Mūsų debesis: DEBESIS, VARDU LIETUVA

Šviežutėlė vieno žymiausių litvakų rašytojų Grigorijaus Kanovičiaus, ką tik sutikusio 80-metį, knyga papuošta Marko Kanovičiaus piešiniais. Joje – 17 apsakymų. Paradoksas: nors G. Kanovičius puikiai kalba lietuviškai, dažniausiai jis rašo rusų kalba. Vis dėlto knyga skirta vienai iš tėvynių, kaip sakė G. Kanovičius – Lietuvai. Kodėl Lietuva – debesis? Gal todėl, kad, pasak E. Mieželaičio klasikinės frazės, „čia lietūs lyja“? O gal ne tik lietūs čia lyja? Žydai (litvakai) –­ neatsiejama Lietuvos gyvenimo dalis jau kelis šimtus metų. Tačiau pastarojo šimtmečio istorija jiems buvo nepalanki. Turbūt kiekvieno žydo kuriamoje muzikoje, poezijoje, prozoje, dailėje, filme yra to liūdesio, kuris būdingas tik išrinktajai tautai. (Jei kokius nors neonacius papiktino ši frazė, priminsiu, kad prieš kelis tūkstančius metų žydus išrinko ne bet kas, o Dievas; ir išrinko nemažoms kančioms.) Kalbėti apie viso pasaulio žydus arba jų valstybę būtų pernelyg platus užmojis šiame puslapyje, tačiau negalima nepasakyti gerų žodžių apie Lietuvos žydus – litvakus. Nustebino vienos televizijos neseniai rodytas filmas apie litvakus –­ jis tarsi netyčia buvo paro­dytas ne tada, kaip planuota, o vėliau, naktį. Išlaukiau, nes nujaučiau, kad bus parodytas (filme lietuviškai kalbėjo ir G. Kanovičius). Sąmokslo teorijų čia gal ir nereikia, tačiau veidmainystės teoriją galėtume išvesti: oficialiai žiniasklaidos priemonė, rodžiusi filmą apie litvakus, yra „už žydus“, o realiai – „prieš žydus“. Tai –­ gana kvailas susiskirstymas pozicijomis, turint galvoje, kad iki Antrojo pasaulinio karo pusė ar daugiau didžiųjų miestų gyventojų buvo žydai, jie giminiavosi su lietuviais, taigi kiekviename mūsų yra dalelė (Amžinojo?) žydo.

G. Kanovičius savo apsakymuose gyvenimą vaizduoja su ironija, kuria maskuojama baisi tiesa. „Žvėrys nemeluoja, neapgaudinėja, nesipeša dėl pinigų, neišduoda vienas kito, jiems vis vien, kokia čia, Lietuvoje, ar visame pasaulyje valdžia; tu visada žinai, ko reikia saugotis ir su kuo draugauti. Ką kalbėti apie paukščius. (...) Žydams visada ir visur kas nors gresia.“ („Paukščių gaudytojas Leizeris Dovydas“, p. 186).

G. Kanovičiaus kūryboje paukščių tema nesvetima. Gal todėl, kad jie nemeluoja (tik šarkos vagilės ir papūgos kartoklės). Romane „Šėtono apžavai“ rašytojas pasakojo lenkiškai tik šiek tiek čirškaująs. „Štrichuose autoportretui“ G. Kanovičius smagiai pasakoja savo gyvenimą: išduoda tikrąjį savo vardą – Giršas Janklas, kalba apie „čiulbančių paukščių aptūptą klevą“ (p. 340), gyvenimą Izraelyje, kuriame „gera knyga kol kas vertinama labiau nei autoriaus einamos pareigos“ ir „rašytojas gali bet kada mesti iššūkį netikusiai, priešiškai valdžiai, nebijodamas jos nemalonės ir nesutikdamas su jos nuskausminamosiomis nuolaidomis“ (p. 346).