Recenzija. Sam Harris. „Laiškas krikščionių tautai“ (Kitos knygos, 2014). Dievaneigystė – aklavietėje

Tačiau visgi sakau: „Ne“. Net itin nuosaikiai tikintis žmogus su ateistu negali rasti bendro vardiklio. Ateistai man patinka tik tada, kai jie pateikia (deja, dažnai savaip iškraipytus, suinterpretuotus) mokslo, kurį labai vertinu, argumentus. Deja, dar nesutikau tokio stipriai moksle pasikausčiusio ateisto, po kurio „litanijos“ suabejočiau Dievo buvimu.

Prieš vertinant S. Harriso knygą, kurią perskaityti iš tiesų verta (bent jau tokiems kaip aš, – mėgstantiems intelektualines provokacijas), pateiksiu vieną kitą ištrauką iš (ne)egzistavusių diskusijų su ateistais ar jiems prijaučiančiais (nors ir pritariu vienam „ateistinės“ religijos – budizmo – praktikuotojui, kad su ateistais ginčytis beprasmiška, neverta net laiko švaistyti; pasak budisto, ateistas per kančią turi surasti kelią pas Dievą, nes kančia formuoja teisingą protą).

Vienas dalykas diskusijose su ateistais, kuris mane pribloškė, buvo jų agresija. Kai kurie tiesiog pavadino mane, įvardijusį save kaip tikintįjį, „religistu“, aiškino, kad (ir kodėl) esu neteisus, kad Dievo nėra ir t. t. Na, kiek vyresni už mane žmonės viso to yra prisiklausę per „mokslinio komunizmo“ paskaitas. Dar įdomu tai, kad agresyviausieji ateistai prieš kurį laiko deklaravo savo pažiūras kaip „pagoniškas“, „krišnaistines“ (hinduizmo atmainos vaišnavų tikėjimo), kai kurie jų buvo artimi satanizmui. O įdomiausia tai, kad karščiausi ateistai buvo visai ne mokslininkai (kaip tik pažįstu nemažai, pvz., fizikų, kuriems nesvetimas tikėjimas Dievu), o... muzikantai, taigi, menininkai. Visada maniau, kad muzika ir Dievas – itin glaudžiai susiję dalykai, tačiau, pasirodo, ne visiems...

Kas man nepatinka diskutuojant su ateistais (vis dar tikiu, kad tai nėra beprasmiška), yra ir jų fanatiškas užtikrintumas savo teisumu. Vieni apie pasaulio religijas išmano daugiau, kiti mažiau, „pasikaustymo“ jose laipsniai skiriasi, todėl visuomet svajojau sutikti „idealų ateistą“, kuris įrodytų man, jog Dievo nėra. Tokio nesutikau nei gyvenime, nei knygose. Nei R. Dawkinsas, nei S. Harrisas, nei Leninas manęs neįtikino, kad Dievo nėra.

Ar buvo žmogus, kuris įtikino, kad Dievas yra (įkyrokai įtikinėti mėgsta įvairių naujų religinių judėjimų atstovai)? Ne. Tiesiog vieną dieną ėmiau ir suvokiau, kad tikiu... Anksčiau pats save laikiau tokiu nelabai aiškiu tipu – beveik ateistu, nors greičiau ieškančiu, tačiau niekaip nerandančiu... Ačiū Dievui, radau Jį (Jis rado mane).

Kelios ateistų ir tikinčiųjų diskusijų nuotrupos:

„Pamėginkit įsivaizduot, kad, sakykim, paveikslas „Mona Liza“ atsirado sprogus dažų fabrikui.“

„Viskas vyksta pagal dėsnius, kuriuos galima pavadinti kūrimu ir Kūrėju. Tikintiesiems irgi reikia atsimerkti ir priimti visa, kas sukurta, kad ir kaip būtų sukurta.“

„Laiškas krikščionių tautai“ – ateistinė knyga. Čia sukritikuojami krikščionių veiksmai ir pasisakymai. Bet ar jie tikrai buvo krikščioniški? Ar Dievas kada nors norėjo, kad jo tikėjimas būtų skleidžiamas kardu? Žmogus visada pasirenka lengviausią kelią ir, užuot nuoširdžiu žodžiu ir veiksmais rodęs pavyzdį, jis geriau kitaip mąstantį sunaikina kardu.“

R. Dawkinso „Dievo iliuziją“, kuri S. Harrisui, atrodo, yra siekiamybė, recenzavau (http://www.radikaliai.lt/knygos/440-ateizmo-religija-dievo-iliuzija) prieš ketverius metus, prieš pat Kūčias. Taip jau sutapo... Ateistų atsiliepimų būta daug ir jie fanatizmu prilygo nebent Jūratės Statkutės de Rosales fanatiškiems gerbėjams (http://www.radikaliai.lt/knygos/541-puiki-knyga-europos-saknys-ir-mes-lietuviai ir http://www.radikaliai.lt/knygos/147-pseudoistorija-lietuviskai-senasis-aisciu-gimines-metrastis).

R. Dawkinsas rašė: „Nesiruošiu mautis šilkinių pirštinių ir rodyti religijai daugiau pagarbos nei kitiems tyrimo objektams“ (p. 49).

S. Harrisas jam antrina: „Fundamentali religijos problema ta, kad ši – pažymėtinu mastu – paremta melu“ (p. 119).

Perskaičiau S. Harriso knygą su įdomumu, tačiau mano išvados tokios pat, kaip ir anksčiau: R. Dawkinsas, S. Harrisas ir daugybė kitų panašių į juos sukūrė „ateizmo religiją“, nes ateistų teoretikų sumanymus galima vadinti religiniais, – juose esama pagrindinių religijos elementų.

Beje, JAV ateizmas 2014 m. rudenį pripažintas religija (http://thinkprogress.org/justice/2014/11/03/3587801/district-court-declares-secular-humanism-a-religion/). 

„Ateizmo religijos“ apologetus kritikuojanti filosofė, gyvūnų ir žmonių elgesį tyrinėjanti Mary Midgley (gim. 1919 m.) teigia, kad ateizmo guru genų atrankos, memetikos ir sociologijos teorijos yra pernelyg redukcionistinės: „Tikėjimas Dievu nėra atskira nuomonė apie faktą, kaip kad tikėjimas Loch Neso pabaisa, tai nėra, kaip mano R. Dawkinsas, tik dar viena „mokslinė hipotezė, kaip ir bet kuri kita“. Tai – pasaulėžiūra, visa apimanti vizija apie pasaulį, kuriame gyvename. Mes visi turime tokių vizijų. Nors jos visada prigrūstos šlamšto ir dažnai yra pavojingos, mums jos reikalingos. Todėl kai stengiamės suvokti ir tobulinti jas, turime kiekvieną jų vertinti kaip visumą. Neturėtume pradėti laikyti savo požiūrio taško teisingesnio už, tarkime, Newtono.“ (Animals And Why They Matter: A Journey Around the Species Barrier. University of Georgia Press, 1983.)

Manau, kad tokios knygos kaip S. Harriso yra reikalingos, tiesiog būtinos (ne veltui R. Dawkinsas apie „Laišką krikščionių tautai“ rašė, kad ši knyga pakeis mus, ją perskaičiuosius), nes tikintiesiems jos tik sustiprina tikėjimą, ateistams suteikia galimybę mąstyti, kad jie yra teisūs ir taip sustiprinti savo ego, o fenomenologiniu požiūriu „religinis ateizmas“ tėra vienas iš daugelio socialinių reiškinių, kuriuos verta nagrinėti kaip ir, tarkime, tam tikras ligas, reiškinius, procesus.

2006 m. Letter to a Christian Nation – viena tų knygų, kuri parodo, kad nusivylusiųjų dievoieška yra daug. Kitas klausimas – ar tas nusivylimas duos pozityvių rezultatų? Dievaneigiai (taip lietuviškai, mano galva, derėtų vadinti ateistus) atsidūrė aklavietėje (tai liudija ir kitos S. Harriso knygos – „Tikėjimo pabaiga“ – pavadinimas). Dievas nemirė, mirė Friedrichas Nietzche, istorija nesibaigė (tai pripažino pats šios frazės autorius Francis Fukuyama), tikinčiųjų buvo, yra ir bus daugiau nei dievaneigių. Kodėl? Nejau visi tikintieji kvaili? Dievo neigimas neduoda pozityvaus atsakymo, dvasingumas be religijos (kaip tvirtina S. Harrisas) neegzistuoja...

www.samharris.org

https://www.facebook.com/pages/Sam-Harris/22457171014?fref=ts

http://www.theguardian.com/profile/mary-midgley?