Žaidimas 2. Laukiniai vakarai. Guru Guru tampa šerifu

Guru Guru tyliai susimąstė ir pradėjo modeliuoti būsimo romano siužetą: „Gangsteriai, turto prievartautojai, aferistai, narkotikų prekeiviai susivienijo į politinę partiją ir juodųjų technologijų dėka laimėjo Seimo rinkimus. Nepranokstamu lyderiu tapo demonas Žiurkius. Prasidėjo pribloškianti recesija. Bedarbystė pasiekė 95 nuošimčius, atlyginimai buvo panaikinti, dingo elektra, niekas nevežė šiukšlių... Prasidėjo suirutė ir gaujų karai... Iš miestų į kaimus bėgo alkani žmonės. Suklestėjo natūrinis ūkis, neaprėpiamuose laukuose ganėsi bizonai, sulaukėję arkliai...“

Guru Guru išblyško it vaiduoklis. Jo veidas pamėlo ir tapo violetinis. Autoriai, nenorėdami traumuoti skaitytojų, sąmoningai neužrašė visų šiurpių Guru Guru reginių ir apsiribojo tik vizualia veido diagnostika. Mylimoji sunerimo, bet nedrįso nutraukti kūrybinio minčių srauto, nes pasekmės galėjo būti tragiškos ir nenuspėjamos. Nežinia kuo būtų pasibaigusi ši kraupi kontempliacija, jei ne netikėtas Dravenio vizitas. Draugas atėjo ne vienas, su viešnia.

- Guru Guru, aš nedelsdamas atskubėjau į pagalbą. Kiekvieną akimirką į tavo namus gali įsiveržti kraugeriai plėšikai... Visa laimė, mano senas pažįstamas, o dabartinėje situacijoje, geras draugas Laisvūnas, sutiko ištraukti mus iš pragaro... Atleisk, kad nepristačiau damos – tai panelė Gudrė, - nervingai aiškino Dravenis.

- Ponai, ne laikas demonstruoti aukštuomenės manieras, - reikliai paaiškino viešnia, - kieme laukia sunkvežimis Ford, neimkite jokių daiktų, paskubėkite, jūsų gyvybė kabo ant plauko!

Guru Guru (aišku, tik jis vienas) kambaryje pastebėjo iš juoko susirietusį Žiurkių.

- Atsargiau svajokli, tavo svajonės jau pildosi! – šaipėsi demonas.

- Visi į lauką! – įsakė Guru Guru.

Sunkvežimį Ford vairavo Gudrė, šalia įsitaisė ir Guru Guru Mylimoji, na, o vyrai kėbule surado medžioklinius šautuvus, dėžė šovinių, granatų ir dvi aštrias mačetes.

- Aš turiu koltą! – pasigyrė Dravenis.

- Nenoriu į rankas imti ginklo, - nuliūdo pacifistas Guru Guru.

Nespėjo sunkvežimis įsibėgėti, kaip iš posūkio išniro du automobiliai. Pagirdo šūviai. Dravenis nedvejodamas čiupo šautuvą ir pradėjo pyškinti. Sunkvežimio kėbule vėl pasirodė Žiurkius. Dabar jį matė ir Dravenis.

- Guru Guru, čiupk šautuvą! Ko spoksai, kaip katinas į lašinius? – paragino Žiurkius.

Guru Guru abejojo.

- Jei nešaudysi, susitiksime pragare! – kvatojo demonas.

Pagaliau Guru Guru apsisprendė – jis privalo ginti savo Mylimąją ir draugus. Pasirinkimo nėra. Pirmasis Guru Guru šūvis buvo taiklus. Sprogo besivejančio automobilio padanga. Liko tik vienas persekiotojas. Dravenis žaibiškai ištuštino visą kolto apkabą. Plėšikų automobilis susvyravo ir atsitrenkęs į troleibuso stulpą užsidegė.

- Šaunuolis, - pagyrė Žiurkius, - Draveni, tegul tavo koltas visada būna sotus!

- Žiurkiau, ar mes draugai, ar priešai? – paklausė Guru Guru.

- Žaidėjai! – paaiškino demonas ir dingo.

Gatvė buvo užgriozdinta sudaužytais, apverstais automobiliais. Zujo beisbolo lazdomis ir metaliniais strypais ginkluoti žmonės. Aidėjo sprogimai, vitrinų dūžiai, vaikų verksmas. Gudrė virtuoziškai laviravo suniokota gatve.

Pagaliau Guru Guru atsitokėjo nuo šoko ir pradėjo klausinėti:

- Draveni, kas ta Gudrė, kur mes važiuojame ir kas, po velnių, čia vyksta?

- Gudrė – tai Laisvūno draugė, pašėlusi mergina... Mes vykstame į Labanoro girią, ten būsime saugūs. Na, o kas vyksta Lietuvoje – tai didžiulė mįslė ir galvos skausmas Europos Sąjungai. Briuselio biurokratai sunerimę. Lietuvos sienos uždarytos ir visi laukia, kada nurims mūšiai, tačiau niekas nenori mums padėti... Kariškiai kariauja prieš policiją, o likimo valiai palikti žmonės su gaujomis kovoja vieni... Turčiai bando prasiveržti pro sienas, miestai sparčiai tuštėja, viskas išgrobstyta, neveikia nei radijas, nei televizija...

- Gali daugiau nebeaiškinti, viską supratau, - karčiai atsiduso Guru Guru, - tik tu neužpyk, matau, kad esi keistai pakylėtas, laimingas...

- Įspėjau, - patvirtino Dravenis, nustūmės nuo borto kažkokį niekšelį.

Sunkvežimis sustojo. Kelią užtvėrė barikada. Dravenis nedvejodamas sviedė granatą, po to kitą ir kelias tapo vėl laisvas. Sužviegė Ford variklis. Pagaliau jie išvažiavo iš miesto. Gudrė iš pagrindinio kelio pasuko į šunkelį. Plentu važiuoti buvo labai pavojinga. Keleiviai galėjo tapti lengvomis snaiperių aukomis.

- Gerai, kad nereikia eiti pėsčiomis, - ironizavo Guru Guru.

- Greitai prireiks, - ramiai pasakė Dravenis.

Sunkvežimis sustojo. Kelią užtvėrė taiki, beginklė minia. Guru Guru nušoko ant žemės. Prie jo pribėgo verkianti moteris. Prie krūtinės ji buvo priglaudusį miegančią mergaitę.

- Padėkite mums! – maldavo minia.

Staiga, kelią tarp vaikų, moterų ir vyrų, prasiskynė efektingai ir labai įtikinamai susenęs Žiurkius. Velniška kosmetika. Jėga.

- Būkite mūsų šerifu! – įkalbinėjo vaikai.

Demonas iškilmingai prisegė auksinę žvaigždę ant Guru Guru džinsinės striukės. Antroji žvaigždė atiteko šerifo pavaduotojui Draveniui. Guru Guru norėjo spirti Žiurkiui į užpakalį, bet susivaldė, nes minia neabejotinai klaidingai įvertintų tokį kilnų poelgį.

- Dėkojame už pasitikėjimą! – choru patvirtino ką tik iškepti pareigūnai.

Žiurkius jau ketino sprukti, bet Guru Guru suspėjo jį nutverti už skverno.

- Pasakyk, kas vyksta?

- Žaidimas! – nusijuokė demonas.

Tik dabar Guru Guru atsitokėjo. Lietuva nenugriuvo - nėra nei aukų, nei griuvėsių. Visi laimingi, nes nematė siaubo spektaklio. Tik Guru Guru tapo gatvės (miško?!) balagano auka ir privalėjo šiems keistuoliams vaidinti.

Guru Guru nutarė nesupykti, nes prisiminė, kaip kartą vaidino Kalėdų senelį ir dalino vaikučiams dovanėles. Dabar teks pabūti šerifu. Dravenis nedrįso artintis, nes jautėsi kaltas. Vis viena Guru Guru nepatikės, kad ne jis organizavo šį spektaklį, kuris, beje, dar nesibaigė. Guru Guru pagailo Dravenio. Jis tikrai čia nieko dėtas.

- Kodėl vyksta šios nesąmonės? – paklausė Guru Guru.

- Kodėl? Kodėl? – pyktelėjo Dravenis, - tu priminei man motiną, kuri visur ieškodavo priežasčių. Pradedu kosėti ir jau klausinėja: „kur peršalai“ ir neatstodavo tol, kol aš rimtu veidu nesuskiesdavau apie šiurpų skersvėjį, kuris mane suprakaitavusį perpūtė kiaurai... Nežinau, nežinau, kodėl gyvenimas toks, o ne – kitoks.

Staiga Dravenio akys sužibo ir jis klastingai paklausė:

- O ką tu veikei, ką galvojai, kai prasidėjo žaidimas...

- Kai mintyse pradėjau rašyti nuotykių romaną, pakilo nematomos užuolaidos ir manyje pabudo vidinis teatras...

Dravenis palingavo galva.

- Kaip miela ir stilinga. Bet režisierius – tai Žiurkius, na, o mes, viso labo, tik artistai, negaunantys jokio honoraro... Guru Guru, aš noriu, kad tu būtum režisieriumi.

- Bus padaryta! – kariškai patvirtino Guru Guru, - rašytojas – tai režisierius ir artistas. Jis privalo suvaidinti visas roles ir padėti tašką - užbaigti vidinę dramą, sustabdyti minčių audrą.

- Nepamiršk, tu vis dar šerifas, - paprieštaravo Dravenis.

Guru Guru pažvelgė į džinsinės striukę. Nebuvo jokio ženklelio. Nebuvo nei Dravenio, nei sunkvežimio Ford, nei Labanoro girios, nei vaikų, nei pagalbos reikalaujančios minios. Buvo tik namai ir Mylimoji. Ji verkė.

- Guru Guru, aš taip pat regėjau tavo košmarą...

- Pasaulis baisus, ir tik Meilė gali išgelbėti žmoniją, - atsiduso Guru Guru.

Vilnius, 2014 m.