Guru Guru ir Ketvirtasis pasaulis

Ketvirtasis pasaulis atstumtas vadinamosios civilizacijos, nes jam svarbiausi dalykai – nacionalizmas, etnika, senosios religijos, tradicijos, papročiai. Amerikose ir Šiaurės Eurazijoje Ketvirtojo pasaulio religijas bando išstumti krikščionybė, Rytų Azijoje – budizmas. „Didžiosios“ religijos naikina ir Afrikos, Ramiojo vandenyno tautų tradicijas.

Nepale, Indijoje ir kitur senosios tautos vadinamos janajāti, adivasi, Kanadoje – First Nations (Pirmosiomis Tautomis).

Tačiau pirmiausia Ketvirtasis pasaulis – tai „laimingų žmonių kraštas“ Hiperborėja (gr. hyperboreos – „tolimosios šiaurės“), Šiaurė, Meškos totemo globojama teritorija. Nuo Arkties (ide. *rkto-, lot. ursus, arcticus, gr. arktos – „meška“) – milžiniškos pasaulio dalies – prasideda pasaulis. Pasaulio kepurė, Šiaurės ašigalis, aplink jį gyvenančios tautos – vienos paslaptingiausių ir, deja, sparčiausiai naikintų ir nykstančių.

Arktį saugo visoms senosioms tautoms svarbus Meškos žvaigždynas Ursa major, lietuviškai vadinamas Didžiaisiais Grižulo Ratais, Grigo ratais, Perkūno Ratais, Kaušu, Vežimu, Samčiu, romėnų – Septyniais jaučiais, indų – Septyniais išminčiais (Saptarši), suomių – Otava („lašišų užtvanka“), indėnų wampanoagų – Meška (maske), javiečių – Bintang Kartika. Šis žvaigždynas kartu su Orionu ir Plejadėmis (Sietynu) minimas Biblijoje, žydų taip pat sietas su Meška. „Pagonišką“ Mešką lotyniškajame Biblijos vertime „Vulgatoje“ pakeitė Arcturus. Korėjiečiai tuo tarpu pasakojo apie Septynias Šiaurės Žvaigždes, japonai – apie septynius galingiausius ir seniausius kami, sudarančius pirmąjį kami, visatos šaltinį Amenominakanušį („Dangiškasis Visatos Širdies Tėvas“). Būtent jis atsiradęs pirmasis ir vienas pats (hitorigami). Teosofai tiki, kad žmonės atsirado Septynių Mokytojų dėka, kurie kartu su Žemės dievu Sanat Kumara atkeliavo iš Sirijaus, o į jį – iš Septynių Didžiosios Meškos Žvaigždžių. Indėnai lakotai Meškos žvaigždyną taip pat vadina Didžiąja Meška (Wičhákhiyuhapi).

Guru Guru skaitė apie tai ir suvokė, kas jis yra iš tikro. Sekdamas pėdsakais smėlyje ir sniege jis galiausiai rado tikrąją Tėvynę.

Ir tikruosius priešus. Civilizaciją. Vienas iš daugelio jos produktų – patyčios. Bene būdingiausias pavyzdys – gerai žinomi anekdotai apie čiukčius, sukurti iš keršto. „Čiukčiai“ (tikrasis jų pavadinimas visai kitoks, o čiukčių kalba – lyg'oravetl'en jilǝjil), kaip ir kitos Meškos totemo tautos, niekada nebuvo baudžiauninkai, nugalėtieji. 1686–1687 m. čiukčių žemės buvo apgintos nuo mandžiūrų ir kinų armijos. Čiukčiai garsėjo kaip geri kariai, kariavo jie su kaimynais koriakais Kamčiatkoje, inuitais (eskimais) Aliaskoje. Nuo vaikystės čiukčiai buvo mokomi šaudyti lanku, mėtyti ietį. Jie išmoko nugalėti didžiausią Žemėje plėšrūną – baltąjį lokį. Čiukčiai nebijojo mirties, visuomet ją rinkdavosi, jei tekdavo nelaimė patekti į nelaisvę. Nors čiukčių niekada nebuvo daugiau nei 10 000, šiaurės rytų Eurazijoje jie tapo rimtais konkurentais rusams. 1727 m. Sankt Peterburge Senatas liepė surengti ekspediciją į Čiukotką ir Kamčiatką. Vyko apie 400 įvairių tautybių žmonių. Panaudojus prievartą, čiukčiai netrukus ėmėsi gynybos: 1730 m. sumušė visą ekspediciją lydėjusį karinį dalinį. Rusijos imperijos valdžia 1740 m. niekaip nepasiduodančius čiukčius leido žudyti, tačiau čiukčiai tapo dar atšiauresni. Beprasmis karas baigėsi jų pergale. 1771 m. visi rusai gėdingai išvyko iš Čiukotkos. Tačiau buvo bijoma, kad čiukčius užgrobs britai ar prancūzai, todėl po penkerių metų Rusija vėl bandė juos atsikovoti, tačiau niekam to padaryti nepavyko. Galiausiai naudotas metodas „jei priešas nepasiduoda, jį nusiperka“. Čiukčiai norėjo prekiauti su rusais, todėl 1775 m. prekyba prasidėjo. Su ja pas Šiaurės tautas atkeliavo degtinė. Galutinai čiukčiai rusams priklausyti ėmė tik tarybiniais metais.

Čiukčiai – vienintelė tauta, kurios niekada nenugalėjo rusai, nors karas truko net 40 metų. Todėl kyla įtarimas, kad XX a. atsiradę anekdotai apie „kvailus“ čiukčius yra savotiškas rusų kerštas. Tiesa, tarp anekdotų esama ir tokių, kaip šis: „Kinai nusprendžia užimti Čiukotką, o čiukčia ir sako: „Oi, kaip blogai... Kur mes jus visus laidosime?“

Tyčiojamasi ir iš kitų „primityvių“ tautų, kurios tokios nėra.

Tačiau civilizacija, pamiršusi, kad su gamta būtinas darnus sugyvenimas, pamiršo ir tai, ką iki šio žino visos Meškos globojamos tautos: šventa yra visa gamta, visata, ir tik harmonija su ja, savimi ir kitais gali padėti atrasti save.

P.S. Kas gi tie pirmieji trys pasauliai, esantys „virš“ Ketvirtojo? Tai – Mao sugalvota šalta Šaltojo karo terminija. Pirmasis pasaulis – supergalios JAV, Jungtinė Karalystė ir jų šalys sąjungininkės (demokratijos ir rinkos ekonomikos citadelė); Antrasis pasaulis – mažesnes galias turintis Rytų blokas (Tarybų Sąjunga, Kinija, Kuba, Laosas, Šiaurės Korėja, Vietnamas, kitos socialistinės šalys, industrinis pasaulis), Trečiasis pasaulis – išnaudojamosios, „neutraliosios“ šalys ir tautos Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Okeanijoje, Azijoje.