(Ne)žinomos (anti)utopijos: apžvalga

Platono „Valstybė“, Otto Grosso „Matriarchalinis komunizmas“, Carlo Gustavo Jungo „Archetipinis kosmosas“, Wilhelmo Reicho „Orgonominis funkcionalizmas“, Ericho Frommo „Socialistinis humanizmas“, Roberto Hugho Bensono „Šio pasaulio viešpats“, Jevgenijaus Zamiatino „Mes“ – tik dalis (ne)žinomų (anti)utopijų, kurias bandysime aptarti, palyginti, apie jas padiskutuoti.

Dažnai klaidingai teigiama, kad žodį „utopija“ prieš beveik 500 metų (1516 m.) Thomas Moore’as kūrinyje „Utopija“ (visas pavadinimas – Libellus vere aureus, nec minus salutaris quam festivus, de optimo rei publicae statu deque nova insula Utopia, Knygelė tikrai auksinė, ne mažiau pamokanti nei šventiška, apie geriausią Valstybę ir apie naują salą Utopiją; Booklet really golden, not less salutary than festive, about the best state of the Republic and about the new island Utopia) pavartojo „geros vietos“ (eu+topos) prasme. Tačiau taip nėra, iš tikro greičiausiai, kaip ir nutiko su Levo Tolstojaus „Voina i mir“ („Karas ir pasaulis / taika“), įvyko „pasiklydimas vertime“, ir „Utopijos“ autorius sužaidė homonimais, pasirinkęs graikiškąjį „ou“ (ne), o ne „eu“ (geras), t. y. utopija yra „ne vieta“, „niekur neegzistuojanti vieta“. Žinant politinės filosofijos veikalo „Utopija“ naratyvą, ezopiška kalbos figūra ir Moore’iška ironija daugiau nei suprantama, kai jis kalba apie pirmąjį Utopijos užkariautoją karalių Utopą (Utopus), valdantį pagal platoniškosios „Valstybės“ (apie 400 m. pr. Kr.) principus.

Po pustrečio šimto metų (1868 m. kovo 12 d. posėdžio dokumente) pirmąsyk pavartotas terminas „distopija“ (gr. dys – „blogas, nenormalus, sunkus“), sukurtas britų filosofo, parlamentaro Johno Stuarto Millo (http://science.jrank.org/pages/7637/Dystopia.html). Nors distopija – „bloga vieta“, dažniau vartojamas kiek klaidinantis, tautologiškas „antiutopijos“ variantas. Mažiau žinomi – kvaziutopijos, apokaliptinės utopijos, kakoutopijos, negatyviosios utopijos, utopinės satyros, regresyviosios utopijos ir kiti variantai.

Angliškuoju Seneka vadinto vyskupo, satyriko ir moralisto Josepho Hallo kūrinys Mundus Alter et Idem (1605 m., „Pasaulis vienas ir toks pats“) – viena stipriausių distopijų, nors tuomet dar taip nevadinta, o ir autoriaus nepasirašyta.

Distopinė fikcija iš esmės gimė tarp XX a. pasaulinių karų, po Antrojo buvo gerokai išplėtota, išpopuliarinta. Praėjus maždaug 2300 metų po Platono „Valstybės“, pasaulis ėmė vis rečiau tikėti, kad kažkada viskas visiems bus gerai.

Tačiau, prieš paanalizuojant distopijas, reikėtų akcentuoti, kad, nepaisant sumažėjusio žmonių tikėjimo šviesia ateitimi ir pagausėjusios socialinės kritikos, atsirado nemažai iš mitologijos ir religijos prikeltų, vėliau pseudoreliginio new age judėjimo išplėtotų idėjų. Bene populiariausia jų – Šambala, aprašyta Nikolaus ir Jelenos Rerichų.

Prisimenant Th. Moore‘o „Utopiją“, reikėtų pabrėžti, kad tuo metu aprašyta ekologijai palanki visuomenė išties tapo neįmanomybe, tiksliau, įmanoma tik nedidelėse bendruomenėse. Kai kurios jų – religinės ar parareliginės (kaip antai ir Lietuvoje populiarus Anastasijos judėjimas), kai kurios – bendraminčių, norinčių gyventi sveikiau, komunos. Egzistuoja ir lėtumo filosofija, populiarinama Londone gyvenančio kanadiečio Carlo Honoré, mokanti gyventi išmintingiau pasaulyje, kuriame beprotiškas tempas tapo ne tik realybe, bet ir vertybe. XIX a. pabaigoje Anglijoje veikė „Naujojo gyvenimo brolija“, kuriai priklausė filosofas Thomas Davidsonas, poetai Edwardas Carpenteris ir Johnas Davidsonas, seksologas Havelockas Ellisas ir kiti. Jų tikslas buvo „tobulo charakterio ugdymas“. Tačiau vos dešimtmetį gyvavusi brolija nepasiekė savo tikslo pakeisti visuomenę. Judėjimų, pasisakiusių prieš industrinę revoliuciją, kovojusių už ekologiją, religijų vienybę bei vegetarizmą, buvo ir yra ne vienas. Vis dėlto didžiausią „lėtumo revoliuciją“ sukėlė 2004 m. pasirodžiusi C. Honoré knyga, išpopuliarinusi „lėtumo judėjimą“ („Slow Movement“). C. Honoré tikslas – parodyti, kaip svarbu sustoti, rasti savo kelią, padėti skubantiems tėvams auginti vaikus, nes šiandien stresas, kurį dažnai sukelia darboholizmas, tampa daugelio mirčių priežastimi. Skubėjimas negarantuoja geros gyvenimo kokybės. C. Honoré neaukština tinginystės (kaip tai darė  Ivano Gončarovo romano veikėjas Oblomovas). Jis siūlo kontroliuoti savo darbą, suvokti aiškius gyvenimo tikslus ir individualiai pasirinkti spartą. „Lėtumo judėjimo“ pradžia susijusi su protestu prieš „McDonald’s“ restorano atidarymą vienoje gražiausių Romos vietų – Piazza di Spagna. Beje, „McDonald’s“ imperija yra didžiausia fast food (greitojo maisto) kompanija pasaulyje. Vos atsiradęs, „lėtumo judėjimas“ įgijo daugybę prijaučiančiųjų ir išsiskaidė į daug atšakų. Vienas pagrindinių „lėtumo judėjimo“ ideologų – norvegas Geiras Berthelsenas, 1999 m. „nukalęs“ terminą „lėta kelionė“ ir įkūręs „Pasaulio lėtumo institutą“. Jo dėka buvo sukurta „Lėtosios planetos“ vizija. Dar vienas norvegas – filosofijos profesorius Guttormas Fløistadas – išleido kelis filosofinius veikalus apie lėtumą. Esminės jų idėjos tokios: „Vienintelis tikras dalykas yra tai, kad viskas keičiasi (čia akivaizdi budizmo įtaka). Pokyčių greitis didėja. Jei norite spėti, paskubėkite. Lėtumas – šių dienų žinia. Tai – artumo, meilės, rūpesčio poreikiai. Jie patenkinami lėtumu. Kad atsinaujintume, pasikeistume, turime iš naujo atrasti lėtumą, refleksiją, buvimą kartu.“

„Gyventi „fast forward“ režimu – tas pats, kas negyventi išvis. Būtent todėl pradėjau tyrinėti, kokios galimybės palėtinti savo gyvenimo tempą“, – prisimena C. Honoré. Rašytojas drąsiai kalba apie Lėtąją revoliuciją. „Pažvelkite į pasaulį, koks jis yra šiandien. Žinoma, kad sukurtume tobulos lyčių lygybės pasaulį, reikia daugiau laiko, tačiau šiuolaikinės moteris net negali įsivaizduoti, koks apribotas buvo jų močiučių pasaulis. Žiūriu į savo seserį ir senelę ir stebiuosi – jas skiria tik dvi kartos, tačiau pokyčiai – akivaizdūs. Panašiai yra ir su žaliųjų judėjimu: prieš trisdešimt metų jis buvo niekinamas kaip hipių ir valkatų „žaisliukas“, tačiau dabar jis – pačioje politikos viršūnėje, ir žmonės nori pokyčių aplinkosaugoje. Dabar turime viską sudėti į vieną vietą, kad prasidėtų Lėtoji revoliucija. Manau, kad Lėtumo judėjimas šiuo metu yra tame pačiame taške, kuriame feminizmas ir žaliųjų judėjimas buvo prieš 30–40 metų. Mes nepakeisime pasaulio, nepadarysime jo lėtu kitais metais. Tam prireiks laiko. Paradoksas – Lėtoji revoliucija bus lėta... Bet aš tikiu, kad ji įvyks. Tik pažvelkite į nuorodas tinklalapyje www.slowplanet.com. Kai pirmąsyk „Google“ paieškoje surinkau frazę „slow movement“ prieš šešerius metus, negavau jokio atsakymo. Dabar internete – maždaug 17,6 milijono tinklalapių vien anglų kalba, susijusių su Lėtumo judėjimu. Lėtasis pasaulis būtų humaniškesnis, malonesnis ir ekologiškesnis. Manau, jame būtų kur kas mažiau agresijos ir karų. Ir daug mažiau nelaimingų žmonių. Mes taip pat jaustumėmės mažiau vieniši ir labiau susiję tarpusavyje prasmingais saitais realiame pasaulyje, o ne kokiame nors „Twitter“ (plačiau – http://www.radikaliai.lt/knygos/242-tebunie-paslovintas-letas-gyvenimas-garbe-letumui-pasaulinis-judejimas-meta-issuki-greicio-kultui).

Taigi, kaip matome, nėra viskas taip blogai, kaip galėtų atrodyti. Pozityvaus mąstymo diegėjai siūlo įvairių receptų, kurie pasaulį padarytų laimingesnį. Globali utopija (vis dėlto nepamirškime šio žodžio reikšmės – tai neegzistuojanti vieta) – taika visame pasaulyje. Deja, žmonijos istorija – tai karų istorija. Vienintelės nekariavusios tautos – samiai ir eskimai, kaip sako jų pačių atstovai, nedarė to tik dėl materialių priežasčių, pvz., neturėjo ginklų ar buvo ganėtinai toli nuo didesnių konfliktų židinių.

2014 m. spalį fizikai prabilo (http://journals.aps.org/prx/pdf/10.1103/PhysRevX.4.041013), kad kvantinė mechanika leidžia manyti, jog gali egzistuoti iš esmės begalinis paralelinių pasaulių skaičius (kai kurie jų, teigiama, gali būti labai panašūs). Ar tai – naujas etapas utopijų paieškose? Juk žmonės nuo neatmenamų laikų ieško savo rojaus, iš pradžių – ant Žemės, vėliau – kosmose, galimai egzistuojančiuose paraleliniuose pasauliuose...

Distopijų sąrašas – išties didžiulis. Distopijoms priskiriama ir rojų primenančią Panchėjos salą aprašanti Euhemero knyga „Šventoji istorija“ (IV a. pr. Kr.), Tao Yuanming‘o „Persikų žiedų pavasaris“ (421), Tommaso Campanellos „Saulės miestas“ (1602), Francis‘o Bacono „Naujoji Atlantida“ (1627), Jonathano Swifto „Guliverio kelionės“ (1726), ir Jules‘io Verno‘o knygos „Paryžius XX-ajame amžiuje“ (1863) bei „Begumės (ponios) likimas“ (1879), ir Edwardo Bulwerio-Lyttono „Vrilas, ateinančios rasės galia“ (1871), taip pat Herberto George‘o Wellso „Laiko mašina“ (1895), „When the Sleeper Wakes“ (1899) ir „A Modern Utopia“ (1905).

Ties šiomis datomis kiek stabtelėsime. XIX a. antrosios pusės ir pabaigos distopijos buvo persisėmusios antisemitinių (Wellsas), rasistinių (Bulweris-Lyttonas), teosofinių idėjų (ypač jos ryškios Veros Kryžanovskajos-Ročester pentalogijoje „Magai“, parašytoje 1901-1916 m., http://www.radikaliai.lt/radikaliai/1064-veros-kryzanovskajos-rocester-pranasystes).

Pentalogija „Magai“ prasideda romanu „Gyvybės eliksyras“, kuriame vargšas daktaras Ralfas Morganas jaunas merdėja ligos patale ir paslaptingas nepažįstamasis pasiūlo išgerti gyvybės eliksyro mainais į nuoširdžią tarnystę dieviškiesiems idealams. Atsidūręs tarp nemirtingųjų, Ralfas (dabar jau gavęs naują Supramačio vardą) apmokomas ir tampa tikru magu. Jam tenka patirti nemažai nuotykių, pažinti Kūrinijos paslaptis, keliauti laike ir kosmose kaip misionieriui. Deja, Žemė žūva – beprotė žmonija, pasinėrusi į nuodėmes ir ateizmą, išprovokuoja globalią ekologinę katastrofą, dėl kurios žūva planeta ir žmonių civilizacija. Tikėjimas ir netikėjimas vėl susiduria, deja, netikėjimas, blogis laimi kovą. Nemirtingųjų brolija palieka Žemę kosminiais laivais, kad Naujoje planetoje, kur žmonija dar tik eina pirmuosius žingsnius, sukurtų naują civilizaciją, kurioje nepasikartotų Žemės gyventojų tragedija.

Galbūt dabar šios idėjos atrodo ir naivokai, tačiau skaitant penkis pranašysčių kupinus romanus, parašytus dar iki Pirmojo pasaulinio karo, randame daug vėliau išsipildžiusių dalykų. Išpranašauti Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, kalbama apie trečiąjį. Romane „Planetos mirtis“ rašytoja įspėja, kas gresia žmonijai, jei ji neklausys jos patarimų. Kartais kraupu skaityti, su kokiu tikslumu 1901–1916 metais V. Kryžanovskaja išpranašavo tai, kas vėliau išsipildė (detaliai aprašyta, kas nutiks su Rusija: revoliucija, šventyklų griovimas, diktatūra, dabartinės Rusijos problemos). Paskaitykime, ką Vera rašė romane „Dievo bausmė“: „XX a. geltonodžiai užplūs Europą ir Ameriką. XX a. pabaigoje šėtonas pasirodė kaip gerai matomas, juntamas, priešiškas. Tuo metu, kai Europa ėmė morališkai ir fiziškai išsigimti, Azijoje gimė, augo ir brendo geltonoji rasė. Dar sveika, tikinti, įkvėpta karšto patriotizmo, kuris sukuria herojus ir moko nebijoti mirties, ši senoji geltonoji rasė išmintingai perėmė iš baltųjų visą galią, kuri jai galėtų tarnauti. Ji sukūrė ir disciplinavo kariuomenę, o kai viskas buvo parengta, kad išvestų savo tautos perteklių, pajudėjo į Vakarus. Tai buvo naujas tautų kraustymasis - milijonai geltonodžių jūra ir sausuma puolė baltųjų žemes. Europoje ir Amerikoje jų buvo pilna. Beje, prieš puldami, geltonodžių šnipai įsitikino, kad dėl savo iškrypimų, „trečiosios lyties“ ir neapykantos vaikams Europoje žmonių gerokai sumažėjo. Visur, kur ėjo išdidusis „saulės sūnus“, jis įvesdavo savo tvarką: turtuoliai būdavo išvejami iš savo namų ir rūmų, o jų turtas - konfiskuojamas. Buvę turtuoliai tapo žemdirbiais, turėjusiais nugalėtojus aprūpinti svarbiausiais produktais. Konfiskuoti fabrikai vėl ėmė veikti. Užkariautojai neigė Dievą ir religiją, sunaikino cerkves ir bažnyčias, panaikino šventines krikščioniškas dienas. Toks buvo XXI amžius, kuriame šaltakraujiškai išžudyti milijonai žmonių („Dievo pyktis“, 13 skyrius).“

Tiesa, vėliau europiečiai atsigavo ir išvijo geltonuosius atgal į Aziją. Tada susivienijo slavai, Vokietija susijungė su Olandija, Belgija, dalimi Prancūzijos ir Šveicarijos; Italija taip pat susivienijo, o turkai „buvo atmesti atgal į Aziją“ (tikriausiai V. Kryžanovskaja turėjo galvoje, jog išmesti iš Europos Sąjungos).

Iki Pirmojo pasaulinio karo tikėta ir mokslo galia. H. G. Wellsas parašė „Pirmuosius žmones Mėnulyje“ (1901), Jerzy‘s Żuławskis – „Mėnulio trilogiją“ (1901-1911), Robertas Hugh Bensonas sukūrė „Šio pasaulio viešpatį“ (1907), Jackas Londonas – „Geležinį kulną“ (1908).

Įsidėmėtinas „Šio pasaulio viešpats“. Šioje distopijoje anglikonų vyskupas R. H. Bensonas, nors ir gerokai mažiau žinomas nei George‘as Orwellas, Aldousas Huxley‘is ar Jevgenijus Zamiatinas, pasineria į sąmokslo teorijas ir pasakoja apie Antikristo atėjimą. Veiksmas vyksta XXI a. pradžioje. Politikoje ir kultūroje vyrauja marksizmas ir humanizmas, kurie apibūdinami kaip masonų valdymo įrankiai. Žmonės neturi jokios vilties, todėl dažnai naudojasi eutanazija, kuri yra legali. Globalioji vyriausybė kalba esperanto kalba ir palaipsniui tampa Antikristo, prisidengusio Romos katalikų bažnyčia, tarnaite. 1999 m. kovo 14 d. vidurinės klasės šeimoje gimsta Antikristas (greičiausiai iš čia pasiskolinta žinomo filmo „Omen“ idėja). Keistas žmogus, panašus į kunigą, Julianas Felsenburghas tampa „pasaulio viešpačiu“. Įdomu tai, kad 1907 m. romane aprašyti tokie išradimai kaip greitkeliai, kelionės oru. Tačiau „Šio pasaulio viešpats“ labiausiai įdomus tuo, kad sulaukė popiežiaus Pranciškaus dėmesio, ir šis 2013 m. lapkričio 18 d. pamoksle prilygino jį „beveik pranašystei“. Knyga sudomino ir apokaliptinio žanro mėgėjus.

O apokalipsės ilgai laukti nereikėjo. Po Pirmojo pasaulinio karo nuotaikos distopijose – dar niūresnės. Leonidas Donskis knygoje „Troubled Identity and the Modern World“ (2009) akcentuoja, kad J. Zamiatino romanas „Mes“ (1920) padarė įtaką A. Huxley‘io „Puikiam naujam pasauliui“ (1931) ir G. Orwello „1984“ (1948). „Mes“ pasirodė likus daugiau kaip pusšimčiui metų iki Michelio Foucault veikalo „Disciplinuoti ir bausti. Kalėjimo gimimas“ (Surveiller et punir, 1975), kuriame kalbama apie žmonių kontrolę (p. 39). 2009 m. leidykla „Kitos knygos“ J. Zamiatino šedevrą išleido lietuviškai. Jevgenijus Zamiatinas (1884–1937) savo distopija „Mes“ (1920) aplenkė ne tik Huxley’io „Puikų naują pasaulį“ ir Orwello „1984-uosius“ (1948), bet ir Ayn Rand „Himną“ (1938), Karinos Marijos Boye „Kalokainą“ (1940), Ray’aus Bradbury’io „451 laipsnį pagal Farenheitą“ (1953) ir vėlesnes niūrią dabartį bei ateitį piešiančias knygas.

Beje, vis dėlto kai kurie kritikai skiria antiutopijos ir distopijos žanrą: antiutopijose kalbama apie utopinį pasaulį kaip siekiamybę, o distopijos nepretenduoja į utopijas, distopijose dažniausiai parodomas baisus, pavojingas gyvenimas ateities didmiesčiuose.

Plačiąja prasme antiutopija arba distopija galėtų būti ir apokaliptinis Mary Shelley romanas „Paskutinysis žmogus“ (1826), siurrealistinė Comte’o de Lautréamont’o poetinė proza „Maldororo giesmės“ (1869), pranašiška, ezoterinė Veros Kryžanovskajos-Ročester pentalogija „Magai“ (1901–1916), H. G. Wellso, Jules’o Verne’o knygos, 1918 m. pasirodęs nežinomo autoriaus, pasirašiusio Oweno Gregory’io pseudonimu, distopinis romanas „Supervalstybė Mekanija“, išpranašavęs nacių režimą Vokietijoje. J. Zamiatino „Mes“ ir Karelo Čapeko „Rosumo universalieji robotai“, parašyti 1920 m., pradėjo gausią antiutopinę literatūrą. Viena įsimintiniausių pastarųjų dienų antiutopijų – londoniečio rašytojo Davido Wingrove’o (gim. 1954 m.) romanų serija „Chung Kuo“ („Kinija“), kurioje kalbama apie netrukus pasaulį valdysiančią didžiąją šalį.

J. Zamiatinas palaikė 1917-ųjų spalio revoliuciją, bet pamatė, kokia baisi bolševikų cenzūros sistema. „Tikrą literatūrą kuria ne valdininkai, o bepročiai, atsiskyrėliai, eretikai, svajotojai, maištautojai ir skeptikai“, – sakydavo J. Zamiatinas. Rusijoje „Mes“ pasirodė tik 1988-aisiais.

Jis greičiausiai buvo svajotojas ir maištautojas, nevengęs ir satyros. „Mes“ veiksmas vyksta XXVI a. Žmonės neturi vardų ir pavardžių, tik numerius (pvz., romano herojus D-503, moterys O-90, I-330, „poetas storomis kaip negro lūpomis“ R-13). D-503 bando apibūdinti pasaulį, kuriame gyvena, nevengdamas pasitelkti ne tik skaičių kalbą, bet ir primindamas tai, kas XX a. dar buvo gerai žinoma. „Pabundu: santūri melsva liepsna; žvilga sienų stiklas, stikliniai krėslai, stalas. Tai ramina. Širdis liaujasi trankytis. Syvai, Buda... Kažkoks absurdas? Aišku: susirgau. Anksčiau niekada nesu sapnavęs. Sako, seniesiems sapnuoti buvo įprasta ir normalu. (...) Tačiau šiandien jau žinome, kad sapnai – rimta psichikos liga“ (p. 37).

Ši istorija („7-as įrašas. Konspektas: Blakstiena. Teiloras. Drignė ir pakalnutė“) primena garsųjį kinų filosofo, pirmuoju anarchistu vadinamo Žuangzi (369–286 m. pr. Kr.) veikalą „Didžioji laimė“, kuriame aprašoma, kaip Žuangzi sapnavo drugelį ir prabudęs nežinojo, ar jis drugelis, ar Žuangzi. „Bet juk turi būti skirtumas tarp Žuangzi ir drugelio! Tai vadinama dalykų transformacija“, – rašė filosofas.

J. Zamiatino pasaulis, primenantis vėliau pasirodysiančią skaičiukuose skendinčią „Matricą“ (1999), turi analogijų su Biblija. Vieningoji Valstybė – prarastas rojus, D-503 – Adomas, I-330 – Ieva, žaltys gundytojas –­ S-4711 (dvigubas agentas). Valstybė be religijos, ateistinė skaičiukų karalija turi viltį: tai į kosmosą ketinamas paleisti laivas „Integralas“. Tačiau revoliucija nieko nepakeis, nes, pasak J. Zamiatino, visos revoliucijos yra begalinės, nėra galutinės revoliucijos.

G. Orwellas skaitė romaną „Mes“ ir pavadino jį „įdomiu literatūros fenomenu mūsų knygų deginimo laikais“, palygino jį su A. Huxley’io antiutopija. G. Orwellui padarė įspūdį „Mes“ aprašyta totalitarinė valstybė, kurioje visi gyvena stikliniuose namuose, maitinasi dirbtiniu maistu, turi vieną laisvą valandą per dieną, kurios metu mylisi. „Protas turi nugalėti“ (p. 225), – viltingai rašė J. Zamiatinas.

Prie distopijų priskiriami ne tik tokie visiems puikiai žinomi kūriniai kaip Franzo Kafkos „Procesas“ (1925), Huxley‘io ir Orwello šedevrai, bet ir mažiau žinomi, kaip antai Otto Grosso „Matriarchalinis komunizmas“, Carlo Gustavo Jungo „Archetipinis kosmosas“, Wilhelmo Reicho „Orgonominis funkcionalizmas“, Ericho Frommo „Socialistinis humanizmas“, Ernesto Callenbacho „Ekotopija“.

E. Callenbachas, „Ekotopija“ ir Jamagišio judėjimas

Amerikiečių rašytojo, kino kritiko E. Callenbacho (1929-2012, www.ernestcallenbach.com) ekologinė utopija „Ekotopija“ (Ecotopia: The Notebooks and Reports of William Weston, 1975) ir jos tęsiniai „Kylanti ekotopija“ (Ecotopia Emerging, 1981), „Ekotopijos enciklopedija“ (1981) ir kiti – viena įtakingiausių knygų, skirtų ekologijai. Akivaizdu, kad Callenbachas suvokė, jog globali, viso pasaulio ekologinė utopija yra neįmanoma, tačiau jo aprašytos aplinkosaugos idėjos – svarbios jau keliasdešimt metų.

Callenbacho ekotopijos koncepcija nesipriešina naujoms technologijoms, tiesiog siūlo jas sąmoningai selektyviai atsirinkti. Callenbachas išplėtojo real-world community judėjimą, bendravimą vaizdo konferencijų būdu visame pasaulyje. Apsilankęs Japonijoje, jis susitiko su be pinigų gyvenančiomis, minimalų turtą turinčiomis komunomis, kurios priklauso vadinamajam Jamagišio (Yamagishi) laimės judėjimui (Kouhuku-kai-Yamagishi-kai). Judėjimo, kuris daugiausia užsiima žemdirbyste ir gyvulininkyste, darbo valandos – nenormuotos, jokių viršininkų nėra. Judėjimas atsirado 1956 m. (kitais duomenimis – 1953 m.), kai jį Igos mieste (Mie prefektūra) įkūrė Mijodzas Jamagišis (Miyozo Yamagishi) ir jo sekėjai. 2008 m. Japonijoje buvo apie 1200 šio judėjimo narių (kitais duomenimis, 2001 m. jų buvo apie 4200, susivienijusių į maždaug 40 komunų, vadinamųjų jikkenji). Judėjimas turi komunų JAV, Australijoje, Brazilijoje, Tailande, Pietų Korėjoje, Šveicarijoje. Šis judėjimas kaltinamas pinigų plovimu, Jamagišio judėjimui dėl to yra tekę bylinėtis teismuose. Japonijos žiniasklaidos jis kritikuojamas dėl vaikų aprūpinimo ir net vadinamas „sekta“, „kultu“ (http://www.apologeticsindex.org/y04.html). Jamagišizmas siekia, kad žmonės gyventų be jokių asmeninių daiktų.

Kazuhiro Yunemoto knygoje „Kyoso Taiho“ („Areštuotieji guru“) kritikuoja Jamagišio ir panašius judėjimus, kurie, kaip teigiama, įtraukia idealistus, išviliodami iš jų pinigus.

O. H. A. Grossas, anarchistinis matriarchalinis komunizmas ir Motinos Žemės teisių įstatymas

Otto Hansas Adolfas Grossas (1877–1920) – austrų psichoanalitikas, Sigmundo Freudo mokinys, vėliau tapęs anarchistu ir prisijungęs prie utopinės komunos „Ascona“.

Kriminologo sūnus ir atsimetęs S. Freudo mokinys Grossas – griežtas psichiatrijos priešininkas ir seksualinio išsilaisvinimo šalininkas. Jo metodas – anarchistinė gelmių psichologija, kuriai Grossas pritaikė feministines ir neopagoniškąsias Johanno Jakobo Bachofeno idėjas, kurių tikslas – grąžinti civilizaciją į „aukso amžių“, kai dar nebuvo hierarchijos. Už savo idėjas Grossas buvo išmestas iš psichoanalizės istorijos vadovėlių ir mirė skurde. Jį įkvėpęs J. J. Bachofenas (1815–1887) – Šveicarijos antikvaras, juristas, antropologas, romėnų teisės profesorius Bazelio universitete, kurio esminė idėja – Das Mutterrecht, ikiistorinis matriarchatas, aprašytas programinėje 1861 m. knygoje „Matriarchato religinės ir teisinės prigimties senajame pasaulyje studija“ (Das Mutterrecht: eine Untersuchung über die Gynaikokratie der alten Welt nach ihrer religiösen und rechtlichen Natur, http://books.google.de/books?id=5NYFAAAAQAAJ&printsec=frontcover&dq=Johann+Jakob+Bachofen&ei=aoHlSoWeIIWIygSWps3kCw&client=firefox-a#v=onepage&q&f=false). Pasak Bachofeno, pirminė religinė (Urreligion) buvusi matriarchatinė. Ši romantinė idėja, apie kurią „Fauste“ (1832) kalba Goethe, atgimė XIX–XX a. kaip urmonoteizmas, susidomėjimas germaniškosiomis runomis, Nigerijos godianizmas (čiizmas), Brazilijos umbanda.

Utopinė Motinos Žemės idėja – labai sena, ji pažįstama ir slavams, germanams (Jord), romėnams, graikams (Maka, vėliau Gaia), ir indėnams (inkams, algonkinų, irokėzų tautoms), ir Indijos bei Pietryčių Azijos gyventojams, ir tiurkų tautoms (Ötüken, Otukan). Pirmąsyk terminas Motina Žemė pavartotas (užrašyti mitai ir himnai, skirti Žemės, gamtos deivei Inanai arba Ištar) III tūkstantmetyje pr. Kr. Mesopotamijoje, vėliau – graikų XIII-XII a. pr. Kr. Ji vadinta maka (maga), vėliau žinoma kaip Motina Gaja.

Motinos Gajos hipotezę, kad Žemė yra vientisas gyvas organizmas, 1972-1974 metais sukūrė lietuvių kilmės amerikiečių mikrobiologė Lynn Margulis (1938-2011) ir anglų chemikas, gamtos žinovas profesorius Jamesas Ephraimas Lovelockas (gim. 1919 m.). 2006 metais Gajos teoriją Londono geologų draugija apdovanojo prestižiniu Wollastono medaliu.

Motina Žemė – gana senas terminas apibrėžti pasauliui, kuriame gyvename, nesvetimas ir senovės lietuvių, kitų baltų tautų tikėjimams. Senąją Europos kultūrą studijavo ir su feministine Deivės motinos teorija siejo Marija Gimbutienė (1921–1994), iš Lietuvos kilusi amerikiečių mitologijos tyrinėtoja Elinor W. Gadon (gim. 1925 m.), filosofas Vincas Vyčinas (1919–1996).

2012 m. spalio 24 d. Bolivijos prezidentas Evo Moralesas pasirašė Motinos Žemės teisių įstatymą. Tai – vienintelė valstybė pasaulyje, kuri, atsidėkodama Motinai Žemei už jos suteiktas gėrybes, suteikė oficialias teises. Motinos Žemės teisių įstatymas (isp. Ley de Derechos de la Madre Tierra), arba Įstatymas 071 priimtas Bolivijos parlamento dar 2010 m. gruodį. Jis sudarytas iš dešimties straipsnių. Įstatymas apibrėžia Motiną Žemę kaip „visuomenės intereso kolektyvųjį subjektą“ ir gina Motiną Žemę bei visas gyvybės rūšis (žmonija ir ekosistemas). Įstatymo (http://www.ftierra.org/ft/index.php?option=com_content&view=article&id=4288:rair&catid=152:cc&Itemid=210) vykdytojas – speciali priežiūros instuticija Defensoría de la Madre Tierra (Motinos Žemės apsauga).

Bolivijos įstatyme Motina Žemė apibrėžiama kaip „dinamiška gyvybės sistema, suformuota nedalijamos bendruomenės, kurią sudaro visos gyvybės rūšys ir žmonija, kurios tarpusavyje yra susijusios, viena nuo kitos priklausomos ir viena kitą papildančios bei dalijasi vienu likimu; Motina Žemė senųjų, vietinių gyventojų ir tautų pasaulėžiūroje yra šventa“. Suteikus Motinai Žemei, t. y. visai gyvybei – nuo mikroorganizmų iki žmogaus – teisinio subjekto statusą, Bolivijoje jis ginamas teisiniu keliu ir prieštarauja Vakaruose ir kai kur kitur pasaulyje įsigalėjusiai antropocentrinei nuostatai daryti su Motina Žeme, ką tik nori. Įstatyme išvardytos septynios Motinos Žemės teisės: į gyvybę, į gyvybės įvairovę (pasisakant prieš genetiškai modifikuotą „gyvybę“, kuri laikoma pavojinga), į vandens apsaugą, į švaraus oro apsaugą, į pusiausvyrą (tai teisė leisti harmoningai funkcionuoti Motinos Žemės elementams), į kūrimą (tai pagalba ekosistemoms, tiesiogiai ar neteisiogiai paveiktoms žmogaus veiklos), į nenuodijimą (draudžiamos toksinės medžiagos bei radioaktyviosios atliekos).

Bolivija – daugiatautė šalis, ypač gerbianti senąsias tautas. Visas šalies pavadinimas – Bolivijos Daugiatautė Valstybė (isp. Estado Plurinacional de Bolivia, kečua k. Bulivya Mamallaqta, aimarų k. Wuliwya Suyu; visos šios trys ir dar 34 kalbos – oficialios). Šalyje – 11 mln. gyventojų, iš kurių du trečdaliai – vadinamieji indėnai, senosios tautos.

Psichoterapeutai ir utopija: C. G. Jungo „Archetipinis kosmosas“, W. Reicho „Orgonominis funkcionalizmas“ ir E. Frommo „Socialistinis humanizmas“

Jungo archetipinio kosmoso, sinchroniškumo, kolektyvinės pasąmonės idėjos tapo pagrindu įvairioms utopinėms koncepcijoms. Galimas daiktas, kad bandymas sukurti utopinę arba totalitaristinę, distopinę visuomenę yra ankstyvoji šizofrenijos forma, apofenija, nemotyvuotas galimų visuotinių sąsajų siejimas į vieną įvykių grandinę. Galbūt taip galima paaiškinti ne tik sąmokslo teorijų, bet ir idealios visuomenės kūrimo norą.

Antrosios kartos po S. Freudo austrų psichoanalitikas W. Reichas (1897–1957) nagrinėjo ne tik, pavyzdžiui, fašizmo masių psichologiją (1933), orgazmą (1927), o 1928 m. įstojo į Austrijos, po poros metų – į Vokietijos komunistų partiją (į Danijos komunistų partiją jo nepriėmė). Reicho idėjos buvo stulbinančios, nors Freudas ir daugybė kitų psichoanalitikų jas vertino neigiamai. Reichas bandė sujungti Karlo Marxo ir S. Freudo idėjas, nes buvo įsitikinęs, kad seksualinė ir ekonominė priespauda yra tarpusavyje susijusios. Visgi bene įdomiausias Reicho atradimas buvo vadinamasis orgonas, kuris, pasak Reicho, yra kosminė, gyvybinė energija, sukelianti ir Šiaurės pašvaistę, ir orgazmą. 1940 m. Reichas ėmė kurti orgono kaupyklas – dėžes, kuriose iš pradžių naudodavo laboratorinius gyvūnus. Reichas buvo laikomas bepročiu. Tačiau 1941 m. sausį aplankęs Albertą Einsteiną, su kuriuo kalbėjosi apie penkias valandas, jis papasakojo, kad atrado ypatingą energijos rūšį, kuri galėtų būti panaudota prieš „fašistinį marą“. A. Einsteinui leidus paeksperimentuoti kaupiant orgoną, nieko nepavyko, todėl santykiai tarp mokslininkų nutrūko. Į Reicho laiškus Einsteinas nebeatsakinėjo, Reichas nusprendė, kad šis yra įtrauktas į kažkokį sąmokslą. Vėliau Reichas lyg filmo „Sąmokslo teorija“ herojus, suvaidintas Melo Gibsono, buvo suimtas FTB dėl to, kad neva platino komunistinę literatūrą. Paskui paaiškėjo, kad ieškota kito Reicho, ne Wilhelmo, o Williamo. FTB klaidą pripažino, o 2000 m. paviešino 789 puslapius jo slaptos bylos, uždarytos 1943-iaisiais. Paskutiniuosius trejus metus Reichas tikėjo, kad Žemę puola ateiviai iš komoso, kuriuos jis vadino „alfa energijomis“. Jis teigė ne kartą matęs juos skraidant virš Orgonono (taip buvo pavadintas jo namas, dabar – muziejus). Reicho manymu, ateiviai ketino sunaikinti Žemę. Nepaisant keistumo, Reicho idėjos sulaukė didžiulio dėmesio – jomis žavėjosi Williamas S. Burroughas, Jackas Kerouacas, J.D. Salingeris, Allenas Ginsbergas, Seanas Connery‘is, Woody Allenas, grupės „Hawkwind“ ir „Motorhead“, sukūrusios dainas „Orgone Accumulator“ ir „Orgasmatron“, Bobas Dylanas, Patti Smith, Kate Bush taip pat kūrė dainas įkvėpti Reicho įdėjų. Greičiausiai būtent Reicho idėjos ir jo polinkis vaikyti debesis specialiu įtaisu cloudbuster padarė įtaką šiuolaikinėms sąmokslo teorijoms apie vadinamuosius „cheminius pėdsakus“ (chemtrails). Reichas buvo niekinamas, jo knygos deginamos, taip pat jis įgijo nemažai pasekėjų, kurių buvo laikomas vos ne mesiju. Taigi, galime net daryti išvadą, jog Reichas pačiu savo gyvenimu ir idėjomis sukūrė visą distopiją. 60-metis Reichas mirė netikėtai savo lovoje, ryte, su visais drabužiais, bet be batų, kalėjime, į kurį jį dvejiems metams dėl orgono kaupyklų uždarė JAV pareigūnai. Oficiali mirties priežastis – miokardo infarktas. Nė vienas akademinis žurnalas neišspausdino Reicho nekrologo. Reichas utopiškai tikėjosi orgonu išgydyti vėžį, impotenciją ir begalę kitų ligų. Reicho sūnus Peteris Reichas apie savo tėvą sakė, kad šis buvęs XIX a. mąstysenos mokslininkas, savo metodika sukrėtęs XX a. pasaulį.

Vokiečių psichoanalitiko Ericho Frommo (1900–1980) „socialistinis humanizmas“ – viena įdomiausių K. Marxo teorijos interpretacijų. 1941 m. veikale „Laisvės baimė“ (Die Furcht vor der Freiheit, JAV išleista kaip „Pabėgimas nuo laisvės“), tapusiame bene žymiausia Frommo knyga, kritikuojama šiuolaikinė politinė tvarka, kapitalistinė sistema, ji lyginama su Viduramžių feodalizmu. Pasak Frommo, ir tuomet, ir dabar žmogus nėra laisvas, nors ir nebūtinai vienišas ar izoliuotas. Tiesiog žmogus nuo gimimo akimirkos patenka į jau suplanuotą vietą socialiniame pasaulyje, tam tikrą struktūrą, kurioje jam nereikia abejoti, nes susvetimėjimas, gyvenimas joje beprasmis. Tik paklusimas socialinei hierarchijai garantuoja išlikimą, o tai, be abejo, yra ne kas kita, o totalitarinė distopija. Noamas Chomsky‘s pritarė Frommo idėjoms, nors yra pavadinęs jas „gana paviršutiniškomis“ (Barsky, Robert (1997). Noam Chomsky: A Life of Dissent. Cambridge, MA: MIT Press. p. 134).

„Kas skiria žmogų nuo gyvūno? Tikrai ne tai, kad jis stovi ant dviejų kojų. Beždžionės jau seniai tai daro. Ir ne tai, kad naudojami įrankiai. Tai – kažkas naujo, iki šiol nežinomo: savęs suvokimas, įsisąmoninimas. Gyvūnai irgi jį turi. Jie suvokia objektus, skiria juos. Tačiau žmogus nuo gimimo turi naują ir skirtingą SAVO sąmonę. Jis žino, kad yra kažkas kito, skirtingo nuo gamtos ir nuo kitų žmonių.“ („Prabanga ir nuobodulys mūsų visuomenėje“, „Affluence and Ennui in Our Society“ in For the Love of Life, 1986.)

Greičiausiai šiais Frommo žodžiais ir derėtų pabaigti mūsų trumpą antiutopijų aptarimą. Atskiro aptarimo reikėtų milžiniškai šou verslo mašinai, išnaudojančiai utopines idėjas, tematiką, tačiau ar tai yra būtina? Manykime, kad svarbiausia – tai, jog žmogus visada kažko ieškotų, o galiausiai – surastų.

//

https://anti-utopias.com

http://en.wikipedia.org/wiki/Lists_of_dystopian_works

Šis straipsnis skaitytas LUNI (Laisvajame Universitete) Vilniuje, Venclovų namuose-muziejuje 2014 11 06. Nuotraukos - Algimanto K. Lyvos.