Galia

– Kuo skiriasi sniegas ir smėlis... Draveni, kuo? 

– Guru Guru, sniegas pavirsta vandeniu, o smėlis – į dykumą. Vandeniu – gyvi jūreiviai, o smėliu – išminčiai. Smėlis gali pavirsti stiklu ir saugoti vandenį...

– Draveni, kas Arkties gyventojui sniegas, tas dykumos žmogui – smėlis. Kodėl taip yra? Kodėl šioms substancijoms pavadinti jie turi šimtus pavadinimų, o mes, žemės (?) žmonės, žemei pavadinti turime visai nedaug pavadinimų... Gal mes ne žemės vaikai? Gal visi mūsų planetoje yra arba sniego, arba smėlio vaikai? Prisimink Kuršių Neriją... 

Dravenis susimąstė, ieškodamas tinkamo atsakymo.

– Per kiekvieną pelkę yra kūlgrinda, per kiekvieną kopą - smėlgrinda... Kelias yra visur, reikia tik jį rast neieškant... – padrąsino Guru Guru.

– Guru Guru, tai gal Kelias atranda mus...

– Miškas atranda, grybai, smėlis, sniegas atranda... Mus...

– Tokiu atveju mes blogiukai – mus atranda miškas, mes iškertame medžius, mus atranda smėlis, mes kasame ir gaminame stiklą, mus atranda sniegas, ir mes lipdome senius besmegenius – savo tikrus portretus. Tai, ko gero, vienintelis teisingas poelgis...

– Nėra blogio ir gėrio, yra tik sniegas ir smėlis... Vienur sniegas, kitur smėlis... 

– Teisingai. Nekurkime savo galvose nei gėrio, nei blogio. Grožėkimės smėliu ir sniegu.

– Tu kupranugariui ir meškai pasakyk, – atrėžė Guru Guru.

– Neverta, tai išgirdę kupranugariai ir meškos išnyks it miražas...

– Miražas – kupranugarių... Meškoms – ledas...

– O žmonėms?

– Sniegas ir smėlis...

– Guru Guru, tai dualizmas, išminties kapinės...

– Smėlio ir sniego kovoje laimi kas?

– Aš tikrai neprašiau tavęs, Guru Guru, užsimerkti...

– Miegu atviromis akimis, aš juk kare.

– Guru Guru, kai miegi atviromis akimis, į jas krenta sniegas ir byra smėlis, ir tu kariauji su savo racionaliu protu, kuris visada nugali...

Guru Guru netikėtai padeklamavo savo eiles:

Einu per sniegą, klimpstu į smėlį,

einu per smėlį, sniegan dumbu. 

Tiek smėlio čia pripustė

sniego audros

hiperborėjiškos sacharos pakrašty.

– Guru Guru, tu vienodai geri ir vandenį, ir smėlį... – Dravenis liko patenkintas tokiu Guru Guru atsakymu. – Kartais tokie pokalbiai atneša tik galvos skausmą, bet kartais – stebuklingą palengvėjimą.

– Kai skauda galvą, esi karštame smėlyje, tada į vandenį nardink ją. Kai vandeny tu užsibūni, smėlyje išsivoliok. Mes esame nomadai, klajokliai šiaurės ir pietų, ir susitinkam tik gintaro ir šilko keliuose.

– Taip, Guru Guru, dabar belieka tik atsigerti arbatos iki soties, – pritarė Dravenis.

– Arbata tinka ir šiauriečiui, ir dykumos klajokliui – ji juos irgi vienija... – užbaigė diskusiją Guru Guru.

Hiperborėja, 2015 m.