Guru Guru ir paslaptingi ženklai

Guru Guru iš vidaus degė ugnimi, kokią kadais aprašė išminčiai ir apie ją pakartotinai kalbėjo kiti išminčiai. Jis regėjo paskutinius savo gyvenimo momentus, kaip viskas baiginėjasi, prieš akis bėgo vaizdų gijos, pirmasis tetris, Rubiko kubas, Ji, miškas, piramidės, sniegynai, lūšnynai, dykuma...

Guru Guru netikėjo ženklais. Jis juos regėjo.

Guru Guru nematė savo likimo. Jis jį žinojo.

Dabar – vienas svarbiausių etapų jo gyvenime. Paslaptingi ženklai ir vėl atėjo, kažką pašnibždėjo.

Guru Guru suprato – laikas į kelionę. Ten, kur jis seniai laukiamas, kur Tėvynė, kur pasiners į gelmę ir išnirs jau numetęs senąją odą.

Guru Guru po truputį virto reptilija. Čiodo meditacijoje kapojo daugybę vis ataugančių jos galvų, tačiau suvokė, jog tai beprasmiška, nes tėra vienas Žaltys, vienas Vanduo, vienas Dievas, vienas kažkas, kas neapsakoma žodžiais.

Guru Guru nežinojo, kuo baigsis ši kelionė, bet kad ji bus svarbi, jis neabejojo.

„Labai pavargau. Tad laikas į vandenį. Iš jo visi atėjom“, - Guru Guru, ištaręs šiuos žodžius, sms žinute juos surinko ir išsiuntė į Dravenio mobilųjį.

„Girtas?“ – netrukus gavo atsakymą.

„Nebent gira“, - pajuokavo Guru Guru, ir tai buvo tiesa. Tačiau Dravenio nerimas nesiliovė.

„Kas nutiko, brol?“

„Nutiko. Laikas. Jei ką, neminėk bloguoju, o greičiausiai jau greitai susitiksim, tik visai kitokie, transformavęsi, nušvitę, vadink, kaip tik nori. Man laikas, laikas...“ – kartojo vieną žodį sms žinutėje Guru Guru, kol pavargo rašyti.

Jis pavargo. Gyvenimas išgrynino spalvas. Liko tik meilė Jai ir džiaugsmas, kad pagaliau susitiks su Tuo, su kuo lemta susitikti.