kartoja tai, ką žmogaus intelektas jau buvo pasiekęs. „Jei iš tikrųjų technologijų evoliucija yra 10 milijonų kartų greitesnė nei biologinė, galbūt ji yra per greita? Galbūt žmonija lekia į ateitį mašina be vairo? (...) Tai gąsdina.“ (Grigas J. Kiek trunka sekundė. V., 2012. P. 105.)

     Kodėl tikime, kad gyvūnų pasauly vienas iš jų galėjo tapti žmogumi? Juk populiacijos genotipo pokyčiai evoliuciškai svarbūs tik tada, kai keičiasi aplinka! Neturime savo nuomonės, esame lengvai „programuojami“? Tingime mąstyti? Nenorime pripažinti, kad yra už mus kur kas protingesnių ir nepalyginamai daugiau žinančių? Sunku suvokti savo santykinį ribotumą ir menkumą?

 

                            Rojaus sodas – turėjo būti!

 

     Toliau skaitykite knygą „Žmonijos kilmės paslaptys“. Tai leidyklos pavadinimas, mano – „Švento Rašto ir mokslo sintezė“.