Pradžia / Radikaliai
 

„Charlie Hebdo“ ir terorizmas: faktai ir jais grįsta nuomonė

Ir vėl skaldoma ir valdoma. Ir vėl pasaulis dalijamas į tuos, „kurie už“, ir tuos, „kurie prieš“. O kaip dėl tų, kurie tiesiog mąsto ir nori viską suvokti, nepalaikydami nei tų, kurie tyčiojasi iš religijų (ne tik islamo!), ir tų, kurie už patyčias sumoka mirtinu kerštu? Dar vienas rezonansinis įvykis, dėl kurio pasaulis kiršinamas, žmonės kvailinami, dalijami į stovyklas, nes taip juos pavergti bus dar paprasčiau.

Mindaugas Peleckis
2015 m. Sausio 09 d., 10:12
Skaityta: 322 k.
Policininkas, kurį nušovė į galvą, buvo vardu Achmetas Marabetas, jis buvo musulmonas.
Policininkas, kurį nušovė į galvą, buvo vardu Achmetas Marabetas, jis buvo musulmonas.

A gun is no measured response to a pen, or a charicature. The old saying is the pen is mightier than the sword. The truth is the pen should never have to go against the sword.

Dave McElfatrick

Tokie scenarijai, paremti principu „skaldyk ir valdyk“, žinomi nuo senovės. Jie dažniausiai pasiteisindavo, nes masės visuomet pasiduodavo dominuojančios propagandos įtakai, o kita masių dalis – nedominuojančiai propagandai. Ir tik mažuma mąstydavo: kas gi čia vėl nutiko?

Taip buvo per daugybę karų, po teroro aktų. Tačiau iš savo klaidingo mąstymo mažai kas pasimokė.

Dabar sujudinta itin jautri gija, tiksliau, net kelios: 1) islamo religija, kuriai neapykantą jaučia tam tikros jėgos; 2) žiniasklaida (negalima pulti spaudos, kokia ji būtų, nes tai išpuolis prieš laisvę apskritai); 3) ir trečia – mažiausiai pastebima – žmonių neapykanta, susikaupusi per daugybę dešimtmečių ir net šimtmečių, kai jie priverstiniu būdu buvo liepiami pasaulį suvokti kaip „savo“ ir „svetimą“.

Jei „Charlie Hebdo“ darbuotojus būtų sušaudęs Dalai Lama ir jo parankiniai, greičiausiai beveik visas pasaulis jį pateisintų, nes jis toks mielas. Taip, tai puikus žmogus, bent toks pasirodė esąs, kai teko su juo šiek tiek pabendrauti 2001 m.

Tačiau man teko pabendrauti ir su daugybe skirtingų tautų, žemynų, rasių musulmonų – nuo atsivertėlių lietuvių iki afrikiečių, iraniečių, arabų, indoneziečių, pakistaniečių ir t. t. Bendravau ir su profesūra, ir su „paprastais“ žmonėmis, t. y. darbo liaudimi, kuri galbūt neišmano teologijos subtilybių, bet tiesiog tiki, kad yra Vienas Dievas, kuriam kasdien reikia dėkoti už visas Jo suteikiamas dovanas.

Visiems tiems žmonėms buvo spjauta į veidą. Nusičiurkšta ant jų maldų, kančių. Bombos metamos ant „Islamo Valstybės“, bet krinta kažkodėl ant Sirijos... Nesusimąstėt, kodėl, ir kur dingo „baisusis“ Bašaras al Asadas? Nepateisinu vadinamosios „Islamo Valstybės“, nepripažįstu jos, kaip nepripažįstu ir apartheido režimo, valdančio Izraelį, tuo pačiu nemanau, kad ši fanatikų gauja yra valstybė, t. y. oficialus darinys, su kuriuo turėčiau skaitytis kaip su valstybe. Tai tik nusikaltėlių sindikatas. O pasivadinti galima visaip.

Beveik du milijardai pasaulio musulmonų nėra teroristai ir niekada jais nebuvo, tikėtina, kad ir nebus. Tai – paprasti, „normalūs“, Dievą ir žmoniją mylintys žmonės, nuolankūs ir paslaugūs, ištikimi ir tvirti.

Ataka prieš „Charlie Hebdo“ – tai ne tik ataka prieš „musulmonų kritikus“. Tai ataka prieš niekšelius, kurie tyčiojosi iš visų abraomiškųjų religijų: judaizmo (apie tai mūsų spauda subtiliai nutyli, tačiau prof. Leonido Donskio pasisakymas, palaikantis nepelnytai puolamą islamą, parodo, kodėl jis tai daro), krikščionybės ir islamo.

Spauda Lietuvoje tyli ir apie tai, kad po išpuolio Prancūzijoje imti puldinėti musulmoniški restoranai, mečetės (viena sprogdinta granata). Pūlinys sprogo. „Laisvoji“ Prancūzija su visomis savo liberté „paniatkėm“ (ir sugebėjimu derinti norą giljotinuoti kitatikius, drausti hidžabą, deportuoti romus bei parduoti „Mistral“ Rusijai) buvo gerai parodyta puikiame 1995 m. filme „Neapykanta“ („La Haine“). Krentantis žmogus, kuris neabejotinai užsimuš, kaip zombis-optimistas kartoja, kad viskas kol kas yra gerai.

Tie niekšeliai, tebūnie jiems ramus pragaras, nebuvo žurnalistai, o viso labo patyčių meistreliai, kurie gavo, ko nusipelnė.

Ir visa tai teisinga: juk gyvename demokratinėje visuomenėje. Jei kažkas gali sau leisti pavaizduoti Šventąją Trejybę kaip tris vienas kitą dulkinančius gėjus (cenzūra neleidžia parašyti stipriau, nors demokratija), o Pranašą vaizduoti su pliku užpakaliu, tai kokio atpildo šiame ir kitame pasauliuose galėjo tikėtis už savo darbus tie „žurnalistai“? Algas gavo, tam tikrų organizacijų palaikymą irgi (niekšelis Salman Rushdie taip pat juos palaiko), tačiau žurnalistika – tai laisvas žodis, o laisvas žodis – tai tas žodis, kuris nieko nežeidžia. Vitas Lingys žuvo, nes gynė valstybę nuo mafijos savo puikiais, tačiau mirtinai pavojingais rašiniais. Karo korespondentai perteikia karo siaubą rizikuodami gyvybe. Nemažai jų žuvo, ir daug, deja, dar žus, nes karai nesiliauja. Tai jie – didvyriai, o ne kažkokie nevykėliai karikatūristai, nekenčiantys kitatikių.

Tiems, kurie sako (jau ir šūkis sugalvotas, nespėjus nė lavonams atšalti): „Aš esu Charlie Hebdo“, aš atsakysiu: „Aš NESU Charlie Hebdo“, nes man priimtina ne ta „kultūra“, kurioje dainuojama „Yo, motherfucker“, o ta, kurioje švelniai suokiama apie mylimąją, gėles ir gyvenimo grožį.

Taip, aš palaikau islamą. Bet ne teroristus.

Taip, aš palaikau žodžio laisvę. Bet ne patyčias iš kitaip manančių.

Taip, aš palaikau bet kokius žmogaus bandymus būti žmogumi. Bet ne žudymą.

Nereikia būti sąmokslo teorijų (pvz., http://www.davidicke.com/headlines/can-you-shoot-someone-in-the-head-from-point-blank-range-and-there-be-no-blood-wtf) žinovu, kad suvoktum, kam naudinga buvo ši ir panašios atakos prieš tokius kaip „Charlie Hebdo“.

Pabaigoje norėčiau pacituoti kai kurių esamų ir jau buvusių feisbuko „draugų“ komentarus.

„Niekas negali tyčiotis iš Dievo, žmonės, kurie taip daro, nieko nežino apie Dievą.“

„Ta Charlie kampanija Europoje pasišlykštėtina.“ (Graikijos piliečio nuomonė.)

„Prancūzija pirmoji pakeitė poziciją dėl Ukrainos. Tai dabar jai grasinama destabilizuot vidaus padėtį. O pretekstą visad galima rasti. Kaip ir profesionalius kilerius, kurie taip gerai paruošė ISIS...“

„Dvasingumas – aukščiau nei religija, visuomenė – nei valdžia, arba mes netrukus vėl atsidursime tamsiuosiuose amžiuose...“

„Piešinukas gal kiek per žiaurus.“ (Pridedamas prie publikacijos, vertinkite patys.)

„Galima tyčiotis iš VISKO. Taškas. Kažkas įžeidė tavo religinius jausmus? Eik į savo bažnyčią, mečetę, pagodą ir išverk ten savo ašarų upę.“ (Rezo Kaishauri. Šis Lietuvoje gyvenantis gruzinas po savo komentarų atjungė mane iš savo feisbuko „draugų“.)

„Kas čia per porno?“

„Nesakau, kad man patinka tos karikatūros, bet į piešinius reikia atsakyti piešiniais, o ne žudynėmis.“

„Kai buvau vaikis, pankas, nešiojau nacistinę simboliką ant savo odinio švarko. Nors naciai žudė mano giminę, nei mano tėvas, nei dar kas nors manęs nenužudė dėl to. Laikas tave trinti iš mano Valstybės, Mindaugai Pelecki, FUCK visoms religijoms, laikas joms ir tau eiti velniop!!!“ (Patrick Leagas, žymus muzikantas, buvęs grupės „Death In June“ narys. Po šio komentaro iš feisbuko „draugų“ buvau atjungtas.)

Tuo tarpu „teroristų“ medžioklė įsisiūbavo, kaip, matyt, ir buvo suplanuota (http://www.theguardian.com/world/live/2015/jan/09/charlie-hebdo-manhunt-kouachi-terrorist-links-live-updates). Senokai juk Europoje nebuvo teroro akto. Prasidėjo naujas „war on terror“?

Komentarai