Ledynmetis

– Draveni, o ar susimąstei kada, kodėl pasaulį vis ištikdavo ledynmečiai? Na, atmeskime geografų teorijas (nė nežinau, kokios jos, jei atvirai), pažvelkime mitologiškai: kažkas nuolat pasaulyje turi būti Žiemoje. Tai viena didžiųjų paslapčių, kurios iki šiol neįminiau, nors minčių turiu...

– Guru Guru, aš niekada nesusimąsčiau, kodėl pasaulį vis ištikdavo ledynmečiai? Dvasinei realizacijai, tai nebūtinos žinios. Tarkim, tu įminsi šią mįslę, ir kas iš to? Mąstydamas „moksliškai“ tu tolsti nuo esminių dalykų... Tu nori pažinti, ištirti miražą, bet miraže vandens niekada nebuvo... Vanduo - tai tu. Tavo sąmonė yra tikrovė, ir stenkis visą laiką išlikti „įsijungęs“, pajausk, kaip tavo kūnu teka elektra. Nevergauki racionaliam protui!

– Draveni, dvasinei realizacijai būtent žinios yra būtiniausios, tik dažniausiai jos maskuojamos ne-žinių, nežinojimo kauke. Žmonės nemėgsta mąstyti, jiems geriau žiūrėti į sieną arba manyti, kad jų nuodėmes kažkas jau atpirko, ir pakanka kartą per savaitę nueiti į bažnyčią (nors kas dabar taip dažnai vaikšto?). Nėra „mokslinio“ ir „nemokslinio“ mąstymo, tiesiog arba yra mąstymas, arba jo nėra. Buda ne tik meditavo, jis davė labai daug žinių, mokymų, kurie palaipsniui buvo perteikti žmonėms. Jei būtų tik pasakęs: „Žinot ką, chebra, medituokit, ir visa kita nesvarbu“, tuomet suprasčiau: taip reikia. Bet taip nebuvo, ir budistų kanonas - vienas didžiausių pasaulyje. Kiek praktikų, kiek atšakų, meditacijos rūšių... Bet juk svarbiausia - ontologija, kas yra kodėl, o kaip - tai ne klausimas, tik kelias. Protas yra vienas, nėra „racionaliojo“ proto, nes visi turime emocijas, o jų neigimas („išjungimas“) tėra jų slopinimas. Nuo savęs nepabėgsi. Nebent jau esi pabėgęs už Žiemos ribų...

– Guru Guru, taip, aš esu pabėgęs už Žiemos ribų... Aš esu išprotėjęs... Tai, ką tu aiškini – tiesa. Nepasiginčysi, nepaneigsi... Guru Guru, aš neraginu tavęs eiti mano keliu, nes TAI ką aš aiškinu – yra nei budizmas, nei religija, nei filosofija... Tai mano ilgų ir nesistemingų studijų, didžiulės, savamokslės meditacijos praktikos, karčių nusivylimų, visiško atbukimo nuo alkoholio (buvo toks etapas) rezultatas. Guru Guru, manęs jau nedomina JOKS mokymas, JOKIA religija, JOKIA kūryba... Aš esu pabuvojęs ribinėse situacijose: beveik patyriau mirtį, fizines traumas, visišką proto užtemimą, todėl įgijau slaptų žinių... TO ir laikausi... Aš negaliu perduoti tau savo žinių (tai neįmanoma!), aš tik be reikalo šneku... Atleisk man... Tu turi suprasti, kodėl aš toks....

– Ir kas ten, už Žiemos ribų?

– Guru Guru, ten yra poezija...

– Viskas yra poezija. Argi, pažvelgęs į žvaigždes, matai kažką daugiau ar mažiau nei poeziją?

– Guru Guru, eilės ateina ne iš žvaigždžių, eiles diktuoja net ne jausmas, net ne

išgyvenimas. Eilės ateina iš kažkur (nemėgstu šio žodžio) ir tada užrašomos, o tik paskui poetas bando suprasti, ką jos reiškia.

– Eilės keliauja iki žvaigždžių, tada atsispindi ir virsta šviesa. Iš tikro visa nuo žvaigždžių sklindanti šviesa – kažkieno skausmas, nežinomų poetų eilės.

– Guru Guru, štai ir mes radome atsakymą, kodėl žmoniją kamuoja ledynmečiai... kai užgęsta poetų eilės... ateina žiema, ledynmetis...

Pūstelėjo vėjas. Nuo palangės atplyšo varveklis, bet jis nepataikė į sniego katiną. Nebuvo aukų.

– Taip, puiku, – apsidžiaugė Guru Guru.

Žiema, 2015 m.