Guru Guru mirtis

Guru Guru skendėjo visiškoje tamsoje. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį jis kol kas suvokė. Paprastai filmuose panašiais atvejais herojus klausia savęs, ar tik nėra miręs arba panašios nesąmonės. Guru Guru neklausė savęs nieko. Jis tik bandė suvokti, ką jaučia, ką mato, ką užuodžia, ką gali (ir kiek gali) paliesti, kitaip tariant, nusprendė pasidomėti savo jutimais – pirmiausia penkiais.

Jautė Guru Guru tamsą. Matė tamsą. Užuodė tamsą. Paliesti nebuvo ko, jis tartum buvo beorėje erdvėje, arba daiktai buvo gerokai nutolę už jo (tačiau Guru Guru suvokė gulįs ant kažko nei labai kieto, nei labai minkšto – ir tai tikrai nebuvo vanduo). Visi įmanomi jutimai sakė – esi tamsoje.

Guru Guru šeštasis pojūtis lyg tyčia tylėjo, matyt, kažkur kamputyje tyliai kikendamas.

Vadinasi, nesu miręs. Jei visur tamsa, o aš galiu apie ją mąstyti, cogito ergo sum.

Guru Guru pasimuistė, pagrindas po nugara savo faktūros nepakeitė, tačiau kiek sulingavo, o už tamsos (negalėjo gi ji būti begalinė) pasigirdo lyg ir vandens teliūškavimas.

Oho, kiek informacijos, sukosi kaip vilkelis įtemptos Guru Guru smegenys. “Esu nemiręs, bet ir nežinia, ar gyvas, galbūt kažkur ant vandens kažkokioje didelėje talpoje.”

Tolesnis muistymasis rezultatų nedavė. Niekas nekito, tik tariamas vandens teliūškavimas pasirodė esąs tikras vandens teliūškavimas arba labai mikli apgaulė, jo imitacija.

Tada Guru Guru pasijuto labai pavargęs. Tamsa ir ramino, ir slėgė, kaip ir vanduo. Jis prisnūdo.

Sapnuose Guru Guru regėjo štai ką: pirmosios kažkieno nakties paklodę; kalnus; traukinį; kompiuterį; ąžuolinį stalą; dideles moters akis; gražias; ryžą didelį katiną; cigaretę. Buvo ir daugiau daiktų, tačiau jų Guru Guru nesugebėjo įsiminti. Tačiau jis juto, kad šis sapnas jam labai svarbus, ko gero, tam tikras rite de passage, tik kurlink vedantis?

Didelių akių savininkė kažką kalbėjo telefonu nelietuviškai. Gal itališkai, gal rusiškai, buvo sunku suvokti, – sapne visa erdvė buvo labai klampi, kiekvienas garsas sklido tartum per vandens širmą.

Guru Guru bandė paklausti kažko, bet vos žiojosi kažką sakyti, lūpos pasidarė siaubingai sunkios, tad šios idėjos atsisakė.

Tuomet prieš akis iškilo nuostabiai gražios jaunos moters paveikslas. Vėl tas pats ąžuolinis stalas. Ji – pusnuogė, prie kompiuterio, tikriausiai kažką dirbanti, nes veidas – labai gražus, nors ir liūdnas – buvo susikaupęs. Katinas ištikimai susirangęs tupėjo netoliese. Guru Guru stebėjo šią moterį ir žavėjosi ja kuo toliau, tuo labiau. Jam užsinorėjo keisto dalyko – pasiimti šį sapną tarsi failą, užsiseivinti jį ir perkelti į savo gyvenimą. Prieš akis išniro tartum kompiuteris, kuris ir atliko panorėtą veiksmą. “Nieko sau vaizduotė pas mane”, - juokais savimi nusistebėjo Guru Guru.

Failas atsidūrė jo gyvenime. Visi matyti vaizdiniai dingo, palikdami malonų švelnių salsvų kvepalų aromatą ir aiškiai tariamą frazę: “Labas... “

Tai buvo Mylintis balsas. Tai buvo Jos balsas.

Guru Guru pagalvojo: o vis dėlto gaila, kad turbūt miriau.

Ir tuomet daiktas, kuriame jis buvo, į kažką atsitrenkė, Guru Guru nuo nemenko smūgio išbudo, galvą skaudėjo kaip pagirių metu. Greičiausiai nuo deguonies trūkumo – viduje buvo tvankoka.

Pamatęs plyšelį, pro kurį švietė vienintelė žvaigždė, Guru Guru ištiesė ranką ir gana lengvai suprato, kad jį dengia į brezentą panaši medžiaga. Nustūmęs ją, atsikėlė. Guru Guru, pasirodo, atsidūrė valtyje. Nei kaip, nei kur tiksliai buvo valtis, nei kodėl jis čia, nesuprato, bet tai jau nebebuvo sapnas.

Guru Guru išlipo į krantą. Aušo. Saulė pasisveikino su juo. “Sūrya namaskar, mano Valdove”, - nusilenkė Guru Guru.

“Sveikas atvykęs”, - pasigirdo pažįstamas vyriškas balsas, netrukus Guru Guru pamatė ir gerai pažįstamą linksmai nusiteikusio Dravenio veidą.

“Ar gerai miegojai?” - paklausė Dravenis.

“Kuo puikiausiai”, - į detales nesileido Guru Guru.

Jam reikėjo kiek laiko, kad susivoktų, kas įvyko, nors nujautė, kad praeitas kažkoks labai svarbus etapas. Nieko, laiko yra, dar pasikalbės su Draveniu apie viską.

Ir abu be žodžių nuėjo palei vandenį.