Aš atleidžiu visiems išvažiavusiems...

Lagaminas
 
Aš atleidžiu visiems išvažiavusiems
Ir palikusiems
Mano sielą pūti vienatvėj.
Aš atleidžiu už šypsenas
Įrėžtas širdy ir košmaruose
Matomas nugaras.
Atleidžiu už ateitį, kurios
Nebuvo ir nėr
Ir už laiką praleistą
Belaukiant.
 
Sukasi vėjo malūnėlis
Stotelėj tarp vakar dienos
Ir rytojaus.
Jam sustojus,
Vėjo nebėr.
Dabar viskas aišku.
Šitoj stotelėj lipu.
Palieku lagaminą,
Pilną prisiminimų.
Pasitinka su šypsenom,
Apkabina.
Šitie žmonės
Man sukraus naują.
 
Kupeta

Kupetoj,
užvertusi galvą į
saulę...
Ir tiek meilės
nesuturėtos
pradingę...
Močiutė šūkteli.
Šypteli.
Su šienu plaukuos
nučiuožus žemyn,
apkabinus
bučiuoji rankas
Jai.
Ji šypsos.
– Močiute...
Glaudi veidą prie mylinčių
rankų.
Neklausia.
Ji žino, ko tu
nežinai.
Vėjas šnibžda tik
Jai.
Kažkas gero
ateis.
 
Ar dabar, ar paskui

Kaip šlapias lapas
Prigludęs prie šlapio
Kamieno.
Abu nukankinti
Audrų...
Laikaisi apglėbęs per
Liemenį.
Kvėpavimą karštą į
Plaukus
Jaučiu.
Kaupiuos paprašyti:
„Paleisk...“.
Bet.
Negaliu.
Nedrįstu.
 
Nematau, bet
Žinau –
Tavo akys užmerktos.
Beveik garsiai maldas
Ieškančias pritarimo
 Girdžiu.
 
Atėjau atsisveikint.
Likau.
Bet išeisiu ir vėl.
Ar paskui ar
Dabar.
Tad paleisk.
Po velnių...
 
Švelniai ranką ant
Tavosios
 Uždėjus
Išsilaisvint bandau.
Bet kaip ąžuolo šaknys
Žemes,
Taip manęs įsitvėręs
Drebi.
Ar dabar ar paskui,
Man išėjus,
Tu atleisti turi.
 
Šlapią lapą nusineša
Vėjas.
Ar dabar ar paskui...
 
Jį nusineša vėjas.
 
Pauzė

Pauzė.
Nutraukiu tavo marškinius,
Ir glostau randais nusagstytą
Sielą.
Tarp nakties ir dienos prabundi
užtemimu.
Kelionė tau prailgo.
Nematai saulės šviesos.
Tik užtemimais esi.
Ir leidi paglostyti randus,
Nusukusi veidą į šoną.
 
Tu graži.
 
Miškai išvartyti audrų,
Nuniokoti audros
Irgi gražūs,
Tyla juos prisiglaudžia.
 
Aš ta tyla.
O tu tas miškas.
Nevalia juo eiti,
Paklysi
Tik iš tolo pažiūrėti
Gali.
 
Ir stebėtis dievų meile
Vaikui,
Kuris užaugęs nebesišypso.
Tik akina savo
Randais nusagstytu
Grožiu.