Dravenio piramidė

- Mano piramidė egzistuoja nepasiekiamoje erdvėje, Galios taške, prieblandos zonoje, ji nesurandama, o jos paieška yra mirtinai pavojinga, - gyrėsi Dravenis.

- Tavo piramidė – tai oro pilis? – paklausė Guru Guru.

- Beveik įspėjai... – ne itin noriai patvirtino Dravenis.

- Kodėl beveik? Tavo piramidė – tai fikcija, vaizduotės vaisius, vaikiška svajonė, - patikslino Guru Guru.

- Keliaukime į mano piramidę, ir tu viską pamatysi, viską patirsi...

- Tikiuosi, nereikės gerti musmirių balzamo? – sunerimo Guru Guru.

- Būk ramus - jokių haliucinogenų. Pakaks šamano apeigos, - nusijuokė Dravenis, - dėdė Arvydas - puikus laukinės teurgijos specialistas.

Sutemo. Prasidėjo slapta apeiga. Monotoniškai skambėjo šamano būgnas. Guru Guru skeptiškos abejonės kartu su dūmais pakilo virš liepsnos liežuvių ir sudegė lauže. Nakties tamsoje formavosi nauja, įtaigi iliuzija. Guru Guru drąsiai nusigręžė nuo realaus (o gal taip pat iliuzinio!?) pasaulio ir atsidavė kerinčiam vaizduotės žaismui.

Guru Guru iš transo pažadino aštrus garsas. Beveik sprogimas. Šamanas perlaužė sausą pušies šaką pusiau. Skilo vientisa naktis, bet Guru Guru pabudo ne pakeistoje realybėje, ne sapne ir ne paralelinėje erdvėje. Jis trumpam nuklydo į Dravenio svajonių ir vizijų pasaulį.

Įžūliai riktelėjo nepastebima varna. Į baltą debesų nugarą įsmigo aštrus mėnulio diskas. Guru Guru nė kiek neišsigando, jį sekino žiaurus troškulys. Guru Guru atsegė kuprinę ir, suradęs termosą, išgėrė karštos arbatos. Dabar buvo galima įvertinti situaciją ir imtis veiksmų. Prie užgesusio laužo jis buvo vienas. Lėtai aušo. Pagaliau, Guru Guru pievoje pastebėjo Dravenį, Giedrę ir šamaną Arvydą. Dravenis stovėjo ant aukšto akmens.

- Ant mano veido niekada neišbluks vėjo ištatuiruoti eilėraščiai. Aš paaukojau visas mintis svajonių simetrijai ir jums neprireiks auksinio pjūvio – galėsite lengvai iš mano skeleto išskaptuoti valtį, kelionei į Tolimus pasaulius, - pakiliai dėstė Dravenis.

- Draveni, palik ramybėje savo poetinį skeletą, - nusijuokė Guru Guru, - kelionei link piramidžių mums reikia tavo legendinio Chryster‘io.

- Puiku! Bet reikės visiems nerti į ežero gelmes, - įspėjo Dravenis.

Giedrė, šamanas Arvydas, Dravenis ir Guru Guru pamiršę nusirengti, nedvejodami nuplaukė į ežero centrą, įkvėpė oro ir nėrė į drumzliną gelmę. Ežeras buvo negilus ir jie greitai pastebėjo paskendusį automobilį. Dravenis atidarė Chrysler‘io duris ir paragino skubiai lipti į vidų. Žaibiškai užsivedė variklis ir automobilis šovė it strėlė.

Lengva išbristi, jei krantas arti ir ilgas atabradas nepakerta ratų. Delsė pulti rykliai, nes jų nebuvo. Aštrūs plėšrūnų dantys dulkėjo kolekcininkų lentynose, laukdami neišsipildžiusių aukų. Pagaliau Chrysler‘is išplaukė į krantą. Valio! Visų drabužiai buvo sausi.

- Kodėl mes nesušlapome? – nustebo Guru Guru.

- Ežeras – tai gudri maskuotė, - aiškino Dravenis, - viskas, visuose galimuose ir negalimuose pasauliuose yra netikra, efemeriška ir vaiduokliška. Šią tiesą supratau dar būdamas vaikas, kai pažvelgiau į spindinčias parduotuvių vitrinas. Tada aš tvirtai apsisprendžiau, kad nebūsiu stilingu manekenu, ryjančiu sintetinį maistą ir spoksančiu į kvailą televizorių.

- Na, o kinas? – pasiteiravo Guru Guru, prisiminęs, kad Dravenis ilgai dirbo kino mechaniku.

- Dievinu kiną, tikrą, medžiaginį ekraną, magišką projektoriaus spindulį, kerinčius spalvų pasaulius... Iš praeities sugrįžo primirštas kino skonis, noriu tikros duonos ir tikro alaus, - susigraudino Dravenis, - bet, jums leidus, noriu sugrįžti prie piramidžių temos.

- Kiekviename Lietuvos piliakalnyje yra slaptas portalas... – aiškino Giedrė.

- Džiugu, kad neprireiks kasti gilių tunelių ir šachtų, ieškoti slaptų salių, bibliotekų, paslėpto erdvėlaivio, ar dar kažko... – ironizavo Guru Guru. - Ar žemėje yra bent vienas specialistas, galintis atverti slaptus portalo vartus?

- Turbūt ne... – abejojo Dravenis.

- Vadinasi, mes pasmerkti, - nuliūdo Giedrė.

- Išgelbėti! – patikslino Guru Guru, - nes, jei, pavyzdžiui, aš atverčiau portalo vartus – galas mums visiems. Mus energingai medžiotų visos slaptos draugijos ir visų šalių žvalgybos. Atvėrę vartus, mes privalėtume kuo greičiau dingti iš šio planetos ir niekada negrįžti, o aš to nenoriu...

- Kodėl? – nustebo Giedrė.

- Aš negaliu palikti savo Mylimosios...

- Suprantu, tave... Dravenis mane paliktų nesudvejojęs, - apsiverkė Giedrė.

- Giedre, ar tu nori, kad dėl tavęs aš atsitrenkčiau į pakelės medį? - pyktelėjo Dravenis.

- Vaikučiai, liaukitės, - sudraudė šamanas Arvydas.

- O kur mes važiuojame? - norėdamas neutralizuoti bręstantį konfliktą, pasiteiravo Guru Guru.

- Namo, nors aš ir neturiu namų... - liūdnai tarė Dravenis.

- Neradom piramidės, bet neverta nusiminti. Draveni, tu esi poetas ir gali eilėmis įprasminti šią liūdną situaciją, - pasiūlė Guru Guru.

- O gal parašyti sau nekrologą? - nusijuokė Dravenis. - Kad jums nereikėtų vargti...

- Draveni, nejaugi tu nepastebi gamtos grožio? – aprimo Giedrė.

- Pasiduodu. Jūsų viršus. Liksiu amžinu smaragdinio slėnio pacientu. Manau, neverta neartuose dirvonuose auginti rugių, nes vilkauogių derlių jau aneksavo iškirsti miškai...

- Kitai sakant, neverta tęsti paieškų, - patikslino Guru Guru.

- Ekspedicija baigta! – nusijuokė Giedrė.

- Pabaigos nėra, nes mes paveldėjome ilgą sąrašą nenuveiktų darbų.

Tarsi patvirtindami Dravenio sentenciją, ant priekinio automobilio lango pabiro ąžuolo lapai, bet nepramušė stiklo. Dravenis įjungė valytuvus. Šmėstelėjo guminės šluotelės, ir automobilis sustojo. Virš piliakalnio švytėjo stiklinė piramidė. Iš giedro dangaus trenkė žaibas. Piramidė pakilo į orą ir greitai pradingo.

Vilnius, 2014 m.