Žalčio akmuo

Ištuštėjo gatvės. Asfalto aikštelėse augo haliucinogeninės žemuogės. Automobiliai pavirto metaliniais grybais. Saulėje šildėsi sotūs maitvanagiai. Krokodilais pavirtę valkataujantys šunys užmiestyje ieškojo vilkikų, bet jie buvo tušti. Į miestą jau nebevežė jokių prekių.

Dravenis liūdnas slinko namo, nes žinojo, kad rūsyje yra slaptas kirtiklis, kuris gali išjungti viską, net ir žmonių mutacijas. Mokslininkai propagavo evoliucijos teoriją. Savaiminį gyvybės ir, tuo pačiu, žmogaus atsiradimą. Tyrinėtojų neįtikino priešistoriniai hieroglifai. Faktai ir artefaktai. Istorijos melą aktyvavo gyvačių nuodai. Pragerta žiniasklaidos dikcija trukdė sakyti tiesą.

Šerkšno raštas ant vitrinų langų patvirtino invazijos pergalę. Šokoladinės šaligatvio plytelės džiugiai rijo snaiges, bet Draveniui nebuvo šalta. Ore skardėjo apsalęs pterodaktilių riksmas. Galas varnoms. Galas visiems. Dravenis neabejojo, kad pasibaigus gydomajam apsvaigimui, iš jo bus atimtas Nakties lordo titulas ir nukirsta galva. Ateiviai su niekuo nesidalins valdžia.

Sunku mąstyti, kai siaučia eterio viesulas ir rauna protinius dantis. Ir nebus kam klausytis racionalių Dravenio argumentų, nes mutantai tetroško išplėsti apgaulės ribas ir gerti arktinį benziną.

Kai Dravenis atvėrė duris plūstelėjo šalto vandens banga. Namo vidus buvo apsemtas iki pat lubų. Šalta upė neišblaivė. Dravenis sustingo, susimąstė, nugrimzdo į gilią meditaciją.

Sustojo - skrydžiui ir laukė, kol vandenį neutralizuos oras. Bet ateiviai užrakino dangų. Abstinencijos aerodromuose jau lūžta drąsūs lakūnai. Pavargę nuo ilgo skrydžio jie virsta sparnuotais driežais. 

Dravenį išvargino meditacija. Bet reikėjo palaukti, kol išretės mintys ir lubų tatuiruotės pavirs dangiškomis freskomis. Pagaliau ant namo slenksčio pasirodė Giedrė ir dėdė Arvydas. Jie buvo paprasti. Netransformuoti. Teks padalinti atsakomybe į tris dalis. Humaniškai. Taikiai. Be karo.

- Draveni, kirtiklis paslėptas Žalčio akmenyje... – paaiškino dėdė Arvydas, - viršuje pamatysi tris mažas duobeles. Septynis kartus jas paspausk, visas ir vienu metu. Tada atsivers slaptos akmens durys.

Laikas veikti, Dravenis nulipo laipteliais į rūsį. Aikštelės viduje gulėjo paslaptingas akmuo. Dravenis palietė akmenį. Jis šiltas. Viduje plakė Žalčio širdis. Dravenis susimąstė:

- Galėjau ir privalėjau nugyventi paprastą gyvenimą. Bet nepavyko. Virtau driežinu. Ir kodėl? Nereikėjo keisti likimo ir lipti į Tulgirdo automobilį. Jei būčiau žuvęs gindamas „Melomano“ banką, nebūtų ateivių invazijos ir žmonės nevirstų driežas. Kur aš patekau? Ir kur aš esu? Nejaugi aš esu nerealus? Nuostabu! Būti realiam – tai, reiškia, būti mirtingam. Dabar aš ne žmogus. Chimera. Fantomas. Ir jeigu aš išjungsiu transformuotą realybę, tai grįšiu į įprastą tikrovę. Tiksliau, prie „Melomano“ banko ir žūsiu... Štai kokia laisvės kaina! Žmonių nereikia gelbėti, nes jie liko savo erdvėje, savo pasaulyje. Dabar aš esu laisvas. Tik nuklydęs į paralelinius pasaulius. Štai atsakymas! Ar verta sugrįžti į mirtį, jei nereikia gelbėti žmonijos. Ar verta pražūtimi išgelbėti save?

( bus daugiau )

Vilnius, 2014 m.