GYVAS DAILININKO PORTRETAS: JUOZO BAGDONO SPALVŲ IR ERDVIŲ VIZIJOS. BIOGRAFINĖ MONOGRAFIJA

Šių metų pabaigoje pažymėsime vieno ekspresyviojo abstrakcionizmo pradininkų lietuvių dailėje Juozo Bagdono šimtmetį. Jubiliejaus išvakarėse išleista Leono Peleckio-Kaktavičiaus biografinė monografija „Juozo Bagdono spalvų ir erdvių vizijos“.

Knygos autorius – rašytojas, ne menotyrininkas, tačiau turintis patirtį perkeliant į monografijų puslapius rašytojų gyvenimus ir kūrybą. Pastaraisiais metais nemažo dėmesio susilaukė L. Peleckio-Kaktavičiaus knygos apie Kazimierą Barėną (2005), Jurgį Jankų (2008), Vytautą Alantą (2009). Naujausioji monografija, skirta originaliam dailininkui, patvirtina, kad L. Peleckis-Kaktavičius turi ir dar vieną Dievo dovaną – beletristas puikiai perprato žymaus tapytojo spalvų ir erdvių pasaulį.

Knygos pradžioje regime jos autorių ir herojų besišnekučiuojančius Plungės kunigaikščių Oginskių rūmuose, kuriems buvo lemta suvaidinti J. Bagdono gyvenime labai svarbų vaidmenį. Čia būsimasis dailininkas, o tuomet gimnazistas, mynė tą patį parketą, kuriuo vaikščiojo daug Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių – kunigaikščių, grafų, bajorų, net pats M. K. Čiurlionis, nuo jaunystės J. Bagdonui buvęs svarbiausiu menininku. Gyvenimo saulėlydyje sugrįžęs į Lietuvą, J. Bagdonas daug prisidėjo, kad tie rūmai prisikeltų naujam gyvenimui, kad taptų traukos centru viso pasaulio žemaičiams. Čia įsikūrusiame Žemaičių dailės muziejuje saugoma ir didelė dalis iš jo Lietuvai dovanotų 400 paveikslų.

Buvęs tarpukario Lietuvos dailininkų sąjungos sekretorius ir reikalų vedėjas labai jaunas, vos 27-erių pripažinimo sulaukęs (1938 m. laimėjo Valstybinę premiją) dailininkas, nugyveno labai spalvingą gyvenimą. Po karo atsidūrė Kolumbijoje, kurios sostinėje dėstė akademijoje, įkūrė savo moderniosios keramikos studiją, davė nemažai impulsų Kolumbijos moderniajai keramikai. 1958 m. persikėlęs į JAV, Washingtone atidarė dailės studiją, mokė keramikos ir skulptūros, įkūrė galeriją, kurioje rengė JAV ir užsienio dailininkų parodas, ne kartą minėtas Washingtono didžiojoje spaudoje. O daugiausia nuveikė 1964 m. persikėlęs į Amerikos meno miestą New Yorką. J. Bagdono kompozicijos apkeliavo daugelį JAV miestų – personalinės parodos rengtos nuo New Yorko iki Los Angeles, iš viso per 40. Dalyvauta daugelyje grupinių parodų. Paskutinius keletą metų gyveno Lietuvoje.

Rašydamas knygą jos autorius bendravo ne tik su Lietuvoje J. Bagdoną pažinojusiais, bet ir su Kolumbijoje, Amerikoje, Australijoje gyvenančiais tautiečiais, vienaip ar kitaip susijusiais su maestro. Užtat ir monografija gyva, žymaus menininko portretas įvairiapusis. Nors kiekvienas, pažinojęs J. Bagdoną, savo spalvom tapo jo portretą, L. Peleckis-Kaktavičius padarė viską, kad tas portretas netaptų sunkiai atpažįstamu. Anot knygos autoriaus, storas dažų sluoksnis jo herojui tikrai nereikalingas.

Įvairiai vertinamos J. Bagdono abstrakcijos. Neabejotina, kad knygos autoriui pavyko sudėlioti svarbiausius taškus. Dabar J. Bagdono drobės ne tik paslaptingos, bet ir gerokai priartėjusios. Bene tiksliausiai J. Bagdoną bus apibūdinęs Aloyzas Stasiulevičius: „Nepažįstu nė vieno Lietuvos tapytojo, kuris taip meniškai, emocingai būtų tapęs abstrakčias kompozicijas ir pasiekęs tokį meniškumą. Tai Lietuvos abstrakčiosios dailės klasika. Jo drobių žėrinčių spalvų koloritas atspindi dramatiškas autoriaus nuotaikas, išgyvenimus ir rodo abstrahuotos tapybos gyvybingumą“ (p. 252).

Įdomūs ne tik tie knygos puslapiai, kuriuose maestro įamžintas jį pažinojusių atsiminimuose, bet ir tie, kuriuose pasakojama apie jo kūrybos laikotarpius, sudėtingus gyvenimo tarpsnius Vokietijoje ir Kolumbijoje, bandymą įsitvirtinti pasaulio meno mieste. Visais laikais J. Bagdonas turėjo nemažai bičiulių rašytojų. Toji bičiulystė, užfiksuota rašytojų laiškuose, labai praturtina monografiją.

L. Peleckis-Kaktavičius parašė labai reikalingą, gerą knygą. Monografija „Juozo Bagdono spalvų ir erdvių vizijos“ – ne tik žymųjį dailininką įamžinanti knyga, bet ir supažindinanti su daugeliu kitų mums svarbių tautiečių, apie kuriuos dar ne kažką žinojome. Tokių dailės metrams skirtų leidinių iki šiol nelabai ir turėjome.