Žaidimas 2. Interliudija Z2

Tik šaligatviai. Tik namai ir gatvės. Bekraštės betono dykumos sujungė, suvienijo ir urbanistiniai izoliacijai pasmerkė žmones. Kur eiti? Į mišką? Civilizacija išlepino, nuginklavo žmones. Niekas nenori gyventi gūdžioje girioje. Niekas jau nebemoka pavirsti nei vilku, nei pelėda. Galima tapti tik valkata, pitekantropu, konteinerių žmogumi... Nejaugi tai progresas? Pažanga? Kažin... Miestas suvartoja vis daugiau elektros energijos, gal būt, todėl, kad sparčiai temsta protas. Vis sunkiau mąstyti, bandyti suvokti save, ieškoti gyvenimo prasmės, t.y. žaisti.

- Ar aš esu žmogus? – nusistebėjo Dravenis.

- Tu esi žaidėjas! – nusijuokė Guru Guru.

Miestas gudriai slepia Žaidimą ir virtuoziškai sėja neviltį ir skurdą. Ar augantys sąvartynai gali kompensuoti Žaidimo stoką? Ar gali modernūs automobiliai užblokuoti kelius į Žaidimą? Matyt, kad gali. Niekas neturi pastebėti Žaidimo. Žmonės turi sunkiai dirbti ir skaudžiai, beviltiškai numirti, nesužaidę nė vienos partijos.

- Guru Guru, ar tavęs nestebina tas faktas, kad pats Žiurkius skatina mus žaisti? – vėl paklausė Dravenis.

- Demonas yra žaidėjas. Žiurkius - juoda figūra ir niekas negali jo apgauti, nes jis pats yra didžiausias apgavikas.

- Ar mes turime nugalėti demoną? – sukluso Dravenis.

- Mūsų užduotis - įtraukti žmones į Žaidimą. Žiurkiaus mirtis bereikšmė, nes jis nemirtingas.

Gal būt, pasakyta viskas, o gal tik tiesos dalis, bet tiesa negali būti padalinta į dalis, net ir į lygias. Todėl šis klausimas yra tikras, nes nereikalauja jokio atsakymo.

- Guru Guru, ar tu vis dar žaltys? – paklausė Dravenis.

- Mes visi esame žalčiai, laikinai gavę žmogišką pavidalą, - paaiškino Guru Guru.

Dravenis suprato, kad atvirkštinė transformacija jau tapo nebereikalinga.

Vilnius, 2014 m.