Pūga

Neliko rūpesčių, užgeso juoda diena. Dravenis slinko užburta gatve, bet sielos dugne vis dar tvyrojo prieblanda, nukritusių lapų naktis. Trinktelėjo baltas žaibas. Nelauktai atėjo keista užmarštis. Nukrito sunki minčių našta. Nušvito akys. Dravenis regėjo tolimų pasaulių grožį.

Virš stogų driekėsi bekraštis dangus. Mėnulio jūrose ošė laimingos girios. Aukštoje žolėje miegojo apsnigtos varnos. Per Dravenio veidą žingsniavo balti padangių sapnai. Artėjo šviesi susikaupimo valanda. Palaima.

Už minčių horizonto tvyrojo tylos pasaulis ir išsvajota ramybė. Jau atvertos baltos debesų durys. Oro pilyje skambėjo vėjo varpeliai. Nepramintais takais bėgo baltos stogų kepurės.

Apako sutrikęs dangus. Bevertės žinios. Nieko nereikia išmokti. Be jokių pastangų skleidėsi nematomi sparnai. Niekas negali prilygti svajonei.

Deja, šviesios mintys neužpildė Dravenio proto. Snaiges pagrobė šaltas lietus. Sunku pažvelgti į save, šlapią, sulytą. Amžina tuštuma. Neišvengiamai nutolo tolimi pasauliai.

Vilnius, 2014 m.