Įsiskverbimas į Miesto įsčias

Atvirukų rinkinėlio autoriai dar gerai prisimena tarybinių metų Zarasus, atsimena, kas ir kaip juose keitėsi, atsirado, dingo, buvo pavogta. O šį kartą jie kviečia pažvelgti į žiemos nušviestą Miestą. Jis rašomas didžiąja raide, vadinasi, labai savas. Autoriai kviečia čia pabūti, pasidairyti. Neabejoju, kad akyse liko vaizdų, mintyse žodžių, jie ras vietos kituose rinkinėliuose, bus papasakota apie ežerą ir Miestą, kaip jie būna, gyvena, kvėpuoja ankstyvą pavasarį, vidurvasaryje, vėlyvą rudenį. Vėliau, neskubant. Tai puiki dovana keliaujantiems – kažką išsivežti. Tai proga miestelėnams, dar sykį bandyti pamilti savo Miestą. Vartai, žiūrinėji, sklaidai tuos atvirukus ir supranti, kad myli, kad prisijaukinai. O kai netenki, tuomet labiau vertini, labiau skauda. Nuotraukos ir tekstai – apsigynimas nuo visokių nesveikatų, kurių taip apstu. Jaukus miestas, gyvos apylinkės, o kad toks šviesus būtų gyvenimas... Deja, deja... Gamta savaip tvarkosi, gal net labiau (iš tikrųjų) moka gyventi. Žmogui dar toli toli iki jautrios širdies.

Kodėl kalbu apie rinkinį? Sužavėjo sveikos, pastabios fotografo akys, sužavėjo pedagogės švarus galvojimas, ne išmoktas, ne nuklausytas, ne iš vadovėlių, bet kažkur iš sielos pakraščio, su nuotrupomis, fragmentais, niuansais. Tokie tekstai užkalbina, supranti, pajunti, kad būsi jau ne vienas. Džiaugiuosi Gitana ir Algimantu už paprastą ir tikrą meilę savam kampeliui, už mokėjimą dalintis, džiaugtis. Tokie grynuoliai vieni, dažnai nepatogūs, bet visada prisiglaudę prie šaknų. Taip paprastai nuo tų šaknų jų nenukrapštysi, kad ir labai norėtųsi. Gal iš Stelmužės ąžuolo jie semiasi stiprybės, gal gelmių vanduo juos gaivina? Jei žmogus jautrus, tai ir Miestas padeda, ir galvelės gaivina, ir namų stogeliai šviečia... Ir kaži kaip norisi verkti, kad šią minutę gyveni, vaikštai, kvėpuoji, kad Aukštybės leidžia būti ir prisiliesti. Vaizdus palydi ir praplečia ketureiliai, juose daug jausmo, patirties, jaunystės, kartumo. Vaizdai ir žodžiai susikabinę, draugauja, vienas kitam padeda. O svečią tai nuramina, sutelkia. Rinkinėlis nekvepia akcijomis, nuolaidomis, išpardavimais – asmeniškai, pagarbiai žiūrima, sakoma ne minioms, bet sutiktam žmogui, prašvitusiam rytui.

Išpėduotas žvejų takas per begalinį ežerą. Ką žmogus eidamas galvojo? Gal nieko. Ne dėl galvojimo, sugalvojimo jis mums brangus. Medžių liemenys prie vandens ir vandenyje. Kreivesnieji gražiausi. Pavidalai mainosi, keičiasi be jokio aukšto tikslo ir arogancijos. Tiesiog... Vakaro švieselių prisagstytas Miestas. Akinančiai šviesu (o ir saugu), tirpsta nuoskaudos, nubyra, nudyla, nutyla smulkmenos. Gerai be žmonių, nesimaišo be reikalo po kojomis, nesitrina tarsi vietos ar darbo neturėtų. Su žmonėmis gerai, pasikalbi, atsidūsti. Atsidūsėjimas provokuoja. O ir saulėlydis pro medžių šakas. Koks jis mistiškas žiemą. Kažką iš baltumų išplaukęs, debesis perplėšęs žada. Iš paukščio skrydžio – dar viena fotografija. Miegantis, ramus, lėtas gyvenimas. Kitur vėl – žiemos kelias, pusnynai, kamino dūmas baltas, bažnyčios bokštai dangop. Kažkodėl, kai vasarą sėdžiu valtyje, plaukioju Zaraso ežere, kai vakarėja, vis žiūriu į Miestą, man jis primena tolimąjį Nazaretą. Smilgos, smilgelės sniege. Trumpas, vai trumpas jų gyvenimėlis. Tik vieną vasarą siūruoja, tik vieną vasarėlę su vandeniu bičiuliaujasi.

Žiūrėti į Miestą visaip ir iš visur. Susirasti kampelį, kad ir nelabai patogų, svarbu, kad nebūtų žmogaus nubrozdintas. Sustoti ir žiūrėti ramiai. Ledas, tiltelis, sala – ir romantiška, ir gyvenimiška. Giedrėja. Tikri laiškai su žiemos pėdsakais, su mūsų galvojimu ir rankraštyje paliktomis kreivomis raidėmis. Rašysim, kalbėsim, kol gyvi būsim. Kad tik ko svarbaus nepraleidus. Rašysim, kalbėsim apie sugrįžimą į Miestą, apie senus namus, apie ežerą, lauką ir kalvą. Apie... Įsiskverbimas į įsčias – iš jų Miestas iškritęs atėjo, sustojo, iš jų ir mes – tame pačiame Mieste vaikštantys, besidairantys šiandien.