Nekontroliuojamas astralinis miestas

Prabėgo mėnuo, o gal du. Guru Guru dingo be žinios. Jo telefonas buvo išjungtas, o namai tušti. Kai Dravenis paskambino į duris, kaimynas, literatūros profesorius Cezaris, abejingai konstatavo – Guru Guru kartu su Mylimąja išvyko nežinoma kryptimi. Dravenis, išgirdęs kvalifikuotą, bet nieko neteigiantį atsakymą, grįžo į priemiestį medituoti, klausytis muzikos ir Giedrės priekaištų.

Nebuvo jokių likimo ženklų, bet situacija pasikeitė. Dravenis apstulbo – varganas priemiestis tapo sala. Pakilo rūkas. Atvėso oras. Atšalo jausmai. Giedrė dažnai verkė, bet nepriekaištavo. Kas užgesino meilės liepsną? Nejaugi Dravenis buvo grubus ir įžeidė merginą? Kažin... Ne, kalta priemiesčio nuobodybė, monotonija, saugus miesčioniškas gyvenimas. Verkiant reikėjo pavojų, susišaudymų ir lenktynių. Tik nuotykiai gali pažadinti blėstančią aistrą – reziumavo Dravenis.

Jei Giedrė būtų pagrobta ir Dravenis ją didvyriškai išvaduotų – it ugnikalnis išsiveržtų apsnūdę jausmai ir deginanti aistros magma užlietų drungną priemiesčio peizažą. Kvaila, bet tikra. Logiška nesąmonė? Ne, tai – meilė. Dravenis vėl patikėjo savo jausmais. Gyvenimas turi būti sklidinas pavojų ir nuotykių. Negalima nutolti nuo bedugnės krašto. Be apsauginių virvių ir specialios aprangos reikia kopti uolomis aukštyn. Tegul baimę prarija mirtinas smūgis, kurio niekada nebus. Kanjono tarpeklis pagaus drąsuolio šešėlį, o audros debesys nukirs mirtinam priešui galvą.

Dravenis ryžtingai atidarė seifą. Kolto nebuvo. Jis atsikratė ginklo, nes nedrįso prieštarauti Guru Guru.

- Velniop pacifizmą! Kur dingo taikusis Guru Guru? – sušuko Dravenis, pajutęs, kad jo kūnu prabėgo legionas skruzdėlių.

Dravenis pastebėjo Juodąjį laiškanešį, kuris į jo pašto dėžutę įmetė laikraštį.

- Ir ką dabar sumanė, sumautas Žiurkius, - pyktelėjo Dravenis, - aš neprenumeruoju spaudos!

Paėmęs į rankas dienraštį, Dravenis apstulbo – „Tvankstės žinios“. Nuostaba greitai išblėso, kai jis perskaitė pirmojo puslapio rubriką: „Pagrobta poeto Dravenio mergina Giedrė Katinaitė“.

O ką gi veikė Guru Guru? Jis kartu su Mylimąja atostogavo Prūsijoje ir džiaugėsi saule, jūra, kopomis ir egzotiškais rusų valgiais. Atostogų idilę sužlugdė nelemtas Žiurkius, Juodasis laiškanešys, advokatas ir septynių tiltų specialistas.

- Atostogaujate, ilsitės, o jūsų draugas Dravenis nuobodžiauja varganame priemiestyje... Pastebėjau, kad jums nepatiko septynių tiltų eksperimentas. Nenusiminkite, aš jau organizuoju stulbinantį Žaidimą, spektaklį, kuriame Dravenis išgelbės ne tik savo merginą Giedrę, bet ir daug, daug išprususių žmonių...

- Galite nevargti, pailsėkite, aš jums tikrai neturiu jokių pretenzijų, - bandė diplomatiškai derėtis Guru Guru.

- Būkite ramus, žus tik blogiukai, nė vienas padorus žmogus nenukentės – nei mediciniškai, nei finansiškai... Pažadu...

Juodasis laiškanešys tradiciškai nusilenkė ir dingo. Nealkoholinis kokteilis atnešė vėsą, bet nesumažino įtampos. Sutraškėjo ledas. Artėjo pavojinga banga. Guru Guru nuslinko į šaudyklą ir pataikęs į visus taikinius išlošė pliušinį aligatorių, kurį padovanojo Mylimajai. Truputį palengvėjo. Grįždamas iš šaudyklos, Guru Guru pamatė Dravenio namelį. Juodasis laiškanešys į Knypavos salą perkėlė dalelę Vilniaus priemiesčio.

Dravenis buvo sutrikęs, bet ryžtingas.

- Guru Guru, ką man dabar daryti? Advokatas Žiurkius iš kalėjimo ištraukė gangsterį Laisvūną ir jį apakino keršto troškuliu. Laisvūnas pagrobė Giedrę. Nežinau, ar pareikalaus išpirkos, ar mano galvos...

- Nurimk, tradiciniai įkaitų gelbėjimo metodai yra neefektingi... Mums gali padėti tik Sembos išminčius.

Nušvito Dravenio kambarys. Nuvirto visa siena, bet namelis net nekrustelėjo. Į kambarį įžengė aukštas, pražilęs senolis.

- Nušauk Laisvūną! – suriko paskutinis Sembos krivis.

- Nenoriu smurto, - susigūžė Dravenis.

- Nusiramink, tai buvo tik išbandymas, - nusijuokė išminčius, - turiu geresnį planą. Nebus jokios naudos, jei gangsteris nukris nuo stogo ar nuo laiptų, užsimuš ar prigers... Dabar mano ėjimas. Saugokitės, demonai!

Nepraėjo nė pusvalandis, o prie Dravenio namelio sustojo juodas BMW. Išlipo Laisvūnas, apsirengęs XVIII a. liokajaus drabužiais ir, mandagiai atvėręs dureles, pagarbiai nusilenkė. Iš automobilio, tarsi iš karietos išlipo švytinti princesė. Tai buvo Giedrė. Dravenis, priklaupęs ant vieno kelio, ištiesė raudoną rožę ir meldė atleidimo.

- Kelkis, Nakties lorde, - švelniai paragino princesė.

- Palikime balandėlius vienus, - tyliai sušnibždėjo Sembos išminčius.

Už pasvirusio barako nuskambėjo kvailas Juodojo laiškanešio juokas. Laimė, įsimylėjėliai jo neišgirdo.

Vilnius, 2014 m.