Pradžia / Radikaliai
 

Apie tai, kas po ledu

Žmonės, kurie bando apžioti visą pasaulį, žmonės, kurie ieško išeities iš neuždarytų kambarių. Žmonės, kurie klijuoja kramtomą gumą po kėdėm, ant kurių sėdi. Dabar jau žinau, kad širdies yra tiek, kiek jos įdedi į atvirus delnus. Ir ji sprogsta naujametiniais fejerverkais į apniukusį dangų. Ir tada viskas įgauna prasmę. Viskas lieka tylu kylant saulei į pilką dangų.

Evelina Kvartūnaitė
2015 m. Sausio 06 d., 16:27
Skaityta: 82 k.
Be pavadinimo. Evelinos Kvartūnaitės nuotr.
Be pavadinimo. Evelinos Kvartūnaitės nuotr.

Net po daugelio metų, kai kažkas ras tą gumą, visą aplipusią dulkėm, tu žinosi, – gyvenai. Kvėpavai, lėtai ar greitai, bet likai sau ir savo, nes kąsniai neskaičiuojami dydžiu, nes sunkiausia išeiti iš savęs, kai spynos ir raktai nuo jų – tavo rankose.

Žmonės – tarytum elektronai, atsitrenkdami į vienas kitą, jie kuria energiją. Kuria save, nes viskas, kas tave apdrasko, viskas, kas palieka pėdsakus, įsigeria po oda. Vadink tai magija. Vadink tai niekam nereikalingais išradimais, bet aš sakau, kad ledas laiko tik tol, kol išmoksti vaikščioti vandeniu. Degantys tiltai skęsta greičiau nei sąžinės likučiai.

Dabar jau žinau – širdies yra tik tiek, kiek nepamiršti. Dabar jau žinau – lengviausia slėptis po savo oda ir niekas nera atsparus žmogiškajai šilumai, net ledas.

Komentarai