Žaidimas 2. Haubica ir varlė

Ant Guru Guru kojos užšoko didžiulė varlė. Subraškėjo kaulai. Tai įspėjimas. Metas ruoštis puolimui. Tuoj prasidės karo žaidimas. Neprivatizuotame lauke jis kasė griovį be įrankių, nežinodamas nei užduoties, nei tikslo. Pagaliau, Guru Guru pavargo, kilnodamas sunkius akmenis, gaudamas drugelius ir skruzdėles. Pamėlo akys, pažvelgusios į nedebesuotą dangų. Neramu. Aptemo oro ežerai ir visi gaivūs šuliniai nugrimzdo į dykumų dugną.

Guru Guru suminkė keraminę molio bombą, agresyviu kibiru iš balos išsėmęs surūdijusį dumblą ir, prislėgtas dykumos troškulio, mažais gurkšneliais gėrė šaltus lietaus lašus. Nebus nei vazos, nei servizo. Apkasus puolė šlapias smėlis. Pagaliau, pasirodė ir Žiurkius. Demonas nešė didžiulį kastuvą. Pikti kelmai staiga pavirto juodomis figūromis. Žaidimas prasidėjo.

Kvadratinėje plynėje, pasiilgę haubicų riaumojimo, sprogimų ir švino lietaus, senų išblukusių, prieškarinių nuotraukų, kurias nematomi palydovai siuntė tiesiai į internetą, lauko šachmatais žaidė Guru Guru ir Žiurkius. Guru Guru nė kiek negąsdino prizas. Jis žinojo, kad laimėtojo nugara nudažoma auksine spalva, kad žaibiškai pasikeičia dislokacijos vieta ir iš mūšio lauko žaidėjas perkeliamas į kavinę „Haubica ir varlė“, kurioje barmenas rėkia garsiau už vilką, o gitaros, elektriniais pjūklais pjauna sienas ir dailios merginos šoka striptizą.

Kas nežaidžia – tas dirba. Kai salotoms pritrūko prinokusių pomidorų, Draveniui teko atnešti sunkų maišą, kuriame spardėsi išsigandęs katinas.

- Smurto nebus! – sušuko Guru Guru, - jau paskerstos apylankos į paskutinį metalo kioską, prie kurio skardiniai išminčiai gurkšnoja alų ir šneka su dievais. Niekam nereikia atsakymų. Visi teisūs! Laukiniams katinams į didmiesčio džiungles nereikia žemėlapių. Visi maršrutai patikslinti meteoritų trajektorijų.

Dravenis numetė maišą ant grindų. Jis buvo tuščias. Katinas nepastebimai paspruko.

- Draveni, - tarė Guru Guru, - smok galva į sieną, neapsidraudęs stambia eurų suma.

Smūgis į tuščią sieną. Nesudužo Dravenio galva. Į šiukšlių dėžę jis išspjovė kandų liežuvį. Nebus piktos replikos. Užgeso ironijos liepsna. Dravenis prisėdo prie stalo. Dabar jis galėjo ramiai atsigerti arbatos.

- Bet koks laukas gali virsti mūšio lauku. Bet kur gali mirti žmogus. Kai žūstama nuo kulkos, skeveldros ar bombos sprogimo, atsiveria dangus ir visi kareiviai įbrenda į debesų jūrą. Jie laukia žuvėdrų, sparnuotų žalčių ir balto lietaus, kuris nuplaus kraują, skausmą ir atmintį, - liūdnai teisinosi Dravenis.

- Apgaulės kaina – virtuali gamta. Moderniame ekrane - skaidri jūra ir geltonos persirengimo kabinos, kuriose dingstama be pėdsakų, - patikslino Guru Guru.

Vilnius, 2014 m.