Pradžia / Be problemų
 

... praradimai

Aida Elyz
2026 m. Balandžio 30 d., 07:36
Skaityta: 7 k.
Kai keliai užsidaro tyliai, be žodžių,
Ir laikrodis nebeatsuka rankų atgal,
Tu stovi tarp vakar ir šiandienos
Su prisiminimais – vienintelis tavo kapitalas.
Ten buvo rankos, kurias pažinojai,
Šiluma, kurią galėjai paliest,
Juokas, kuris skambėjo kaip namai,
Ir akys, kuriose galėjai pasilikt.
Dabar tik vėjas per tuščius kambarius,
Ir vardai, kurių garsiai nešauki,
Nes žinai – neatsilieps jau niekas,
Net jei širdy dar šimtą kartų belstųsi.
Tu bandai prisimint tą apkabinimą –
Ar jis buvo stiprus, ar per trumpas?
Ar pasakei viską, ką reikėjo?
Ar palikai tylą vietoj žodžių sunkių?
Ir skaudžiausia ne tai, kad jie išėjo,
O kad nebegali jų pasiekt,
Kad nėra kelio, jokio tilto,
Kuriuo galėtum dar kartą pareit.
Bet kažkur tarp ilgesio ir tylos
Gimsta keistas, trapus šviesos jausmas:
Jie gyvena tavo judesiuose,
Tavo balse, tavo švelniam „ačiū“.
Ir nors negali sugrįžt atgal,
Negali apkabint taip, kaip anksčiau,
Kiekvienas tavo širdies dūžis
Yra jų atgarsis – čia ir dabar, su tavim kartu.
Komentarai