Namai – artimiausia galaktika. Dravenis (ne)mąsto apie kosmosą

Medinis priemiesčio kiemas buvo apsuptas monolitiniais namų blokais, smėlio dėžėmis, aplūžusiomis sūpuoklėmis, šiukšlių konteineriais, senų padangų rietuvėmis, išmestais baldais, kanistrais.

Naktį elektros stulpai pražysdavo blyškiomis elektros lemputėmis. Halogeno šviesos pakako, kad neįkristum į duobę ar į neuždengtą, šuoliui į atvirą kosmosą pasirengusį kanalizacijos šulinį.

Vakare Dravenis bodėjosi skafandro (šiltos striukės), nes vengė violetinių ateivių. Geriau pasilikti erdvėlaivyje (namie!) šalia monitoriaus ekrano, knygų, kompaktinių plokštelių, arbatos stiklo, postmodernių paveikslų, molinių statulėlių ir kitų svarbių (ne)techninių įrengimų, nei diskutuoti apie girtą politiką su patvorių intelektualais.

Dravenio mintys buvo kanapine (nenarkotizuota!) virve prišvartuotos prie amžinos prieplaukos. Nebėra kur plaukti. Jaukiame kabinete skristi tenka basam, nes minkštos šlepetės trukdo aplenkti šviesos greitį – greitai suyra sintetiniai padai (sparnai?). Šlepečių aksominis korpusas pavirsta mirtinais nuodais, mutaciniais dažų miltais ir kamerinis astronautas gali pavirsti reptilija, driežu, tarantulu (be numerio). Netinkama praktika. Abejotina ateitis.

Verta priminti, kad Dravenis jau 7 klasėje nenorėjo būti žmogumi (tiksliau mokiniu!), ir tai buvo didžiausias Visatos laimėjimas, kosminė tolerancija kitoms gyvybės formoms, neabejotinai protingesnėms, įtakingesnėms, gailestingesnėms.

Bet jaukus kabinetas trukdė keisti įsisenėjusias pažiūras, pažvelgti į gyvenimą plačiau – įprasti prie keraminių, metalinių ar plazminių gyvybės formų. Ar verta pavirsti betono siena, traktoriumi, legendiniu (?) Neries pakrantės vamzdžiu, fabriko kamino dūmu? Turbūt ne.

Keista, minčių greitis yra beribis, bet mąstymas ribotas, primityvus. Ar tai koloidinių smegenų problema, ar nepakankamas skeleto lankstumas, o gal tai filosofų dievinamos sielos tinginystė, išlepimas, nenoras siekti pažangos ir tenkintis tik šiek tiek aukštesniu nei gyvulio egzistavimo būdu.

Dravenis nesusimąstė. Ir kam varginti elektrocheminius, kvantinius, ar dar įdomesnius procesus, paslaptingai funkcionuojančius kaukolės tamsoje? Rezultatas – galvos skausmas, tabletė, bokalas alaus, degtinės taurelė, injekcija, dūmas...

Ne, verčiau atsipalaiduoti ir klausytis senuko Jon Lord plokštelės „Boom Of The Tingling Strings“, gerti arbatą ir nieko nemąstyti. Dravenis visai neketino sustingti it Auguste Rodino „mąstytojas“ ir paskęsti tobulose, bronzinėse mintyse. Neverta... Geriau jau gerti raudoną, bronzinio atspalvio arbatą ir muziką.

Vilnius, 2015 m.