Ar išnyks krikščionybė?

Guru Guru kartą nuvyko į privačią valstybėlę, kurioje sakė kalbą. Jos klausėsi vienas keistai apsirengęs vyrukas.

„Pirmiausia noriu Jūsų visų paklausti.

Ar Jūs – krikščionys?

Kodėl?

Kaip tai apibūdintumėte?

Kodėl Jūsų to klausiu? Juk dauguma mūsų šalies gyventojų sako, kad be jokių sąžinės priekaištų derina krikščionišką tikėjimą su tikėjimu burtais, okultizmu, dzenbudizmu…

Netęsiu šio sąrašo. Ir nebeklausinėsiu Jūsų. Noriu kai ką pasakyti.

Mano manymu, krikščionybė, juolab katalikybė, mūsų krašte kuo toliau, tuo labiau nustumiama į šalį.

Pažvelkime, kaip tai daroma.

Nemanau, kad krikščionybės priešai yra pagonys, tiksliau, mūsų protėvių dvasioje glūdinčio baltiško tikėjimo išpažinėjai.

Problemą matau kitur. Štai: prieš mūsų akis – daugybė nesuprantamų tikėjimų. Tiesa, kai kurių jų net liežuvis neapsiverčia vadinti tikėjimais. Neminėsiu žodžio „sekta”, nes daug ką jis erzina. Ir netiksliai atspindi tikrovę. Pavadinkime tai svetimšalių atneštu „turtu”, pagal įstatymus - netradiciniais religiniais judėjimais.

Va jie ir kelia ir didžiausią pavojų. Nesakau, kad religija turi būti nepajudinama kaip akmuo, nors čia gal apaštalas Petras ir paprieštarautų… Žinoma, ji turi kisti, įgauti naujas formas… Jeigu Dievas yra vienas, kaip mes (ne tik mes) tikime, tada ir tikėjimas Juo gali keistis, tobulėti.

Bet vadinamieji naujieji religiniai judėjimai (iš tiesų jie ne tokie jau nauji, bent jau ne visi) – pripažinkime – yra verslo forma. Prekiaujame gi ne tik nafta, dujomis, elektros energija. Yra ir prekyba „tikėjimu”. O tai jau nepriimtina mąstančiam žmogui, gyvenančiam pilietinėje demokratinėje visuomenėje.

Jaunuoliai, prekiaujantys gatvėje saldainiukais (toje šalyje, kur dabar esu, - guminėmis varlėmis). Ko ne svarbiausiais save Lietuvoje vadinantys „meditatoriai“. Nesąmones kalbantys glosolalijų mėgėjai, kurių vadovai – milijonieriai. Pažiūrėkite, kokios jų „avelės“ – skurdžios, ekstazėje sustingusios, išsižiojusios. Ir, deja, nesuprantančios, kad jomis manipuliuojama.

Ar mūsų valstybė nori tokio gyvenimo? Ar tikrai kažkas nori, kad sužlugtų paprastas, žmogiškas tikėjimas. Kad Tėvo Stanislovo „Atsidūsėjimai“ virstų giliais atodūsiais?

Pagalvokime kartu.

Aš tik klausiu Jūsų. Ar Jūs – krikščionys?

Jei taip – ar priimsite Mamoną į savo namus?

Bet grįžkime prie mūsų temos.

Ar išnyks krikščionybė?

Norėdamas atsakyti į šį klausimą ar bent pasvarstyti, kokia ateitis laukia šio tikėjimo, visų pirma norėčiau pacituoti Jums Ekleziastą.

„Ir aš priėjau prie to, kad buvau nusiminęs dėl viso savo vargo, kurį vargau po saule.“

„Visam kam yra savo metas... yra metas gimti ir metas mirti...“

Kodėl aš cituoju šią Biblijos dalį?

Atsakymas yra. Man atrodo, kad mes gyvename Imperijoje (Imperium). Blogio Imperijoje. Ją valdo savigrauža, neapykanta, joje niekinami kitaip tikintys žmonės. Oficialiai – ne. Bet jie nemėgstami.

Pasidalinkime mintimis. Kodėl krikščionybė praranda savo pozicijas vadinamojoje Marijos žemėje – Lietuvoje?

Mano supratimu, pagrindinė priežastis tikrai ne tame, kad daugelis žmonių nusivylė krikščionybe. Tiesiog jie jos nebesupranta. Aš pats nesuprantu, kas yra krikščionybė. Pasakykite man, kas ji yra?

Aš manau, kad tai – tikėjimas Kristumi. Atgimimu. Tuo, kad gyvenimas skausmingas, bet jis yra šventė. Meskite akmenis į mane, jei meluoju.

Aš noriu, kad mes visi būtume krikščionys. Tuo metu, kai laikas sustoja ir gėlės vysta. Pačiu sunkiausiu laiku.

Tikėkime, kad mirtis šviesią dieną gali būti išgelbėjimas. Atgimimas. Ir tebūna mūsų tikėjimas tvirtas.

Kur dabar mūsų prabėgantys arkliai? Kur mūsų svajonės? Kur mūsų tikėjimas?

Į šiuos poetiškus klausimus pamėginsiu atsakyti paprastais žodžiais. Kokią Lietuvos ateitį norėtume matyti? Tarp demokratijos ir demagogijos, deja, vos vienas žingsnis.

Daugelis metasi į naujųjų religijų „rinką“ net nelabai suprasdami, kas tai yra. Būtent apie ją su jumis noriu pašnekėti.

Krikščionybės kritikai mėgsta šį tikėjimą vadinti sekta, prisimindami beveik 2000 metų senumo įvykius. Sufijus nemažai musulmonų taip pat vadina sekta, nors vargu ar jų veikla ir tikėjimas bei egzotiški dervišų šokiai kam nors gali pakenkti. Budistai net nesidrovi savo tikėjimo atmainų vadinti sektomis. Taip, sako jie, mes atskilome ir tapome sektomis, bet kas tame blogo? Visi galvojame apie Budą, tik gal kiek kitaip. Krišnaistai pripažįsta, kad iš pradžių – prieš du puse dešimtmečio jie buvo sektelė, vėliau išaugusi iš šių marškinių. Tiesa, nepamanykite, kad jaučiu ypatingas simpatijas minėtiems tikėjimams iš Rytų. Tik nemanau, kad jie nusipelno ypatingos kritikos.

Tai kas tada yra tos „sektos“? Ar pavojingos jos? Ar kelia grėsmę krikščionybei?

Deja, mano atsakymas nelinksmas. Pavojingos. Kelia. Ir ypač pavojingos todėl, kad yra tarsi gyvatės (ne Žalčiai) užantyje, dažnai sušildytos tos pačios krikščionybės.

Štai – Jehovos liudytojai, vadinamieji munistai arba mormonai. Visi jie save laiko krikščionimis. Ir ne bet kokiais, o vieninteliais pasaulyje ir, aišku, pačiais tikriausiais bei tobuliausiais.

Tačiau tie, kurie artimiau susidūrė su tų žmonių veikla, supranta, kad ji pagrįsta melu, apgaule. Šį įtarimą sustiprina ir didžiulis jų užsispyrimas žūt būt nusikratyti „sektos“ etiketės ir toliau garsiai šaukti, kad jie – patys puikiausi.

Puikiai pamenu tą dieną, kai į duris paskambino mormonų atstovai ir rėkdami gynėsi: „Mes ne sekta!“

Pamenu, prieš keletą metų susižavėjau vienos britų muzikinės grupės žodžiais: „Ir Kristus atėjo kaip gėlės. Ir Kristus atėjo kaip akmenys“. Pagalvojau – jei būsiu krikščioniu, dažnai prisiminsiu poetiškuosius sakinius. Tapau šio tikėjimo išpažinėju, tačiau ne dėl to, kad pasikrikštijau ar dažnai vaikštau į bažnyčią. Prisipažinsiu. Retai vaikštau. Mano tikėjimas paprastas. Nors turto turiu šiek tiek daugiau nei Pranciškus Asyžietis, manau, kad būtent tai, apie ką jis kalbėjo prieš daugelį metų, išliks vertybėmis ir ateityje.

Dar norėčiau grįžti prie pasvarstymų dėl krikščionybės ateities. Juk šios dienos tema – krikščionybės posūkis marginalumo, o gal atvirumo link. Mano supratimu, gerai, kad egzistuoja ekumenizmas, tačiau nereikėtų jo painioti su marga eklektika. Tikėjimas turi būti tvirtas ir paprastas. Vos ne kasdien išdygstantys religiniai naujadarai jį tik susilpnina. Todėl, nepaisant sociologų signalo, kad daugelis Lietuvos žmonių yra tik kultūriniai katalikai, toli gražu ne visi priima vadinamųjų „sektų“ parduodamą mentalitetą į savo širdis.

Tai, ką mums sako kai kurie save religijotyrininkais vadinantys žmonės, kuriuos pavadinčiau „sektų advokatais“, tėra nedidelių, bet turtingų grupelių interesai. Nors sakoma, kad statistika yra didis melas, bet nors truputį pasikliaukime ja. O ta statistika teigia, jog naujųjų religinių bendruomenių atstovų mūsų valstybėje ne tiek jau daug. Ir dažnai, mano ir, tikiuosi, jūsų, džiaugsmui, tenka pripažinti, kad jų veiklos pastangos tampa fiasko.

Daugelis nemėgsta žodžių „verbavimas“, „manipuliavimas“, „smegenų plovimas“, kai kalbame apie naujųjų religijų atstovus. Nemanau, kad šie terminai jau sulaukė senatvės, tačiau būkime tolerantiški vieni kitiems. Juk tai – krikščioniška. Tuomet vadinkime tai, ką daro vadinamieji „sektantai“, tiesiog destrukcija. Tylia, dažnai nematoma, žvalgyba, kuri, kaip sakoma, niekada nemiega.

Ir palinkėkime vieni kitiems būti budriems. Kad krikščionybė išliktų.“

Pažvelgęs į privačios valstybėlės rūmus ir nuobodžiaujantį klausytoją, Guru Guru pagalvojo, kad jis nėra krikščionis. Bet juk kažką pasakyti reikia, ypač tada, kai nuvyksti į tokią vietą. Ir paskambino Draveniui, trumpai atpasakodamas savo mintis. Ragelyje kurį laiką buvo girdėti tyla...