Guru Guru ir piramidės

Guru Guru ir piramidžių santykis buvo keistas. Negalima sakyti, kad jis jų nemėgo, taip pat sunku būtų teigti, jog bijojo. Bet piramidės jo gyvenime buvo svarbios. Prieš atsakydamas Draveniui, jis prisiminė viską, ką žinojo iš savo (pa)sąmonėje paslėptos informacijos apie piramides.

Gazos piramidės Guru Guru nepatiko – popsas. Kažkoks mažas kambarėlis – viskas, ką buvo leista pamatyti. Slogu, ne gyvybės tai kupinas pasaulis. Finansinės piramidės irgi nepatiko – sukčiams tai. Merkinės piramidė – įdomus dalykas, tačiau pabendravus su jos kūrėju susidarė įspūdis, kad ji skirta snobams ir bepročiams.

Kadangi Guru Guru buvo tik beprotis, bet tikrai ne snobas, jis ieškojo savosios piramidės. Visą gyvenimą. To nė nenutuokdamas, jis kasdien lipo laipteliais į savo statinį, jungiantį žemę ir dangų. Ir tik suradęs Ją (vardo Guru Guru neskubėjo atskleisti), suvokė, kad piramidė jau pastatyta, žemė ir dangus sujungti.

„Ar piramidė išaukština žmogų, ar žmogus ją? Kas ką stato – žmogus piramidę ar piramidė žmogų?“ – blaškėsi tarp ne-klausimų ir ne-atsakymų Guru Guru.

Kartą apie tai užsiminė Jai. Kaip ir įprasta, Ji atsakė paprastai ir aiškiai (tai buvo viena iš daugelio jį žavinčių Jos savybių): kvailiuk, mes abu su tavim ją statėme, ėjome į viršūnę iš skirtingų jos pusių, kol galiausiai priėjome ją ir susitikome.

Guru Guru, gavęs paprastą ir aiškų atsakymą, kiek sutriko. Bet Ji buvo teisi: tikroji piramidė yra jaukumo paieškos, lapių ir mažųjų princų žaidimas. Jiedu šio žaidimo partiją sužaidė – ačiū Aukščiausiajam – tobulai.

Tačiau Dravenio piramidė kiek neramino, baugino savo kitokybe. Todėl apmąstymai ir prisiminimai Guru Guru nelabai tepadėjo.

Ir jis pradėjo sakyti: „Ten, kur niekada nepakyla ir nesileidžia saulė, kur horizontas būna ranka pasiekiamas, o tamsa spindi labiau už šviesą, keliauju. Nebijau baimės ir baimė manęs nebijo, nes esam mes vieno kūno, vienos sąmonės, vieno siekio...“

Po suaidėjusių žodžių stojusi tyla tartum įgijo raudonio pospalvį. Nauja kelionė prasidėjo. Į Piramidę.