ŽAIDIMAS 2

Guru Guru trokšta pastatyti medinę aisčių pilį

Kai dirižablio sraigtas užgožė ankstyvą rytą ir aligatoriai dykumoje augino braškes, ir tolimose Lietuvos giriose noko molinės žemuogės, ir kai Guru Guru jau ketino pasukti šturvalą, Dravenis tarė:

- Ar verta sugrįžti, jeigu Lietuvoje siaučia tyli miražo audra? Ar tikrai nutūpsime ant realios žemės?

- Praskrisime labai žemai, vikriai laviruosime tarp monolitinių namų, stebėsime kaip tvoros imituoja dinozaurų griaučius ir saugo varnalėšas, saulėgrąžų kepures, raudonas varles... – aiškino Guru Guru.

- Kai išvykau, manęs niekas nepasigedo, kai atvyksiu – nepastebės. Esu mažesnis už atomą, todėl būsiu tvirtas ir stiprus: „Akropolyje“ krausiu sunkias dėžes, - atsiduso Dravenis, - ir policija nekreips dėmesio, jei aš ant švarios (ką tik nudažytos!) sienos užrašysiu keiksmažodį.

- Sutinku, perspektyva niūri... – pritarė Guru Guru, - bet aš noriu namo, negaliu skristi bet kur.

Dirižablis nenusileido ant pievos. Iki žemės liko tik metras. Paskutinė laisvės atkarpa. Įveikiamas, lengvas atstumas – galima nušokti nesusilaužius kojų.

- Lengva buvo pakilti į orą, kai sunkus abejonių akmuo prislėgė daug kartų perskaitytas akis, kai neįkvepiamai išretėjo oras, kai miškai pavirsto mėlynais ledkalniais. Jeigu nepakilsime dabar, gyvenimas pavirs vienatvės sala ir jau nebeliks tolimų horizontų, nepaskandinamų pakrančių ir laisvų žuvėdrų, - abejojo Dravenis, - mes riedėsime plačiu taku į golfo duobę, vis mažiau pastebėdami svajingų, debesuotų pušų, - prieštaravo Dravenis.

- Deja (o gal ačiū Dievui!), teks žaisti čia ir dabar, - tarsi save padrąsindamas, tęsė Guru Guru, - nelauksime, kol pro adatos skylutes pralys neteisėtai pralobę kupranugariai ir naivūs naktiniai drugiai žvakių liepsnoje atras saugius kelius į šviesą...

Kai draugai iš dirižablio kabinos nušoko ant žolės, auštrinis užpūtė mieguistą saulę, o Guru Guru spustelėjo pultelio mygtuką ir orlaivis tapo nematomas. Miražas nepakito. Nenugriuvo ką tik pastatyti dangorėžiai, nenuvirto stiklinės sienos, išsaugodamos metalinių karkasų vientisumą ir prabangų kambarių interjerą.

Guru Guru mostelėjo ranka. Iš miško nuolankiai atriedėjo stori medžių kamienai. Nauja, neatskleista metodika. Moderni, įslaptinta technologija. Nuo vitražinio plaktuko smūgio, geležines galvas pamaldžiai nulenkė aukštos vinys. Pamirštas giesmes giedojo ž-žalvariniai saulėlydžiai. Sklidini metalo apgulties, į dangų kilo netašyti sienojai.

- Draveni, svarbu nesiliauti stačius medinių pilių. Visi brėžiniai sunaikinti ir man tenka improvizuoti skambiais rąstų skudučiais. Sėkmei atviri dar nenugriauti piliakalniai. Nepaliaujamai auga žalia žolės abėcėlė ir išprusę žiogai jau gieda senas sakmes, - aiškino Guru Guru.

Dravenis apdairiai pastatė didžiulę palapinę. Pradėjo lyti. Reikia įsikurti jaukiai, klausytis tobulai atliktų sutartinių ir gerti čiobrelių arbatą, nes nepastebimai sušlampama, kai statomos medinės pilys. Permirkstama iki pat kaulų, kol nepavykta restauruoti praeities. Lietus ne priešas. Jam trūksta aiškumo. Išprotėjęs nuo šalto vėjo, lietus gali pasiūlyti tik kelionę į hadronų kolaiderį. Kol kas... Todėl neverta nusiminti. Naujas Žaidimo sezonas prasidėjo.

Lubų duobės

Tamsų maratoną bėgo naktis. Dravenį slėgė dangorėžių gausa ir vienintelis, civilizacijos vis dar nepaliestas, mėnulis. Akino milžiniška, svaigi pilnatis. Nemiga, matyt, turėjo slaptų tikslų. Deja, Dravenis nenugrimzdo į gilią meditaciją, nors šio įstabaus meno jį mokė Korėjos Zen meistrai. Realybė tik pasitraukė į antrą planą. Liko tik atgrasus minčių srautas, neįveiktas, neapvaldytas, nenukirstas... Štai jis.

Lubų duobes dubliuoja grindys. Lubų duobės dubliuoja grindis. Visi nori kilti tik aukštyn, negalvodami apie teisingą kryptį. Ekonominę, geografinę, astronominę... Bet kokią, tik ne dvasingą. Beveik vienodi individai lipa sraigtiniais laiptais ir nežino, kad pasibaigs žingsniai ir jau nebus kur kilti. It kilimas bus suvyniota grindų plokštuma, o debesys pakeis lubas. Liks tik sienos. Gal būt su kirtikliu pavyks pramušti pertvaras, skiriančias vienodus kambarius ir žengti toliau, kol neišsisklaidys svaigūs cigarų dūmai ir neišseks viskio atsargos.

Euforija pasibaigs, kai neliks sienų. Teks kristi žemyn ir sunkiai įveikti laiptai neapsaugos nuo smūgio. Asfaltas paslaugiai išties juodą pagalbos ranką, bet sugaus ne kūną, o kažką svarbesnio, amžino, nepanašaus į lavoną ir drastiškai leis kilti aukštyn, be jokių laiptų ar lifto.

Šoks medžiai. Grieš svirpliai. Sulūš vikrios šokėjų kojos. Grius ilgi batų lieptai, užges žvakių švyturiai. Patvins nematomi muzikos takai, akustinius klonius apsems džiazo vanduo. Atrakinę akių šliuzus, pravirksime surūdijusiomis baržomis, bet virš improvizacinio dumblo jau bręsta degi tyla, gausmas stulpų, troleibusų ir varlių lenktynių.

Apgraibomis surasime duris, nes juodi akiniai išsaugo tamsą visai dienai. Ieškosime aptemusių duobių, kuriose saugomi dilgėlių raktai ir uždelsto veikimo trąšos. Nenorėsime dairytis į šalis, nes dienos augs tiesiai į dangų ir tylos cenzūra atmetusi visus žodžius tarp neišspausdintų eilučių paliks tik vilkų staugimą.

Nenunyks abejinga lemtis. Giltinė itin greitai maišys kortų malką ir praradę proto pusiausvirą, pavirsime popieriniais tūzais ir parketo lentelės prikalsime ant lubų. Praradę visas judėjimo kryptis, keliausime į sutemas žvejoti rūkų. Kursime miglotus svajonių laužus ir dingusį miestą pakeisime juodai baltu XIX amžiaus atviruku.

Guru Guru džiazuoja

Dravenio verbalinė Guru Guru koncerto stenograma. Be abejo, galimos ir kitokios interpretacijos

Ant scenos užlipo Guru Guru. Pasigirdo plojimai. Aštrus prožektorius nubrėžė magišką apskritimą. Blykstelėjo saksofono auksas. Nutyso ilgas John Coltrane šešėlis. Pirmoje eilėje sėdėjo Guru Guru Mylimoji, Dravenis ir Giedrė. Guru Guru pagarbiai nusilenkė ir pradėjo groti. Muzika turi savo kalbą, artimą poezijai, baltosioms eilėms, nesumeluotoms išpažintims vėjui ir atviroms jūros pakrantėms.

Pirmi instrumento garsai prašneko apie nuskriaustą ir nuo baro pakylos nustumtą surūdijusį, vielomis suraišiotą saksofoną. Guru Guru švelniai susvyravo, nes neabejojo, kad ant scenos visuomet krentama virtuoziškai, išlaisvinus kojas, bet ne rankas, kad ore nesudužtų auksinis varis, nenutrūktų saksofono gaida.

Guru Guru sunkokai atsitiesė. Nenukrito. Kas kaltas? Demonas! Prožektorių valdė Žiurkius, apsimetęs scenos darbininku. Apšvietimas buvo tik apgaulė. Prožektorius it vampyras siurbė Guru Guru energiją.

- Demone, tu esi kvadratas, ne apskritimas, – rėkė įsiutęs saksofonas, - tau nėra vietos alaus skardinėje. Tu esi išgertas iki dugno, nutekėjęs į kanalizacijos šulinį. Į dangų tu gali pakilti tik antisanitariniu dvoku.

Mirtinam koncerte ilsėjosi girti (o gal pagirti, išgirti?) snobai. Salėje buvo tiek daug teisingų žmonių, namuose skambinančių išderintais fortepijonais, bet niekas nepanoro padėti Guru Guru. Dravenis pakilo nuo kėdės ir nubėgo ieškoti Žiurkiaus. Demonas keršijo Guru Guru, nes jo saksofonas sumenkino prekyviečių aktyvumą ir balagano triukšmui nesuteikė akustinės svarbos.

Jau degė paradinės durys ir visi langai buvo užkalti - nebeliko vietos iš kartono iškirptiems peizažams. Guru Guru neketino trauktis ir scenos - reikia groti saksofonu, net kai į kaktą skrieja kulka. Ribinė situacija neišmatuojamai išplečia proto ribas. Kai nebelieka laiko palenkti galvą, galima žaibiškai išmokti japonų kalbą ir padeklamuoti visų laikų, visų poetų visas eiles.

Kai nebelieka laiko surinkti ant parketo nukritusių klavišų ir dusliu saksofono riksmu pralaužti abejingų klausytojų ausis, į pagalba skuba tik pasvirę stogai. Blizgi skarda laukia lietaus ir lunatikų šokio, o sekliose upėse skęsta baržos, pasiilgę dykumos smėlio švaros. Į krantą šoka maištautojai delfinai, kad į dailylentes sukapoti medžiai galėtų prabilti šakota vėtros kalba.

Siaubo koncerte jau buvo atkąsta perdaug akustinio lako, todėl snobai pamiršo pasigirti vestibiulyje išgertu šampanu. Sustingo materialių siekių atbukinti veidai. Užsimerkė smurtui lojalios akys. Į sieną įmūryti akmenys netroško aristokratiškų monoklių. Niekam nereikia tiesos. Guru Guru sutelkęs paskutines jėgas, iškart paspaudė du mygtukus, nupieštus ant renovuoto saksofono korpuso.

Pagaliau Dravenis nuo tarnybinio balkono nustūmė Žiurkių. Užgeso apvalus prožektorius, ir klausytojai nutilo, užkimę be siaubo riksmo. Sprogo grindys. Į pragarą prasmego demonas. Dravenis atsitokėjo, atgavęs pusiausvirą ir švarų protą. Koncertas baigėsi, o gal ir neprasidėjo. Niekas to nesužinos.

Klasinis priešas

Švietė aštri saulė, bet Guru Guru ilgėjosi šlapių langų, ilgo lietaus, kuris okupuoja miesto aikštes ir įprasmina būvimą manuose. Staigiai ir netikėtai apsiniaukė. Tolumoje sudundėjo Perkūnas. Smogė lietus, bet Guru Guru nepanoro likti namuose, vidinė jėga jį stūmė laukan. Neperšlampamas apsiaustas, platus skėtis ir galingi batai suteikė patikimą klimatinį prieglobsti. Guru Guru ėjo tarsi be jokio tikslo, bet kryptis jau buvo numatyta, gal iš aukščiau, gal karmiškai nulemta. Kas jį žino.

Pagaliau Guru Guru pasiekė turgelį. Reginys jį nustebino ir sukrėtė. Poetas Dravenis ant nugaros užsivertęs tempė sunkų bulvių maišą. Jo veidą slėpė juodi akiniai, o pakaušį kaubojiška skrybėlė. Iš paskos žingsniavo Žiurkius, demonstratyviai nusitaikęs revolveriu tiesiai į Dravenio nugarą. Guru Guru pasislėpė už metalinio kioskelio ir susimąstė.

Kai pila lietus, turgelyje nusipirkę pigius juodus akinius, melomanai tempia bulvių maišus, nes jau nebeliko laiko begarsių filmų peržiūrai. Purvini šaligatviai stokoja dangorėžių dėmesio. Reikia sunkiai dirbti už MMA.

Tik vienas posūkis į dešinę ir prarandama kairė. Rūsti verslo logika. Žingsnis į šoną – tai pabėgimas. Pavijimui kulka. Nepaspruksi. Bet dar galima svajoti. Žvilgsnis į debesis neutralizuoja, panaikina duobę ir laisvas kritimas pakeičiamas pikiruojančiu skrydžiu į bedugnę. Nepastebimai šypsosi veja, kai dailiai nuplautą žolę dergia kilmingi šunys. Nelieka laiko sentimentams, kai kinkomasis transportas lenkia PC vilkikus.

Draveniui buvo uždrausta dairytis į šalis - reikia nešti sunkų maišą ir žiūrėti tiesiai, nes visos kryptys klaidingos ir pasirinkimo laisvė apribojama aukšta vienatve, skurdu.

Guru Guru atsargiai išslinko pasižvalgyti. Dravenis vis dar tempė sunkius maišus ir krovė į sunkvežimį. Guru Guru trūko kantrybė. Jis greitai pribėgo prie Žiurkiaus ir smogė jam į pažiaunę. Nespėjęs atsitokėti demonas nuvirto į balą.

- Guru Guru, mielas drauge, - švelniai prabilo Žiurkius, - gyvenimo trukmė sutrumpinama iki gaiduko paspaudimo, kad revolveris sugebėtų atsakyti į pagrindinį būties klausimą. Taiklus šūvis – tai horizonto atskirtis ir nauja žvilgsnio paskirtis. Trinkteli parakas. Nutyla daina, aimana, rauda... Laikas it užkietėjęs kontrabosų grobikas, sunaikina tariamą harmoniją ir tvarką...

Demonas, patogiai gulėdamas baloje, tęsė savo apmąstymus:

- Nuo pirmapradžio chaoso žmonijos nebeišgelbės spiritistų balsai. Nepatariu paskęsti nuogirdose, okulistai sraunioje paskalų upėje bando atrasti lyną, kuris it girtas politiko balsas, skelbia netikrą pavojų ir tempia sunkų lagaminą į save.

Įpykęs Dravenis sviedė sunkų bulvių maišą tiesiai į Žiurkių.

- Draveni, pyktis – tai nederlinga, neišakėta, dirvonuojanti laimė, liūdesio kontrastas. Pasaulis – tik kelių spalvų apgaulė, nepatvirtintas velnio kontraktas. Nėra jokių grožio kontūrų, tik verslo ranka, nugrimzdusi į svetimą rankovę, į kiaurą valkatos pirštinę... Don Kichote, nusimesti naštą sunkiau, nei pasmaugti vėjo malūną, - pamokslavo demonas ir švelniai sviedė maišą atgal.

Nepataikė. Ant žemės pabiro bulvės. Žiurkius pavirto krokodilu ir ėmė jas godžiai ryti. Nežinia iš kur nukrito ( tik ne iš dirižablio, nes jo nėra!) TV filmavimo grupė, subėgo minia žioplių. Guru Guru ir Dravenis skubiai pasišalino iš įvykio vietos.

- Elitas valgo zenitą, o vargdieniai – granitą, - eiliavo Dravenis.

- Klasinis priešas neleistinai kietai užveržė gyvenimo viražus. Bedarbiai bakalaurai išakėjo senus šaligatvius ir prekybos centrai nutyso iki pat kapinių, - pridūrė Guru Guru, - jau nebeliko laiko keistis, senu adatiniu spausdintuvu tiražuoti marksizmo klasikų portretus, fiksuoti priešmirtinius buržujų krustelėjimus.

Kelionė per lietų buvo ilga. Pagaliau draugai pasiekė šamano Arvydo trobelę. Giedrė išvirė arbatos, o Dravenis užmetė Miles Davis diską „A Tribute To Jack Johnson“. Kai visi sočiai atsigėrė arbatos, Guru Guru pasakė:

- Džiazmenai eliminavo natas, palikdami tik pauzes, ir jų spalvotos nuotraukos neieško prabangių sienų, nes tikri muzikantai nebėga nuo likimo smūgių, nuo taisyklingos kritikų rašliavos, nuo klaidų, kurios giliai įsiskverbia į nerevizuotą atmintį...

Džiazo upės tekėjo atgal į debesų sales. Degė artėjančio rudens žvakės, nebluko sparnuotų žalčių dažai.

Laikas

Rytas. Trumpa sapno peržiūra. Patikrinamos laikrodžio rodyklės. Jos trys. Viena sukasi greitai. Kitos lėtai, nepastebimai. Pabundama be garso, be žadintuvo. Metalinis žarnynas sklidinas rašalo. Dar neparašyti jaunystės memuarai. Nutylėta bevertė praeitis. Troleibusų riksmas skrodžia tylą. Visi kažkuo sotūs.

Nedingsta lova ir baldai. Lentynos pilnos knygų. Galima sugriebti storą knygos nugarą, atversti paskutinį puslapį ir ieškoti sakinio, kuris atskleistų naujos dienos tikslą, bet atsibundame ne tam, kad skaitytume knygas. Kodėl mes atsibundame? Niekas negali atsakyti.

Galima nueiti į biblioteką, kur knygų aiškiai per daug ir nėra jokio šanso perskaityti jas visas, o sudeginti pritrūksta drąsos... Tuomet galima išgerti puslitrį degtinės ir sunaikinti protą, loti šunimi, laukti kol atvažiuos speciali tarnyba ir ant kaklo užverš plieninę kilpą ir bakalauras šungaudis mostels lotynišką sentenciją, kurią dar suspėsi išgirsti...

O gal geriau pabusti krokodilo narkomano narve. Atiduoti jam radioaktyvią pižamą. Krokodilui turėtų pakakti šios dozės. Pradžiai. Ir nuogam bėgti namo, kol dar nepabudo miestas.

Vilnius, 2014 m.