Holistinis Guru Guru teatras

Scenoje prarandamas kalbėjimo greitis. Statiškas veiksmas sulėtina žodžius. Bevertės pauzės išduria dekoracijoms akis. Prožektoriai mikliai keičia spalvotus filtrus. Viešpatauja ryški lingvistinė spalva. Daugiasluoksnė fanera stebi salę. Parteryje triukšmauja uodai.

Veltui išdalinti žodžiai teršia orą. Kvėpuoti sunku. Žiūrovams reikia kraujo. Atrakcijos. Mirčių. Bet aktoriai lieka gyvi, nes niekas nenori garbingai užgęsti, kol dar dega aksominė rampos šviesa. Gal būt, todėl tuštėja teatrai. Artistai nepakelia Anapilio vienatvės. Tuščios salės neteikia vilčių užsidirbti. Tik prisidirbti...

Skandalai netenka prasmės. Atstumia maži pinigai. Neįkvepia variokai. Į kanalizacijos šulinius rieda apvalūs centai. Jeigu scenoje viešpatautų tikra, nesuvaidinta mirtis, būtų išparduoti visi bilietai. Estetiška žiūrėti, kaip scenoje miršta tinkamai paruoštas artistas, kaip magistras ar bakalauras praranda didžiausią turtą – gyvybę.

Trapūs grožio kontūrai. Meno akademija drąsiai ruošia specialistus. Visi bus įdarbinti. Niekas beviltiškai nemindžios ilgų darbo biržos koridorių.

Mecenatas Žiurkius finansavo spektaklį. Guru Guru tapo siaubo režisieriumi, o Dravenis – scenos žvaigžde. Dravenį pasiekė antroji įkvėpimo banga, kai juodas filantropo Žiurkiaus šešėlis uždengė pliką viršugalvį.

Pražūties šleifas išardė debesų tiltus ir į kaukolės duobes nuvirto oro pilys. Neliko vietos svajonėms. Tamprūs scenarijaus lynai nutyso į tikrą mirtį. Augo įtampa. Dravenio gyslomis tekėjo elektros srovė, o rankose švietė nepajungta elektros lemputė. Neliko jokio atokvėpio. Arbatos pertraukėlės buvo panaikintos. Amžina repeticija. Iki pat žūties.

Mecenatas Žiurkius parašė trumpą scenarijų. Tik šeši žodžiai. Dravenio šokis ir mirtis elektros kėdėje. Beje, taip vadinosi ir spektaklis.

Biologinė, cheminė, socialinė, mentalinė idėja... Priešingybė, sistema, procesai, reiškiniai... Požiūriai, chaosas, mokslas... Kryptis, interpretacija, elementai... Įranga, veikimo principas, paskirtis...

Dravenis trypė klibančias parketo lenteles ir staugė. Plojo dėkingi žiūrovai. Girtas bosas rėkė – bravo! Šaunu! Nutyso ilgos skalbinių virvės. Dravenis šlapiais skudurais lopė pakartą dangų.

Sausi fasadų veidai, palinkusios tvoros, apgauti kaštonai. Palangėse drebėjo fikusų kaulai, pamerkti į šlapių skiedrų vazonus. Sukapota žemė. Ne žemė. Plastmasė. Greiti lėktuvų sparnai pakeičia vaišių stalus. Šokiui nereikia nei duonos, nei degtinės. Greitiems scenos judesiams atrenkami idiotai. Taurūs Dostojevskio herojai. Atgailos pranašai. Savigraužos. Mulkiai.

Režisierius Guru Guru tikrai netroško Dravenio mirties. Ir kiek dar Dravenis galės šokti? Tuojau kris į elektros kėdę... Ir pradės nuo lubų byrėti pinigai. Guru Guru nutarė pakeisti scenarijų visuotiniu tvanu, o mirtį – impregnuota ugniagesių žarna.

- Tegul aptakūs debesys paspringsta lietumi ir vandeniu kosėja dangus! – sušuko Guru Guru.

Guru Guru svajojo būti ugniagesiu. Įkvėpė blizgantis vario šalmas. Aišku, vaikystėje. Dabar Guru Guru norėjo pribaigti, nugalabyti, pasiųsti į pragarą prakeiktą Žiurkių.

Dravenis vis dar šoko, bet silpo breiko judesiai. Artėjo elektros kėdė. Žiurkius džiugiai trynė rankas ir persistengė. Tiesiai į kipšo krūtinę smogė stiprus statinis krūvis. Trenkė žaibas ir ant scenos nukrito velnio iltis. Atšokusi rikošetu, dantis atsitrenkė į elektros kėdę. Užsidegė egzekucijos staklės.

Negalima gaminti net ir paprastų kėdžių. Reikia sėdėti ant kilimo sukryžiavus kojas. Nereikia austi kilimų, reikia sėdėti ant žolės. Reikia stebėti vabalus, drugelius ir negalvoti apie mirtį. Medituoti? Nebūtinai.

- Šiandieną svirplių koncertas! – sušuko Dravenis, - aš teisėjas Linčas! Aš išteisimu save!

Bet publika nepanoro taikos. Šį vakarą užkietėję teatralai nutarė nugalabyti Dravenį. Patys. Be jokio scenarijaus. Ant scenos. Be jokio ginklo. Dravenis turėjo būti suspardytas. Mirtinai.

Snobų minioje Guru Guru pastebėjo Laisvūną. Gangsteris buvo ginkluotas deimantais inkrustuotu platinos kastetu. Taurus ginklas. Niekingas padaras. Dvikova. Antras neplanuotas veiksmas. Žiūrovai ploja. Dar ne viskas prarasta. Teatras gyvas. Atradimais. Praradimais. Pinigais.

Scenoje - gangsteris Laisvūnas ir poetas Dravenis. Šešėlinis verslas ir bedarbystė. Kičas ir menas. Jei kraujo nėra – nėra žiūrovų. Ir viskas pabodę. Ir tortai prarado saldumą, o parakas kvepia vanile... Nereikia kovos. Reikia beprotybės.

Laisvūnas jau du kartus buvo nudėjęs Dravenį. Dabar padovanojo prabangų kastetą. Gal atminčiai. Gangsteris pamiršo kodėl. Ir niekada neprisiminė. Taip lengviau gyventi. Visiems.

Vilnius, 2014 m.