Pabėgimas

Rūsys – tai daržovių rojus, stiklainių sandėlys, tuščių dėžių galerija. Sandėlyje galima gyventi, kurti ateities planus, mąstyti. Kiek aukščiau - žolė, dar aukščiau - aptakūs dangoraižiai, skinantys rojaus obuolius ir netrukdantys ateiviams žaisti kosminį pokerį. Sunku patikėti, kad čia, kukliame užmiesčio namelio rūsyje, sprendėsi žmonijos likimas. Dravenį apniko pagrįstos abejonės:

- Ar senos, ištrupėjusios sienų plytos apgins nuo ateivių invazijos? Ar betoninė asla sustabdys erdvėlaivių puolimą? Kažin...

Nuo lentynos nukrito uogienės stiklainis. Nesudužo. Nesprogo. Nebus nei radiacijos, nei griaunančios viesulo bangos. Dravenis atsargiai pakėlė stiklainį. Vyšnių kompotas. Baisus sprogmuo, prilygstantis atominei bombai. Aišku, tik paralelinėje erdvėje.

Dravenis liūdnai pažvelgė į Žalčio akmenį. Įspūdingas riedulys. Galima buvo artistiškai sušukti. Gelbėkite! Bet rūsio scenoje nebuvo žiūrovų. Niekas neišgirs pagalbos šauksmo. Dravenis neabejojo, nevilties riksmą sugers požemio sienos ir vėl bus žiauriai tylu. Teks veikti pačiam. Legendoms reikia herojų, reikia aukų.

Požemyje buvo tvanku, ramu ir šilta, matyt, todėl Dravenio apmąstymai kabojo ore - kaip pigios, kontrabandinės cigaretės dūmai. Dravenis dar kartą atidžiai apsidairė, bet nepastebėjo nei galingo kompiuterio, nei įslaptintų lazerinių pabūklų. Rūsys nebuvo panašus nei į laboratoriją, nei į karo vadavietę. Nebuvo nė menkiausios užuominos galingam veiksmui. Dravenį suėmė miegas ir jis užsnūdo. Prabėgo keliolika minučių. Kažkas papurtė už peties.

- Kas jūs tokie? - paklausė Dravenis.

- Mes žmonės...

- Kodėl nevirstate driežais? – pagaliau atsitokėjo Dravenis.

- Kodėl, kad tu pas mus atvykai iš Olsterio? – atkirto dėdė Arvydas.

- Gal nori grįžti namo? – paklausė Giedrė.

- Negaliu... Sugrįžęs aš mirsiu... Aš turėjau žūti prie „Melomano“ banko... Kažkada buvau banko viceprezidentas, Mago asmens sargybinis... Kai Tulgirdas ištraukė mane iš mirties nagų, įvyko nenumatytas šuolis... – nervingai, padrikai aiškino Dravenis.

- Vadinasi, ir tau lemta saugoti Žemės vartus, - nudžiugo mergina.

- Nuostabu... Esame originali, nepakartojama šeima, - nusijuokė Dravenis, - aš driežinas, mylimoji – raganaitė, o uošvis – šamanas.

- Pakaks juokauti, - sudraudė dėdė Arvydas, - reikia atlikti apsauginę apeigą ir paprašyti dievaičio Žalčio pagalbos, - Draveni, atsargiai paliesk akmenį, bet jokiu būdu nepaspauski valdymo mygtukų.

Dravenio širdį užplūdo ramybė, jis drąsiai uždėjo driežo letenas ant akmens paviršiaus. Smogė žaibas. Žalios šviesos spindulys įsliuogę į Dravenio kūną. Akmuo užgeso. Dravenis lėtai pakėlė rankas.

- Dabar tu galėsi apginti mane, - šyptelėjo Giedrė.

- Draveni, nuo šiol tu – Žalčio karys, - tarė dėdė Arvydas.

- Ačiū, šamane, - padėkojo Dravenis, - kiek daug titulų: Nakties lordas, Žalčio karys... Kas dar?

- Gerasis driežinas, - šyptelėjo Giedrė. 

Prabėgo dar viena valanda, bet visi įvykiai buvo kruopščiai ištrinti iš Dravenio atminties. Ateivių gerokai aplamdytas, Dravenis stovėjo prie nudžiuvusios pušies ir kažko laukė. Pagaliau iš miško tankmės išniro pilkas šešėlis.

- Sveikas Nakties lorde, - manieringai pasisveikino driežinė.

- Malonu, kad atėjai pati... Nereikėjo ilgai ieškoti, nes aš nežinau net tavo vardo.

- Gali mane vadinti Hydrone... Atiduok man Žalčio akmenį ir aš tave paliksiu gyvą, - pažadėjo ateivė.

- Įtartinas dosnumas, - ironizavo Dravenis.

- Nesipūsk, tu ne vampyras ir negali man grasinti, - pyktelėjo Hydronė.

- Esi stipri, gali pasiimti akmenį ir pati.

- Nedraskyk man akių, - sukriokė ateivė, - prie švento akmens mane turi atvesti doras žmogus ir sudaryti sandėrį.

- O be sandėrio? - juokavo Dravenis.

Hydronė mostelėjo ranka ir dvi didžiulės rupūžės atvedė Giedrę.

- Man akmuo, o tau - panelė! Štai ir sandėris!

- Sutarta, - pažadėjo Dravenis.

                 Sandėrio vietą ateivė užrakino dvigubu veidrodiniu raktu ir abi negatyvo dalis numetė rupūžėms. Kiekvienai po pusę.

                 - Kada prasidės sandėrio koncertas? - dalykiškai pasiteiravo Hydronė.

                 Iš nuostabos Dravenis neteko žado, bet neišsidavė.

                 - Po savaitės.

                 - Ar negalima anksčiau? - pyktelėjo ateivė.

                 - Tokios tradicijos, - nė nemirktelėjo Dravenis.

                 - Velniop tradicijas, noriu operos už penkių dienų! - atrėžė Hydronė.

                 - Gerai, jau gerai, - nusileido Dravenis, - atiduokite man Giedrę.

                 - O kam? – nustebo ateivė.

                 - Mums reikia pasiruošti...

                 - Repetuokite, bet nepamirškite aš mėgstu tik klasikinę muziką, - tarė Hydronė.

                 - Grosime tobulą, beveik neprieinamą, paslaptingą ir bedugnę K. Stockhausen‘o operą Donnerstag aus Licht, - patikino Dravenis.

                 - Kodėl K. Stockhausen‘ą? - sunerimo ateivė.

                 - Aš mirsiu, klausydamasis šios operos, - patikino Dravenis.

                 - Puiku! Įtikinai! Repertuaras patvirtintas, - užbaigė derybas Hyhronė.

                 Sandėriai, abejonės ir koncertai. Beprasmis ateivių repertuaras. Driežinams reikia ne koncerto, bet Žalčio akmens. Vartų į žemės planetą. Galima nuleisti rankas ir nieko nedaryti, nes bet koks veiksmas vis viena neturės pasekmių. Paralelinėje erdvėje neveikė priežastingumo dėsnis. Dravenis pardėjo kvatoti.

                 - Nustok kvailioti! – dar kartą subarė dėdė Arvydas, - šaunuolis, tu išlošei penkias dienas. Po koncerto Žalčio akmuo persikels į kitą vietą, o mes visi ištrūksime iš paralelinės erdvės.

                 - Žemėje aš mirsiu... - nuliūdo Dravenis.

                 - Nenusimink, ką nors sugalvosim, - pažadėjo Giedrė.

Koncertinė salė, tiksliau, rūsys dvelkė diskotekiniu skurdu. Ant Žalčio akmens gulėjo plokštelių grotuvas, stiprintuvas, o šonuose stovėjo didžiulės akustinės kolonėlės. Į salę išdidžiai įžengė driežinė Hydronė, lydima dviejų rupūžių. Ateivė pasisveikino tik su Dravenius ir atsainiai sudribo į minkštą fotelį.

- Maestro, pradėkite! – įsakė ateivė.

Itin niūriai, nežemiškai suskambo K. Stockhausen‘o opera Donnerstag aus Licht.

- Sunku logiškai pagristi šį koncertą. Ypač jei esi pavirtęs driežu... Nepamiršk, gali būti bet kuo. Į muziką atviras kelias visiems. Švarus garsas ilgesnis nei gyvenimas, trumpesnis nei mirtis, - tyliai, kad neišgirstų ateivė, sušnabždėjo dėdė Arvydas.

- Šamane, užteks slapukauti! Viską girdėjau! Jei neklausysi operos – prarysiu su batais! - pagrasino Hydronė.

- Ir ko aš laukiu? Savo mirties? Kitos erdvės? Transformacijos? Išeitį turiu rasti pats, - nekreipdamas dėmesio į ateivės įspėjimą tarė Dravenis, - kur mane matėte paskutinį kartą? Niekur! Ir visai nesvarbu, kokia dabar skamba muzika. Jos gali ir nebūti. Nes manęs jau nėra. Aš pavirtau į neišgirstą garsą.

Sudrebėjo salė. Dingo Žalčio akmuo, Hydronė ir dvi rupūžės. Dravenis, dėdė Arvydas ir Giedrė stovėjo prie „Melomano“ banko ir stebėjo, kaip siautėja apvogtų indėlininkų minia. Staiga privažiavo senas Chrysler‘is.

- Draveni, lipk į vidų, - paragino dėdė Arvydas.

- Be jūsų niekur nevažiuosiu!

- Gerai, važiuosime į pasvirusį pasaulį kartu, - pritarė Giedrė ir šoktelėjo į automobilį.

Išvažiuodami iš aikštelės jie pamojavo dėdei Arvydui ranka. Šamanas liko nežinia kokioje erdvėje, tikėdamasis kažkur surasti dingusį Žalčio akmenį.

Tęsėsi retrogradinis judėjimas erdve, laiku. Bejėgis šviesos greitis. Reikia erdvę skrosti kiaurai. Sugriežtinti reikalavimai smėliui. Jis turi pavirsti akmenimis, betonu, plytomis. Draustiniuose slepiasi ateities statybos. Ąsočiai renka lietaus vandenį, prisotintą eterio bangomis. Nuo senų projektų nukrenta pančiai. Į aukštį kyla šakotos lentos. Priešistorinėmis vinimis sukalamos saugios dėžės, kuriose į akmenį sustings lakus dykumų smėlis.

Nereikia namų! Jau griūna šventyklų sienos, nepaliesdamos pamaldžių vaidų, nenubrozdindamos rankų, laikančių šventus karoliukus. Uždelsto sprogimo bombos stato dinamito piramides. Bikfordo virvutė atkuria pamirštą garso spiralę. Triukšmo fonetika šifruoja neįveikiamus petroglifus.

Mieste beviltiškai sprogsta elektros lemputės, nesugebėjusios apšviesti laiptų, vedančių į saugią ateitį. Sunku įveikti galios barjerą, nes dangaus kopėčios atremtos į šarlatanų nugaras.

Danguje nėra kelių nei atgal, nei pirmyn. Daugiamatė erdvė anuliavo įprastas judėjimo kryptis. Eterio bangose paskendo Grįžulo ratai, vežantys stebuklingą Dravenio Chrysler‘į, bet automobilis nenugrimzdo į vaiduoklių sutemas, nesudužo atsitrenkęs į snieguotas kalnų aukštumas, nenuklydo į žemėtas kapines. Liūdėjo vieniša stela. Granito plokštė užfiksavo tik Dravenio gimimo datą, bet neparodė mirties. Kapinių lauke merdėjo neaktyvuotas Dravenio likvidacijos terminas.

Vėl žemė. Tokia pati ir kitokia. Nepastebimai pasvirusi, nejuntamai apvali. Dravenį pakerėjo upės tiltas, už debesio užkliuvęs bažnyčios bokštas, sulinkęs troleibuso stulpas, iškultas spaudos kiosko langas. Tik per vieną žingsnį nutolo saugi praeitis. Bėglių jau nebegalėjo susekti ateiviai, nes tikrovės spektras vėl tapo negrįžtamai užvertas. Automobilį vairavo Tulgirdas, šalia jo sėdėjo Urtė. Dravenis apsidžiaugė pamatęs senus draugus, bet Tulgirdas sustabdė automobilį:

- Mes išlipame. Toliau važiuosite vieni...

- Nesupratau, - apstulbo Dravenis.

- Draveni, tai tavo mašinytė... Be to, mes jau buvome susitikę... Gyvenimas nesikartoja, - paaiškino Urtė.

Dravenis nuliūdo. Galima sutikti senus draugus ir jų nepažinti, nes kartą peržengus tamsos slenkstį, pasikeičia ne tik spalvos, bet ir jų kontūrai. Pažįstami veidai praranda apvalumą ir tampa kvadratiniai. Ypatingą kainą sumokame neapčiuopiamam laikui, kuris paprastai ir suprantamai demonstruoja, kad ramybė – tai vėjo akys, kurios ieško patiklių medžių ir juos rauna su šaknimis. Tik žmogus nelūžta ir nenusilenkia kasdienybei ir kovoja su instinktais. Kelionės tikslas – pagarba, ne trasai, kurioje pažymėti visi likimo posūkiai ir nuopuolio grioviai, bet Aukštesnei, racionaliu protu nesuvokiamai jėgai.

Dravenis iš pagrindinio kelio ryžtingai pasuko į šunkelį. Kai automobilis prasiskverbė pro krūmų šakas, Dravenis įvažiavo į miško aikštelę.

- Giedre, čia yra Galios taškas. Daugiau nereikės gyventi praradus sveiką protą. Pastovėkime čia, pasisemkime jėgų – tik tada galėsime sugrįžti į plentą ir važiuoti į miestą.

- Draveni, tu atvirtai žmogumi, - džiūgavo Giedrė.

- Deja, ne... Aš vis dar driežinas. Atvirtęs žmogumi, būčiau negyvas, miręs... Mane saugo iliuzijos skraistė. Aš tik atrodau žmogumi, - nuliūdo Dravenis.

- Nenusiminki, aš galiu pamilti ir slibiną...

- Ačiū, princese, pažadu nesuvalgyti tavęs, - nusijuokė Dravenis, - apsvaigę nuo likimo malonių, mes pakilsime it apvalūs oro balionai ir skrisime pripūsti laimės oro.

- Kur važiuosime? – paklausė Giedrė.

- Grįšime namo, - tarė Dravenis.

Neprailgo kelionė. Dravenis lengvai surado dėdės Arvydo namą.

- Niekas nepasikeitė, - nustebo Giedrė, - atrodo, kad mes nebuvome niekur išvykę.

Pasitikti išbėgo dėdė Arvydas.

- Ar rūsyje vis dar guli Žalčio akmuo? – paklausė Dravenis.

- Taip, o kur jis galėjo dingti, - nusijuokė šamanas.

- Noriu pamatyti akmenį, - nepasidavė Dravenis.

Rūsyje jų laukė stebėtinai paprastas, bet neįprastai stebuklingas akmuo.

- Štai trys dėmelės – paslaptingi mygtukai, - nudžiugo Dravenis.

- Gal nori juos paspausti? - šyptelėjo dėdė Arvydas.

Dravenis prislinko arčiau. Paslaptingos dėmės pradėjo švytėti ir suktis ratu. Netrukus jos užgeso ir dingo nuo akmens paviršiaus.

- Aš jau ne driežinas! – nudžiugo Dravenis.

- Tai Žalčio akmens dovana, - pamaldžiai sušnibždėjo šamanas, - kai atsigręši atgal, nepamatysi net ir driežo šešėlio. Draveni, tu nuspalvinai laiko kontūrus, vizualizavai praeitį. Ant tavo kambario sienų dar ilgai kabos jaunystės peizažai, kol atviri langai pavirs beribiu dangumi...

( pabaiga )

Vilnius, 2014 m.