Apie melą

Šiandien, kaip ir kasmet šią dieną, prisimenu apie savo tokį gaivų naivumą, nes nuoširdžiai tikiu žmonėm, tikiu, kad kiekviename iš mūsų yra daugiau šviesos nei šešėlių ir kad kiekvienas tau nutinkantis dalykas turi prasmę. Melas mane glumina. Melas ne tiek parodo, kad egzistuoja tamsioji pusė, bet ir tai, kad kai kurie žmonės moka išblukinti tą liniją tarp tamsos ir šviesos. Ir galbūt melas niekada nebus kažkas labai konkretaus. Juk su laiku viskas tampa kur kas sudėtingiau, painiau ir turbūt net iš blizgių mados žurnalų viršelių žvelgiančios gražuolės nežino, kaip smarkiai jų atvaizduose buvo retušuota tiesa.

Aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad vis dar patikliai tikiu tuo, ką man sako žmonės. Kad vis dar moku naiviai įsimylėti ir tikėti stebuklais. Aš noriu, kad ir kiti, kurie yra kada nors įskaudinti, apgauti ar išduoti, nepamirštų, jog skausmas neapibūdina gyvenimo grožio bei tikrovės. Jis tik padeda branginti visas tas akimirkas, kai pakėlus akis į dangų norisi laižyti debesis, pasakoti gražias istorijas ką tik sutiktam draugui ir negalvoti, „kas būtų, jei...“