Atstok, akimirka!: JŪS TURITE TEISĘ TYLĖTI... HUMORO IR SATYROS RINKTINĖ

Tryliktoji vieno geriausių Lietuvos humoristų knyga per 24 metus. Sveiko humoro dozė, prailginsianti gyvenimą ne viena diena. Šiaip lietuviams sveiko humoro trūksta, jie labiau mėgsta laidas apie smurtą, kitą, paskalas. Lietuvos televizijose iki šiol nepralenktas humoro metras man yra Rolandas Kazlas, yra vizualizuotų internetinių anekdotų („Dzin“, „Laba diena“), klasika tapęs „Dviračio šou“, kiek pabodęs Algis Greitai, o pastaruoju metu metrą sparčiai vejasi visa futbolo komanda „Dar pažiūrėsim...“, kurios talentas – Ramūnas Cicėnas: jis moka ir kariu „Garbės kuopoje“ apsimesti (nebūtinai rimtai), ir kvanktelėjusį bankininką „Emilijoje“ vaizduoti (irgi nebūtinai rimtai: „Po penkiasdešimt, tėvai?“), ir prostatą suvaidinti („Dar pažiūrėsim...“). R. Cicėnas ir jo komanda – šviežias oro gurkšnis kasdienių juokelių jūroje (juokinga, kad lietuviškoji „Vikipedija“ humoristu vadina ir Seimo narį Arūną Valinską). Puikus humoristas – ir Jurgis Gimberis, kuris su gyvuoju klasiku Juozu Erlicku pelnytai gyvena juoko Olimpe šalia Pulgio Andriušio (tikr. Fulgencijus Andrusevičius, 1907–1970; gimė Gaidžių kaime, mirė Australijos Adelaidės mieste) bei „Pabėgusio dvaro“ autoriaus Gintaro Beresnevičiaus.

Ši rinktinė – proga susipažinti su J. Gimberio mintimis tiems, kurie jo nepastebėjo anksčiau: čia yra ir mirtinai rimtas knygos sudarytojos Rūtos Marcinkevičienės straipsnis „Gimberinė lingvistika“, įvairūs kūriniai iš kelių J. Gimberio knygų, iki šiol nespausdinta kūryba. R. Marcinkevičienė, pastebėjusi, kad rašytojas išbandė įvairius lingvistikos žanrus, daro išvadą, jog J. Gimberio kūryba „jau beveik pavirto folkloru“ (p. 26), o jis – garsiausiu kalbininku mėgėju (turint galvoje, kad mėgėjai pralenkia profesionalus). J. Gimberis – puikus vertėjas, kurio dėka lietuviškai galime skaityti Ilją Ilfą ir Jevgenijų Petrovą, Michailą Bulgakovą, Viktorą Peleviną.

Kalvio iš Austrijos Himberno, užklydusio į Žemaitiją XIX amžiuje, provaikaitis J. Gimberis juokina iki ašarų. Tai – charizma. J. Gimberis peikia priekabias, nelanksčias kalbininkes, uždraudusias jo personažui šuniui sakyti žodį „nabagas“ – esą galima sakyti tik „vargšas“: šuo privalo kalbėti taisyklingai (p. 29). Su kalbininkėmis pyktis nepatartina. Vėliau J. Gimberis su jomis nebejuokavo : „Daugiau nelojau“ (p. 30). Tačiau su sąžine pyktis nesveika. „Stilistai reikalingi stiliui išnaikint“ (p. 40). J. Gimberio stiliaus neišnaikinsi: jis – pernelyg įsimintinas. Kaip ir rašytojo piešti baibokai, primenantys šviesios atminties Kurto Vonneguto piešinius. J. Gimberis išgyvena dėl nykstančių, uždraustų žodžių: kugelis, dūdorius, graborius, stikliorius (p. 51). Liūdną mano paties patyrimą laikant akcentologijos egzaminą pas vieną prastos reputacijos politiką primena J. Gimberio išvada: „Iš tiesų – geriau jau visai nekirčiuotumėm“ (p. 55). VEKS’o drakonokratijos laikais aktuali ši humoristo įžvalga: „Kažkoks gangsteris prie kultūros sumanė mechanizuoti meną – išrado „Projektus“. Aš juokiuosi, verkiu ir protestuoju. Poetas nerašo „projektų“! (...) Šalin „Projektus“! Tegyvuoja individuali stipendija „Dvasios penas“! Kad dūšelė kūno neapleistų...“ (p. 58). J. Gimberis myli kiną: „Filmą remia baronkų artelė „Skyluva“ (p. 61). Ir – gamtą (filosofiškai): „Tai sutvėrė Dievas arklį ar padarė?“ (p. 63).

Kai skaitydamas J.Gimberį, imi ir susimąstai, jis šast ir apramina: „Mąstyti mąstyk, bet nepadaugink“ (p. 84). Ypač žinant, kad mūsų mentalitetas dažnai yra matolitetas. „Atstok, akimirka!“ (p. 161).