Šeštadienis, balandžio 27 d.
Anotacija
Autorių „Žaidimas“ – tai psichodelinė kūryba, beletristinis krautas, neturintis jokio literatūrinio tikslo. Knyga neturi nei pradžios, nei pabaigos, Tai „Žaidimas“ be aiškių ribų, bet jis nėra begalinis. Minčių srautas gali nutrūkti ir vėl atgimti - bet kada, bet kur ir nebūtinai rašytine forma.
Priešistorė
Čia patekti sunumeruoti ir maksimaliai patikslinti įvykiai, nulėmę Žaidimo pradžią ir pagrindinių žaidėjų - Guru Guru ir Dravenio susitikimą.
„Svarbiausia - kelias, net jei jis eitų per siauriausią lieptelį“, - pasakė Guru Guru ir žengė pirmą žingsnį. Patį sunkiausią. Suprakaitavęs.
Guru Guru, be abejo, žinojo, kad ne jis – tikrasis Mokytojas. Tačiau, retsykiais abejodamas, svajojo tapti tikru Mokytoju.
„Kaip tai padaryti praktiškai“, - svarstė Guru Guru, skaitydamas Vivekanandos, Krišnamurčio, Gurdžijevo, Blavatskajos ir Rerichų raštus, o šalia pasidėjęs bent kelių religijų švenraščius. Apie Mokytoją daug kur kalbama, ir visur, regis, panašiai, tačiau, kita vertus, nuo to nė kiek aiškiau nesidarė. Kodėl?
Guru Guru turėjo kelias versijas, kurias šiuo metu bandė apmedituoti.
Pirmoji buvo labai skeptiška. Mokytojo išvis neįmanoma nei rasti, nei turėti, nes jis yra (ar turi atsirasti iš kažkur stebuklingu būdu) širdyje, tiksliau smegenyse, o galiausiai nesuprasi, kur, bet faktas, kad tai turėtų būti tarsi Dievo (šio žodžio Guru Guru prisibijojo, bet kartais jį ištardavo tyliai, sau) apsireiškimas. Kitaip tariant – Mokytojas slypi viduje, kas jis bebūtų – ar neuronų reakcijos, ar dieviškoji apvaizda. Ši versija Guru Guru patiko, bet skepticizmas ir cinizmas jam patiko dar labiau.
Antroji versija – guruizmas. Sikhai, budistai, musulmonai sufijai, kitų religijų ir dvasinių praktikų atstovai pastoviai pabrėždavo: reikia susirasti Mokytoją ir tiesiog jam atsiduoti (tas žodis purtė Guru Guru, jis buvo šiek tiek homofobas), tiksliau – daryti viską, ką šis palieps. Nors ir visą gyvenimą. O tada – išlauktoji nirvana, nušvitimas, rojus, o gal ir niekas. Dar Guru Guru prisiminė Rerichų pamokymus, kad savo namuose visada reikia laikyti tuščią kėdę, jei kartais Mokytojas sumanytų užsukti į svečius netikėtai. Tokią kėdę, tiesa, aplūžusią, Guru Guru turėjo, bet reikalui esant galvojo užleisiantis savo.
Niekas irgi gerai, svarstė trečiąją versiją Guru Guru. Išnyksti, ir nėr tavęs. Galvos neskauda, pinigų nebereikia uždirbinėti, kitaip tariant – amžina tinginystė. Patiko ši versija, oi patiko, tik kažkodėl Guru Guru nelabai ja tikėjo – gal buvo tame ieškojimų etape, kai, pats turėdamas pretenzijų tapti Mokytoju, suvokė dar net nesąs mokinys.
Atsakymas į Guru Guru dvejones atėjo netikėtai. Kaip ir būna pasakose, prie lango nusileido paukštis. Ne, ne balandis su rašteliu, o kažkoks žvirblelis, sustiręs (buvo vėsi vasara, matyt, trankėsi kažkur nemažai, svarstė Guru Guru), apgailėtinas. Guru Guru atsargiai atidarė langą. Žvirblelis visiškai nekreipė dėmesio į jį. Stiro toliau.
„Na, ką man su juo, nabagu, dabar daryti?“ – mąstė Guru Guru. Atsargiai ištiesęs rankas, paėmė paukštelį į delnus. Šis nesipriešino. „Einam toliau“, pamąstė Guru Guru, ir nunešė žvirblelį iš savo darbo kambario į virtuvę. Kur gi daugiau? Juk reikia pamaitinti vargšiuką. Pamaitino. Žvirblelis palesiojo, palesiojo, grindis apkakojo, pasiblaškė po butą, palikdamas kelias plunksneles, ir išskrido pro atvirą langą. Jau nebesustiręs. „Erelis“, - pamąstė Guru Guru, surinkinėdamas žvirblelio palikimą nuo grindų.
Po to, stengdamasis nieko negalvoti, Guru Guru išėjo iki autobuso stotelės, sėdo į tą, kuris veža prie ežero ir, apsidžiaugęs, kad žmonių šiuo metu prie jo nebuvo (bent jau arti – Guru Guru nelabai mėgo žmones), atsigulė ant lieptelio. Iš pradžių dvejojo, tikrino viena koja, paskui kita („o jei įlūšiu, kas išgelbės“). Tada atsipalaidavo ir jau netrukus žiūrėjo į dangų ir dangaus plaukikus iš horizontalios padėties.
„Kelionė prasideda“, - pagalvojo Guru Guru.
Ežere nepliumptelėjo nei varlė, nei žuvis, todėl negimė haiku, ir nepasigirdo ar nepasirodė joks kitas ženklas, išskyrus jaukią gamtos tylą, kuri tartum patvirtino Guru Guru apsisprendimą (maždaug – „pats spręsk, lepši“).
Plaukikai danguje varžėsi dėl aukso, sidabro ir bronzos, vaizdavo, kad yra debesys, o kartais – kad primena tam tikrus pavidalus.
2. Guru Guru ateina į pasaulį
Viena moteris man kartą pasakė: „Jei negali susitaikyti su gyvenimo popsu, tapk guru.“
Susimąsčiau – kodėl gi ne?
Tik nusprendžiau pasivadinti ne guru, nes tokių daug. Nutariau – pasielgsiu panašiai kaip vienas dvasinis mokytojas iš Indijos, pasivadinęs Šri Šri.
Taip aš sau pačiam (o vėliau, kaip pamatysime, ir kitiems) vėlyvą ketvirtadienio vakarą, spalio šeštąją, tapau Guru Guru.
Pirmasis mano mokinys paklausė, ko aš pirmiausia jį išmokysiu. Nežinau, atsakiau, bet iki vakaro sugalvosiu. Patikslinsiu – pirmasis mano mokinys buvau aš pats. Kaip maisto ragautojas karaliaus dvare – kas nors juk turi išmėginti patiekalą, kad šis nenunuodytų Valdovo.
Ir staiga man pasivaideno eilėraštis. Na jau toks deja vu kirto perkūniškai smarkiai, kad žodisįkvėpimas pasislėpė po stalu, ant kurio ketinau nubraižyti artimiausių dienų planus. Dailiai kyšojo iš po stalo zuikiškos įkvėpimo ausys, tarsi prašydamos neskriausti. Palei grindis dusliu balsu pasigirdo melancholiška melodija, niūniuojama tarsi sloguojančia nosimi. Įsiklausęs geriau, pradėjau skirti žodžius. Tiek tepamenu:
Įeik į naktį tyliai ir atsargiai,
Tu pėdom nesutraiškyki vorų,
Tada pasaulio žiburiai, nors vangiai,
Užkrės sapnų maru.
Ir supratau. Mane sapnuoja.
Pirmieji (dar nelabai) svarbūs Guru Guru darbai
Viskas prasidėjo nuo SNI. Kitaip tariant – Stereotipų naikinimo instituto. Įkūrėme (aš ir galbūt dar vienas aš) jį tą puikų metą, kai medžių lapai apsimeta chameleonais ir kelis kartus per dieną keičia spalvas. Apgaudinėja visus praeivius ir tyliai iš jų juokiasi šlamėdami lapais. Praeini pro rausvą medelį, nusistebi, oho, dar vakar buvo geltonas. Po kelių žingsnių atsisuki – o jis ir yra geltonas. Hm, galvoji, hm.
Taigi, kaip suprantate, neatsitiktinai paminėjau greta mano namo augančius medžius chameleonus. Nes būtent jie tik jiems vieniems suprantamu būdu į mano minčių pievą atsiuntė netikėtą idėją. Seną kaip pasaulis. Kad nieko naujo po saule ir kad viskas yra kitaip, nei atrodo.
Stereotipai. Kaukės. Žmonės dėžės. Pradėjęs galvoti nebegalėjau sustoti. Minčių tango įsisiūbavo. Ir tada prisiekiau sau – mąstysiu apie tai tol, kol suvoksiu, kas iš tikrųjų slypi po išoriškuoju pasauliu. Net jeigu prieisiu ribą, kai man visi atrodys bepročiai, o pats save regėsiu kaip vienintelį teisuolį. Guru Guru.
Kadangi įvardijau save kaip Guru Guru, turėjau įvardyti ir medžių chameleonų atsiųstą idėją. Tačiau Stereotipų naikinimo instituto pavadinimas, iš pat pradžių mane sužavėjęs, vėliau pasirodė pernelyg oficialus. Panaudosiu jį oficialiuose dokumentuose, juokiausi tyliai vien iš pačios idėjos.
Tada prisiminiau legendą, neturinčią amžiaus. Apie Slėptuvę.
Kaip ir daugelį įdomių dalykų (vėliau, deja, primirštų), ją susapnavau vaikystėje.
Kiekvienas turime savo Slėptuvę, sapne kalbėjo man močiutė. Ji buvo jau mirusi, todėl tikėjau tuo, ką sako. Be abejo, kalbėjo šypsodamasi močiutė, tai nebūtinai yra bunkeris ar šiaip koks rūsys. Slėptuvė gali atrodyti kaip paprastas namas, suoliukas, sūpynės, tiltas, bokštas, durys su nedidele akute, ištepliota suodžiais, todėl pro ją beveik nieko nesimato... Daug dar visko pasakojo man sapne močiutė, bet ne viską lemta prisiminti.
Praėjus keliolikai metų, ji vėl atėjo į mano sapną. Ir atnešė dar vieną žinią (atrodo, kad nuėjusi buvo tik trumpam, – gerai ten jiems, pamaniau, kai laikas toks belaikis). Mano Slėptuvė – tiltas. Tačiau daugiau močiutė nieko pasakyti negalėjo. Ieškok tilto. Pereiti jį reikia iš abiejų pusių. Nesvarbu, iš kurios pradėsi eiti, jis iš abiejų pusių vienodas, bet kartu skirtingas, mįslingai pridūrė močiutė. Ir, palikusi manyje pabudusį smalsumo vorą, besiblaškantį kibiomis kojelėmis, išėjo. Išbudau.
Tada supratau – pirmieji SNI darbai atlikti. Susapnuota. Bet nežinia, kas. Gauta žinia. Bet nežinia, ką su ja daryti. Laukia daug darbo. Nuo ko pradėti?
Slėptuvė
Kaip tikras naujai iškeptas Guru turėjau nuo ko nors pradėti. O kadangi buvau ne šiaip sau koks Guru, o Guru Guru, turėjau pradėti nuo ko nors ypatingo.
Medžiai chameleonai, atsiuntę man įstabiąją idėją, tarsi apsigyveno manyje. Jų lapeliai (tikslaus skaičiaus neprisimenu, nors ne kartą bandžiau skaičiuoti, bet maždaug po trisdešimt trijų susipainiodavau) kutendavo paširdžius ir tarsi norėdavo kažką pasakyti. Po kiek laiko suvokiau – jei slėptuvių pasaulyje tiek daug, kiek ir lapelių ant medžių chameleonų (ši mintis truputį nuliūdino, nes piršo kitą mintį – visų slėptuvių suskaičiuoti neįmanoma), vadinasi, turiu kuo daugiau jų apžiūrėti, kad surasčiau medžių kamienus, o paskui ir šaknis.
Paauglystėje per televiziją pamatęs laidą apie spiritizmą ir vadinamąjį automatinį rašymą, iš pradžių tuo susižavėjau, ėmiau „bendrauti su dvasiomis“ pasitelkęs siūlą ir adatą, bet vėliau tuo nusivyliau. Ir tariau sau – niekada daugiau tuo nebeužsiimsiu. Tačiau, tapęs Guru Guru, nebeturėjau ko prarasti.
Pirmasis mano automatinio rašymo seansas įvyko spalio tryliktosios rytą.
Kiekvienoje gyvoje dvasinėje Tradicijoje egzistuoja slėptuvė. Ji skirta žmonėms, kurie mano, kad ieško dvasinio kelio, o iš tikrųjų tiesiog ieško užtarimo. Pasaulis, siūlomas slėptuvėje, daug paprastesnis už tą gyvenimą, kurį gyvena daugelis žmonių. Jis lengvai aprašomas dešimčia Dievo įsakymų, keturiomis tauriosiomis tiesomis ir t.t.
Jis paprastas, suprantamas, nereikalaujantis jokių ypatingų pastangų. Paprasta vertybių sistema: juoda ir balta. Tai – įėjimo į Tradiciją filtras. Iš tikrųjų tai yra išorinis kiemas. Jei žmogus nuoširdžiai veržiasi į anapus, kelias į įšventinimą jam atsiveria. Jei mokinys pasiruošęs – mokytojas atsiras. Žmonės sutinka tuos, kuriuos jiems lemta sutikti.
Ranka rašė net pasišokinėdama. Po ketvirtojo sakinio, kai ji norėjo prie „t.t.“ prirašyti dar bent keletą „t.t.t.t.t.t.t.t.“, baigėsi šratinuko rašalas. Todėl penktąjį sakinį pradėjau kitu – jau ne juodu, o mėlynu – rašikliu. Vienuoliktas sakinys rašėsi labai lėtai, tarsi ranka svarstytų, ar verta iškloti popieriui tokią banalybę. Bet vis dėlto išklojo. Išmintis nebijo banalybių, pamaniau. O va banalybės lyg maži šuneliai bėga prie juos pagimdžiusios Kalės spenelių, kad pasisotintų išminties pienu. Syvais, kuriuos duoda Dieviškoji Kalė, Pasaulio Motina, Sophia.
Mieli katalikai ir kiti davatkiškai nusiteikę homo sapiens, pagalvojau. Nekirskite mano automatine trumpam virtusios rankos. Kalė – tai ne įžeidimas. Nė vienas tikintysis nežino, kas gi yra tikrasis jo Tėvas. Koks jo veidas. Akys. Šypsena. To nežino ir Dieviškoji Kalė. Arba išmintingai tyli.
Katinų tiltas
Ar žinai
Kažkur sapno pakrašty
Yra rūko apkabintas
Tiltas
Skirtas tik dviem katukam?
Niekas daugiau negali rasti to tilto
Ant jo netikėtai susitikę katukai
Kartu su tiltu pranyksta rūke
Ir niekas daugiau to tilto niekur neras...
O kur katukai ir rūkas?
Jie gyvena po žvaigždėm
Kažkur šalia mūsų...
**
Nori, papasakosiu Tau istoriją apie Stelą? Niekam dar nepasakojau.
Praėjusį rugpjūtį beveik visą mėnesį keliavau po Europą. Traukiniais, autobusais, lėktuvais, autostopu.
Nuo Lenkijos iki Albanijos. Nuo Kroatijos iki Austrijos.
Ir štai, grįžtant namo, Vienoje, Austrijoje, turėjau persėsti į traukinį, važiuojantį į Varšuvą. Tai buvo lenkų traukinys. Nors turėjau bilietą, lenkų konduktoriai užsinorėjo kyšio ir nenorėjo manęs įleisti į traukinį. Grynųjų pinigų nebeturėjau. Jie buvo kortelėje. Iki traukinio išvykimo kelios minutės. Nors verk. Neleidžia, ir viskas.
Jei liksiu Vienoje, atsidursiu policijoje, nes stotyje nakvoti negalima. Štai stoviu perone visiškai nesuvokiantis, ką daryti. Nes su tais lenkais kalbėjau ir gražiuoju, ir negražiuoju.
Tada iš kažkur išdygsta lietuvė. Jauna moteris. Klausia, kiek jie prašo. Aš viską girdėjau, sako. (Aš jos nemačiau anksčiau, kai su lenkais kalbėjau.) Sakau, 20 eurų. Niekingų 20 eurų. (Kaip aš nekenčiu tos fucking Europos, vadinamos sąjunga...) Imk, pasakė. Aš sutrikau, sakau, atiduosiu Lietuvoje, koks jūsų vardas, gal pasakysit telefoną? Sako, nereikia, aš gyvenu Rusijoje. O mano vardas – Stela (jei kam neaišku – lotyniškai tai reiškia „žvaigždė“).
Tegul mums visiems šviečia mūsų žvaigždė, pamaniau.
Gyvenam mes šešėly... esam šešėliai...
Ypatingos žymės. Visiškai slaptai. Byla Nr. ∞
Kodinis šiame visiškai slaptame dokumente aptariamos būtybės pavadinimas – „Mirtis 79“. Ji turi net per daug ypatingų žymių. Pirštuotos juodos kojinės. Dešinėje ausyje – sidabrinė kengūra (auskaras). Kairėje (kartais) – sidabrinis driežas. Žalios akys. Žvilgsnis kartais nudelbtas į žemę, o kai jis pakyla aukštėliau, skrodžia kiaurai. Pelenų, gal net viksvų spalvos plaukai, garbanoti. Ant vieno kairės rankos piršto (nepamenu, ant kurio) – stambokas sidabrinis (?) žiedas. Kalba nedaug. Mėgstamiausi žodžiai – „gal“, „tikriausiai“, „turbūt“. Iki šiol neaiški jų prasmė, bet jos švelniose lūpose jie skamba kaip burtažodžiai.
Ji šypsosi, juokiasi. Žaidžia. Maskuojasi. Nekenčia (?) žmonių ir liftų, mėgsta gyvūnus, ypač katinus. Ypatinga spalva – raudona (?), taip pat ir juoda. Guli tamsoje ir mąsto. Patiria astralines keliones. Sėdi ant stogo. Ypač naktį. Svajoja. Sapne ji dažnai kalbasi su mirusiu savo katinu. Pažįsta ir tikrų tikriausią Cheshire’o katiną. Ir jo šypseną, kuri skirta tik jai.
Čia tiek daug klaustukų, nes tai - ypatingas dokumentas. O čia – šauktukai: !!!!!!! Nes ji labai graži, ypač kai juodabačiu žingsniu atkeliauja per raudoną smėlį. Apsupta medžių.
Sapnavau ją man sakant: „Kai mane kas nors prisimena, tą akimirką kažkur gimsta voras. Ir tinklai stiprėja, pasaulis jaukėja.“
Visiškai slapta pastaba. Atsižvelgdamas į ypatingą šio dokumento numerį, pasilieku teisę jį pildyti iki begalybės, tiksliau, kol vorai tinklus megs, o katinai išdidžiai vaikščios šios žemės, keisčiausios iš keisčiausių, paviršiumi.
Visiškai slaptas agentas Ch. C., dar žinomas ir kitais vardais bei slapyvardžiais, deja, dėl suprantamų priežasčių čia jie paminėti negali būti.
Data: visiškai slapta.
Vieta: rasti sunku, bet įmanoma pajusti, o gal pajausti.
Gulėdamas prie ežero ant lieptelio Guru Guru pradėjo galvoti apie žvėris. Iš pradžių mintyse perkratė vaizdinius, matytus per „National Geographic“, „Animal Planet“ ir kitus TV kanalus. Ten visi žvėrys labai gražūs, kilnūs. Nors ir nebuvo Afrikoje ar kitose egzotiškose vietose, Guru Guru nujautė, kad tai tiesa (nepaisant to, jog žiniasklaida nepasitikėjo). Visgi ramybės nedavė klausimas: kodėl tuomet per TV kanalus rodomi žmonės, skirtingai nei žvėrys, tokie, švelniai tariant, negražūs?
Guru Guru neturėjo galvoje merginų ant podiumo (viena iš dešimties būdavo graži) ar šiaip gerai papudruotų politikų, rodančių dirbtines šypsenas (ypač prieš rinkimus). Taip pat gražiais jis nelaikė šokėjų pagal TV dūdelę. „Dėjau ant visų įmanomų šokių ir dainų projektų“, - tyliai niūnuodamas vegetarišką 1971 metų „Faust“ melodiją „Why Don‘t You Eat Carrots?“ („Na kodėl tu morkų nevalgai?“) galvojo Guru Guru.
Žmonės – žvėrys, ne vegetarai pagal prigimtį, enciklopedines žinias prisiminė Guru Guru. „O kodėl tada jie būna žaliavalgiai ir dar kažkokie velniavalgiai?“ – šioje vietoje turbūt net pats Buda susimautų ir suvapėtų kažką apie skirtingą žmogaus prigimtį (bet, pala, toliau mąstė Guru Guru, juk Buda sakė, kad visų žmonių prigimtis – viena, tai kodėl vieni valgo kepsnius, o kiti - morkas?).
„Esame tuo, ką valgome“, - su malonumu išgėrė atsineštų pomidorų sulčių Guru Guru ir mintyse vizualizavo save kaip pomidorą, augantį... Pala, ne, ne, Ispanijos plantacijose tikrai nesinorėtų būti pomidoru. Ten gi žmonės tikri žvėrys. Tiksliau, nesuprasi, kas yra kas.
Guru Guru susipakavo nedidelę mantą ir grįžo namo. Vos prisėdus prie eilinio filosofijos tomelio ieškoti atsakymų (mintis apie Mokytoją dabar pakeitė mintys apie sulysusį Vydūną), į duris kažkas paskambino. Sekmadienis. Vidurdienis. Ką velnias atnešė? Pikto veido žmogėnas pasakė, jog norėtų, kad jam įpiltų vandens iš krano. Viena vertus, Guru Guru buvo patiklus („turbūt automobiliui prireikė“), kita vertus, banditiškas žmogo snukis jam nekėlė pasitikėjimo. „Nėra vandens“, - meluodamas, bet nerausdamas (gyvenimas išmokė) pasakė Guru Guru ir durų neatidarė.
Kartą jis buvo atidaręs duris bulvių siūlytojams. Moteris, mandagiai siūliusi jas, pasitraukė, o kažkoks smaukalas iš Vilniaus rajono tvojo kumščiu į pilvą. Apsižvalgęs bute ir nieko gero jame neradęs, atsidarė šaldytuvą, pasiėmė pusę likusios dešros (daugiau nieko nebuvo) ir, įspyręs Guru Guru į minkštą vietą, kaip sakoma policijos suvestinėse, pasišalino.
Guru Guru jautėsi užgautas – ypač morališkai. Todėl pirmąsyk gyvenime ryžosi nuvažiuoti į policijos nuovadą. Joje sėdėjo dviese. Vienas žiovavo ir garsiai keikėsi matais, kad dar net trys valandos iki darbo pabaigos. Vėliau apsiramino ir ėmė rašyti kažkokį biurokratinį gaivalą. Parašęs pusę sakinio, nusispjovė, išmetė popiergalį ir ėmėsi sunkaus darbo iš naujo. „Senas, pensininkas jau turbūt beveik, stengiasi“, - džiaugėsi Guru Guru širdis, jausdama policijos jėgą. Kitas nuovados darbuotojas buvo jaunas ir labai greitas. „Pasirašyk“, - pakišo lapą. „Tai kad aš dar nieko nepapasakojau“, - suglumo Guru Guru. „Mes ir taip viską žinom“, - nekantravo policininkas, vilkdamasis striukę (prieš tai ji voliojosi ant žemės – tvarka nuovada nepasižymėjo). Trumpai permetęs akimis pareiškimą, Guru Guru pamatė, jog jame kalbama apie kažkokio Kazlausko mašinos vagystę. „Bet aš...“, - bandė sakyti. „Rašykis, turiu važiuot“, - piktokai pasakė policmeisteris. Guru Guru padėjo kryžiuką (beje, apverstą, mėgaudamasis mintimi, kad jį išsikvies saugumiečiai aiškintis dėl „satanizmo“, o tada jis galėsiąs ramiai – juk tardymai turbūt ilgi – papasakoti apie žmogėną, atėjusį „vandens“; bent kažkas išklausys).
Saugiai grįžęs namo, Guru Guru užsirakino duris, dar pasitikrino, ar gerai, pažiūrėjo per akutę. Ramu. Įsijungė „National Geographic“. Negrabi panda („už ką jas myli, juk atrodo kaip alkašas meškinas pamušta akim“) valgė bambuką. Kiek Guru Guru žinojo, pandos daugiau nelabai ką ir tesugeba veikti – valgyti, šikti ir kartą ar du per metus pabandyti užsilipti ant patelės.
„Žvėrys... Kokie jie panašūs į žmones“, - šovė mintis Guru Guru. „O mes ką veikiame šiame suknistame gyvenime? Griaužiame prekybcentrio pusmaistį, kuris, kaip ir pinigai, dingsta, tik ne turčių piniginėse schemose, o kanalizacijoje. Su patelėm irgi nieko gero – visos jos vienodos: kol užuodžia naudą, bus meilios, o jei šaldytuve dešros nėra (o, velnias, taigi nebėra, pavogė, prisiminė Guru Guru), dings kaip dhūmas. (Guru Guru didžiavosi savimi prisiminęs sanskritišką žodį.) Kai tepa slides, po savęs visos jos palieka tik muses, - niekada nesusitvarko“.
Guru Guru išgėrė migdomųjų ir alkanas nuėjo sapnuoti žvėrių. Sapne jis nebijojo nieko.
Paprastai kalbant, prisiskaitė nesąmonių. O dar ir skerdykloje pabuvojo. Baisu, tas tiesa. Todėl mamai teko ilgai sukti galvą, kaip apgauti jaunąjį vegetarą ir ji sugalvojo suktą patiekalą, pavadintą „morkų blyneliais“. Tai buvo grynai vegetariškas patiekalas su įmantriai dar tešloje paslėpta malta vištiena. Guru Guru šveitė blynelius ir džiaugėsi puikia vegetariško gyvenimo savijauta kaip koks Liūtas Storuolis, kuris iki mirties taip ir nesužinojo, ką jam gamino žmona.
Vėliau protas prašviesėjo (ne nuo vegetarizmo, žinoma) ir Guru Guru grįžo prie įprasto gyvenimo. Mėsa nebeatrodė baisi ir neskani. Kaip sakoma, ir vilkas sveikas, ir avys vėl vegetarės.
Tai prisimindamas Guru Guru galvojo, kuris jo pasirinkimas teisingesnis. „O jei sutiksiu moterį vegetarę ir ji man nekeps kotletų?“ – nerimavo Guru Guru. Bet čia anokia bėda. Svarbu – sielos gyvenimas. Juk visokie ezotertvajumatologai teigia, kad valgydami mėsą gauname kažkokias neigiamas substancijas. Gal.
Bet Guru Guru buvo skaitęs filosofų raštus, kuriuose aiškiai pasakyta: sielą turi ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, augalai ir mineralai! Vadinasi, augalų irgi valgyti negalima? Ir tie žaliavalgių išsidirbinėjimai – niekalas? Tad kuo tada misti? Oru? Būtų gerai, tik kad organizmas greitai paskelbs SOS.
Guru Guru laukė kažkokio ženklo, postūmio, o jis vis neatėjo. Valgydamas tai mėsą, tai daržoves, pats nesuvokdamas savo tapatybės, galiausiai Guru Guru prisiminė senokai pažįstamą bičiulę, kuri nusimanė vegetarizmo labirintuose ir susitiko su ja.
„Mačiau, kaip vienas garsus dainininkas šlemštė blynus su mėsa“, - pasakė jam draugė, kurią kol kas pavadinkime Karaliene. Atrodė ji karališkai graži, o ir manieros – ne iš prasčiausių. „O aš esu tą patį dainininką matęs veneriniame“, - nei šį, nei tą leptelėjo Guru Guru. Visgi abu draugiškai pripažino, kad vegetarų ir šventuolių nėra – visiems visko pasitaiko. O jei žmogus apgaudinėja kitus, jis pirmiausia apgauna save. „O, kaip blogai yra apgaudinėti save“, - mąstė Guru Guru, žiūrėdamas į Karalienės akis. „Praėjo 14 metų, o man atrodo, kad aš ją taip pat tebemyliu. Ar gali taip būti?“
Į šį klausimą atsakymo dangūs duoti neskubėjo. Gal todėl, kad romanas dar nesibaigė? O gal dėl to, kad Karalienė, kaip jai ir dera, buvo santūri ir mandagiai atsisveikino, pažadėdama dar susitikti.
Grįžęs namo Guru Guru kaip Deksteris Morganas išsikepė patį kruviniausią steiką ir sušlemštė jį vieną. „Gyventi būna sveika, būna malonu. Ką rinktis?“ – pilnu skrandžiu galvojo Guru Guru. Sotus būdamas jis jautėsi esąs puikus vegetaras – mielai dabar sugriaužtų kokį kalafijorą.
Vis dėlto atėjus Žolinei, nuotaika subjuro. Ne dėl oro ar kitų objektyvių priežasčių, o todėl, kad ėmėgalvoti. Prisiminė šią frazę ir netikėtai, gerokai pavėluotai kaip kokia žirafa, įsižeidė. „Ar galvoti blogai? Ką, aš mąstau, vadinasi, nesu? Ką, geriau tylėti, kaip Wittgensteinas mokė?“ – Pink Floyd „Sienos“ plaktukai daužėsi galvoje.
„Šūdas“, - padarė vienintelę išvadą Guru Guru.
Tada, kaip visuomet, jį susirado išeitis. Netikėtai po ranka pasipainiojo tekstas apie tai, kad lygiai prieš 135 metus tūlas Edisonas pirmąsyk per savo išrasto tylypono triūbelę pasakė „Hello“. Guru Guru tiesiog nušvito iš džiaugsmo. „Apie šitą tikrai turiu pagalvoti, ir kuo daugiau“, - ir iš džiaugsmo automatiškai stvėrė mobilųjį. „Pala, pala, o kodėl aš čia taip?“ – prasidėjo mąstymo procesas. „Telefonas graikiškai – toliagarsis. Vadinasi, esmė – kad garsas, kad ir kokias nesąmones jis perduotų, sklistų kuo toliau".
„Po 135 metų jau įmanoma paskambinti iš Palangos į Papua Naująją Gvinėją, bet ar tai progresas? Na ir kas, kad toli nuskris mano HELLO?“ – svarstė Guru Guru. „Arba idiotiškas japonų MOSHI MOSHI... O gal dar kaip nors... Ar... mes turime pasakyti vieni kitiems nors ką nors? Juk telefoniniai pokalbiai būna privalomieji – mamai, tėtei, draugei (na, ne, visgi draugei būna iš meilės, pripažino romantikas viduje), darbo ir kitais reikalais... Žinoma, yra vienas draugas, kurį labai branginu (vadiname vienas kitą broliais), yra tas žmogus, kuriam skambinu ne su reikalais, o tiesiog todėl, kad smagu bendrauti. Bet tai juk išimtis, patvirtinanti taisyklę, kad telefonas – būdas pasiekti toli (arčiau ar toliau) esančius asmenis. Milijardai telefono aparatų visoje žemėje... O kiek vienatvės vienetų jie sumažino?“ - pasinėrė į apmąstymus Guru Guru.
Jam nedavė ramybės tai, kad, technologiškai priartindamas vieną žmogų prie kito, telefonas iš tikro juos dažniausiai atitolina. Dabar nebereikia tiesiog susitikti, susiskambinus iš būdelės (arba sutarus ankstesniame susitikime), galima paspausti vieną kitą mygtuką ir trumpai apie nieką pasikalbėti. Ar tai prasminga? O kam visi tie „išmanieji“ telefonai? „Man patinka mano neišmanėlis“, - meiliai kaip kūdikį prie savęs glaudė senutę „Nokia“ (ne, tai nėra užsakyta reklama, bet jei „Nokia“ sumokės, būsiu dėkingas) Guru Guru, džiaugdamasis, kad nereikia pirštu braukyti po ekraną, o pats telefonas „netyčia“ nepaskambins numeriu, kurio kaina – kosminė. „Kuo daugiau prikrauna visko į tą dėžutę, tuo mažiau norisi bendrauti su gyvu žmogumi. Ką jau ten kalbėti apie feisbukus ir kitą socnaiksistemą“, - skeptiškai dūmojo Guru Guru. Dūmai draikėsi.
Feisbukas... Kad jį kur. Per šitą šūdą Guru Guru susipyko mažiausiai su dviem šimtais žmonių, iš kurių daugelio net nepažinojo. Argi tai normalu? Guru Guru – mandagus žmogus, jis kiekvieną vidurnaktį su gimtadieniu pasveikina visur feisbuko „draugus“, ir dažnai būna nustebęs, pamatęs jų pavardęs ir vardus. „Kas jie? Nė neprisimenu“, - galvojo Guru Guru.
„Viskas per tą Edisoną. Galėjo pasakyti ne „Hello“, o nusispjauti į ragelį ir jį padėti. Gal dar kokius 235 metus būtų žmonija pratempusi be telefono? Tada gal ir pasaulinių karų nebūtų buvę? Juk kaip susisieksi? Radijo ryšio nebūtų. Ir televizorių nebūtų, – ramybė namuose. Kompiuteris reikalingas, kai jį turi. O kol neturėjau, nereikėjo“, - piktinosi Guru Guru.
Jis paėmė didelį popieriaus lapą ir flomasteriu užrašė: „Jei skambintų Edisonas, niekada neatsiliepkite ir jokiu būdu nesakykite jam HELLO“. Pasikabino ant sienos. Išsijungė telefoną. Įsijungė Dave Matthews ir Tim Reynolds 2007 metų koncerto New York‘e įrašą. Beveik trys valandos kaifo. Ir joks ALIO nesutrukdys.
O va tarp eilučių vyko ištisas karalystės gyvenimas. Koks jo vaidmuo Karalienės gyvenime, Guru Guru nežinojo. Be abejo, jis (bent jau dar) nebuvo jos Karalius nei Princas, tačiau susitikęs po daugelio metų pasijuto lyg būtų nesišnekėję vieną minutę. Tai ir džiugino, ir gąsdino Guru Guru. Tiesa, iš pradžių jis buvo perlyg apimtas natūralaus paaugliško džiaugsmo, kad mąstytų apie tai, kas gąsdina.
„Šešėlių karalystė...“ – prisimindamas Alisą, mąstė Guru Guru. „Juk kiekviena Karalienė turi savo slaptąją karalystę...“
Visgi Guru Guru, pretenduodamas į Gyvenimo mokinį (jis neturėjo religijos, o religija – jo, Guru Guru buvo įsitikinęs, kad visagalis Gyvenimas, kuris bet kada gali nutrūkti, moko kiekvieną nanosekundę, reikia tik pagauti tas „vibracijas“ ir pasisemti iš jų išminties), stengėsi į Karalienę žiūrėti dvejopai: ir tarp eilučių, ir į eilutes.
Kadaise Guru Guru sapnavo baisų sapną. Baisus jis pasirodė esąs po daugelio metų, kai išsipildė. Sapne jaunasis Guru Guru grojo pianinu (tai nebuvo neįprasta – vaikystėje lankė muzikos mokyklą), tačiau niekaip nesugebėjo baigti, regis, paprastos melodijos. Vis užmiršdavo pabaigą. Galiausiai pasidavė, uždarė pianino dangtį ir atsibudo. Vėliau, Gyvenimui parodžius skaudžią pamoką, ką gali reikšti neryžtingumas (tai juk savotiška „pagalvėlė“, kurią sau bandome pakišti, kad lengviau būtų kristi, nors iš tikro – tik iliuzija), Guru Guru suprato sapno prasmę ir pastebėjo dėsningumą: jam tikrai trūksta ryžtingumo. Tiesa, ne visur. Kai kada Guru Guru būdavo hiperryžtingas, tik tai irgi ne visada duodavo pačius geriausius rezultatus. Įsiplieksdavo kaip degtukas, o vėliau suvokdavo, kad kaip ir nebuvo dėl ko.
Guru Guru daug galvojo apie Karalienę, jam buvo malonu prisiminti ją ir svajoti apie kitą susitikimą. Visgi jis nedrįso leisti sau pernelyg fantazuoti (nors kažkur naivus romantikas, o gal kaip tik Gyvenimas, sakė - "su ja - nors į pasaulio kraštą"), prisirišti net mintimis, kad paskui nereikėtų skaudžiai nusivilti.
Kas tai? Tas pats vaikiškas neryžtingumas? Pianino dangčio užtrenkimas? O gal kaip tik – išmintis, rodanti, kad reikia būti atsargiam. Bet juk net ir kelis kartus nudegus nuo laužo ugnies, jį susikurti ir pasišildyti vis dėlto reikia. Kitaip Gyvenimo miške (Dantė, o, Dantė, koks jis buvo teisus, mąstė Guru Guru) pasiklysi.
„Įdomu tai, kad pasiklystame visi, nesu aš išskirtinis. Ir turbūt visi turi savo Karalienes. Tačiau svetima išmintimi sotus nebūsi. Indai sakė, kad tas, kuris gyvena svetimą gyvenimą, neša dvigubą karmą, pats save visiškai be reikalo apsunkindamas“, - galvosūkius sprendė Guru Guru. Galva sukosi.
„Katinams lengva apsispręsti“, - netikėtai rado išeitį Guru Guru, prisiminęs globotas kates. „Jie greitai susiranda, ko jiems reikia, ir iš ten neiškrapštysi. Mokysiuos iš katinų“.
Pavyzdžiui, muziką įsimylėjęs, kol baigsis pasaulis, Guru Guru svajojo vėl pamatyti muzikinius klipus: tuos, kuriuos, matė būdamas dar labai jaunas: David Bowie „Wild is the wind“, Talking Heads „Road to nowhere“, taip pat serialą „Viešnia iš ateities“ ir kitus dalykus, keliančius begalinę nostalgiją prarastam, nebesugrįšiančiam laikui.
Laiką sugrąžino jutūbai ir kiti interneto šedevrai. Ar tikrai sugrąžino, ar tai tik iliuzija? Guru Guru mąstė apie tai. „Taip, nemažai tokių svajonių jau išsipildė, suradau tai, kas kažkada atrodė kaip nepasiekiamas dalykas, vieną kartą pamatęs negalėjau to pamiršti...“
Ar išsipildžiusi svajonė gyvena savarankišką gyvenimą?
Ar svajonių moteris egzistuoja?
Ar vorai yra protingesni už žmones arba bent jau tokio pat intelekto?
Guru Guru to nežinojo, bet patys klausimai, kurie spontaniškai radosi jo viduje, jam patiko. Jie kėlė sielos šurmulį.
Šurmuliuojanti siela, bjaurybė, vis tiek reikalavo atsakymų, ir jos neįtikino proto argumentai: „Palauk, kantrybės“. Siela – labai emocingas sutvėrimas. Guru Guru net nusigando, kai suvokė, kad ne tik jis, bet ir visi gyvūnai, augalai, mineralai (grubiai tariant – akmenys) turi sielą. Kami, sakydavo (ir gal tebesako) japonų šintoistai. Ir lietuviai nuo seno tuo tikėjo. „Akmenėlis turi širdį...“
Geriausiai Guru Guru yra išsimiegojęs tranzuodamas, kai galvą padėjo ant tikrų tikriausio pakelės akmens. Tai buvo taip tikra, kad žodžiais neapsakysi.
Guru Guru turėjo savo medį, kuriame geriausiai jausdavosi...
Guru Guru svajoja toliau. Juk svajoti neuždrausta? Bent kol kas... Vaikystė trunka visą gyvenimą... Visą gyvenimą mes mokomės iš paties Gyvenimo, sutiktų žmonių, visko – jei tik sugebiame iš to didžiulio ežero, o gal vandenyno pasisemti išminties.
Guru Guru neleido sau mąstyti apie dabartį ir politiką. Jis gyveno praeitimi, kuri tiesiogiai siejosi su ateitimi. Svajonės buvo jo pasaulis. Tokį žmogų paprastai laiko idiotu. Ar Guru Guru – idiotas? Tikrai ne šventasis, bet ir ne visai šio pasaulio žmogus. Čia Guru Guru nepritapėlis. Kažkur – svajonėse – TEN – jis tikriausiai rastų savo vietą.
Tiesa, empirikos čia buvo mažoka. Iš gyvenimiškos patirties Guru Guru žinojo, kad moterys – visokios: esama ir sudėtingų asmenybių, problematiškų personų, ir paprastų merginų. O dėl jų sąžiningumo Guru Guru dažnai abejodavo – pats nebuvo šventas.
Visgi Guru Guru pritrenkė vienos bobos pareiškimas. Metų – netoli sorokavyko. Ji pareiškė, kad Guru Guru jai neįdomus, nes per storas. Taip, Guru Guru nebuvo lieknas jaunuolis, su kuriuo teko tai pačiai moteriai susitikti prieš daugelį metų. Bet argi tame esmė?
Guru Guru mąstė apie materializmą, nes jis labai siejosi su moterimis. Jis slapčia mylėjo vieną kiek vyresnę už jį moterį (visada mokėjo ir mėgo išlaikyti paslaptį apie moterų amžių), kuri jam buvo, galima sakyti, idealas. Protinga, graži... Tačiau tai arba ateities, arba nebūties klausimas.
Ką gi dar Guru Guru mąstė apie moteris? Prisiminė kruviną kerštą, kurį pažadėjo žąsinui, uždraudusiam jam susitikinėti su pirmąja meile. Prisiminė niekšingas išdavystes, kurias teko patirti.
Ir viskas?
Ne. Moteris – banalu – yra paslaptis.
Ir vienintelė, kurią mylėjo ir tebemyli (prisimenant A. Škėmą) – Mama.
Nors visa tai skamba sarkastiškai ir atrodo, kad Guru Guru buvo pertrauktas skersvėjo, vis dėlto, ačiū Dievui, taip nenutiko. Kai kalbėjo laidos autorius, Guru Guru susidomėjęs klausėsi jo laidos ir tuo pačiu dėliojo bei tvarkė knygų stirtas, kurių susikaupė ne ką mažiau nei pas amžinatilsį Barą.
Po darbų, lyg iškasęs septynis griovius, nusibraukęs prakaitą proletaru besijausdamas Guru Guru godžiai gėrė valerijonų arbatą. Ir tuo metu, skambant, berods, kūriniui "Mazurek C-dur op. 24 nr. 2", pasijuto tarsi daugybėje knygų aprašytoje nirvanoje, katarsyje ar dar ten kaip.
„Žiauru, - pagalvojo Guru Guru, atsikvošėjęs po kokių penkiolikos minučių mėgavimosi seanso. - Pradėjau mėgti klasiką. Ne, ne mėgti. Klausytis juk teko ir anksčiau, pakankamai daug, bet tai, nors ir „veždavo“, visgi ne taip. Na, gal buvo panašių momentų, tačiau šis – neprilygstamas“.
Taip Guru Guru vėlyvą spalio vakarą pamilo klasiką.
„Ši meilė – nemirtinga, - iš karto kaip buhalteris ėmė lenkti pirštus Guru Guru. – Pirma, sena meilė nerūdija, o klasika sena kaip... na, žodžiu, amžinai jauna ir sena tuo pačiu, be to, nesibaigiantys jos lobynai... Žinoma, viso gyvenimo neužtektų ir visam pasaulio pankrokui ar metalui perklausyti, esama daugybė įvairios nuostabios muzikos – džiazo, avangardo, visokiausių garso meno formų, kurių neatsižadu. Bet čia kažkas nauja“.
Naivus tas Guru Guru. Juk visos meilės iki šiol jį palikdavo, išskyrus du beviltiškus atvejus, kai stipresni buvo mirtis bei narkotikai. Pastaruosius vartojusi mergina nebesugebėjo išlipti iš liūno. Apie pirmąjį atvejį Guru Guru nenorėjo prisiminti. Jis buvo skaudus dar ir dėl to, kad tuomet jį išdavė artimiausiu laikytas draugas.
Skaudžiai nuskambėjo ir šiandien nugirsti pašalinio pokalbio žodžiai (sugyventinė – sugyventiniui): „Jei tu kada nors taptum invalidu, aš tavęs neslaugyčiau, o iš karto palikčiau“. Bet juk kadaise beveik visiškai nepažįstamą žmogų Guru Guru slaugė, nors vilties nebuvo jokios, ką ten - invalidumas. Tiesa, pastarojo varianto jis nesvarstė, todėl ir nesijautė jokiu ten didvyriu, tačiau tada pasielgė taip, kaip liepė širdis. Ne meilė. Tiesiog etika. Užuojauta.
„Nuo klasikos – prie užuojautos žmonijai... Įdomiai čia panirau, - pamąstė Guru Guru. – O gal klasika yra tai, kas padeda mums būtent ir pajausti tą užuojautą žmonijai, tiksliau, atskiriems jos individams (juk mylėti visą žmoniją labai lengva, pakanka 500 g stipraus skysčio)? Gal todėl nelabai suprantamas žodis „klasika“ tartum nematoma gija ir jungia daugybę žmonių pasaulyje? Roko, kitos puikios muzikos festivaliai, koncertai, subuvimai, vakarėliai – jie tarsi neįpareigojantys santykiai su žmogumi – atėjau, pašokinėjau, pašokau, padūkau, išėjau. Tai tartum laikina sugyventinė. O klasika – tai, be ko negali gyventi visą gyvenimą?“
Žinodamas, jog svarbiausia paklausti, o atsakymas ateis pats, Guru Guru mintyse padėkojo Aišku Kam.
Aš niekada neatlikau alkanų apeigų
Aš niekada neverkiau taip smarkiai
Aš niekada taip nemiriau
Dulkėtas kelias
Tranzuotojų dalia
Miegosim po dangum
Šalia
Debesų
Kalnų
Išeisim į niekur
Rasim
Myliu
Tave
Labiau
Nei
Save
skreč
mano nagai slenka tavo oda
o sarajeve nelyja
skreč
ir nemoku jokio žodžio bosniškai
tik skreč
vis kartoju tiems bosniams
o jie nesupranta
nežino ką man jis reiškia
kaip keista
juk jis toks paprastas
skreč skreč
skreč
Laiškas iš Kroatijos
Širdies monograma išsiuvinėta mėlstančioje jūroje,
Kraujo skonis, viena sekundė, ir
Monumentai virsta dulkėmis, kaip Senovės Romoje.
Tavęs ilgiuosi labiau net nei vienatvės.
Prisipažinsiu – seniai taip nuoširdžiai meldžiausi. Katarsis?
Iki ašarų. Kaip Lurdas – daug žvakučių oloje, viršūnėje – kryžius.
Dabar mėgaujuosi Makarskos ugnimis kalnų fone, dvasia virpa.
Kaip tu, mieliausia? Norėjau paklausti – kaip gyventum, jei vis kartotųsi ta pati diena?
Guru Guru ateina į pasaulį
Viena moteris man kartą pasakė: „Jei negali susitaikyti su gyvenimo popsu, tapk guru“.
Susimąsčiau – kodėl gi ne?
Tik nusprendžiau pasivadinti ne guru, nes tokių daug. Nutariau – pasielgsiu kaip vienas dvasinis mokytojas iš Indijos, pasivadinęs Šri Šri.
Taip aš sau pačiam (o vėliau ir kitiems) vėlyvą ketvirtadienio vakarą, spalio šeštąją, tapau Guru Guru.
Pirmasis mano mokinys paklausė, ko aš pirmiausia jį išmokysiu. Nežinau, atsakiau, bet iki vakaro sugalvosiu. Patikslinsiu – pirmasis mokinys buvau aš. Kaip maisto ragautojas karaliaus dvare – kažkas juk turi išmėginti patiekalą, kad šis nenunuodytų Valdovo.
Ir staiga man pasivaideno eilėraštis. Na jau toks déjà vu kirto perkūniškai smarkiai, kad žodis įkvėpimas pasislėpė po stalu, ant kurio ketinau nubraižyti artimiausių dienų planus. Dailiai kyšojo iš po stalo zuikiškos įkvėpimo ausys, tarsi prašydamos neskriausti. Palei grindis dusliu balsu pasigirdo melancholiška melodija, niūniuojama tarsi pro sloguojančią nosį. Įsiklausęs geriau, pradėjau skirti žodžius. Tiek tepamenu:
Įeik į naktį tyliai ir atsargiai,
Tu pėdom nesutraiškyki vorų,
Tada pasaulio žiburiai, nors vangiai,
Užkrės sapnų maru.
Ir supratau. Mane sapnuoja.
Guru Guru neturėjo galvoje merginų ant podiumo (viena iš dešimties būdavo graži) ar šiaip gerai papudruotų politikų, rodančių dirbtines šypsenas (ypač prieš rinkimus). Taip pat gražiais jis nelaikė šokėjų pagal TV dūdelę. „Dėjau ant visų įmanomų šokių ir dainų projektų“, - tyliai niūnuodamas vegetarišką 1971 metų „Faust“ melodiją „Why Don‘t You Eat Carrots?“ („Na kodėl tu morkų nevalgai?“) galvojo Guru Guru.
Žmonės – žvėrys, ne vegetarai pagal prigimtį, enciklopedines žinias prisiminė Guru Guru. „O kodėl tada jie būna žaliavalgiai ir dar kažkokie velniavalgiai?“ – šioje vietoje turbūt net pats Buda susimautų ir suvapėtų kažką apie skirtingą žmogaus prigimtį (bet, pala, toliau mąstė Guru Guru, juk Buda sakė, kad visų žmonių prigimtis – viena, tai kodėl vieni valgo kepsnius, o kiti - morkas?).
„Esame tuo, ką valgome“, - su malonumu išgėrė atsineštų pomidorų sulčių Guru Guru ir mintyse vizualizavo save kaip pomidorą, augantį... Pala, ne, ne, Ispanijos plantacijos tikrai nesinorėtų būti pomidoru. Ten gi žmonės tikri žvėrys. Tiksliau, nesuprasi, kas yra kas.
Guru Guru susipakavo nedidelę mantą ir grįžo namo. Vos prisėdus prie eilinio filosofijos tomelio ieškoti atsakymų (mintis apie Mokytoją dabar pakeitė mintys apie sulysusį Vydūną), į duris kažkas paskambino. Sekmadienis. Vidurdienis. Ką velnias atnešė? Pikto veido žmogėnas pasakė, jog norėtų, kad jam įpiltų vandens iš krano. Viena vertus, Guru Guru buvo patiklus („turbūt automobiliui prireikė“), kita vertus, banditiškas žmogo snukis jam nekėlė pasitikėjimo. „Nėra vandens“, - meluodamas, bet nerausdamas (gyvenimas išmokė) pasakė Guru Guru ir durų neatidarė.
Kartą jis buvo atidaręs duris bulvių siūlytojams. Moteris, mandagiai siūliusi jas, pasitraukė, o kažkoks smaukalas iš Vilniaus rajono tvojo kumščiu į pilvą. Apsižvalgęs bute ir nieko gero jame neradęs, atsidarė šaldytuvą, pasiėmė pusę likusios dešros (daugiau nieko nebuvo) ir, įspyręs Guru Guru į minkštą vietą, kaip sakoma policijos suvestinėse, pasišalino.
Guru Guru jautėsi užgautas – ypač morališkai. Todėl pirmąsyk gyvenime ryžosi nuvažiuoti į policijos nuovadą. Joje sėdėjo dviese. Vienas žiovavo ir garsiai keikėsi matais, kad dar net trys valandos iki darbo pabaigos. Vėliau apsiramino ir ėmė rašyti kažkokį biurokratinį gaivalą. Parašęs pusę sakinio, nusispjovė, išmetė popiergalį ir ėmėsi sunkaus darbo iš naujo. „Senas, pensininkas jau turbūt beveik, stengiasi“, - džiaugėsi Guru Guru širdis, jausdama policijos jėgą. Kitas nuovados darbuotojas buvo jaunas ir labai greitas. „Pasirašyk“, - pakišo lapą. „Tai kad aš dar nieko nepapasakojau“, - suglumo Guru Guru. „Mes ir taip viską žinom“, - nekantravo policininkas, vilkdamasis striukę (prieš tai ji voliojosi ant žemės – tvarka nuovada nepasižymėjo). Trumpai permetęs akimis pareiškimą, Guru Guru pamatė, jog jame kalbama apie kažkokio Kazlausko mašinos vagystę. „Bet aš...“, - bandė sakyti. „Rašykis, turiu važiuot“, - piktokai pasakė policmeisteris. Guru Guru padėjo kryžiuką (beje, apverstą, mėgaudamasis mintimi, kad jį išsikvies saugumiečiai aiškintis dėl „satanizmo“, o tada jis galėsiąs ramiai – juk tardymai turbūt ilgi – papasakoti apie žmogėną, atėjusį „vandens“; bent kažkas išklausys).
Saugiai grįžęs namo, Guru Guru užsirakino duris, dar pasitikrino, ar gerai, pažiūrėjo per akutę. Ramu. Įsijungė „National Geographic“. Negrabi panda („už ką jas myli, juk atrodo kaip alkašas meškinas pamušta akim“) valgė bambuką. Kiek Guru Guru žinojo, pandos daugiau nelabai ką ir tesugeba veikti – valgyti, šikti ir kartą ar du per metus pabandyti užsilipti ant patelės.
„Žvėrys... Kokie jie panašūs į žmones“, - šovė mintis Guru Guru. „O mes ką veikiame šiame suknistame gyvenime? Griaužiame prekybcentrio pusmaistį, kuris, kaip ir pinigai, dingsta, tik ne turčių piniginėse schemose, o kanalizacijoje. Su patelėm irgi nieko gero – visos jos vienodos: kol užuodžia naudą, bus meilios, o jei šaldytuve dešros nėra (o, velnias, taigi nebėra, pavogė, prisiminė Guru Guru), dings kaip dhūmas. (Guru Guru didžiavosi savimi prisiminęs sanskritišką žodį.) Kai tepa slides, po savęs visos jos palieka tik muses, - niekada nesusitvarko“.
Guru Guru išgėrė migdomųjų ir alkanas nuėjo sapnuoti žvėrių. Sapne jis nebijojo nieko.
Atskuba naktis. Ji nukrenta tiesiai ant stulpų šešėlių. Nepalieka vietos prožektorių akims. Pikta ranka nudažo sniegą juodai. Nesušlampa. Sudrėksta tik pamuštos kaminų nosys. Pagyvindamas vėlyvą troleibusų zvimbimą, gatvėje skamba užkimęs poltergeistų juokas. Geležiniai narvai skuba į parką. Ten nėra medžių. Tik purvini angarai.
Virš stogų skrenda metaliniai pterodaktiliai. Sudėtingas ir paranormalus riksmas neišmuša iš šaligatvio vėžių. Prie metalinio kioskelio būriuojasi žolėdžiai dinozaurai. Jie ištroškę. Praradę tikėjimą metaliniais lėktuvais, geria daug falsifikuoto alaus.
Bėga žmogus. Ne sportininkas. Niekas nepastebi besivejančio plėšrūno. Treningas anuliuoja akivaizdų faktą. Į galvą šauna mirtina mintis. Ateiviai valdo planetą. Sustingo pėdos. Atskleidžiau stropiai slepiamą paslaptį. Laukiau bausmės. Suriko varna. Rūsti teisėja. Egzekucija atidėta iki mirties. Likau gyvas. Smegenys laisvos. Nesužalotos. Valio.
Nesidžiaugiu lengva kosmine malone. Nelipu į tuščią troleibusą. Bijau. Einu pėsčias. Nestabdau minčių judėjimo. Slenku į PC. Neverkiu. Nekremtu nagų. Nespjaudau ant purvino šaligatvio. Bejėgė atgaila. Triumfuoja bedieviška tikrovė. Rauda balti debesų vargonai. Duobėtos. Korėtos. Beveidės dangaus lubos. Kaupiu skausmą. Kančią. Maistą technologiškai pranašesniems driežinams. Jie kiti. Svetimi. Be romantikos. Abejingi mano nerimui.
Juokiasi atšipęs dangus. Bijau pikto siurprizo. Skaudaus pokšto. Pasislepiu erdviose PC salėje. Trokštu tiesos. Atsakymų. Žalias ateivis dar nenukando atsarginių ausų. Girdžiu. Lietaus vamzdžiais į tolimas planetas teka auksas. Sunkiai iškastas. Artimas. Brangus. Trokštu lagamino eurų. Noriu pamatyti inkubacinį dangų. Paslėptą po žalia velėna.
Pavargau nuo suktų ateivių žaidimų. Sugrįžtu namo. Pasiilgau medinių irklų. Guminės valties. Ją sugraužė parsidavėlės žiurkės. Muša prakaitas. Bijau šalto dušo. Gąsdina vandens procedūra. Gili atrakcijos banga. Čiaupai šoka skenduolių tvistą. Niekur neišplauksiu. Žiūronai paskendo vonioje. Galiu džiaugtis neįžiūrimais laimės toliais. Stebėti artimus šmėklų šokius.
13. Dravenio sugrįžimas
Dravenis spontaniškai, daug nesvarstydamas, apsigyveno sename mediniame priemiesčio name, visai šalia miško. Kodėl sugrįžęs iš Olsterio, Dravenis ignoravo patogumus ir pasirinko gūdų ir šiukšliną užmiestį? Į šį klausimą nebuvo jokio atsakymo. Argi? Dravenis žinojo, kad bet koks sprendimas turi mistišką priežastį ir neklydo.
- Darbo biržoje šąla melomanų ausys, nes skersas vėjas gaudžia nekonvertuojamu metalu. Sunku be labdaringos sriubos žaisti golfą, žolei deklamuoti baltas eiles, stebėti kaip tuščią alaus butelį į balą ridena gandrai. Kai užmiestyje nuslūgs apetitas gyventi, kanapine virve užlopęs intelekto spragas, šoksiu pakaruoklių tvistą, kariškais batais trypsiu karvių tortus, kol nutrūks paskutinė kontraboso styga.
- Kai arbatos stiklinėje nuskęs šokoladinis lėktuvnešis ir cukriniai kareivėliai nuriedės po stalu, naminukės napalmu užgesinsiu laimės troškulį iki dugno pradeginsiu išdžiuvusią gerklę, išspjovęs protinius dantis, atversiu akių duobes. Tik taip galiu panirti į laisvę ir sąmonės dugne užsukti minčių čiaupus, kad ant purvino šaligatvio neištekėtų skystos smegenys.
- Kai alpinariume sudegs lietaus palaistytos gėles ir nuo šachmatinio stogo nukris baltas Pegasas, plastilinu palesinęs varnas, skrydžiui auginsiu juodus sparnus. Zoologijos sode stebėsiu laimės miražus, nes valdingi begemotai sapnuoja lietaus vamzdžius ir lunatikams žada žalią arbatą. Ekologišku margarinu pašėręs Neryje dvesiančius ryklius, gersiu aukštikalnių arbatą, kad slėnių alpinistai nerastų snieguotų viršukalnių ir užmiestyje saugiai ramstytų tvoras.
- Mintinai iškalęs lietaus vamzdžių monologus, nuo sandėliuko stogo pažvelgiau žemyn - jau neprireiks net ir paprastų kalnų, virsiu bala ir varnoms atiteks sunki geografinių atradimų dalia. Išliksiu atviras senoms ruberoido legendoms ir vilkų rezervate gersiu pigų alų
- Atstumtas nuo politinių žaidimų galiu valdyti tik apleistą parką, kankorėžiais pagerbti nudžiuvusias pušis, klibančiais dantimis patikslinti laiptus, rudens paradui ruošti pageltusius klevus.
- Lauko banke saugau surūdijusias vinis, nes auksą suėdė pasvirę rugiai, o skystas gyvenimas vandeniu pavertė alų. Svarbu be ilgų dvejonių kristi į žolę, užmerkti akis, kol lauke dar šviesu ir nenutilo svirpliai.
- Nespėjau užmigti, o kieme jau žiema. Šalta. Baisu, nes zyzia laidai ištempti visai šalia trečiosios akies. Bandau nurimti - kaukolėje nėra troleibusų, nėra skeleto kontrolės. Galima iki paskutinės stotelės važiuoti ir be talono.
- Gimtadienis sugrįžo viena diena vėliau, kai iš griuvėsių jau buvo išnešti vaišių stalai. Stoviu gatvėje nematomas, stiklinis. Šaltas vėjas pridegė smilkstančią cigaretę, o metalinis kioskas pavaišino surūdijusiu alumi. Plėšri katė paslaugiai atvėrė parko vartus ir pakvietė šokiui. Laimingas šuoliuoju aukštyn iki pat laiptų bedugnės.
Į dangų iškeliavo pavargę sapnai. Akyse užgeso keraminis molis. Liko tik atvira naktis, skvarbi barakų gotika, tamsa.
Namo savininkas Arvydas Katinas buvo keistas ir paslaptingas žmogus – nerūkė, negėrė ir dėjosi prastuoliu, bet Dravenis greitai perprato, kad jis - tobulai užsimaskavęs intelektualas. Bet kam slėpti savo žinias ir išprusimą? Šią paslaptį Dravenis ketino įminti. Tame pačiame name gyveno ir jo dukra Giedrė Katinaitė. Nei tėvas, nei dukra niekur nedirbo, bet šiltnamyje augino agurkus ir pomidorus. Bet ar galėjo šiltnamis išmaitinti šiuos du keistuolius? Netrukus paaiškėjo, kad dėdė Arvydas ( taip buvo liepta vadinti namo savininką ) buvo pensininkas, o Giedrė studijavo kolegijoje dizainą. Štai ir viskas. Daugiau nieko nuomininkas Dravenis neturėjo žinoti.
Nutolus nuo miesto centro, t.y. nuo veržlaus sostinės gyvenimo, laikas tarsi sustoja ir laikrodžių rodykles palengva sukasi atgal. Atšokęs nuo pasaulio tuštybių, Dravenis grimzdo į muziką, į prisiminimus. Tolo suklastota realybė, artėjo miražai, vizijos ir eilės...
Dvasios ramybę žlugdė pigus muzikinis centras. Velniškai trūko plataus garso diapazono. Dravenis pasigedo profesionalios aparatūros – stiprintuvo ir didžiulių akustinių kolonėlių. Atsiskyrėlis melomanas negalėjo įžengti į tikrą muziką. Tarsi žolės pjovimo mašina skambėjo gitaros, blerbė klavišiniai ir mušamieji instrumentai, bet Dravenis nebuvo išlepęs ir jo ausys pagaliau prisitaikė prie lėkšto muzikinio centro diapazono.
Dravenio niekada neslėgė vienatvė, todėl jis nepasigedo snobiškų pokalbių apie kultūrą ir politiką. Dravenis stokojo žinių, kurių galėjo pasisemti ne bibliotekoje, ne internete, bet tik miške ar kalnuose.
Tarsi niekas netrukdė prabilti paukščių kalba. Sėkmė jau buvo visai arti. Svyruojantis batas atsitrenkė į iš po žemės kyšantį daiktą, bet tai nebuvo medžio nuolauža. Tai buvo kaukolė ir, visa laimė, ne žmogaus. Gal karvės, gal briedžio.
- Kiek taškų yra ant musmirės kepurės, - tarė dėdė Arvydas ir ištiesė didžiulį nuodingą grybą.
- Trylika...
- Tiek kiek ir reikia... Draveni, tu jau atėjai, pasiekei tikslą... Pažadėk, kad pats niekada nebandysi pasigaminti ir ragauti musmirės eleksyro.
- Pažadu, - ne kiek nesudvejojo Dravenis, - aš nenoriu pakratyti kojų?
- Pakratysi, jei be tikslo slampinėsi laukais...
- Koks musmirės tikslas?
- Atverti sąmonę. Laikas ruoštis kelionei į kitą erdvę...
- Varnos - ne žmonės, jos šneka aiškia kalba, kurią sunku suprasti. Švilpia vėjas vertėjas. Dirvonuoja laisva žolė. Jau neliko laiko kaukolės dekoro apžiūrai. Skubu atverti duris ir nuo pat slenksčio suskaičiuoti visus žingsnius, bet gyvenimo laukas akylai saugo savo perimetrą ir niekam pigiai neparduoda žolės. Delsia busti naktis. Teks miegoti, o gal klajoti iki pat ryto. Galiu įžengti į muziką ir ramiai gerti arbatą, stebėti kaip baltos sienos užmaršties sietu sijoja bevertes mintis. Tikrovės aptvaro erdvė kiaura. Ramybei nereikia prisiminimų. Pakanka tik atversti bet kokią knygą ir perskaityti tik vieną sakinį. Tekstas visur tas pats. Galima drąsiai nuo visų puslapių it dulkes nubraukti raides. Knygos pavirsta tuščiais sąsiuviniais ir saugo baltus lapus, dienoraščiams, prisiminimams, - transą grimzdo Dravenis.
- Nuodai - sąmonės raktas. Neišsipildžiusi mirtis – paslaugi, beribės galios tarnaitė. Ko bijo gamta? Ko bijo žmogus? Basa baimė kasa duobes ir renka sliekus žvejybai. Irklų tyla nepalieka laiko laužų kūrenimui, ugnies šokiams. Bangų sūpuoklėse supasi vienišas vėjas. Beribis paribio dvelksmas atšliaužia it gyvatė ir gelia į kaklą. Jau nereikia mokytojų, dosniai dalijančių beverčius patarimus - tik musmirės gali sutrumpinti kelią anapus, - aiškino šamanas.
- Pasitikėjimas vertas spyrio į aukštą diktatoriaus paminklą, alkano vilko staugimo, šiaurės raudų. Pasitikėjimas atveria kelius į išmintį, į beprotybę. Kur veda musmirės ištrauka, paruošta pagal įslaptintą receptą, patikrinta saugia apeiga? - paklausė Dravenis.
- Laikas ruoštis kelionei į kitą erdvę. Švytėjimas suderins akis ir iš ausų ištrauks oro kamščius. Galima bus išgirsti tylos riaumojimą ir švelnų triukšmo ošimą. Neliks nei miško, nei lentpjūvės košmaro, nei miesto, nei užmiesčio. Teks iš naujo sapnuoti tikrovę. Logikos saugikliai bus išjungti ir žodžiai neteks prasmės. Besvorė apeiga, nuostabos ir siaubo pusiausvira. Taurė sklidina begarsės paslapties. Vilko staugimas kviečia į puotą. Išgerk, eiki pro rūko duris. Vanduo - tyras šaltinio dvelksmas, čiurlenimas akmenų ir dumblių, gilus šuolis į tamsos bedugnę. Vizijos pakartoja nakties gudrybes, pamiršta pavojus. Draveni, jau gali atsitiesti nuo blaivaus košmaro, išsemti iš akių kasdienybės dumblą, paryškinti peizažo tolius, paklausti sienos, atsakyti vėjui, pažvelgti į sielos gelmę, - mokė šamanas.
- Bet ar verta tylėti? Klausimai negirdi atsakymų. Apvalėja medžių kamienai, kai iš skystų smegenų plūsta nekintanti galia nieko nesuprasti, nepažinti esmės. Nemotyvuota privilegija skendėti tamsoje ir graužti save iki pat skeleto šerdies, - į dar gilesnį transą grimzdo Dravenis.
- Tik musmirės gali į šalį patraukti scenos užuolaidas, saugančias pigią balagano repeticiją. Transas - tai galimybė tuščiai salei pasakyti paskutinį monologą, nusijuokti, kai parteryje lyja lietus, kai nuo kartoninių dekoracijų kyla rūkas, kai žagsulys negrįžtamai išjungia bevertes žiaunas. Evakuacijos metu geriamas gyvas sidabras, kvėpuojama drėgnu smėliu, pageltusiais pušų spygliais, suarta žeme. Atėjęs prie laužo, pasijusi saugus, sudeginęs praeitį, nedvejodamas paliksi realybę ir kai užsimerkęs nebepamatysi savo vargano šešėlio, žinok - tu jau laisvas, - aiškino šamanas.
- Girgžda praviri apleisto parko verteliai. Virš medinės tvoros skraido violetiniai drugeliai, švilpia užkimęs vėjas, nešdamas tolimą dolmenų šokį. Tamsią naktį sudužo visi saulėlydžiai, spindi mėnulio diskas, virtuoziškai surinktas iš stiklo šukių. Apakę debesys grąžina lunatikams sparnus. Jau galiu skristi, nes jau išmontuoti rožiniai horizontų kupolai, - pakilo Dravenis.
Virš slėnio riedėjo kamuolinis žaibas, paspirtas laumės batu. Daugiau nebeprireiks atsitiktinių žingsnių į nežinią, jau galima pažinti liūdesį, stebėti kaip pro vilties plyšelius byra auksinis kapinių smėlis. Patirti, kaip kinta miško spalva ir medžių kontūrai vėl tampa ryškūs. Nėra aktyvaus tikrovės karkaso. Žvilgsnio ratu bėgo ryto rasa, garavo nuodingi balų dažai. Pušų šakos – sausi, nepadrožti pieštukai piešė laimės miražus. Paribio pievose ganėsi stumbrų banda, žvengė sparnuoti žirgai, lojo sarginiai šunys...
- Sugrąžinti atgal gali tik paparčių plaustas, jonvabalių rodyklės. Nusivylę naktimi jau skamba aušrinės varpai. Naktis užmigo ryte. Ji nusinešė linksmas žvaigždes ir danguje paliko tik alkaną mėnulį, - užbaigė apeigą šamanas.
Atsigavęs, tiksliau pasveikęs po ekstremalaus musmirių balzamo, Dravenis susimąstė: kodėl taip ilgai dirvonavo proto laukai, kodėl kasdien reikėjo svaigalų, kodėl blaivios smegenys transliavo liūdnas mintis ir skatino depresiją? Atsakymas tapo paprastas ir aiškus – tinginystė ir išglebimas. Lengva išgerti alaus ir problemų tarsi nėra. Sunku skaityti knygas, medituoti, kurti, ieškoti aukštesnės būties. Deja, Dravenis buvo apleidęs zen meditaciją ir karatė treniruotes. Dravenis merdėjo: jokie protingi, racionalūs argumentai jo neįtikintų - reikėjo šamano pagalbos.
Sugrįžęs iš paralelinės erdvės, Dravenis ilgai vėmė ir it sliekas raitėsi ant purvinų kambario grindų. Išgyvenęs mirtiną pavojų, jis atvėrė užblokuotą sąmonę. Pagaliau, meistriškos ir itin tikslios haliucinogeninių nuodų dozės, poveikis baigėsi. Atėjo sunkios pagirios. Tris dienas dar švelniai pykins ir maus raumenis.
- Ir kodėl dėdė Arvydas rizikavo, kodėl mane ištraukė iš alkoholizmo liūno? – stebėjosi Dravenis.
Atsakymas atėjo spontaniškai ir greitai. Raganaitė Giedrė! Taip, dukrelė paprašė tėvelio... Dravenis įpyko:
- Niekas neturi teisės reguliuoti mano sumauto gyvenimo!
Ūmai Dravenį užvaldė juokas ir palaima. Pagaliau, jį aplankė mūza ir jis greitai parašė šešis eilėraščius. Vėjo pagerbtas smūgiu į veidą, Dravenis slenko dirvonais. Į nugarą smigo aštrūs tvorų šešėliai. Molėtomis rankomis Dravenis Giedrei skynė žydinčias dilgėles. Degė debesys. Kiaurą skrybėlė rinko lietaus lašus. Troleibusų stotelėje sustojo mechaninis laikrodis. Dravenis baloje nupiešė dangoraižį, stiklinį dangų ir laukiu neiškritusio sniego. Beviltiškai tuštėja piniginė. Dravenis pasiilgo auksinių eurų, matyt, todėl jis atplaukė į užmiestį ieškoti lobio. Degtukų dėžutėje
kalėjo nikotino vaiduokliai, smilko paskutinė cigaretė, drebėjo mineralinis stalas.
Ar verta gyventi? Ar verta mirti? Švinas – tik masalas šūviams. Revolveris menkina pagirias. Minčių veidrodis atriekė stiklo šukę sviedė į Dravenio veidą. Nukirto baimės srautus. Apvirto purvini priemiesčio šaligatviai ant namo stogo užaugo grybų sala, rožėmis pražydo varnų išartas sniegas. Dravenis priemiestyje surado savo meilę. Bet likimas jam pasiūlė dar vieną dovaną – draugą, bendramintį ir bendražygį Guru Guru.
Po haliucinogeninių pagirių prabėgo tik trys dienos, bet Dravenis neabejojo, kad idiliška ramybė greitai pasibaigs ir jis neapsiriko. Klaidinga būtų atvertą sąmonę tapatinti su rožine svaja ar šelmišku nuotykiu. Pavojinga ir ekstremali musmirių praktika, bent jau trumpam, transformuoja asmenybę, aktyvuoja snaudžiančius smegenų centrus. Slapta šamanų apeiga – tai galimybė naujai pažvelgti į save ir realiai įvertinti savo norus ir galimybes. Haliucinogeninė patirtis pakerta realybės šaknis, todėl bet koks gyvenimo įvykis gali buti suvoktas kaip miražas ar vizija.
Pasijutęs stiprus, Dravenis turgelyje nupirko rožių ir jas įteikė Giedrei. Mergina paraudo. Dravenis sutriko, nejaugi meilė vėl pasibeldė į jo sudužusią širdį.
- Giedre, ačiū už pagalbą.
- Dėkok ne man...
- O kam? – kvailai leptelėjo Dravenis.
Pokalbis užstrigo. Ir vėl aklavietė. Ūmai Dravenis pašiurpo - už lango tvenkėsi atgrasi migla.
- Kartais prie mūsų namo, it kapinių vaiduoklis, atslenka baisus rūkas ir nori mane pagrobti... Tik tu gali išgelbėti mane... – sušnibždėjo Giedrė ir stipriai apkabino Dravenį.
Šiurpi nelaimės nuojauta buvo tarsi meilės prisipažinimas.
- Giedre, kartą aš jau nugalėjau piktą demoną, - sutriko Dravenis.
- Nugalėsi ir dabar... Tau į pagalbą skuba draugas, - padrąsino Giedrė.
- Žinau, tai – Guru Guru.
Medinis užmiesčio namas tapo neįveikiam tvirtove, kurią apgulė kietas, nepramušamas rūkas. Iš granitinės oro masės buvo galima iškalti paminklus varnų sapnams ir niekur neskristi. Dravenis nebuvo oro kalvis, jis negalėjo iškirsti tunelio į šviesą. Rūkas atrodė tikras ir neįveikiamas. Į miglos šarvus atsitrenkę, dužo balti debesys. Mėnulio takuose klaidžiojo vieniši aukštikalnių sniegynai. Tolimų aplinkkelių šauksmu, gaudė pasmerkti automobiliai ir, kai skystas rūkas supančiojo kojas, Dravenis suabejoto dulkėtu plentu, galimybe pasprukti iš iliuzijų scenos. Gyvenimo spektakliui reikėjo naujo siužeto, neįveikiamos veiksmo srovės.
Pagaliau, Dravenis išgirdo duslų garsą sklindantį iš toli, o gal iš labai arti, matyt, tiesiai iš širdies. Nuskaidrintas tolimo varpo, oras tapo šaltas ir gaivus. Rūkas tapo didžiule holograma, kurioje žaidė dygūs kadagių toliai, šoko vėjo nugludintas bažnyčios bokštas. Aštri transliacija skaldė sunkias stogų čerpes. Atsivėrė paslaptingi tuneliai, švytinčios kiaurymės. Į laiko spąstus įkrito danguje paklydęs mėnulis.
Kai miražas demonstruoja savo galias, neverta keliauti, keisti likimo tvarkaraščių, sidabro pasagomis kaustyti senų autobusų. Dabar bet koks veiksmas, gestas ar judesys galėjo atnešti tik skausmą ir žalą. Reikia sustingti, nes tik akmenų rimtis išgydys giliai į širdį įsiskverbusį liūdesį, o pilkos sienos išmokys stebėti pastelines laimės spalvas. Neverta rėkti apie galimybių ribas, pasmerkti save. Niekas neišgirs vienišo vilko staugimo. Kai sustingsta išorė, pabunda vidus. Bet koks įvykis - tai nepasiekta galimybė, miražo testas. O ypatingi, išskirtiniai gamtos fenomenai ( o gal ir aukštesniųjų jėgų žaidimai? ) suteikia didžiulę galią išrinktiesiems, pasmerktiesiems ir mistikams.
Neišsipildžiusių troškimų lauže it bulvės sudegė tranzitinės Dravenio mintys. Migla guminiais ratais pervažiavo užguitą žemę. Tikslų, tarsi, neliko. Siekdamas nepasiekiamo - tampi pažeidžiamas, nes demonstruodamas savo menkas galias tampi juokingas.
Prie durų Dravenio vis dar tykojo neįveikiamas slenkstis. Sunku nebaudžiamai kilti į dangų. Neišgelbės nei suktas tiltų pamaldumas, nei iliuzinė aušra. Ant lubų tupi apvirtęs grifas ir kerta snapu, kai pakyli per aukštai, kai pamini pavojingas barjerų teisės. Dravenis pabučiavo Giedrę. Abejonės sutvirtino meilės pažadus ir bevertė judėjimo laisvė nuskendo šventame priesaikų vaške. Reikia džiugiai priimti likimo dovanas. Nelaukta meilė - tai kilnus atleidimas. Juoda vienatvės naktis į paviršių išstūmė šviesą. Išsisklaidė šiurpi migla. Pravirko dangus. Lietaus juokas pavirto šermukšnio ašaromis, kurios ištirpo žvakių liepsnoje, nepalikdamos nei dūmų ar degėsių. Pasaulis vėl tapo matomas ir tikras. Galbūt. Į šį klausimą galėjo atsakyti tik Guru Guru.
Dravenis įprato prie politikų melo. Išdavysčių. Skurdo. Telefoniniai sukčiai tapo pašnekovais. Vieninteliais. Verslo aferistai - darbdaviais. Gyvenimo tikslai prarado gravitaciją. Be atominės traukos dirvonavo neišartos svajonės. Paskutinė viltis. Žvyro karjeras.
Duobės visur. Rūmuose. Barakuose. Tvartuose. Spąstus užkloja blizgus parketas. Slidus linoleumas. Mėšlas. Jokio skirtumo. Krentama išdidžiai. Sudūžtama skaudžiai. Darbo biržoje. Socialinės rūpybos skyriuje. Prieglaudoje. Sąvartyne.
Dravenis neutralizavo vilkduobių kančias. Neparagavo pelių sūrio. Žvyro karjere užkasė tuščią dėžutę. Ne sau. Fiktyvų lobį ateiviams. Tai nauja technologija. Progreso proveržis. Galutinis sprendimas.
Išmokus rašyti. Skaityti. Pamirštama gestų kalba. Signalinės vėliavėlės išdalijamos veltui. Manekenams. Plastmasiniai žmonės nepaliaujamai pranašauja pasaulio pabaigą. Apsunksta kosminės baimės. Sunku virškinti. Katastrofas. Praryti karštas žvaigždes. Tolimos galaktikos storėja. Tunka. Moderni kulinarija smeigia modifikuotas šakes. Į pilvą. Viduriuoja asilo kanopos. Skleidžiasi pulsarai. Paakiuose.
Suskambo medinis durų perimetras. Metaliniu saksofono balsu. Dravenis plačiai atvėrė alkanas duris. Bet kam. Įtakingam komivojažeriui. Paštininkui. Sukčiui. Maistui tinka. Visi. Atvyko ateivis. Žalias. Nevalgomas.
- Aš - ne ateivis! Aš - ateivė! – pasipiktino kosminė viešnia.
- Miledi, ar galima jus pavaišinti arbata? Pagirdyti? Nugirdyti? – žemai nusilenkė Dravenis.
- Malonėkite įpilti koncentruotos sieros rūgšties... – atlyžo transgalaktinė panelė.
- Deja, neturiu...
- Koks apsileidimas! – pasipiktino ateivė.
- Ar tiks langų valiklis?
- Puiku! Kodėl slepiate taurų gėrimą?
- Kaltas...
- Atsiprašymas priimtas, - sušvelnėjo astroviešnia.
Taurė nušvito mėlynai. Lavonine šviesa. Ateivė į taurę įmetė apvalų žirnelį. Sudžiuvusį. Kietą. Dravenis suprato gestą. Slaptą apeigą. Nuorodą. Ateičiai. Nuodingas skystis akimirksniu užvirė. Buvo išgertas staigiai. Iki dugno.
- Rinkis. Lagaminas eurų. Arba kelionė į galaktiką. Tolimą. Nežinomą, - pasiūlė ateivė.
- Renkuosi eurus...
- Neapsirikai...
Kosminė viešnia išdidžiai ištiesė vieno euro monetą.
- Jūs žadėjote lagaminą... – nuliūdo Dravenis.
- Nežadėjau...
Ateivė numetė laimingą talerį. Ant stalo. Ir dingo. Dravenis atsitokėjo. Laimingas. Nepagrobtas. Nepatyręs skaudžių genetinių eksperimentų. Ne auka. Ne milijonierius.
Pasieniuose rikiavosi trys žirnių maišai. Maištui. Kovai. Pergalei. Kieti žirniai bus išvežti į karjerą. Užkasti nepasiekiamoje duobėje. Jau. Leidžiama gyventi. Klausytis muzikos. Gerti arbatą.
Pabėgs laikas. Žirniai bus susemti. Lazeriniais kastuvais.
Gyvenimas. Tamsus skrydis į sutemas. Į prieblandos zoną. Lydekos skambina atsuktuvų varpais. Neišrenkama garso konstrukcija. Apvalus filosofinis akmuo. Nėra kampų. Rakursų. Atramos taško.
Apžvalgos aikštelė tuščia. Švilpia vėjas. Tamsiu miestu slenka Dravenis. Šaligatvių pakalnės galanda atpakalias kanalizacijos šulinių grotas. Rūkas išlaisvina užslėptas Dravenio godas. Ramu. Visiškai. Nėra stebimo objekto. Nėra stebėtojo. Tik migla.
Bevertė graužatis. Miglos sąžinė maža. Mikrono dydžio. Lietus grąžina atmosferos nuodus. Saldainiais. Šokolado plytomis. Arbata. Galima į tirpstantį sniegą pamerkti rankas. Sušilti.
Juda. Batai. Blizgus prospektų servizas. Vitrinų pažiba. Rūgštis. Bejėgė ikona. Malda. Meditacija.
Suteikiu sau laisvę. Gyventi. Mirti. Atgimti. Nes niekas negali suteikti tokios malonės. Kančios. Beprasmybės.
Stogų varvekliai asfalte iškirs naujas akis. Matysiu tik miglą. Pavirsiu rūku.
Stabų statulos praskys. Manų koše. Skystu betonu. Vergija. Tik iliuzija. Sapnas be lubų. Senas. Neišsiųstas pašto ženklas.
Dravenis pralošė gyvenimą. Stikliniai sliekai pragraužė kortas. Kiaurai. Bet mutantams nepavyko išgręžti skylę galvoje. Pasiekti lakuotą sąmonės paviršių. Dar neužgrobtas termitų lygis. Yra viltis žaisti. Išlikti.
Kaip įveikti ateivių kazino? Atsakymai sutelkti pasąmonėje. Pelkių dugne. Iškasti, pavirta karčiomis vyno nuosėdomis. Geležies rūda. Nafta. Anglimi. Bet kuo. Dravenis neketino tapti geologu. Žinojo. Po velėna tiksi uždelsto sprogimo bamba. Kontūzija. Mirtis.
Tamsūs pasąmonės dirvonų tikslai. Dravenis patikrino kolto apkabą. Pilna. Įsipylė stiklą mineralinio vandens. Vytautas. Skanu. Stipru. Sveika. Metas keliauti. Sprukti iš musių kalėjimo. Pavojinga nakvoti kazino. Geriau po tiltu. Tarpuvartėje. Rūsyje.
Kosminiai vorai audė miglą. Dykumos smėliu pabėgo pralošta diena. Verta patikslinti nakties įpročius. Pakeisti aušros apeigų eiliškumą. Apgauti ramybę. Tampriu tinklu pagauti bejėgę naktį.
Krito pamuštos snaigės. Dravenis džiaugėsi kankorėžių lietumi. Akmenų šešėliais. Granito etalonu. Puotavo varnos. Nuo šiukšlių lūžo šaligatviai. Nuo aštraus Dravenio žvilgsnio atšoko beviltiški ganyklų peizažai. Prabangūs vaišių stalai.
Žemiečiai kito. Mutavo. Tuštėjo šventyklos. Sielų plukdytojai neteko darbo. Išrankus godumas auksą pavertė smėliu. O laikrodžių rodykles. Irklais. Dravenis įlipo į seną Chysler. Galėjo važiuoti bet kuria kryptimi. Jau parinkti nauji ilgesio atstumai. Gatvių akumuliatoriai pakrauti. Jaukia. Nostalgiška šviesa.
Dravenis sustojo prie PC durų. Ir garsiai ištarė apvalius žodžius. Sulinko bevertės sienos. Grindys pavirto astraliniais apskritimais. Dabar jau galima apeiti apvalų ugnies ratą. Kryptinga viltimi. Skausmo perimetrą sutrumpinti iki paprastos evakuacijos schemos. Meniškai įrėminti atsitraukimo planus. Atrasti nišą svajonėms.
Ateities vaiduokliai rijo tuščius koridorius. Neono pakaruokliai skleidė smilkalų kvapus. Maža laiko žvyro sodų žaidimams. Tuščios baseinų viltys. Išplaukti svetur. PC labirinte neliko laisvų šešėlių. Ant grindų voliojosi brangios prekės. Niekas neperka. Čiumpa veltui. Pasiutligė skverbėsi į PC sales.
Tuštėjo kaminai. Artėjo atviri stogai. Varnų žaidimams. Čerpių sirenoms. Dravenis išgirdo dinozaurų juoką. Prospektu žygiavo driežinų kolona. Taiki demonstracija. Dantų. Uodegų. Ragų. Be konspiracijos. Maskuotės. Medžioklės sezonui jau ridenamos tabletės. Dosniai. Kad šėltų monitorių laukai. Šoktų minkšti akmenys. Skambėtų ragai.
Virtualus smurtas trukdė ateiviams vakarieniauti. Dravenis nepanoro būti suvalgytas, nes nusipirko naujus batus. Reikia slėptis purvinoje aludėje. Kosminiai maitvanagiai jau pasipuošė paradinėmis liokajų livrėjomis.
Gatvėmis plaukė driežinų erdvėlaiviai. Irklavo elektrinis vėjas. Girgždėjo medinės eterio bangos. Dravenis kvėpavo druska. Svyravo alkani dangoraižiai. Stiklo milžinai žadėjo aukštas pareigas. Liliputams.
Delsė sprogti atominiai gandrai. Tiltai. Viadukai. Sąžinės trasoje finišavo vėlyva atgaila. Dabar galima pateisinti primityvius laužų dūmus. Šaltą ugnį. Petardas. Žaibus. Jau nebus debesų sprogimo. Ir niekas nemirs be nemokamo košmaro.
Dravenis nuvažiavo į apleistą alką. Sustojo ties piliakalniu ir mediniais laiptais pakilo į viršų. Šventą ugnį kurstė ateivė. Vaidilutė. Žalia. Beveik tautiška.
- Nakties lorde, prisėskite prie švento laužo.
Dravenis pakluso. Priešinti buvo beprasmiška.
- Tave kamuoja įkyrūs klausimai. Tave slegia dabartis. Ar nori išgirsti pranašystę?
- Noriu! – sušuko Dravenis.
- Lojalūs žemiečiai kali laisvės sandėliuose. Jie dėvi pudruotus perukus ir nejuda iš vietos. Bijojo išpurvinti... Bijo pažinti save... Staigiai ir netikėtai pasibaigs sintetinis žmonijos ruduo. Akrobatiški driežai, gimę iliuzijų narvuose, nuo troškimų medžių nuskins beverčius banknotų lapus. Suduš vienkartinių lėkščių pokyliai. Oligarchų servizai bus išplauti vilko taukais...
Lijo rūgštimi. Stiklinėje greitai užvirė sniegas. Garavo modifikuota arbata. Be genų. Be Mendelejevo lentelės elementų. Be dantų. Be protezų. Dravenis pasibaisėjęs pažvelgė į savo žalias rankas. Jie virto driežu. Transformavosi.
Dabar jau galima iškalbingai meluoti. Užkalkėjusios Dravenio smegenys troško aštraus kalnų kirtiklio. Smūgio, kuris pramuštų nuolankumo ledą ir pasipriešintų ateiviams.
- Draveni, nesipriešink... Tu visada troškai pažinti savo tikrąją prigimtį. Dabar tu žinai... Tu realizavai save. Esi pilnavertis driežinas. Mūsų šeimos narys, - iškilmingai tarė ateivė, - dabar gali drąsiai išgerti koncentruotos sieros rūgšties kokteilį ir laisvai augti. Laisvoje Lietuvos žemėje.
Ištuštėjo gatvės. Asfalto aikštelėse augo haliucinogeninės žemuogės. Automobiliai pavirto metaliniais grybais. Saulėje šildėsi sotūs maitvanagiai. Krokodilais pavirtę valkataujantys šunys užmiestyje ieškojo vilkikų, bet jie buvo tušti. Į miestą jau nebevežė jokių prekių.
Dravenis liūdnas slinko namo, nes žinojo, kad rūsyje yra slaptas kirtiklis, kuris gali išjungti viską, net ir žmonių mutacijas. Mokslininkai propagavo evoliucijos teoriją. Savaiminį gyvybės ir, tuo pačiu, žmogaus atsiradimą. Tyrinėtojų neįtikino priešistoriniai hieroglifai. Faktai ir artefaktai. Istorijos melą aktyvavo gyvačių nuodai. Pragerta žiniasklaidos dikcija trukdė sakyti tiesą.
Šerkšno raštas ant vitrinų langų patvirtino invazijos pergalę. Šokoladinės šaligatvio plytelės džiugiai rijo snaiges, bet Draveniui nebuvo šalta. Ore skardėjo apsalęs pterodaktilių riksmas. Galas varnoms. Galas visiems. Dravenis neabejojo, kad pasibaigus gydomajam apsvaigimui, iš jo bus atimtas Nakties lordo titulas ir nukirsta galva. Ateiviai su niekuo nesidalins valdžia.
Sunku mąstyti, kai siaučia eterio viesulas ir rauna protinius dantis. Ir nebus kam klausytis racionalių Dravenio argumentų, nes mutantai tetroško išplėsti apgaulės ribas ir gerti arktinį benziną.
Kai Dravenis atvėrė duris plūstelėjo šalto vandens banga. Namo vidus buvo apsemtas iki pat lubų. Šalta upė neišblaivė. Dravenis sustingo, susimąstė, nugrimzdo į gilią meditaciją.
Sustojo - skrydžiui ir laukė, kol vandenį neutralizuos oras. Bet ateiviai užrakino dangų. Abstinencijos aerodromuose jau lūžta drąsūs lakūnai. Pavargę nuo ilgo skrydžio jie virsta sparnuotais driežais.
Dravenį išvargino meditacija. Bet reikėjo palaukti, kol išretės mintys ir lubų tatuiruotės pavirs dangiškomis freskomis. Pagaliau ant namo slenksčio pasirodė Giedrė ir dėdė Arvydas. Jie buvo paprasti. Netransformuoti. Teks padalinti atsakomybe į tris dalis. Humaniškai. Taikiai. Be karo.
- Draveni, kirtiklis paslėptas Žalčio akmenyje... – paaiškino dėdė Arvydas, - viršuje pamatysi tris mažas duobeles. Septynis kartus jas paspausk, visas ir vienu metu. Tada atsivers slaptos akmens durys.
Laikas veikti, Dravenis nulipo laipteliais į rūsį. Aikštelės viduje gulėjo paslaptingas akmuo. Dravenis palietė akmenį. Jis šiltas. Viduje plakė Žalčio širdis. Dravenis susimąstė:
Galėjau ir privalėjau nugyventi paprastą gyvenimą. Bet nepavyko. Virtau driežinu. Ir kodėl? Nereikėjo keisti likimo ir lipti į Tulgirdo automobilį. Jei būčiau žuvęs gindamas „Melomano“ banką, nebūtų ateivių invazijos ir žmonės nevirstų driežas. Kur aš patekau? Ir kur aš esu? Nejaugi aš esu nerealus? Nuostabu! Būti realiam – tai, reiškia, būti mirtingam. Dabar aš ne žmogus. Chimera. Fantomas. Ir jeigu aš išjungsiu transformuotą realybę, tai grįšiu į įprastą tikrovę. Tiksliau, prie „Melomano“ banko ir žūsiu... Štai kokia laisvės kaina! Žmonių nereikia gelbėti, nes jie liko savo erdvėje, savo pasaulyje. Dabar aš esu laisvas. Tik nuklydęs į paralelinius pasaulius. Štai atsakymas! Ar verta sugrįžti į mirtį, jei nereikia gelbėti žmonijos. Ar verta pražūtimi išgelbėti save?
Rūsys – tai daržovių rojus, stiklainių sandėlys, tuščių dėžių galerija. Sandėlyje galima gyventi, kurti ateities planus, mąstyti. Kiek aukščiau - žolė, dar aukščiau - aptakūs dangoraižiai, skinantys rojaus obuolius ir netrukdantys ateiviams žaisti kosminį pokerį. Sunku patikėti, kad čia, kukliame užmiesčio namelio rūsyje, sprendėsi žmonijos likimas. Dravenį apniko pagrįstos abejonės:
- Ar senos, ištrupėjusios sienų plytos apgins nuo ateivių invazijos? Ar betoninė asla sustabdys erdvėlaivių puolimą? Kažin...
Nuo lentynos nukrito uogienės stiklainis. Nesudužo. Nesprogo. Nebus nei radiacijos, nei griaunančios viesulo bangos. Dravenis atsargiai pakėlė stiklainį. Vyšnių kompotas. Baisus sprogmuo, prilygstantis atominei bombai. Aišku, tik paralelinėje erdvėje.
Dravenis liūdnai pažvelgė į Žalčio akmenį. Įspūdingas riedulys. Galima buvo artistiškai sušukti. Gelbėkite! Bet rūsio scenoje nebuvo žiūrovų. Niekas neišgirs pagalbos šauksmo. Dravenis neabejojo, nevilties riksmą sugers požemio sienos ir vėl bus žiauriai tylu. Teks veikti pačiam. Legendoms reikia herojų, reikia aukų.
Požemyje buvo tvanku, ramu ir šilta, matyt, todėl Dravenio apmąstymai kabojo ore - kaip pigios, kontrabandinės cigaretės dūmai. Dravenis dar kartą atidžiai apsidairė, bet nepastebėjo nei galingo kompiuterio, nei įslaptintų lazerinių pabūklų. Rūsys nebuvo panašus nei į laboratoriją, nei į karo vadavietę. Nebuvo nė menkiausios užuominos galingam veiksmui. Dravenį suėmė miegas ir jis užsnūdo. Prabėgo keliolika minučių. Kažkas papurtė už peties.
- Kas jūs tokie? - paklausė Dravenis.
- Mes žmonės...
- Kodėl nevirstate driežais? – pagaliau atsitokėjo Dravenis.
- Kodėl, kad tu pas mus atvykai iš Olsterio? – atkirto dėdė Arvydas.
- Gal nori grįžti namo? – paklausė Giedrė.
- Negaliu... Sugrįžęs aš mirsiu... Aš turėjau žūti prie „Melomano“ banko... Kažkada buvau banko viceprezidentas, Mago asmens sargybinis... Kai Tulgirdas ištraukė mane iš mirties nagų, įvyko nenumatytas šuolis... – nervingai, padrikai aiškino Dravenis.
- Vadinasi, ir tau lemta saugoti Žemės vartus, - nudžiugo mergina.
- Nuostabu... Esame originali, nepakartojama šeima, - nusijuokė Dravenis, - aš driežinas, mylimoji – raganaitė, o uošvis – šamanas.
- Pakaks juokauti, - sudraudė dėdė Arvydas, - reikia atlikti apsauginę apeigą ir paprašyti dievaičio Žalčio pagalbos, - Draveni, atsargiai paliesk akmenį, bet jokiu būdu nepaspauski valdymo mygtukų.
Dravenio širdį užplūdo ramybė, jis drąsiai uždėjo driežo letenas ant akmens paviršiaus. Smogė žaibas. Žalios šviesos spindulys įsliuogę į Dravenio kūną. Akmuo užgeso. Dravenis lėtai pakėlė rankas.
- Dabar tu galėsi apginti mane, - šyptelėjo Giedrė.
- Draveni, nuo šiol tu – Žalčio karys, - tarė dėdė Arvydas.
- Ačiū, šamane, - padėkojo Dravenis, - kiek daug titulų: Nakties lordas, Žalčio karys... Kas dar?
- Gerasis driežinas, - šyptelėjo Giedrė.
Prabėgo dar viena valanda, bet visi įvykiai buvo kruopščiai ištrinti iš Dravenio atminties. Ateivių gerokai aplamdytas, Dravenis stovėjo prie nudžiuvusios pušies ir kažko laukė. Pagaliau iš miško tankmės išniro pilkas šešėlis.
- Sveikas Nakties lorde, - manieringai pasisveikino driežinė.
- Malonu, kad atėjai pati... Nereikėjo ilgai ieškoti, nes aš nežinau net tavo vardo.
- Gali mane vadinti Hydrone... Atiduok man Žalčio akmenį ir aš tave paliksiu gyvą, - pažadėjo ateivė.
- Įtartinas dosnumas, - ironizavo Dravenis.
- Nesipūsk, tu ne vampyras ir negali man grasinti, - pyktelėjo Hydronė.
- Esi stipri, gali pasiimti akmenį ir pati.
- Nedraskyk man akių, - sukriokė ateivė, - prie švento akmens mane turi atvesti doras žmogus ir sudaryti sandėrį.
- O be sandėrio? - juokavo Dravenis.
Hydronė mostelėjo ranka ir dvi didžiulės rupūžės atvedė Giedrę.
- Man akmuo, o tau - panelė! Štai ir sandėris!
- Sutarta, - pažadėjo Dravenis.
Sandėrio vietą ateivė užrakino dvigubu veidrodiniu raktu ir abi negatyvo dalis numetė rupūžėms. Kiekvienai po pusę.
- Kada prasidės sandėrio koncertas? - dalykiškai pasiteiravo Hydronė.
Iš nuostabos Dravenis neteko žado, bet neišsidavė.
- Po savaitės.
- Ar negalima anksčiau? - pyktelėjo ateivė.
- Tokios tradicijos, - nė nemirktelėjo Dravenis.
- Velniop tradicijas, noriu operos už penkių dienų! - atrėžė Hydronė.
- Gerai, jau gerai, - nusileido Dravenis, - atiduokite man Giedrę.
- O kam? – nustebo ateivė.
- Mums reikia pasiruošti...
- Repetuokite, bet nepamirškite aš mėgstu tik klasikinę muziką, - tarė Hydronė.
- Grosime tobulą, beveik neprieinamą, paslaptingą ir bedugnę K. Stockhausen‘o operąDonnerstag aus Licht, - patikino Dravenis.
- Kodėl K. Stockhausen‘ą? - sunerimo ateivė.
- Aš mirsiu, klausydamasis šios operos, - patikino Dravenis.
- Puiku! Įtikinai! Repertuaras patvirtintas, - užbaigė derybas Hyhronė.
Sandėriai, abejonės ir koncertai. Beprasmis ateivių repertuaras. Driežinams reikia ne koncerto, bet Žalčio akmens. Vartų į žemės planetą. Galima nuleisti rankas ir nieko nedaryti, nes bet koks veiksmas vis viena neturės pasekmių. Paralelinėje erdvėje neveikė priežastingumo dėsnis. Dravenis pardėjo kvatoti.
- Nustok kvailioti! – dar kartą subarė dėdė Arvydas, - šaunuolis, tu išlošei penkias dienas. Po koncerto Žalčio akmuo persikels į kitą vietą, o mes visi ištrūksime iš paralelinės erdvės.
- Žemėje aš mirsiu... - nuliūdo Dravenis.
- Nenusimink, ką nors sugalvosim, - pažadėjo Giedrė.
Koncertinė salė, tiksliau, rūsys dvelkė diskotekiniu skurdu. Ant Žalčio akmens gulėjo plokštelių grotuvas, stiprintuvas, o šonuose stovėjo didžiulės akustinės kolonėlės. Į salę išdidžiai įžengė driežinė Hydronė, lydima dviejų rupūžių. Ateivė pasisveikino tik su Dravenius ir atsainiai sudribo į minkštą fotelį.
- Maestro, pradėkite! – įsakė ateivė.
Itin niūriai, nežemiškai suskambo K. Stockhausen‘o opera Donnerstag aus Licht.
- Sunku logiškai pagristi šį koncertą. Ypač jei esi pavirtęs driežu... Nepamiršk, gali būti bet kuo. Į muziką atviras kelias visiems. Švarus garsas ilgesnis nei gyvenimas, trumpesnis nei mirtis, - tyliai, kad neišgirstų ateivė, sušnabždėjo dėdė Arvydas.
- Šamane, užteks slapukauti! Viską girdėjau! Jei neklausysi operos – prarysiu su batais! - pagrasino Hydronė.
- Ir ko aš laukiu? Savo mirties? Kitos erdvės? Transformacijos? Išeitį turiu rasti pats, - nekreipdamas dėmesio į ateivės įspėjimą tarė Dravenis, - kur mane matėte paskutinį kartą? Niekur! Ir visai nesvarbu, kokia dabar skamba muzika. Jos gali ir nebūti. Nes manęs jau nėra. Aš pavirtau į neišgirstą garsą.
Sudrebėjo salė. Dingo Žalčio akmuo, Hydronė ir dvi rupūžės. Dravenis, dėdė Arvydas ir Giedrė stovėjo prie „Melomano“ banko ir stebėjo, kaip siautėja apvogtų indėlininkų minia. Staiga privažiavo senas Chrysler‘is.
- Draveni, lipk į vidų, - paragino dėdė Arvydas.
- Be jūsų niekur nevažiuosiu!
- Gerai, važiuosime į pasvirusį pasaulį kartu, - pritarė Giedrė ir šoktelėjo į automobilį.
Išvažiuodami iš aikštelės jie pamojavo dėdei Arvydui ranka. Šamanas liko nežinia kokioje erdvėje, tikėdamasis kažkur surasti dingusį Žalčio akmenį.
Tęsėsi retrogradinis judėjimas erdve, laiku. Bejėgis šviesos greitis. Reikia erdvę skrosti kiaurai. Sugriežtinti reikalavimai smėliui. Jis turi pavirsti akmenimis, betonu, plytomis. Draustiniuose slepiasi ateities statybos. Ąsočiai renka lietaus vandenį, prisotintą eterio bangomis. Nuo senų projektų nukrenta pančiai. Į aukštį kyla šakotos lentos. Priešistorinėmis vinimis sukalamos saugios dėžės, kuriose į akmenį sustings lakus dykumų smėlis.
Nereikia namų! Jau griūna šventyklų sienos, nepaliesdamos pamaldžių vaidų, nenubrozdindamos rankų, laikančių šventus karoliukus. Uždelsto sprogimo bombos stato dinamito piramides. Bikfordo virvutė atkuria pamirštą garso spiralę. Triukšmo fonetika šifruoja neįveikiamus petroglifus.
Mieste beviltiškai sprogsta elektros lemputės, nesugebėjusios apšviesti laiptų, vedančių į saugią ateitį. Sunku įveikti galios barjerą, nes dangaus kopėčios atremtos į šarlatanų nugaras.
Danguje nėra kelių nei atgal, nei pirmyn. Daugiamatė erdvė anuliavo įprastas judėjimo kryptis. Eterio bangose paskendo Grįžulo ratai, vežantys stebuklingą Dravenio Chrysler‘į, bet automobilis nenugrimzdo į vaiduoklių sutemas, nesudužo atsitrenkęs į snieguotas kalnų aukštumas, nenuklydo į žemėtas kapines. Liūdėjo vieniša stela. Granito plokštė užfiksavo tik Dravenio gimimo datą, bet neparodė mirties. Kapinių lauke merdėjo neaktyvuotas Dravenio likvidacijos terminas.
Vėl žemė. Tokia pati ir kitokia. Nepastebimai pasvirusi, nejuntamai apvali. Dravenį pakerėjo upės tiltas, už debesio užkliuvęs bažnyčios bokštas, sulinkęs troleibuso stulpas, iškultas spaudos kiosko langas. Tik per vieną žingsnį nutolo saugi praeitis. Bėglių jau nebegalėjo susekti ateiviai, nes tikrovės spektras vėl tapo negrįžtamai užvertas. Automobilį vairavo Tulgirdas, šalia jo sėdėjo Urtė. Dravenis apsidžiaugė pamatęs senus draugus, bet Tulgirdas sustabdė automobilį:
- Mes išlipame. Toliau važiuosite vieni...
- Nesupratau, - apstulbo Dravenis.
- Draveni, tai tavo mašinytė... Be to, mes jau buvome susitikę... Gyvenimas nesikartoja, - paaiškino Urtė.
Dravenis nuliūdo. Galima sutikti senus draugus ir jų nepažinti, nes kartą peržengus tamsos slenkstį, pasikeičia ne tik spalvos, bet ir jų kontūrai. Pažįstami veidai praranda apvalumą ir tampa kvadratiniai. Ypatingą kainą sumokame neapčiuopiamam laikui, kuris paprastai ir suprantamai demonstruoja, kad ramybė – tai vėjo akys, kurios ieško patiklių medžių ir juos rauna su šaknimis. Tik žmogus nelūžta ir nenusilenkia kasdienybei ir kovoja su instinktais. Kelionės tikslas – pagarba, ne trasai, kurioje pažymėti visi likimo posūkiai ir nuopuolio grioviai, bet Aukštesnei, racionaliu protu nesuvokiamai jėgai.
Dravenis iš pagrindinio kelio ryžtingai pasuko į šunkelį. Kai automobilis prasiskverbė pro krūmų šakas, Dravenis įvažiavo į miško aikštelę.
- Giedre, čia yra Galios taškas. Daugiau nereikės gyventi praradus sveiką protą. Pastovėkime čia, pasisemkime jėgų – tik tada galėsime sugrįžti į plentą ir važiuoti į miestą.
- Draveni, tu atvirtai žmogumi, - džiūgavo Giedrė.
- Deja, ne... Aš vis dar driežinas. Atvirtęs žmogumi, būčiau negyvas, miręs... Mane saugo iliuzijos skraistė. Aš tik atrodau žmogumi, - nuliūdo Dravenis.
- Nenusiminki, aš galiu pamilti ir slibiną...
- Ačiū, princese, pažadu nesuvalgyti tavęs, - nusijuokė Dravenis, - apsvaigę nuo likimo malonių, mes pakilsime it apvalūs oro balionai ir skrisime pripūsti laimės oro.
- Kur važiuosime? – paklausė Giedrė.
- Grįšime namo, - tarė Dravenis.
Neprailgo kelionė. Dravenis lengvai surado dėdės Arvydo namą.
- Niekas nepasikeitė, - nustebo Giedrė, - atrodo, kad mes nebuvome niekur išvykę.
Pasitikti išbėgo dėdė Arvydas.
- Ar rūsyje vis dar guli Žalčio akmuo? – paklausė Dravenis.
- Taip, o kur jis galėjo dingti, - nusijuokė šamanas.
- Noriu pamatyti akmenį, - nepasidavė Dravenis.
Rūsyje jų laukė stebėtinai paprastas, bet neįprastai stebuklingas akmuo.
- Štai trys dėmelės – paslaptingi mygtukai, - nudžiugo Dravenis.
- Gal nori juos paspausti? - šyptelėjo dėdė Arvydas.
Dravenis prislinko arčiau. Paslaptingos dėmės pradėjo švytėti ir suktis ratu. Netrukus jos užgeso ir dingo nuo akmens paviršiaus.
- Aš jau ne driežinas! – nudžiugo Dravenis.
- Tai Žalčio akmens dovana, - pamaldžiai sušnibždėjo šamanas, - kai atsigręši atgal, nepamatysi net ir driežo šešėlio. Draveni, tu nuspalvinai laiko kontūrus, vizualizavai praeitį. Ant tavo kambario sienų dar ilgai kabos jaunystės peizažai, kol atviri langai pavirs beribiu dangumi...
Neliko rūpesčių, užgeso juoda diena. Dravenis slinko užburta gatve, bet sielos dugne vis dar tvyrojo prieblanda, nukritusių lapų naktis. Trinktelėjo baltas žaibas. Nelauktai atėjo keista užmarštis. Nukrito sunki minčių našta. Nušvito akys. Dravenis regėjo tolimų pasaulių grožį.
Virš stogų driekėsi bekraštis dangus. Mėnulio jūrose ošė laimingos girios. Aukštoje žolėje miegojo apsnigtos varnos. Per Dravenio veidą žingsniavo balti padangių sapnai. Artėjo šviesi susikaupimo valanda. Palaima.
Už minčių horizonto tvyrojo tylos pasaulis ir išsvajota ramybė. Jau atvertos baltos debesų durys. Oro pilyje skambėjo vėjo varpeliai. Nepramintais takais bėgo baltos stogų kepurės.
Apako sutrikęs dangus. Bevertės žinios. Nieko nereikia išmokti. Be jokių pastangų skleidėsi nematomi sparnai. Niekas negali prilygti svajonei.
Deja, šviesios mintys neužpildė Dravenio proto. Snaiges pagrobė šaltas lietus. Sunku pažvelgti į save, šlapią, sulytą. Amžina tuštuma. Neišvengiamai nutolo tolimi pasauliai.
Greitas nakties dizainas iki pat tvoros išvyniojo ilgą Chrysler šešėlį. Bejėgiškai svyravo atviri garažo vartai. Sausas vakaras slėpė aksominį požemio gyvenimą. Ne iš baimės drebėjo stiprios Dravenio rankos. Žiauri įtampa ir, be abejo, sunkios pagirios laužė raumenis ir kaulus. Drąsiai putojo šviesus alus. Išgėręs antrą butelį, Dravenis pajuto, kad jo automobilis priklauso kažkam kitam.
Pilka, paralelinė būtybė ketino nugvelbti jo mašinytę. Ir ne tik... Vaiduoklis buvo ginkluotas rankiniu kulkosvaidžiu, plačiu durklu ir švininiu kastetu. Dravenis krito ant betoninių grindų ir skubiai išsitraukė koltą. Paralelinis gangsteris buvo panašus į plastmasinį skeletą. Kas jis? Iš „Akropolio“ pabėgęs agresyvus manekenas? Genetiškai modifikuotas teroristas? Vargu...
Sintetinis grobikas nedvejodamas atidarė dureles, lengvai įsliuogė į automobilį ir užvedė variklį. Ką daryti? Pulti ar trauktis? Ataka? Automobilio šturmas? Nesąmonė... Ne - tik abejonė.
- Taiklus šūvis – tai tiesos intonacija, pergalės virpesys, drąsos dažnis, laimės raktas, - sufleravo pagiringa haliucinacija.
- O ginklas – tai vienintelis metodas ir kelias, - ironiškai pritarė Dravenis.
- Nedvejok... Juodas, paradinis kostiumas išryškins brangaus skeleto instinktus, - džiugiai aiškino nematoma pašnekovė.
Chrysler išriedėjo pro vartus. Staiga Dravenis pasijuto basas, nors avėjo tvirtus, geltonus žygio batus. Užplaukė prisiminimai. Tai kas, kad nugalėti visi atstumai. Tai kas, kad nieko nepasiekta. Delsė mirtis. Gyvenimas it gyvatė raitėsi toliau. Galbūt ratų pabaiga - geltonas smėlis, nepažinti griovių toliai?
Dravenio žvilgsnis užkliuvo už dekoratyvinės vazos. Pigi. Kiniška. Iš kur atsirado ši molinė talpa ir dar su gėlėmis. Dravenis pakilo nuo grindų. Užteks voliotis. Nėra nei automobilio, nei pavojaus. Nieko nėra. Tik dekoratyvinis žvyras ir pelargonijos.
Dravenis skubiai paliko ateivių aneksuotą garažą. Uždara sistema neturi jokių galimybių. Dangaus širdis atlapa - nėra lubų. Ant pasvirusios tvoros lijo kiauras lietus. Džiugino pilki debesys. Dravenis stovėjo baloje, nes ignoravo tuščias ir patikimas garažo lubas. Jis nenorėjo gyventi dykumoje. Dar nebuvo pasirengęs atsiskyrimui, dvasingai vienatvei. Sparčiai augo nervingos minčių piktžolės. Pūtė šaltas vėjas. Kur dingo garažas? O gal jo visai nebuvo? Nesąmonė!
Dravenis atsigręžė atgal ir žaibiškai išsipagiriojo. Garaže stovėjo jo Chrysleris. Valio! Privatus turtas neiškomplektuotas, nepagrobtas, nestruktūrizuotas, neprivatizuotas... Asmeninė nuosavybė nepaliesta.
Pūtė šaltas vėjas. Dravenis jau neabejojo, kad žemėje - daug tamsaus, svetimo proto. Akivaizdi paslaptis - juodas varnų riksmas. Ant garažo stogo užlipo girtas mėnulis. Reikia sugrįžti namo. Dravenis įlipo į automobilį, bet dar neketino niekur važiuoti. Reikėjo numigti, pailsėti.
Užmiestis. Šamano Arvydo namelis, garažas. Kiek toliau dirvonai, miškelis ir, pagaliau, paslaptinga Baisioji lanka. Dravenis neabejojo, kad čia yra patikimai paslėptas veikiantis vulkanas.
Baisiojoje lankoje visuomet, ir žiemą ir vasarą, tvyrojo tiršta migla, o upelio vanduo buvo karštas it arbata... Sunku įžengti į prieblandos klonį. Tvirtas, nepajudinamas rūkas akylai saugojo šventus akmenis. Skvarbi mėnulio akis nepailstamai ieškojo įsibrovėlių pėdų. Audros debesys, nekviestiems svečiams, galando mirtiną žaibo žeberklą. Niekas nenubaustas nepasitrauks iš galios vietos.
Užmiestyje užstrigo naktis. Galima sapnuoti atomines elektrines, radiaciją ir avarijas. Priplėkusį orą sodrino tolima didmiesčio pašvaistė. Įkyri šviesa trukdė miegoti. Dravenis pabudo garaže. Tiksliau, jį pažadino laiškininkas, kuris įteikė paketą ir liepė pasirašyti.
- Skubus, naktinis paštas? - ironizavo Dravenis.
- Galios paštas, - patikslino darbuotojas.
Tik dabar Dravenis pastebėjo, kad laiškininko veidas buvo panašus į vilko.
- Vilkatas! – krūptelėjo Dravenis.
- Nebijokite, - švelniai tarė laiškininkas, - jūs pakviestas ir esate laukiamas svečias...
- Ar aš esu pagrobtas?
- Patariu paklusti, - raudona liepsnele žybtelėjo vilkato akys.
- Ar galiu atsisveikinti su Giedre? – derėjosi Dravenis.
- Jei nori gali atsisveikinti, bet jos nėra namie, - nusijuokė vilkatas.
Dravenis išlipo iš Chryslerio ir iš garažo nusvyravo į namus. Nedelsiant reikėjo pažadinti Giedrę, bet jos lova buvo tuščia. Dravenis nutarė pažadinti dėdę Arvydą, tačiau šamano taip pat nebuvo.
Staiga už sienos jis išgirdo lentpjūvės triukšmą – gaudė staklės, kaukšėjo plaktukai. Drebėjo siena. Gąsdino juodas slenkstis, bet Dravenis drąsiai atvėrė duris ir pateko į didžiulę salę, kurioje darbininkai kalė karstus.
- Štai tavo karstas, - paaiškino stalius, - jau greitai gulėsi medinėje dėžutėje.
- Bet aš gyvas!
- Argi? Ar nepameni, kad žuvai nuo įniršusių indėlininkų minios gindamas Melomano banką?
Aštrus pražūties sąmojis. Tamsus bedugnės juokas. Nebūtis. Gundė nekviestas, neprašytas gyvenimas. Sunku išeiti. Išblyškusį veidą užklojo pilkas kaukolės šešėlis. Blizgėjo lakuotas karsto paviršius. Aštrūs metalinis kryžius pjovė širdį. Neverta ant ilgo pakasynų stalo aukoti gyvą protą. Dravenis pajuto, kaip skeldėja šykščiai atseikėtas laikas. Jis springo nuo dulkių ir smėlio.
Paklaikęs Dravenis išbėgo iš dirbtuvių. Jis panoro patikrinti ar dėdė Arvydas ir Giedrė nepasislėpė namuose, todėl suriko:
- Gaisras! Potvynis! Karas!
Bet niekas neatsiliepė.
- Vagys, plėšikai, teroristai! – nepasidavė Dravenis.
- Užteks rėkti! – sudraudė vilkatas, - verčiau atplėšk laišką.
Dravenis pasijuto pamirštas ir paliktas. Jis piktai atplėšė laišką, tikėdamasis ten rasti atsakymą ir neklydo.
Mielas, Draveni, klausyk vilkato nurodymų. Mes greitai susitiksime. Giedrė.
Dravenis atidžiai pažvelgė į vilkatą ir pradėjo juoktis
- Ir kraupu, ir linksma? – šyptelėjo pabaisa.
- Teisingai, dėde Arvydai.
- Džiugu, kad pažinai... – tarė šamanas ir atvirto į žmogų.
Dravenis ir Arvydas iškeliavo į Baisiąją lanką. Traukėsi rūkas. Artėjo keistas, gaudžiantis garsas. Ritmiškas būgno skambėjimas išgrynino orą ir atvėrė kelią į klonį. Pagaliau keliautojai pasiekė laužą. Giedrė daužė būgną ir šoko aplink ugnį. Dabar tamsa tarnavo šviesai. Saugios žarijos ragino bėgti ugnies taku ir neatsigręžti atgal. Drąsos! Dreba tik šaltos varlių pėdos. Medituoja taiki ugnis. Virš žarijų bedugnės svaigsta tik sutrikęs protas.
- Draveni, iki debesų arti, nes danguje jau nėra sienų. Įbrisk į stiklinę kaukolės tamsą, pažvelk į upės gelmes! – ragino Arvydas.
Ant Dravenio peties nutūpė juodas varnas.
- Draveni, neišsigąsk. Tai ženklas. Iš šventosios ugnies atskrido varnas. Jis kviečia tave bėgti žarijų taku. Nedvejok! Ilgas kelias į kitą pusę... Tegul juoda žeme brenda kiti, nepažinę dangaus. Drąsuoliai renkasi ugnį, - tarsi abejingai kartojo šamanas.
Sunku atsispirti sudėtingam šokio ritmui, varinių lėkštučių dūžiams, būgno gausmui. Ritmas pavergė alkaną protą. Dravenio galvoje virė tamsi košė. Į šipulius sudužo medinė širdis. Dravenis nusviedė batus ir nedvejodamas nubėgo žarijų taku. Pėdas saugojo stiklinis rūkas. Ritmiškas būgno garsas atvėrė kelią į šviesą. Pergalė!
Žvaigždžių tako gale Dravenio laukė Giedrė. Rankose ji laikė sidabrinę taurę. Garavo slaptų žolelių arbata.
- Draveni, išgėręs arbatą tu pavirsi krokodilu. Kai nuplauksi iki Nidos, tavo ateitis bus pakeista... Tik nepasiduoki plėšriems instinktams, nes liksi driežu amžinai, - įspėjo Giedrė.
Dravenis nedvejodamas išgėrė taurę iki dugno. Atlėgo. Ant žemės nukrito skausmas. Sunku įveikti tradicinių požiūrių dirvoną. Skurdi vaizduotė trukdė virsti krokodilu. Transformuotis kliudė lėtas mąstymo greitis. Iš Dravenio nosies lašėjo skystas švinas. Dar nebuvo pasiektas mistinis tobulumas, kai realybė ir iliuzijos, gyvenimas ir mirtis praranda skirtumus.
- Ar atplaukęs į Nidą atvirsiu žmogumi? - kraupo Dravenis.
- Gali neabejoti, - patvirtino Arvydas.
Sustingo liepsnos šešėlis. Dravenis užsnūdo. Jo galvą nukirto vidurnakčio sapnas. Staigiai ir netikėtai prasidėjo virsmas. Nesuvaldomi miražai upe plukdė nakties tamsą. Ant šlapios pakrantės augo sidabrinė viela. Laumės mezgė šarvuotus marškinius karžygiams. Artėjo puota. Vilkai atrideno alaus statinę. Humanišką virvę ir apsiaustą dovanojo pakaruoklis.
Dravenis nuropojo iki upės ir paniro į vandenį. Giedrė verkė, o šamanas Arvydas šoko aplink laužą. Paslaptis – tai švarus garsas, debesų muzika. Miške nėra civilizuoto meno, nėra jokių pažiūrų. Gamta - tai didelė, tuščia drobė ant kurios negalima nieko piešti.
Realybė tapo šiurpiai akivaizdi. Dravenis upės dugne tyrinėjo lėkštes ir ąsočius, tolimą keramiką, molinę protėvių erdvę. Molis slepia keraminę tiesą. Bočių šešėliai netelpa į vandens takus. Upe plaukė šaltas vakaras. Dugne buvo šviesu. Naktis saugojo nugludintus upės akmenis.
Vidurnaktį pradėjo lyti. Upės paviršius tapo slidus. Švytėjo džiaugsmas. Šviesi akimirka. Minčių verpetuose debesų bangos statė ugnies tiltus.
Tirpo dumblas, nuo paskendusių laivų griaučių lašėjo verdanti derva. Vandenyje netirpo smėlis. Naktį verta nematyti saulės, nes virš debesų nėra dviejų akimirkų. Arba diena, arba naktis. Geriau pabusti naktį, kai verda minčių balastas. Nėra kito pasirinkimo.
Dravenis prarijo žuvį. Žūsta visi, nes danguje nėra vandens. Palaimintas tikras kritimas į tikrą tamsą. Vandens paviršius – tai baltos lubos. Po kiekvienu akmeniu yra daug geltono laukinio aukso. Ieškodamos lobio, blizgėjo stiklinės Dravenio akys.
Gelmės ramybė tuščia, lengva tylėti. Dravenis išniro į paviršių. Balti debesys nupiešė mėnulio apskritimą, gyvą mirties akį. Beviltiška miražą pakeisti tikrove. Skamba debesų varpai, beviltiškai trūksta tyro dangaus. Kaip musės skęsta linksmos mintys. Plėšru. Jokios romantikos. Iki kraujo įkaito nakties valanda. Dravenio galvoje degė elektros laidai - negalima išjungti žiaurių minčių.
- Po mano mirties praėjo milijonai metų. Kas vyksta dabar? – atsiduso Dravenis. Neįžvelgiama lemtis. Blanko upės vingis, metas plaukti į Nidą. Ant žemės neliko žemės, danguje – dangaus. Laikas neteko vertės.
Perplaukęs Kuršių marias, Dravenis išlipo į krantą. Nerimas valdė mintis. Veide sukosi mirties sūkurys. Ar pavyks atvirsti žmogumi? Ar pavyks nugalėti piktą lemtį? Danguje nušvito žvaigždė - ugninis likimo žiburys. Veržlus kelias į niekur, į save. Debesys stovėjo vietoje. Danguje neliko erdvės burtams. Liko tik tuščia sąmonė.
Ant smėlio nukrito bevertis krokodilo apsiaustas. Gera būti žmogumi. Prie marių atskrido pavasaris, rėkė alkanos žuvėdros. Sviro sunki galva, svaigino kartus gyvenimo artumas. Šalta žole brido saulė. Prie beržo sulinko mėnulis. Praeitis matavo žemę. Paslydo Dravenio šešėlis. Įskilo rasoti akmenys. Nidos prieplaukoje baigėsi nevilties takai.
Laimės nelaukia laikas. Iš atminties byrėjo medžių žiedai. Blizgėjo slidus dangus. Čiuožė žuvėdros. Žali toliai. Dravenio akys nematė ribų. Pavydus vėjas it kamuolį spardė stiklinį mėnulio diską. Reikia tikėti žaibu ir pabusti.
Kažkas purtė Dravenį. Pagaliau jis atsimerkė. Lauke buvo tamsu. Degė laužas. Velniškai pykino. Giedrė apvertė Dravenį ant šono.
- Dabar vemk!
Slaptu judesiu mergina spustelėjo Dravenio pilvą ir pasitraukė į šalį. Pasklido šiurpi smarvė, iš Dravenio burnos tekėjo juoda košė. Pagaliau skrandis tapo tuščias, nušvito Dravenio akys.
- Sveikinu, tu išlaikei bandymą, dabar tu švarus, - užbaigė apeigą Giedrė.
Į langus jau beldžia saulė. Rytas dar miega. Nepabunda. Dangaus stiklą pramuša lietus. Kiaurai. Šypteli debesys. Sumirksi elektrinis mėnulis. Sulinksta čerpių stogas. Nuo lubų nukrenta gabalėlis kreidos.
Dravenis stebi savo mintis. Nori suvokti jų reikšmę. Į baltas eiles rikiuojasi padriki žodžiai. Ramu. Metaforos pašalina stresą. Klausytojų nėra. Eiles girdi tik sienos. Dravenis tyli. Nekalba. Rašo.
Uždari langai slepia dviprasmišką priemiesčio juoką. Kosėja geležinkelio bėgiai. Rieda vagonai. Mąstyti trukdo statūs gatvių kampai. Apvali diena. Plokščias ciferblatas. Juda laikrodžio rodyklės. Tylus vasaros vakaras apsuka medinį namą. Ratu.
Bunda duslūs gatvių žibintai. Ant asfalto krenta obelų žiedai. Ankstyvas pavasaris. Galbūt ruduo. Gal sniegas. Į duris beldžia nuskurdę šaligatviai. Svarbi tik palangė. Gėlė. Už stiklo kitas namas. Bevertis žvilgsnis. Morali tvora. Akys mato tik artimą pasaulį.
Lengva pasiekti sieną. Kartoninė kaukolė valdo mintis. Orbitinė mechanika paslėpta galvoje. Sunku paspausti baltą mygtuką. Išjungti save. Pasiekiami tik rojalio klavišai. Skambina Giedrė. Ilga melodija keliauja tiesiai į smegenis. Nestringa. Ausyse.
Sugirgžda durys. Įeina dėdė Arvydas. Šamanas. Jo rankose degtas molis. Kvadratinė plokštelė. Nuskeltas kampas. Runos. Artefaktą pratęsia bereikšmis šešėlis. Nežinia. Raktas už durų. Už lango. Toli.
Neatlaikęs įtampos Dravenis išbėga į gatvę. Asfaltas trenkia į veidą. Įsijungia užblokuota atmintis. Ant šaligatvio du nematomi skaičiai. Nulis ir devyni. Formulės dalis. Galbūt. Įslaptinta skeveldra. Neverta skaičiuoti. Šifruoti. Spėlioti.
Po smūgio sunku. Iki mirties trumpas atstumas. Negyvėliai lengvai pasiekia žvaigždes. Neverta džiaugtis. Dravenis nusišluosto nuo veido kraują. Sugrįžta namo. Giedrė skambina rojaliu. Šamanas geria arbatą.
- Draveni, nurimk. Nereikės skristi oro balionu. Lėktuvu. Sraigtasparniu, - aiškina šamanas.
- Supratau. Pakilsime sklandytuvu, - atsako Dravenis.
- Skrydis pakeistas kelione miškais. Kloniais, - dainuoja Giedrė.
- O jei aš atsisakysiu? – abejoja Dravenis.
Giedrė nustoja skambinti. Trinkteli rojalio dangtį. Piktas gestas įkalina juodus klavišus. Ir baltus. Reikia muzikos. Laisvės. Dabar.
- Arba šamanas. Arba lavonas. Pasirinkimo nėra, - kraupsta Dravenis.
- Mano vietą užimsi tu. Raganaitė Giedrė bus tavo mergina. Tu jau pasiekei ankstyvą nežinojimo pakopą. Vizijos. Tikrovė. Jokio skirtumo. Tu. Ne tu. Nepamiršk, - aiškina šamanas.
- Pasaulis. Holograma. Matrica, - mąsto Dravenis.
- Tavo sąmonė. Dangaus erdvė. Be jokios krypties. Tarp minčių. Tušti atstumai, - aiškina šamanas.
- Esu šamanas. Toks gimiau, - patvirtina Dravenis.
- Kelionei turi pakakti miškų. Jie jau yra. Nesutiksime aukštų kalnų. Pažvelgsime į debesis. Nereikės kopti. Kristi. Prasmegti sniegynų properšose. Sušalti kalnų viršūnėse. Į ledą. Neprireiks burių. Aukštų stiebų. Perbrisime upelius. Perplauksime upes. Be valčių, - moko šamanas.
Paprastas smėlis neapkrėstas auksu. Žygis dydis. Paprastumu. Šamanas džiaugiasi kasdienybe. Taip pasiekia meistriškumą. Be žolelių arbatos. Be raudonų musmirių kepurių.
- Žinai, kas esi? – paklausia Giedrė.
- Nenoriu žinoti, - tarsi pritaria Dravenis.
- Galime grįžti atgal, - nelauktai pasiūlo Giedrė.
- Neverta, - atsako Dravenis.
Dravenis laimi. Naują tikslą. Sėkmę. Kilnų atleidimą. Žygis. Abejonių pabaiga. Spygliuota viela. Tikri sėkmės reljefo kontūrai. Tvirtas klajūno žvilgsnis. Į laisvę.
Ant lietaus tilto dega žolė. Žalias akimirkos karštis. Geltonas vanduo gena saugią akimirką. Auksą. Dravenio širdyje. Sūrus vanduo. Amžina sekluma. Šimtai liūdnų minčių. Gera keliauti. Be tikslo. Padangėje žaidžia laisvas vėjas. Upėje skęsta vieniša sala.
Pastanga. Tik akimirka. Veiksmo ugnis. Deganti širdis. Šaltas žvyrkelis. Ant mėnulio ašies sukasi diskas. Šoka naktis. Beribė žaibo styga. Dūžta elektrinis krištolas. Be šukių.
Eglių periskopai stebi debesis. Iki tikrovės tik vienas žingsnis. Virš slėnio tamsūs kalnai. Žvaigždžių tamsa.
Neįmanomi grioviai. Slidūs troškimai. Diena virsta vakaru. Sparčiai. Pliką akį traukia ryškus miražas. Linksma spalva. Sunku rasti matinius siekius. Plati takoskyra. Ilgas abejonių koridorius. Išblukusios pušų sienos. Prinokę spygliai.
Piliakalniai nežiūri į žmones. Pavargę žingsniai numeta batus. Į šalį. Juokiasi minkšti kelmai. Smėlyje tirpsta akys. Nukrenta sunki kuprinė. Piliakalnio aikštelėje nėra paslapčių. Jokių. Po velėna tik žemė. Šamanui nereikia artefaktų. Lobių. Paslapčių.
Bukos mintys. Tikslūs kvailysčių atstumai. Prikaltos žvaigždės. Ir mintys. Apgaulinga kaukolė. Minkštas skeletas. Lakus protas gimdo energiją. Šamanas bėga nuo asfalto. Betono. Apeiginiame lauže sudegina architektūrinį blogį.
Žole brenda varnų neišperėti traukiniai. Nerimas. Aštrios proto žabangos. Plėšrus voras Draveniui mezga laisvės apsiaustą. Slibino ugnimi dega žalios šamano akys. Geležinės varlės galanda aštrų nakties sapną. Ledo kalaviją. Į tolį žiūri senas akmuo. Auga oro pilys. Matymo lauke.
23. Apgaulinga palaima
Prekybos centre baigėsi įkvėpimas. Atslūgo pakili, poetinė nuotaika. Nutrūko eilių srautas. Tuštėjo galva. Didžiulė salė vogė Dravenio mintis, blokavo galingą transliacijos srautą. Nutolo tolimi pasauliai. Prekių stelažai nutildė kosmoso balsą. Seko sveikata. Dresiruoti šaldytuvai siurbė energiją. Slidi grindų danga pakirto valią ir kojas.
Dirbo tik rankos ir akys. Į krepšį įkrito arbatos dėžutė, meduolių pakuotė, šokolado plytelė. Jokių prošvaisčių. Prieš akis - ilga eilė ir kasa. Visiška izoliacija. Uždara erdvė – be debesų, be horizontų. Bilietas į laisvę - plastikinė banko kortelė.
Sustingo nevilties akimirka. Pulsavo minkšta banknotų tyla, kukli centų ramybė. Už pirkinį tenka mokėti. Didžiausią kainą.
Kai Dravenis išėjo iš prekybos centro, smegenyse nutrūko styga. Užgeso trečioji akis. Nutilo miestas. Sintetinė prabanga anuliavo kuklią Dravenio laimę. Jį vėl prislėgė pilka kasdienybė, ateities baimė.
Dravenis suabejojo:
- Ar galima mirti dykai?
- Ne, tik už pinigus. Tik už eurus, - sufleravo nematoma Giltinė.
Mirtis bodisi litų. Brangi Anapilio erdvė. Gera augti dangoraižių stikle. Saugiai laukti pabaigos. Ramu. Greitas, aštrus ir demokratiškas dalgis šienauja elitą. Lengvai ir tauriai miršta milijardieriai, milijonieriai.
Akcija - atviros šaligatvių duobės, gilūs kanalizacijos šuliniai. Atviri ir neuždengti. Jokių ekskavatorių.
- Kas užkas mano skurdą? – riktelėjo Dravenis.
Šalia judraus greitkelio neturtėliai laukė Giltinės. Švilpė devalvuotas sniegas. Šlapia jausmų audra. Imitacinė laimė. Vitrinoje - saldūs vampyrų veidai. Negyvos, postmodernios šypsenos. Aukšta nakties mada.
Sunku, beveik neįmanoma išjungti miestą, paneigti turčių pasaulį, iš atminties ištrinti godumą ir netikrą save.
Kaip sakė Guru Guru, „kartą tiesiog – tik pyst – ir nušvitau“.
Ir nieko daugiau nepasakojo. Replėmis turbūt nebūtum iš jo ištraukęs visų detalių. Nei apie Bo medį, nei apie daugiadienes meditacijas, tantrinį seksą, nei juolab apie transcendentines keliones savo ir kolektyvinėje pasąmonėje.
Tačiau geras Guru Guru bičiulis Dravenis, su kuriuo jie bendraudavo nedažnai, bet labai maloniai, suvokė, kokia prasmė slypi lakoniškame Guru Guru atsivėrime.
Dravenis improvizavo: „Turbūt tau pavyko susikoncentruoti. Ko gero, išmokai nepykti. Gal net kažkam atleidai. Arba tądien padarei gerą darbą.“
Guru Guru stojiškai tylėjo. Nes tik jis žinojo tiesą.
Nušvisti pragariškai sunku. Todėl, kad tai labai lengva.
Taigi Guru Guru stojiškai tylėjo. Išgirdęs stulbinančią naujieną, Dravenis nenustygo vietoje ir pradėjo rėkti. Guru Guru neabejotinai žinojo ( gal ir praktikavo šią ekstremalią terapiją ), bet vis dėlto nutildė Dravenio staugimą:
- Nepamiršk – tu miške! - kvatojo Guru Guru. - Žinau, didžiausia profanacija - komentuoti nušvitimą, bet tradicija nepalenkiama - reikia kito meistro patvirtinimo. Antraip nušvitimas nėra autentiškas.
- Jei aš rėkčiau didžiuliame prekybos centre, ar tai būtų pakankamas patvirtinimas, - sukluso Dravenis.
- Būtinas ir pakankamas, - rimtai atšovė Guru Guru.
Draugai tylėdami slinko mišku. Tarsi be tikslo. Sunku pasakyti, kas buvo lyderis, o kas vasalas. Nei viena, nei kita. Simbiozė. Magneto polių vienybė. Partnerystė.
- Draveni, jaučiu, kad jau arti tavo namai.
- Tai ne mano namai, bet šamano troboje tu būsi saugus.
Guru Guru sukluso:
- Kas persekioja mane?
Dravenis nuliūdo, nes jo priešai jau tapo Guru Guru priešais.
- O tavo draugai mano draugais, - parvirtino Guru Guru.
- Tu perskaitei mano mintis...
- Jos užrašytos ant tavo veido. Tu atviras. Tai pavojinga, gali net ir pražudyti. Kai prireiks, aš tau paskolinsiu iš Afrikos atvežtą kaukę, - pažadėjo Guru Guru.
Pagaliau miškas pasibaigė ir draugai pamatė šamano Arvydo namą.
- Kviečiu į svečius, - be jokių ceremonijų pasiūlė Dravenis.
- Noriai, - patvirtino Guru Guru.
Draugus pasitiko Giedrė ir Arvydas. Mergina jaudinosi, nes Dravenis jau savaitę buvo dingęs. Tik dabar Dravenis pastebėjo, kad Guru Guru turėjo krepšį.
- Ponios ir ponai, - pabrėžtinai iškilmingai prabilo svečias, - noriu jus pavaišinti duona.
- Iš prekybos centro? - įkando Giedrė,
- Ne, iš malūno...
Guru Guru labai atsargiai perpjovė duonos kepalą pusiau ir ištraukė mobilų telefoną.
- Matau, jaučiu pagarbų nusistebėjimą... Puiku. Esu sužavėtas. Skambutis iš šio aparato nesusekamas. Tik vienas.
Guru Guru surinko numerį ir ilgai laukė. Jo veidas buvo ramus – jokio nekantrumo ir nerimo. Pagaliau abonentas atsiliepė.
- Ar matai mano koordinates? Puiku. Vežk agurkus...
Guru Guru numetė mobiliuką ant žemės ir stipriai trenkė kaustytu bato kulnu. Aparatas sudužo į šipulius. Šamanas Arvydas nusijuokė:
- Šiukšlės!
- Velniop šiukšles! Atneškite degtinės ir svogūnų, - įsakė Guru Guru.
Dravenį nustebino, kad šamanas nė kiek neužpyko, net buvo labai patenkintas. Puikia proga išgerti? Negali būti. Nesąmonė. Pagaliau Arvydas atnešė butelį samanės, o Giedrė - svogūnus ir stiklines. Guru Guru dantimis atkimšo kamštį ir pauostė.
- Klasika! Aš visiškai nevartoju alkoholio, bet dievinu išimtis. Reikia sutvirtinti mūsų sąjungą. Tuoj atvyks mano kolegė ir veiklos planas paaiškės. Draveni, išpilstyk balzamą.
Kai taurės buvo pilnos ir kambarį užtvindė aitrus bravoro kvapas, Guru Guru paragino:
- Į sveikatą ir iki dugno!
Puotos dalyviai apstulbo. Taurėse buvo vanduo. Guru Guru triumfavo:
- Paragaukite ir duonos – ji šventa...
Šamanas paėmė samanės butelį ir atsargiai paragavo. Vanduo, šaltinio vanduo.
- Iš Duobelės šaltinio, - patvirtino Guru Guru.
- Aš esu šamanas...
- O aš Guru Guru...
- Lygiosios! – patvirtino Dravenis.
Draugai nusijuokė. Kieme sucypė stabdžiai.
- Atvažiavo mano sekretorė, pagalbininkė, mokinė, kolegė... – nudžiugo Guru Guru. - Ji atvežė slaptus dokumentus ir artefaktus, bylojančius apie kukliame ir visų pamirštame Lietuvos piliakalnyje užkastą piramidę.
Po šios frazės nustebdavo net daug matę medituotojai, lėto gyvenimo propaguotojai, ką jau ten tie, kurie visur skuba.
„Tikrai. Niekada“, – tiriančio Dravenio žvilgsnio abejones išsklaidė Guru Guru.
Tyla.
Lyg ir turėjo nuskambėti: „Kodėl? Tu juk Guru Guru. O gal apsišaukėlis? Sektantas? Pamišėlis? Kas tu?“
Nenuskambėjo.
Dravenis, pasirodo, irgi niekada nebuvo meditavęs, tačiau šią tiesą buvo linkęs nutylėti. Guru Guru nebuvo toks kuklus, jis mėgdavo pasigirti, kad niekada nemeditavo, tuo pačiu stebėdamas savo stebėtojus.
Vis dėlto sau pačiam Guru Guru (tik vieną kartą, netikėtai, nes atsakymai jam nerūpėjo, kaip ir klausimai, jis tiesiog gyveno) yra pareiškęs (kalnuose, vienuolyne): „Todėl, kad gyvenu Meilėje.“
The Industrial Game* Interliudija, susapnuota 2005 m. liepos 3 d., apie 6 val. ryto
Dievas nepalaimino šio amžiaus
Jį sukūrė žmonės
Žmonės jį jau ir sunaikino
Gyvename griuvėsiuose
Geometrine progresija didėjančių dangoraižių
Ir nežinia kur vedančių painių greitkelių
HIGHWAY** – tai kitas mūsų amžiaus vardas
Tai Žaidimo vardas
ŽAIDIMAS PRASIDEDA
Nenoriu minėti savo tikrojo vardo. Ir visi kiti čia minimi vardai nėra ir niekada jau nebus tikri. Turiu patikimų žinių, kad kai kam labai norėtųsi žinoti tikruosius vardus. Vietos? Jos gali būti bet kur. Tad pasitelkite vaizduotę ir, be abejo, kantrybę, jų tikrai prireiks.
Žaidimas tradiciniu laiko suvokimu prasidėjo visai neseniai – prieš 88 dienas. Tačiau tik po kiek laiko supratau jo tikslą.
Tai – karas. Visuotinis. Prieš visus. Anoniminis. Prieš žmones, lekiančius greitkeliais, plušančius didžiuliuose ir ne tokiuose dideliuose dangoraižiuose, gyvenančius dėžutėse, pamiršusius savo žmogiškumą. Atsidavusius “gamink ir vartok” sistemos vergus, tik retkarčiais prabundančius iš savo sapnų. Bet prabudimas – skausmingas, todėl vergystė iš pradžių atrodo išsilaisvinimas. Ir jie vėl nugrimzta į sistemą, laukdami dar vienų suplanuotų atostogų. Kaip aš. Iki Tos dienos.
- Tau tikrai reikia pailsėti, Bertai, - jau kelintą dieną įkyriai siūlė kolegos, matydami mano pajuodusius paakius. Darbas kėdėje prie kompiuterio 10, 12, o neretai ir 18 valandų per parą daro savo.
Kai ši frazė galutinai įsiėdė į mano dūzgiančias smegenis, buvo penktadienis. Taigi, paskutinė darbo savaitės diena, kaip tik priešpiet. Tada į kontorą užėjo mergina.
*
Angl. industrinis žaidimas. Čia turima galvoje ne sunkioji ar lengvoji pramonė, nors sąsajų su jomis esama, bet XX-XXI a. suvokimo koncepcija, atsispindinti šiuolaikinėje kultūroje. Industrinis amžius – tai modernas, post-, postpost- ir t.t. modernas, apimantis visas mūsų suvokimo sritis. Industrinis amžius – romantizmo kapinės su kartais jose pasirodančiais praeities vaiduokliais.
** Angl. greitkelis.
Dravenį stebino tariamas Guru Guru neveiklumas, kol jis suprato, kad tikroji veikla yra viduje - ne išorėje. Bet Dravenis nedrįso to pasakyti, nes nujautė, kad Guru Guru būtinai paklaus – kur yra išorė, o kur – vidus? Šis netikėtas atradimas pagimdė naujas, dar stipresnes abejones. Kodėl Guru Guru nemedituoja? Ką jis slepia? Ką nutyli? Guru Guru neslapukavo - Dravenis dar nebuvo pasiekęs meistriškumo tiesiog būti, tiesiog gyventi, ką jau bekalbėti apie gyvenimą Meilėje.
Dravenis prisiminė Kon-gan‘ą apie plytos šlifavimą ir tik dabar suprato jo tikrąją prasmę. Negalima, neįmanoma ir nereikia tobulinti to, kas tobula. Guru Guru savo protą užpildė Meile ir tai buvo jo meditacija. Dravenis pajuto keistą lengvumą. Atsivėrė tikroji kalba, bet jis negalėjo ištarti nė žodžio.
- Draveni, pažvelk į rėkiančias žuvėdras ir tylėk, kol tavo akyse ištirps geltona pienių spalva. Neužsnūsk, prarijęs sunkų, migdantį gyvenimo akmenį, negrimzk į gilų sapno dugną, - aiškino Guru Guru, - atmink, kad bejėgis yra lietus, nes veidrodinė bala slepia tavo tikrąjį veidą.
- Iki dugno išgėręs mirtiną gyvenimo kokteilį, nesugebėjau nueiti iki kapinių, - atsiduso Dravenis, - kitai kojai prireikė kitos taurės... Prisipažįstu, aš niekada nemeditavau, aš tik gyriausi ir gėriau... Apsvaigusiose akyse man dvejinosi blaivus dangus. Aš džiaugiausi dviem mėnuliais...
- Dabar, nenudegęs pirštų tu gali užpūsti pakasynų žvakę ir su naktiniais drugiais pakilti į liepsnojantį dangų. Bet tu dar nepatyrei palaimos, nes tavo širdis tuščia. Tu bijai savo širdį užpildyti Meile.
Draugai tylėdami ėjo lauku, kol pasiekė upę. Spėriai temo. Rūkas paslėpė miško kontūrus, o siauras, medinis tiltas ištirpo, nepasiekęs kito kranto. Lauke buvo tuščia, nes neliko jokių sienų.
- Ar pavyko ką nors sužinoti apie piliakalnyje paslėptą piramidę? – paklausė Dravenis.
- Sunku naktį pagauti upę, geriančią šaltą lietų, - nusijuokė Guru Guru, - verčiau grįžkime gerti arbatos.
Guru Guru ir piramidžių santykis buvo keistas. Negalima sakyti, kad jis jų nemėgo, taip pat sunku būtų teigti, jog bijojo. Bet piramidės jo gyvenime buvo svarbios. Prieš atsakydamas Draveniui, jis prisiminė viską, ką žinojo iš savo (pa)sąmonėje paslėptos informacijos apie piramides.
Gazos piramidės Guru Guru nepatiko – popsas. Kažkoks mažas kambarėlis – viskas, ką buvo leista pamatyti. Slogu, ne gyvybės tai kupinas pasaulis. Finansinės piramidės irgi nepatiko – sukčiams tai. Merkinės piramidė – įdomus dalykas, tačiau pabendravus su jos kūrėju susidarė įspūdis, kad ji skirta snobams ir bepročiams.
Kadangi Guru Guru buvo tik beprotis, bet tikrai ne snobas, jis ieškojo savosios piramidės. Visą gyvenimą. To nė nenutuokdamas, jis kasdien lipo laipteliais į savo statinį, jungiantį žemę ir dangų. Ir tik suradęs Ją (vardo Guru Guru neskubėjo atskleisti), suvokė, kad piramidė jau pastatyta, žemė ir dangus sujungti.
„Ar piramidė išaukština žmogų, ar žmogus ją? Kas ką stato – žmogus piramidę ar piramidė žmogų?“ – blaškėsi tarp ne-klausimų ir ne-atsakymų Guru Guru.
Kartą apie tai užsiminė Jai. Kaip ir įprasta, Ji atsakė paprastai ir aiškiai (tai buvo viena iš daugelio jį žavinčių Jos savybių): kvailiuk, mes abu su tavim ją statėme, ėjome į viršūnę iš skirtingų jos pusių, kol galiausiai priėjome ją ir susitikome.
Guru Guru, gavęs paprastą ir aiškų atsakymą, kiek sutriko. Bet Ji buvo teisi: tikroji piramidė yra jaukumo paieškos, lapių ir mažųjų princų žaidimas. Jiedu šio žaidimo partiją sužaidė – ačiū Aukščiausiajam – tobulai.
Tačiau Dravenio piramidė kiek neramino, baugino savo kitokybe. Todėl apmąstymai ir prisiminimai Guru Guru nelabai tepadėjo.
Ir jis pradėjo sakyti: „Ten, kur niekada nepakyla ir nesileidžia saulė, kur horizontas būna ranka pasiekiamas, o tamsa spindi labiau už šviesą, keliauju. Nebijau baimės ir baimė manęs nebijo, nes esam mes vieno kūno, vienos sąmonės, vieno siekio...“
- Mano piramidė egzistuoja nepasiekiamoje erdvėje, Galios taške, prieblandos zonoje, ji nesurandama, o jos paieška yra mirtinai pavojinga, - gyrėsi Dravenis.
- Tavo piramidė – tai oro pilis? – paklausė Guru Guru.
- Beveik įspėjai... – ne itin noriai patvirtino Dravenis.
- Kodėl beveik? Tavo piramidė – tai fikcija, vaizduotės vaisius, vaikiška svajonė, - patikslino Guru Guru.
- Keliaukime į mano piramidę, ir tu viską pamatysi, viską patirsi...
- Tikiuosi, nereikės gerti musmirių balzamo? – sunerimo Guru Guru.
- Būk ramus - jokių haliucinogenų. Pakaks šamano apeigos, - nusijuokė Dravenis, - dėdė Arvydas - puikus laukinės teurgijos specialistas.
Sutemo. Prasidėjo slapta apeiga. Monotoniškai skambėjo šamano būgnas. Guru Guru skeptiškos abejonės kartu su dūmais pakilo virš liepsnos liežuvių ir sudegė lauže. Nakties tamsoje formavosi nauja, įtaigi iliuzija. Guru Guru drąsiai nusigręžė nuo realaus (o gal taip pat iliuzinio!?) pasaulio ir atsidavė kerinčiam vaizduotės žaismui.
Guru Guru iš transo pažadino aštrus garsas. Beveik sprogimas. Šamanas perlaužė sausą pušies šaką pusiau. Skilo vientisa naktis, bet Guru Guru pabudo ne pakeistoje realybėje, ne sapne ir ne paralelinėje erdvėje. Jis trumpam nuklydo į Dravenio svajonių ir vizijų pasaulį.
Įžūliai riktelėjo nepastebima varna. Į baltą debesų nugarą įsmigo aštrus mėnulio diskas. Guru Guru nė kiek neišsigando, jį sekino žiaurus troškulys. Guru Guru atsegė kuprinę ir, suradęs termosą, išgėrė karštos arbatos. Dabar buvo galima įvertinti situaciją ir imtis veiksmų. Prie užgesusio laužo jis buvo vienas. Lėtai aušo. Pagaliau, Guru Guru pievoje pastebėjo Dravenį, Giedrę ir šamaną Arvydą. Dravenis stovėjo ant aukšto akmens.
- Ant mano veido niekada neišbluks vėjo ištatuiruoti eilėraščiai. Aš paaukojau visas mintis svajonių simetrijai ir jums neprireiks auksinio pjūvio – galėsite lengvai iš mano skeleto išskaptuoti valtį, kelionei į Tolimus pasaulius, - pakiliai dėstė Dravenis.
- Draveni, palik ramybėje savo poetinį skeletą, - nusijuokė Guru Guru, - kelionei link piramidžių mums reikia tavo legendinio Chryster‘io.
- Puiku! Bet reikės visiems nerti į ežero gelmes, - įspėjo Dravenis.
Giedrė, šamanas Arvydas, Dravenis ir Guru Guru pamiršę nusirengti, nedvejodami nuplaukė į ežero centrą, įkvėpė oro ir nėrė į drumzliną gelmę. Ežeras buvo negilus ir jie greitai pastebėjo paskendusį automobilį. Dravenis atidarė Chrysler‘io duris ir paragino skubiai lipti į vidų. Žaibiškai užsivedė variklis ir automobilis šovė it strėlė.
Lengva išbristi, jei krantas arti ir ilgas atabradas nepakerta ratų. Delsė pulti rykliai, nes jų nebuvo. Aštrūs plėšrūnų dantys dulkėjo kolekcininkų lentynose, laukdami neišsipildžiusių aukų. PagaliauChrysler‘is išplaukė į krantą. Valio! Visų drabužiai buvo sausi.
- Kodėl mes nesušlapome? – nustebo Guru Guru.
- Ežeras – tai gudri maskuotė, - aiškino Dravenis, - viskas, visuose galimuose ir negalimuose pasauliuose yra netikra, efemeriška ir vaiduokliška. Šią tiesą supratau dar būdamas vaikas, kai pažvelgiau į spindinčias parduotuvių vitrinas. Tada aš tvirtai apsisprendžiau, kad nebūsiu stilingu manekenu, ryjančiu sintetinį maistą ir spoksančiu į kvailą televizorių.
- Na, o kinas? – pasiteiravo Guru Guru, prisiminęs, kad Dravenis ilgai dirbo kino mechaniku.
- Dievinu kiną, tikrą, medžiaginį ekraną, magišką projektoriaus spindulį, kerinčius spalvų pasaulius... Iš praeities sugrįžo primirštas kino skonis, noriu tikros duonos ir tikro alaus, - susigraudino Dravenis, - bet, jums leidus, noriu sugrįžti prie piramidžių temos.
- Kiekviename Lietuvos piliakalnyje yra slaptas portalas... – aiškino Giedrė.
- Džiugu, kad neprireiks kasti gilių tunelių ir šachtų, ieškoti slaptų salių, bibliotekų, paslėpto erdvėlaivio, ar dar kažko... – ironizavo Guru Guru. - Ar žemėje yra bent vienas specialistas, galintis atverti slaptus portalo vartus?
- Turbūt ne... – abejojo Dravenis.
- Vadinasi, mes pasmerkti, - nuliūdo Giedrė.
- Išgelbėti! – patikslino Guru Guru, - nes, jei, pavyzdžiui, aš atverčiau portalo vartus – galas mums visiems. Mus energingai medžiotų visos slaptos draugijos ir visų šalių žvalgybos. Atvėrę vartus, mes privalėtume kuo greičiau dingti iš šio planetos ir niekada negrįžti, o aš to nenoriu...
- Kodėl? – nustebo Giedrė.
- Aš negaliu palikti savo Mylimosios...
- Suprantu, tave... Dravenis mane paliktų nesudvejojęs, - apsiverkė Giedrė.
- Giedre, ar tu nori, kad dėl tavęs aš atsitrenkčiau į pakelės medį? - pyktelėjo Dravenis.
- Vaikučiai, liaukitės, - sudraudė šamanas Arvydas.
- O kur mes važiuojame? - norėdamas neutralizuoti bręstantį konfliktą, pasiteiravo Guru Guru.
- Namo, nors aš ir neturiu namų... - liūdnai tarė Dravenis.
- Neradom piramidės, bet neverta nusiminti. Draveni, tu esi poetas ir gali eilėmis įprasminti šią liūdną situaciją, - pasiūlė Guru Guru.
- O gal parašyti sau nekrologą? - nusijuokė Dravenis. - Kad jums nereikėtų vargti...
- Draveni, nejaugi tu nepastebi gamtos grožio? – aprimo Giedrė.
- Pasiduodu. Jūsų viršus. Liksiu amžinu smaragdinio slėnio pacientu. Manau, neverta neartuose dirvonuose auginti rugių, nes vilkauogių derlių jau aneksavo iškirsti miškai...
- Kitai sakant, neverta tęsti paieškų, - patikslino Guru Guru.
- Ekspedicija baigta! – nusijuokė Giedrė.
- Pabaigos nėra, nes mes paveldėjome ilgą sąrašą nenuveiktų darbų.
Tarsi patvirtindami Dravenio sentenciją, ant priekinio automobilio lango pabiro ąžuolo lapai, bet nepramušė stiklo. Dravenis įjungė valytuvus. Šmėstelėjo guminės šluotelės, ir automobilis sustojo. Virš piliakalnio švytėjo stiklinė piramidė. Iš giedro dangaus trenkė žaibas. Piramidė pakilo į orą ir greitai pradingo.
Po suaidėjusių žodžių stojusi tyla tartum įgijo raudonio pospalvį. Nauja kelionė prasidėjo. Į Piramidę.
- Snobai niekina cirką, - aiškino Guru Guru, - bet joks išpuikęs šoumenas nesugebės žongliruoti deglais, eiti lynu virš bedugnės, važiuoti vienračiu dviračiu...
- Šoumenas – tai klounas, – patvirtino Dravenis.
- Tu klysti... Cirko klounas – tai universalus artistas, ne TV ekrano menkysta, ne apgailėtinas juokdarys, – aiškino Guru Guru. - Mes esame puiki komanda ir galime nuveikti bet ką... Įsivaizduokite: į nykų priemiestį atvyksta cirkas... Būtų linksma, ir užsidirbtume truputį pinigėlių... Dėdė Arvydas būtų magas, Giedrė – lyno akrobatė, Dravenis – klounas, o aš tramdyčiau tigrus...
- Tigrų Lietuvoje nėra. Yra tik laukiniai katinai, - patikslino Dravenis.
- Tu teisus - tigrų nėra, bet yra lūšys! Tarsi problema išspręsta, bet aš, deja, jau praradau norą suburti trupę, - nuliūdo Guru Guru.
- Ir kodėl? – nustebo Giedrė.
- Aš nežinau tokių cirko triukų, kurie eliminuotų balaganą, viešpataujantį Lietuvoje. Užakusios žmonių sąmonės neatvers joks mago fokusas, joks akrobato rankų ir kojų miklumas nepanaikins bedarbystės, o dresiruoti plėšrūnai darbo biržoje sukels tik paniką...
- O gal tereikia tik vieno genialaus klouno ir mūsų vargana šalis suklestės? - svarstė Dravenis.
- Įdomus minties viražas... Vieno aktoriaus spektaklis tuščioje scenoje ir tuščioje salėje, - samprotavo Guru Guru, - pergalė vakuume – štai kur tikras menininko pašaukimas...
- Manau, kad tai politiko svajonė, - pertraukė Dravenis.
- Spektaklis kalėjimo vienutėje? – kraupo Giedrė.
- Ne, vaidyba už neperregimos širmos, kūryba už uždarų užuolaidų, kai niekas nestebi, nefiksuoja, nefotografuoja, nestenografuoja menininko įkvėpimo...
- Taip... – ironizavo Dravenis, - artistas yra hermetiškai izoliuotas. Jis nemato gyvenimo kaitos – nei progreso, nei regreso... Nemato nei atominių grybų, nei derlingų laukų, nei silikono slėnių...
- Tuomet įvyksta stebuklas! Kūrėjas nepastebimai priartėja prie kruopščiai slepiamo būties tikslo ir palengva atskleidžia visas visatos paslaptis...
Klausytojai reikšmingai tylėjo.
- Negirdžiu plojimų, - nusijuokė Guru Guru, - todėl, manyčiau, mano kalba dar nebaigta. Norėčiau priminti, kad savanoriškas atsiskyrimas – tai didžiausias nuotykis. Mes nepastatėme cirko palapinės, išrankios publikos nenustebinome stulbinančiais triukais, neužsidirbome pinigų ir, matyt, todėl mūsų širdis užliejo motyvuota liūdesio banga... Neverta nusiminti! Likimo ratai vienu metu sukasi į skirtingas puses ir bet kurį žmogų, anksčiau ar vėliau, perlaužia pusiau... Bet tik ne mus! Be legiruoto plieno protezų, protiniais dantimis mes atkasime didžiausią sėkmės kąsnį. Aš jau susipažinau su dėdės Arvydo namelio evakuacijos schema, todėl žinau, kad be virtuvės dar yra keturi kambariai. Mes tapsime atsiskyrėliais. Kadangi laikas yra neapibrėžtas, reliatyvus ir, pasak tūlų mokslininkų, net neegzistuoja, todėl visai neturi reikšmės, kiek mes išbūsime visiškoje izoliacijoje. Metus, mėnesį ar tik sekundę. Atsiskyrimo trukmė netenka prasmės...
- Gal pakaks penkių minučių, - pasiūlė Dravenis.
- Visiškai, - pritarė Guru Guru, - manau, prieštaraujančių nebus...
Vienu metu užsidarė keturios durys ir namelis pavirto šventove, neįžengiama giria ir prieblandos zona.
Guru Guru mąsto.
Jam labai patinka mąstyti.
Dėl to, kad šiais laikais beveik niekas nebemąsto (taip, jis maištininkas ir donkichotas).
Dėl to, kad mąstymas – tai muzika. O muzika – gyvenimas. O gyvenimas – mintis.
Guru Guru mąsto.
Apie dainą. Tokią, kokia būtų beveik tobula. Būtent beveik, nes visiškai tobula daina yra tai, kas neturi vardo.
Beveik.
Dėl to, kad Saturnas turi žiedus. A, B, C, D, E, F, G.
Guru Guru irgi turi žiedą. Vieną. Patį svarbiausią. Simbolį. Ištikimybės, meilės, svajonės išsipildymo. Vilties.
Guru Guru kadaise norėjo būti muzikantu, bet nelėmė lemiančiosios Motės.
Guru Guru norėtų į Prūsiją, bet jos nebėra.
Guru Guru norėtų pamatyti visą savo gyvenimą nuo pirmosios sekundės.
Dėl to, kad tada dar labiau taptų aišku, jog gyvenimas nesidalija į sekundes.
Guru Guru mato.
Jam labai patinka matyti.
Saturno žiedus. A, B, C, D, E, F, G.
Guru Guru užtrenkė kambario duris ir garsiai sušuko:
- Prakeikimas! Ir ko aš čia ieškau? Atsiskyrimo? Penkių minučių pauzės?
Nurimęs, Guru Guru apsidairė. Patalpa buvo tuščia. Kambario viduryje stovėjo baltas fortepijonas. Muzikos gigantas nuramino Guru Guru – nuobodžiauti neteks. Jis švelniai pakėlė dangtį ir lėtai perbraukęs klavišus, ryžtingai smogė tris septakordus. Instrumentas buvo puikiai suderintas.
Nuostabu. Prieš pradėdamas groti, Guru Guru pažvelgė į lubas – jų tarsi nebuvo. Popierinės žvaigždutės skraidė dirbtiniame rūke ir skleidė lauko gėlių aromatą. Keistas dizainas. Šis kambarys buvo raganaitės Giedrės apartamentai.
Melancholiškai erdvei reikėjo romantikos - be atonalumo, be dodekafonijos, be juodo klavišų kliedesio. It miško upelis nuvilnijo taurus ambientas. Suskambo muzika, skirta ne oro uostų, aukštakrosnių ar statybų agresijai, bet švelniam sielos jauduliui.
Virpesys neturi atramos. Paspaudus klavišą, greitai dingsta garsas. Lieka tik neapčiuopiamas kūrybos srautas, tyli sąskambių brasta, bedugnės akordų kiaurymės. Bet tolimi ir nepastebimi klausytojai pajuto Guru Guru įkvėpimo dvelksmą.
Taikus ambientas lengvai užkariavo visus kambario kampus. Be popso cukraus buvo atskleistas subtilus muzikos skonis. Nuvirto kambario sienos ir šamano Arvydo namelis pavirto didžiule sale. Tyliai sprogo virtuvė ir koridorius. Giliai po žeme pasislėpė rūsys. Kosmoso platybėse ištirpo baldai. Blizgėjo švarios grindys. Dingo industrinė lentų spalva ir aliejinių dažų vergovė. Liko tik medis.
Tobula meditacijos salė. Netinkama gyventi, bet būtina stabai ir nušvitimui. Muzika – tai kontempliacijos tąsa, pradėta debesų gausmo ir įkūnyta pauzių tylos. Guru Guru pirštai paniro į švarią, nepaliestą erdvę. Nurimo kruopščiai apgalvota klavišų paskirtis. Guru Guru dvasinį skeletą apjuosė vidinės harmonijos girlianda ir šamano Arvydo namas pavirto didžiule akustine holograma.
Tradiciškai juodi vorai pažadino sakralų kreidos baltumą. Nušvitusios lubos nubraižė naują klaviatūrą. Apvirto garsai. Guru Guru pakeitė trapius vilties ir tikėjimo sąskambius katarsio blyksniais ir, pagaliau, nugrimzdo į pirminį garsą Om.
Rami ir palaiminga švaraus garso upė. Saugūs klavišų dūriai į šviežiai iškastas oro duobes. Improvizacija yra nepakartojama, todėl neužgęsta galimybė svajoti. Gyvenimo simfonija niekada nesibaigia, todėl prisiekę melomanai pagaliau išvysta savo tikruosius veidus.
Guru Guru kartais pasijusdavo esąs kažkokiame tarpiniame būvyje, skaistykloje, barzakh, bardo, „Current 93“ nematomoje bažnyčioje.
Nei čia, nei ten. Mokslininkai pagaliau įrodė, kad laiko nėra. Guru Guru žinojo, kad yra tik amžinybė, kuri nėra, kuri yra. Nes - - -
Guru Guru mėgo skaičius. Jis žinojo, kad mirs. Ir tai turės skaičių.
Tačiau jei laiko nėra, kas yra mirties skaičius? Data? Ar ji gali būti tiksli, žvelgiant iš kvantinės mechanikos pozicijų? O iš amžinybės?
Todėl Guru Guru būdavo sunku suvokti, yra jis, ar nėra.
Būtis nebūtis, ieškojimas radimas, randantysis ieškantysis ieškojimo objektas subjektas. Viskas – Viena.
Skaičiai.
Kokį skaičių geriausiai pasirinkti Meilei apibūdinti?
Šioje vietoje Guru Guru buvo ištikimas Tradicijai. Ta diena, kai susipažino su Ja, buvo svarbiausia jam. Tad ir jos skaičiai – patys svarbiausi. Jis žinojo, kad su Ja bus visada. Ji taip pat tai žinojo.
9,3 nėra 93 yra 9 ir 3 nėra 3+9. Kodėl?
Skamba pianinas. Žalsva siena nubėga laibakojis voriukas.
Reminiscencija. Pirmosios Jai padovanotos gėlės. Jos amžinos. Nes pirmos.
Vadinasi, amžinybė amžina todėl, kad ji pirma.
- Nepaliauju stebėtis, - aiškino Dravenis, - bijau komentuoti, apibendrinti savo išgyvenimų, bet neabejoju, kodėl mes ilgam įstrigome sostinės priemiestyje.
- Esame komanda ir vykdome paslaptingą misiją... – paaiškino šamanas Arvydas.
- Pritariu, – tarė Guru Guru, - aš taip pat trokštu nuotykių, tik be Mylimosios jaučiuosi vienišas...
- Pakviesk ir Ją prisijungti prie mūsų grupės, - pasiūlė Giedrė.
- Ji pažadėjo greitai atvykti, - paaiškino Guru Guru.
- Kada meilės jausmas būna stipriausias? – smalsavo Giedrė.
- Išsiskyrime... – beveik nuliūdo Guru Guru.
- Metas gerti žolių arbatą, pagamintą pagal slaptą receptą, - pasiūlė šamanas.
- Arbatos gėrimo ceremonija neturi pavirsti filosofine diskusija, - įspėjo Guru Guru, - reikia tik nuoširdumo, paprastumo ir pagarbos.
- Man pasisekė, - nusijuokė Dravenis, - metafiziniame ringe tu mane nokautuotum jau pirmajame raunde.
- Neslėpsiu, ilgai studijavau filosofiją, bet patikėk, išmintis dar niekam neatnešė laimės...
Pokalbis nutrūko. Dėdė Arvydas pilstė arbatą, o Giedrė ant stalo pastatė lauko gėlių puokštę.
- Ikebana, - vos girdimai sušnabždėjo Guru Guru.
Kai, pagaliau, visi baigė gerti arbatą, Dravenis nekantravo aptarti kertinius būties klausimus, pašnekėti apie reinkarnaciją, žodžiu, aptarti daug dvasinių klausimų. Bet Guru Guru šmaikštavo ir išsisukinėjo. Pagaliau Draveniui trūko kantrybė ir jis paklausė tiesiai, be užuolankų:
- Ar tu tiki gyvenimu po mirties?
- Ar tu tiki gyvenimu iki mirties?
- Vadinasi šis pasaulis – tik iliuzija, sapnas, miražas... – džiūgavo Dravenis.
- Draveni, išminčius vengia scholastikos bei spekuliatyvių samprotavimų ir filosofuoja tik tada, kai pastebi keistą, paranormalų reiškinį, ypatingą aplinkybių žaismą, įdomią situaciją... Išminčius žvelgia giliau ir kartais pasidalina savo mintimis...
- Manyčiau, mums verta apsilankyti turguje, - ironizavo Dravenis.
- Puiki mintis, - nudžiugo Guru Guru.
Guru Guru neapsiriko. Turguje jų laukė nuotykis ir diskusija. Tikra.
- Nupirkite šunį, - įkyriai siūlė kažkoks girtuoklis.
- Ar tai tavo šuo? – paklausė Guru Guru.
- Mano...
- Kodėl parduodi seną šunį? – kamantinėjo Guru Guru.
- Ir aš senas... – sudejavo girtuoklis.
- Už degtinę parduodi draugą? – pasipiktino Dravenis.
- Nupirkite šunį, nesigailėsite! – nekreipdamas dėmesio į repliką maldavo girtuoklis.
- Kodėl niekas neperka šuns? – nusistebėjo Dravenis.
- Todėl, kad neįmanoma už pinigus nusipirkti ištikimybės, draugystės ir meilės...
- O kaip įsigyti šias vertybes? – paklausė Dravenis.
- Už ištikimybę mokama ištikimybe, už draugystę – draugyste...
- O už meilę – meile, - pridūrė Giedrė.
- Na, štai, Draveni, ar tu patenkintas? Gal nori ką nors pridurti? – šyptelėjo Guru Guru.
Dravenis tylėjo.
- Taip, tu nori ištisas dienas it teniso kamuoliukais žaisti originaliomis doktrinomis arba spoksoti į sieną ir medituoti į tuštumą... Tu bėgi nuo gyvenimo ir slepiesi už mistiko širmos? – juokėsi Guru Guru.
Dravenis tylėjo. Jį užliejo žavesio ir pykčio banga.
- Keistas jausmas, - atsiduso Dravenis.
- Tai jau tikrai, - kvatojo Guru Guru.
- Draveni, ar galima įstrigti savo paties gyvenime? – paklausė Guru Guru.
- Aš taip pat įstrigau šiame priemiestyje, - prisipažino Dravenis.
- Draveni, nubraižyki savo gyvenimo atlasą, schemą ir parodyk lūžio taškus, kurie nulėmė tolimesnę įvykių eigą. Galbūt pavyks suprasti, kas mums abiems nutiko, - pasiūlė Guru Guru.
- Sunku rekonstruoti praeitį. Beviltiška braižyti gyvenimo žemėlapius. Neįmanoma aktyvuoti lūžio taškų, pakeisti dabarties. Bet išgyvenimų fone galima pastebėti savo klystkelius ir eiti toliau...
- Vėl abejoti, graužtis, dusinti save? – paklausė Guru Guru.
- ... ir nešti gyvenimo naštą, - mandagiai pertraukė Dravenis, - nesu išpažinties šalininkas ir manęs jau nedomina, kodėl veiksmas vyksta taip, o ne – kitaip. Aš atmečiau racionalų požiūrį į gyvenimą, aš ignoruoju logiką ir manau, kad visi išgyvenimai, kuriuos patyriau, buvo skirti tik tam, kad pasiekčiau esminį posūkio tašką, glūdintį giliai mano sąmonėje...
- Draveni, tu nusigręžei nuo gyvenimo ir atsigręžei į baltą sieną, - nuliūdo Guru Guru.
- Aš medituosiu į Tuštumą, - patvirtino Dravenis, - ir šis namelis – tinkama vieta dvasinei praktikai.
- O aš grįžtu į pasaulį, pas Mylimąją. Čia ne mano vieta...
- Mes dar susitiksime, - pasakė Dravenis.
- Neabejoju, - patvirtino Guru Guru.
Vis gilyn į smėlį grimzdo pėdos, kol pasiekė dugną. Širdyje seklu, akyse skendo jūra. Nėra audros, kuri nuo neišsipildžiusios pakrantės nušluotų pabodusį peizažą. Dykuma, kasdienybė... Gurkšnis muzikos - palaima ištroškusioms ausims. Pūstelėjo vėjas ir išsigandusios ausinės sulindo giliai į ausis, matyt, norėdamos pasiekti smegenis. Guru Guru nuo galvos skubiai nuplėšė ausines. Tikras melomanas vertina tik akustines kolonėles, dideles, sunkias, beveik nepakeliamas...
Suskambo mobilus telefonas - prievaizdas, šnipas, persekiotojas, kankintojas... Guru Guru pažvelgė į ekraną – nežinomas numeris. Puiku! Galima ignoruoti, atmesti, išjungti... Staiga Guru Guru persmelkė baisi mintis – jis prisiminė, kad mobilūs telefonai jau nebeveikia, nes visi numeriai užimti, okupuoti, aneksuoti...
Apsunko erdvė, padalinta į begalę dvejetainių kodų ir daugybos lentelėse neliko laisvų skaičių. Atsikirto aritmetika. Neliko vietos informacijai, nes Žemės aura sustingo, užteršta beverčių minčių šlaku.
Gyvi jau negali komunikuoti. Neveikia net telepatinis ryšys. Reikia numirti, kad galėtum paskambinti kitam negyvėliui. Tik miręs išgirsti telefono skambutį. Guru Guru pašiurpo – štai tokia gyvenimo perspektyva ir pabaiga.
Bet Guru Guru nepanoro pasiduoti ir paklusniai atsigulti į virtualų karstą. Velniop matricą! Kaip pakeisti abonento adresą? Kaip pakeisti telefono numerio skaičius? Gal išmesti telefono aparatą į šiukšlių konteinerį? Ne, žiauru pasmerkti mirčiai nekaltą, maisto ieškantį valkatą.
Aparatas netilo. Neveikė mygtukai. Guru Guru sviedė mobiliuką į sieną. Aparatas atšoko it teniso kamuoliukas ir dabar skambėjo dar garsiau. Nepakeliama. Beviltiška. Žiauru.
Vienintelė išeitis - įmesti telefono aparatą į stiklainį, užsukti dangtelį ir sviesti į jūrą. Nevilties laiškas turi pasiekti verkiančią undinę ir nuraminti ją amžinai.
Beverčių įvykių fone ištirpo gatvės. Sodri stogų danga apklojo dangų, kad nesušaltų debesys ir ramiai miegotų žaibai, sapnuodami vėtrų sodus.
- Mes įpratome prie varnų čiulbėjimo ir guodžiamės purvinais šaligatviais. Didžiuojamės reklamos laisve ir vergiškai kiūtiname į prekybos centrus nusipirkti apipelijusių tauškalų. Abejingai stebime, kaip pučiasi alkoholio skyriai ir į gatves išmetamos nuvytusios gėlės.
- Aukšti kaminai smūgiuoja vis stipriau ir mes jau greitai prarasime šventus miškus... Girti kiemsargiai nuo duobėtų veidų nušluos klevo lapus ir praplikusiuose pakaušiuose jau nebeliks vietos suopių lizdams, burlaivių stiebams ir apsnigtoms saloms. Sudeginę prieglobsčio uostus ir į pušų aukštumas iškėlę supuvusius kelmus, beviltiškai laukiame liepsnojančios šlapdribos.
- Atiduokime pusę minčių saulėtai mėnesienai ir užgesinkime miglotus tiltus, kad paskutinės valandos tekėtų atgal į naujo virsmo sutemas. Surinkime kritusius pušų spyglius ir paklokime minkštus patalus gilėms. Grąžinkime varnoms pilkapių laukus, kad svetimos pėdos nemindžiotų didvyrių kaulų.
- Paskutinę strėlę šaukime aklai, nes jau nebeliko laiko nusitaikyti į taikinį. Lietus visada pataiko į lauko akmenis ir dūžta pienės nespėjusios išskleisti geltonų skėčių...
Dravenis tylėjo. Guru Guru taip pat. Tai kas gi ištarė šiuos žodžius?
- Tai buvo tik mūsų mintys, - paaiškino Guru Guru, - jos visagalės. Niekas nevaldo minčių. Jeigu mes valdytume mintis, taptume pabaisomis, demonais, egoistais ir savanaudžiais. Mintys – tai sąžinės vėjas. Kai pakyla audra, mes išprotėjame, - aiškino Guru Guru.
- O kas nutiktų, jei mes išjungtume minčių srautą? – paklausė Dravenis.
Guru Guru ne visada buvo Guru Guru.
Prieš sutikdamas Ją jis buvo vienišas mąstytojas ir mokėsi gyvenimo paslapčių, kurias gaudavo iš išmintį mylinčių žmonių. Tačiau mylimiausi Guru Guru mokytojai mirė, palikę didžiulę tuštumą jo sieloje. Kaip ją užpildyti, Guru Guru tuomet nežinojo.
Beieškodamas Jos, Guru Guru labai daug mąstė apie darną, kurios gyvenime neturėjo. Vienas mokytojas minėjo: „Kas kalba apie darną – tas niekada jos neturės, ir net nesupras, kas tai yra ir kaip tai pasiekti.“
Ieškojimas neieškant, štai kur paslaptis, mąstė Guru Guru.
Taip jis sutiko Ją. Neieškodamas. Ir iškart suprato, kad ši nuostabi jauna moteris – jo gyvenimo pilnatvė.
Apie Ją Guru Guru galvoja, sako ir tyli daug nuostabių žodžių. Viską – nuo ą iki ž, nuo alfos iki omegos.
„Mes juk suaugę vaikai“, - kartą rimtu veidu konstatavo Ji.
„Pernelyg daug debesų mano širdyje“, - prisiminė vieną poetą Guru Guru.
Ir nebereikėjo daugiau mąstymo ir kalbėjimo apie darną.
Mieste nėra nei ledo, nei sniego. Tik debesys imituoja aukštus kalnus. Bevertė vaidyba. Galima sulaukti tik šaltų lietaus aplodismentų.
Kiemas, šiukšlina tarpuvartė, vedanti į kreivą skersgatvį, už kurio siaura gatvė bejėgiškai ropščiasi į kalną ir griūna ties aukštu dangoraižiu. Nepakyla. Nėra kelio aukštyn – tik nuožulni asfalto plokštuma, geometriškai patvirtinanti beprasmišką kopimą į nepasiekiamas viršukalnes.
Dravenį erzino paprastas gyvenimas, lėtai, bet užtikrintai slenkantis į mirtį, kurios paskirtis – tabu.
- Kokia gyvenimo prasmė? Ir kas aš esu? – kankinosi Dravenis.
Širdyje atsivėrė emigracinė tuštuma. Iškeliauti, pabėgti, palikti save už borto ir grimzti į dugną gilyn, tol kol rykliai nukąs kojas ir jau nebebus galima sugrįžti atgal.
Dravenis slinko nesurastu keliu, patikėjęs snieguotu debesų baltumu ir aukšta žmogaus paskirtimi. Svyravo iš karmos virvių supintas lynas. Pirmi, atsargūs žingsniai sugrąžino kūno ir proto pusiausvirą. Dravenis pakankamai saugiai kabojo virš bedugnės. Jis žinojo, kad nustojus eiti, sustoja antroji akrobato širdis ir prarandama vidinė darna, nes metaliniai kurmiai debesyse užrakina oro pilis ir sodrus žemės kvapas traukia žemyn.
Negalima atsigręžti atgal. Reikia vykti į naują paskirties tašką. Dravenis ryžtingai paspaudė akseleratoriaus pedalą. Artėjo miestas, sklaidėsi migla. Tolumoje Dravenis pastebėjo TV bokštą. Skurdas ir neviltis suspaudė Dravenio krūtinę. Beviltiškai plakė širdis. Jokių prošvaisčių. Bankrotas. Staiga kelkraštyje Dravenis pastebėjo žmogų, mojuojantį ranka. Reikia sustoti. Tai buvo Guru Guru.
- Guru Guru, nejaugi sustingsiu, išmatavęs slibino pėdas ir jau nebegalėsiu žengti nė žingsnio pirmyn, nes už lyno nieko nėra?
- Draveni, kelias laisvas, nes tu atrišai abejonių mazgus. Tavo virvė tiesi. Ir pakrantėse ramiai žvejoja rykliai. Jie nemato tavęs, ne tu pakilai virš materijos. Bet nepamiršk - be Meilės sunku išlaikyti darną, todėl tau teks visą gyvenimą vienam keliauti virš bedugnės.
Guru Guru mąstė apie Dravenį ir mistinius skaičius 23, 93 ir daugybę kitų.
„Kuo vienas skaičius mistiškesnis už kitą? Man, pavyzdžiui, trylika visada būdavo susijęs su gerais dalykais, nors prietaringiems žmonėms tai – blogas skaičius“, - niekaip negalėjo suprasti Guru Guru.
Jam taip pat buvo keisti sutapimai, kuriuos sunkiai buvo galima pavadinti sutapimais, nors įrodyti to niekaip nepavykdavo.
Kadaise Guru Guru buvo sukūręs likimo formulę, sudėtingą, ilgą, nes mokėjo šiek tiek matematinių manipuliacijų. Paskui visą storą knygą sudraskė į skutelius, o juos sudegino. „O jei mano skaičiavimai teisingi, kas nutiktų“, - tuomet svarstė Guru Guru.
Galbūt dėl šių ir kitų, kol kas nepaminėtų aplinkybių Guru Guru nelabai nustebo, kai vieną dieną gavo laišką. Nei kas jį įmetė į pašto dėžutę, nei kitų akivaizdžių detalių, galinčių padėti nuspėti laiško autorių ar autorę, nesimatė. Nei specifinio, tarkime, kvepalų kvapo, nei dar ko nors. Kompiuteriu ant popieriaus lapo gana dideliu šriftu buvo parašytas ir atspausdintas tekstas: „Ieškok lobio. Rasi.“
Guru Guru nusijuokė. „Jei jau rasiu, kam gi ieškoti.“
Vis dėlto, nujausdamas, kad, kaip ir visur šiame pasaulyje, ir čia esama papildomų sąlygų, atvertė kitą lapo pusę. Joje buvo vienas žodis. Paprastas lyg iš vaikiškos knygutės: „Malūnas“.
„Tai dabar jau turbūt turiu bėgti į kažkokį malūną, kur rasiu lobį?“ – garsiai juokais leipti ėmė Guru Guru, kas šiaip jau jam nebuvo būdinga.
Tačiau žinodamas, kad viskas, kas gali pasirodyti banalu iš pirmo žvilgsnio, žvelgiant giliau tampa gelme, Guru Guru vis dėlto surimtėjo.
„Lobis. Malūnas. Ir dar pranašystė, kad rasiu. Nieko nebus. Skambinu Draveniui. Jis mėgsta visokius rebusus, tegul pamedituoja ties tuo“, - ir, apsitaręs keliais sakiniais, susitarė susitikti su Draveniu.
Dravenis buvo nusiteikęs žaismingai, matyt, tik ką išniręs iš po meditacijos, kai jiedu susitiko parkelyje. „O gal čia anagrama? Gal koks šifras? Gal lobis ir malūnas – raktai į dar kažką?“ – versijų pateikė Dravenis.
Guru Guru vėl prisiminė savo likimo formulę. Ji irgi buvo su spąstais. Vadinasi, į laišką derėjo žvelgti kaip į iššūkį. Tik kas išdrįso jį mesti?
Pinigus galima skaičiuoti. Aritmetika - galia, valdanti pasaulį. Suradus lobį, visada suskaičiuojamos auksinės monetos. Lobio neįmanoma padalinti pusiau, nes monetų skaičius visada nelyginis. Kitaip nebūna. Tai klasika, žadinanti godumą, troškimą atkąsti didžiausią kąsnį, praryti visą pasaulį.
Pašto dėžutė svajoja apie meilės laiškus ir bjaurisi reklaminėmis skrajutėmis, mokesčių sąskaitomis, šaukimais į teismą. Pašto dėžutė pažįsta visus laiškanešius ir visada mandagiai pasisveikina. Palinki laimingų laiškų.
Šią baisią naktį pašto dėžutė iš baimės vos nenukrito nuo sienos. Tik tvirtos metalinės vinys išgelbėjo gyvybę. Juodasis laiškanešys įmetė prakeiktą laišką. Tai buvo pragaro banderolė apie lobį, kurio geriau neieškoti. Deja, Guru Guru atplėšė voką ir perskaitė laišką. Galima išvengti spąstų, duobės, bet neįmanoma apeiti gilaus griovio, kurio kraštinės nutysta į prieblandos zoną.
- Šį laišką į tavo pašto dėžutę įmetė Juodasis laiškanešys? – liūdnai tarė Dravenis.
- Kas jis toks? – paklausė Guru Guru.
- Demonas, velnias, akustinė pabaisa, slypinti pražūties muzikos garsuose...
- Iš šis baisus tipas man siūlo ieškoti lobio malūne?
- Velnio malūne, - nusijuokė Dravenis.
- Gotika, - nudžiugo Guru Guru, - sklinda kalbos, kad tu nugalabijai Juodąjį laiškanešį.
- Tada aš buvau Nakties lordas, - nuliūdo Dravenis, - dabar aš esu niekas...
- Be titulo, be pinigų... – ironizavo Guru Guru, - todėl tapki milijonieriumi. Tai progresyvu, šiuolaikiška...
- Milijonieriais mes netapsime, bet patikėk bus smagu, - pritarė Dravenis.
- Tai kur vyksime ieškoti lobio?
- Į gangsterio Laisvūno Moulin Rouge... nusijuokė Dravenis.
- Nejau taip vadinasi naktinis klubas? – nustebo Guru Guru.
- Ne, tai neoficialus, bet gyvas klubo vardas. Kabaretas vadinasi – „Velnio malūnas“. Beje, aš gerai pažįstu tą niekšelį Laisvūną, kadaise jis į mano krūtinę suvarė net keturias pistoleto kulkas...
- Turbūt buvai apsivilkęs neperšaunamą liemenę?
- Galbūt, - vangiai pritarė Dravenis, - man padėjo aukštesnės jėgos...
- Ateiviai?
- Ne, man padėjo baltų dievas Kirnis. Jis suteikė man galių nugalėti Juodąjį laiškanešį.
- Ir tu pasivadinai Nakties lordu, - juokėsi Guru Guru.
- Reikėjo blogiukams padaryti įspūdį, - susigėdo Dravenis.
- Puiku, šį vakarą vykstame į Moulin Rouge ieškoti lobio, - nudžiugo Guru Guru.
„Velnio malūnas“ buvo visai šalia Gedimino prospekto. Mokomoje stovėjimo aikštelėje sustojo legendinis Dravenio Chrysler.
- Aš verta išlipti, - suabejojo Dravenis.
- Nėra kelio atgal, - ryžtingai patvirtino Guru Guru.
- Mūsų laukia face control procedūra, - įspėjo Dravenis.
- Nuožvalga! Kalbėk lietuviškai!
- Stengiuosi... – sutriko Dravenis.
Pragaro prieangis, žemų instinktų foje, geismų sfera. Pinigai ir aistra. Mirties taškas.
- Manyčiau, ši vieta netinkama Jūsų Šventenybei? – įgėlė Juodasis laiškanešys
- Aš ne Guru, aš tik – Guru Guru...
- Jokio šventumo! Tik psichodelika! – džiūgavo Juodasis laiškanešys. - Atėjai pasiimti lobio? Teks pasirašyti sandėrį krauju!
- Aš ne daktaras Faustas, - atkirto Guru Guru.
- Bėkite, berniukai, pažaisti, o kai pristigsite pinigėlių, grįžkite pas mane, - atsainiai mostelėjo Juodasis laiškanešys.
- Mes privilegijuoti. Dabar ne kiekvienam suteikta galimybė parduoti sielą velniui, - juokėsi Guru Guru, - daug norinčių, pragaro biznis klesti, todėl nereikia nei prievartos, nei gąsdinimų, nei demagogijos, nei kankinimų.
- Tobulas amžius! Siaubas virsta farsu, - patvirtino Dravenis.
Kai miestą užlieja tamsa, parafino žvakė šviečia kaip saulė, o paprasti žodžiai spindi kaip išminties perlai. Nustebusi tamsa žvelgia į dangų ir mato žvaigždes, kurios niekada nekrenta ir nedegraduoja. Surandi kelią, kai eini į priešingą pusę. Kai pamiršti savo netikrą vardą, pastebi paprastą kopų smėlį, kurį pusto vėjas. Auštrinis laukia, kada tu išdrįsi pakelti sunkiausią akmenį ir drąsiai išgersi apeiginę liepsnos taurę.
Tada, pavirtęs žalčiu, tu išplauksi į žalias dykumas, statyti medinių pilių.
Guru Guru kartais pajunta, kad susitinka su ČIA ir TEN. Neklauskit, kas tai, nes net jis nežino. Tačiau kiekvienas susitikimas – nepakartojamas, dažnai sunkiai įsimenamas, bet vieną dialogą Guru Guru prisimena gana gerai.
„Nepaisant tikėjimo ar netikėjimo, niekas nesikeičia. Vienas sako – Dievas yra. Kitas sako – Dievo nėra. O Dievas tuo tarpu tik žiūri, ką aniedu kalba.“
„Taip. Ir ne veltui turbūt jis sukūrė mus tokius, kad Žaidime dalyvautume, kuris gyvenimu vadinamas.“
„O aš žinau, kad ten susitiksiu tuos, kurių neteksiu. Taip, skaudu jų netekti bus čia, vėliau džiaugsmas susitikti ten.“
„O aš tikiuosi, kad yra tas TEN. Kažkada labai pavargęs smigau ir miegojau be sapnų... Nebuvo jokio TEN ir jokio ČIA. Buvo NIEKAS.“
„Gerai, kad smigai. O kad miegodamas nieko nepameni, tai nereiškia, kad nieko nebuvo. To, ko nesuvoki, nereiškia, kad to nėra. Tai puikiai žinai... Taigi teiginys NIEKAS gali būti klaidingas.“
„Tas NIEKAS tik mano protui turbūt tebuvo NIEKAS, o kas iš tikrųjų buvo / yra TEN, mes nė vienas nežinom... Tas nežinojimas ir džiugina, ir baugina. Bet aš irgi tiki, kad yra... Kartais tik netikiu...“
„Žaidimas vyksta turbūt abiejuose gyvenimuose. Nes vien šį pasaulį vadinti gyvenimu, manau, klaidinga. Tik žinai, kur nuoskauda gali būti? Kad šiame gyvenime nieko nežinai apie aną. Po šio viską sužinai apie šį ir aną. O vėliau pamiršti aną ir viską pradedi iš naujo. Tai čia – užmušantis reikalas... Tai galime pavadinti Sielos kančia.“
„Taip, čia yra tik pusė (gal mažiau?) gyvenimo. Juk sapnai – tai gyvenimas, atseit „ nerealus“, bet kodėl? Jei mes juos regime, juose gyvename? Sielos kančia – samsaros ratas. Buda sakė, kad jis nėra uždaras, iš jo galima išsiveržti.“
„Gal ir galima išsiveržti, bet kol kas neišsiveržėm... Tad, manau, liekam gyventi, kaip dabar. Esmė, kad mirę susitiksim visi. O jei nieko nėra, tai niekas ir nerūpės. Iš vienos pusės, šiame pasaulyje jau regis seniai nebeturiu ką veikti ir mirtis nebūtų tokia baisinga, bet iš kitos pusės man patinka čia gyventi, krapštytis šio pasaulio smulkmenose. Knistis procese, kuris jokios naudos Sielai... Tačiau tas smulkmenų džiaugsmas savaime turtina Sielą. Taigi tas ratas, kur tik pažvelgsi, sukasi... Ir apskritai viskas pasaulyje vyksta sukimosi momente.“
„Taip. Apie tai kalba net fizikai... O linksmasis ateistas George‘as Carlinas juokėsi – iš kur tiek papildomų sielų atspausdinama, jei miršta milijardai, o atgimsta irgi milijardai?“
„Jei mąstysime kaip tas ateistas ir taip siaurai, kad Žemė vienintelė gyvybės vieta, tada jo teiginys teisingas. Bet čia tas pat galvoti, kad tik mano kaime ir tik pas mane yra auginamos vištos... Tam linksmam ateistui atsakyčiau paprastai: o jei gyvybės visatoje daug ir visur... Ar tau trūksta sielų? Tad, jei mąstytume plačiau, manau, savaime atsiranda atsakymas, iš kur sielos. Atsižvelgiant, kad materija gimsta ir miršta, ir mūsų kažkada įvyksiantis sunykimas duos sielų kitai gyvenamai civilizacijai. Sielai nėra skirtumo koks kūnas, jai svarbu pats kelias.“
*死と誕生。ステップ。(Shi to tanjō. Suteppu. – jap. Mirtis ir gimimas. Ėjimas.)
Į dangų spoksojo aukšti senamiesčio stogai ir žema parko žolė. Aukštikalnių dvasia kvėpavo Šventaragio slėnis. Guru Guru saugiai žiūrėjo pro langą, žinodamas, kad ant galvos nenukris lubos. Arbatos puodelis. Mylimosios ikebana. Laimė. Namai. O gal tai tik įtaigos akimirka? Pilnatvė sapne? Paskutinė finišo sekundė?
Mėnulis kvietė į kelionę. Guru Guru žinojo, kad nuo stogo - tik vienas žingsnis į visišką laisvę, bet kojos sustingo ir jis vėl tapo filosofu, mąstytoju, abejojančiu... Ne lunatiku... Ir ne todėl, kad taip saugiau!
Suskambo mobilus telefonas. Tyrėjas Drąsutis pranešė, kad suimtas Dravenis. Jis buvo kaltinamas žmogžudyste. „Velnio malūne“ buvo nušauta kabareto šokėja, o skersgatvio konteineryje – rastas Dravenio koltas. Balistinė analizė patvirtino, kad šokėja nušauta šiuo ginklu.
Reikėjo veikti nedelsiant. Skubiai atsisveikinęs su Mylimąją, Guru Guru nuvažiavo į priemiestį, į šamano Arvydo namus. Dravenis savo koltą visuomet saugojo seife. Ginklas buvo nepaliestas. Guru Guru suprato kieno čia darbas. Gangsteris Laisvūnas, pasinaudojo palankia proga suvesti senas sąskaitas. Bet iš kur atsirado Dravenio kolto dublikatas? Tik Juodasis laiškanešys, piktasis genijus galėjo sufabrikuoti tokį įkaltį.
Guru Guru nuvažiavo į policiją, tiesiai pas tyrėją Drąsutį.
- Štai Dravenio koltas, kuris teisėtai priklauso kaltinamajam. Štai licenzija. Ginklas buvo saugojamas seife. Gali paliudyti Arvydas Katinas ir jo dukra Giedrė Katinaitė. Iš šio kolto nebuvo iššauta nė vieno karto.
Kitą rytą paskambino Drąsutis. Tyrėjas buvo sutrikęs:
- Abu ginklai identiški. Serijos numeriai ir balistinė analizė sutampa, bet iš Dravenio kolto nebuvo išauta nė karto... Mano praktikoje tai pirmas ir visiškai nepaaiškinamas įvykis...
- Vadinasi, Dravenis nekaltas?
- Taip. Ant nusikaltimo vietoje rasto ginklo nėra Dravenio pirštų antspaudų... Nėra jokių įkalčių, bet tyrimas vyksta toliau. Man prireiks jūsų pagalbos. Dravenio advokatas jus rekomendavo kaip puikų ekstrasensą... Aš netikiu paranormaliais reiškiniais, bet šis įvykis išskirtinis... Ar sutinkate man padėti?
- Pasakykite advokato pavardę?
- Adolfas Juodlaiškis, - kiek padvejojęs, pasakė tyrėjas.
Guru Guru pradėjo kvatoti.
- Ar sutinkate man padėti? – sutriko Drąsutis.
- Atleiskite už juoką. Tūlą advokatą aš pažįstu. Tai suktas ir pavojingas tipas... Taip, be abejo, aš jums padėsiu, nors nesu nei ekstrasensas, nei Volfas Mesingas.
- Ačiū, - nudžiugo tyrėjas.
Iš areštinės Dravenis sugrįžo linksmas.
- Patiko areštas? Kalėjime – kaip namie? – ironizavo Guru Guru.
- Nepatikėsi, byla baigta! Pagautas serijinis žudikas ir surasti visi įkalčiai... – džiūgavo Dravenis.
- Džekas Skerdikas?
- Ne, „Velnio malūno“ savininkas gangsteris Laisvūnas. Gangsteris galabijo, jam neįtikusias kabareto šokėjas... – keistai nutilo Dravenis.
- Ir tai viskas? – neatlyžo Guru Guru.
- Nusikaltimo vietoje rastas trečias mano kolto dublikatas...
- Atsikratyk originalo, - įsakė Guru Guru.
- Būtinai!
- Ir daugiau jokių ginklų!
- Gerai... – atsiduso Dravenis.
- Būsi vienišas reindžeris, tuščios rankos šalininkas, - neatlyžo Guru Guru.
- Taip! – beveik suriko Dravenis.
- Berniukai, nesibarkite, kviečiu arbatai, - pranešė Guru Guru Mylimoji.
Laisvės pokylis pasibaigė. Guru Guru uždarė kabineto duris. Reikėjo pabūti vienam. apmąstyti keistą situaciją.
- Kas aš toks - detektyvas ar ekstrasensas? Aš šios naujos rolės pakenks mano įvaizdžiui? Nesąmonė! – pasipiktino Guru Guru, - pradedu mąstyti kaip estrados žvaigždė.
Guru Guru užmetė kojas ant stalo. Nurimo. Užmigo. Ir jokių - bet...
Guru Guru sapno metu buvo kito žmogaus sapne. Jame jis regėjo Katinų malūną. Pilkas, nelabai išsiskiriantis iš aplinkos pastatas, kuriame neabejotinai slypėjo daug paslapčių ir atsakymų į greičiausiai dar nė nepateiktus klausimus.
Katinų malūne buvo daug katinų (žinoma, ko gi daugiau). Gyvų, nors ir nelabai įprastų. Vienas katinas priminė žaisliuką, kurio galva buvo pritaisyta ant spyruoklės. Kad galėtų kvėpuoti ir išgyventi, paslaptingasis katinas turėjo nuolat atlenkti galvą-spyruoklę. Net pasidarė gaila katino, kaip gi jis gali taip kvėpuoti. Vėliau Guru Guru prisiminė, kad žmonės kvėpuoja labai dažnai, ir nieko baisaus nenutinka. Tada jis kiek aprimo.
Tarp katinų buvo ir paprastų murkių, drąsių ir baugščių, ir tokių, kokių net savo didžiulėje vaizduotėje Guru Guru nebuvo regėjęs.
Guru Guru suvokė, kad tai yra ženklas. Tačiau ką jis reiškė, nė nenutuokė. Galvoje jam sukosi Nicko Cave‘o dainos „The Curse of Millhaven“ žodžiai: „My killer is Loretta and she lives across the street!“
Nejaugi žudikė – kaip banalu – yra moteris, ir dar gyvenanti „kitoje gatvės pusėje“, t. y. laiškanešys iš tikro yra laiškanešė? Kuo ji susijusi su katinu?
Dravenio minčių labirintai Guru Guru buvo sunkiai suvokiami, jie mąstė tarsi paraleliai, ir nors kai kurios mąstymo sruogos atrodė lyg augančios nuo tos pačios galvos, kitos labai skyrėsi savo struktūra ir spalva.
Miestelis, kuriame sapnuose gyvendavo Guru Guru ir žmogus, patikėjęs jam savo sapnus, kažkuo priminė N. Cave‘o Milheiveną arba Davido Lyncho Tvin Pyksą. Nors tikriausiai tokių miestelių yra visur.
Guru Guru prisiminė savo sapną, kurį regėdavo vaikystėje, kai sirgdavo gripu. Jam visuomet tekdavo bėgti M. C. Escherio kūrybą primenančiais laiptais.
Tačiau svarbiausias Guru Guru sapnas, lydėjęs jį visą gyvenimą – tiksliau, egzistavimą, kol jis sutiko Ją – buvo Kelionė. Sapnas atsikartojo begalę kartų. Apie jį žino tik Guru Guru ir Ji.
Guru Guru nuleido kojas nuo stalo, budo iš miego. Kaitėsi kavą. Galvojo, gal net mąstė. Suprato, kad sapnas – galingiausia jėga, priverčianti tarsi lėlininkas judėti mus, marionetes. Kitaip kam kuriami sapnininkai?
Laimingas gyvenimas.1234 ėjimas
Galima paneigti laikrodžių padalas, kurios matuoja gyvenimo trukmę ir ant pavargusių pečių užmetą sunkią štangą, kad būtų lengviau atsispirti nuo parko suolelio ir skristi įkandin metalinių karo lėktuvų. Nutūpti šalia prekybos centro ir kartu su taikos balandžiais lesti kruopas, pabertas švelnia filantropo ranka.
Tik atidžiai pažvelgus į keturis kampus, galima pastebėti, kad jau atrakintos kameros durys ir troškus kalėjimas pavirto jaukiais namais. Interjero klaida netrukdo užmigti ant grindų. Nepasiekus lovos, sunkūs batai atsitrenkia į karštą radiatorių ir neišgertas vynas nuteka tiesiai į kanalizacijos šulinį. Tai labdara. Gerumo gestas. Alkoholio dozė žiurkėms, atsivėrusioms rūsių tamsai ir drėgmei.
Mirtinas spąstų mechanizmas neišsprendžia kulinarinių problemų ir pamaldžioms žiurkėms tenka maitintis surūdijusiais dviračiais, fotelių gobelenais, alaus kamšteliais ir polietileniniais maišais. Desertui - karšti vandens vamzdžiai kepa pernykštes, sudygusias bulves ir paskrudina kritusių drugių sparnus.
Guru Guru ir Dravenis nusileido į šamano Arvydo namelio rūsį, nes į spąstus įkliuvusi didžiulė žiurkė, mėšlungiškai spardėsi ir neketino pasiduoti. Dravenis uždraudė metaliniu strypu pribaigti graužikę ir pasiūlė paleisti į laisvę.
- Nakties lordai, paleskite mane, - maldavo žiurkė.
- Niekinga žiurke, prisipažink, tai tu sufabrikavai kaltinimus Draveniui, žudei „Velnio malūno“ šokėjas ir įkišai gangsterį Laisvūną už grotų? – tardė Guru Guru.
- Visų pirma, aš esu – patinas, akustinė pabaisa, gyvenanti kitoje gatvės pusėje ir mano tikrasis vardas – Juodasis Laiškanešys. Paleiskite mane, nes aš esu totemas, kvailai įkliuvęs į užburtus šamanus spąstus, - maldavo padaras.
Guru Guru išlaisvino žiurkę, kuri akimirksniu atvirto Juoduoju laiškanešiu.
- Advokate, nepamiršk - esi mums skolingas, - įspėjo Dravenis.
Juodasis laiškanešys manieringai nusilenkė ir dingo. Liko tik tušti spąstai ir sieros kvapas.
Kur yra tamsa? Išjungti laimės prožektoriai. Sunku surasti paslėptą šokolado dėžutę. Nepasiekiami saldūs saldainiai. Ar verta kovoti su naktimi? Spaudos kioske galima nusipirkti indulgenciją arba tuščią voką ir parašyti sau laišką, kurį į tavo pašto dėžutę įmes Juodasis laiškanešys. Ieškosi lobio, atrasi – mirtį.
Įkalintas mieste, Dravenis svajojo apie vienatvę, nes tyliai sudužo laimės pyragai, atsitrenkę į betono sienas. Akis užteršė aukšti dangoraižiai, troleibusų laidai pasmaugė debesis. Skaudžiai kandžiojosi skylėti batai, benzino ore ištirpo galva. It dinamitas, Dravenio burnoje sprogo saldi spurga ir ant užasfaltuoto parketo nukrito dantys. Urano plombas sulesė varnos ir nuskrido į pietus bombarduoti stogų.
Atostogos. 5678 ėjimas
- Atostogos – tai fikcija, melas ir kelionių agentūrų demagogija. Dar niekas nesugebėjo nukirsti minčių apie darbą, namus, draugus ir pan. Pasigailėtina kelionė turistiniu autobusu. Spėriai keičiasi peizažas, bet akys jo nemato, nefiksuoja. Protas lieka mieste, jis niekur neišvažiuoja. Ne išeitis greiti ir pigūs skrydžiai: keleiviai nepakyla virš miesto – jie lieka namie, - aiškino Guru Guru.
Dravenis tylėjo. Ji pribloškė drąsi hipotezė.
- Jokių komentarų, - užbaigė paskaitą Guru Guru, - aš kartu su Mylimąja vykstu atostogauti.
Dravenis dar giliau nutilo. Jo veidas likvidavo bet kokią išraišką, kuri galėjo būti suprasta, kaip abejonė ar nuostaba. Guru Guru linktelėjo galva ir pradingo. Išėjo pro duris. Ne kiaurai pro sienas.
- Akivaizdžiai paneigti savo doktriną, viešai nusispjauti ant nepaneigiamų faktų, galėjo tik Guru Guru. Niekas kitas, – tyliai, vos girdimai dudeno Dravenis. - Nežinau, kokia muzika tiks šiai unikaliai situacijai. Be abejo, „The Psychedelic Furs“.
Neįprastai trankiai suskambėjo pirmas kūrinys – „India“.
- The Beautiful Chaos, - angliškai tarė Dravenis, - neįmanoma pailsėti, nukirsti minčių, atsipalaiduoti, pabėgti nuo rūpesčių, savęs...
Guru Guru išvyko ne į Indiją. Tai kur?
Ar išnyks krikščionybė? Žuvies ėjimas
Guru Guru kartą nuvyko į privačią valstybėlę, kurioje sakė kalbą. Jos klausėsi vienas keistai apsirengęs vyrukas.
„Pirmiausia noriu Jūsų visų paklausti.
Ar Jūs – krikščionys?
Kodėl?
Kaip tai apibūdintumėte?
Kodėl Jūsų to klausiu? Juk dauguma mūsų šalies gyventojų sako, kad be jokių sąžinės priekaištų derina krikščionišką tikėjimą su tikėjimu burtais, okultizmu, dzenbudizmu…
Netęsiu šio sąrašo. Ir nebeklausinėsiu Jūsų. Noriu kai ką pasakyti.
Mano manymu, krikščionybė, juolab katalikybė, mūsų krašte kuo toliau, tuo labiau nustumiama į šalį.
Pažvelkime, kaip tai daroma.
Nemanau, kad krikščionybės priešai yra pagonys, tiksliau, mūsų protėvių dvasioje glūdinčio baltiško tikėjimo išpažinėjai.
Problemą matau kitur. Štai: prieš mūsų akis – daugybė nesuprantamų tikėjimų. Tiesa, kai kurių jų net liežuvis neapsiverčia vadinti tikėjimais. Neminėsiu žodžio „sekta”, nes daug ką jis erzina. Ir netiksliai atspindi tikrovę. Pavadinkime tai svetimšalių atneštu „turtu”, pagal įstatymus - netradiciniais religiniais judėjimais.
Va jie ir kelia ir didžiausią pavojų. Nesakau, kad religija turi būti nepajudinama kaip akmuo, nors čia gal apaštalas Petras ir paprieštarautų… Žinoma, ji turi kisti, įgauti naujas formas… Jeigu Dievas yra vienas, kaip mes (ne tik mes) tikime, tada ir tikėjimas Juo gali keistis, tobulėti.
Bet vadinamieji naujieji religiniai judėjimai (iš tiesų jie ne tokie jau nauji, bent jau ne visi) – pripažinkime – yra verslo forma. Prekiaujame gi ne tik nafta, dujomis, elektros energija. Yra ir prekyba „tikėjimu”. O tai jau nepriimtina mąstančiam žmogui, gyvenančiam pilietinėje demokratinėje visuomenėje.
Jaunuoliai, prekiaujantys gatvėje saldainiukais (toje šalyje, kur dabar esu, - guminėmis varlėmis). Ko ne svarbiausiais save Lietuvoje vadinantys „meditatoriai“. Nesąmones kalbantys glosolalijų mėgėjai, kurių vadovai – milijonieriai. Pažiūrėkite, kokios jų „avelės“ – skurdžios, ekstazėje sustingusios, išsižiojusios. Ir, deja, nesuprantančios, kad jomis manipuliuojama.
Ar mūsų valstybė nori tokio gyvenimo? Ar tikrai kažkas nori, kad sužlugtų paprastas, žmogiškas tikėjimas. Kad Tėvo Stanislovo „Atsidūsėjimai“ virstų giliais atodūsiais?
Pagalvokime kartu.
Aš tik klausiu Jūsų. Ar Jūs – krikščionys?
Jei taip – ar priimsite Mamoną į savo namus?
Bet grįžkime prie mūsų temos.
Ar išnyks krikščionybė?
Norėdamas atsakyti į šį klausimą ar bent pasvarstyti, kokia ateitis laukia šio tikėjimo, visų pirma norėčiau pacituoti Jums Ekleziastą.
„Ir aš priėjau prie to, kad buvau nusiminęs dėl viso savo vargo, kurį vargau po saule.“
„Visam kam yra savo metas... yra metas gimti ir metas mirti...“
Kodėl aš cituoju šią Biblijos dalį?
Atsakymas yra. Man atrodo, kad mes gyvename Imperijoje (Imperium). Blogio Imperijoje. Ją valdo savigrauža, neapykanta, joje niekinami kitaip tikintys žmonės. Oficialiai – ne. Bet jie nemėgstami.
Pasidalinkime mintimis. Kodėl krikščionybė praranda savo pozicijas vadinamojoje Marijos žemėje – Lietuvoje?
Mano supratimu, pagrindinė priežastis tikrai ne tame, kad daugelis žmonių nusivylė krikščionybe. Tiesiog jie jos nebesupranta. Aš pats nesuprantu, kas yra krikščionybė. Pasakykite man, kas ji yra?
Aš manau, kad tai – tikėjimas Kristumi. Atgimimu. Tuo, kad gyvenimas skausmingas, bet jis yra šventė. Meskite akmenis į mane, jei meluoju.
Aš noriu, kad mes visi būtume krikščionys. Tuo metu, kai laikas sustoja ir gėlės vysta. Pačiu sunkiausiu laiku.
Tikėkime, kad mirtis šviesią dieną gali būti išgelbėjimas. Atgimimas. Ir tebūna mūsų tikėjimas tvirtas.
Kur dabar mūsų prabėgantys arkliai? Kur mūsų svajonės? Kur mūsų tikėjimas?
Į šiuos poetiškus klausimus pamėginsiu atsakyti paprastais žodžiais. Kokią Lietuvos ateitį norėtume matyti? Tarp demokratijos ir demagogijos, deja, vos vienas žingsnis.
Daugelis metasi į naujųjų religijų „rinką“ net nelabai suprasdami, kas tai yra. Būtent apie ją su jumis noriu pašnekėti.
Krikščionybės kritikai mėgsta šį tikėjimą vadinti sekta, prisimindami beveik 2000 metų senumo įvykius. Sufijus nemažai musulmonų taip pat vadina sekta, nors vargu ar jų veikla ir tikėjimas bei egzotiški dervišų šokiai kam nors gali pakenkti. Budistai net nesidrovi savo tikėjimo atmainų vadinti sektomis. Taip, sako jie, mes atskilome ir tapome sektomis, bet kas tame blogo? Visi galvojame apie Budą, tik gal kiek kitaip. Krišnaistai pripažįsta, kad iš pradžių – prieš du puse dešimtmečio jie buvo sektelė, vėliau išaugusi iš šių marškinių. Tiesa, nepamanykite, kad jaučiu ypatingas simpatijas minėtiems tikėjimams iš Rytų. Tik nemanau, kad jie nusipelno ypatingos kritikos.
Tai kas tada yra tos „sektos“? Ar pavojingos jos? Ar kelia grėsmę krikščionybei?
Deja, mano atsakymas nelinksmas. Pavojingos. Kelia. Ir ypač pavojingos todėl, kad yra tarsi gyvatės (ne Žalčiai) užantyje, dažnai sušildytos tos pačios krikščionybės.
Štai – Jehovos liudytojai, vadinamieji munistai arba mormonai. Visi jie save laiko krikščionimis. Ir ne bet kokiais, o vieninteliais pasaulyje ir, aišku, pačiais tikriausiais bei tobuliausiais.
Tačiau tie, kurie artimiau susidūrė su tų žmonių veikla, supranta, kad ji pagrįsta melu, apgaule. Šį įtarimą sustiprina ir didžiulis jų užsispyrimas žūt būt nusikratyti „sektos“ etiketės ir toliau garsiai šaukti, kad jie – patys puikiausi.
Puikiai pamenu tą dieną, kai į duris paskambino mormonų atstovai ir rėkdami gynėsi: „Mes ne sekta!“
Pamenu, prieš keletą metų susižavėjau vienos britų muzikinės grupės žodžiais: „Ir Kristus atėjo kaip gėlės. Ir Kristus atėjo kaip akmenys“. Pagalvojau – jei būsiu krikščioniu, dažnai prisiminsiu poetiškuosius sakinius. Tapau šio tikėjimo išpažinėju, tačiau ne dėl to, kad pasikrikštijau ar dažnai vaikštau į bažnyčią. Prisipažinsiu. Retai vaikštau. Mano tikėjimas paprastas. Nors turto turiu šiek tiek daugiau nei Pranciškus Asyžietis, manau, kad būtent tai, apie ką jis kalbėjo prieš daugelį metų, išliks vertybėmis ir ateityje.
Dar norėčiau grįžti prie pasvarstymų dėl krikščionybės ateities. Juk šios dienos tema – krikščionybės posūkis marginalumo, o gal atvirumo link. Mano supratimu, gerai, kad egzistuoja ekumenizmas, tačiau nereikėtų jo painioti su marga eklektika. Tikėjimas turi būti tvirtas ir paprastas. Vos ne kasdien išdygstantys religiniai naujadarai jį tik susilpnina. Todėl, nepaisant sociologų signalo, kad daugelis Lietuvos žmonių yra tik kultūriniai katalikai, toli gražu ne visi priima vadinamųjų „sektų“ parduodamą mentalitetą į savo širdis.
Tai, ką mums sako kai kurie save religijotyrininkais vadinantys žmonės, kuriuos pavadinčiau „sektų advokatais“, tėra nedidelių, bet turtingų grupelių interesai. Nors sakoma, kad statistika yra didis melas, bet nors truputį pasikliaukime ja. O ta statistika teigia, jog naujųjų religinių bendruomenių atstovų mūsų valstybėje ne tiek jau daug. Ir dažnai, mano ir, tikiuosi, jūsų, džiaugsmui, tenka pripažinti, kad jų veiklos pastangos tampa fiasko.
Daugelis nemėgsta žodžių „verbavimas“, „manipuliavimas“, „smegenų plovimas“, kai kalbame apie naujųjų religijų atstovus. Nemanau, kad šie terminai jau sulaukė senatvės, tačiau būkime tolerantiški vieni kitiems. Juk tai – krikščioniška. Tuomet vadinkime tai, ką daro vadinamieji „sektantai“, tiesiog destrukcija. Tylia, dažnai nematoma, žvalgyba, kuri, kaip sakoma, niekada nemiega.
Ir palinkėkime vieni kitiems būti budriems. Kad krikščionybė išliktų.“
Pažvelgęs į privačios valstybėlės rūmus ir nuobodžiaujantį klausytoją, Guru Guru pagalvojo, kad jis nėra krikščionis. Bet juk kažką pasakyti reikia, ypač tada, kai nuvyksti į tokią vietą. Ir paskambino Draveniui, trumpai atpasakodamas savo mintis. Ragelyje kurį laiką buvo girdėti tyla...
Kas išliks? 9012 ėjimas
- Išliks tik Dievas ir tikrasis Tu. Viskas keičiasi – ir doktrinos, ir institucijos, ir seni bei nauji religiniai judėjimai, - pasakė Dravenis.
- Tai kodėl tu medituoji? – paklausė Guru Guru.
- Jei nemedituosi, nepažinsi savo tikrosios prigimties.
- Ir tai viskas?
- O ko tu dar nori?
- Bijau, kad tu nepasakytum daugiau...
- Aš tai pat bijau... - prisipažino Dravenis.
Guru Guru pastebėjo, kad iš Dravenio burnos bėga kraujas.
- Aš laiku prikandau liežuvį, - paaiškino Dravenis.
- Tikrai verta būti kvailiu, - nusijuokė Guru Guru.
Dangorėžis. 9013 ėjimas
Po Dravenio žodžių apie meditaciją Guru Guru pajuto didžiulį norą patylėti. Ir, kaip kartais mėgsta, atsiversti bet kokį bet kurios po ranka pasitaikiusios knygos puslapį. Ką reiškė ši duotybė, jis nežinojo, juolab kad buvo sapnavęs įdomų sapną (jame galerijoje prie paveikslų stovėjo moteris, kurie apie kiekvieną paveikslą ne pasakodavo, o dainuodavo). Tačiau nepacituoti negalėjo.
DANGORĖŽIS
„Augštas didmiesčių namas, kurio konstrukcijos griaučiai yra plieniniai arba gelžbetoniniai. Nebeišsitenkant žemės ankštuose miestuose, teko statyti vis augštesnius namus. […] XIX a. gale pradėtoji plieninių kolonų ir sijų gamyba atvėrė galimybes dangorėžius statyti. […] Šis išradimas statyboje priskiriamas amerikiečių inž. William LeBaron Jenny, kuris 1885 pastatė pirmąjį dangorėžį, ir tai 10 augštų. [… 1954] Empire State dangorėžis (išaugo 1931) tebėra augščiausias pasaulio namas, 102 augštų, 381 (351? ?? PATIKSLINTI) m nuo gatvės paviršiaus iki bokšto viršūnės, kuri elektriniu keltuvu pasiekiama per pusantros minutės. Dabar kiekviename JAV, neretai ir Europos, Australijos, P.Amerikos didmiestyje yra 20-40 augštų dangorėžių. […] New Yorke yra daugiausia dangorėžių, nes ten geros natūralios sąlygos pamatams: uola prie pat žemės paviršiaus.
Rašė dr. inž. Jurgis Gimbutas
Šaltiniai: F.L.Wright, Modern architecture, 1937; L.E.Grinter, Theory of modern steel structures I, 1937
Lietuvių enciklopedija, IV t., Bostonas, 1954, p. 273-275."
Guru Guru susirūpino. "Statome dangorėžius, babelio bokštus, bandome surasti savo prigimtį, globalizuotis, o gal nėra jokios vienos prigimties, gal visi iš esmės esame visiškai skirtingi, ir tai, kad esame kažkuo panašūs, tik iliuzija? Gal žmogus nesukurtas pagal Dievo paveikslą ir neturi jokios Budos prigimties? Juk tiek rasių, tautų, kalbų egzistuoja... Kam visa tai? Jei jau visi vienodi, visi pagal vieną paveikslą, visi vienos prigimties, kam Dievui, Budai ar dar kažkam prireikė tos įvairovės?"
Dravenis, viešėdamas pas Guru Guru, kai šis tarė šiuos žodžius, išmintingai tylėjo. Tačiau matėsi, kad nori tarti žodį. Sunku buvo jam pripažinti, kad žino tiesą. Guru Guru suvokė - tiesa tartum instaliuota Dravenyje, tik kaip ją sužinoti?
Tikroji prigimtis – arbata. 4567 ėjimas
Dravenis gėrė arbatą ir tylėjo. Išgėręs puodelį, ilgai žiūrėjo į dugną. Tada prabilo atsargiai rinkdamas žodžius:
- Pirmiausia, Tikroji prigimtis nėra daiktas, nėra substancija, Jos negalima nusakyti, nes Ji aukščiau sąvokų. Jei Tikrąją prigimtį būtų galima ištirti, ji būtų materiali, o mes tuomet būtume bedvasiai ir tuščiaviduriai... Dulkių krūva ir tiek.
- Tai filosofinis atsakymas, - tarė Guru Guru ir pripylė antrą puodelį arbatos.
- Galima atsakyti ir kitaip. Tikroji prigimtis nepavaldi nei gyvenimui, nei mirčiai, nei kaitai, nei stabilumui, Ji aukščiau vienovės ir įvairovės.
- Tai irgi filosofinis atsakymas, - atkirto Guru Guru, - kalbėk iš esmės.
- Guru Guru, tu esi prisirišęs prie savo proto... Tikrąją prigimtį galima pažinti tik meditacija. Palik visas mintis apie Dievą, kūrimą ir tikslą. Išsivaduok iš proto žabangų. Be jokio gailesčio atmesk visas doktrinas. Ir savas, ir svetimas... Labai sudėtinga, iškili indų filosofiją nuėjo ilgą kelią iki Kinijos ir pavirto tik vienu Zen šūksniu – HO!
- Koks bus kitas žingsnis? – pasiteiravo Guru Guru.
- Reikėtų apversti stalą, sudaužyti arbatos puodelį arba riebiai nusikeikti...
- Kas trukdo? – nusijuokė Guru Guru.
- Mandagumas, - sutriko Dravenis.
- Nesi Meistras.
- Ir nebūsiu, - nudžiugo Dravenis.
Guru Guru ginčijasi ir kalba apie Būtį. 4567+(x) ėjimas
Guru Guru turėjo Mokytoją, kuris buvo suvokęs Būtį. Tiesa, jis nepasakojo, ar tai arbata, ar kava, ar Dievas, ar Žaltys, ar dar kažkas. Jis išvis nekalbėdavo šia tematika, o žodį „būtis“ pabrėžtinai rašydavo mažąja raide.
Guru Guru daug mąstė apie Būtį, iš pagarbos Jai rašydamas šį terminą didžiąja raide.
Ginče su Draveniu dėl to, kas iš tikro yra Tikroji prigimtis, Guru Guru gimė viena kita mintis. Žiūrėdamas į jau kažkelintą arbatos puodelį jis lėtai ėmė kalbėti:
„Būtis turi daug pavidalų, nors pati (ji/jis/bevardė giminė) yra Viena, Nedaloma, todėl vadiname tai Realiuoju, tebūnie Jis pašlovintas visais Savo vardais. Mūsų gyvenimas – tai duoklė Vieninteliam Realiajam, padėka, malda, džiaugsmas, skausmas, liūdesys, linksmumas, nuo pradžios iki pabaigos, nes laiko nėra. Viskas, kas galėtų pasirodyti kaip istorija, tėra ta pati mažytė neegzistuojančio laiko smiltelė - amžinybės kaštonas, augantis ant bekamienio medžio. Tai, kas nutiko, nutinka ir dar nutiks, - magiško Kanto sapno apie septynis Karaliaučiaus tiltus uždavinio tąsa: ką daryti, kai visi tiltai pereiti? Eiti iš naujo, suktis tuo pačiu ciklu? Stovėti kaip žibintui? Tapti keliu, kuriuo važinėtų automobiliai? Atstumtojo kelias gali tapti pergalės keliu. Rašytojas dvasinėje tremtyje, klonų ir klounų valstybėje ieško laiptų, kuriais galėtų pakilti. Ne, ne ant pjedestalo. Ant didelio smėlio laikrodžio, kad šis įtrauktų į vidų ir paverstų smiltele.“
„Kokie dar septyni Karaliaučiaus tiltai?“ – nustebo Dravenis.
„Buvo toks Immanuelio Kanto sapnas, mitas, o gal nebuvo, tačiau žymus matematikas Leonhardas Euleris pagal jį sukūrė savo teoriją, padariusią didžiulį atradimą matematikoje“, - pasakojo Guru Guru.
Dravenis susidomėjęs klausė. „Tai gal važiuojam į Karaliaučių?“
„Prūsai jį vadino Twanksta“, - patikslino Guru Guru.
„Tebūnie. Bet gal ten rasime atsakymą?“
„O ar gi mes jo ieškome? Paulas Erdősas rašė apie menamą dieviškąją knygą, kurioje užrašyti gražiausi matematiniai įrodymai. Koranas yra Knyga-Visata, parašyta Dievo. Jeigu viskas yra čia, kam mums kažkur važiuoti?“
„Tai tu man pasakyk“, - Dravenis nekantravo sužinoti daugiau apie Kantą ir Eulerį, tačiau Guru Guru neskubėjo dalintis žiniomis ir įžvalgomis.
„Svarbiausia – neįsimylėk pačios idėjos“, - mįslingai tepratarė Guru Guru.
Septyni Tvankstės tiltai. 1736 ėjimas
- Apėjęs septynis Tvankstės tiltus, Guru Guru sugrįžo į pradinį tašką. Jį pasitiko Juodasis laiškanešys.
- Sveikinu, jūs paneigėte Leonhardo Eulerio įrodymą!
- Nėra tokio maršruto, kad pereidamas kiekvieną tiltą tik vieną kartą, sugrįžtum į pradinį tašką, - pakraupo Guru Guru.
- Matyt, kad yra, - triumfavo demonas, - dabar aš jums sugrąžinau skolą.
- O kokia iš to nauda, - šiurpo Guru Guru, - niekas tuo nepatikės. Visi mane laikys bepročiu...
- Jums pasisekė, nes mano kolegos paprastai „atsilygina“ kiek kitaip... Supraskite, aš negaliu daryti gerų darbų, nes tai prieštarauja mano prigimčiai. Patikėkite, aš labai sunkiai suradau abiems priimtiną sprendimą...
Juodasis laiškanešys manieringai nusilenkė ir dingo. Guru Guru stovėjo it musę kandęs – nežinojo ar juoktis, ar pykti. Bejėgė logika sufleravo - juodas humoras geriau nei ešafotas...
Knypavos saloje – pas Sembos išminčių. Sapnas. Labirintas. Ėjimas
Guru Guru dar paauglystėje yra susapnavęs gyvenimą lėmusį sapną, apie kurį niekam, išskyrus Ją, nepasakojo. Tačiau buvo ir dar vienas sapnas, kurį jis patyrė po pokalbio du Draveniu, kai šiedu nusprendė ieškoti septynių Twankstos (Tvankstės, prūsiškai Twānksta „tvanka, užtvenkimas, tvenkinys, kūdra“; tiesa, viename XIX a. šaltinyje teigiama, kad tai dar reiškia ir "ąžuolų girią") tiltų. Į šį sapną, „astralinę kelionę“, arabų vadinamą miradžiu (taip, iš šio žodžio kilo „miražas“), Guru Guru pateko vieno mokytojo dėka.
Tuomet Guru Guru kartu su Draveniu atsidūrė Knypavos saloje (vokiečiai ją vadino Kneiphofu, prūsai - Knīpawa), esančioje Twankstoje, apsuptoje Priegliaus (Prēigara) upės ir jo atšakos. Knypava – tai iš dalies apsemta sala, (žalčių) knibždynas, magiška vieta.
Knypavoje buvo senasis Karaliaučiaus universiteto pastatas, kuriame studijavo ir dėstė Immanuelis Kantas. Dabar Knypavą dažnai dėl to pavadina I. Kanto sala. Į ją vedė penki tiltai, tačiau po Antrojo pasaulinio karo liko tik vienas – Medaus tiltas.
Mokytojas iš Twankstos buvo geranoriškai nusiteikęs ir Dravenis su Guru Guru džiaugėsi turintys tokį gerą gidą. Dar įdomiau – kelionė buvo sapne, tad nereikėjo skaičiuoti laiko ir erdvės parametrų, mokytojo pasakojimą lydėjo vaizdai iš įvairių amžių, per kuriuos miestas iš sembiško, prūsiško virto vokišku, rusišku, tačiau liko magišku.
„Twanksta – tai piliakalnis Karaliaučiaus centre. Iš senųjų septynių Karaliaučiaus tiltų, kurie buvo Kanto ir Eulerio laikais, liko tik trys. Šalia Knypavos salos esantys Kanto maršrutai, tiltai, kuriais jis eidavo, buvo tam tikras labirintas. Kanto laikais ten iš tikrųjų buvo vandens labirintas. Jis gyveno rajone, kur pavasarį visada buvo daug potvynių. Vėliau ten pastatė daug dambų. Ir žmonės klajojo. Ir tai buvo takai tarp vandens. Šios klajonės – tai tik archetipinis veiksmas, Karaliaučiaus sakralinio centro paieška“, - pasakojo mokytojas.
Mokytojas daug visko pasakojo ir rodė. Pamatė Dravenis ir Guru Guru net Kauką, klajonių ir išbandymų „organizatorių“, vandens labirinto vadovą.
Racionalizmas ir klasicizmas pakeitė Twankstą, tačiau magija iš jos neišnyko. Deja, apgailestavo mokytojas, miesto struktūra buvo pakeista – anksčiau energija jame ėjo vienaip, dabar – kitaip. Kiekviena Tvankstos gatvė – tai rodyklė, kaip juda energija.
Twankstos senamiestis per karą buvo visiškai išnaikintas, ir miesto širdis tapo nematoma. Neliko nė vieno Karaliaučiaus senamiesčio namo, tik vėliau buvo atstatyta katedra Knypavos saloje. Dingo daugiau kaip 3 000 namų, apie 100 ar net 200 gatvių. Dabar tai – anomalija, vaiduoklis, konfliktuojantis su naujojo pavadinimo miestu. Šiuolaikinis miestas – visiškas absurdas, siurrealizmas, chaosas, nekontroliuojamas astralinis miestas...
Prie Twankstos piliakalnio stovi „dom sovietov“, nebaigtas sovietinis dangoraižis, kuris visada buvo tuščias, kuriame vaidenasi. O senamiesčio vieta – tai tiesiog dykra. Twankstos piliakalnis 700 metų buvo kryžiuočių ordino pilies priešpilis, vėliau – arklidė, prieš karą – reicho bankas. Kaip piliakalnis Twanksta dabar niekam beveik nematomas, daugelis žmonių šio pavadinimo tiesiog nežino.
Taip pasakojo Sembos išminčius.
Guru Guru budo iš sapno viską gerai prisimindamas, užrašė šiuos žodžius ir kuo skubiau nuvažiavo pas Dravenį, kad šis juos pamatytų. Patyrusio medituotojo ir draugo nuomonė jam buvo labai svarbi. Guru Guru jautė, jog yra visai netoli atsakymo.
Guru Guru ir Einsteinas: (ne)atsitiktinumai. E = mc2 ėjimas
Ne, Guru Guru kaip Volandas, deja, nepusryčiavo su Immanueliu Kantu, nestovėjo Poncijaus Piloto balkone, tačiau pažino Dievą savaip. Ypač jam patiko Albertui Einsteinui priskiriama frazė: „Atsitiktinumas – tai Dievo būdas išlikti anonimiškam.“
Guru Guru tikėjo Dievą, tačiau jam patiko ir logika, kuri, pasak kai kurių radikalių metafizikų, pernelyg varžo žmogaus dvasią.
Guru Guru niekaip negalėjo suprasti, kodėl žmonės mąsto taip nelogiškai, kai sako, kad:
Dievo nėra (o iš kur žinot?);
visatoje mes vieni (o iš kur žinot?);
žmogus – visų daiktų matas (kur jau ne).
Guru Guru buvo įsitikinęs, kad To, kuris (vyriška galūnė čia rašoma tik dėl patogumo) neturi vardo, manifestacijos „Dievas“ ir „Velnias“ tėra amžina, dar Zaratustros nusakyta, kova. „Velnias dirba savo darbą gerai“, - ne kartą pagalvodavo Guru Guru, matydamas tai, kas sunkiai tilpdavo į logikos rėmus ir puošdavo kriminalines naujienas (iš esmės visos naujienos – kriminalinės, o visa literatūra – kriminalinių įvykių suvestinės).
Todėl Guru Guru labai mėgo muziką. Nepaisant to, kad muzika irgi turi ideologinį, kartais velnišką, kartais dievišką užtaisą, ji – itin veržlus menas, sugebantis pakylėti sielą.
Nebuvo atsitiktinių kelių Guru Guru gyvenime, pamąstė jis mintimis apžvelgdamas savo pastaruosius du dešimtmečius. Visi keliai „atsitiktinai“ kažkur vedė, kažką atskleidė, su kažkuo suvedė, galiausiai atskleidė tam tikras prasmes per sapnus ar „realybę“.
Dabar Guru Guru tvirtai žinojo vieną dalyką: jis yra:
Žmogus (galit patikrinti);
romano veikėjas (galit patikrinti);
ne atsitiktinumas (žr. aukščiau).
Kofeinas „kalė“ į galvą. Guru Guru po rytinio kavos gėrimo ritualo paskambino Draveniui. „Jis tikrai turės ką pasakyti apie (ne)atsitiktinumus“, - būsimu pokalbiu mintyse jau mėgavosi Guru Guru.
Nekontroliuojamas astralinis miestas. 1781 ėjimas
Prabėgo mėnuo, o gal du. Guru Guru dingo be žinios. Jo telefonas buvo išjungtas, o namai tušti. Kai Dravenis paskambino į duris, kaimynas, literatūros profesorius Cezaris, abejingai konstatavo – Guru Guru kartu su Mylimąja išvyko nežinoma kryptimi. Dravenis, išgirdęs kvalifikuotą, bet nieko neteigiantį atsakymą, grįžo į priemiestį medituoti, klausytis muzikos ir Giedrės priekaištų.
Nebuvo jokių likimo ženklų, bet situacija pasikeitė. Dravenis apstulbo – varganas priemiestis tapo sala. Pakilo rūkas. Atvėso oras. Atšalo jausmai. Giedrė dažnai verkė, bet nepriekaištavo. Kas užgesino meilės liepsną? Nejaugi Dravenis buvo grubus ir įžeidė merginą? Kažin... Ne, kalta priemiesčio nuobodybė, monotonija, saugus miesčioniškas gyvenimas. Verkiant reikėjo pavojų, susišaudymų ir lenktynių. Tik nuotykiai gali pažadinti blėstančią aistrą – reziumavo Dravenis.
Jei Giedrė būtų pagrobta ir Dravenis ją didvyriškai išvaduotų – it ugnikalnis išsiveržtų apsnūdę jausmai ir deginanti aistros magma užlietų drungną priemiesčio peizažą. Kvaila, bet tikra. Logiška nesąmonė? Ne, tai – meilė. Dravenis vėl patikėjo savo jausmais. Gyvenimas turi būti sklidinas pavojų ir nuotykių. Negalima nutolti nuo bedugnės krašto. Be apsauginių virvių ir specialios aprangos reikia kopti uolomis aukštyn. Tegul baimę prarija mirtinas smūgis, kurio niekada nebus. Kanjono tarpeklis pagaus drąsuolio šešėlį, o audros debesys nukirs mirtinam priešui galvą.
Dravenis ryžtingai atidarė seifą. Kolto nebuvo. Jis atsikratė ginklo, nes nedrįso prieštarauti Guru Guru.
- Velniop pacifizmą! Kur dingo taikusis Guru Guru? – sušuko Dravenis, pajutęs, kad jo kūnu prabėgo legionas skruzdėlių.
Dravenis pastebėjo Juodąjį laiškanešį, kuris į jo pašto dėžutę įmetė laikraštį.
- Ir ką dabar sumanė, sumautas Žiurkius, - pyktelėjo Dravenis, - aš neprenumeruoju spaudos!
Paėmęs į rankas dienraštį, Dravenis apstulbo – „Tvankstės žinios“. Nuostaba greitai išblėso, kai jis perskaitė pirmojo puslapio rubriką: „Pagrobta poeto Dravenio mergina Giedrė Katinaitė“.
O ką gi veikė Guru Guru? Jis kartu su Mylimąja atostogavo Prūsijoje ir džiaugėsi saule, jūra, kopomis ir egzotiškais rusų valgiais. Atostogų idilę sužlugdė nelemtas Žiurkius, Juodasis laiškanešys, advokatas ir septynių tiltų specialistas.
- Atostogaujate, ilsitės, o jūsų draugas Dravenis nuobodžiauja varganame priemiestyje... Pastebėjau, kad jums nepatiko septynių tiltų eksperimentas. Nenusiminkite, aš jau organizuoju stulbinantį Žaidimą, spektaklį, kuriame Dravenis išgelbės ne tik savo merginą Giedrę, bet ir daug, daug išprususių žmonių...
- Galite nevargti, pailsėkite, aš jums tikrai neturiu jokių pretenzijų, - bandė diplomatiškai derėtis Guru Guru.
- Būkite ramus, žus tik blogiukai, nė vienas padorus žmogus nenukentės – nei mediciniškai, nei finansiškai... Pažadu...
Juodasis laiškanešys tradiciškai nusilenkė ir dingo. Nealkoholinis kokteilis atnešė vėsą, bet nesumažino įtampos. Sutraškėjo ledas. Artėjo pavojinga banga. Guru Guru nuslinko į šaudyklą ir pataikęs į visus taikinius išlošė pliušinį aligatorių, kurį padovanojo Mylimajai. Truputį palengvėjo. Grįždamas iš šaudyklos, Guru Guru pamatė Dravenio namelį. Juodasis laiškanešys į Knypavos salą perkėlė dalelę Vilniaus priemiesčio.
Dravenis buvo sutrikęs, bet ryžtingas.
- Guru Guru, ką man dabar daryti? Advokatas Žiurkius iš kalėjimo ištraukė gangsterį Laisvūną ir jį apakino keršto troškuliu. Laisvūnas pagrobė Giedrę. Nežinau, ar pareikalaus išpirkos, ar mano galvos...
- Nurimk, tradiciniai įkaitų gelbėjimo metodai yra neefektingi... Mums gali padėti tik Sembos išminčius.
Nušvito Dravenio kambarys. Nuvirto visa siena, bet namelis net nekrustelėjo. Į kambarį įžengė aukštas, pražilęs senolis.
- Nušauk Laisvūną! – suriko paskutinis Sembos krivis.
- Nenoriu smurto, - susigūžė Dravenis.
- Nusiramink, tai buvo tik išbandymas, - nusijuokė išminčius, - turiu geresnį planą. Nebus jokios naudos, jei gangsteris nukris nuo stogo ar nuo laiptų, užsimuš ar prigers... Dabar mano ėjimas. Saugokitės, demonai!
Nepraėjo nė pusvalandis, o prie Dravenio namelio sustojo juodas BMW. Išlipo Laisvūnas, apsirengęs XVIII a. liokajaus drabužiais ir, mandagiai atvėręs dureles, pagarbiai nusilenkė. Iš automobilio, tarsi iš karietos išlipo švytinti princesė. Tai buvo Giedrė. Dravenis, priklaupęs ant vieno kelio, ištiesė raudoną rožę ir meldė atleidimo.
- Kelkis, Nakties lorde, - švelniai paragino princesė.
- Palikime balandėlius vienus, - tyliai sušnibždėjo Sembos išminčius.
Už pasvirusio barako nuskambėjo kvailas Juodojo laiškanešio juokas. Laimė, įsimylėjėliai jo neišgirdo.
Interliudija. Dravenis ir stiklo karoliukai
- Aš atvykau iš Olsterio į gūdų užkampį, tarsi be jokio tikslo, tarsi bėgdamas nuo geresnio gyvenimo į skurdą ir pats nesupratau savo, švelniai tariant, keisto poelgio priežasties, bet dabar tapo aišku, kodėl aš sugrįžau į Vilniaus priemiestį...
Dravenis iš lentynos ištraukė knygą, nupūtė dulkes, atvertė juostele pažymėtą puslapį ir perskaitė pabrauktas eilutes: „Staiga supratau, kad Žaidimo kalboje ar bent jo dvasioje viskas iš tiesų turi visuotinę reikšmę, kad kiekvienas simbolis ir kiekviena simbolių kombinacija veda ne kažkur, ne prie atskirų pavyzdžių, eksperimentų bei įrodymų, bet į centrą, į paslaptį ir pasaulio širdį, į pažinimo pradžių pradžią. Ir tos akimirkos nušviestas staiga suvokiau, kad kiekvienas perėjimas nuo mažoro į minorą sonatoje, kiekviena mito ar kulto transformacija, kiekvienas klasikinis, meninis formulavimas, tikrai meditatyviai žiūrint, yra ne kas kita, kaip tiesus kelias į pasaulio paslapties esmę, kur tarp įkvėpio ir iškvėpio, tarp dangaus ir žemės, tarp Inio ir Janio amžinai vyksta šventa misterija“. [ H. Hesse, Stiklo karoliukų žaidimas, 86 – 87 psl. ]
- Dabar ir aš išgyvenu panašius jausmus ir supratau, kad mane pašaukė Žaidimas... – užbaigė kalbą Dravenis.
Guru Guru dėmesingai išklausė citatą ir neištaręs nė žodžio, atėjo prie lango ir ilgai žiūrėjo į mišką. Dravenis nedrįso trukdyti rimties. Guru Guru nugrimzdo į vidines gelmes. Gal jis meditavo, gal analizavo Dravenio kalbą? O gal ieškojo ryšio tarp klasikinio kūrinio ir dabarties? Kas jį žino... Lėtai temo, bet Dravenis nedrįso įjungti sietyno.
O įvyko štai kas. Guru Guru mėgo šią knygą, bet visai neketino jos aptarinėti, todėl ieškojo tinkamo atsakymo, kuris padėtų Draveniui suprasti realią situaciją ir neišprovokuotų intelektualaus ginčo. Atsakymą pasufleravo nelaukta vizija. Guru Guru pamatė už lango stovintį Juodąjį laiškanešį ir nejučia krūptelėjo. Demonas ūmai pavirto didžiule žiurke ir dingo aukštoje žolėje.
- Draveni, tu laiku ir vietoje pacitavai Jozefo Knechto, Magister Ludi žodžius. Pasaulyje vyksta priešybių kova, kurią galima pavadinti Žaidimu. Ir nėra nė vieno, pakilusio virš gėrio ir blogio. Nušvitusių žemėje nėra - jie čia ilgai neužtrunka ir greitai pakyla į kitą, aukštesnį Būties lygmenį, todėl dabar mums yra lemta žaisti šį Žaidimą, o ne neužsidaryti jaukioje Kastalijos erdvėje, - pagaliau prabilo Guru Guru.
- Guru Guru, ar tu norėtum išvengti Žaidimo? – paklausė Dravenis.
- Uždek šviesą, jau tamsu, - pasakė Guru Guru.
Guru Guru ir neapykanta. Ne-ėjimas
Kinai kalba apie 無爲 (wú wéi) – neveikimą, nedarymą, nėjimą niekur, tuo pačiu einant. Guru Guru išgyveno sunkias akimirkas. Jį buvo užvaldžiusi neapykanta. Guru Guru buvo labai emocingas, todėl abejingumo tiems, ką myli, jis negalėdavo pajusti. Arba mylėjo, arba nekentė.
Mylimas žmogus įžeidė.
Išmintis Guru Guru sakė – neik, nedaryk, viskas bus kaip buvę, tiksliau, viskas bus gerai.
Kažkoks velniūkštis traukė už liežuvio sakyti ką nors nemalonaus.
Guru Guru tylėjo ir kaip vulkanas kunkuliavo viduje.
Kaip pasielgti? Ar geriau tyliai nurimti, ar garsiai sušukti?
Guru Guru atsivertė (ne)atsitiktinį „Lamrimo“ puslapį.
Kas, matydamas būtybes šio pasaulio,
nežinojimo, tamsumo dūmų apgaubtas,
bejėgiškai įpuolęs į didžiules kančių liepsnas,
stengiasi jas išvaduoti, tartum ugnį
užgesinti, užsiplieskiančią savuos plaukuos,
tas Žmogumi, arba išminčiumi, vadintis vertas.*
Guru Guru nežinojo, kas su juo nutiko, tačiau vulkanas rimo. Piktų žodžių aidas galvoje tilo. Širdis budo. Meilė, buvusi visada, niekur neišnyko.
„Vadinasi, viskas tikra. Be abejo. Tuo nė neabejojau“, - atsiduso su palengvėjimu Guru Guru.
* Iš tibetiečių kalbos vertė Algirdas Kugevičius. [ Džė Conkapa. Nušvitimo kelio etapai. Vidutinės apimties Lamrimas. Vilnius: Sofoklis, 2013, p. 220.]
Dėžių skaičius nežinomas... XYZ ėjimas
Ne, Guru Guru kaip ir kiti nelegalai, deja, nepusryčiavo su prižiūrėtojais, nestovėjo plantatoriaus Žiurkiaus balkone, nesimėgavo pusnuogėmis gražuolėmis, tačiau pažino gyvenimą savaip. Ypač jį erzino Dravenio frazė: „Darbas – tai būdas išlikti gyvam.“
Guru Guru patiko logika, bet jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl žmonės ypač vertina ir saugo savo gyvybę, atsidūrę lageryje, vergovėje, galeroje... Kodėl žudosi išlepę menininkai ir dvasios aristokratai? Kodėl aš kenčiu? Kodėl manęs neišgelbsti Dievas? Guru Guru bjaurėjosi buržuaziniu, kapitalistiniu ir feodaliniu menu, todėl neapkentė muzikos, sklindančios iš vergvaldžio balkono. Parsidavusios gitaros žlugdė jo sielą.
Ir kas jį atsitiktinai ar dėsningai nubloškė į pragarą, kas jį suvedė su Juoduoju laiškanešiu? Ir, galiausiai, ar tai sapnas, ar realybė? Ne, tai ne sapnas! Užvirė kraujas, kai jis pamatė žolėje tysantį nuplaktą Dravenį. Prižiūrėtojas kalė rimbu į pliką Guru Guru nugarą.
- Nežiopsok! Judinkis, slunkiau!
Ne, tai ant nugaros užšoko padūkėlė katė. Guru Guru pabudo minkštame fotelyje ir po kavos gėrimo ritualo paskambino Draveniui.
- Dravenis išvažiavo į Ispaniją skinti apelsinų, - atsiliepė įrašas.
- Nugaišk plantacijoje, kvaily!
Guru Guru sviedė telefoną į baseiną.
Guru Guru ir profesoriai. Tiesiog ėjimas
Guru Guru vieną dieną susidūrė net su dviem profesoriais. Su jais kartais jam tekdavo susitikti dėl pasirinkto gyvenimo būdo.
Guru Guru, būdamas gana nepriklausomas, laisvo mąstymo ir nemėgstantis jokių viršininkų (nors ir ne anarchistas), vieną dieną išgirdo net dviejų „garbingų“ (pagal CV) profesorių šnekesius. Vienas jų labai rėkė, o jo pavaduotojas cypavo kaip šakalas (pats neturėjo jokių naujų idėjų, todėl novatoriškos Guru Guru mintys jam atrodė tikra erezija; eretikų naikinimo laikais būtų pirmasis malkelę įmetęs į laužą, ant kurio būtų degintas Guru Guru). Rėkė taip, kad net balsą prarėkė.
Vėliau kitas profesorius supyko, kad Guru Guru vieną gerą žmogų pavadino geru žmogumi. Taip supyko, kad pareiškė, jog „nebedraugaus“.
Guru Guru, šypsodamasis į ūsą, mąstė, kokia niekinga yra žemiškųjų profesorių kasta (nors joje yra daug puikių žmonių).
„Eisiu su paprastais žmonėmis pakalbėti į gatvę, į kiemą, į autobusą. Tik ne su profesoriais“, - apsirengė Guru Guru ir iškeliavo.
Ir pirmą valandą po pokalbio su dviem profesoriais... Diagnostinis ėjimas
Kai nuo miražo išsivaduoja dykuma, sustingsta smėlis ir gelsvi toliai nusidažo žaliai. Vėjas ramiai sijoja smėlį ir laukia žaibų. Pavargsta akmenys ir karavanai, nuplaukę tik iki vandenyno pusės.
Sunku keliauti, nežinant savo tikro vardo. Neatsigręši, kai pakvies namo. Ir kai sudegs inkvizicijos laužai, negirdėta kalba bus lengva nuslėpti klystkelių vingius ir išaukštinti senas klaidas. Pamaldžiai griūti ant sauso smėlio, kuris niekada nepavirs derlinga žeme.
Ir kai šešėlių kontūrai sustings į burinius laivus, teks sugrįžti svetur, paslėpus tikrą veidą mėnulio kauke. Gerti alų, atskiestą varlių kvarkimu, saugoti asfaltą ir lietų. Ilgėtis dangorėžių ir groti gitara be stygų.
Sunku suskaičiuoti visus šaligatvių žingsnius. Jau auga nauji stalai ir seni servizai netinka šventėms. Dūžta veidrodžiai ir lėkštės. Tvistą šoka prietarai ir žinios. Žiema – už lango, vasara – už durų. Ant stogo – ruduo. Viduje – amžinas pavasaris, namai.
Guru Guru dykuma saugo laiką, kuriame praeitis, dabartis ir ateitis visada kartu.
(1)
Supratau vieną dalyką, Broli.
Mes gyvename tam, kad padėtume kitiems. Tik todėl esame labiau žinantys, nei kiti. Tai - ir duotybė, ir pareiga. Jau kalbėjom, bet pajutau tai ir užtvirtinu.
Visos mūsų kančios vardan to, kad kitiems būtų nors kiek geriau. Taip angelai elgiasi. Velniai dirba sau...
Tavo Brolis, visada, visur, visąlaik
(2)
iliuzijai
nuslinkus, lieka tik didelė srauni ašarų upė......
Brolis
(3)
Egzistencinis klausimas – kiek ilgai aš taip gyvensiu, ir kada ji pagaliau sutvarkys virtuvę?
(4)
Sveikas, Broli,
vėl kažkaip prasilenkėm...
Žinai, pagalvojau tokį dalyką... Kartais žmonės (daugybė žmonių!) nugyvena ištisus gyvenimus ar bent nemažus jų fragmentus (net daugiau nei 7 ar juolab 3 metai) be laimės, džiaugsmo, inercijos, su priklausomybėm, nekęsdami... Ir dėl ko? Dėl vienatvės? Bet juk konstruoti gyvenimą su kitu žmogum gali bent kelis ar keliolika kartų. Visgi čia esmė žmoguje. Yra kas ženijasi po 4 kartus, tada turbūt pavargsta tai daryti, ir nustoja. Yra, kas iš baimės visai nebesiženija. Yra, kas tai daro antrą kartą (ai, dabar bus gerai), nusvyla, ir visą gyvenimą pratyli. O gal vieną dieną pratrūksta ir „išeina pas kitą“, nors ta kita visai jam nerūpi, nei ką.
Kai paprastai, ūkiškai pagalvoji, čia lyg ir nieko blatno. Bytavūcha. Na, vyras, boba, netinka vienas kitam, išnaudojimas ir pan.
Bet kai pamąstai egzistenciškai, matosi, jog čia esama egzistencinio siaubo. Matai, mūsų VISŲ didžiausia - mirties - baimė turi daugybę veidų ir pavidalų, ji lyg daugialypis veidrodis iš Bruce Lee filmo Enter the dragon, kur jis bando kautis su „daugybe priešų“, kol supranta, kad kaunasi su savimi, savo atspindžiais iliuziniuose veidrodžių atvaizduose.
Visų mūsų kelionės per gyvenimą nuo vienišo gimimo iki vienišos mirties, bardo ir vėl atgimimo yra tarsi kelionės traukiniu. Na, viename kupe prirūkyta, kitame bloga kompanija, trečiame paleistuvė boba, ketvirtame chujovai, bet visgi duoda valgyt, ir taip toliau. Taip ir einame per vagonus, ieškome, o gal tame gyvenimo traukinyje rasime ramią vietą prie lango su gražiu vaizdu į tolius, kur, duok Dieve, šalia atsisės ir graži, kukli moteris, pasiūlys valgyt ir prisiglaus.
Iliuzija visa tai. Net jei ji prisėstų, tai būtų tik trumpalaikis sapnas, angelo sparno prisilietimas.
Visą gyvenimą mes gyvename tam, kad pabustume iš miego, sakė Gurdžijevas. Į kokį košmarą kaskart pabundame, priklauso nuo visatos dėsnių. Tačiau košmarų gali būti įvairių - jų formos begalinės...
Kurgi aš lenkiu? Visa, kas tikra, - tai mes, traukinys ir pati kelionė į nakties tamčiausias slaptybes. Mes nežinome, ar bus tunelis, juolab, ar ten sutaisyta lemputė. Galiausiai mes net nustojame tikėti, kad tai traukinys arba tiek prie jo įprantame, kad girtas kaimynas įtikina, jog tai lėktuvas. Ir pagaliau kartais iš nevilties mes užmirštame, jog esame tik laikini keleiviai šiame traukinyje, kuriame imame patogiau įsitaisyti nelyginant būtume šeimininkai...
**
Štai ir atėjo naujieji metai. Tuoj ketvirta ryto. Nešvenčiau, bet nemažai mąsčiau. Anokia čia šventė. Būtų kas nors užėjęs, kažką smagaus, nuoširdaus pasakęs... Tačiau pajutau tik tuštumą. Taip, tu skambinai – vienintelis. Ir suprantu, kad man tik to ir tereikėjo. Džiaugiuosi.
O gyvenimas ne naujamečiais matuojamas. Gamta turi savo sezonus, o sausio 1-oji - dirbtinė data. Tačiau mano kaimynai to nežinojo ir eilinį kartą gerai prisisprogo. Visą valandą už lango pylė fejerverkus. Iš kur tiek energijos pas žmones? Juk geriau savo vidinę ugnį kam kitam išnaudotų.
Bet aš jų nesmerkiu. Aš nesmerkiu nė vieno kvailio, kuris tiesiog gyvena, sąmoningai ar ne pasirinkęs vienokį ar kitokį gyvenimo būdą. O kodėl? Nes pats esu kvailys. Nors tu kartais, Broli, sakai, kad esu išmintingas. Ne, kvailys aš. Gyvenime – begalybė įvairiausių kombinacijų, scenarijai, kuriuos mums kažkas parašė ir patys rašome, - sudėtingi. Atrodo, viskas nesiseka, o staiga – bac, ir gerai. Arba – priešingai. Logikos čia nesama jokios (maždaug „po tamsos išauš šviesa“ – nė velnio niekas niekur neaušta!).
Taigi, gyvenimas ir logika – nesuderinami dalykai. Žmogaus protas, ypač, jei treniruojamas, prašyte prašosi logikos, nori rutinos, tampa priklausomas nuo daiktų, įpročių, maisto. O gyvenimas eina sau. Nevalgysi – numirsi. Tapsi asketu – kaltink save. Tapsi persiėdėliu – taipogi kaltink save. Gyvenimas tau nesiūlo jokių alternatyvų, jis pats yra begalybė nelogiškų alternatyvų.
Mes gimstame, suaugame, ir vieną dieną mus, švarius ir gražius, dar nesugadintus degtinės, cigarečių ir moterų, gyvenimas pastato prieš didžiulį tornadą išbandymų. Jis įsuka, ir tik spėk atsilaikyti. Siela tamsėja, nebe tokie švarūs tampame. Paskui vėl apsivalome, apgailestaujame, o dažniausiai – ne. Bastomės po pasaulį ir savo kiemą nerasdami savęs.
Kodėl kiekvienas žmogus kartoja tą patį, atrodytų, klaidų ciklą? Ar negalime tiesiog imti ir to nedaryti? Ne, negalime. Kol savo „kailiu“ nepatirsime, vis vien nepatikėsime. Žinoma, yra retų išimčių, ir visos tos išimtys susijusios su didžiule baime, mums įskiepyta vaikystėje arba egzistencine baime. Savisaugos instinktas liepia mums vengti ugnies ir mirties. Daugelis stichijų – ir gamtos, ir gyvenimo – susiję su šiomis dviem jėgomis. Moterys – tai ugnis ir mirtis: ugnies saldybė, aistros slaptis, o mirtis – ji visada šalia. Du skirtingi moters veidai: gyvos ir spindinčios, mirusios ir pamėkliškos. Ar tai buvo tas pats žmogus? Ar žmogus? Klaiku, bet negaliu atsakyti. Mano atsakymas liko išverktas ir palaidotas pusnyje, šaltą ir girtą žiemą.
O visgi naujieji metai, Broli, yra labai gerai. Tai iliuzijų dužimo metas. Mes nusiteikiame pozityviai, kad „dabar jau viskas bus kitaip“, ir tai padeda mums išgyventi. Tačiau jei slapčia nežinotume, kad sau žiauriai meluojame (niekas nesikeičia ir nesikeis – gyvenimas eina savo žingsniu, kartais per greitu), prasmės gyventi nebebūtų.
Melagiai ir teisuoliai, štai kas mes esame. Vienu metu ant mūsų pečių tupi ir gerieji, ir blogieji angelai. Ką jie ten šneka? Dažnai negirdžiu, bet žinau tikrai: jie nepanašūs į paukščius, ir kalba jų labai švelni (ypač tų, kurie blogieji – jie juk viliotojai). O gerieji angelai paprastai pasirodo kaip pikti demonai, kad mus išgąsdintų ir „atvestų į protą“. Tik egzistencinės baimės apimtas žmogus atsiklaups prieš Kūrėją ir jį pagarbins. Kol išmokstama mechaninio dievobaimingumo, kai kuriems reikia metų, kitiems – vieno karto. Nuolankumas gimdo vidinį suvokimą: „nusižemindamas“ prieš Dievą tu kaip tik pakyli savo viduje. Taip tik parodai kūnui, kur jo vieta – žemiau, po siela.
Gerų mums metų, Broliuk, smagiai pamedžiosime dar. O mano traukinys greit išvyksta, poilsis ir naujametinis šventimas baiginėjasi. Laikas miegoti. Kaip sakydavo kažkokia anoniminė bobutė – myžt, poteriaut ir gult.
Kitądien vėl riedėsim ilguoju maršrutu. Mūsų kelias – netrumpas. Pervažiuosime visą didžiąją šalį, kol pamatysime Baltąjį kalną. Nėra kur skubėti – pakeliui turime daug ką apmąstyti. Telepatinis labanakt.
**
Nors šiandien buvo pirmoji naujųjų metų diena, visai neturiu noro prisiminti praeities, apmąstyti nuveiktus darbus ir pan. Kita vertus, noriu pašnekėti apie kažką panašaus, tik ne taip tiesmukai. Apie vaistus ir nuodus.
Vaistas ir nuodas niekuo nesiskiria. Kalbant ir apie vaistus kūnui, ir apie dvasinius vaistus. Kas vieną gydo – kitą susargdina. Kaip visuomet, keliaudamas pasiimu daug vaistų. Toks jau mano savisaugos instinktas. Gyvenu sveikai, o štai išsiruošus (kad ir į neilgą) kelionę, atrodo, kad suplauks visos pasaulio ligos, kurioms būtinai reikės po ranka turėti vaistų, ir jau tikrai niekas jų neduos. Keista ir juokinga, Broli. Kai buvau išsiruošęs į tolimą, egzotišką šalį, mano vaistų dėžutė tikrai darė įspūdį. Tačiau peršalus nė vieni vaistai nepadėjo. Kodėl, vienas Dievas težino – juk tai nebuvo blogi vaistai. Vietinis žmogus nuoširdžiai ir operatyviai nuvežė mane į ligoninę, pas budintį gydytoją, kuris apžiūrėjo, nesuprantama kalba kažką užrašė, ir jau netrukus mano bičiulis iš vaistinės atgabeno tai, ko reikia. Tą patį vakarą jaučiausi daug geriau, netrukus pasveikau. Ar tai reiškia, kad manieji vaistai buvo nuodai, o egzotiškieji – tikri vaistai? Nemanau. Daug ko nesuprantu, bet čia akivaizdžiai suveikė stebuklo fenomenas. Tūkstančio ir vieno stebuklo šalyje turbūt ir ryžio grūdelis atrodo stebuklingas, o štai „savas, naminis“ skanumynas – atsibodęs ir juo nebetikima.
Nuo šio gyvenimiško pavyzdžio norėčiau pereiti prie gilesnių dalykų. Tarkime, mes sergame dvasine „liga“. Turiu galvoje, sakykime, įsimylėjimą. Tai – stiprus prisirišimas su haliucinacijomis, neva be kažko negalėsi taip gerai gyventi, kaip norėtųsi. Iš esmės – tai negalėjimas susitaikyti su savo fantazijos vaisiais. Sunkus atvejis, bet pagydomas. Ypač kai po kažkiek laiko pagalvoji: gyvenau iki tol, gyvenu po to, ir ką? Argi kas nors pasikeitė? Ta moteris, kurią buvau įsimylėjęs, manęs visai nebedomina, kaip ir tada, kai jos nepažinojau. Taigi, kurioje mūsų kelionės per gyvenimą dėželėje yra tas įsimylėjimas? Ar tai buvo nuodas, ar vaistas? Ir taip, ir ne. Kadangi viskas kinta, ir nieko nėra pastovesnio už kismą, tuo metu ji buvo vaistas nuo kito nuodo/vaisto, vėliau jos kaip vaisto galiojimo laikas baigėsi ir ji tapo nuodu.
Ir taip, Broli, turiu pripažinti, bus visada. Kad ir kiek stengumėmės surasti vaistą nuo visų savo gyvenimo bėdų ir nesėkmių, jo niekada nebus. Išgydę kairįjį šoną, pajusime maudimą dešiniajame, ir taip toliau. Kodėl? Ar žmogus toks netobulas? O gal jam išvis nereikia tų vaistų/nuodų?
Būčiau pernelyg naivus, jei sakyčiau, kad žmogus gimsta tobulas ir jam nieko nereikia, kad išgyventų šį gyvenimą sveikai visomis to žodžio prasmėmis. Teoriškai taip būti turėtų, juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Tačiau įsiklausyk, Broli, į žodžio reikšmę: pagal. Tai nereiškia, kad žmogus 100 proc. atitinka Dievo tobulumą. Taip, mumyse daug Dievo, kaip ir vandens. Mes turime smegenų ir mums gyvenimą trumpina nervų sistema, be kurios negalėtume gyventi. Taip, mes, žmonės, esame paradoksai – mylime ir nekenčiame vienu metu, o vėliau metame viską ir užkasame po abejingumo velėna.
Bet juk Dievas irgi yra toks! Jis – paradoksalus, Jis – nenusakomas žodžiais, Jis – vaistas ir nuodas, ir tik išminčius (dvasios alchemikas) žino, kiek, kaip ir kada reikia bendrauti su Dievu. Melstis per daug nėra blogai, tačiau viskam reikalinga harmonija. Žmogus turi būti nuoširdus su savimi, ir tik tada jis pažins pasaulį ir prisilies prie Nepažįstamojo, pagal kurio paveikslą buvo sukurtas. Žmogus – tarsi nuodas, sukurtas pagal vaisto modelį. Žmogus – galingas ginklas, galintis sunaikinti milijonus, tačiau kartais, kai niekas, išskyrus Dievą, nemato, tyliai verkiantis dėl kokio mažmožio.
Tokie mes visi. Mirtingieji.
**
Kartais ilgoje kelionėje taip gera stabtelti, nemąstyti, pasisemti išminties. Nusprendžiau tai padaryti iš legendų. Mane sužavėjo indėnų mitai, apie kuriuos žinome tiek mažai.
Štai kad ir Arizonos gyventojai, kurių yra likę ne tiek jau ir mažai. Hopių tautelė, kaip ir gerokai nuo jų nutolę majai, sako, kad mes gyvename „ketvirtajame pasaulyje“, kuris, atėjus ciklo pabaigai (be abejo, garsiajai datai 2012-ųjų gruodį), pasikeis į penktąjį. Beje, actekai mano tą patį, tik kalba apie penktojo ir šeštojo pasaulių pasikeitimą. Kažkas, atrodo, bus apsiskaičiavęs!
Visgi pranašystės, kuriose yra cikliškumas, gąsdina arba juokina mažiau. Nežinia, kiek teisūs hopiai, majai, actekai ir kitos indėnų gentys. Įdomus kitas dalykas. Hopiai sako, kad pokytis įvyks tada, kai į mūsų pasaulį ateis Pahana – dingusysis „Baltasis Brolis“. Iš karto prisimenu musulmonų šiitų dvyliktąjį imamą Mahdi, kuris dingo 874 metais, tikima, kad greitai turėtų pasirodyti. Pahana ir Mahdi gana panašūs pavadinimai, abiejuose – raidė „h“, abu dingo, bet turi atsirasti, o dvyliktasis imamas, lyginant su hopių indėnais, tikrai turėjo atrodyti baltaodis.
„Viskas – gamtos dovana. Būk kilnus su tuo, ką turi. Žemė – mūsų motina. Visi esame broliai“, - sako hopių išmintis. Įdomu, kad „pagonys“ indėnai hopiai, kaip ir musulmonai, krikščionys, judėjai ir kai kurių kitų religijų atstovai, tiki, jog Kūrėjas (Taiowa) – vienas. Nėra nei pradžios, nei pabaigos, o Kūrėjas – begalinė erdvė. Taiowa nebuvo „tėvas“, o greičiau „dėdė“, kurio pirmasis kūrinys – sūnėnas Sotuknangas. Būtent jam patikėta transformuoti viziją į realybę, paversti begalybę baigtiniu pasauliu. Vadinasi, ir pagimdyti mirtį. Sotuknangas sukūrė devynias karalystes – vieną Kūrėjui, kitą sau, ir dar septynias. Iš keturių elementų – žemės, vandens, oro ir gyvybės (judėjimo) – gimėme mes visi. Pirmajame pasaulyje Sotuknangas sukūrė Moterį Vorą (Kokyangwuti). Ji davė pradžią žmonijai, kuri gimė keturių spalvų – juodos, raudonos, baltos, geltonos. Visos rasės gavo po skirtingą kalbą ir suvokimą, išmintį, kad ši žemė – ne jų, o jų motinos. Saulė – Kūrėjo veidas. Pirmajame pasaulyje žmonės gyveno harmonijoje su gamta ir kūrinija, jie taip pat gerai sutarė tarpusavyje. Kodėl žlugo pirmasis pasaulis? Žmonės „pamiršo“, kad kiekvienas žmogus yra ašis, pagal kurią vibruoja visatos energija. Jie nustojo gerbti Moterį Vorą ir Kūrėją. Pasaulį teko sugriauti. Sotuknangas pasirodė prieš „išrinktuosius“, kurie vis dar prisiminė Kūrėją ir jo planą ir pasakė, kad šie išsigelbės, jei pasislėps po žeme pas Žmones Skruzdes, nes virš jos siautės ugnis.
Antrasis pasaulis buvo beveik toks pats gražus, kaip pirmasis. Visgi gyvūnai daugiau nebepasitikėjo žmonėmis, gyveno atskirai. Tačiau ir čia žmonės pradėjo užmiršti Kūrėjo planą. Pasaulį vėl teko sugriauti. Išrinktuosius vėl išgelbėjo Žmonės Skruzdės. Pasaulio ašis pasislinko, atėjo ledynmetis. Po jo gimė Trečiasis pasaulis. Jame žmonių smarkiai padaugėjo. Jie sukūrė civilizaciją su dideliais miestais ir šalimis. Taip įgyvendinti Kūrėjo planą ir garbinti Jį bei Sotuknangą darėsi vis sunkiau. Žmonėms ėmė rūpėti tik jų žemiškieji reikalai. Civilizaciją Sotuknangas sugriovė – šįkart potvyniais.
Atsirado Ketvirtasis pasaulis. Jame žmonės ilgai ieškojo sau vietos, plaukiojo valtimis. Žmonės išsibarstė į skirtingas grupes ir plaukė po visą pasaulį ieškodami savo žvaigždės. Jie keturis kartus apiplaukė pasaulį, kol galiausiai apsistojo pastoviam gyvenimui. Hopių simboliuose pavaizduotos šios kelionės. Dvasine šerdimi hopiams yra Oraibi kaimas, į kurį Lokio gentis atvyko iš vakarų. Kodėl hopiai pasirinko dykumą, kurioje sunku gyventi? Jie sakė: niekas iš mūsų šios žemės neatims, joje sunku gyventi. Taip ir nutiko.
Pasaulis yra geras, sako hopiai. Ir mes dėkingi, kad esame gyvi. Mes suvokiame, kad visi žmonės yra broliai. Taip pat jaučiame, kad esame susiję su visais gyvais sutvėrimais. Kas rytą, išeidamas iš namų, pažvelk į dangų, pamąstyk. Jei sutiksi kitą žmogų, pasisveikink. Laikyk protą švarų nuo blogų minčių, būk kilnus, kas benutiktų...
Tačiau pasaulis – korumpuotas, miestai dideli, o sielos - menkystų. Sotuknangas tai mato. Jis žino, kad jūrų gelmėse yra daug tokių pat kadaise išdidžių, tačiau nuskandintų miestų, kuriuose išsikerojo blogis. Vieną dieną žmonės turės prisiminti tai, kad jie sukurti vieno Kūrėjo. Tada visa žmonija vėl taps broliais.
Broli, ši legenda man labai patiko. Joje daug prasmių, ji geradūšė, nepikto žmogaus sukurta. Ir su logika mažai prasilenkia. Taigi siunčiu tau tolimo pasaulio dalelę, kad prisimintumei tai, ką visada žinojai.
Tegul šilti dangaus vėjai
Švelniai pučia virš tavo namų.
Tegul Didžioji Dvasia
Palaimina visus, kurie į juos įeina.
Tegul tavo mokasinai
Džiugiai išvaikšto daug sniego.
Ir tegul Vaivorykštė
Visada liečia tavo petį.
Būk palaimintas, Broli.
Guru Guru ir agåmå tirtå* (nesuprantančiųjų ironijos prašome teksto neskaityti). Vandens ėjimas
Guru Guru niekaip negalėjo negalvoti apie profesorius, kurie kuo toliau, tuo labiau jam atrodė apgailėtini. Vienas toks nurašė savo paties vadovėlį ir išleido jį kaip atskirą monografiją.
Mąstydamas plačiau, Guru Guru pagalvojo: o ar galima nurašyti savo gyvenimą, dalį jo, tą geriausiąją, ir gyventi tik ja? Ar nuodėmės atleidžiamos, išperkamos, atmeldžiamos, ištrinamos, ar amžiams lieka Kosmoso Vandenyse, Akašos Kronikose, Buddhos Prote, Allaho Minty?
Vandenys... Visur jie. Vienas Guru Guru draugas – taip pat išminčius (su jais jis mėgo bendrauti; išminčiai nebuvo pasikėlę, jiems nereikėjo tapti profesoriais, nes jie ir taip pralenkė visus profesorius savo žiniomis, išmanymu ir išmintimi) – pasiūlė apmąstyti paralelę tarp mitologinių vandenų, iš kurių sukurtas pasaulis, ir brastos iš samsaros į nirvaną perėjimą.
Profesoriai nuo išminčių skyrėsi dar ir tų, kad nuo jų kaltinimai lašėjo kaip nuo žąsies vanduo, o išminčiai tiesiog vaikščiojo vandeniu.
Vienas Guru Guru draugas sakė: „Iš esmės didžiausi mistikai buvo pankai, kalbant pistoletiška(turint galvoje „The Sex Pistols“) terminologija, - šiek tiek anarchistai, o labiausiai tokie, kuriems taip rūpi pasaulio likimas, kad dėl jo liūdėdami jie ryžtasi darkyti save, idant parodytų, koks kvailas šis pasaulis.“
* agåmå tirtå (agomo tirto) javiečių kalboje įvardija vandens kultą, turint galvoje, kad तीर्थ (tīrtha) džainizmo religijoje reiškia brastą per upę, sakralinio apsiplovimo vietą, simbolizuoja perėjimą iš samsaros į mokšą (nirvaną). Perėjusieji brastą, išminčiai, šventieji džainų vadinti tirthankarais. Javiečių valdovas iš Balio salos Airlangga taip ir vadintas – „peršokęs vandenį“. Greičiausiai tai reiškė jo neprofesorišką, o metafizinę išmintį, akivaizdžias sąsajas su išminties vandeniu.
Profesoriai, išminčiai, brastos, vanduo, pankai, galiausiai patriotais save vadinantys pikti žmonės (Guru Guru neįsivaizdavo tikro patrioto kaip pikto žmogaus; ir jam buvo keista eilutė „lietuviais norime ir būt“ – ką gi tai galėtų reikšti: jei esi lietuvis, tai ir būsi visą gyvenimą, nors persidažyk, kaip galima norėti būti tuo, kuo jau esi?)... Tiek daug visko pastarosiomis dienomis Guru Guru gyvenime įvyko...
O juk iš tikro viskas paprasta. Ir viskas – apie brastą. Senovės Lietuvoje brastos (natūralios ar dirbtinės seklumos, skirtos perbristi upes, ežerus, pelkes) turėjo strateginę reikšmę, prie jų kūrėsi pilys, miestai, kūrėsi slaptos brastos iš akmenų, žvyro ir šakų (kūlgrindos). Brasta – tai tilto pirmtakas, tik tiltas jau modernus, postmodernus darinys, metafizika jo sumenkusi, nors Septyni Twankstos tiltai Guru Guru iki šiol nedavė ramybės.
Guru Guru nujautė, kad su brasta gali būti susijusi metafizinė žmogžudystė. Tačiau ką tai reiškė, galėjo žinoti tik Dravenis. Jis visada žinojo, kad nieko nežino, vadinasi, juo galima buvo pasitikėti.
Tada vėl atėjo laiškas. Prieš pat kelionę pas Dravenį. Ir šįkart laiškas visai nedžiugino. Jį puošė baisiausias pasaulyje simbolis – svastika.
Anapilio šešėlis. mirtinas ėjimas
Guru Guru, įbridęs į prieblandos zoną, pateko tiesiai į sapnų ir vizijų sezoną, kuris prasideda vėlų rudenį, kai nepaliauja lyti ir žemė pavirsta pelkėtu purvu. Sušlampa kopų smėlis. Sustoja visi smėlio laikrodžiai, o aprūdijusios ciferblatų rodyklės sukasi atgal. Nulūžta kompiuteriai, atsikerta mobilūs telefonai. Tik radijas nesiliauja panešinėti laiką. Dingsta žinios, reportažai, analitinės laidos, neskamba muzika – tik pavargęs diktoriaus ( o gal diktatoriaus? ) balsas monotoniškai informuoja: šešios valandos ir šešios minutės, šešios valandos ir septynios minutės ir t.t. Iki pat žiemos miega eteris ir pabunda tik tada, kai atskrenda baltos snaigės. Ant „Akropolio“ ledo vėl šoka puošnios gulbės ir betono giriose staugia geležiniai vilkai.
Tuo metu atostogauja ekstrasensai, šamanai, burtininkai ir žolininkai. Dirba tik pragaro paštas. Juodasis laiškanešys į Guru Guru pašto dėžutę įmetė laišką. Nebuvo jokio teksto. Tik juodu, storu markeriu nupiešta hitlerinė svastika. Ši teplionė buvo bjaurus pasityčiojimas iš šventos Budos svastikos, sakralios Žalčio pynės, baltų apeiginio simbolio, Švaistiko ženklo. Guru Guru pasijuto skaudžiai įžeistas. Ir ne tik... Draveniui atsitiko nelaimė. Reikia skubėti.
Guru Guru ant rašomojo stalo pamatė senovinę špagą ir laiškelį, parašytą žąsies plunksna: „Tai legendinė D‘Artanjano špaga. Su šiuo ginklu nugalėsi net ir velnią. Tavo vaikystės draugas – Aleksandras Diuma“. Dvikova neišvengiama. Žiurkius metė iššūkį ir bus nubaustas.
Kietai suspaudęs aštrios rapyros rankeną, Juodasis laiškanešys impozantiškai įžengė į šamano Arvydo namelį. Demonui kelią užtvėrė Guru Guru. Dvikova tapo neišvengiama, būtina, netgi sportiška ir patraukli. Dravenis tapo sekundantu, o šamanas Arvydas ir Giedrė - istorinio įvykio liudininkais. Palubėje kabojo erdvinė laiko kilpa. Svetainę prisotino Ragnaroko, Kurukšetros ir Armagedono batalijų aidai. Gal būt, planetos likimas atsidūrė Guru Guru rankose? O gal ir ne...
Tik dabar Guru Guru suprato, kad visai neatsitiktinai, jis net du metus lankė fechtavimo treniruotes „Dinamo“ klube ir įgudo valdyti špagą. Juodasis laiškanešys manieringai nusilenkė ir grėsmingai sustingo kovos pozoje. Pirmas Žiurkiaus kirtis buvo baisus. Iš Guru Guru rankų vos neišrito neįveikiama D‘Artanjano špaga, bet demono smūgis buvo atmuštas.
- Po velnių! – piktai nusikeikė Juodasis laiškanešys.
Atrėmęs velnišką ataką, Guru Guru smogė dvigubą apgaulingą kirtį. Špaga įsmigo tiesiai į demono krūtinę. Graudžiai suvaitojęs, Žiurkius teatrališkai suklupo, susvyravo ir nuvirto ant nugaros. Pagal dvikovos kanoną, šamanas skubiai pribėgo prie Žiurkiaus, norėdamas suteikti pirmąją medicininę pagalbą. Tai buvo didžiulė dėdės Arvydo klaida. Juodasis laiškanešys klastingai dūrė šamanui tiesiai į širdį.
Svetainę užliejo tvirta tamsa. Guru Guru kūnas sustingo. Jis išgirdo, kaip gailiai verkia Giedrė ir prakeiksmais svaidosi Dravenis. Kažkas ( Žiurkius! Kas gi daugiau? ) kumščiu trenkė Guru Guru į nugarą ir nubloškė prie durų. Sulinkęs iš skausmo, jis, pagaliau, išslinko į lauką ir pamatė ilgą laidotuvių procesiją. Minioje Guru Guru pastebėjo Dravenį, Giedrę ir gyvą šamaną Arvydą.
- Draveni, kas mirė? Ką laidojate? – pasiteiravo Guru Guru.
- Dvikovoje žuvo Guru Guru, - paaiškino Dravenis, - aš laidoju savo geriausią draugą...
- Ar aš galiu dalyvauti savo laidotuvėse? – paklausė apstulbęs Guru Guru.
- Taip, žinoma, - vos pastebimai šyptelėjo šamanas.
Guru Guru mirtis. Meilės ir mirties ėjimas. Tamsa. Aušra. Gyvenimas
Guru Guru skendėjo visiškoje tamsoje. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį jis kol kas suvokė. Paprastai filmuose panašiais atvejais herojus klausia savęs, ar tik nėra miręs arba panašios nesąmonės. Guru Guru neklausė savęs nieko. Jis tik bandė suvokti, ką jaučia, ką mato, ką užuodžia, ką gali (ir kiek gali) paliesti, kitaip tariant, nusprendė pasidomėti savo jutimais – pirmiausia penkiais.
Jautė Guru Guru tamsą. Matė tamsą. Užuodė tamsą. Paliesti nebuvo ko, jis tartum buvo beorėje erdvėje, arba daiktai buvo gerokai nutolę už jo (tačiau Guru Guru suvokė gulįs ant kažko nei labai kieto, nei labai minkšto – ir tai tikrai nebuvo vanduo). Visi įmanomi jutimai sakė – esi tamsoje.
Guru Guru šeštasis pojūtis lyg tyčia tylėjo, matyt, kažkur kamputyje tyliai kikendamas.
Vadinasi, nesu miręs. Jei visur tamsa, o aš galiu apie ją mąstyti, cogito ergo sum.
Guru Guru pasimuistė, pagrindas po nugara savo faktūros nepakeitė, tačiau kiek sulingavo, o už tamsos (negalėjo gi ji būti begalinė) pasigirdo lyg ir vandens teliūškavimas.
Oho, kiek informacijos, sukosi kaip vilkelis įtemptos Guru Guru smegenys. “Esu nemiręs, bet ir nežinia, ar gyvas, galbūt kažkur ant vandens kažkokioje didelėje talpoje.”
Tolesnis muistymasis rezultatų nedavė. Niekas nekito, tik tariamas vandens teliūškavimas pasirodė esąs tikras vandens teliūškavimas arba labai mikli apgaulė, jo imitacija.
Tada Guru Guru pasijuto labai pavargęs. Tamsa ir ramino, ir slėgė, kaip ir vanduo. Jis prisnūdo.
Sapnuose Guru Guru regėjo štai ką: pirmosios kažkieno nakties paklodę; kalnus; traukinį; kompiuterį; ąžuolinį stalą; dideles moters akis; gražias; ryžą didelį katiną; cigaretę. Buvo ir daugiau daiktų, tačiau jų Guru Guru nesugebėjo įsiminti. Tačiau jis juto, kad šis sapnas jam labai svarbus, ko gero, tam tikras rite de passage, tik kurlink vedantis?
Didelių akių savininkė kažką kalbėjo telefonu nelietuviškai. Gal itališkai, gal rusiškai, buvo sunku suvokti, – sapne visa erdvė buvo labai klampi, kiekvienas garsas sklido tartum per vandens širmą.
Guru Guru bandė paklausti kažko, bet vos žiojosi kažką sakyti, lūpos pasidarė siaubingai sunkios, tad šios idėjos atsisakė.
Tuomet prieš akis iškilo nuostabiai gražios jaunos moters paveikslas. Vėl tas pats ąžuolinis stalas. Ji – pusnuogė, prie kompiuterio, tikriausiai kažką dirbanti, nes veidas – labai gražus, nors ir liūdnas – buvo susikaupęs. Katinas ištikimai susirangęs tupėjo netoliese. Guru Guru stebėjo šią moterį ir žavėjosi ja kuo toliau, tuo labiau. Jam užsinorėjo keisto dalyko – pasiimti šį sapną tarsi failą, užsiseivinti jį ir perkelti į savo gyvenimą. Prieš akis išniro tartum kompiuteris, kuris ir atliko panorėtą veiksmą. “Nieko sau vaizduotė pas mane”, - juokais savimi nusistebėjo Guru Guru.
Failas atsidūrė jo gyvenime. Visi matyti vaizdiniai dingo, palikdami malonų švelnių salsvų kvepalų aromatą ir aiškiai tariamą frazę: “Labas... “
Tai buvo Mylintis balsas. Tai buvo Jos balsas.
Guru Guru pagalvojo: o vis dėlto gaila, kad turbūt miriau.
Ir tuomet daiktas, kuriame jis buvo, į kažką atsitrenkė, Guru Guru nuo nemenko smūgio išbudo, galvą skaudėjo kaip pagirių metu. Greičiausiai nuo deguonies trūkumo – viduje buvo tvankoka.
Pamatęs plyšelį, pro kurį švietė vienintelė žvaigždė, Guru Guru ištiesė ranką ir gana lengvai suprato, kad jį dengia į brezentą panaši medžiaga. Nustūmęs ją, atsikėlė. Guru Guru, pasirodo, atsidūrė valtyje. Nei kaip, nei kur tiksliai buvo valtis, nei kodėl jis čia, nesuprato, bet tai jau nebebuvo sapnas.
Guru Guru išlipo į krantą. Aušo. Saulė pasisveikino su juo. “Sūrya namaskar, mano Valdove”, - nusilenkė Guru Guru.
“Sveikas atvykęs”, - pasigirdo pažįstamas vyriškas balsas, netrukus Guru Guru pamatė ir gerai pažįstamą linksmai nusiteikusio Dravenio veidą.
“Ar gerai miegojai?” - paklausė Dravenis.
“Kuo puikiausiai”, - į detales nesileido Guru Guru.
Jam reikėjo kiek laiko, kad susivoktų, kas įvyko, nors nujautė, kad praeitas kažkoks labai svarbus etapas. Nieko, laiko yra, dar pasikalbės su Draveniu apie viską.
Ir abu be žodžių nuėjo palei vandenį.
Klausydamasis Eriko Satie muzikos, jos pakerėtas Guru Guru netikėtai prisiminė Rubiko kubą. Kadaise susukdavo jį neįtikėtinu greičiu, net savotiškas čempionas buvo. O dabar neprisimena nieko.
Taip ir su gyvenimu. Atrodo, viskas juk čia ir dabar visada, amžinai, o kur, kur visa tai?
Tokia melancholija greičiausiai buvo E. Satie muzikos magijos pasekmė. O gal Guru Guru tiesiog nelabai žinojo, ką jam toliau daryti. Gyvenime atsirado kryžkelė. Ne ta, kai kažkas blogai ar reikia rinktis iš dviejų blogybių mažesnę. Tiesiog nuojauta, jog viskas keičiasi pašėlusiu greičiu, pianino klavišai groja nepriliesti niekieno rankų, Rubiko kubas it pašėlęs sukasi pats, o padaryti nieko negali.
„Nei melskis, nei medituok, nei ant kelių klūpok“, - maždaug taip savo būseną bandė žodžiais išreikšti Guru Guru, kurio veide atsirado susirūpinimo raukšlelės. Paprastai jis nesiraukydavo, nors ir nebuvo linksmuolis.
Ar kiekvienas atsakymas turi klausimą?
Ar kiekvienam klausimui būtinas atsakymas?
Kaip dažnai susitinka klausimas su atsakymu ir ką jie po to veikia?
Très perdu*.
*Visiškai sutrikęs. (Viena Eriko Satie frazių, kurias jis mėgdavo rašyti prie savo kūrinių.)
Abejonės. arbatos ėjimas
Dravenis ir Guru Guru pietavo kinų restorane.
- Draveni, ar tu žinai, kad Meistras arbatą geria kitaip nei profanas? – paklausė Guru Guru.
- Juos skiria neįveikiamas, gilus kanjonas, - patvirtino Dravenis.
- Ar Dievą ir žmogų skiria praraja? – smogė Guru Guru.
Dravenis lubose ieškojo žvaigždžių ir laukė, kada ištuštės galva ir jis išdrįs leptelti kokią nors kvailystę.
- Ar Dievas geria arbatą? – neatlyžo Guru Guru,
- Manau, kad geria... – nusprendė Dravenis, - pažvelk, kiek pasaulyje kančios...
- Tai pirmoji taurioji tiesa, - patvirtino Guru Guru.
Dravenis norėjo išvardinti dar tris tauriąsias tiesas, bet nedrįso. Guru Guru jas žinojo. Guru Guru samprotavimų logika buvo kietesnė už plieną, bet jis žavėjosi absurdu ir paradoksais, matyt todėl mėgo su Draveniu diskutuoti.
- Mintys – tai eterio bangos. Minčių audra gali nuo žemės paviršiaus nušluoti valstybes ir miestus. Viską. Meistras turi sukurti minkštą vėją, – įspėjo Guru Guru.
- Nereikia bijoti audringų minčių, - prieštaravo Dravenis, - iki ešafoto pakylos - išretėjęs takas ir oro duobės, todėl tiesos ieškotojas drąsus. Jo galva apvali, sferinė. Panaši į oro balioną. Mąstytojas skrenda...
Guru Guru patiko pokalbio viražas ir jis paragino:
- Draveni, nesustok...
- Žmonės kaltina Dievą, bet visos pasaulio nelaimės atsitinka, todėl, kad žmonės neturi laiko arbatai ir atsigėrę sintetinio alaus, atrajoja politines nesąmones, - tęsė Dravenis.
- Pasiilgę aukštikalnių šalčio, jie renovuoja svyrančias sienas ir trokšta būti saugūs, šilti, - pritarė Guru Guru.
- Pasiilgę miškų, žmonės ant nugarų tatuiruoja atominius grybus. Pamiršta, kad po branduolinės atakos sudegs skambūs TV šoumenų baritonai ir išcentrinė progreso banga visus nublokš tiesiai į pitekantropų urvus, - aiškino Dravenis.
- Prie kruvinų altorių atžirglios mėsėdžiai dinozaurai ir paaukos medinius dievadirbius sliekams, - nusijuokė Guru Guru.
- Melodingai, skudučių rauda švilps bambukas. Baltais pūkais pravirks geltonos pienės, nešdamos taiką nenukirstiems kelmams, - neprieštaravo Dravenis.
- Neatskris žali ateiviai. Ir niekam nepavyks suskaldyti uolų ir pastatyti piramidžių, - apgailestavo Guru Guru.
- Sukreivinti lietaus lašai prabadys aborigenų akis ir jų žvilgsniai taps skaidrūs.
Akmeniniame ekrane šoks prieštvaniniai gyvūnai. Kulinarinių gudrybių nesužaloti veidai lengvai nupieš astronautų skafandrus, – pranašavo Dravenis.
Pagaliau, Guru Guru nutraukė keistą diskusiją:
- Užteks skrajoti padebesiais, metas sugrįžti į arbatinę.
Bet ant sienos kabantis televizorius nepanoro užsičiaupti. Guru Guru sienoje pamatė rozetę ir nepastebimai ištraukė šakutę. Dingo garsas ir vaizdas. Liko tik pasaulis. Tikras. Nesumeluotas.
- Žiniasklaidoje viešpatauja kosmetikos parduotuvės. Jos galanda atšipusius smegenis ir gazuotu vandeniu gaivina jaunystės griuvėsius, - pritarė Dravenis
- Politikai iki paskutinio varžtelio išardo genetiškai modifikuotas picas, kad lengviau būtų galima praryti į gabalus sukapotą asfaltą... – liūdnai pridūrė Guru Guru.
Padavėja atnešė arbatos. Draugai nutilo.
48 ėjimas. Testas
- Trys šimtai dvidešimt. Tiek puslapių yra šioje knygoje. Kitoje knygoje - du šimtai keturiasdešimt puslapių. Kiekviena knyga turi tam tikrą puslapių skaičių. Skaičiuotė neišvengiama. Ar galima parašyti knygą, kurioje nebūtų nė vieno puslapio? - paklausė Guru Guru.
- Tai panašu į eilių rašymą ant sniego, ant pakrantės smėlio... - pastebėjo Dravenis.
- Ar kalbėtojas skaičiuoja savo žodžius? – paklausė Guru Guru.
- Supratau, reikia ne klausyti, bet skaičiuoti oratoriaus žodžius... – sukluso Dravenis
- Kalbėjimo tematika bevertė. Emocijos – bejėgės. Išprusimas neturi jokios reikšmės... Ir jeigu bus pasakytas pirminis žodžių skaičius, šis žmogus - ne melagis, ne pažadukas, jį galima rinkti į Seimą... – aiškino Guru Guru.
- Aš sužavėtas, suvažinėtas, gatavas! – džiūgavo Dravenis.
- Kiek aš pasakiau žodžių? – paklausė Guru Guru.
- Nė vieno...
- Kodėl? – šyptelėjo Guru Guru.
- Todėl, kad tu samprotaudamas jau peržengei 48 Merseno skaičių, – atkirto Dravenis.
Guru Guru patiko atsakymas, bet jis nuslėpė šį faktą. Ir kodėl?
Žaltvykslė – tai šventa sidabrinių pelkių ugnis, vaiduoklių palaiminta šviesa, vandens žvakė, valdovo Žalčio mylima dukrelė, laumių draugė ir pagalbininkę, mistikų gidė, lobių ieškotojų vedlė, haliucinogeninių grybų deivė, jonvabalių valdovė ir, be abejo, melioratorių žudikė. Guru Guru galėjo pratęsti Žaltvykslės biografiją ir nuopelnus, bet nutarė patylėti. Žaltvykslė gerbia saugančius paslaptį ir pražudo plepius.
Maži, kuklūs, trumpi Žaltvykslės žingsneliai. Didelis, nepastebimas greitis. Neapibrėžtas magišku ratu. Neapribotas jokia kryptimi. Guru Guru žinojo, kad pavojinga, be atodairos bėgti į lekiančias šviesas. Bet ir negalima pelkėje sustoti ar paniškai sustingti. Žaltvykslė greitesnė už baimę.
Pelkėse auga vešli, užburta žolė. Daug dilgėlių ir grybų. Galima užkąsti, išsivirti arbatos. Pailsėti ir kantriai laukti Žaltvykslės audiencijos, iškilmingo priėmimo. Kur dingo Dravenio Chrysler?. Turbūt paskendo pelkėje. Vargšas Dravenis, jo gyvenimas buvo panašus į atsarginį automobilio ratą, kurio, net ir pasibaigus galiojimo terminui, negalima išmesti. Dravenis netiko net laidotuvėms. Jis turėjo ištirpti rūke. Matyt, todėl paskutines dienas Dravenis nutarė praleisti pelkėje ir ieškoti Žaltvykslės.
- Reikia surasti Dravenį, - tyliai pratarė Guru Guru.
Balų šalis tiesė kelius į miglą. Pelkė – tai debesų oro uostas. Čia iš tolimų planetų atvyksta raukšlėti grybai. Jie atsiveža mėtinius veidrodžius, kad rūkas galėtų pažinti savo tikrąją prigimtį. Gal būt mieste, šviesioje studijoje bedievis postmodernistas piešia šventus paveikslus ir svaiginasi aliejiniais dažais, bet čia, pagoniškoje pelkėje, Guru Guru džiaugėsi santūriomis, pastelinėmis spalvomis ir neabejojo, kad jo smegenų vingius aria žalvariniai išminties plūgai. Pelkėse ramu – nėra nei pramonės, nei žemės ūkio. Tik mediniai karklų malūnai mala akustines durpes ir kepa duoną, o ilgakojės gervės balose raugina svaigų alų svečiams.
Pelkėje galima pasukti vėją į kitą pusę, kad ant nugaros užaugtų sparnai ir po sunkia velėna nebeliktų vietos skeletui. Guru Guru brido žole ir mąstė. Staiga Guru Guru pamatė Dravenį, kuris vadovavo kelmų brigadai. Girių veteranai iš pelkės traukė automobilį. Pagaliau tvirtos kelmų šaknys iš dumblo išvilko Chrysler.
Automobilis buvo žolėtas, aplamdytas, bet sveikas.
- Vargu ar pavyks užvesti variklį, - sunkiai atsiduso Dravenis.
Staiga prie automobilio pribėgo Žaltvykslė. Chrysler suspindo elektrine neono šviesa. Po akimirksnio Žaltvykslė šoktelėjo ant kupsto.
- Ačiū, - padėkojo Dravenis.
Automobilis blizgėjo it naujas. Dabar jau galima grįžti namo.
Išvydęs gyvą Žaltvykslę, Guru Guru prisiminė, kad sunkiuose miestuose verkia dinozaurų griaučiai, o neišskleisti skėčiai nuolankiai dėkoja lietui. Maištauja troleibusai ir šaligatviai. Kiauri batai spardo balas. Kaminai ryja stogus ir graužia saldžias čerpes. Tik atviri kanalizacijos šuliniai vis dar saugo elektros lemputes, bet mieste visuomet tamsu.
Guru Guru iš vidaus degė ugnimi, kokią kadais aprašė išminčiai ir apie ją pakartotinai kalbėjo kiti išminčiai. Jis regėjo paskutinius savo gyvenimo momentus, kaip viskas baiginėjasi, prieš akis bėgo vaizdų gijos, pirmasis tetris, Rubiko kubas, Ji, miškas, piramidės, sniegynai, lūšnynai, dykuma...
Guru Guru netikėjo ženklais. Jis juos regėjo.
Guru Guru nematė savo likimo. Jis jį žinojo.
Dabar – vienas svarbiausių etapų jo gyvenime. Paslaptingi ženklai ir vėl atėjo, kažką pašnibždėjo.
Guru Guru suprato – laikas į kelionę. Ten, kur jis seniai laukiamas, kur Tėvynė, kur pasiners į gelmę ir išnirs jau numetęs senąją odą.
Guru Guru po truputį virto reptilija. Čiodo meditacijoje kapojo daugybę vis ataugančių jos galvų, tačiau suvokė, jog tai beprasmiška, nes tėra vienas Žaltys, vienas Vanduo, vienas Dievas, vienas kažkas, kas neapsakoma žodžiais.
Guru Guru nežinojo, kuo baigsis ši kelionė, bet kad ji bus svarbi, jis neabejojo.
„Labai pavargau. Tad laikas į vandenį. Iš jo visi atėjom“, - Guru Guru, ištaręs šiuos žodžius, smsžinute juos surinko ir išsiuntė į Dravenio mobilųjį.
„Girtas?“ – netrukus gavo atsakymą.
„Nebent gira“, - pajuokavo Guru Guru, ir tai buvo tiesa. Tačiau Dravenio nerimas nesiliovė.
„Kas nutiko, brol?“
„Nutiko. Laikas. Jei ką, neminėk bloguoju, o greičiausiai jau greitai susitiksim, tik visai kitokie, transformavęsi, nušvitę, vadink, kaip tik nori. Man laikas, laikas...“ – kartojo vieną žodį sms žinutėje Guru Guru, kol pavargo rašyti.
Jis pavargo. Gyvenimas išgrynino spalvas. Liko tik meilė Jai ir džiaugsmas, kad pagaliau susitiks su Tuo, su kuo lemta susitikti.
Scenoje prarandamas kalbėjimo greitis. Statiškas veiksmas sulėtina žodžius. Bevertės pauzės išduria dekoracijoms akis. Prožektoriai mikliai keičia spalvotus filtrus. Viešpatauja ryški lingvistinė spalva. Daugiasluoksnė fanera stebi salę. Parteryje triukšmauja uodai.
Veltui išdalinti žodžiai teršia orą. Kvėpuoti sunku. Žiūrovams reikia kraujo. Atrakcijos. Mirčių. Bet aktoriai lieka gyvi, nes niekas nenori garbingai užgęsti, kol dar dega aksominė rampos šviesa. Gal būt, todėl tuštėja teatrai. Artistai nepakelia Anapilio vienatvės. Tuščios salės neteikia vilčių užsidirbti. Tik prisidirbti...
Skandalai netenka prasmės. Atstumia maži pinigai. Neįkvepia variokai. Į kanalizacijos šulinius rieda apvalūs centai. Jeigu scenoje viešpatautų tikra, nesuvaidinta mirtis, būtų išparduoti visi bilietai. Estetiška žiūrėti, kaip scenoje miršta tinkamai paruoštas artistas, kaip magistras ar bakalauras praranda didžiausią turtą – gyvybę.
Trapūs grožio kontūrai. Meno akademija drąsiai ruošia specialistus. Visi bus įdarbinti. Niekas beviltiškai nemindžios ilgų darbo biržos koridorių.
Mecenatas Žiurkius finansavo spektaklį. Guru Guru tapo siaubo režisieriumi, o Dravenis – scenos žvaigžde. Dravenį pasiekė antroji įkvėpimo banga, kai juodas filantropo Žiurkiaus šešėlis uždengė pliką viršugalvį.
Pražūties šleifas išardė debesų tiltus ir į kaukolės duobes nuvirto oro pilys. Neliko vietos svajonėms. Tamprūs scenarijaus lynai nutyso į tikrą mirtį. Augo įtampa. Dravenio gyslomis tekėjo elektros srovė, o rankose švietė nepajungta elektros lemputė. Neliko jokio atokvėpio. Arbatos pertraukėlės buvo panaikintos. Amžina repeticija. Iki pat žūties.
Mecenatas Žiurkius parašė trumpą scenarijų. Tik šeši žodžiai. Dravenio šokis ir mirtis elektros kėdėje. Beje, taip vadinosi ir spektaklis.
Biologinė, cheminė, socialinė, mentalinė idėja... Priešingybė, sistema, procesai, reiškiniai... Požiūriai, chaosas, mokslas... Kryptis, interpretacija, elementai... Įranga, veikimo principas, paskirtis...
Dravenis trypė klibančias parketo lenteles ir staugė. Plojo dėkingi žiūrovai. Girtas bosas rėkė – bravo! Šaunu! Nutyso ilgos skalbinių virvės. Dravenis šlapiais skudurais lopė pakartą dangų.
Sausi fasadų veidai, palinkusios tvoros, apgauti kaštonai. Palangėse drebėjo fikusų kaulai, pamerkti į šlapių skiedrų vazonus. Sukapota žemė. Ne žemė. Plastmasė. Greiti lėktuvų sparnai pakeičia vaišių stalus. Šokiui nereikia nei duonos, nei degtinės. Greitiems scenos judesiams atrenkami idiotai. Taurūs Dostojevskio herojai. Atgailos pranašai. Savigraužos. Mulkiai.
Režisierius Guru Guru tikrai netroško Dravenio mirties. Ir kiek dar Dravenis galės šokti? Tuojau kris į elektros kėdę... Ir pradės nuo lubų byrėti pinigai. Guru Guru nutarė pakeisti scenarijų visuotiniu tvanu, o mirtį – impregnuota ugniagesių žarna.
- Tegul aptakūs debesys paspringsta lietumi ir vandeniu kosėja dangus! – sušuko Guru Guru.
Guru Guru svajojo būti ugniagesiu. Įkvėpė blizgantis vario šalmas. Aišku, vaikystėje. Dabar Guru Guru norėjo pribaigti, nugalabyti, pasiųsti į pragarą prakeiktą Žiurkių.
Dravenis vis dar šoko, bet silpo breiko judesiai. Artėjo elektros kėdė. Žiurkius džiugiai trynė rankas ir persistengė. Tiesiai į kipšo krūtinę smogė stiprus statinis krūvis. Trenkė žaibas ir ant scenos nukrito velnio iltis. Atšokusi rikošetu, dantis atsitrenkė į elektros kėdę. Užsidegė egzekucijos staklės.
Negalima gaminti net ir paprastų kėdžių. Reikia sėdėti ant kilimo sukryžiavus kojas. Nereikia austi kilimų, reikia sėdėti ant žolės. Reikia stebėti vabalus, drugelius ir negalvoti apie mirtį. Medituoti? Nebūtinai.
- Šiandieną svirplių koncertas! – sušuko Dravenis, - aš teisėjas Linčas! Aš išteisimu save!
Bet publika nepanoro taikos. Šį vakarą užkietėję teatralai nutarė nugalabyti Dravenį. Patys. Be jokio scenarijaus. Ant scenos. Be jokio ginklo. Dravenis turėjo būti suspardytas. Mirtinai.
Snobų minioje Guru Guru pastebėjo Laisvūną. Gangsteris buvo ginkluotas deimantais inkrustuotu platinos kastetu. Taurus ginklas. Niekingas padaras. Dvikova. Antras neplanuotas veiksmas. Žiūrovai ploja. Dar ne viskas prarasta. Teatras gyvas. Atradimais. Praradimais. Pinigais.
Scenoje - gangsteris Laisvūnas ir poetas Dravenis. Šešėlinis verslas ir bedarbystė. Kičas ir menas. Jei kraujo nėra – nėra žiūrovų. Ir viskas pabodę. Ir tortai prarado saldumą, o parakas kvepia vanile... Nereikia kovos. Reikia beprotybės.
Laisvūnas jau du kartus buvo nudėjęs Dravenį. Dabar padovanojo prabangų kastetą. Gal atminčiai. Gangsteris pamiršo kodėl. Ir niekada neprisiminė. Taip lengviau gyventi. Visiems.
Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
Finalas. Pirmos Žaidimo dalies pabaiga
Kai atėjo vakaras, nutilo didžiulės garso kolonėlės ir lubų balose pasislėpė akustinės varlės. Muziką pakeitė baltas triukšmas. Erdviame Guru Guru kabinete besvoriai šešėliai lengvai stumdė sunkius baldus ir iš presuotų plokščių drožė lengvus sapnus.
- Draveni, ką tu veiktum, jei nebūtų Žaidimo? – paklausė Guru Guru.
- Neišmokytas gyventi teisingai, laukčiau, kada akis užlies tamsa... Noriu pažvelgti
į savo tikrą veidą, atspindėtą veidrodyje, kurio nėra...
- Ir kai pamatysi šviesą, tau teks vėl atsigręžti smūgiui į veidą, išspjauti kiaurus pieninius dantis... – įspėjo Guru Guru.
- Būk ramus, man pakaks drąsos prie protėvių laužo šokti be galvos, tinkamai pasiruošti ilgai kelionei ugnies takais, - užtikrino Dravenis.
Guru Guru į židinio liepsną sviedė pluoštą eilėmis išmargintų lapų. Poetiškai suvaitojo liepsna. Džiugiai šoko ilgi liepsnos liežuviai.
- Kasdien žiūriu į knygų nugarėles... Keisti romanų vardai... netikiu, kad mane išlaisvins spausdinti žodžiai... – atsiduso Guru Guru.
- Tu žinai žodį, kurį bijai ištarti, - tarė Dravenis, - tiesa paprasta – tau baisu gyventi, nes visi gyvi...
- Gal būt... Man baisu, nes negaliu bendrauti su mirusiais, sužinoti kas vyksta anapus scenos... Kai tik ištrūkstu iš minčių tinklo, prisimenu save ir vėl tampu gyvas, - pritarė Guru Guru, - ne išeitis - realus gyvenimas. Slegia buitis. Žaisti taip pat sunku... Išvargintas vingiuotų veiksmo vingių, noriu užmigti zoologijos sode ir laukti kada ilga žirafos ranka mane ištrauks iš iliuzijos liūno...
- Žirafos ranka? – apstulbo Dravenis.
- Ateiviai kartais gerus žmones paverčia gyvūnais, - paaiškino Guru Guru.
- Išeitis visada yra. Sausame žvyro karjere surasime surūdijusį ekskavatorių. Reljefiškai užvesime dyzelio variklį, - pasiūlė Dravenis, - nuo ateivių invazijos mus saugos techninis progresas...
- Kodėl gi ne... Buldozerių pakilimo takuose jau vyksta potencialių žaidėjų atranka, - ironizavo Guru Guru.
- Artėja lemiama finalo akimirka. Mes galime būti paversti bet kuo ir perkelti bet kur, - pašiurpo Dravenis, - ketvirtoji ir penktoji ( ateivių!) valdžios manipuliuoja žmonių gyvenimais. TV ekranuose jau atgijo lėkšti stileivų šokiai, auga gardumynų kalnai, prasidėjo saldžios tortų lenktynės. Virš miesto stogų apniuko apgautas horizontas ir agresyvios ateivių lėkštės jau nusitaikė į senus monolitinius namus.
- Ar gali planetos likimą pakeisti tik vienas, virtuoziškas žaidėjo gestas? – retoriškai paklausė Guru Guru.
- Gali! – prabilo nebilus Kosmosas.
- Gali! – patvirtino dievaitis Perkūnas.
- Gali! – pritarė vasalas Žaibas.
Į miestą skubėjo kosminis šaltis. Naktis atrakino dar nenugriautų barakų duris ir į tamsą išslinko skurdo adeptai, laisvose tarpuvartėse gerti neišverktą šviną. Racionalios skardinės neužkliūna už neišgaląstų dantų. Laimę pakeičia apvali metalinė plokštuma. Alus – dvasinio duslumo riba, atsitrenkusi į skaidrų svajonių kupolą.
Guru Guru ir Dravenis stovėjo ant stogo ir laukė starto signalo. Keistas nerimas skverbėsi giliai į kaulus. Švelniai detonavo praloštas dangus. Nitroglicerino lietus sprogdino čerpes. Svyravo stogas. Nebuvo jokios atramos. Sunku kopti į debesis. Neliko jokios alternatyvos. Apačioje - ankštas skersgatvis, mirtinas asfaltas. Neverta kristi.
Guru Guru pakėlė metalinį stogo dangtį ir draugai pateko į pakankamai erdvią patalpą, tvarkingai užgriozdintą nesuprantamais prietaisais. Ant sienos kabojo stiklinis ekranas.
- Ant tiltelio kapitonas! – Žiurkiaus balsu sugriaudėjo kompiuteris.
- Kompiuteri, apibudinkite erdvėlaivį? – įsakė Guru Guru.
- Žalčiavos karalystės kreiseris - „Žaltys“. – raportavo demonas.
- Noriu žinoti karo situaciją, - pareikalavo kapitonas.
- Žemės pasipriešinimas palaužtas. Ateiviai ruošiasi invazijai, - mėgavosi Žiurkius.
Nušvito ekranas. Prie planetos artėjo nenugalima ateivių armada.
- Ar aš galiu įveikti ateivius? – paklausė Guru Guru.
- Taip, žinoma, - triumfavo Žiurkius, - jeigu gražiai paprašysi...
- Man nereikia velnio pagalbos! – pasipiktino Guru Guru.
Ekrane pasirodė besišypsantis demono veidas.
- Susitiksime pragare! – kvatojo Žiurkius.
- Eik po velnių! – cenzūriškai nusikeikė Guru Guru, - aš ne lošėjas, aš – žaidėjas.
Lošėjus apakina laimingos pabaigos miražas. Trokštamas, bet nepasiekiamas milijonas pakerta nervus, amputuoja logikos pradmenis, sulaužo protą...
- Svaigina pražūtingas, atominis revanšo grybas. Pralaimima, kai krenta kortos, nudažytos padirbtų eurų spalva, kai žvakes pakeičia elektros lemputės ir, pagaliau, kai nenustojama lošti iš pinigų, - aiškino Dravenis.
- Tikras žaidėjas niekada nepralošia, nes žaidžia bet kur. Jis nesiekia naudos, bet kuria naują veiksmą, nekreipdamas jokio dėmesio į velniškas transformacijas, - užbaigė Guru Guru.
Dingo kosmosas ir erdvėlaivis. Guru Guru ir Dravenis atsidūrė prie didžiulio ežero, pilno gėlo vandens. Kažkur toli, rugių lauku plaukė senos, supuvusios valtys. Varlių prieplaukoje, praradusios saiką vešėjo piktžolės. Aštrios, nuodingos, kandžiai laimingos. Akino žalsvas ežero vanduo. Šlubavo Dravenio akių raiška. Sunku buvo sufokusuoti žvilgsnį į tolimą salą. Pasiekti tolimą žemę. Gal ten užkastas piratų lobis? Slaptas baltų artefaktas?
- Draveni, atsipalaiduok... Pastoralinis peizažas – tai tobulas interjeras. Šventė. Baltą debesų servizą patikslina gyliai ir musės. Negalima greitai dairytis į šalis. Taip pat kvailai spoksoti į dangų. Akys – ne grąžtas. Neįmanoma išgręžti paralelinės kiaurymės. Pažvelgti anapus, - patarė Guru Guru.
- Gal būt, mano žvilgsnio dugne tūno neatvertas vidinis grožis, - tęsė Dravenis, - bet aš nieko nematau... Tamsu, net juoda. Mano galvoje užgeso elektros lemputė...
- Tamsiuose skersgatviuose smagu piktinti blaivius vaiduoklius ir laukti naujos vizijos, - abejingai pasakė Guru Guru.
Nelauktai pasikeitė dekoracijos. Draugai atsidūrė prie kažkokios šventyklos. Didžiulėje aikštėje slampinėjo marga publika.
- Ateistai dosniai pigiomis bandelėmis šeria balandžius, kurie dergia šventyklų sienas, stogus, - nusijuokė Guru Guru.
- Veltui stengiasi... Šuns balsas į dangų neina, - pritarė Dravenis, - baisu pažvelgti į mirtimi alsuojančias freskas...
- Nenusimink, Draveni, seni dažai saugo ašaras ir lietų. Mes neištirpsime, netapsime bejausme spalva. Mums pažadėtas ilgas žaidimas.
- Guru Guru, tu pirštu nusitaikei į debesis, bet šovei pro tvoros strypų tarpą... Nori, kad neįskiltų krištoliniai rojaus obuoliai, kad nenulūžtų atraminiai debesų vamzdžiai ir į išvajotą dangų, lietus kasdien pumpuotų distiliuotą vandenį?
- Slibino griaučiams vis dar trūksta betono, - nekreipdamas dėmesio į repliką, ramiai aiškino Guru Guru, - nepasiekiamai tolsta aukšti gotikos pažadai, tik naivuolius vis dar dosniai svaigina puošnūs baroko ornamentai.
- Viltis - padalinta į begalę lygių dalių, kad visiems užtektų jėgų ridenti senas padangas ir svajoti be ratų, - nepasidavė Dravenis.
- Draveni, nesivargink... Tu kvadratiniame apskritime, kubiniame rutulyje rikiuoji metaforas, užtamsindamas ausis sekliomis chaoso balomis, nes bijai paslysti ant vaškuoto parketo.
- Laureato prizas – rapyros dūris į nugarą, kurioje slepiasi neperšaunama tyla. Įkvėpimo riba – žalios arbatos stiklinė ir tuščio troleibuso kelionė į parką. Nėra įlipančių, nėra išlipančių, tik girgždančios, automatinės durys, - atsiduso Dravenis.
Pagaliau draugai atsidūrė biliardinėje. Tyliai užgeso klubo sienos. Bejausmiai krovėjų siluetai tyliai išnešė bilijardo stalus. Slapti žaidėjai paliko konspiracinio klubo sienas. Neliko žalios spalvos, tik baltos lubos. Alkani vorai pratęsė slėpynių žaidimą. Blaškėsi prasilošusios musės. Neliko baldų, fotelių, stalų. Nieko. Tik vienas darbininkas.
- Ko ieškote, pone? – paklausė Guru Guru.
- Aš ne ponas, aš – krovėjas, - girgždančiu balsu atsiliepė logistikos specialistas.
- Žiurkius! - paklaiko Guru Guru.
- Parduodu Mėnulį! Tik už vieną litą! Kosminė akcija! Žvaigždžių valanda! – reklaminiu balsu graudeno demonas.
Staiga velniūkštis pavirto tikslia Guru Guru kopija ir sušuko:
- Nupirkta!
- Parduota! – varžytinių administratoriaus balsu patvirtino Žiurkius.
Kaukštelėjo įkaušęs plaktukas. Į baltas lubas? Ne, tiesiai į Guru Guru pakaušį. Mirtiną smūgį užblokavo dar neišloštas nimbas. Dravenis susvyravo, nors smūgis teko ne jam. Guru Guru pažvelgė pro didžiulę, užtamsintą vitrinos stiklą. Pastoralinis Mėnulio peizažas, o gal rūgštūs Veneros kriokliai? Bet kas.
Dravenis stovėjo sustingęs, paralyžiuotas. Reikėjo specialių batų, nuslinkti prie lango ir įsitikinti, kad Mėnulis nepagrobtas, neparduotas, neužstatytas lombarde už kelis litus. Žiurkius suįžūlėjo. Jis tiesiai į Dravenį sviedė batą. Po to kitą. Pataikė du kartus. Dravenis raitėsi iš skausmo, bet nesiskundė. Parketas turi duobes, o akys tamsą. Bus kur pasislėpti. Nuo velnio ir nuo savęs.
Kosmosas negerbia prarastų žmonių. Sunku, beveik neįmanoma tobulėti. Užblokuota trečioji akis ir smegenys dirba minimaliu pajėgumu. Jokių prošvaisčių. Tik į naivias akis smogia aukšti dangorėžių kumščiai. Šalta neono šviesa patikslina kreivas lošėjų orbitas. Dosniai sprogsta aukso puodai. Bedvasius nevykėlius smaugia brangūs Saturno žiedai. Negelbsti plačios kazino palangės. Išsekinti prastų kortų, materialistai griežia dantimis ir ieško pigių kokteilių.
Guru Guru reikėjo ne tik skubiai patikslinti žvilgsnį, demaskuoti apsimetėlį Mėnulį, bet ir, žūt būt, surasti raudoną gesintuvą. Užgesinti Dravenio širdies gaisrą. Neviltį.
- Draveni, ar tu basas? – paklausė Guru Guru.
- Jau ne... – atsiliepė Dravenis.
- Ar tu degi?
- Ne! – pyktelėjo Dravenis.
Guru Guru atlaidžiai šyptelėjo. Sunku Mėnulyje valdyti jausmus, kai nevairuoji visureigio, kai stovi tuščio cirko viduryje, kai laimi retrogradinę vinilo plokštelę. Bet nėra grotuvo. Ir nebus. Akustinė apgaulė - ne sapnas, nes jau miega žadintuvai, prariję elektros lemputes. Tamsu. Tylu. Šalta. Saulėje, planetoje, palydove, kometoje, asteroide... Visur.
- Pralaimima visada, - kostelėjo Dravenis, velnio batais spardydamas Mėnulio akmenukus.
Guru Guru galvoje ( o gal kitur? ) į priešingą pusę sukosi mintys. Be atmosferos kaito matinė šviesa. Saulė piešė naują Guru Guru veidą. Įdegusį, kurortinį, atostoginį. Be skafandro ilsėtis sunku. Sausa Mėnulio jūra. Sūri. Neįmanoma nuskęsti.
Dravenis spardė Mėnulio akmenis. Kilo dulkės. Guru Guru atkimšo butelį ir išgėrė gurkšnį Narzano ( itin retas, klasikinis mineralinis vanduo! ) – jokio pavojaus apsvaigti, prarasti pusiausvirą, įkristi į Mėnulio griovį.
- Geriu aukštikalnių kokteilį, skystas ledo planetas. Nedega deguonimi atskiestas oras. Šalta, - kostelėjo Guru Guru.
- Atominės malkos kertamos Mėnulio slėniuose, kuriuose auga nepastebimi stikliniai medžiai, - tarsi rekomendavo Dravenis.
- Ant mano atvirų delnų krenta skaidrūs Saulės spinduliai. Įžvalgesni už krištolą, tvirtesni už plieną. Jie, it patyrę chiromantai, mano delnuose ieško spąstų, laipsniškų kosmoso užgrobimo takų, agresyvių griovių, nutysusių kopėčiomis į debesimis neapgintą dangų.
Dravenis nieko neatsakė, tik piktai spyrė į akmenų sieną.
- Draveni, liaukis, - paprašė Guru Guru, - tu keli dulkes, sunku kvėpuoti...
- Apsauginiai akiniai ir respiratoriai bus atvežti prie kazino durų, - pranešė Dravenis.
- Reikia dujokaukės... Verčiau nešdinkimės iš klubo, - apsisprendė Guru Guru.
Žaibiškai pasibaigė vasara. Ne tik klube, bet ir Mėnulyje.
Prie durų laukė rogių taksi. Lojo pakinkyti šunys.
- Greičiau! – ragino Dravenis.
- Kur važiuosime? - nė kiek nenustebo Guru Guru, - pas Kalėdų senelį! Dovanų?
- Taip! Išlošėme „Žaidimą 2“, - it mažas vaikas džiūgavo Dravenis.
Guru Guru paragino šunis:
- Į Šiaurės ašigalį!
Vilnius, 2012 – 2014 m.
Visas autorines teises saugo įstatymas. Dėl tekstų publikavimo prašome kreiptis į redakciją. Redakcija adreso ir savininkų neturi. Tekstus ar jų dalis publikuoti neatsiklausus redakcijos draudžiama, tai padaryti galima tik gavus redakcijos leidimą. Radikaliai.lt redakcija tekstų negrąžina, nenaikina, neredaguoja. Honoraras autoriams nemokamas. Radikaliai.lt leidžiamas nemokamai. Visos fotografijos publikuojamos gavus jų savininkų leidimus. Jei po fotografija neparašyta, kas jos savininkas, vadinasi, jis yra kalbinama grupė ar muzikantas (ir pan.). Visos pretenzijos dėl nuotraukų autorystės bus sprendžiamos tik taikiu keliu.
© radikaliai.lt 2011–2021 | Kontaktai