Ir pirmą valandą po pokalbio su dviem profesoriais...

Kai nuo miražo išsivaduoja dykuma, sustingsta smėlis ir gelsvi toliai nusidažo žaliai. Vėjas ramiai sijoja smėlį ir laukia žaibų. Pavargsta akmenys ir karavanai, nuplaukę tik iki vandenyno pusės.

Sunku keliauti, nežinant savo tikro vardo. Neatsigręši, kai pakvies namo. Ir kai sudegs inkvizicijos laužai, negirdėta kalba bus lengva nuslėpti klystkelių vingius ir išaukštinti senas klaidas. Pamaldžiai griūti ant sauso smėlio, kuris niekada nepavirs derlinga žeme.

Ir kai šešėlių kontūrai sustings į burinius laivus, teks sugrįžti svetur, paslėpus tikrą veidą mėnulio kauke. Gerti alų, atskiestą varlių kvarkimu, saugoti asfaltą ir lietų. Ilgėtis dangorėžių ir groti gitara be stygų.

Sunku suskaičiuoti visus šaligatvių žingsnius. Jau auga nauji stalai ir seni servizai netinka šventėms. Dūžta veidrodžiai ir lėkštės. Tvistą šoka prietarai ir žinios. Žiema – už lango, vasara – už durų. Ant stogo – ruduo. Viduje – amžinas pavasaris, namai.

Guru Guru dykuma saugo laiką, kuriame praeitis, dabartis ir ateitis visada kartu.

Vilnius, 2014 m.