Žaltvykslė

Žaltvykslė – tai šventa sidabrinių pelkių ugnis, vaiduoklių palaiminta šviesa, vandens žvakė, valdovo Žalčio mylima dukrelė, laumių draugė ir pagalbininkę, mistikų gidė, lobių ieškotojų vedlė, haliucinogeninių grybų deivė, jonvabalių valdovė ir, be abejo, melioratorių žudikė. Guru Guru galėjo pratęsti Žaltvykslės biografiją ir nuopelnus, bet nutarė patylėti. Žaltvykslė gerbia saugančius paslaptį ir pražudo plepius.

Maži, kuklūs, trumpi Žaltvykslės žingsneliai. Didelis, nepastebimas greitis. Neapibrėžtas magišku ratu. Neapribotas jokia kryptimi. Guru Guru žinojo, kad pavojinga, be atodairos bėgti į lekiančias šviesas. Bet ir negalima pelkėje sustoti ar paniškai sustingti. Žaltvykslė greitesnė už baimę.

Pelkėse auga vešli, užburta žolė. Daug dilgėlių ir grybų. Galima užkąsti, išsivirti arbatos. Pailsėti ir kantriai laukti Žaltvykslės audiencijos, iškilmingo priėmimo. Kur dingo Dravenio Chrysler?. Turbūt paskendo pelkėje. Vargšas Dravenis, jo gyvenimas buvo panašus į atsarginį automobilio ratą, kurio, net ir pasibaigus galiojimo terminui, negalima išmesti. Dravenis netiko net laidotuvėms. Jis turėjo ištirpti rūke. Matyt, todėl paskutines dienas Dravenis nutarė praleisti pelkėje ir ieškoti Žaltvykslės.

- Reikia surasti Dravenį, - tyliai pratarė Guru Guru.

Balų šalis tiesė kelius į miglą. Pelkė – tai debesų oro uostas. Čia iš tolimų planetų atvyksta raukšlėti grybai. Jie atsiveža mėtinius veidrodžius, kad rūkas galėtų pažinti savo tikrąją prigimtį. Gal būt mieste, šviesioje studijoje bedievis postmodernistas piešia šventus paveikslus ir svaiginasi aliejiniais dažais, bet čia, pagoniškoje pelkėje, Guru Guru džiaugėsi santūriomis, pastelinėmis spalvomis ir neabejojo, kad jo smegenų vingius aria žalvariniai išminties plūgai. Pelkėse ramu – nėra nei pramonės, nei žemės ūkio. Tik mediniai karklų malūnai mala akustines durpes ir kepa duoną, o ilgakojės gervės balose raugina svaigų alų svečiams. 

Pelkėje galima pasukti vėją į kitą pusę, kad ant nugaros užaugtų sparnai ir po sunkia velėna nebeliktų vietos skeletui. Guru Guru brido žole ir mąstė. Staiga Guru Guru pamatė Dravenį, kuris vadovavo kelmų brigadai. Girių veteranai iš pelkės traukė automobilį. Pagaliau tvirtos kelmų šaknys iš dumblo išvilko Chrysler.

Automobilis buvo žolėtas, aplamdytas, bet sveikas.

- Vargu ar pavyks užvesti variklį, - sunkiai atsiduso Dravenis.

Staiga prie automobilio pribėgo Žaltvykslė. Chrysler suspindo elektrine neono šviesa. Po akimirksnio Žaltvykslė šoktelėjo ant kupsto.

- Ačiū, - padėkojo Dravenis.

Automobilis blizgėjo it naujas. Dabar jau galima grįžti namo.

Išvydęs gyvą Žaltvykslę, Guru Guru prisiminė, kad sunkiuose miestuose verkia dinozaurų griaučiai, o neišskleisti skėčiai nuolankiai dėkoja lietui. Maištauja troleibusai ir šaligatviai. Kiauri batai spardo balas. Kaminai ryja stogus ir graužia saldžias čerpes. Tik atviri kanalizacijos šuliniai vis dar saugo elektros lemputes, bet mieste visuomet tamsu.

Vilnius, 2014 m.