Pradžia / Knygos
 

Paskelbti šių metų literatūrinių „Varpų“ premijų laureatai

Nors neseniai pasirodžiusio naujausio literatūrinio „Varpų“ almanacho (Šiauliai: 2020, Nr. 42) pristatymo Vilniaus Rašytojų klube dėl pasaulyje ir Lietuvoje susiklosčiusių aplinkybių dar teks palūkėti, vyriausiasis leidinio redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius nedelsdamas pasidalino džiugiomis žiniomis. Smagu pirmiesiems pasveikinti šių metų literatūrinių „Varpų“ premijų laureatus, kuriais tapo: Aldona Elena Puišytė už poemą „Manuskriptų ženklai“ („Varpai-2020 (42)“), Andrius Konickis už filosofijos studiją „Žemaičiams mielas neaiškumas“ („Varpai-2020 (42)“), Jolanta Sereikaitė už apsakymus („Varpai-2019 (41)“).

kaunorasytojai.lt
2020 m. Balandžio 07 d., 12:00
Skaityta: 46 k.
Pirmajame viršelyje – Jonas Daniliauskas. „Balti arkliai“. Aliejus, drobė. 81 x 60. 2014
Pirmajame viršelyje – Jonas Daniliauskas. „Balti arkliai“. Aliejus, drobė. 81 x 60. 2014

Skaitant A. E. Puišytės „Manuskriptų ženklus“ neapleidžia pojūtis, kad tekstai rašyti ne tolimais 2012-aisiais, bet šiomis dienomis. Kita vertus, tai neturėtų stebinti – įžvalgūs kūrėjai geriau nei kas kitas užčiuopia tvinkčiojantį pasaulio pulsą. O kad ir patys galėtumėte tuo įsitikinti, skelbiame apdovanotąją poemą.

Už publikaciją dėkojame literatūriniam „Varpų“ almanachui.

Romualdo Rakausko fotografija

ALDONA ELENA PUIŠYTĖ

MANUSKRIPTŲ ŽENKLAI

Ir sutrimitavo penktasis angelas…

Apr 9,1

***

   Rūdija po žemėm kalavijai ir kaulai rūdija. Bet aršios

pasaulio gentys nuolat nuožmioje grumty būriais į niekio

dulkes krenta, istorijos perspėjimų neišgirdę.

 

   Vėl katastrofų nuojauta grėsminga telkiasi virš žemės.

Suklūsta žvėrys ir paukščiai, krūpsi girios, upės, vulkanų

liepsnos vėl nerimsta raudančiuos gelmynuos.

 

   Kažkas mums duoda ženklą, perspėja, koksai pavojus

kyla virš planetos. Išbarstytos pikto sėklos širdyse sudygo.

Gal tautos vėl piestu pašoks viena prieš kitą?

 

   Kas artėja iš visatos? Kokia banga užlies šį besiriejantį

pasaulį? Ar miglos nusiaubs žmogaus protą, ar beprotystė

palaidos viltį po civilizacijos griuvėsiais?

 

   Gentys ir tautos! O, kad jus apimtų ne įniršio, o meilės

gelbstinčios bangos. Gal išsuptų kūdikį, tą dvasios vaisių,

kuris suvienytų suskaldytą ir priešišką pasaulį?

 

***

 

   O taip! Numindyti pasaulio slenksčiai, ieškant santarvės,

o randant priešiškumą. Kokia pikta jėga tarp mūsų, apie mus

ir mumyse suardo amžiais darną išsvajotą?

 

   Nualinta žeme, tu trokšti žydėti, auginti pasėlius, uosio

viršūnėje supti giedantį strazdą. O niaukiasi dangūs ir šėlsta

marių gelmės, tyliai rauda dūstančios žuvys.

 

   Patsai žmogus paspendė sau žabangas, tik patsai žmogus.

Beprotis jo protas ir ištvirkusi širdis ne sandorą, o sandėrius

sudarę, gal paskutinį šėlsmo šokį žemėj šoka?

 

   O rašo manuskriptą kažkas nematoma ranka, o rašo tyliai

po tylinčiu dangum šį darganotą kovo rytą. Kosminė ženklų

rodyklė gal pelenų ir dulkių kaugėn suka?

 

   Ir senas vienuolis į žemės dulkes veidu puola, regėjimo

nugandintas: trys raiteliai plaukais liepsnotais prašuoliuoja

virš planetos, blyksi išaštrinti jų kalavijai…

 

***

 

   Gelmė neišmatuojama, gelmė baisi nugandins regintį,

kas gresia žemei. Ar meni, kaip Senojo pasaulio pranašai

maldavo Viešpatį atšaukt, kas buvo nupelnyta? –

 

   Jų raudas jis išklausė, bet ne daugeliui tai buvo duota,

tik ištikimiesiems. O mes ar būsime verti malonės? Mūsų

širdys ar suliepsnos viltingu ilgesiu kitokio būvio?

 

   Didžiuliam pavojuj tautų gyvybės medis. Gal kirvis

prie šaknų jau pridėtas, iškeltas dviašmenis kalavijas? O,

melskim, kad gelbstinčio laiko dar padovanotų.

 

   Kur mes taip skubam, kur, karingi žemės keleiviai?

Tie įžūlūs siekiai ardyt visatos sandaros dėsnius, brautis

į slaptą gyvybės šerdį, jos kodų mįslę užgintą.

 

   O kas paaiškins būvio švaistytojams gyvenimo vertę,

kas palydės juos nežinios kelionėn ir viltį kas sugrąžins,

jei virš planetos ims siautėt kosminis cunamis? –

 

***

 

   Štai žengia angelas su raktais, gal jis atvers bedugnės

šulinius, kryžmi žaibai suskaldys skliautą? O laikas trupa,

arti gal pjūties valanda, Apokalipsėje išpranašauta?

 

   Kas skleidžia pranašiškus ženklus, kokios ugnys lekia

virš pasaulio, ką jos lemia? Kokios vėtros šėlsta žmogaus

širdyje? Kas įrašyta tautų likimo manuskriptuos?

 

   Kai pranašo širdy teisybė žodžio liepsnomis pavirsta,

veržias pro atvertas lūpas. Jis žino, už tai pasitiks akmenų

kruša, bet nutylėti, ką išgirdo, jam nebus leista.

 

   Ko šaipotės, pasaulio galingieji? Ir paprasti vaikeliai,

regėtojai Fatimos, bylojo andai perspėjimo žinią, atsiųstą

iš aukštybių. Kas tikėjo, kol kirto smurto rykštė?

 

   Jūs, viešpataujantys kitiems virš žemės dulkių, jūs,

patys virsiantys į dulkę, ką jūs uždirbsit dienai galutinei?

Didybės skatikus lyg lapų šūsnį išgainios vėtros.

 

***

 

   Išminties gelmių išpažinėjai daug žino, bet jie tyli.

O nežinantieji plepa be perstojo į užterštą žemės erdvę.

Plepėjimas tuščiakalbis tik trikdo visatos darną.

 

   Kas prisiartino naktį prie puotaujančio miesto vartų,

kas paženklino juos ir kodėl? Ar palaimino, kad sergėtų

ir miegančius apgintų, ar pasmerkė – kas žino?

 

   Ligi visatos pakraščių pasklinda aimanos šios žemės

nuskriaustųjų. Kas girdi, kas paguodžia? Kryžiaus kelio

stotys prie kryžkelių dulkėtų erškėčiais tebežydi.

 

   Kas žino, gal veiksmas kiekvienas palieka ženklus

kosminiuos manuskriptuos, o ištartas piktas žodis aidu

visatoj atsiliepia? Ir sielos veidrodis ūmai aptemsta.

 

   Ugniniai pėdsakai žmonijos širdy, ugniniai pėdsakai,

kas juos paliko, kas? Rauda kažkas istorijos gelmėse, ai,

rauda, kad drungni mes, tikrąją kilmę pamiršom.

 

***

 

   Mergelės žvaigždynas švyti virš kariaujančios žemės.

Gal ne rasos naktį krenta, jos ašaros? Kokį slėpinį atvers

auštantis rytas, ką lems beprotiškai skubantis laikas?

 

   Per sudrumstus gyvybės vandenis vilties ir meilės

mažas luotas krūpsėdamas plaukia prieš kylančią bangą

grėsmingą. Liaukis šėlt, neapykantos vėtra, liaukis!

 

   Kas pasaulio kryžkelėj palieka perspėjantį ženklą,

ištikimuosius kas veda paribio takais slėpiningais? Kas

nepalieka vieno net vargingiausio žemės klaidūno?

 

    Palinko visata žvaigždėtu veidu virš besiriejančios

žemės, tyliai palinko. Ko ji ieško viltingai, ko dar vilias,

ką ji regi skurdžioj galaktikų pakraštėlio planetoj?

 

   Nuskriausto vaiko ašara, senolio iškentėta išmintis,

skaistus mergaitės žvilgsnis ir jaunuolio ryžtas it kardas

liepsnotas kilt prieš tamsą – ar išgelbės šį pasaulį?

 

***

 

   Kas budi virš planetos, kieno sparnai galingam skrydy

šlama, kas palydi ateinančius ir pasitinka išeinančius, kas

viltį sugrąžina nuliūdusiam varguoliui, kas jį gina?

 

   Nukala kažkas pasipriešinimo kalaviją, padovanoja

atsparumo skydą, apšviečia patamsius, veda per abejonių

dykras ir atveria tikėjimo uoloj išgydantį šaltinį…

 

   Anapus akiračio vaizdų kaita slėpininga, kurios regėt

neleista aptemusiam žvilgiui, o regėjusiam kalbėt užginta.

Angele, tylusis vedly, kely klaidžiame neapleiski.

 

   Kaip dvasios auksas, nugrynintas išbandymų ugny,

spindi visatoj viltinga žinia, duota paklydusiam pasauliui

nei kompasas laivui, praradusiam kelionės kryptį.

 

   O ilgas kelias nuo pirmųjų tėvų tremties iki dvasios

virsmo, kai žemės atomai virs antgamtiškai lakia šviesa

ir išsipildys prisikėlimo pažadas miruoliams.

 

***

 

   Ar susiburs lyg paukščiai nusigandę, kurie jau suprato,

kokia Galia mus laiko virš laikų bedugnės ir kas šio pikto

amžiaus tamsoje mus veda pro klastos brūzgynus?

 

   Pažvelk į savo kūrinį, Kūrėjau, kokia trapi jo gyvybė,

kokie neatsargūs žingsniai ties bedugnėm, nesuvokiami

proto ir širdies kivirčai. Pažįsta juos tiktai Vienas.

 

   Jis, Gailestingasis, vaikščiojęs žemės takais dulkėtais,

verkęs žmogiškom ašarom aukos avinėlis, Prisikėlusysis,

Apreiškimo Viešpats, antspaudus nuplėšti vertas…

 

   O, dieviškasis spindesy, persmelkiantis kosmoso tolius

ir mūsų aptemusias širdis, gydantis pražilusios žemės gėlą,

jos ilgesį begalinį vertai sulaukti pažadėto virsmo.

 

   Byloti trokštu apie didį dvasios džiaugsmą. Taip, jisai

nušvis, tik dar ne metas. Pasaulio kryžkely po žėrinčiais

žvaigždynais tyloje suklusę, gal išgirsime lemtingą žinią?

 

2012

Komentarai