Juozo Bagdono spalvų ir erdvių vizijos. Biografinė monografija (pilnas knygos tekstas, video)

T U R I N Y S

 

Įžanginis žodis,

arba

Diena su Juozu Bagdonu Mykolo Oginskio rūmuose. 2004 metai    / 7

 

I. Trys kūrybos laikotarpiai    / 19

 

II. Kai dangus griuvo ant galvų    / 27

 

III. „Sunku prastam Kolumbijos indijonui“    / 39

 

IV. Arčiau tautiečių, arba judriausias išeivijos menininkas    / 69

 

V. Pasaulio meno mieste    / 91

 

VI. Juozas Bagdonas apie lietuvių dailę ir dailininkus    / 149

 

VII. Bičiulystė, užfiksuota rašytojų laiškuose    / 159

        Ir Amerikoje ne visiems Amerika

        „Atvykstu su Lietuvos Respublikos piliečio pasu“

 

VIII. Vėl tėvynėje    / 191

 

IX. Maestro atsiminimuose    / 229

      Beržoro g. 8

      Moteris, prailginusi dailininko gyvenimą

      „Mes Jūsų pasigendam New Yorke“

      „Su Jumis man buvo ramiau“

      Po ilgų nesimatymo dešimtmečių

      Aloyzas Stasiulevičius: „Juozui Bagdonui esame skolingi“

      Priklausė Čiurlionio partijai

      Sugrįžimas į jaunystę

      „Jis buvo labai didelis lietuvis“

      Juozas Bagdonas ir diplomatai

      Sunku tiksliai pasverti menininko talentą

     Kodėl, prisimenant Juozą Bagdoną, nėra  liūdesio

    Pastovi ekspozicija išliks

Summary    / 296

Asmenvardžių rodyklė    / 298

Juozo Bagdono keramika (Kolumbija), tapyba, grafika (JAV)    / 305

 

ĮŽANGINIS ŽODIS,

arba

DIENA SU JUOZU BAGDONU MYKOLO OGINSKIO RŪMUOSE. 2004 METAI

 

1999-aisiais į Lietuvą grįžo gyventi vienas iš ekspresyviojo abstrakcionizmo pradininkų lietuvių dailėje Juozas Bagdonas. Po 55 metų, prabėgusių užatlantėje, apsistojo ne Vilniuje, iš kurio išvyko į Vakarus, ar Kaune, kuriame praleido gražiausius jaunystės metus, o Plungėje, tėviškės pašonėje.

      Apie J. Bagdoną Lietuvoje išgirdome tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo. Tuomet aštuoniasdešimtmetis dailininkas išpildė sau duotą žodį sugrįžti su savo kūryba tik į laisvą tėvynę. 1992 metais Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje surengta personalinė paroda turėjo nemažą pasisekimą. Daug kam tai buvo dideliu atradimu. Dar kitais metais didelė J. Bagdono paroda buvo atidaryta Plungėje, garsiuosiuose kunigaikščių Oginskių rūmuose. Ji – išskirtinė dailininkui, nemažai prisidėjusiam, kad apleistieji rūmai prisikeltų naujam gyvenimui. Šios parodos atidarymu buvo įkurtas dabar vis plačiau garsėjantis Žemaičių dailės muziejus.

      Tais pat 1993, o ir 1995 metais J. Bagdonas savo paveikslus rodė ir jaunystės mieste, Kaunui, beje, juos ir padovanodamas. 2002 metų pabaigoje didelė paroda surengta Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, 2004-aisiais – Šiaulių dailės galerijoje.

      Iš viso Lietuvai J. Bagdonas padovanojo per 400 savo paveikslų. Jų yra daugelyje mūsų muziejų.

 

*

 

      Prieš porą spalvingų, didžiulių drobių dabar ir stabtelėjome su daug pasaulio mačiusiu žemaičiu. Kunigaikščių Oginskių rūmai, kur yra pastovi J. Bagdono kūrinių ekspozicija ir kur ne taip seniai, pažymint 90-metį, keliose salėse rodyti jo darbai, daug ką primena, daug kuo ypatingi. Čia 1923-1926 metais būsimasis dailininkas dėvėjo gimnazisto uniformą, vaikščiojo kažkada kunigaikščių, grafų ir kitų bajorų vaikščiotu parketu. Na, o jau šiais laikais J. Bagdono viešai pasakyti žodžiai tapo Žemaičių dailės muziejaus kūrėjams ilgamete veiklos programa: “Čia puikiausiai galėtų būti eksponuojami talentingų menininkų Telesforo Valiaus, Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus grafikos darbai, Alfonso Dargio tapyba, tapytojo ir grafiko Adomo Galdiko kūriniai, skulptoriaus Broniaus Pundziaus, scenografo Liudo Truikio darbai. Reikėtų pamąstyti ir apie kitų žemaičių dailininkų kūrybos susigrąžinimą, nes būtent čia galėtų susivienyti po visą pasaulį išblaškytų Žemaitijos talentų dvasia. Kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmai turi tapti traukos centru viso pasaulio žemaičiams”.

      O pažadą pačiam prisidėti prie šių gražių sumanymų įgyvendinimo J. Bagdonas įvykdė su kaupu. Didžiausią kolekciją, net 108 paveikslus jis dovanojo kaip tik šiam kultūros židiniui. Geru pavyzdžiu pasekė ir kiti. Pirmiausia čia atsirado iš Amerikos parvežta ir žemaičiams padovanota A. Galdiko darbų kolekcija, tuo pasirūpino Beatričė Kleizaitė-Vasaris. O surengus antrąją Pasaulio žemaičių dailės parodą, čia liko ir kitų kraštiečių darbų.

      J. Bagdonas pasakoja parodos atidaryme sutikęs ir pažįstamų veidų, nors tai jau ir ne taip paprasta,- daugelio bendraamžių, net ir jaunesnių, nebėra. Itin malonus susitikimas po daugelio dešimtmečių buvo su Australijoje gyvenančiu Adolfu Vaičaičiu, menančiu Juozą dar kaip Lietuvos dailininkų sąjungos sekretorių ir reikalų vedėją. Šiose pareigose J. Bagdonas išbuvo nuo 1937 iki 1940 metų. Jam prisiėjo organizuoti ne tik Kaune ir provincijoje vykusias parodas, bet ir vadovauti visiems darbams 1940 metų pradžioje rengiant pirmąją Lietuvos dailininkų sąjungos parodą.

      Žemaičių dailės muziejuje eksponuojami jaunystės dienų pažįstamų A. Vaičaičio, Vytauto Igno, Kazio Varnelio, A. Galdiko ir kitų darbai be ypatingų pastangų nukelia J. Bagdoną mintimis į senus laikus, o pirmiausia į Kauną. Čia jis, vidutinio ūkininko sūnus, pateko jau pasimokęs  ne tik Plungės, bet ir Telšių gimnazijose, pastarojoje dar ir gavęs pirmus neblogus piešimo pradmenis, kuriuos suteikė ten piešimą dėstęs Simonas Sidabras, Kauno meno mokyklos pirmosios piešimo mokytojų laidos absolventas.

      Taip sutapo, kad Žemaitijoje, Antrųjų Videikių kaime ūkininkavę Bagdonai, sūnui pabaigus gimnaziją, nutarė persikelti į Kauną. Buvo 1928 metai. Juozo sumanymui mokytis meno mokykloje tėvai neprieštaravo, nes buvo šviesūs žmonės, nors, anot J. Bagdono, su menu ir neturėjo nieko bendro.

      Būsimo dailininko studijos prabėgo ne tik tarp Kauno meno mokyklos sienų, kur būta nemažai išdaigų ir boheminės nuotaikos, net manifestų, bet ir privačioje Justino Vienožinskio studijoje. Į meno mokyklą jis įstojo 1929 metų vasaryje (tuomet buvo semestrinė sistema: vienus priimdavo rudenį, kitus – metų pradžioje). Kartu mokėsi Vytautas Jurkūnas, Marcė Katiliūtė, Domicėlė Tarabildaitė-Tarabildienė, Zenonas Kolba, P. Augius-Augustinavičius, A. Dargis, Irena Trečiokaitė. Pasimokius porą metų, pateko, anot J. Bagdono, į revoliuciją mokykloje. Noras padaryti iš meno mokyklos dailės akademiją, politinės peripetijos, nesutarimai tarp kadenciją baigusio direktoriaus Kajetono Sklėriaus ir vėl direktoriumi išrinkto Just.  Vienožinskio baigėsi mokinių susirėmimais su mokytojais ir net visuotiniu streiku bei mokyklos uždarymu. Kai 1930 metais Just. Vienožinskis įkūrė privačią savo vardo tapybos studiją, kurioje mokėsi apie trisdešimt iš meno mokyklos pašalintų už streiką mokinių, tarp jų buvo ir J. Bagdonas. Tik gaila, žinoma, kad po poros metų tą studiją uždarė.

      J. Bagdonas niekada nepamiršo Just. Vienožinskio, talentingo dailininko postimpresionisto ir puikaus pedagogo, pastangų savo mokiniams parodyti tai, kas labiausiai padeda išryškinant turimus gabumus. Tą šuolį, pasakojo šių eilučių autoriui, netrukęs pajusti, nors ir sunku žodžiais jį apibūdinti. O gal tų žodžių nė nereikia: pirmoji individuali paroda, sulaukus vos dvidešimt vienerių metų, kalbėjo pati už save. Tuomet, 1933-iaisiais, bičiulio dailininko Petro Kiaulėno, paragintas, ją surengė Lietuvių-prancūzų draugijos patalpose, Leono XIII namuose. Rodė 35 aliejinės tapybos darbus.

      - Ten atėjo daug diplomatų,- prisiminė tą nepaprastą dieną J. Bagdonas. – O pirmąjį paveikslą nupirko Prancūzijos įgaliotasis ministeris, tuometinis ambasadorius. Tai buvo nedidelis rudens peizažas.                                                                                                                                                                          

    Taip prasidėjo savarankiškas gyvenimas.

    Tarpukario Lietuvoje J. Bagdoną pažinojo visi 125 Lietuvos dailininkų sąjungai priklausę nariai. Jaunasis jų sekretorius ir reikalų vedėjas mokėjo tvarkytis, organizuoti, ruošti parodas. Mokėjo ir išklausyti kiekvieną, kuris ateidavo su įvairiomis problemomis ar pasiūlymais į tuometinę dailininkų būstinę Maironio g. 20.

      Ypač įsimintini 1938-ieji, kai Lietuva šventė dvidešimties metų nepriklausomos valstybės sukaktuves. Ta proga buvo daug parodų, iškilmių, taip pat ir premijų. J. Bagdonas laimėjo pirmąją valstybinę premiją už figūrinę kompoziciją “Iš jūros grįžus”. Taip aukštai įvertinti drauge buvo ir Petras Rimša (už skulptūrą), P. Augius-Augustinavičius (už grafiką), Viktoras Vizgirda (už peizažą) ir Antanas Gudaitis (už dekoracijas).

       - Žiuri komisija buvo tokia, kokia tik Kaune tada galėjo būt sudaryta, - neišblėso su šiuo ypatingu atžymėjimu susijusios smulkmenos J. Bagdonui. – Buvau išstatęs du paveikslus. Be to, kuris pripažintas geriausiu, dar buvo “Šienapjūtė”, mažesnio formato tapybos darbas. Abu juos nupirko, už 4000 litų Užsienio reikalų ministerija ir išsiuntė į Varšuvą, kur buvo kuriama Lietuvos Respublikos ambasada.

      “Iš jūros grįžus”  gimė gerokai pakeliavus – 1937 metų vasarą “Kauno” laivu dailininkas net porai mėnesių buvo ištrūkęs į laisvę, ne tik iš arti stebėjo žvejų gyvenimą bei jūrą, bet ir lankė Dancigo, Antverpeno, Briuselio, Anglijos, Rygos muziejus, galerijas, iš arti susipažino su Europos menu, škicavo, liejo akvareles.

      O gavęs 4000 litų už paveikslus su žmona Viktorija išsiruošė ilgesnei studijinei kelionei po Europą. Traukiniu. Aplankytos meno galerijos, muziejai, pamatyti pasaulinio lygio šedevrai visam gyvenimui įsirėžė į atmintį, suteikė daug kūrybinių impulsų. Dabar tas 1939 metų akimirkas Vokietijoje, Italijoje, Venecijoje, Prancūzijoje primena tik senos fotografijos. Tų metų darbai, deja, neišliko.

      O jei ir būtų išlikę, nelengva būtų atskirti tuometinį J. Bagdoną nuo to, kokiu jam lemta buvo tapti ateityje.

      O dailininkas dar sykį bando sugrįžti į grėsmingus keturiasdešimtuosius. J. Bagdonui ypač įsiminusi kolegos Vinco Grybo likimo istorija.

      - Kai į metinį suvažiavimą susirinkdavo Lietuvos dailininkai, daugiausia iš tribūnos kalbėdavo Vincas Grybas ir Vytautas Jonynas. Jurbarke valdžia Grybui buvo pastačiusi skulptūros dirbtuves, tačiau jis vis būdavo nepatenkintas. Jis vis rėkdavo: “Aš negeriu. Mums reikia marmuro. Mums reikia…” Ir kalbėdavo vis kojom patrypdamas.                                                                                                                                                                                        

       Anot J. Bagdono, visi skulptoriaus būdą žinojo ir tai nė kiek nešokiravo. Visi žinojo jį kaip talentingą žmogų. O 1940-aisiais jis susidėjo su “Agitpropu”. Kai atėjo vokiečiai, jau niekas nebegalėjo išgelbėti, sušaudė kartu su žydais Jurbarke. “Buvo doras lietuvis, bet per savo liežuvį pražudė gyvybę ir Lietuva neteko labai pajėgaus skulptoriaus. Grybienė dar skambino Antanui Žmuidzinavičiui, sakė, kad Vincui blogai, šis bandė gelbėti, bet nepavyko…” – prisiminė J. Bagdonas.

      Kai atėjo rusai, J. Bagdonas irgi prarado darbą. Vilniaus dailės muziejaus darbuotoju, kuriuo buvo lemta dirbti iki pat karo pabaigos, tapo laimingo atsitiktinumo dėka.

      1941 m. gegužės 1 d. buvo numatyta suruošti didelę tarybinių dailininkų parodą. Susitikus seną pažįstamą Paulių Galaunę, šis ir sako: “Juozai, dabar nieko nedirbi, palydėk šoferį su sunkvežimiu. Reikia parodai darbus surinkti”. Vilniuje vairuotojas pasiguodė, kad pritrūks benzino, paprašė užsukti į ministeriją. Reikia, tai reikia. O ten, Aguonų gatvėje, koridoriuje J. Bagdonas netikėtai susidūrė su I. Trečiokaite-Žebenkiene, kursioke, paskutinįsyk sutiktą kelionės į Paryžių metu. “O, Bagdonas, - lyg ir apsidžiaugė. – Ko gi tu ieškai?” Kai paaiškino reikalą, pasakė: “Gerai, einam pas mane, padėsiu”. Pasirodo, I. Trečiokaitė tuomet buvo kadrų skyriaus viršininkė, didelis žmogus. J. Bagdonas buvo girdėjęs, kad dar meno mokykloj ji priklausė nedidelei pogrindžio komunistų kuopelei. Ten dar buvo Jurkūnas, Tarabilda. “Ar nenori dirbti?” – paklausė jau kabinete. “Norėčiau, bet žinai…” Ši duoda lapą popieriaus, sako, parašyk autobiografiją.

      - O aš tada jau buvau įstojęs į tautininkų sąjungą, - primena savo situaciją J. Bagdonas. – Todėl ir pasakiau jai: Irena, ką aš galiu rašyt, juk tu tiek pat žinai mano biografiją kaip ir aš.                                                                              

      Atnešė I. Trečiokaitė popierius benzinui. Rašyti buvusį kursioką daugiau neragino. Tačiau kai šis sugrįžo su paveikslais, netikėtai išgirdo: “Ką tik skambino Trečiokaitė. Tave paskyrė dirbt į muziejų”.   

      Tokiomis aplinkybėmis J. Bagdonas persikėlė į Vilnių. Dirbo Dailės muziejuje, o 1943-1944 metais dar ir vadovavo Dailiųjų amatų mokyklai, kurioje buvo mokoma ir keramikos.

      Pasitraukimas iš Lietuvos buvo dramatiškas. Kaip ir daugeliui, žinoma. Tą 1944 metų liepos pirmąją prisimindamas J. Bagdonas pasakojo: “Karšta. Jokio susisiekimo nėra. Geležinkeliu vokiečiai evakuojasi. Nėr ką daryt. Mes su žmona gyvenom dabartinėj Vaižganto gatvėj, netoli Žaliojo tilto. Nueinu prie to tilto, žiūriu, generolas Motiejus Pečiulionis į vežimėlį, į ratukus  įsidėjęs čemodaną važiuoja per tiltą. Grįžau į namus ir sakau žmonai: “Jeigu jau toks žmogus nebeturi kas jį paveža, einam pėsti”.

      Taip Juozas ir Viktorija Bagdonai pėsčiomis ir paliko Vilnių. Masė žmonių ėjo drauge, keliu traukėsi iki Maišiagalos. Čia sutiko profesoriaus Zenono Ivinskio brolį Juozą, vežimu gabenusį... likerį. Sutiktasis pavadino pėsčiomis čia iš Vilniaus atkeliavusius nenormaliais. J. Bagdonas ir kiti tuo pačiu vardu išvadino bendravardį, klausė – argi likeris dabar pats didžiausias rūpestis. Kas tik tilpo, atsidūrė tame vežimaityje. Kitiems pakeleiviams išlipus Ukmergėje, pasidarė kiek lengviau. Taip Bagdonai pasiekė Kauną. Dar keletą dienų pabuvus Kaune pas mamą su seseria,  sėdo į traukinį ir atsidūrė Vienoje.

      J. Bagdonui pasisekė gauti darbą porceliano ir meninės keramikos dirbtuvėje, kuri buvo pačiame Austrijos sostinės centre. Tas darbas pasirodė naudingas ateičiai – čia visapusiškai susipažino su keramikos technologija ir tą patirtį vėliau, praėjus keliems metams, kūrybiškai pritaikė atsidūręs Kolumbijoje, kai buvo pakviestas į Valstybinę dailės akademiją dėstyti keramikos bei dekoratyvinės skulptūros. O kol atsidūrė Bogotoje, dar dėstytojavo ir Vokietijoje, Ravensburge, tenykštėje lietuvių gimnazijoje, mokė piešimo ir meno istorijos.

      Kodėl pasirinko ne JAV, o Kolumbiją, į kurią atvažiavo vos pusė tūkstančio pabėgėlių? Pasirodo, reikalas labai praktiškas. Į Šiaurės Ameriką patekti tuomet reikėjo ypatingų garantijų, o Pietų Amerika priėmė ir su Lietuvos Respublikos pasu. Beje, J. Bagdonas niekada to savo brangaus dokumento neiškeitė į kitą, netapo jokios kitos šalies piliečiu.

      J. Bagdonas ne tik dėstė akademijoje, bet ir įkūrė savo moderniosios keramikos studiją. Jo darbai buvo populiarūs. Kaip teigiama iš tos šalies parsivežtuose leidiniuose, jie davė nemažų impulsų Kolumbijos moderniajai keramikai.

      Galvodamas apie didesnes galimybes, 1958 metais J. Bagdonas persikėlė į JAV. Iš pradžių į Washingtoną, kur atidarė dailės studiją, mokė keramikos ir skulptūros, o paskui įkūrė galeriją, kurioje rengė JAV ir užsienio dailininkų parodas, gan populiarias ir ne kartą minėtas Washingtono didžiojoje spaudoje. 1964 metais J. Bagdonas atsidūrė JAV meno mieste – New Yorke ir iš čia pajudėjo jau tik į tėvynę.

      Kai kas yra juokavęs, kažkaip ypatingai, bagdoniškai šypsosi dailininkas, kad J. Bagdonas tik sostinėse gyveno. Iš tikrųjų taip ir buvę.

      Bene labiausiai jam įsiminę Washingtone turėtos studijos auklėtiniai, daugiausia žydai. Labai geri, daug padėję įvairiuose reikaluose, o ir gabūs žmonės. Džiozefo vardas iš ten persikėlė į New Yorką, kur taip pat bandė gyventi tik iš savo profesijos.

      Ką reiškia New Yorke dailininkui gyventi iš savo profesijos, J. Bagdonas paaiškino labai suprantamai. Pagal oficialią statistiką ten gyvena 40 000 dailininkų. Taigi save teko pritaikyti daug kur.

      Čia padaryti ir didieji tapybos darbai. O abstraktinės formos jau iš Kolumbijos atsivežtos. “Tavo keramikos dekorai jau yra abstrakcijos”, - dar Washingtone jam sakė.

      New Yorke J. Bagdonas savo studijos neturėjo. Dirbo bute, kur gyveno. O didžiosios drobės padarytos Brooklyne, Angelų Karalienės parapijos salėse. Vikaras, iš Kelmės kilęs Vytautas Pikturna, buvo žmonos pažįstamas, todėl ir suteikė tokią galimybę. Iš čia didžiosios kompozicijos apkeliavo daugelį Amerikos miestų – J. Bagdono darbų personalinės parodos rengtos nuo New Yorko iki Los Angeles, iš viso per keturiasdešimt parodų. Dalyvauta ir daugelyje grupinių parodų.

 

*

      Įspūdinga J. Bagdono spalvų, formų ir erdvių vizija. Apibūdinti ją ne taip paprasta. Ją reikia pamatyti. Nors dailininkas ir yra pabandęs apibūdinti: “Abstrakčioji dailė atsigręžusi į paslaptingąjį žmogaus dvasios pasaulį, jame ieško idėjų, kurias išreiškia bedaiktėmis formomis – bedaiktėmis, kaip bedaiktė yra žmogaus dvasinė prigimtis. Įspūdis, pasąmonė ir emocinė jėga sudaro abstraktaus dailės kūrinio turinį”.

      Dailininkas padarė viską, kad Lietuvos žmonėms jo darbai taptų prieinami – savo lėšomis iš užatlantės pargabeno visus kūrinius, išskyrus, žinoma, tuos, kurie liko privačiose kolekcijose. Dabar viskas priklauso nuo mūsų muziejų, kuriuose atsidūrė tie darbai, lankstumo.

      Nuo tos dienos, kai buvo užrašyti šie paliudijimai, iki J. Bagdono išėjimo Anapilin buvo likę vos dešimt mėnesių. Ir tėvynę, ir platųjį pasaulį žavėjęs kūrėjas mirė Plungėje 2005 m. balandžio 11 d. Dabar jo sukurtieji pasauliai dar paslaptingesni.

 

I. TRYS KŪRYBOS LAIKOTARPIAI

 

J. Bagdonas ne viena proga, taip pat ir šios knygos autoriui tvirtino, kad kaip dailininkas pergyvenęs tris laikotarpius. Tai pripažino ir specialistai, vienur ar kitur rašę apie jį.

    Pirmiausia J. Bagdonas pasireiškė kaip dailininkas impresionistas, maždaug porą dešimtmečių yra paskyręs impresionistiniam-realistiniam menui. Tik apie šeštojo dešimtmečio pabaigą palaipsniui ėmė užvaldyti abstrakčios dailės impulsai. Na, o vėliausiai, kai prigimčiai pradėjo trukdyti bet koks apribojimas, jau gyvenant New Yorke, septintojo dešimtmečio viduryje J. Bagdonas pasuko į grynąją ekspresyvią ir abstrakčią raišką.

    Šitoje situacijoje yra vienas svarbus bet: J. Bagdonas niekada nekeitė savo stiliaus staiga, savęs neforsavo. Elgėsi kaip tikras žemaitis. Viskas vyko labai natūraliai. Naujos filosofijos, naujos formos skleidėsi tik iki galo subrendus.

    Pirmajam laikotarpiui, žinoma, daugiausia įtakos turėjo Kauno meno mokykla ir Just.  Vienožinskio studija. Per tuos metus gimė nemažai gamtovaizdžių, pajūrio vaizdų, darbo žmonių portretų ir scenų. Vaizduojant žvejus, skalbėjas, rugių kirtėjus, šieno grėbėjas ir kt., pirmiausia stengtasi užfiksuoti svarbiausius charakterio bruožus. Tokie akcentai – tai ir tam tikras tų žmonių sunkumas, net grubumas, tačiau tokiuose paveiksluose neretai, lyg koks stebuklas, spalva ar kokia smulkmena tarsi sako: viskas ne taip jau blogai.

    Vienas iš tokių pavyzdžių – plačiai išgarsėjusi drobė „Iš jūros grįžus“ (1937). Tamsus fonas – tai pavojai ir sunkios dienos, tačiau jos jau praeity, nes čia pat, šalia laivo ant kranto ir suglaustų burių – saulės šviesos apšviesta jauna žvejų šeima su kūdikiu ant rankų.

    Drobėje „Skalbėjos“ (1939) labiausiai į akis krinta medinių klumpių didumas ir, žinoma, sunkūs nešuliai ant pečių. Pirmoji detalė tarsi sako, kad pakaks jėgų, kad kasdienis vargas ne toks jau baisus.

    „Rugiapjūtė“ (1938) vaizduoja jau visai kitokią nuotaiką. Nors šis darbas nė kiek ne lengvesnis nei skalbėjos, drobėje pavaizduoti žmonės tarsi nežinantys, kas yra nuovargis. Gal tai todėl, kad tie pjovėjai ir rugių rišėjos nutapyti atokvėpio valandėlę, tačiau toks įspūdis, kad jiems šis darbas tikrai ne kančia. Kaip ir drobių „Žvejai“ ir „Rūko žuvis“ (abu 1936) herojams.

    Gamtos rimtis, nuotaika, sunkiai nusakomas lengvumas, net oro virpėjimas – tai, kas labiausiai išskiria J. Bagdono darbus, kuriuose užfiksuoti gamtovaizdžiai.

    Jau gyvendamas Kolumbijoje, apie 1952 metus J. Bagdonas ėmė tolti nuo impresionistinio-realistinio meno ir tai labai suprantama. Antrasis dailininko kūrybos laikotarpis pirmiausia susijęs su laisvesne kompozicija, požiūriu į spalvas, dekoratyvines linijas. Vis dėlto dar neatsisakoma ir žmonių figūrų. Tas subtilus simbolizmas gal dar stipriau reiškėsi keramikoje. Žėrinčios spalvos, naujos linijos, jų žaismas, dekoratyvinis charakteris sakyte sakė apie naujus kelius ir naujas galimybes.

    Į abstraktųjį meną 1963 metais ateita tarsi savaime. Kitaip ir būti negalėjo. Labiausiai J. Bagdono vidaus pasaulį atitiko ekspresionistinis abstraktas, ties juo jis ir sustojo.

    Spontaniškumas, fantazija – trečiojo kūrybos laikotarpio svarbiausi bruožai. Tačiau ne tik.

    Dailininkui labai svarbu, kad kūrinys būtų įdomus ne tik kompoziciniu požiūriu, bet ir nepriekaištinga tapyba. Faktūrinis turtingumas, sultingumas, minkštumas pasiekiamas įvairiai, kartais net pridėjus į dažus cemento ar smėlio, ieškant ir ieškant netikėtų tonų ir pustonių, ypatingų spalvų sąskambio.

    J. Bagdonui taipogi labai svarbu judesys. Gerai įsižiūrėjus į jo darbus, įsitikini, kad tas palydovas visur kur – erdvėse, formose, spalvose. Nėra sustingusių, šaltų plokštumų. Spontaniškumas visur išsilieja į judesį, tuo suteikdamas kūriniams neabejotinos gyvybės.

    Ir, žinoma, negalima neatkreipti dėmesio į erdvę. Ne plokštumoje gyvena J. Bagdono fantazijos, o erdvėje. Begalinėje, netikėtai prasiveriančioje. Jos dėka visos dailininko sukurtos figūros ir kūnai keliauja, juda.

    Natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis į drobes įsiveržė ugnikalniai, kosmosas, nematyti negirdėti pasauliai, net skraidantys kalnai.

    Čia nepaprastai daug erdvės minčiai – juk ir dabarties žmogus kasdien susiduria su įvairiausiais sunkumais, yra laužomas, šiurpinamas, daužomas lyg tie J. Bagdono pavaizduoti pasauliai.

    Dar viena įdomi smulkmena: kai kurios J. Bagdono nutapytos drobės pagal savo dydį galėtų pretenduoti į Guinnesso rekordų knygą. Įsijautęs į kosmodramą, dailininkas nebeįsitekdavo mažų formatų drobėse, todėl jos vis augo ir plėtėsi. Kai kurios net iki 14 pėdų aukščio ir 20 pėdų pločio.

 

II. KAI DANGUS GRIUVO ANT GALVŲ

 

Iš Vienos karo audra J. Bagdoną nubloškė į Vokietiją. Ravensburge 1946-1948 metais lietuvių gimnazijoje jis dėstė piešimą ir meno istoriją.

    Čia gimė ir keliolika tapybos kūrinių, kuriuos, išvykdamas į Kolumbiją, pasiėmė su savimi. Belieka apgailestauti, kad nė vienos Vokietijoje sukurto darbo reprodukcijos nėra leidiniuose, išleistuose JAV ir Lietuvoje. Jų galima užtikti tik išeivijos lietuviškoje spaudoje, tačiau vos keletą. Dailininkas metams bėgant lyg ir nevertino to laikotarpio savo kūrinių, o gal juos tiesiog užmiršo, nes, kai, praėjus keliems dešimtmečiams, 1988-aisiais, New Yorke surengė akvarelių parodą, susilaukė didelio pasisekimo. Ir didžioji dauguma tuomet rodytų darbų buvo su pokario datom, daugiausia – Ravensburgo bei jo apylinkių peizažai. Tuomet ir pats J. Bagdonas buvo sujaudintas viešų pagyrų. Pragulėję dailininko archyve kūriniai patvirtino jo, kaip akvarelisto, nemenkas galimybes, kurių, deja, jis vėliau beveik nepuoselėjo.

    Kaip šios knygos autoriui pasakojo Australijoje gyvenantis dailininkas Adolfas Vaičaitis1, iš  Ravensburge atsidūrusių buvusių kauniškių menininkų geriausiai sekėsi šaržų meistrui Juozui Olinardui Penčylai, kuris, nuėjęs pas prancūzų karininkus, parodė, ką sugeba ir pasisiūlė daryti jų šaržus. Taip gavo butą, maitinimą. Nesiskundė gyvenimu ir J. Bagdonas, kurio žinios labai pravertė tenykštėje lietuvių gimnazijoje. Tuo labiau, kad čia vienoje draugėje atsidūrė su senu bičiuliu poetu Bernardu Brazdžioniu.

    Ravensburgo lietuvių gimnazijoje iš viso dirbo 33 mokytojai. Vieni ilgiau, kiti trumpiau. Kad gimnazijoje buvo susidaręs palankus mikroklimatas, akivaizdu ir iš laiško, kurį J. Bagdonui, jau išvykusiam į Kolumbiją, 1949 m. kovo 12 d. parašė gimnazijos direktorius Jonas Valukonis, išsiųsdamas jį su priedu, kurį pasirašė gimnazijos vadovai ir kolegijos nariai. Abu tie tekstai ir dėmesio verti, ir daug pasakantys apie patį J. Bagdoną.

    Štai iš pirmojo sužinome, jog J. Bagdonas buvusiems kolegoms jau suspėjęs parašyti ne vieną ilgą ir gražų laišką, o iš Ravensburgo jų nesulaukęs. Paguodai – prisipažinimas, kad jie ne kas kita, o „dideli paršai“. Ir padėka už įspūdžius. O svarbiausia – iš to laiško juntama ypatinga žmogiška šiluma, vienoje vietoje J. Bagdonas net Bagdoniuku pavadinamas. Nesunku suvokti, kad tie Vokietijoje prabėgę metai nors ir buvo sunkūs, bet pripildyti šalia buvusių kolegų bendrystės, supratimo, pagarbos vienas kitam. O reakcija į J. Bagdono mintis – atitinkama, su gera jumoro doze: „Visi sužavėti Paties pastabumu ir aštria plunksna. Bet vargas būtų Tau, jeigu pasirodytum Ravensburge – mūsų poniutės Pačiam nurautų čiupryną. Gražios tai gražios Kolumbijos moterys, bet turbūt ir karštos. Žiūrėkit, nenusvilkite nagų...“

    Laiške – ir informacija apie tai, kad ir kiti mokytojai kelia sparnus ir laukia, kada galės išvykti. Ar dar vienus metus lemta gyvuoti jų gimnazijai, jau didelis klaustukas: „Pas mus emigracijos karštligė, baisesnė už marą. Pp. Jonaičiai, pp. Naujaliai ir eilė kitų laukia diena iš dienos, kada reikės išvažiuoti į Australiją (jau priimti). Pp. Brazdžioniai, Varnai (abeji!), Pilkai, Juškai (inž.), aš su šeimynėle ir kt. kviečiami į IRO dokumentų tvarkyti – kandidatai į Ameriką. JAV emigracinė DP komisija jau dirba Rastadte. Per apsirikimą (turbūt!) į pirmą kandidatų Amerikon sąrašą pateko apie 70 proc. lietuvių. Dėl didelio popierizmo turime bėgioti kaip zuikiai, kol sutvarkys bylos dokumentus. Bet dar ne viskas – lieka pačių amerikiečių komisijos patikrinimas ir t. t. Laimingieji gali tikėtis sėsti į laivą apie gegužės-birželio mėn. Gimnazija šiandien baigė darbą. Visi abiturientai gauna atestatus. (...) Kitų mokslo metų pradžiai lieka 10 mokinių. Benediktas (Babrauskas – L. P.-K.) vis galvoja, kad dar būsią galima dirbti.  Aš seniai palaidojau tą mintį“.

    O štai čia tas kolegų pasirašytas sveikinimas su vardinėm:

    „Mielas Juozapai,

lyg ir nejauku mūsų šeimynėlei net patiems prieš save, kad mes, taip godžiai ir smalsiai kelintą kartą leisdami iš rankų į rankas Paties gražiai sukraunamus žodžius, Pačiam liekame vis dar nebylūs. Aišku, mes randame kuo pateisinti savo tokį tylėjimo meną: pirma, gyvenome įtemptą egzaminų atmosferą, kuri šiandien po ilgų svarstinėjimų baigėsi visuotine jaunosios kartos pergale; antra, ypatingų naujienų mūsų sklypelyje nėra (ir valdžia ta pati su tuo pačiu įsisenėjusiu pirmininku perrinkta, ir niekas nemirė bei negimė, ir visi bene 15 bokštų toje pat vietoje tebestovi); trečia, emigracinis sąjūdis taip pat ne vienam išmeta iš sąmonės visus tolimesnius reiškinius, o jųjų tarpe ir gyvus beigi protingus subjektus, pasišalinusius iš kasdieninės akių orbitos.

Tačiau šiandien, prisiminę garsų mūsų kolegos posakį, pasakytą Paties išleistuvėse, posėdžio pabaigoje visa dvylikė (nė vienam nesusilaikius nei prieš nepasisakius) spontaniškai sutarėm pasveikinti savo mielą buvnarį Juozelį, tikėdamies, kad šie žodžiai pasieks Patį kaip tik pačiu laiku, būtent, kada mes švęsime tradicines juozapines (ir) ketvirtosios savo laidos išleistuves. O sveikindami pradžiai linkime įamžinti lietuvio vardą ne tik kokioje ten koplyčioje, bet ir pačioje Bogotos katedroje.

    P. S. Jeigu neaišku, kam pradžioje Juozapas paimtas kvadrate, tai čia pat tebūnie paaiškinta, kad ir Penčyla tuo pačiu mūsų buvo prisimintas.

    Ravensburgo lietuviškoji gimnazija in corpore –

    direkcija: (parašai – L. P.-K.)

    kolegija: (parašai; jų tarpe – Bern. Brazdžionio – L. P.-K.)“.

    O kad po pasaulį pamėtytiems ir pavėtytiems lemta keistis, 1959 m. rugsėjo 3 d. savo laiške juodu ant balto liudija Bern. Brazdžionis2: „Spaudoje skaitėm, kad važinėji po visokias Chicagas. Manau, kad susitinki su ne vienu ravensburgiškiu. Ar pastebėjai, kaip jie visi pasikeitę? Prie daugelio jau nė nebegali prieiti. Taip visi užsiėmę. Visą tą pasikeitimo metamorfozę pergyvenau savo kailiu, kai gyvenau dar anoje pakrantėje (išskirta mano – L. P.-K.)“. Bern. Brazdžionis, beje, prognozuoja, kad, praėjus dar dešimčiai metų, laukia dar didesni pasikeitimai, nes ir „šiame pasaulyje prasidės naujas etapas, kurio padarinius dar sunku ir numatyti. Nebent nujausti galėtum“.

    Ravensburgas save priminė ir po beveik keturių dešimtmečių, kai J. Bagdonas iš Lietuvos generalinio konsulato Los Angeles sulaukė buvusio gimnazijos abituriento Vytauto Čekanausko bendralaiškio, skirto Ravensburgo lietuvių gimnazijos Vokietijoje mokytojams ir mokiniams. Jie  buvo kviečiami atnaujinti pažintis ir pasidalinti prisiminimais apie „anuos visokeriopai įdomius gimnazijos laikus“. Kvietimą pasirašė buvęs auklėtinis – Lietuvos generalinis konsulas.

    Nedidelis būrelis ravensburgiečių, visų pirma, buvę gimnazistai susitiko Chicagoje (1982), Clevelande (1983). Ir nors jų tarpe nebuvo J. Bagdono, kaip, beje, ir daugelio kitų jau gana solidaus amžiaus mokytojų, gyvenančių įvairiuose Amerikos kampeliuose, dailininkas ne kartą įvairiomis progomis yra labai šiltai prisiminęs tuos pokario metus ir jaunus žmones, kurie, karo audrų išblokšti iš tėvynės, neprarado meilės savo kraštui, jo kalbai ir kultūrai.

 

*

 

    Glaudžiantis Vokietijoje buvo įkurta ir Lietuvių dailininkų sąjunga. Jai vadovavo Adalbertas Staneika. O įkurta, padedant J. Bagdonui. Adalbertas susirado Juozą ir kartu paruošė bendralaiškį kolegoms, pasitraukusiems iš tėvynės. Sąrašas buvo gan įspūdingas (J. Bagdonas jį išsaugojo savo archyve), - net 72 pavardės. Turint omenyje, kad iki okupacijos Lietuvos dailininkų sąjungoje buvo 125 nariai, tai daug ką pasako.

    Tiesa, viskas beveik tuo ir užsibaigė, nes netrukus iš Vokietijos pabėgėliai atsidūrė kas kur.

 

III. „SUNKU PRASTAM KOLUMBIJOS INDIJONUI“

 

Kolumbiją emigracijai J. Bagdonas pasirinko dėl labai suprantamų priežasčių: JAV giminių ir tokių pažįstamų, kurie galėtų suteikti reikalaujamas garantijas, neturėjo. Galėjo rinktis Australiją, Kolumbiją. Pasirinko pastarąją, apie kurią jau nemažai buvo skaitęs ir girdėjęs ir kurios vizą gauti pakako nusiųsti užsienio pasą į jos konsulatą Šveicarijoje. Be to, rinkosi Kolumbiją dar ir su viltimi, kad ateityje atsiras galimybė persikelti į JAV, kur ruošėsi prisiglausti ne vienas ravensburgietis.

    Juos, Vokietiją 1948 metų gruodyje palikusius lietuvius, Kolumbija pasitiko daugiau kaip po mėnesio. Pabėgėliams skirtu lėktuvu iš Barangalla uosto buvo nuskraidinti į Bogotą. Čia, Andų kalnų papėdėje, įkurdino bendrabutyje, informavo, kad vieną mėnesį, kol susiras darbą, gaus išlaikymą. Inžinieriams, agronomams, kitų profesijų žmonėms sekėsi geriau. J. Bagdonas pasijuto panašiai, kaip prieš keletą metų Vokietijoje, kai jam, kaip dailininkui, ne taip paprasta buvo susirasti kokį nors praktišką užsiėmimą. Kaip anuomet, taip ir šįkart, surašinėjant pabėgėlių galimybes, sakė, jog nemokąs nei karvės melžti, nei traktoriaus vairuoti. Kažką panašaus kalbėjo ir dar du kolegos – J. E. Penčyla ir E. Kulvietis, - aplinkybių nutrenkti į Kolumbiją.

    Ačiū Dievui, J. Bagdonui vis dėlto to mėnesio pakako susirasti darbą. Tačiau Moterų kolegijos keramikos mokyklos penktojoje klasėje pasijuto tarsi su kišeniniu peiliuku išstumtas į džiungles – juk mokėjo vos keliolika ispanų kalbos sakinių. Visa laimė, kad mokyklos administracijoje buvo protingų žmonių ir jam, kaip patyrusiam specialistui, paskyrė vadovauti moksleivių praktikai. Modeliuojant, liejant formas, dekoruojant ir ispanų kalbos pramoko. Tada ir Valstybinėje dailės akademijoje darbo atsirado.

 

*

 

    Mažiausiai žinoma Lotynų Amerikos laikotarpio dailininko kūryba. J. Bagdonas ten visų pirma kūrė dėmesio vertą keramiką. Ne kartą spaudoje tvirtinta, kad tie darbai turėjo didelį pasisekimą, net davė daug impulsų Kolumbijos moderniajai keramikai. Toje egzotiškoje šalyje liko keli tūkstančiai J. Bagdono sukurtų vazų, vazelių, dekoratyvinių skulptūrėlių, lėkščių, peleninių ir kt. J. Bagdonas ne tik turėjo Bogotoje nuosavą moderniosios keramikos studiją, kurioje sukurti pirmieji abstraktūs dailės darbai, bet ir dėstė kolegijoje (Colegio Mayor de Cundinamarca Escuela de Ceramica) ir Valstybinėje dailės akademijoje (Universidad Nacional D. Colombia Escuela de Bellias Artes) keramiką ir dekoratyvinę skulptūrą.

    Su šia taikomosios dailės sritimi J. Bagdonas iš arčiau susipažino tik karo metais, kai, aplinkybėms susiklosčius, vadovavo Vilniaus dailiųjų amatų mokyklai. Čia, be kita ko, buvo mokoma ir keramikos. Tuomet nė nenujautė, kad pažintis su keramika sunkiausiais metais padės išgyventi. Kai kaip pabėgėlis atsidūrė Austrijoje, pavyko įsidarbinti dailiosios keramikos ir porceliano dirbtuvėje. Čia teorinės žinios buvo gilinamos praktikoje. Pažintis su austriškąja keramikos technologija buvo lemtinga ir pradedant naują gyvenimą Kolumbijoje.

    Nors buvo vienas iš pirmųjų lietuvių, čia gavusių darbą, tačiau ir problemų buvo pakankamai. Į lietuvius, kurių į Kolumbiją atvyko apie pusė tūkstančio, buvo žiūrima gana geranoriškai, kaip į katalikiškos tautos atstovus, tačiau politinė situacija, ypač vėliau, kai į valdžią atėjo liberalai, tapo nepalanki emigrantams. Tik vienas, bet labai reikšmingas pavyzdys: nors J. Bagdonas dirbo Valstybinėje dailės akademijoje, tačiau neturėjo jokių galimybių tapti Kolumbijos dailininkų sąjungos nariu.

    Čia sukurtų keramikos pavyzdžių išliko leidiniuose, išleistuose JAV (1972) ir Lietuvoje (2002), taip pat laikraščiuose ir žurnaluose. Tos dekoratyvinės lėkštės, statulėlės, peleninės, vazos ir vazelės gana originalios, įspūdingos. Tuo šios knygos autorius turėjo galimybę įsitikinti ir natūroje – seni dailininko bičiuliai Didžiuliai patenkino J. Bagdono prašymą ir iš pažįstamų surinko keliolika prieš pusę amžiaus sukurtų darbų. Jie dabar saugomi Plungėje Rimkevičių namuose, kuriuose dailininkas praleido kelis paskutinius gyvenimo metus.

    Kaip papasakojo Genovaitė Bagdonaitė-Rimkevičienė3, sena dailininko bičiulė Laima Didžiulienė, dabar Lietuvoje plačiai žinomo dainininko Jurgio močiutė vis paskambindavo J. Bagdonui, sugrįžusiam į Lietuvą. Dailininkas jos prašė surinkti nors kažkiek jo sukurtos Kolumbijoje keramikos.

    Rimkevičius su Didžiuliais dailininkas supažindino vienoje parodoje Vilniuje. J. Bagdonas pasakojo, kad jie labai turtingi, daug fabrikų turi. Ne visiems taip gyvenimai užjūriuose susiklostė. Tačiau, nors ir turtingi, esą labai padorūs žmonės, visada pasirengę padėti tam, kuriam labiausiai reikia.

    Iš Kolumbijos laikotarpio išliko du J. Bagdono laiškai, rašyti Bern. Brazdžioniui, dabar saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje, taip pat paties poeto laiškas bei Aldonos Brazdžionienės atvirlaiškis. Jie nors kažkiek atspindi tai, kaip tuo metu jautėsi Kolumbijoje prieglobstį suradęs dailininkas.

    Iš 1951 m. kovo 27 d. rašyto laiško labai nesunku susidaryti vaizdą, kaip sekasi Bogotoje trečius metus gyvenančiam J. Bagdonui. Laišką pagyvina dailininko mokėjimas pajuokauti, nors tas juokas kartais ir pro ašaras:

    „Mieli 5 p. p. Brazdžioniai,

buvau rašęs kada tai Jums laišką, dar senu adresu į Lawrenc’ą, gal gavote, o gal ir ne. Po ilgo laiko rašau kelis žodžius. Sunku prastam Kolumbijos „indijonui“ su išdidžiais amerikonais, kurių kišenės pilnos dolerių ir didelių idėjų; antai skaitau laikraštyje, kad p. Benediktas (poetas, kritikas Babrauskas – L. P.-K.) pliekia prakalbas ko ne kiekviename piknike ir laikraščiuose moko lietuvių kalbos ir kaip nenutautėti, bendraujant su bosais ir doleriais. Tiek to, turtėkite ir patrijotėkite Jūs ten, o aš vistiek, prisimindamas tuos laikus, kada buvome beveik lygūs D. P., lenkdamas žemai galvą, sveikinu Jus visus su Velykų šventėmis, nors ir praėjusiomis, ir linkiu visokių gėrybių, kokių tik Dievas gali duoti ir Jūs patys pasirūpinti.

    Pas mus nieko naujo, gyvename kaip muselės parūgose, atleiskite už išsireiškimą, bet taip yra. Šiaip taip plaukiame drumzliname gyvenimėlyje, kartai sustojame – pailsime, pagalvojame, kad taip ir praeis šios žemės „džiaugsmai ir džiaugsmeliai“. Prieš mėnesį pradėjau, po vasaros atostogų, 3-sius mokslo metus toje pačioje mokykloje. Viskas tas pats. Šiek tiek moka , tad ir dirbu, nes su mano profesija čia nieko geresnio negalima išgalvoti. Viskas labai brangsta, nes nukrito mūsų pinigo – pezo – vertė, o atlyginimų nekelia. Ypatingai brangsta maistas. Šiaip lietuviai gyvena įvairiai, kai kas gerai įsitaisė, tad ir vaikšto nosis užrietę ir mėgsta kiekviena proga pamokslauti, taip jau lietuviuose yra turbūt iš prigimties.

    16 vasario proga komitetas buvo suruošęs „meno parodą“, kurioje dėl nuomonių skirtumo nedalyvavau. Parodos pobūdis – dailiųjų daiktų bazaras. Pradedant dažytais kiaušiniais, medaliais, senomis staltiesėmis, šlipsais, aukurais su erškėčių vainikais, raudonojo teroro fotografijomis, knygomis, ir baigiant sienose kartoniniais kryžiais, Kulviečio ir Penčylos paveikslais. Greičiausiai jau teko Jums skaityti spaudoje apie šią garsią parodą. Ką padaryti, kad ponams daktarams, profesoriams, visuomenės veikėjams, akademikams ir davatkoms susisuko galvelės. Tiek to. Tokios tai trumpos naujienėlės iš mūsų padangės. Baigdamas dar kartą sveikinu visus. Žmona linki Jums taip pat daug laimių ir linksmybių. Sudiev.“

    1952 m. lapkričio 8 d. Bostone rašytą poeto laišką J. Bagdonui padiktavo dailininko klausimai, susiję su gyvenimu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jau tuomet J. Bagdonas galvojo apie ateitį toje šalyje. Visko čia yra, rašyta atvirai, kaip senam bičiuliui. Yra ir šiek tiek žinių apie Lietuvoje pažinotus ar Ravensburge sutiktus kolegas:

    „Mielieji Bagdonai,

visų pirma, ačiū už laišką ir visokius linkėjimus. Tuos, kur siuntėt mums, pasiėmėm, o tuos, kur įdėjot buvusiems kaimynams – atidavėm. Galima sakyti, kad atidaviau daugiau negu gavęs: būdamas Čikagoje (vėl su „peklininku“ ir su aktorium Kačinsku turėjom vakarą), sutikau visą būrį ravensburgiškių, tat ir jiems padalinau nuo Jūsų po linkėjimą. O sutikau ten jų nemaža: ir Babrauskus (aišku, pas juos ir apsistojęs buvau, ir su Vytėnyčiu išmintingai pasikalbėjau), ir Zujus (pas juos po vakaro turėjom ekstra vakarą, kurį šauniai kunigo Juškos dvasinėje globoje praleidom), ir Laurinavičius (su tais teko po programos prie baro susitikti), ir Aleksandriūną (šis vargšas liūdnas, nes jo žmonikę nedoras kaimynas (Dargis) paviliojo, ir Česnavičių (taip pat vieną, kaip pirštą), ir Lapėną su švogeriu, kuris amžinai pypkutę čiulpia, ir keletą kitų, kurių pavardės pradeda iš atminties dilti, ir Algio klasės draugą Prialgauską su pora tos klasės mergaičių; o, būčiau kad kiek ir užmiršęs – ir abu Varnus; Adomėlis buvo toks pat linksmas ir gyvas kaip Ravensburge ir lietuvaites šokino iki nualsindamas (o dabar skaitau laikrašty, kad širdis susvyravus ir kad paguldytas ligoninėn ištyrimui. Neduok, Dieve, ko blogesnio, bet ir į ligoninę gulti Amerikoj ne raškažis. Du dalykai čia labai neapsimoka, tai būtent – sirgti ir... mirti, nes už penkis šimtus, sako, palaidoja nekaip. Todėl daugumas yra apsidraudę (ne nuo mirties, bet mirčiai, vadinas, moki po dolerį į savaitę, o miręs – nuneši tą draudimo raštą graboriui, įteiksi ir jo patarnavimu būsi užganėdintas).

Čikagoje lietuvininkų gyvenimas margesnis ir įdomesnis negu kur kitur, nes ten jų daugiausia. Uždirba žmonės nemažai. Tik daug butams išmoka. Antai Zujai už trejetos kambarių butelį į mėnesį moka 100 dol. Tiek pat ir Varnai. Mat, sako, arčiau darbo. Babrauskai toliau gyvena, užtat už gana padorų butą moka perpus  - būtent, 50. Jiems dėl to tolumo nėra blogumo, nes Benediktas rado darbo prie gyvenamosios vietos ir darban nueina pėsčias. Ten žmogus ir pavalgo, nes dirba valgykloje.

Pas mus, Bostone, uždarbiai menkesni, bet ir už butus žymiai mažiau reikia išleisti. Kaimynai Gustaičiai, kurie turi nedidelį, bet gražioj vietoj, prie vandenio, trijų kambarių butuką, nemoka nė 17 dol. į mėnesį. Tik Pilkos, gal šauniausiai įsitaisę, dvidešimčia daugiausia tam reikalui turi atiduoti; bet užtat ir butą turi europėjišką: koridorinė sistama, penki kambariai, šviesu. Kitiems gi ir tos šviesos trūksta. Ypač pirmam aukšte gyvenantiems. Pavyzdžiui, kaip mes. Dviejuose kambariuose pro langus tematyti tik kaimyninio namo siena, ir tiek teįeina šviesos, kad daiktą ir žmogų matai, bet šiaip jau reikia deginti elektrą. Gyvename antrus metus ir džiaugiamės, kad tokį butą gavom. Nebrangus. Erdvus, ko daugiau buvusiam dipukui reikia?

Į klausimą atsakysiu: reikia tik darbo. Amerikoj, jeigu dirbi, gyvent gali gerai. Visada būsi sotus. Ir apsivilkęs. Į teatrus perdaug nevaikščiosi, bet jų daug ir nėra. O vienas kitas geresnis kino filmas retai tepasirodo. Visi ne mūsų skonio. Tik su tuo darbu nevisuomet taip išeina, kaip žmogus norėtum. Tiesa, jo yra. Bet pusę gyvenimo praleidus be fizinio darbo, negali ištverti su tais, kurie muskulus mankštino nuo jaunystės. Arba kurie jauni. Nes tie, kurie jau tavo amžiaus, dažniausiai per keliasdešimt metų, yra įsigiję kokią specialybę, ir jie dirba jau žymiai lengviau. Fizinės jėgos jiems tiek vartoti nereikia.

Kas ką dirba? Aš praėjusiais metais (ar nebūsiu minėjęs?) perėjau per keturias dirbtuves. Vienur pasidarė nebepakenčiama – turėjau išeiti. Kitur – nepakeliama, nes pamačiau, kad ir iki graboriaus nebenueisiu. O darbai tie visoki – kriaučystė, kalvystė, sliesorystė. Kiti cukrų gamina. Ten daugiausia uždirba. Kiti skutamųjų peiliukų įmonėje (yra čia garsioji Gillete peiliukų dirbtuvė); dar kiti – kartono dėžučių ar kartoninių šaudmenų (kaip Gustaitis, kuris sakosi per pamainą padarąs visai divizijai išguldyti) dirbtuvėse ir t. t. Čia, Bostone, geriausiai uždirba siuvėjai ir siuvėjos. Ypač, kai gauna kariško darbo. Visokie buvę advokatai ir teisėjai eina į namų prekybos biznį. Kol dipukai apsipirko, biznis ėjo neblogai. Dabar kiek lėtėja. Mūsų valstijoje daktarai į savarankišką darbą neįsikabina, bet kitur jų vis gausėja: po praktikos išlaiko egzaminus ir atidaro savo kabinetus. Daktarams čia gyvenimas, nors jie ir nesavarankiškai, ligoninėse dirba. Inžinieriai dirba braižyklose, ir jiems gerai sekasi. Žinoma, kurie ima kombinuoti savarankiškai, tie tuoj įsigyja ir automobilius, ir namus. Dailininkai irgi negali skųstis. Antai, čia gyvenąs Steponavičius dirba garsioj prekybos bendrovėj, kur esą apie 70 dailininkų. Pradžioj gavo per 80 dol. į savaitę. Dabar nežinau, nes lietuviškoj visuomenėj jo visai nematyti. Ir apskritai tie, kuriems geriau finansiškai klojasi, iš lietuviškos visuomenės tirpsta. Pažinai dekoratorių Andriušį? Tas tai žmogus idealistas. Dirbo ligoninėj; reikėjo dekoracijų – piešė net darbą apleisdamas. Dėl kažko iš ligoninės turėjo išeiti, dabar dekoruoja tautininkų namus, kurie atrodys kaip pasakiška lietuviško stiliaus pilis kažkur fantazijos pasauly. Čikagoj Valeika lietuviškai išdekoravo vieną lietuvių bažnyčią. Janušas atremontavo Brooklyne vienuoliams pranciškonams namus. Osmolskis piešia kas pasitaiko, o daugiausia raštus medžiagoms – užuolaidoms, žiurstams, maudymosi kostiumams ir pan. Apie geriausiai mokantį gyvenimą paimti už ragų Jonyną, dailininką, neseniai atvykusį, dar nieko negirdėjau, išskyrus tai, kad jau sudarė komitetą kažkokiems rūmams, kurie kai kam nebus nepelningi.

Kaip mes? Visą sausį žmona irgi nedirba, nes, sumažėjus darbui, atleido. Bet Amerikoj kurį laiką gali ir nedirbdamas gyventi, nes moka vadinamą „securiti“ (apdraudos) mokestį, kurio dydis ir laikas priklauso nuo to, kiek tu per metus esi uždirbęs.

Jeigu būtų kas ypač įdomu, surašykit klausimais, atsakysiu.“

    Sunku pasakyti, ar J. Bagdonui labai palengvėjo, sulaukus tokių išsamių Bern. Brazdžionio atsakymų. Ko gero, dar labiau viskas susijaukė. Bogotoje šiaip ar taip ir jis, ir Viktorija turi  darbus, o kas lauktų Amerikoje, vienas Dievas težino. Tačiau J. Bagdonas visai netrokšta tokių darbų, kuriuos aprašė savo laiške Bern. Brazdžionis. Jis jau seniai svajoja turėti savo studiją, pulkelį mokinių, atsidėti kūrybai. Širdis sako, kad Amerikos krantas tam laimingesnis.

    Tik ne taip paprasta pasiryžti.

    A. Brazdžionienės padėka (1955, gruodžio 18) už labai gražią apyrankę, kuri „žavi mane ir visus, kurie tik ją pamato“ – paliudijimas, kad, be kita ko, J. Bagdonas Kolumbijoje kūrė dar ir keramikines apyrankes.

    O čia jau paskutinis J. Bagdono laiškas (1958, spalio 17) iš Bogotos:

    „Atrodo, kad praėjo gerokas šimtmetis, kai pasikeitėme laiškais. Modernaus pasaulio gyvenimo tempas, matyt, visiems atima daug laiko (...). Mėginu rašyti šį trumpą laiškutį, kuris gal bus paskutinis ar priešpaskutinis iš Bogotos. Ateinančio mėnesio viduryje , t. y. tarp 15-20 d. apleisime Kolumbiją ir vyksime į Šiaurės Ameriką. Pirmiausiai apsigyvensime Washingtone, kur peržiemosime, o vėliau matysime, kur galutinai apsigyvensime. Greičiausiai (tai) bus New Yorkas, nes ten turiu kai kurių konkrečių darbo galimybių. Vienu žodžiu, už vienos kitos savaitės padėsime kojas ant Jūsų amerikoniškos žemės su visais šalčių ir sniego malonumais ir nemalonumais. Atvyksime per Miami, kur pabūsime kokias 5-6 dienas, o iš ten autobusu iki Washingtono, ta pačia proga pamatysime truputį amerikoniško gamtovaizdžio. Bežiemodamas Washingtone galvoju suruošti kokią mažą parodėlę. Taip pat norėčiau pasiinformuoti pas p. Redaktorių, kaip yra su reprodukcijų reikalu Lietuvių dienose (1955-1972 metais Bern. Brazdžionis dirbo žurnalo „Lietuvių dienos“ redaktoriumi – L. P.-K.). Gal, pasinaudojant sena pažintimi, būtų galima parodyti vieną kitą naują Bagdono tapybos darbelį lietuviškai visuomenei? Dėl išlaidų nebūtų problemos. Sako, kad Bagdonas pasikeitė, - sumodernėjo, suabstraktėjo ar sudurnėjo, ar kitaip kaip pavadinti (išskirta mano – L. P.-K.). Tuo reikalu, jeigu būtų įmanoma, norėčiau gauti atsakymą dar į Bogotą. Šiaip visą laiką dabar pašvenčiame susipakavimui ir kitiems smulkiems kelionės reikalams. (...) Kai jau gyvensime Amerikoje, gal ateinančią vasarą apsilankysime ir Los Angeles. Mums būtų didelis malonumas po tiek daug metų gyvu žodžiu pasikalbėti su Jumis ir pamatyti Brazdžionių jaunimą.“

    Bogotoje liko nemažai J. Bagdono bičiulių. Artimiausi – Mockai, Didžiuliai. Net krikštasūnis liko. Ir ne bet koks, o būsimasis profesorius, Bogotos miesto meras ir net kandidatas į valstybės vadovus. Antanas Mockus (g. 1952 m. kovo 25 d.) – originalus, kaip reta, žmogus, galgi šį tą paveldėjęs ir iš savo krikštatėvio. O jo mama – Nijolė Šivickaitė-Mockienė, - J. Bagdono mokinė. Viena gabiausių mokinių. Kad tarp šių dviejų žmonių visada buvo daug draugiškų jausmų, akivaizdu ir iš N. Mockienės laiškų.

    Vienas pirmųjų buvusios mokinės ir kolegės laiškų gan dalykinis – Bogotoje liko nemažai J. Bagdono darbo įrankių, dažų ir kt. Pažadama pasaugoti, lukterti, bet neilgiau kaip kelis mėnesius. „Nežinia, gal kraustysimės, iki Jūs surasite, kas paimtų“. Čia ir paaiškinimas. Atrodo, gyvenimas Kolumbijoje, kurią neseniai paliko J. Bagdonas, iš tikro ne iš saldžiųjų: vyrui sumažino algą, todėl pati galvoja vakarais dar kur nors dirbti, nes „viskas brangsta ir išlaikyti buvusį gyvenimą jau reikia daug daugiau uždirbti nei anksčiau. (...) Valandas taip esu suskirsčius, kad nė minutės laisvo laiko neturiu“. O buvusios kompanjonės keramikos dirbinių pasaulyje laiško pabaiga – optimistinė: „Džiaugiuosi, kad Bagdonas pradėjo savistoviai dirbti! (išskirta mano – L. P.-K.).

    Kolumbijoje buvo džiaugiamasi J. Bagdono parodomis, apie kurias pranešdavo spauda, kūrybinėm naujienom. Štai viename iš laiškų (1980, liepos 28) N. Mockienė rašo: „Žiūrėjom knygą apie Bagdono kūrybą. Antanas labai sentimentalus, nubėgo į kitą kambarį nusišluostyti ašaras. (...) Daug galvoju apie Jus. Daug. Jeigu galite, atsiųskite diaposityvus (slaides) nors kelių kūrinių. Dar šiandien gyvenu paveiksluose, nors mačiau tik kelias minutes“.

    Pasipasakoja ir savo naujienas: „Nacionalinis universitetas pakvietė atidaryti parodą. (...) Siunčiu katalogą“. Ir dar: „Laukiu laiško ir tikėkite, kad beveik kasdien apsilankau pas Jus“.

    1980 m. gruodžio 27 d. rašytame laiške N. Mockienė pasakoja apie buvusią J. Bagdono mokinę Alicia Tafur, kuri kartu su seserimi Nieres „dabar smarkiai dirba keramikoj“ ir pagarsėjo Europoje bei Venesueloje. N. Mockienė pažada padaryti Bogotoje likusių dailininko tapybos darbų nuotraukas, prašo atsiųsti sąrašėlį, kur ir kokie paveikslai yra. Jai pačiai ypač įdomi J. Bagdono drobė „Paryžiuje“, kurios dabartinis savininkas Antanas Sinkėnas.

    Po 38 metų pertraukos Lietuvoje apsilankiusi N. Mockienė pasakoja J. Bagdonui trumpus įspūdžius, kurie užsibaigia liūdna gaida: „Buvau Vilniuje, Kaune, Anykščiuose. Tarpe tiek žmonių, tiek meno tegaliu pasakyti, kad keistą jausmą turėjau: rodos, ir medžiai, ir paukščiai kalbėjo, bet nežinau ką. Verkėme. Visi daug verkėm...“ (Ar ne tos eilutės paskatino J. Bagdoną, kad ir nestiprios sveikatos, vis dėlto ryžtis kelionei į Lietuvą?)

    O čia jau linksmesnis sakinys: „Susitikus su Antanu Sinkėnu ar Jonu Pikčilingiu paminime Jus – Jūsų niekas neužmiršo“. Ir apie save: „Dirbu abstrakčiose formose. Šiuo metu dalyvauju dvejose kolektyvinėse parodose (...), surengsiu individualinę. (...) Antanas daug rašo, daug konferencijų turi ir t. t. Yra aktyvus ir einasi jam gerai jo idealų pasaulyje“.

    Iš kalėdinio N. Mockienės atvirlaiškio (1984, gruodžio 17): „Mano gyvenimas bėga grynai darbe. Dalyvauju parodose ir t. t. Tai gal tik laiko praradimas, bet nėra kito kelio. Dirbu taip pat su cementu. Taip norėčiau užeiti pas Jus (išskirta mano – L. P.-K.), bet tai neįmanoma“.

    1986 m. kovo 29 d. laiške buvusi mokinė, prisiminusi, kad jo dėka „pradėjusi keramiką“, pasakoja, jog pastaraisiais metais daugiausia dirba „tik skulptūroje“, dažniausiai vartoja molį su patinom, taip pat cementą. Čia ir liūdni atodūsiai: „Sunkiai, sunkiai pakeliu Kolumbiją. (...) Man tenka toliau dirbti ir kovoti vienai, kolei sveikata neša. Kaip gaila, kad Jūs taip toli gyvenate“.

    Kolumbijoje J. Bagdono bičiulių, kad ir ne pačių artimiausių, ratui priklausė ir žymus grafikas, karikatūristas J. O. Penčyla, pažįstamas dar iš tarpukario laikų, sutiktas pokario Vokietijoje. Kolumbijoje jis apsistojo tais pačiais metais. Nors dirbo jie kitoje aplinkoje – J. O. Penčyla beveik visą pirmąjį dešimtmetį susijęs su Bogotos periodiniais leidiniais, - kaip iliustruotojas, karikatūristas – žinojo vienas kito kasdienybės ir kūrybinius reikalus. Šaržų karalium tituluotas trimis metais vyresnis kolega yra ir originalaus draugiško šaržo (žr. knygoje), skirto J. Bagdonui, autorius.

    Lietuvos Respublikos Generalinė konsulė Kolumbijoje Laima Didžiulienė (Laima Grigaliūnas de Didžiulis) taip prisiminė4 J. Bagdoną Bogotoje:

    - Taip, buvom geri pažįstami. Susitikdavom bažnyčioje, parodose ar kokiame tautiečių susirinkime.

    Artimiau prisimenu dailininką nuo tol, kai Nijolė Mockienė mokėsi pas jį. Paskui jie netoli Bogotos turėjo bendrą keramikos dirbtuvę, kuri labiau Mockienei priklausė.

    Mūsų kolonija buvo nedidelė. Pirmą bendrą parodą lietuviai menininkai surengė, berods, penkiasdešimt penktaisiais, joje dalyvavo ir J. Bagdonas bei N. Mockienė. Dalyvavo ir Juozo bičiulis J. O. Penčyla.

    J. Bagdono keramikos darbai buvo labai įspūdingi, turėjo didelį pasisekimą. Dailininkas turėjo ne tik ypatingą savo stilių, bet ir, bemaišydamas įvairias medžiagas, buvo suradęs savo paslaptį.

    L. Didžiulienė taip pat papasakojo, kad  jau šiais laikais ji padėjusi, ieškant J. Bagdono keramikos Bogotoje. Pavyzdžiui, vienas bendras pažįstamas – architektas Jonas Pikčilingis turėjo labai išvaizdžią J. Bagdono sukurtą vazą, tačiau ji nebuvo dailininko pasirašyta, t. y. buvo be signatūrų. Į pagalbą atėjo N. Mockienė, kuri sertifikavo kūrinį. Dabar tą vazą galima pamatyti M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune. Kaip vaza atsidūrė pas J. Pikčilingį? Bagdonų ir Pikčilingių šeimos draugavo, buvo pažįstamos dar iš Kauno laikų.

    Didžiuliai yra įsigiję kelis J. Bagdono paveikslus: vieną – realistinį („Žvejai“), sukurtą dar tarpukaryje, penkis – moderniosios tapybos darbus. Vienas iš jų atsidūrė jų bute Vilniuje, kiti tebėra jų namuose Bogotoje. Kai kurios abstrakcijos, anot L. Didžiulienės, jai visada patiko. Ir patinka.

    Kai J. Bagdonas persikėlė į Ameriką, jis buvo gerokai įsimaišęs į žydų aplinką. Žydai kažkodėl galvojo, kad ir J. Bagdonas žydas. Truputį atšalo, kai sužinojo, jog ne, prisiminė L. Didžiulienė iš šeimos bičiulio laiškų išgirstą smagesnį nutikimą.

    Susirašinėjo su J. Bagdonu, žinoma, vyresnioji Didžiulių karta. Išliko keletas Kazimi(e)ros Didžiulienės laiškų. Nieko juose ypatingo nėra, tačiau iš jų labai aišku, kad siejo tuos žmones labai artimi, bičiuliški santykiai. Jau vien kreipinys „Prieteliai buvę Bogotiškiai“ daug reiškia. O iš vieno laiško, rašyto 1973 m. sausio 1 d., akivaizdu, jog ir vieniems, ir kitiems visada labai rūpėjo ir rūpi lietuviški reikalai: „Prieš mėnesį atsiuntė man Peticijoms blankus užpildyti, t. y. surinkti parašų iki 800. Sunkiai einasi, bet jau daugiau kaip pusę turiu. (...) Labai įdomu sužinoti tikras žinias iš Lietuvos, dėkui, kad pasidalinai su manim. (...) Ar padės ką Peticijos? Bet reikia rėkti, o ne tylėti“.

    Artimu šeimos draugu Bogotoje buvo kunigas Vaclovas Vaičiūnas. Ir praėjus beveik dešimtmečiui nuo išsiskyrimo, vieni kitiems rašė dėmesio ir meilės kupinus laiškus. Tiesa, atsakymus kunigui rašė dažniausiai Viktorija Bagdonienė, tačiau dėl šito keblumų nekildavo – kunigas žinojo, kuo užimtas jo bičiulis Juozas, be to, visada būdavo užrašomi ir dailininko kunigui perduodami žodžiai.

    Kelios ištraukos iš 1967 metų pabaigoje V. Vaičiūno rašytų laiškų. „Kaip sekasi, Juozeli? – klausia lapkričio 23-ąją užrašytame. – Ponia sakė, kad visas mene esi paskendęs (jei ne molyje!) ir pilnas kūrybiškos dvasios (taigi pasigėręs dieviško šnapso!). Girdėjau, kad labai paleistuvingą deivę lipini...“ O čia – eilutės iš gruodžio 19-ąją rašyto opuso: „Tai kai išsiskyrėm, tai ir išsiskyrėm! Tik malonūs prisiminimai beliko iš mūsų mielos draugystės ir intymių baliukų!.. O vienas iš tos mūsų „ketvertukės“ jau ir iškeliavo į geresnį pasaulį – turiu galvoj a. a. Kazimierą. O aš dabar jo vietą esu užėmęs – kokia gyvenimo ironija. Kai jis mirė, tai klebonas mane parsikvietė iš „Llanų“ – kur turėjau savo nuosavą koplyčią ir namelį pasistatęs. Ir geras buvo gyvenimas. Na ir dabar nesiskundžiu, tik kad jau senatvė. (...) Apie Juozą tai nors iš spaudos šį tą sužinau: transformacija, žanro pakeitimas ir t. t. O aš Tavo, Juozeli, „Dievdirbį“ ir švabišką vaizdelį – kurs dabar klebonijoj kabo – be galo branginu: seniui – senas menas (išskirta mano – L. P.-K.)“.

    Ir prabėgus dar metams (1969, sausio 30), J. Bagdono bičiulis rašė: „Mano Mieli ir niekad neužmirštami Prieteliai, buvo tikra sielos šventė, kai gavau Jūsų laišką. (...) Viena yra tikra, tai malonūs prisiminimai kartu praleistų dienų. (...) Kai važiuoju per Carrera 17, tai net sustabdau auto ir žiopsau į tą namelį, kur tiek buvo kalbėta, mylėta. (...) Ačiū ir už šv. Mišių stipendijas, įduotas per Stasę, Aldutę ir pasiųstas laiške“.

    Lietuvą kol kas pasiekė tik keliolika J. Bagdono sukurtos keramikos pavyzdžių. Iš jų nesunku suvokti, kad dailininkas Lotynų Amerikoje kūrė, anot dailėtyrininkės dr. Ingridos Korsakaitės5, išraiškingą keramiką. Belieka apgailestauti, jog tolimojoje Kolumbijoje asmeninėse kolekcijose išlikę darbai ilgainiui nebeprimins jų autoriaus.

    Vieno susitikimo metu J. Bagdonas šių eilučių autoriui yra užsiminęs, kad bandysiąs prašyti savo krikštasūnio A. Mockaus, jog šis padėtų ieškant keramikos kūrinių. Jam norėjosi, kad nors nedidelė dalis tos kūrybos pavyzdžių iš privačių rankų persikeltų į muziejų. Pasakojo, kad 1995 ar 1996 metais A. Mockus buvo pas jį užsukęs, pasiguodė, jog prireikė nemažų pastangų, kol suradęs New Yorke. Gražiai pabendravę, prisiminę bendrus pažįstamus.

    J. Bagdonas buvo labai geros nuomonės apie savo krikštasūnį. Prisimindamas jo vaikystę ir jaunystę, pasakojo, jog Antanas buvo neeilinių gabumų, todėl ir studijavo ne tik Kolumbijoje, bet ir Prancūzijoje, o paskui tapo jauniausiu Kolumbijos valstybinio universiteto rektoriumi. Visada išsiskyręs originalumu. Tai, kad į universitetą važinėjo dviračiu, nors ir turėjo puikų automobilį, taip pat kai ką pasako. O svarbiausia, anot dailininko, kad Antanas, baigęs prancūzų mokyklą ir studijas užsienyje, gerai kalba lietuviškai, pasirašo savo pavardę taipogi lietuviškai.

    Paskutiniais gyvenimo metais dailininką globojusi G. Bagdonaitė-Rimkevičienė apie A. Mockų nėra tokios geros nuomonės. Per radiją išgirdusi, kad Bogotos meras vieši Palangoje, nutarė jam paskambinti, pakviesti atvažiuoti, juk Plungė visai netoli. Ne, jo telefono numerio nežinojo, bandė susisiekti per tuos, kurie organizavo susitikimą su garsiuoju tautiečiu. Pranešim, sakė, pasakysim, tačiau ar nepranešė, kad skambino, ar nenorėjo kiek pasukti į šoną, - taip ir neaplankė svečias į Lietuvą sugrįžusio savo krikštatėvio.

    Neaplankė, deja, savo mokytojo ir krikštasūnio motina, nors Vilniuje ir netrumpai viešėjo.

 

IV. ARČIAU TAUTIEČIŲ, ARBA JUDRIAUSIAS IŠEIVIJOS MENININKAS

 

Po dešimties Kolumbijoje praleistų metų J. Bagdonas ryžosi glaustis arčiau tautiečių ir pirmąja stotimi pasirinko Washingtoną.

    Kodėl Washingtoną ir kaip sekėsi dar sykį pakeisti valstybę?

    Čia didžiausi nuopelnai priklauso seniems Bagdonų bičiuliams Tyliams, gyvenusiems tame didmiestyje. Konstantinas Tylius su žmona ir dukterimi pasirūpino reikalingomis garantijomis, banko sąskaitų ištraukomis, padėjo įveikiant kitus formalumus. Apie tai liudija jų 1958 m. kovo 29 d. rašytas laiškas bei balandžio 22-osios Bagdonų atsakymas. Bene labiausiai įsidėmėtini šie Tylių žodžiai: „Labai patiko Jūsų paskutinis laiškas, kuriame matosi tvirtas nusistatymas išvažiuoti ir pasitikėjimas savimi. Už tai reikia Jus labai pagirti. (...) Viskas bus gerai – nepražūsite. (...) Mes visi trys, kiek leis mūsų pajėgumas, Jums (...) padėsime, nes ir mums bus daug smagiau čia gyventi, jeigu ir iš artimų draugų kas nors bus arti mūsų“.

    Washingtone J. Bagdonas pradėjo nuo dailės studijos, kurioje daugiausia reikalų turėjo su keramika, skulptūra. Patirtis, įgyta Kolumbijoje, pasitarnavo ir čia, – ji netruko pritraukti jaunų žmonių, norinčių įgyti skulptūros bei keramikos kūrėjų įgūdžių.

    O pats J. Bagdonas vis dažniau stojo prieš molbertą. Naująjį dailininko butą 2200 32nd Place S. E., Washington 20 D. C. sudarė trys kambariai, kurių erdvę greit užpildė įvairaus dydžio paveikslai. Kas pažinojo J. Bagdoną, žinojo, kad toje aplinkoje – tarp kuriamų paveikslų, molio ir cemento skulptūrų, škicų, dažų, teptukų, darbo įnagių, įvairių nuolaužų jis jautėsi lyg žuvis vandenyje. Be to, jam niekada netrukdė šalia esantys – nei mokiniai, nei koks žingeidus svečias.

    Tiesa, prireikė maždaug pusantrų metų, kol 3144 M. Street Northwest Washington 7, D. b.. įkūrė savąją moderniojo meno galeriją, skirtą parodoms ruošti.

    Kad toji galerija išties buvo verta dėmesio, nesunku spręsti iš publikacijų tuometinėje amerikiečių spaudoje, į kurią patekti lietuviams menininkams ne taip paprasta. Ir aprašė šį įvykį ne bet kas, o didžiausi tenykščiai laikraščiai – „Washington Post“ (1960, liepos 31) ir „The Sunday Star“ (1960, rugpjūčio 7). Pirmasis jų J. Bagdonui paskyrė net tris skiltis, be to, straipsnis iliustruotas pora nuotraukų iš meno galerijos „A. B. A. International Gallery of Modern Art“ (toks jos oficialus vardas), užimančios maždaug 1200 pėdų plotą. Antrasis didysis Washingtono dienraštis savo publikaciją paskyrė ne tik J. Bagdonui ir jo galerijos atidarymui, bet ir pirmosios parodos, kurią ten surengė keturi Washingtono dailininkai – Johanne Bray, Cornelius Griffin, Raguheidur Jonsdott ir Helen Joseph, - aprašymui.

    J. Bagdono meno galerija – didelė salė ir foje – įkurta toje JAV sostinės dalyje, kuri vadinama Georgetown ir kurioje yra ir daugiau panašių galerijų. Pirmąją parodą, kurioje porą savaičių rodyti 35 kūriniai, gausiai lankė žiūrovai, o dienraščių „Washington Post“ ir „The Sunday Star“ meno kritikai gerai įvertino.

    Studija, butas, galerija. Mokiniai, kūryba, parodų rengimas. Tokia J. Bagdono kasdienybė, susikurta atvykus į Ameriką. Nors ir tenykštėje studijoje skulptūrai dar vis nebuvo abejingas ir tuo buvo galima įsitikinti matant naujus darbus – didžiulę moters figūrą bei įvairaus dydžio abstrakcijas – J. Bagdonas dabar kur kas daugiau laiko skirdavo savo tapybos darbams. Ir tapė su dideliu užsidegimu, tarsi norėdamas susigrąžinti laiką, kuris praėjo kuriant realistinius darbus. O vienas artimiausių tikslų buvo surengti čia, Washingtone, pirmąją savo tapybos parodą.

    Kad jis jau toli gražu ne tas pats J. Bagdonas, kurį kolegos ar bičiuliai pažinojo Lietuvoje, žinojo dar ne visi. Tačiau garsas apie dėmesį moderniajai keramikai Kolumbijoje buvo jau ganėtinai skardus. O artimiausieji laukė, ką pademonstruos dar nepažįstamas J. Bagdonas-tapytojas, tas, kuris viena ar kita proga vis prabyla apie abstraktaus meno formą, apie tai, kad perėjimas į ją yra logiška kūrybinės evoliucijos išdava.

    O kad galima tikėtis didelių naujienų, buvo akivaizdu ir atidarius eksperimentinio pobūdžio meno galeriją. Ta proga J. Bagdonas aiškino norįs prisidėti prie Washingtono meno judėjimo, galerijoje ruošti parodas ne tik pagarsėjusiems, bet ir gabiems jauniems dailininkams, ir ne tik amerikiečiams. „Bus stengiamasi supažindinti sostinės visuomenę ir su kitų kraštų meno darbais“6, - sakė J. Bagdonas, tuo pačiu pastebėdamas, jog ir lietuviai dailininkai galės pasinaudoti šia galerija, rengdami individualias parodas ar dalyvaudami grupinėse.

    Tokia buvo meno galerijos Washingtone pradžia, suteikusi J. Bagdonui nemažai vilčių. Po pirmosios sekė paroda, kurią sudarė Lotynų Amerikos ir New Yorko dailininkų darbai. O paskui pasipylė laiškai iš Chicagos, Clevelando, San Francisco ir kitų miestų. Galerija netruko užimti savo vietą Amerikos meno gyvenime, susilaukė dailės kritikų dėmesio, meno kolumnistų pripažinimo.

 

* 

 

    1960 m. vasario 1 d. J. Bagdonui parašė Amerikos lietuvių dailininkų sąjungos vadovas Vladas Vaitiekūnas. Iš kolegos J. Pautieniaus sužinojęs, kad J. Bagdonas domisi sąjunga ir norėtų bendradarbiauti, pakvietė įsijungti į jų eiles.

    Be atsiųstos anketos čia ir konkretus pasiūlymas dalyvauti apžvalginėje narių parodoje kovo 5-12 dienomis Chicagoje, Jaunimo centro salėje. Salėje, kuri garsėja originaliomis, gausiai lankomomis parodomis.

    J. Bagdonas išsiuntė parodai skirtus septynis kūrinius. Ar dalyvavo joje jau kaip Amerikos lietuvių dailininkų sąjungos narys? Sunkoka atsakyti, nes, praėjus keturiolikai metų, jis vėl... buvo kviečiamas stoti į sąjungą. Tuomet jam laišką parašė New Yorko Lietuvių dailininkų sąjungos pirmininkas Vytautas Kazimieras Jonynas. „Gal apsigalvojai ir nepasipuikavosi įstoti į Sąjungą?“ – klausia kolega, atsiųsdamas ir kvietimą atvykti į susirinkimą.

    Ką tai galėtų reikšti? Nors J. Bagdonas buvo gan visuomeniškas žmogus, jam, regis, kažkas nepatiko ir todėl bevelijo likti nepriklausomu? Tačiau išliko ir kitas faktas: baigiantis XX amžiui, J. Bagdonas kelerius metus, iki pat sugrįžimo į Lietuvą vadovavo New Yorko Lietuvių dailininkų sąjungai.

 

*

 

    J. Bagdono spalvų ir linijų pasaulis susilaukė nemažo amerikiečių dėmesio. Jo naująsias kompozicijas aptarinėjo laikraščiai ir žurnalai, kolegos ir bičiuliai, ir, žinoma, visai nepažįstami meno mylėtojai. Derėtų pridėti: abstrakčiojo meno, kurį visokeriopai stengėsi puoselėti dailininkas.

    1961 m. rugpjūtyje J. Bagdono meno paroda surengta Philadelphijoje. Lietuvių banko – Liberty Federal Savings and Loan Association – patalpose ją padėjo parengti JAV Lietuvių bendruomenės Philadelphijos apylinkė. Čia rodyta 30 darbų. Parodą pristatydamas tos apylinkės pirmininkas Jonas A. Stikliorius supažindino susirinkusius su J. Bagdono biografija ir darbais. „Daugumai parodos lankytojų J. Bagdono kūryba paliko gilų įspūdį. (...) Savo originalumu ir kūrybiniu gaivališkumu (...) maloniai nuteikė“, - pažymėjo „Dirva“7. Tiesa, banko patalpos nelabai buvo pritaikytos didžiausių formatų drobėms. O dalis lankytojų reiškė nusivylimą, nes nepamatė „mums įprasto gamtos ar aplinkumos pavaizdavimo“.

    Vienoje pirmųjų Amerikoje surengtų parodų apsilankė ir poetas Kazys Bradūnas. Žinomo kūrėjo įspūdis labai svarbus. „Kai vaikščioji po dailininko Juozo Bagdono tapybos parodą, - rašė K. Bradūnas8, - tave apima kažkokia brandi ir melancholiška besibaigiančios vasaros nuotaika. Nuotaika ne amerikietiškos vasaros, bet lietuviškos – maždaug taip apie Žolinę, kada formas sprogdinanti spalvinė pavasario augimo aistra jau seniai pasibaigusi, o liepsnojančio rudens finalas dar neprasidėjęs. Tada tirštoje sodų žalumoje pasirodo rami prinokusių, geltonų obuolių spalva, tada sunkūs vasarojų plotai kaitaliojasi su pievų atolu ir dobilienomis, o dangaus spalva pradeda įgauti rudenio mėlynumą. Jau nebėra chaotiško spalvų susimaišymo, audringo judesio, eksplozijos. Visur matai vitražišką spalvų atsiribojimą, mąstančią tylą, ramybę“.

    Į ką dar atkreiptas dėmesys, gilinantis į naujausių J. Bagdono darbų nuotaikas? Į įvairiai sukomponuotų, prigesintų spalvų statiką, lyg vitražą pavakario saulėje. Į geltonomis linijomis į mūsų ir ne mūsų žemės formas besiliejančią kosminę šviesą. Į įspūdingus efektus, atsiradusius dažus sumaišius su smėliu ar žeme. Į ramų, tvirtą spalvų pulsavimą, plaukiantį dažniausiai nežemiškose formose. Tos naujos dimensijos kelia labai aiškų klausimą: ar būtų racionalu tapyti kitaip? Dabar, kai žmogus išsiveržė į kosmosą, kai Žemė, astronautų liudijimu, yra ne kas kita, o  įvairių spalvų fantazija?

    „Abstrakcija šiandieninėj tapyboj ne vieno vis dar traktuojama kaip ekstravagantiškumas, kai tuo tarpu viso kosmoso abstrakciją jau suvokė ir prieš 50 metų „Rexo“ paveiksle nutapė mūsasis M. K. Čiurlionis. Abstrakcijos paneigimas tam tikra prasme yra priekaištas pačiam Tvėrėjui, kodėl Jis visatos nesukūrė kokioj nors mūsų kasdienybei įprastinėje formoje, sakysim, pagal gotikinės bažnyčios planą ir kontūrus“, - pasidžiaugęs dailininko kūrybos gajumu, poetas tariasi parodos dėka pasijutęs šios epochos žmogumi.

    Įsidėmėtini paties dailininko pasakyti žodžiai: „Šių dienų menas – abstraktusis menas. Ir nėra jokios kitos krypties, apie kurią būtų verta kalbėti. Be abejo, kad ir abstrakti kūryba turi savo stilius, savo išraišką, pareinančią nuo kūrėjo talento ir individualybės. Išmanančiam jis nėra vienodas, kaip nevienodi ir realiojo meno stiliai, nors ir tame pačiame laikotarpy gyvenusių ir kūrusių dailininkų. Kaip lengva atskirti Rubensą nuo Rembrandto ar mūsų Varną nuo Žmuidzinavičiaus, taip nesumaišysime nė modernistų Picasso su Matissu ar Klee su Pollocku“9.

    Šie žodžiai ištarti po naujų darbų parodų Washingtone (1962 m. kovo 3-15 d.), Baltimorėje, Philadelphijoje ir Los Angeles lietuvių kolonijoje (1962 m. kovo 24-25 d.). Spauda, kritikai J. Bagdono kūrybines pastangas vėl įvertino kaip reikšmingus ieškojimus. Daug šilto, įstabaus dėmesio kompozicijų originalumui, stipriai išreikštai laiko dvasiai, koloritui. Atkreiptas dėmesys, kad J. Bagdonas į žmogų ir Žemę žiūri tarsi astronautas iš neturinčios pabaigos erdvės, kuri pilna įvairiomis spalvomis atsiveriančių paslapčių, kad tarp įvairių spalvų susibūrimų žiūrovas jaučiasi tarsi užburtas, yra priverstas stebėtis, spėlioti, suvokti.

 

*

 

    Parodą Los Angeles padėjo surengti senas dailininko bičiulis Bern. Brazdžionis ir jo redaguojamos „Lietuvių dienos“. Iki jos atidarymo kovo 24-ąją susirašinėta, keistasi pageidavimais, pasiūlymais, nuomonėm.

    Ir atidarant parodą svarbiausią žodį rengėjų vardu tarė, o paskui energingai vadovavo parodai Bern. Brazdžionis. Žinoma, kalbėjo ir pats dailininkas.

    Prieš atvykdamas čia, į šv. Kazimiero parapijos salę, J. Bagdonas jau buvo laukiamas, nes po surengtų individualių parodų keliuose JAV didmiesčiuose spauda pažėrė nemažai pagiriamųjų žodžių. Nors tarp jų buvo ir vienas kitas apie ne visiems suprantamas dailininko idėjas, tačiau ir tokius klaustukus lydėjo patikinimai, jog „daugumas J. Bagdono kūrinių suteikia pasigėrėjimo kiekvienam“10. Pažymėta ir tai, kad tos parodos „parodė dailininką kaip įdomų modernistą, visiškai atmetusį realizmą, savo kūrybiniam pašaukimui pasiėmusį abstraktinio ar semi-abstraktinio pasaulio drobes“. Tam tikra prasme paruošiant žiūrovą nepamirštama pridėti, jog „jo abstraktuose nėra nesuprantamų ir gąsdinančių keistenybių. Spalvų deriniai švelnūs. Pavyzdžiui, viename paveiksle malonus derinys geltonų, pilkų, smėliniai rusvų, raudonų puslankių ir netaisyklingų kvadratų. Toliau – įdomūs vertikalinių storų linijų juodumai, melsvumai ir oranžiniai brūkšniai. Yra skridimą vaizduojančių figūrų, linijomis įstatytų, tarytum erdvėje. Paprastam žiūrovui sunku pasakyti, ką dailininkas išgyveno ir ką įsivaizdavo savo paveiksluose, bet gali pajusti kažkokią harmoniją ir paslėptą prasmę“.

    Kad paroda  Los Angeles turėjo pasisekimą, akivaizdu ir iš to, jog jau per pirmąją valandą buvo nupirkti 6, o per visą parodą – 16 paveikslų (iš viso buvo atvežti 45 aliejumi ir pastele sukurti paveikslai). Atidarymo dieną parodą aplankė Lietuvos konsulas dr. J. Bielskis, dr. P. V. Raulinaitis (kuris buvo ir tarp pirmųjų abstraktinių kūrinių pirkimo pionierių), tenykščiai rašytojai, visuomenės veikėjai.

    Parodoje pasidžiaugta pastelių spalvomis – įdomiomis, neretai labai originaliomis, nepakartojamomis, suvedamomis į konfliktinių spalvų kontrastus, tuo sukeliant dramatiškumą temoje. Pastebėta, jog aliejinė tapyba kiek griežtesnė – paryškintais kontūrais, tvirtų linijų, neliko be dėmesio ir vis pasikartojanti kūriniuose dailininko pamėgta septyniukės kreivė.

    Beje, parodoje pasigesta J. Bagdono skulptūrų. Išreikšta nuomonė, jog „paveikslai teikia nuovoką, kad skulptūros (...) turi tuos pat esminius bruožus, kaip tapyba. Jeigu Bakio skulptūra, kaip Dargio tapyba, mus žavi savo grįžimu iš abstrakto į kubistiniai interpretuotą ir labai individualų realizmą, Bagdono tapybos darbai kalba kaip tik atvirkščiai. Iš realaus pasaulio jis kartais nevengia paimti idėją ir tą idėją panarinti abstrakto spalvotų plokštumų, susikertančių linijų ir spalvų žaismo erdvėn“11. Ir dar: „Bagdono semi-abstraktai žavi savo nuosaikiu balansu, rūpestinga pastanga apvaldyti temą, spalvas, formų derinį ir suteikti paveikslui stiprią apeliaciją į žiūrovo estetinį džiaugsmą“. Gan taikli išvada: „vis labiau aiškėja tos realybės abstrakcija abstrakcijos naudai“.

    Vieną J. Bagdono paveikslą nupirko tenykštis Kultūros klubas, kuris, autoriui sutikus, artimiausioje savo sueigoje jį pažadėjo „leisti loterijon“.

    Losangelėnams tai buvo jau trečioji modernisto dailės paroda – po A. Rūkštelės ir J. Pautieniaus. Pastarosios taipogi sulaukė nemenko pasisekimo. Tačiau J. Bagdonu – jau tikru abstraktu – susidomėta labiausiai, jo kūriniai atidžiai studijuoti, plačiai aptarinėti.

 

*

 

    Daug dirbantis dailininkas septintojo dešimtmečio pradžioje nemažiau išgarsėjo ir kaip bene daugiausia individualių parodų surengęs dailininkas. Dėl šito „Draugas“12 J. Bagdoną net pavadino judriausiu tremties menininku.

    1962 m. liepą J. Bagdonas pasiekė net Kanadą. Paroda Toronte truko nuo liepos 26 iki rugpjūčio 4 dienos.

    Toronto muzikos salėje rodyta 30 paveikslų, didžioji jų dalis – tik ką sukurti. Atidarant parodą Amerikos lietuvių dailininkų sąjungos vardu kalbėjo J. Pautienius. Jis atkreipė čia susirinkusių arti šimto rinktinių svečių dėmesį, kad J. Bagdonas „su savo kūryba nestovi vietoje, o eina kartu su gyvenimu, jis eina nesvyruodamas moderniojo meno keliu“. Anot kolegos, J. Bagdono darbuose – savitas koloritas, originalios kompozicijos, ir tai patvirtina, kad šis kūrėjas yra brandus, jaunos sielos ir daug žadantis.

    Pristatant naujuosius dailininko darbus, kalbėjo ir Lietuvos konsulas dr. J. Žmuidzinas. Jis pabrėžė, kad yra dar viena tokios šventės pusė – patvirtinimas, jog dailininkai, savo kūriniais prisidėdami prie kultūrinio lietuvių tautos triumfo, yra įsijungę į šventą karą dėl Lietuvos laisvės.

    Šalia J. Bagdono, kaip ryškaus abstraktaus meno atstovo, minėtos ir dar kelios lietuvių tapytojų pavardės – A. Dargio, K. Žoromskio, K. Zapkaus, A. Vaikšnoros.

 

*

 

    Prieš atidarant parodą Bostone, tenykščiame laikraštyje „Keleivis“13 išspausdintos J. Bagdono mintys apie abstraktųjį meną. Kodėl tokios publikacijos prireikė, paaiškėja iš „Darbininke“14 skelbiamos trumpos informacijos apie būsimą parodą Bostono lietuvių kultūros klubo tautininkų namuose: „Dail. Juozas Bagdonas, kurio kūrinių parodos jau apkeliavo Los Angeles, Clevelandą, Toronto, Hamiltoną ir kitas kolonijas, rugpjūčio 31 d. 8 val. vak. pasirodys ir Bostono visuomenei. (...) Apie modernųjį meną kalbės dail. Viktoras Vizgirda. Parodos laukiama su dideliu susidomėjimu, nes abstraktaus meno klausimu bostoniškiai, kaip ir kitur, gerokai nesutaria. J. Bagdonas sako, kad jo kūrinių tikslas – nauju būdu išsakyti sudėtingąjį žmogaus vidaus pasaulį. Į buvusias kituose miestuose J. Bagdono parodas atsilankydavo gana daug žmonių, ypač jaunimo“.

    „Bet kurio laikotarpio menas, kaip ir patsai žmogus, yra ilgo vystymosi rezultatas ir regima savo meto dvasios apraiška, - paprašytas plačiau pareikšti savo pažiūras į modernųjį meną, dėl kurio parodų lankytojų nuomonės kartais suskyla ir išvirsta net aštriais ginčais, dėstė dailininkas. – Mene mes turime klasiką, renesansą, gotiką ir eilę kitų vardų. Šiandien gyvenamą laikotarpį mes vadiname moderniąja epocha, nors gal kiekvieno laikotarpio žmogui jo kūryba tada atrodė moderni, vadinasi – nauja. Reikia manyti, kad mūsų dienas kultūros istorija ateity gal pavadins 20-jo amžiaus epocha, o gal, norėčiau tikėti, - abstraktine epocha. Abstraktinė – kaip aukščiausia žmogaus kūrybinės dvasios išsivystymo epocha. Bent taip būtų galima norėti ir tikėti. Kaip ir pereitų epochų, taip ir šio laikotarpio meno kūryba yra šių dienų žmogaus vidaus veidrodis. Žmogaus, kuris stabtelėjo ir giliai susimąstė, kuris išgyvena savyje aštrų gėrio ir blogio konfliktą, kuris turi apsispręsti, ar už materialinę gerovę ir patogumus, vedančius į sunykimo galimybes, ar už dvasinį pasaulį, už grožį, gėrį, kilniosios prigimties dalies pergalę. Tokiam pat konflikte ir jo menas, konflikte su savim ir jį kuriančiu žmogum. Prieš jį kyla problema, ar grįžti prie žmogaus fizinės struktūros, jo aplinkos ir norų lėkšto vaizdavimo ir saldaus pataikavimo, ar teptuku, žodžiu ir muzikos garsais gręžtis į jo dvasinį vidų, į jo pasąmonės gilybę, kaip į jūros dugną, pilną naujos ir nematytos gyvybės. Betgi nėra tokių daiktų ar apčiuopianmų objektų, kuriais pilnai būtų galima pavaizduoti žmogaus dvasinius išgyvenimus. Abstraktinis menas tai siekia padaryti savomis priemonėmis, siekia prie žmogaus dvasinio ir esminio branduolio priartėti labiau ir giliau, jį savu būdu išryškinti ir parodyti. Taigi, atmesti abstraktinį meną yra lygu paneigti esminę žmogaus dalį, paliekant tik jo kevalą. Iš abstraktinio meno tyčiotis – tai nesuvokiant tyčiotis iš paties savęs. Moderniojo meno kūrėjai išėjo ne žmogaus neigti, bet kovoti bent jau dėl pusiausvyros tarp fizinio ir dvasinio žmogaus. Ta kova, galima sakyti, dar tik prasidėjo. Kaip kiekviename kovos lauke, taip ir šiame yra įvairios vertės ir pajėgumo kovotojų. Tik laikas įvertins kiekvieno indėlį ir jo dydį, ir kovai pasibaigus kiekvienas stovės eilėje pagal savo nuopelnus (išsikrta mano – L. P.-K.)“.

    J. Bagdono pasiteiravus, kaip į modernųjį meną reaguoja lietuviškoji visuomenė, dailininkas pažymėjo, jog labai įvairiai. O nuoširdžiausiai abstraktinę kūrybą sutinka jauni žmonės, kurių dauguma gerai išsimokslinę, subrendę, plataus akiračio. Jei jie ko ir nesupranta, stengiasi suprasti ir skeptišku rankos mostelėjimu niekada neatmeta to, ko dar nepažįsta. Anot J. Bagdono, jaunimas yra tvirta garantija, kad pavyks išbristi iš kultūrinio gyvenimo lėkštumo, kad menininkai dar sukurs darbų ne vakarykščiai, o rytojaus dienai.

    Nors ne viena proga laikraštininkai yra pažymėję, kad J. Bagdonas daugiau linkęs kalbėti teptuku ir dažais, ši publikacija patvirtina, kad dailininko būta ir nemenko dailės meno teoretiko. Kaip menotyrininkas J. Bagdonas yra taikliai, originaliai apibūdinęs ne vieną kolegų parodą, tie jo tekstai buvo ne tik laukiami, jų ir kiek prisibijota, nes žemaitiškas charakteris neleido savo nuomonės vynioti į vatą.

    Na, o kokie vertinimai užfiksuoti apie pačią parodą?

    „Draugo“15 teigimu, J. Bagdono paroda „tikrai skiriasi nuo kitų, anksčiau šiuose (...) namuose buvusių parodų“. Kadangi „eiliniam žiūrovui ir apie meną turinčiam menkesnį supratimą (...) yra gal tik trys paveikslai, kuriuose gali matyti ir įsivaizduoti“, labai pravertė dailininko V. Vizgirdos tartas žodis apie meną, jo sroves. Anot kalbėtojo, modernųjį meną bene geriausiai supranta vaikai, turintys dar nesugadintą vaizduotę. „Abstraktus menas yra dailininko sielos gyvenimas, atsiradęs drobėje“, - akcentavo V. Vizgirda.

    Platesnį pasakojimą apie J. Bagdono kūrinių parodą Bostone išspausdino „Dirva“16, jo autorius – poetas Stasys Santvaras. Čia, be kita ko, paminėta, kad prie parodos surengimo ypač daug prisidėjo poetas Antanas Gustaitis. Dailininkas ir viešėjo Gustaičių pastogėj, kol buvo rengiama toji paroda. Kadangi šios knygos autoriui taipogi teko lankytis tuose svetinguose namuose vandenyno pakrantėje, turėčiau pridėti, jog juos skiria bendra siena su S. Santvaro namais. Taigi buvo graži proga pabendrauti trims seniems bičiuliams. Pasidžiaugęs, kad jau parodos atidarymo metu Bostono lietuviai nupirko dešimt drobių, S. Santvaras pastebi: „Man asmeniškai būtų šilčiau, jei dail. J. Bagdonas būtų mažiau tarptautinis, o daugiau savas, tautinis. Tačiau, būdamas varsų muzikas, ir abstraktinės dailės mene jis dar gali daug ką pasakyti ir giliai save išreikšti. Jo darbuose apstu nūdienio žmogaus sielos problemų, netgi su sėkmingu bandymu apčiuopti erdvės problemą, kurią mes dabar bandom perskrosti.

    Bagdono kūriniai vienam gali patikti, kitam visai nepatikti, bet kaip žemaičiui leiskim jam tikėti seną žemaičių tiesą: „Ne tas gražu, kas raudona, o tas gražu, kas kam patinka (išskirta mano – L. P.-K.)“.   

 

*

 

    1963 m. kovo 1 d. iš Lietuvos pasiuntinybės Washingtone atsiųstas raštas liudija apie dar vieną J. Bagdono talentą. Jį pasirašęs Juozas Kajackas dėkoja už sutikimą atnaujinti Petro Kalpoko (1880-1945) paveikslą „Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1918 metais“ ir „už taip gražiai ir greit atliktą darbą“. Priedas – šimto dolerių čekis.

    Šis naujam gyvenimui prikeltas kūrinys – plačiai žinomas, vertingas, dar vadinamas „Signatarų“ vardu. O JAV jis atsidūrė 1939 metais, kai New Yorke buvo surengta Lietuvai skirta paroda. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, parodos eksponatus teko palikti už Atlanto. Buvo laikas, kai jie be priežiūros mėtėsi kažkokioje daržinėje. Visa laimė, kad JAV lietuvių iniciatyva tie vertingi eksponatai buvo perduoti Amerikos lietuvių kultūros centrui (ALKUI), įsikūrusiam Putname. Šios knygos autorius, ten pabuvojęs 1989 metais, turėjo progą įsitikinti, kokių vertingų kūrinių Lietuva būtų netekusi.

    O J. Bagdono atnaujinta istorinė P. Kalpoko drobė „Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1918 metais“ iš Lietuvos ambasados Washingtone po 68 metų sugrįžo į tėvynę. Šis visapusiškai (taip pat ir išmatavimais – 2,70x3,75 m) įspūdingas darbas nuo 2007 metų pradžios eksponuojamas Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose Vilniuje.

 

*

 

    Tęsiantis J. Bagdono „žygiui“ per Ameriką, parodos įvyko ir kituose didmiesčiuose. O 1963 m. vasario 15 d. Philadelphijoje, Penn Art Center Galleries dviejose didelėse salėse atidaryta paroda išsiskyrė iš kitų pirmiausia tuo, kad ja ypač domėjosi modernaus meno gerbėjai amerikiečiai. Ne, mūsų tautiečiai jos taip pat neignoravo, tačiau susidomėjimas lietuvio dailininko kūryba buvo visuotinis ir išskirtinis.

    Parodoje apsilankęs „Draugo“ korespondentas17 uždavė jos autoriui keletą klausimų, visų pirma susijusių su avangardiniu menu. „Meną reikia jausti (...), o ne ieškoti matematiškos logikos. Juk mūsų garbingo abstraktaus meno pradininko M. K. Čiurlionio daug kas anuomet irgi nesuprato“, - aiškino J. Bagdonas. Ramiai galvodamas, kad „dvasinė tikrovė yra suvokimo, o ne įrodymo dalykas“, šios publikacijos autorius Juozas Bubelis įsigijo vieną iš naujausių dailininko darbų.

    Beje, tąkart Philadelphijoje surengta J. Bagdono paroda – jau antroji. Ir per ganėtinai trumpą laiką. Tai taip pat šį tą sako.

 

*

 

    Išskirtine derėtų vadinti ir parodą, surengtą 1963 m. kovo 10-17 d. Chicagoje. Pirmiausia todėl, kad čia buvo proga pamatyti ne tik tapybos, bet ir modernios skulptūros darbus.

    Pasaulio lietuvių centre – M. K. Čiurlionio galerijoje tapytojas ir skulptorius J. Bagdonas su savo kūryba supažindino pirmąjį kartą. Linkėdami geros sėkmės, meno kritikai nepamiršo priminti, kad vienas iš judriausiųjų lietuvių menininkų per pusantrų metų suruošė apie dešimt savo darbų parodų, kuriose meno mylėtojai nupirko apie 70 dailininko darbų.

    Atidarant parodą dalyvavo ir nemažas kolegų dailininkų būrys – P. Kaupas, A. Kurauskas, I. Laurinavičienė, B. Murinas, J. Pautienius, V. Petravičius, J. Paukštienė, A. Rimienė, V. Vaitiekūnas, G. Žumbakienė, latvių dailininkas H. Arnold. Pirmąją parodos dieną ją aplankė ir dailininkai J. Mieliulis, A. Rūkštelė, M. Šileikis.

    Atidarydamas parodą Amerikos lietuvių menininkų klubo pirmininkas P. Gaučys pažymėjo ryškiausią J. Bagdono skiriamąjį bruožą – nuolatinį atsinaujinimą, nesustingimą atradimuose ir ėjimą su avangardinio meno apraiškomis. M. K. Čiurlionio galerijos direkcijos vardu kalbėjęs J. Pautienius iškėlė J. Bagdono šakotus kūrybinius užmojus ne tik tapyboje, bet ir skulptūroje, keramikoje.

    Kaip informavo „Draugas“18, vien pirmąją parodos dieną ją aplankė per porą šimtų modernaus meno mylėtojų ir buvo nupirkti 3 kūriniai.

    Parodą apvainikavo K. Bradūno įspūdžiai19, pavadinti „Atogrąžų spalvos kosminėje abstrakcijoje“. Šitos žymaus menininko pastabos – apie J. Bagdono kūrybos platumą, įvairumą, atliepimą kiekvieno širdin. Jos nusipelno atskiro dėmesio:

    „Šiaurietiškasis kraštas Lietuva ir... atogrąžos–dausos. Rodos, viena kitai tolimos sąvokos. O vis dėlto... Kai rudenį skrisdavo per mūsų galvas paukščiai, žinojome, kad jie lekia į šiltus kraštus, kad šitie sparnuočiai yra lyg laidas, jungiąs mūsų svajones ir sapnus su anomis, saulėtomis, amžinai žaliuojančiomis šalimis. Pagaliau laiko tėkmėje, laimei ar nelaimei, ir ne vienas šiaurietiškas lietuvis nukilo po Pietų Kryžiaus dangumi. Ir ne vien tik duonos ir laimės ieškotojas, bet ir menininkas-kūrėjas, audrų išblokštas iš gimtojo lizdo. Lietuvis rašytojas iš jų buvo pirmasis. Juk tautinio atgimimo legendariškas nenuorama Vištelis ir akis užmerkė Pietų Amerikos žemėje. (...)

    Savotiška dausų trauka palietė ir lietuvius dailininkus. Jono Rimšos indėniškų temų drobės jau eilę metų žinomos net keliuose Pietų Amerikos kraštuose. Eilę metų ten pabuvojo ir nūdienės parodos Chicagoje kaltininkas dail. J. Bagdonas. Nepasakytume, kad visa tai jo kūryboje nepaliko žymės. Parodos salėje iš karto pasijunti kažkaip neįprastinėje mūsų parodų nuotaikoje, ne tik beveik šimtaprocentinio abstrakto, bet ir anam žemynui būdingos spalvos prasme. Vartant Pietų Amerikos dailininkų spalvotas reprodukcijas ir stebint jų darbus šio krašto meno galerijose, labai dažnai matai tas spalvas (ypač geltoną), kurias įpratome rasti ir mūsiškio J. Rimšos tapyboje. Geltonoji, sakytume, beveik tautinė ano žemyno spalva prasikišančiai dominuoja ir šiandieninėje J. Bagdono parodoje. Skirtumas tarp grynakraujų pietiečių ir lietuvių yra daugiau jausme ir paveikslo konstrukcijoj. Mūsiškiuose jausmas labiau apvaldytas, neišsiliejęs sentimentaliai per kraštus, kompozicija daugiau konstruktyvi ir monumentaliau statiška. Visa tai akivaizdžiai regime ir naujausiose J. Bagdono drobėse.

    (...) Ilgiau įsižiūrėjęs į nevienodos apimties, nevienodos faktūros, galbūt ir nevienodos meninės vertės (...) J. Bagdono paveikslus, esi pagaunamas savotiško kosminio pulso, kuris trijų fazių, trijų atsikvėpimų laike, kaip didžiulis triptikas, kartojasi regimuose darbuose.

    (...) Pirmiausia akysna krinta centrinis parodos paveikslas (...). Tai dar tik iš chaoso išnyranti būtis – šviesos ir tamsos grumtynės. (...) Ši dinamiškoji tema kartojasi, įdomiai varijuodama, ir kitose Kompozicijose. (...) Po sunkiai kontroliuojamos pradžios (...) kituose paveiksluose jau noksta būties brandumas, ateina vasara, objektų formos įgauna ryškius ir stabilius kontūrus, spalvos nesilieja nebeužtvenkiama upe, o spindi, kaip ramūs ir gilūs tvenkiniai. Visur jaučiama sodri pilnatvė. (...) Tai jausmo ir proto ir architektiškos konstrukcijos pusiausvyra, tai pėdsakai sąmoningos žmogiškos valios, kuri skulptūrinių kontūrų pavidale (...) šaukia į beribę erdvę: „Esu!”

    Ir pagaliau paskutinis atsikvėpimas – tragiškasis finalas. Drobėse (...) jį matome jau kaip įvykusį. Nežinome, ar jis atėjo natūralios mirties keliu, ar katastrofišku ugnies tvanu. Žiūrovas tik regi baugiai riogsančias abstrakcines formas, lyg išblėsusio gaisro nuodėgulius. Kas po to ir kas už to, dailininkas nepasako. Gal ir gerai, kad nepasako, nes bus labai įdomu laukti, kuo ir kaip kalbės J. Bagdonas toliau, po šio gana nuoseklaus ir, pasakytume, kaip abstrakcija net perdaug logiško triptikinio ciklo (išskirta mano – L. P.-K.)“.

    Tų įspūdžių autorius, beje, teksto pabaigoje prideda, jog tai tik interpretacija vieno žiūrovo akimis, nepretenduojanti į užantspauduotą tikrumą. Ne tik kiti žiūrovai, bet ir pats tų kūrinių autorius gal turi visai kitokį jų suvokimą? „Bet šitai ir kalba už kūrybos platumą, įvairumą ir atliepimą kiekvieno širdin“.

    Na, o paties J. Bagdono mintys apie abstraktinį meną20 nemažiau įdomios nei jo paveikslai. Jos išsakytos, suruošus parodą Amerikos lietuvių tautininkų sąjungos (ALTS) Seimo metu St. Louis mieste. Tąkart parodoje dominavo tempera, kūriniai, vaizduojantys „dinaminę erdvės problemą, kurioje formos ir spalvos suvestos iki tragiško konflikto“.

    Atsakydamas į klausimus, dailininkas pažymi, kad abstraktinis menas įgauna vis naujas formas, idėjas ir būdus toms idėjoms reikšti, kad visame pasaulyje, išskyrus komunistų valdomus kraštus, šis menas dominuoja meno akademijose, galerijose, muziejuose. Kodėl nusigrįžta nuo paprastam žmogui suprantamiausio realistinio meno ir kuriamas iliuzinis, simbolinis pasaulis? Todėl, anot J. Bagdono, kad kūrėjai kartu su besikeičiančiu žmogumi ieško naujų formų ir būdų vaizduoti šiuolaikinį žmogų. „Abstraktinis dailės kūrinys yra grynai dailininko kūrėjo individualus išsisakymas. Kiek dailininkas yra stiprus kaip individas, tiek ir stiprus jo kūrinys. (...) Profesinis pasiruošimas, medžiagos dominavimas prisideda prie kūrinio vertės, bet tai nėra pirmo svarbumo sąlyga“. Ko gi ieško dailininkas abstrakcionistas? Verždamasis ne tik į žmogaus dvasinį pasaulį, bet ir į gamtą, pastarosios jokiu būdu nekopijuoja, o ieško joje judesio, dinamikos, iš čia – naujos formos, spalvos, įtampa, šviesos ir tamsos žaismas. Tiesus dailininko požiūris ir dėl tautinio kūrybos charakterio bei dėl išėjimo į tarptautinę areną: „Su savo kūryba dalyvaudamas tarptautiniame forume lietuvis dailininkas ne tik kad nenustos tautinio charakterio, bet, priešingai, jį subrandins ir išugdys iki aukščiausio laipsnio. (...) Piešdami vien Lietuvos gamtovaizdžius, nesukursime tautinės kultūros nei išlaikysime tautines savybes, nežiūrint, kiek tie dalykai mums būtų savi ir artimi. Jeigu lietuvis kūrėjas nori įrodyti savo tautos vitališkumą ir teisę būti laisvas, kaip ir kitos tautos, jis turi įsirikiuoti į šių dienų dinamišką kultūrinių vertybių kūrimą, kuris reiškiasi naujomis formomis, naujomis idėjomis, įpindamas į jas savo tautinio charakterio savybes“.

 

V. PASAULIO MENO MIESTE

 

1964 metais J. Bagdonas persikėlė į New Yorką.

    Woodhaven – rajonas, kuriame įsikūrė, nuo seno žinomas lietuviams. O 88-oji gatvė, ilgam tapusi J. Bagdono namais, - tirščiausiai mūsų tautiečių apgyvendinta gatvė visame pasaulyje. Bent jau tokia buvo iki praėjusio šimtmečio pabaigos ir į tai mėgdavo atkreipti dėmesį pats dailininkas.

    88-osios gatvės du paskutiniai blokai remiasi į Forest parką, kurį labai mėgo J. Bagdonas ir kuris bent mintimis padėdavo sugrįžti į kunigaikščių Oginskių parką Plungėje. Kai čia atsikraustė, pastaruosiuose blokuose net dvylikos namų savininkai buvo lietuviai. Ir iki tol, kol apie 1982-uosius pirmieji lietuviai pardavė savo namus, čia galėjai jaustis lyg namuose.

    J. Bagdonas ne sykį džiaugėsi, kad studija trečiajame aukšte – tapytojui šviesa, ir dar iš visų pusių, - didelis privalumas.

    Trys kambariai, žinoma, nėra didelis lobis, jei gyveni provincijoje, tačiau didmiesčio masteliais tai kas kita. Įprastas vaizdas juose: drobę prie naujos kompozicijos supa anksčiau sukurti įvairaus dydžio paveikslai. Aliejinė tapyba, akvarelė, pastelė, tempera... Tik kai kurie akvarelinės tapybos lakštai atkeliavę dar iš Vokietijos ar Kolumbijos, kitkas sukurta jau Amerikoje.

    Dar yra didoka patalpa šalia laiptų. Joje – didžiausių formatų drobės, gal apie porą dešimčių. Tačiau čia dar ne pačios didžiausios, pastarosios laukia savo valandos suvyniotos į rietimus. Dauguma jų atsivežta iš Washingtone turėtos studijos, kai kas nutapyta Angelų Karalienės parapijos salėje.

 

*

 

    Apie J. Bagdono persikėlimą į New Yorką bene pirmasis viešai informavo rašytojas, žurnalistas  ir dailininkas Paulius Jurkus21, apsilankęs jo studijoje.

    Žemaičio tekstas apie žemaitį – palankus, intriguojantis. Pradedamas nuo to, kad neatsitiktinai New Yorko lietuvių dailininkų šeima padidėjo dar vienu nariu – „šis miestas traukia visus Amerikos dailininkus. Traukia ir lietuvius, nes tik čia galima daugiausia pamatyti, nes tik čia geriausia proga kitiems pasirodyti. New Yorkas jau yra ne tik Amerikos, bet ir viso pasaulio meno miestas“.

    Tiesa, yra vienas „bet“. Anot P. Jurkaus, J. Bagdonas į New Yorką kol kas atvyko ne visam. Tačiau toji užuomina iki galo neatskleidžiama. Richmond Hill sekcijoje įsikūręs dailininkas savo studijos pristatymui jau buvo sukvietęs lietuviškos publikos būrelį, be to, čia dabar kasdien tapo ir ruošiasi parodai, kuri tikriausiai bus atidaryta rugpjūčio 23-ąją (!) vienoje iš New Yorko galerijų. O Washingtone „turėjo ir dabar tebeturi tapybos studijas“.

    Regis, J. Bagdonas, bendraudamas su P. Jurkumi, dar buvo iki galo neapsisprendęs dėl pastovaus įsikūrimo naujoje vietoje, nors galeriją Washingtone jau buvo uždaręs 1963-iaisiais. Dabar jau galime tvirtinti: 1964 metais J. Bagdonas visam persikėlė į Amerikos meno miestą. O dar tiksliau – į pasaulio meno miestą.

    Ką gi tą karštą, tvankią vasaros dieną naujojoje J. Bagdono studijoje išvydo P. Jurkus? Praviras duris į darželį. Patalpas, kuriose nestinga nei oro, nei šviesos. Washingtone buvo kiek kitaip – tekdavo darbuotis prie elektros šviesos, daugiausia naktimis, nes tokiu paros metu – vienodas apšvietimas. Dailininkui tenka pratintis ir prie kitokios erdvės. Jei Washingtone galėjo didelio formato, kokius jis mėgsta, drobę kalti tiesiai prie sienos, čia jau kitaip. Prisieina ištempti drobę ant porėmio ir arba kilstelėti ją ant specialaus suolo, arba paguldyti ant grindų. Kai sumanymas įspūdingesnių formatų, kartais net keliais aplink tenka pavaikščioti, šito nemačiusiam sunkoka įsivaizduoti.

    Būsimai parodai visi darbai gimsta jau čia, naujojoje studijoje. Tuo J. Bagdonas, beje, labai išsiskiria iš kitų tautiečių dailininkų – jo parodose beveik visada būna tik nauji, dar niekur nerodyti darbai. Pasieniuose jų jau nemažai išsirikiavo. Viename kampe stovi ir įpusėta cementinė skulptūra. Tiesa, karštas ir drėgnas vasaros oras nepalankus draugystei su cementu ir metalu, lankstymo ir lipdymo darbai turės lukterti rudens.

    P. Jurkui naujasis pažįstamas, apie kurį jau nemažai buvo girdėjęs ir skaitęs, pasirodė kaip linksmas žmogus, su kuriuo malonu pakalbėti apie kūrybą. Nemažą įspūdį jam padarė ir tai, kad J. Bagdonas tapydamas nenaudoja jokių eskizų, kad tai, kas atsiranda drobėje, grynas ekspromtas. O svarbiausia šitame procese – tinkamo judesio paieška. Taip gimsta įvairūs ritmai, o kartu ir paslaptingos erdvės. Gelsvos ir rudos spalvos – vyraujančios, tie šilti optimistiški tonai nuteikia ypatingai. Be to, pustoniuose vis pasikartoja šviesos – lyg į paviršių besiveržiantys saulės spinduliai.

    Studijos svečiui nesunku buvo pajusti, kaip tie „judesiai bei ritmai pagauna (...), neša į nesuvokiamus fantazijos pasaulius“, kad J. Bagdono spalvų formose galima  „įžiūrėti kalnų plyšius, upelius, paukščių sparnus ir kitokius fantastinius judančius pavidalus“.

    Pasidžiaugęs iš kiekvieno kūrinio, kuo jis bebūtų atliktas – aliejumi, tempera ar pastele – sklindančia šiluma, jau senokai šiame didmiestyje gyvenantis menininkas atkreipia dėmesį: „New Yorke yra daug meno galerijų ir daug dailininkų. Prasimušti nėra taip lengva. Kitiems dailininkams dažnai padeda įvairios organizacijos, bendruomenės. Lietuviui dailininkui tenka nuogom rankom, vienui vienam įsiveržti į šią meno „tvirtovę“. Tai kiek reikia gabumų ir drąsos! Reikia ir saviškių paramos. Juo daugiau mūsų dailininkų išgarsės, juo mums patiems bus jaukiau, drąsiau ir prasmingiau“.

 

*

 

    Gruodžio pirmąjį savaitgalį J. Bagdonas pasirodė jau kaip New Yorko dailininkas. Tenykščiai lietuviai pirmąsyk turėjo galimybę susipažinti su jų padangėje apsigyvenusio tautiečio tapybos darbais. Paroda surengta Angelų Karalienės parapijos salėse, ją suruošė Amerikos lietuvių bendruomenės (ALB) New Yorko apygardos valdyba.

 

*

 

    „Draugas“22 netruko įvertinti tai, ką dailininkui pavyko sukurti per pastarąjį pusmetį. Kadangi J. Bagdonas savo kūriniams vardų, išskyrus Kompozicijos numerius, suteikti nesiteikia, vertintojams tenka nelengvas uždavinys aptariant tuos darbus. Atkreipus dėmesį, kad jo abstrakcionistiniai darbai „vis dėlto turi lengviau ar sunkiau suvokiamą turinį“, daromos kelios išvados, palankios kūrėjui. J. Bagdonas esąs modernistas par excellence. Bet jo abstrakcija nėra gryna ar absoliuti, o santūri ir ribota, bet drąsi. Retesnis pastebėjimas: šio abstrakcionisto paveikslai žiūrovams jaukesni ir patrauklesni dar ir dėl to, kad jie mažiau ar daugiau atsiremia į realią tikrovę.

    Kur dar slypi J. Bagdono kūrinių savitumas? Iš jų trykštančiame dinamizme, mano parodą aplankęs vertintojas. Ypač tai akivaizdu, atsidūrus prieš didžiausių išmatavimų (4x2 metrų) tapybos darbus. Viename jų – padangių stichija, kitame – aukštame jūros krante vykstanti drama: „Gabiai panaudodamas juodas dėmes su šviesiomis spalvomis ir gerai išmanydamas kompoziciją, jis sukuria tikrai dinamiškus efektus. Žiūrint į (...) Bagdono paveikslus, atrodo, kad juose viskas nesuvaldomai juda, lekia, sprogsta, griūva“.

    Ir dar viena įdomi smulkmena: stebėdamas parodoje rodytus darbus ir neabejodamas, kad jų kūrėjas yra labai plačios skalės dailininkas, kad kūrybai nieko neprikiši tiek dėl kompozicijos, tiek dėl siužeto ar dėl spalvų įvairovės, menotyrininkas vis dėlto susidarė įspūdį, jog tai... ne vieno, o kelių dailininkų kūriniai. Galutinė išvada – J. Bagdono naudai: „Tai yra pademonstravimas savo plačios, keliomis srovėmis tekančios kūrybinės galios“.

 

*

 

    Kaip jau ne sykį būta, ir prieš parodą didžiojo New Yorko pašonėje – Maspethe – dailininką aplankė ne vienas žurnalistas. Bene įdomiausias pasikalbėjimas užfiksuotas „Dirvoje“23.

    Antrajai J. Bagdono tapybos parodai New Yorke pasirinkta vietovė, kurioje prieš porą metų pastatyta lietuviškos architektūros bažnyčia. Ji vyko liepos 2-11 dienomis. Gan talpi ir graži salė – viena geresniųjų New Yorko lietuvių turimų salių, neatsitiktinai ją nusižiūrėjo ir J. Bagdono tapybos darbų parodos organizavimo komitetas. Iš čia rodytų 70 darbų dalį sudarė ir anksčiau sukurtieji.

    Jau tryliką metų abstraktinę formą populiarinantis dailininkas ir prieš šią parodą nepraleido progos su spaudos atstovais plačiau pakalbėti apie tai, kas yra modernusis menas ir moderniosios kultūros apraiškos. Gan įdomus atsakymas į klausimą, ką J. Bagdonas galvoja apie tuos, kurie tvirtina, jog šių dienų modernioji dailė ir kiti naujų formų menai yra tik kontroversinis dalykas. Anot dailininko, nors taip galvojančių yra gana daug, bet, kiek jų bebūtų, visiems tinka toks atsakymas: jie nesuvokia gamtos ir visatos dėsningumo bei evoliucijos logikos. Taip galvojant paneigtume žmogų kaip sąmoningą būtybę, siekiančią apvaldyti chaosą ir rasti kuo daugiau fizinės bei dvasinės ramybės ir žmogiško džiaugsmo.

    Ir dar vienas gan įdomus pastebėjimas – apie J. Bagdono kūrinius įsigyjančius gerbėjus. Kad nemaža dalis dailininko drobių iš parodų salių persikelia į tautiečių (ir ne tik jų) namus, ne viena proga rašyta spaudoje. Jei pirmojoje JAV surengtoje tapybos darbų parodoje 1961 metais Baltimorėje jo abstraktai buvo sutikti dar gan santūriai – juos įsigijo tik Bradūnų, Volertų ir Dambriūnų šeimos, vėlesnėse parodose gerai vertinančių J. Bagdono kūrybą vis gausėjo. Ką apie tai žino pats dailininkas? Taip, patvirtina J. Bagdonas, jau ganėtinai daug jo darbų yra persikėlę pas naujus šeimininkus. Ir ne tik iš parodų salių, bet ir tiesiai iš studijos. Taip, jam svarbios jų nuomonės apie tuos kūrinius, tačiau visų jų niekaip nesurinktum. O iš tų, kurie gyvena netoliese ar su kuriais viena ar kita proga susitinka, girdįs tik palankius atsiliepimus. Ypač dailininką sujaudino šis prisipažinimas: „Tuo metu, kai išsirinkau jūsų studijoje paveikslą, aš jo nesupratau. Paėmiau jį tik dėl jo darnaus spalvingumo. Po pusės metų aš taip su juo susigyvenau, toks jis man pasidarė gyvas, dinamiškas bei suprantamas, kad jokiu būdu nekeisčiau į bet kokį realistinį paveikslą. Mano svečiai juo irgi žavisi“.

   

*

 

    1965-ųjų rudenį porą gerų savaičių J. Bagdonas viešėjo Bostone. Čia jis ne tik parodą paruošė, bet ir skaitė paskaitą kultūrinių subatvakarių dalyviams.

    Susidomėjimas su jau iš senesnių laikų pažįstamu menininku buvo didelis, toks, kad vietos prie vakaro skobnių užteko ne visiems norintiems. Prisimindamas tą susitikimą, S. Santvaras jį pavadino tikrai malonia staigmena šioj rudenėjančioj pakrantėj24.

    Tautiečiams buvo dar viena graži proga įsitikinti, kad J. Bagdonas ne tik dailininkas, bet ir įdomus menotyrininkas, paskaitininkas. Svečias kalbėjo apie abstraktinės dailės estetiką. Ir suprantama, kodėl. Abstraktinės dailės kūriniui pajusti, anot J. Bagdono, reikia atitinkamo intelektualinio pasirengimo. O kas geriau su tuo šviečiamuoju darbu susidoros, jei ne jis pats? Be asmeninių potyrių ir įsitikinimų apžvelgtos ir Aristotelio bei Kierkegaardo grožio sampratos, laiko patikrinta filosofija.

    Kelios mintys iš J. Bagdono rūpestingai paruoštos ir giliai apmąstytos paskaitos, kurias savo užrašuose pasižymėjo S. Santvaras: „Įspūdis, pasąmonis ir emocinė jėga sudaro abstraktinės dailės kūrinio turinį. Medžiaga, forma ir spalva įvairiausiuose pavidaluose sudaro meninę tiesą, meninę kūrinio vertę“; „Ieškodami estetinio grožio, estetiką turime suprasti ne ta siaura ir mums įprasta žodžio prasme, bet pačia giliausia ir plačiausia prasme“; „Abstraktinė dailė, išsilaisvinusi iš literatūrinio grožio supratimo, nusigrįžusi nuo kasdien matomų ir pažįstamų daiktų vaizdavimo mažesniame plote, atsisakiusi nuo kartojimo to, kas jau kitų galių ar veiksmų sukurta, atsigrįžta į paslaptingąjį žmogaus dvasios pasaulį, jame ieško idėjų, kurias išreiškia naujomis bedaiktėmis formomis. Bedaiktėmis, kaip bedaiktė yra ir žmogaus dvasinė prigimtis. Abstraktinės dailės kūrėjas savo įspūdžius, pergyvenimus ir mąstymus emocinės jėgos pagalba iškelia iš pasąmonės ir juos sukonkretina. Tartum kokia dydžių skaldomoji ir sijojamoji mašina, abstraktinės dailės kūrėjas iš chaotiško įspūdžio, suskaldęs ir atsijojęs visa tai, kas neesminga, formų ir medžiagų pagalba konkrečiai prakalba į žiūrovą, prakalba į žmogų tokia dvasine jėga, kokią turi jis pats ir jo kūrybos priėmėjas“.

    Paskaita išjudino gana audringai diskusijai. Įvairių klausimų buvo, ir labai rimtų, ir tik šypseną, juoką sukėlusių. Vieno jų pretekstu tapo J. Bagdono  pamąstymai apie regionalizmą, apie tai, kad žmogus, nesuvokęs savo universaliosios prigimties, taip ir lieka regioniniuose rėmuose spręsti savo laimės aritmetikos. Ar tai nereiškia, klausė prelegento, kad jis smerkiąs ir tautinį meną. Ne, atsakė J. Bagdonas, jis smerkiąs ne kūrybinį, o barbarišką regionalizmą. Tautinio meno bruožų turinti ir abstrakčioji dailė. Na, o smagiai visus nuteikė klausimas apie vienoje parodoje premijuotą paveikslą, kurio turinį sudarė kelios prie lentos prisegtos skardinės bei pora gelžgalių. J. Bagdono atsakymas buvo labai realistinis: „Meno kūrybos vardu visada dangstėsi nemažai pataikūnų ir išdaigininkų“.

 

*

 

    Nemažesnį susidomėjimą nei paskaita sukėlė J. Bagdono rodomi abstraktinės minties paveikslai. Bostoniškiams dailininkas jų atvežė apie 40. Kai kurios drobės buvo bagdoniškos ir savo išmatavimais – per visą sieną.

    Įsižiūrėdami į naujausius dailininko kūrinius, daugelis prisiminė ir lygino juos su tais darbais, kuriuos tose pačiose erdvėse matė prieš keletą metų. Įdomus dalykas: jei pirmąjį kartą J. Bagdono drobėse buvo jaučiamas spalvų konkretumas, staigūs, aiškūs kontrastai, dabar į akis aiškiai krito kur kas labiau išieškoti, kai kur net supoetizuoti spalvų tonai. Buvo akivaizdu, jog dailininkas eina pirmyn, ieško naujo, tobulėja. Nenuostabu, kad beveik pusė darbų liko Bostone.

    S. Santvaras, taipogi įsigijęs vieną iš naujausių J. Bagdono darbų, taip juos įvertino: „Pirmas įspūdis, kurį gauni pažvelgęs į dailininko J. Bagdono tapybą, tai, kad jis nėra uniforminis abstraktinės dailės atstovas. Uniformizmas, kuriame dingsta kūrėjo asmenybė, berods, yra viena regimiausių tos dailės meno srovės silpnybių. J. Bagdono pasaulis – mintis ir spalvų žaismas. Sekdamas jo mintį, nenorom prisimeni prieš porą dešimtmečių išgyventus sprogimus, griovimus, nykumą ir žmonių patirtą siaubą. Nors J. Bagdono darbai (...) ateina iš chaoso, vyksta nepažįstamoj ir neregėtoj erdvėj, aiškiai jauti, kad jis yra gyvenamo laiko vaikas“.

 

*

 

    Žinomos menininkės Beatričės Kleizaitės požiūris25 į J. Bagdono kūrybą ne mažiau intriguojantis nei rašytojo.

    Pasidžiaugusi iš parodos išsineštu įspūdžiu, gyvu ir praėjus porai mėnesių, visų pirma pagyrė galerijos šeimininkų pastangas sukurti tokią aplinką, kuri neblaškytų žiūrovo akių (tam pasitarnavo specialios sienų uždangos), susikaupiant prieš šių dienų pasaulio portretą, kurį parodė J. Bagdonas.

    „Šis portretas gali mums atrodyti perdėtas, keistas, nesuprantamas, gal vietomis ir iškrypęs, net bjaurus, priešingas mūsų dvasiai, kartais net neteisingas. Bet jeigu mes kiek ilgiau prie jo apsistosime, pastudijuosime ir įsigilinę objektyviai pažvelgsime, atrasime jame daug ką iš mūsų pačių išgyvenimų, pastebėsime savąsias nuotaikas ir jausmus, tik labiau išryškintus, gilesnius ir giminingesnius universalinei patirčiai negu kad vieno individo, - iš pradžių atkreipusi dėmesį apskritai į šių dienų kūrėjus, piešiančius mūsų portretą, iš kurio mus pažins ateinančios kartos, menininkė ir pedagogė pažymi: - Ir dailininkas J. Bagdonas savo kūriniuose (...) ieško logikos šių dienų nervingame ir neramiame žmogaus gyvenime. Jis mėgina giliau pažvelgti į šių dienų žmonijos dvasinius ir emocinius išgyvenimus. Šių dienų žmogus yra komplikuotas, daug komplikuotesnis negu prieš šimtą ar daugiau metų, todėl realiomis, matomomis formomis būtų negalima pavaizduoti to pasaulio – tam yra abstrakčios formos, kurios lengviau leidžia tai padaryti“.

    Kelios įsimintinesnės pastabos apie J. Bagdoną ir jo abstraktus: „Visuose jo išstatytuose darbuose yra vienas nenutrūkstantis dramatiškumas, dinamika ir erdvės judesys. Dailininko Bagdono kūryboje nėra romantikos, nėra švelnumo, nors kai kurie darbai yra atlikti ir gana šviesiais tonais. Dailininkas Bagdonas daugumoje naudoja dideles drobes, kuriose gali pasijusti visai laisvas, t. y. įsibėgėti teptuko mostu, kai maži formatai tai padaryti varžo“; „Menas neprivalo kalbėti minios kalba, jis turi atrasti naują kalbą ir naujus kelius, kad nebūtų stovima vietoje, kad nebūtų pelyjama. Toks buvo ir savu laiku šiemet taip visur minimas mūsų Čiurlionis“; „Abstraktus menas yra tolygus muzikai, kuri irgi tiesiogiai veikia tik į žmogaus emocijas. Šios rūšies menininkai, kuriems šiandien priskirtinas ir J. Bagdonas, neparsiduoda vien tik žiūrovų nusistovėjusiam ir gana dažnai pasenusiam konservatyviam skoniui“; „Gal todėl (...) parodoje atsilankė daug jaunimo, kuriems labiau suprantamas ir artimesnis šių dienų pulsas“.

    Šių pastabų autorė taip pat klausėsi J. Bagdono paskaitos ir ją įvertino, kaip „gana naują estetikos definiciją“, kažkuria prasme net revoliucinį, provokuojantį diskusijas estetikos aptarimą.

 

*

 

    1966-aisiais savo kūrybos gerbėjus J. Bagdonas nustebino nutapydamas keturis iki tol neregėto dydžio paveikslus. Didžiausias jų – 20 pėdų pločio ir 14 pėdų aukščio.

    Jie ir sukurti Angelų Karalienės parapijos salėse Brooklyne, kur rugpjūčio 18-ąją atidaryta paroda. Čia visą vasarą prie savo būsimų abstraktų praleidęs dailininkas jautėsi laimingas. Nors prisiėjo įdėti nemažai ir fizinės energijos, tai buvo erdvės, kurių būtinai reikėjo seniai puoselėjamiems sumanymams įvykdyti.

 

*

 

    Praėjus penkeriems metams po įsikūrimo New Yorke, J. Bagdonas pasaulio meno mieste suruošė ketvirtąją savo kūrinių parodą. Birželio 6-8 dienomis Angelų Karalienės parapijos salėse rodyta apie 70 aliejum, pastele ir tempera atliktų naujų darbų. Parodą globojo Lietuvių bendruomenės New Yorko apygardos valdyba.

    Spauda, paskelbdama apie būsimą parodą, nepamiršo priminti, jog tai tas pats J. Bagdonas, kuris dar gyvendamas Washingtone su savo kūrinių parodomis aplankė visas didžiąsias lietuvių kolonijas JAV ir Kanadoje – nuo Atlanto iki Pacifiko. Ir ne tik drobes, sukurtas daugeliui dar neįprasta abstraktine forma, demonstravo, bet ir skelbė naują mokslą lietuvių dailėje.

    Yra ta proga pasakyti gan taiklūs Bern. Brazdžionio žodžiai26: „Bagdonas tai misionierius, kuris atvyksta, pasistato palapinę ir skelbia naują evangeliją“.

    Tiesa, toji evangelija dailėje pasauliui ir iki tol buvo žinoma gal pusšimtis metų. Tačiau lietuviškajai visuomenei abstraktinės formos privalumus dar reikėjo įrodinėti lyg nelengvą teoremą.

    Kad bent kelionė iš Washingtono ir atgal atsipirktų ir dar bent cigaretėms liktų, J. Bagdonas buvo sugalvojęs nedidelę gudrybę – kiekvienai parodai sukurdavo ir porą realistinių drobių, kurias – neabejojo – kas nors tikrai nupirks. Taip ir atsitikdavo.

    Na, o kad jau pirmosiose abstrakto parodose nupirkdavo ir vieną kitą modernų kūrinį, daugiau J. Bagdono įžanginės kalbos kaltos. Prisimindamas tas parodas, dailininkas neslėpė: „Vieni priėmė tyliai ir pasyviai, kita visuomenės dalis, su daugiau intelektualiniais polinkiais, priėmė šiltai. Betgi būdavo ir tokių, kurie nevengė sarkastiškų bei kitokių nepalankių išsireiškimų. Gaila, kad ir iš kai kurių lietuvių dailininkų pusės buvo prasilenkta su profesine etika“.

    Kad tai jau praeitis, pripažino ir pats J. Bagdonas. Abstraktą pamėgsta vis daugiau lietuvių dailininkų. Tačiau J. Bagdonas – iš tų kūrėjų, kurie pastoviai domisi, kas naujo pasauliniame kontekste, jam svarbūs naujausi bandymai, stiliai, srovės. Paklaustas apie tokių naujovių ateitį ir vertę, turi gan įtikinamą atsakymą: „Visuose naujuose ieškojimuose, naujuose bandymuose yra daug pavojaus nieko vertingo nesurasti, - surastą keisti ir vis ieškoti naujo. Tokia yra kūrybos logika ir joks kūrėjas to negali išvengti. Paskutiniai ieškojimai šių dienų dailėje yra Pop, Op, šviesų bei garso skulptūra ir kitos srovės bei srovelės. Visose šiose srovėse, kurios pernelyg greitai ateina ir praeina, atsispindi žmogaus nerimas, nerviškumas, nepasitenkinimas, kas surasta, kas pasiekta. Visose jose yra daug komerciškumo, laikinumo ir manierizmo. Šie ieškojimai mene, lygiai kaip dabartiniai revoliuciniai šūkavimai, yra dvasinio akligatvio rezultatas. Technologiniai pasiekimai pralenkė humanitarinių vertybių pažangą ir kiekį, - atsirado tuštuma, kuri ateityje turės būti užpildyta“.

    Anot dailininko, toji tuštuma bus užpildyta, kai rasis ramesnis, pastovesnis vertybių supratimas. Tam nemažai įtakos galėtų turėti ir Vakarų bei Rytų kultūrų suartėjimas, kurio dėka išsivystys naujas dvasinis renesansas. Tačiau ir naujasis renesansas turės daug praeities elementų.

 

*

 

    J. Bagdonas vėl išsirengė kelionėn, šįkart – Philadelphijon. 1969 m. lapkričio 1-2 dienomis jo paroda surengta šv. Andriejaus parapijos salėje.

    Čia dar kartą buvo galima įsitikinti, kaip J. Bagdonas gerbia ir kūrinį, ir tą, kuris ateis jo žiūrėti. Salė, kurią pasiūlė organizatoriai, nepritaikyta tokiems reginiams – nėra tinkamų sienų, todėl pačiam dailininkui teko pasirūpinti tuo, kas sudarytų tikros meno galerijos vaizdą. Lankytojai, tikėjęsi išvysti įprastą vaizdą – iškabintus paveikslus tarp langų, stalų ar net durų, buvo nustebinti.

    Specialios sienos dėka ir J. Bagdono kompozicijos įgavo tarsi naują kvėpavimą. Organizatoriai tęsėjo ir duotą dailininkui pažadą – atidarant parodą apsieiti be liaupsių, kurios šiaip jau dažnokai lydi tokius renginius. „Tegul kalba pačios drobės“, - tas prašymas, pakartotas parodą globojusios ALT sąjungos vietinės apygardos valdybos pirmininko Vincento Gruzdžio, pasirodė labai laiku ir vietoje.

    O kalbėjo tos drobės apie sodrius tapybinius tonus, atmosferinę gilumą, dinamiškas kompozicijas, kūrinių dramatizmą.

    Net 17 iš 36 parodoje rodytų kūrinių įsigijo Philadelphijos lietuviai.

 

*

 

    Tai, ką 1971 m. spalio 8-10 dienomis parodė J. Bagdonas Kolumbo vyčių salėje Woodhavene, buvo daugiau nei netikėta. Modernizmo apologetas tarsi sugrįžo į savo kūrybos pradžią ir pakvietė į labai realią netolimos praeities epochą – partizaninę epochą.

    Nors pats nieko bendro neturėjo su mišku, tėvynę paliko anksčiau nei likusieji joje patriotai su ginklu rankose bandė įrodyti, jog okupantui čia nėra ką veikti, toji kova buvo už viską brangesnė. Seniai širdyje puoselėjo mintį visa tai užfiksuoti drobėje. Ir artėjant asmeniniam jubiliejui nusprendė nebeatidėlioti sumanymo nors tuo prisidėti prie Lietuvos laisvės bylos.

    Ta proga J. Bagdonas pažymėjo:

    „Daug kas manęs klausia, kodėl aš, būdamas moderniosios dailės puoselėtojas, ėmiausi temos, kuriai pavaizduoti būtinai reikalinga realistinė dailės forma. Laisvės kovų idėja man buvo ir yra arti širdies. Vyrai ir moterys žuvo tikėdami, kad jų auka atneš Lietuvai laisvę.

    Dabar visa tai jau nuėjo į istoriją. Literatūroje turime visą eilę veikalų šiomis temomis. Mano noras buvo tuos istorinius įvykius pavaizduoti dailėje. Tai, ką aš padariau, yra tik atominė dalelė tos pagarbos ir pareigos, kurią kiekvienas lietuvis turėtų jam prieinamu būdu atiduoti tiems, kurie mirė, kad tautos laisvės idėja nebūtų užmiršta. Partizanų laisvės kovos ir gyvenimas buvo pilnas žiaurumo ir nevilties. Aš savo šiuose kūriniuose vaizduoju ne žiaurumus ir, kaip taisyklę, visada tragišką mirtį, bet daugiau iš romantinės, legendinės pusės. Todėl ir šiuose paveiksluose nematyti nužudytų nei žudomų. Tai dariau todėl, kad dailėje, vaizduojant žiaurumus, greitai galima prasilenkti su normalia estetika.

    Taip pat šia proga turiu pažymėti, kad šie mano darbai nėra mano kūrybos naujoji linkmė“.

    Pavyko atkreipti dėmesį, tarsi iš naujo sujudinti lietuviškąją visuomenę.

    Iš tų šešių Lietuvos partizanus vaizduojančių paveikslų net keturios drobės – milžinės: 20x8 pėdų („Prieš kautynes“), 14x8 pėdų („Partizanai Žemaitijoje“), 11x8 pėdų („Pasitarimas“), 8x7 pėdų („Į Vakarus per Ramintos tiltą“). Tas didžiąsias drobes dailininkas ištempė šalia Kultūros Židiniostovinčiame garaže. Tokie formatai neatsitiktiniai – J. Bagdonui norėjosi daug dramatizmo ir kančios sukėlusį laikmetį pavaizduoti taip, kad žiūrovas akivaizdžiai pajustų ir lietuviškos girios įspūdingumą, ir joje užfiksuotų žmonių didybę. Tai tarsi milžinai, visam palikę gimtuose namuose baltai užtiestus stalus ir persikėlę į bunkerius, samanų guolius tam, kad po jų tėvynėje vėl būtų ramybė ir šviesa.

    Įspūdingos tos natūralaus dydžio  (kai kurios net didesnės) partizanų figūros. Toje drobėje, kur kariškas batas beveik susilieja su rėmo apačia, susidaro įspūdis, kad Lietuvos kario uniformą vilkintis žmogus tik ką įžengė į paveikslą. Turbūt teisingai pasielgė dailininkas, nevaizduodamas savo herojų mūšyje, žūstančių ar sužeistų. Partizanų gyvenimo akimirkos vaizduojamos tarsi prieš grumtį, prieš artėjantį netikėtumą. Tai veikia nė kiek ne mažiau, o gal ir daugiau. Romantinė, legendinė pusė pripildyta ir dramatinės įtampos, ir lyrikos, ir vidinės nuotaikos.

    Tiesa, žmonių kontūrai nėra realūs, jie tarsi atėję iš siurrealistinio pasaulio. Pats dailininkas yra minėjęs, kad jo vidinis balsas pasufleravo tokias sunkias, grubias formas, sulaužytas linijas, nes ir miško herojų gyvenimas buvo labai sunkus.

    Ir dar dailininkas yra pasakojęs, jog prieš tapydamas šias drobes, o ir jau dirbdamas prie jų skaitė legendinio Lietuvos partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimų knygą „Partizanai“. Žmogaus, savo kūnu ir krauju pergyvenusio šią itin skaudžią Lietuvai odisėją, užrašai tapo dvasine atrama, tam tikru pasitikrinimu, jei užplūsdavo kokia abejonė.

    Tuose paveiksluose labai daug žalios spalvos. Iš tikrųjų čia beveik viskas žalia. O tai, kad viskas tarsi prasmegę miško glūdumoje, kad tarsi nėra jokių prošvaisčių, simbolizavo ne ką kita, kaip būsimą laisvę. Ir tie miško broliai, susilieję su pačiu mišku – tai auka ant laisvės aukuro.

    Dar: miško fone šviesus kelio brūkšnys. Jis lyg styga, tarsi artėjančios dramos akordas.

    Dar: į miško gilumą nueinantys partizanai. Netikėta ramuma ir pasitikėjimas žmonėmis, užfiksuotais miestelio panoramos fone, sklinda iš drobės.

    Dar: didelės, sunkiai judančios partizanų figūros jau žiemos fone. Kažkoks ypatingas to paveikslo koloritas.

    Tiesa, būta įvairių vertinimų. Kai kam net pasirodė, jog J. Bagdonas be reikalo grįžęs prie savo senojo kūrybos stiliaus. Tačiau sumanymas pavaizduoti drobėje ypatingą Lietuvai epochą turėjo daugiau gerbėjų nei priešininkų ar abejingųjų. Be to, dailininkas, imdamasis miško brolių temos, turėjo ir dar vieną tikslą – paskatinti kolegas savo drobėse įamžinti laisvės kovotojų žygius ir atminimą.

    Trijų paveikslų atvaizdai buvo publikuoti žurnaluose „Lietuvių dienos“ (1972, nr. 2) ir „Karys“ (1971, nr. 10). Pirmajame – „Pasitarimas“ (viršelyje) ir „Partizanai Žemaitijoje“ bei „Į Vakarus per Ramintos tiltą“. Pastarojo kūrinio reprodukcija papuoštas „Kario“ žurnalo viršelis.

    „Tik labai gaila, kad tie paveikslai, kurie turėtų puošti Kultūros Židinio ar kitas lietuvių salių sienas, trūnyja sukrauti sandėlyje ar palėpėse“, - 1983-ųjų viduryje „Dirvoje“ apgailestavo Petras Matekūnas.

    Kaip šios knygos autoriui pasakojo G. Bagdonaitė-Rimkevičienė, dailininkas neskubėjo pargabenti į Lietuvą „Partizanų“ ciklo. Jau tuomet, kai visam sugrįžo, prisipažino: bijojęs, kad dėl tų darbų gali turėti nemalonumų. Jam vis atrodė, kad laisvė dar labai trapi ir nežinia kuo viskas gali baigtis.

    Kad paveikslai nedūlėtų susukti į ritinius, ponia Genovaitė kreipėsi į Seimo narį Jurgį Razmą. Jam tarpininkaujant „Partizanai“ buvo restauruoti ir, praėjus kiek daugiau kaip trims dešimtmečiams po tų drobių sukūrimo, apsigyveno labai tam tinkamoje vietoje – Kauno istoriniame karo muziejuje.

 

*

 

    1972-ieji J. Bagdonui prasidėjo liūdna žinia: sesuo Zuzana iš Kauno pranešė, kad gruodžio 28 dieną mirė mama. Susirgo staiga gruodžio 14-ąją. Paralyžiavo kairiąją kūno pusę, buvo praradusi sąmonę. Kiek pagerėjo per Kalėdas – antrąją švenčių dieną iš sūnaus gautą laišką net pabučiavo. Barborai Bagdonienei (Žakaitei) buvo 86 metai. Ji buvo kilusi iš Judrėnų kaimo, kuris netoli Masčio ežero.

    J. Bagdonas niekada nepamiršo savo motinos ir sesers, stengėsi įvairiais keliais padėti. Širdperša, kad, jam išvykus į Vakarus, mamą ir seserį areštavo, porą mėnesių tardė, kad seseriai Sibiro tremtyje teko praleisti net 22 metus, niekada nenurimo. Kaip pasakojo Amerikoje žinomas kultūrininkas Pranas Zaranka27, dar dailininkui gyvenant Kolumbijoje, per savo brolį Juozą yra gavęs laišką su prašymu pasiųsti siuntinį J. Bagdono motinai į Lietuvą ir pinigų. Prašymas buvo patenkintas. Gyvendamas JAV jau pats J. Bagdonas, be tarpininkų tuo pasirūpindavo. Viename paskutinių laiškų iš Kauno dailininko mama taip rašė: „Labai dėkoju už jūsų rūpestį, mano mieli vaikeliai, kad jūs manęs neužmirštat, taip toli būdami nuo manęs (...). Ir aš kiekvieną dieną meldžiuos, kad jums Dievas duotų sveikatą ir linkiu jums daug laimės“.

     

*

 

    Persikėlęs iš Kauno į Vilnių, J. Bagdonas ne tik dirbo Dailės muziejuje, bet ir direktoriavo Dailiųjų amatų mokykloje.

    Prabėgus beveik trims dešimtmečiams, tuos sudėtingus pasauliui ir Lietuvai 1943-1944 metus priminė laiškai iš Jeruzalės, kur susiklosčiusios aplinkybės nubloškė vieną tos mokyklos mokytoją Eleną Narvydaitę. Kad „atsišaukė“ toji rudaplaukė, ranką pridėjo ir pats J. Bagdonas. Tiksliau – širdį, nes per Balfą (Bendrą Amerikos lietuvių šalpos fondą), žinodamas tik pavardę, siuntė šimto dolerių čekį.

    1972 m. gegužės 23 d. rašytame laiške buvusi matematikos dėstytoja Vilniaus dailiųjų amatų mokykloje dėkoja už netikėtą dovaną ir klausia, ar tik jis nesąs tas pats dailininkas, kuris buvo mokyklos Uosto gatvėje direktorius. Jei taip, jai būtų įdomu išgirsti, kaip sekasi, kaip laikosi ponia Viktorija. Ji prisimena jų namus Vilniuje, kurių svetingumu ne sykį naudojosi. Ta proga peržvelgusi ano laikotarpio nuotraukas ir vieną jų siunčianti kaip padėką. „Nors ta nuotrauka šiek tiek suvarginta – daug keliavo, tačiau jos senoviškas orumas (išskirta mano – L. P.-K.) išliko“.

    Kitą laišką (1972, liepos 23) iš Izraelio buvusi kolegė pradeda kiek neįprastai: „Gerbiamas Pone Direktoriau“. Dėkodama už laišką ir priedą, ji paaiškina, jog iš per tiek metų nepasikeitusio parašo galima spręsti, kad ir apkeliavus didelį gabalą pasaulio bei mačius daug juodo ir balto, „kažkas pastovaus išliko charakteryje“, todėl bevelija kreiptis „senoviškai“. E. Narvydaitė dailininko prašymu papasakoja nelinksmą savo šeimos istoriją, kurios pabaigoje sutinka: „Mielai pasinaudosiu Jūsų pasiūlymu siuntiniui“. Ir pirmiausiai nurodo adresą savo sesers, kurią paliko gana tragiškoje padėtyje.

    J. Bagdonui, be abejo, buvo įdomu, tačiau ir liūdna skaityti šį laišką. Jis vėl sugrąžino į Vilnių, kai „kiekvienas bombos sprogimas sukeldavo paupio kalvose tokį atgarsį, kad ne tik kūdikiams, bet ir suaugusiam atrodė, jog visas pasaulis griūva ant mūsų galvų“.

    Nutilus bomboms, matematikė kurį laiką dar dirbo toje pat mokykloje. Iki tol, kol gegužės pirmosios demonstracijos metu mokiniai neišžygiavo su šūkiu „Tegyvuoja Tarbų Lietuva“. Valdžia įtarė politinę provokaciją. Atsakomybė už „sąmojingą“ klaidą krito ant E. Narvydaitės, tuo metu direktoriaus pavaduotojos mokymo reikalams. Visa laimė, kad po kurio laiko seno pažįstamo profesoriaus Levo Karsavino dėka pavyko gauti darbo Vilniaus universitete. Tačiau ir ten Stalino laikais atmosfera buvo slegianti. O kai 1956 metais pavyko išvykti pasisvečiuoti pas vyro gimines į Varšuvą, kilo noras gyventi laisvėje. Tačiau pastangas išvykti į Lenkiją (tam turėjo teisę, nes vilnietis vyras iki 1939 metų buvo Lenkijos pilietis) lydėjo šmeižtai, išmetimas iš universiteto ir buto, vyro pasodinimas į kalėjimą. Ir taip porą metų, kol Lenkijos mokslininkai atsiuntė protesto laišką Maskvos ir Vilniaus kompartijos bosams. Galų gale 1959-aisiais pavyko išvykti iš Lietuvos, o dar po dešimtmečio pabėgti į Austriją. Tačiau kol kas neypatingai sekasi, „kartais norisi eiti, kur akys mato, kur kojos neša“, nes čia „nenori priimti žmonių, pabėgusių iš Rytų kraštų“.

    J. Bagdonas buvusiai kolegei padėjo ne tik materialiai, bet ir moraliai. Be to, Elenos laiškai ir patį tarsi sugrąžindavo į pasiilgtąjį Vilnių.

    Šitoje istorijoje reikėtų išskirti vieną svarbią smulkmeną. Nors J. Bagdonas niekada nebuvo turtuolis, bet, kiek galėdamas, stengėsi padėti prasčiau gyvenantiems tautiečiams. Per BALFą išsiųstas ne vienas čekis. Nesitikint jokios padėkos, įvertinimo, dažniausiai išliekant incognito. Taip, kaip ir dera tikram žmogui. Kad tąkart atsiliepė tą čekį gavęs žmogus, grynas atsitiktinumas.

 

*

 

    60 metų amžiaus ir 40 metų kūrybinio darbo sukaktis J. Bagdonas pažymėjo paroda Kultūros Židinyje ir pobūviu. Tiesa, iškilmės surengtos tik 1972 metų rugsėjyje, tačiau tuos devynerius mėnesius jubiliatas ne sykį prisimintas spaudoje, sulaukė nemažai sveikinimų.

    Kaip jubiliejaus išvakarėse rašė „Draugas“28, Kolumbijoje J. Bagdonas „reiškėsi kaip modernus impresionistas, pamėgęs figūrinę tapybą su gamtos peizažais“, o „naujomis kūrybos kryptimis labiau pradėjo reikštis atvykęs į JAV“. Tekstas apie sodrių spalvų gamas, dekoracinį piešinį papildytas dviejų darbų reprodukcijomis – „Autoportretu“ ir „Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje“.

    Iš publikacijų JAV lietuvių spaudoje išsiskiria kelios svarbios detalės, apibūdinančios jubiliatą. Įsidėmėkime jas.

    „Savo būdo kuklumu jis mūsų parengimuose nepastebimas, bet (...) pasižymi žemaitišku užsispyrimu visuose savo darbuose, kurių barai (...) yra labai platūs“, - rašė „Dirva“29.

    „Atsidėjęs tik kūrybai, jis suranda laiko ir bendriem reikalam. Veikia Balfo centro valdyboje ir yra sekretorius, aktyviai reiškiasi Tautinėje Sąjungoje, sekretoriauja Lietuvos Nepriklausomybės Fonde. Dvejus metus iš eilės organizavo Lietuvių Bendruomenės parodas Kultūros Židinyje. Aplanko jis ir visus lietuviškus parengimus, minėjimus, jei reikia, prisideda  ir prie jų organizavimo“, - tai – tik kelios eilutės iš „Darbininko“30 apžvalginio straipsnio.

    Ypač taikliai J. Bagdoną apibūdina Jonas Rūtenis31 parodos atidarymo (1972, rugsėjo 9) Kultūros Židinyje išvakarėse: „Pirmą kartą sutiktas dailininkas J. Bagdonas niekuo neužimponuos. Jo paprasta, bet išlaikyta laikysena ir žemaitiškas santūrumas greičiau iššauks, kad pats daugiau apie save išsipasakosi, nei iš jo ką ar apie jį ką nors sužinosi. Kai stabtelsi ir nebekalbėsi, jis žvilgters ir su didele paskatinančia įtaka, netaręs žodžio, lyg klaus: „Ar tai jau viskas?.. Ir tik tiek?“ Pasakojimo ar pasipasakojimo nei užgirs, nei paneigs ir garantuotai nekomentuos. Kitame panašiame susitikime J. Bagdoną jau rasi kiek šiltesnį, ypač jei pirmajame susitikime kuo nors jį sudominai, nors apie tai jis nei žodeliu neužsimins. Žemaitiškas nuoširdumas su vis dar slepiamu atvirumu ims ryškėti palaipsniui. Jei jo atmintin įstrigai kokia nors jam miela, širdį guodžiančia, dėmesio verta dorybe, draugystė taps intymesnė, visada bus atviresnis ir nuoširdesnis žmogui, kuris kaip nors ir kur nors juda, daro, kuria, ieško, sielojasi, ryžtasi, pasiruošęs kitam padėti ar pasitarnauti. Priešingai – liks žemaitiškai uždaras ir santūrus, jei ir skambėsi, bet esmėje daugiau tuščiažodžiausi“.

    „Tik 27 metų jaunuolis gavo valstybinę premiją už realistinę kompozicinės tapybos drobę „Iš jūros grįžus“. Toks įvykis, reikia spėti, jauną dailininką stipriai paveikė. Pažįstant dailininką iš arti tik dabar, reikia prileisti, kad savo laimėjimo ir pripažinimo jis neperdėjo, bet santūriai žemaitiškai pasidžiaugęs, įniko į tolimesnius savo darbus“32.

 

*

 

    Su tais dviem jubiliejais susijęs ir gan nemažas įvykis – 1972 metais Lietuvių Bendruomenės Vaižganto Kultūros klubas New Yorke išleido monografiją „Juozas Bagdonas“. Tiesa, teksto toje 80 puslapių knygoje labai nedaug – vos keli puslapiai. Jo autorius (monografijos pradžioje pažymėta, kad „parašė ir suredagavo Paulius Jurkus“, o Emilija Čekienė, apžvelgdama lietuviškoje spaudoje  sukaktuvinę parodą, kažkodėl tikina, jog jai tekę rašyti tos knygos tekstą) supažindina su svarbiausiomis dailininko gyvenimo ir kūrybos datomis ir pasiekimais. O pratęsia šią apžvalgą J. Bagdono kūriniai, iš kurių nesunku įsivaizduoti nueitą kelią – nuo realistinių paveikslų iki abstrakto. Keli puslapiai skirti ir keramikai, skulptūrai.

    Sukaktuvių proga Kultūros Židinyje surengta didelė J. Bagdono kūrinių paroda. Oficialios iškilmės įvyko rugsėjo 9 dieną. Čia pristatyta ir monografija, atkreipiant dėmesį, kad tai – pirmoji tokia lietuvio dailininko paroda New Yorke, kai parodos atidarymo dieną galima pasidžiaugti ir knyga apie menininką.

    Buvo daug gražių, įsimintinų kalbų, linkėjimų. Parodą atidaręs Lietuvos generalinis konsulas Anicetas Simutis sugrįžo į labai senus jų pažinties laikus, pasidžiaugdamas, kad J. Bagdonas jau gimnazijos suole buvo neabejotinai atradęs savo pašaukimą, visiems buvęs pavyzdžiu apsisprendžiant, ką pasirinkti. O rašytojas P. Jurkus dailininko kūrybinį pasaulį apžvelgė kaip ir dera rašytojui – vaizdingai, jo įdomūs, taiklūs palyginimai ir į dailininko drobes ne vieną privertė pažvelgti tarsi kitomis akimis. Štai tos kalbos ištrauka:

    - Kam teko skristi lėktuvu, tas pro langą matė nuostabius debesų kalnus, jų tarpuose pasirodydavo ir laukai, begalinės lygumos. Gal kas skrido naktį, kai už langų žaibavo, tas puikiai prisimena, kaip buvo pagautas nepaprastų reginių. Ūmai prasivėrė didelės erdvės, tamsuma liko tokia gyva, tokia švytinti ir judanti. Čia pat, ranka pasiekiami, skrido debesys, skubėjo kažkokie fantastiniai kūnai, kažkur toli gulėjo baltučiai nejudą debesėlių plotai.

    Tas nušvietęs žaibas atidengė begalines erdves, iš toli matei todėl, kad buvai aukštai iškilęs, užkopęs lyg į didelį didelį kalną.

    Tokį pat jausmą pergyveni, sustojęs prie dailininko Bagdono paveikslų. Juk tai žaibų nušviestos didžiulės erdvės, kur skraido milžiniški kūnai, kur suka ir juda visas kosmosas.

    Dailininkas savo vaizduotės galia praskleidė tuos naujus nesuprantamus ir tokius gražius, ir tokius pagaunančius pasaulius. Dailininkas savo vaizduotės galia užkėlė kiekvieną ant aukšto kalno, iš kur gali dairytis ir mąstyti apie žmogiškąją būtį, gyvenimo prasmę. Iš tų aukštumų drauge pamatai ir pačio dailininko nueitą kelią.

 

*

 

    Jubiliejinėje parodoje J. Bagdonas rodė 73 kūrinius. Parodą per porą dienų aplankė per porą šimtų dailininko gerbėjų.

 

*

 

    Kai kurie šaltiniai33 tvirtina, kad J. Bagdonas gimė ne Antrajame Videikių kaime, o Kontaučiuose. Pasirodo, pastarasis vietovardis ne kas kita, o parapija, kuriai priklausė Bagdonų šeima.

    Toje medinėje bažnytėlėje būsimasis dailininkas pamatė pirmuosius šventųjų paveikslus ir statulas.

    Visą gyvenimą, atsidūrus svetur, J. Bagdonui sapnuodavosi jo gimtoji Žemaitija su palei Miniją, Dubysą, Ventą nusėtomis sodybomis.

    Pasitikdamas kūrybinio darbo auksinę sukaktį, dailininkas viename interviu34 pasakė, kad jis vis dėlto nesąs toks ištvermingas ir karingas, kaip bičiulio poeto A. Gustaičio apdainuotas žemaitis, kuris, kailinių rankovę prisipylęs batvinių, nujojo iki Juodosios jūros ir grįžo į Plungę. Jo kelionių žemėlapis buvęs kiek kitoks ir užsibaigęs East River gatvėje, Manhatten dangoraičių, galerijų, muziejų, teatrų paunksnėje. Kur, kaip pažymėjo dailininkas, lyg Babelio bokšte kalbama įvairiomis kalbomis, kur pulsuoja idėjos, kur gimsta ir miršta naujos meno formos. O šitokie gan smagūs pasamprotavimai užsibaigė labai liūdnai, su didele širdgėla: „Grįžti į Plungę negalvoju, o, be to, ir laiko jau nebėra...“

    Neatspėjo tąkart atkaklusis žemaitis savo ateities. Nė gražiausiam sapne neišvydo, kokie malonūs, ypatingi netikėtumai laukia vos po gero penkmečio. Tačiau prisimindamas nueitą kūrybinį kelią, niekaip negalėjo aplenkti tų vietų, kurios išlydėjo į platųjį pasaulį.

    Prisiminė skaityti ir rašyti išmokiusį tėvą, Kepurėnų kaimo pradžios mokyklą, Plungės ir Telšių gimnazijas ir, žinoma, Kauno meno mokyklą bei Just. Vienožinskio tapybos studiją.

    Žurnalisto paprašytas „iš laiko perspektyvos“, t. y. kūrybai paskyrus 50 metų, tarti keletą žodžių apie savo kūrybą, J. Bagdonas pasakė, jog pačiam kalbėti apie tai ir sunku, ir nejauku. Jis tik pastebėjo, kad iš Lietuvos į Vakarus išvyko turėdamas pagrindinių meno žinių bagažą ir nedidelę dailininko patirtį. Tos žinios ir patirtys, jau 40 metų keliaujant per pasaulį, vis pildėsi. Brendo kūrybos idėjos, stilius, forma. Realistinis impresionizmas jau senokai praeityje, dabartis susieta su ekspresionistiniu abstraktu. Tačiau viso šito pagrindas – tapyba – liko.

    „Dailės kūrinys yra tik tada vertingas, - kalbėjo J. Bagdonas, - kai dailininkas suranda tokią meninę formą, kuri geriausiai išreiškia jo mintis. Todėl savo tapybos darbuose ir ieškau tokių formų, kurios geriausiai išreiškia mano sampratą ir pažiūras į gyvenamą laiką, į šios epochos žmonių emocijas, psichologiją ir aspiracijas“.

    Gan taikliai apie tai dar prieš dešimtmetį yra pastebėjęs „Darbininkas“35: „Jis savo formomis vaizduoja ne daiktus, bet judesius erdvėj, didelį masių dinamizmą. Atrodo, lyg kažkas būtų sprogę ir išmetę į erdvę skraidyti daugybę įvairiausių formų“.

    Atskira kalba apie keramiką. Tokią solidžią kūrybinio darbo sukaktį pažymintis dailininkas prisiminė, jog pirmoji artimesnė pažintis su ja buvusi Vilniaus dailiųjų amatų mokykloje. Ten jis suorganizavo keramikos skyrių, kuriame dėstė piešimą, projektavimą ir dekoravimą. Atsidūręs Vienoje ir įsidarbinęs meniškosios keramikos ir porceliano fabrike, turėjo progą iš arčiau susipažinti su techninėmis subtilybėmis. Užtat nuvykus į Kolumbiją buvo labai nesunku įsidarbinti Valstybinėje keramikos mokykloje, o vėliau ir Valstybinėje dailės akademijoje, kurioje suorganizavo keramikos skyrių. Tuo pat metu turėjo ir savo moderniosios keramikos studiją.

    O kad keramika J. Bagdono kūrybiniame kelyje buvo labai svarbi, akcentuota ne kartą. Bene labiausiai įsidėmėtini šie žodžiai36: „Per keramiką jis pradėjo tolti nuo realistinio pasaulio ir ėmė per simbolizmą, stilizaciją artėti į abstraktinį pasaulį“.

    Įdomu, kad pusės amžiaus kūrybinio darbo sukaktį minintis J. Bagdonas savo jubiliejų pažymėjo ir kaip 13-osios dailės parodos, kuri surengta Lietuvos nepriklausomybės šventės proga Kultūros Židinyje Brooklyne tvarkytojas. Iki tol visose Amerikos lietuvių bendruomenės New Yorko apygardos organizuotose parodose dalyvavęs ir net buvęs pirmųjų dviejų parodų tvarkytoju bei uoliai dalyvavęs ir kitų parodų rengimo darbuose, šįkart J. Bagdonas ėmėsi iniciatyvos pakviesti kuo daugiau ir įvairesnių dailininkų, gyvenančių kituose Amerikos miestuose.

    Paroda turėjo didelį pasisekimą. Iš viso joje eksponuoti 93 kūriniai: tapyba, akvarelė, grafika, net skulptūra. Kiekvienas dailininkas rodė 2-3 darbus. Pats tvarkytojas pateikė tris naujus savo kūrinius, pilnus dramatinės įtampos ir erdvės, sodrius. Pora iš jų turėjo net pavadinimą – „Erdvės peizažai“, tai buvo gan netikėta, nes J. Bagdono kūrybos gerbėjai žino jo įprotį nesuteikinėti savo darbams vardų.

    Rengiant šią parodą, J. Bagdonui talkino fotomenininkas kunigas Algimantas Kezys, tuo metu vadovavęs Chicagos dailės galerijai. Jis atsiuntė keletą kūrinių, be to, pasufleravo keturias dėmesio vertas dailininkes iš Los Angeles, iki tol New Yorko lietuviams dar nematytas.

    Sukaktuvininkas J. Bagdonas tąkart susilaukė nemažo dėmesio ir kaip parodos rengėjas. Didelį pokalbį su juo, pavadintą „Iš lietuviško meno gyvenimo New Yorke“, išspausdino „Draugas“37.

    Pristatytas kaip vienas iš pasišventėlių, kuris per pastaruosius keletą metų daug prisidėjo, rengiant dailės parodas New Yorke, J. Bagdonas populiariausio lietuvių dienraščio JAV skaitytojams papasakojo apie tai, kaip prasidėjo lietuviška meno veikla New Yorke, apie jos grupines parodas, asmenišką tokių parodų organizavimo patirtį, svarbiausius užmojus jas rengiant ir t. t.

    J. Bagdono pateiktoje informacijoje – daug įdomaus. Pasirodo, iki atvykstant iš Europos lietuvių pabėgėliams, Amerikoje buvo vos 5 ar 6 mūsų tautiečiai dailininkai profesionalai. O su pastarąja banga jų atvyko apie 70, t. y. daugiau kaip pusė Lietuvos dailininkų sąjungos narių. Ir didesnė jų dalis įsikūrė New Yorke bei jo apylinkėse. Susiorganizavę į Lietuvių dailininkų sąjungą, 1953 metais jie suruošė pirmąją grupinę parodą. Anot J. Bagdono, apie 1950 metus New Yorkas dailės gyvenime jau grojo pirmuoju smuiku visame pasaulyje, buvo naujojo stiliaus – ekspresionistinio abstraktizmo – centras. Be abejo, tas faktas lemtingu tapo ir čia 1964-aisiais įsikūrusiam žemaičiui.  

    Kai 1970 metais Lietuvių bendruomenės New Yorko apygardos valdyba nutarė surengti metinę didesnės apimties dailės parodą Vasario 16-osios proga, tuometinis apygardos pirmininkas Aleksandras Vakselis vadovauti tam rimtam darbui pakvietė J. Bagdoną. Ją surengus neseniai pranciškonų įsigytuose namuose Brooklyne, liko patenkinti ir organizatoriai, ir lankytojai, ir kūrinių autoriai.

    Tryliktoji paroda, kurios spiritus movens buvo pats J. Bagdonas, pirmiausia siekė, kad joje dalyvautų profesionalai, nepataikauta diletantizmui ir mėgėjiškumui.

    Daug darbo įdėjusio į šią parodą J. Bagdono pasiteirauta ir dėl jo paties retrospektyvinės parodos – visgi rimta sukaktis. Dailininkas pažadėjo: paroda bus. Arba metų pabaigoje, arba kiek vėliau.

    Ir, žinoma, savo žodį tesėjo.

 

*

 

    1979 m. vasario 10 d. J. Bagdonui įteikta prestižinė JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros Tarybos premija. Dailės veteranas šiuo apdovanojimu pagerbtas New Yorko Lietuvių bendruomenės apygardos Vasario 16-osios šventės parodoje.

    Daug gražių ir kūrybingų dienų dailininkui linkėjo kolegos, draugai, pažįstami.

 

*

 

    Šis pokalbis „Lietuvių dienų“38 skaitytojus išvydo Bern. Brazdžionio dėka, o kalbino dailininką P. Jurkus.

    70 metų sukakties proga keturiuose žurnalo puslapiuose – pasikalbėjimas apie gyvenimą ir kūrybą, iliustruotas šešių darbų reprodukcijomis.

    Čia pateikiami ir mažiau žinomi faktai apie pirmąją reprezentacinę dailės parodą Vilniuje, suruoštą 1940 metais, kurią J. Bagdonui, kaip Lietuvos dailininkų sąjungos reikalų vedėjui, teko organizuoti. Nors ji turėjo veikti visą vasarą, užsibaigė po trylikos dienų – birželio 15-ąją, prasidėjus sovietinei okupacijai. Vis dėlto tai buvo ypatingas įvykis. 1939 m. spalį atgavus Vilnių, nutarta su nepriklausomos Lietuvos vyriausybės pritarimu ir lėšomis parodyti Vilniaus lietuviams ir lenkų inteligentijai lietuvių dailės pasiekimus. Į savo tikrąją sostinę lietuvių dailė sugrįžo net po 33 metų pertraukos, - pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje buvo surengta dar carinės Rusijos laikais – 1907-aisiais.

    J. Bagdonui teko surasti patalpas būsimai parodai, atlikti visus organizacinius darbus, paruošti ekspoziciją, sudaryti garbės komitetą. Pasirodė ne taip paprasta rasti tokiam reikalui tinkamas erdves. Nei dailės muziejaus, nei kokių nors panašių specialių patalpų tuomet nebuvo. Žinoma, tinkamiausia tam būtų buvusi senoji rotušė, deja, ji buvo remontuojama. Reprezentaciniai Vyskupų arba Napoleono rūmai jau buvo tapę Vyriausybės įgaliotinio įstaiga. Mokslo draugijos rūmai Antakalnyje buvo pernelyg toli nuo centro, o ir taip pat užimti. Galų gale nutarta pasirinkti Tado Vrublevskio bibliotekos patalpas.

    Įdomus J. Bagdono požiūris į išeivijoje turimas kelias dailininkų organizacijas: „Kur daug auklių, vaikas be galvos“. Jis apgailestauja, kad tie beveik 300 dailininkų, gyvenančių laisvajame pasaulyje, nepanoro susiburti į vieną didelę organizaciją, kuri rūpintusi dailės populiarinimu ne tik tarp tautiečių, bet ir visame Vakarų pasaulyje. Kitų sričių profesionalai – rašytojai, istorikai, inžinieriai-architektai, medikai, agronomai tokios problemos neturi. Apsijungti į vieną didelę ir pajėgią pasaulio lietuvių dailininkų sąjungą tikriausiai trukdė asmeninės ambicijos. O jei kolegos būtų aukščiau jų, J. Bagdonas taip įsivaizduoja ateitį: „Dailės kalba yra tarptautinė kalba, per ją susikalba visos tautos. Organizuojant reprezentacines parodas, bendras ar atskirų dailininkų, pasaulio meno centruose, leidžiant periodinius, vienkartinius leidinius, monografijas ir kt., būtų galima parodyti ne tik mūsų dailininkų vertę, bet ir bendrą mūsų lietuvių kultūros pajėgumą už okupuotos Lietuvos ribų. Padejuojame, kad neturime centro, kur būtų sutelkta rinktinė mūsų dailės kūrinių kolekcija. Vienuolynų ar vieno kito asmens kolekcijos, savaime aišku, negali atstoti tokio centro paskirties. Reikėtų lietuvių dailės muziejaus, kuriame koncentruotųsi visa dailės veikla. Turint gerų norų ir nesigailint vieningų pastangų, būtų galima sutelkti ir finansinius resursus muziejui įsteigti ir jį išlaikyti. Nebūtinai toks muziejus turėtų būti New Yorko 5-ojoje ar Chicagos Michigano avenue. Iš tokio centro muziejaus nesunkiai būtų galima užmegzti ryšius su didžiaisiais muziejais ir per juos įvesti mūsų dailininkų kūrinius į jų kolekcijas. Reikia turėti vilties, kad jaunoji mūsų dailininkų karta pasuks ta linkme ir ką nors panašaus suorganizuos“.

    Belieka apgailestauti, kad kolegos taip ir nepasinaudojo šiais išmintingais patarimais. 

 

*

 

    Įspūdinga tapybos kūrinių paroda ir jaukiu pobūviu tame pat Kultūros Židinyje 1986 m. gruodžio 11 d. paminėta ir J. Bagdono 75 metų amžiaus sukaktis.

    Žinoma, tai buvo tinkama proga prisiminti ir pačią kūrybos pradžią bei atsakyti į klausimą, kodėl anuomet neprisidėjo nė prie vieno Lietuvos jaunųjų dailininkų sąjūdžio.

    Jaunai Lietuvių dailininkų draugijai 1932-aisiais paskelbus Nepriklausomųjų principus, J. Bagdonas buvo dar studentas, dar, kaip jis pats išsireiškė, negimęs kaip dailininkas. Be to, ir ARS, ir FORMOS sąjūdžių dalyviai buvo gerokai vyresni už jį. Kaip ir dera jaunesniam, lankė jų parodas, skaitė manifestus, užsukdavo ir į Nepriklausomųjų dailininkų draugijos patalpas Laisvės Alėjos-Adomo Mickevičiaus gatvių kampe – pasiklausyti, ką kalba tie, kurie save vadina nepriklausomais, kurie nenori būti pasenusių formų vergais.

    Savo kūrybos gerbėjams J. Bagdonas jau nebe pirmą kartą prisiminė atėjimą į modernųjį meną. Gal ir neatsitiktinai – juk dar gyvi tie laikai, kai dailininkas, pradėjęs ruošti savo abstraktinės tapybos parodas, turėdavo susirinkusiems ir ne vieną „pamokslą“ išrėžti, kodėl, kas, kaip, o ir į tokį ar panašų klausimą atsakyti: „Bagdonai, kas su tavimi pasidarė? Gal Kolumbijos tropikai tau galvą sumaišė ar koks tropinis vabalas apsigyveno tavo smegenyse?“

    Atsakė dailininkas ir į klausimą, ar lietuviškas-tautinis identitetas įmanomas abstrakčioje dailėje. Atsakymas, žinoma, buvo teigiamas. Su netrumpu paaiškinimu: „Bet tautinis charakteris ir stilius susiformuoja per labai ilgą laiko tarpą. Vakarų Europos dailės stiliai formavosi šimtmečių bėgyje, o lietuvių dailės kelyje nelengva suvokti stilių, formų, idėjų raiškos kaitą, nes mūsų dailės kūryba neturi praeities šimtmečių palikimo. Mūsų dailė ir apskritai kultūra – tai lyg vitražų gabaliukai: vieni šviesūs, kiti tamsūs, per vienus daugiau šviesos įeina, per kitus mažiau, o kiti visai juodos spalvos, per kuriuos jokia šviesa nepraeina. Tų juodų gabalų buvo ir yra daug. Visa mūsų istorija fragmentinė. Po kunigaikščių laikotarpio per ilgus šimtmečius iki nepriklausomybės dešimtmečių tauta neįstengė sutverti nepriklausomos valstybės, kurioje galėtų laisvai vystytis menai ir visa kultūra. Visokios unijos ir okupacijos su draudimais, nurodymais ir įsakymais trukdė savarankišką tautinę kūrybą visos kultūros apimtyje. Trumpas nepriklausomybės laikotarpis įrodė, ką tauta, būdama laisva, gali pasiekti kultūrinių vertybių kūrime ir ugdyme“.

    J. Bagdono asmenybė gražiai priminta ir angliškai skaitančiai visuomenei: keturis puslapius dailininko gyvenimui ir kūrybai paskyrė „Tiltai: Amerikos lietuvių naujienų žurnalas“ („Bridges: Lithuanian American News Journal“). Straipsnis vadinasi „Juozas Bagdonas’ ODYSSEY beyond the black sun“*. Jis iliustruotas septyniomis reprodukcijomis.

    75 metų amžiaus ir 55 metų kūrybos sukakčių proga straipsnį „Neramios dailininko Juozo Bagdono drobės“39 paskyrė P. Jurkus. Rašytojas gan artimai ir netrumpai pažinojo dailininką, todėl tekstas ne tik informatyvus, bet ir šiltas.

    J. Bagdoną, gyvenantį lietuviškajame New Yorko priemiestyje, ir jis, ir kiti tautiečiai nuo tol, kai apsigyveno Woodhavene, dažnai gali pamatyti ramiai praeinantį gatve ar užsukantį krautuvėn ar kavinėn, kur mėgsta pasėdėti su bičiuliais. Nemažai draugų susirinko ir į 1987 m. vasario 1 d. Kultūros Židinyje surengtą popietę, skirtą sukaktuvininkui. Pagrindinį žodį čia tarė P. Jurkus, kalbėjo ir pats J. Bagdonas, daugiausia apie lietuviškojo meno problemas. Jo kūryba apžvelgta ir demonstruojant skaidres.

    Ar daug kas J. Bagdono artimiausioje aplinkoje pasikeitė nuo tol, kai jis apsigyveno New Yorke, nesunku įsitikinti iš šių P. Jurkaus eilučių: „Šios dvigubos sukakties proga (...) noris užeiti siaurais laiptais į trečią aukštą, kur mansardiniame bute jis gyvena jau keliolika metų. Vienas jo kambarys paverstas studija, ir šiaip visi koridoriai ir dar kitas prieškambaris į kiemo pusę yra tos studijos tąsos – čia sudėta paveikslas ant paveikslo. Dar kvepia aliejiniais dažais, ir iš visur spinduliuoja kūrėjo nerimas“.

    Be jau plačiai žinomų dalykų reikėtų įsidėmėti rečiau pastebėtus. Ypač apie dailininko kūrybos pradžią, kai be peizažų ir natiurmortų buvo sukurta nemažai paveikslų, kuriuose dominavo žmonių figūros – motina su vaiku, girtuoklis, laikraščių pardavėja, baleto šokėja ir kt. „Nuo pirmųjų savo žingsnių tapyboje Bagdonas krypo į figūrinę kompoziciją, - priminė P. Jurkus. – Spalviniu atžvilgiu jo kūriniai buvo tamsaus, niūraus, tragiškai liūdno kolorito. Dailininkas (...) nesidomėjo sentimentaliais saulėleidžiais ar saulėje blizgančiomis jūromis, nepataikavo plačiųjų masių skoniui. To meto jo parodos recenzentai kritikavo tematiką, tamsų koloritą, spalvinį niūrumą, liūdesį. Klausė ir stebėtojai, kodėl pas jauną dailininką tiek daug tragiškumo ir pesimizmo. Patarė gražiau ir optimistiškiau žiūrėti į aplinką. Bet jaunas Bagdonas nekreipė dėmesio į tuos patarimus. Toliau jis ieškojo žmogaus vidinio pasaulio sudėtingumo (...) išraiškos“.

    Dar keli įdomesni pastebėjimai apie ieškojimus pakeliui į abstraktą ir judesio paieškas abstrakte: „Keramikos darbuose glazūrinės spalvos, prie aukštos temperatūros virdamos, susimaišo, išsilieja ir sukuria visai naujus ritmus bei judesius. Tai ir sugundė dailininką ir aliejinėje tapyboje ieškoti panašių judesių. Tai ir buvo jo susitikimas su abstraktu. O keramikos darbuose tuo metu jis įvesdavo gana daug grafinių linijų, ypač modernių vazų kūryboje. Pradžioje tas linijas jis perkėlė į tapybą (...) ir gavo naują ritmą, naują erdvę, kurią jau užpildė abstrakčiom formom“; „Savo abstrakte jis ieško judesio. Nesustoja ties ramiom, sustingusiom plokštumom. Viskas pas jį plyšta, tyška, sukasi ir sukasi. Didelėje erdvėje juda įvairios formos. Erdvė jam irgi labai būdinga ir charakteringa. Jo sukurti fantazijų paveikslai gyvena erdvėje, ne plokštumoje. Erdvė begalinė, rodos, lyg žiūrėtum nuo didelių kalnų į begalines platumas. Įsižiūrėjus į jo formų judesį, į formų gausmą, mus pagauna įspūdis, lyg būtų prasiveržęs ugnikalnis ir svaidytų akmenis iš savo kraterio. Jo paveikslai – tai kosminis kataklizmas, kosmo katastrofa. Drauge tai reiškia ir žmogaus vidinį nerimą. (...) Abstraktinis menas labiausiai ir išsakė patį dailininką. Ir šis dailininko J. Bagdono sukurtas menas yra vertingas įnašas į lietuvių moderniąją dailę“.

 

*

 

    Nedaug kas žino, kad J. Bagdonas yra piešęs ir portretus. Visų pirma, todėl, kad jų buvo labai nedaug.

    Apie vieną jų „Dirvoje“ 1988 metų viduryje papasakojo Petras Matekūnas, matęs realistiniu impresionistiniu stiliumi nupieštą Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos portretą. Tai buvę Richmond Hills, New Yorke, dailininko studijoje. Tas nedidelis, spalvingas portretas jam priminė Just. Vienožinskio, tuomet dar Zarasų gimnazijos paišybos mokytojo, pieštą kun. dr. Jono Steponavičiaus portretą. Čia ir išvada: jų tapybos technika labai panaši, nes J. Bagdonas – buvęs Just. Vienožinskio studentas.

    Kad būta asmeninės pažinties su LR prezidentu, papasakojo G. Bagdonaitė-Rimkevičienė. 1933 metais Lietuvių-prancūzų draugijos patalpose paruošęs pirmąją autorinę parodą, J. Bagdonas nutarė į ją pasikviesti ir A. Smetoną. Lyg ir juokais tokią mintį visiškai jaunam debiutantui kažkas pašnibždėjo, tačiau J. Bagdonas į tai pasižiūrėjo labai rimtai. Kelissyk prisiėjo varstyti Prezidentūros duris, kol vis dėlto buvo suteikta audiencija. Ir pasiekė savo jaunasis dailininkas – tarp daugybės diplomatų ir kai kurių ministerių į parodos atidarymą atėję kauniečiai išvydo ir valstybės vadovą. Daugeliui, o gal ir visiems tai buvo labai netikėta, sukėlė įvairių spėlionių.

    Kada pieštas A. Smetonos portretas, nepavyko išsiaiškinti. Tačiau kad tas jaunystėje patirtas nuotykis turėjo įtakos paveikslo atsiradimui, beveik neabejotina. O dabar jį, rodytą „Dirvos“ sukaktuviniame vakare Philadelphijoje, galite pamatyti ir jūs.

 

*

 

    1988 m. spalio 8-9 dienomis mažojoje Kultūros Židinio salėje surengta J. Bagdono akvarelių paroda – išskirtinė, pirmoji tokio pobūdžio JAV lietuvių kolonijoje.

    Tas pusšimtis akvarelių gimė 1946-1958 metais pokarinėje Vokietijoje bei Kolumbijoje. Pats dailininkas jas padalino į tris ciklus. Pirmajame – Ravensburgo bei jo apylinkių peizažai, antrajame – Kolumbijos vaizdai, trečiajame – Lietuvos prisiminimai.

    Niekur viešai nerodyti kūriniai susilaukė nemažo dėmesio – parodą per porą dienų aplankė apie 300 niujorkiečių ir miesto svečių. 15 kūrinių buvo parduota.

    Aliejinės tapybos puoselėtojas šia paroda įrodė ir nemažas savo, kaip akvarelisto, galimybes. Todėl būta apgailestavimų, kad, apsigyvenęs Amerikoje, J. Bagdonas akvarelių nebeliejo. Tiesa, New Yorke sukurta natiurmortų, tapusių ketvirtąja parodos dalimi. Apie į praeitį nuėjusias dienas kalbėjo pats dailininkas – žemaitiškai, su humoru. Viskam savo laikas, ir tiek.

    Kodėl taip, nesunku suvokti ir iš dar prieš penkerius metus „Dirvoje“ skelbto straipsnio. Jame P. Matekūnas pateikė tokį prisiminimą: „Kai vieną kartą per jo kūrinių parodą, įvykusią maždaug prieš 25 metus buvusioje Angelų Karalienės parapijos salėje, paprašiau, kad jis man nupaišytų gamtos vaizdelį ar lietuvišką kaimo sodybą su darželiu, kuriame stovėtų lietuviškais ornamentais papuoštas kryžius, tai jis ilgai negalvojęs atsakė, kad „fotografijų nepaišo“.

    Žinoma, akvarelė – ne fotografija. Vis dėlto akivaizdu, kad Amerikoje įsikūrusiam ir čia galutinai save suradusiam menininkui abstraktinė tapyba buvo arčiausia širdies.

 

*

 

    Atgimimas atpūtė Lietuvos vėją ir į J. Bagdono namus. Su juo – ir ne vieną svečią. O vienas pirmųjų buvo vilnietis Henrikas Puskunigis, kuriam pirmajam buvo lemta ir Lietuvos spaudoje plačiau pristatyti dailininką.

    Laimingas buvo dailininkas, sulaukęs tokio svečio. Prie kavos puodelio ilgai jie šnekėjosi apie Lietuvą ir Žemaitiją, apie meną ir, žinoma, apie daug vilčių teikiančias permainas tėvynėje. Pasiguodė J. Bagdonas, kad dėl sveikatos jau negalės gimtojoje žemėje apsilankyti, nė nenutuokdamas, jog po kurio laiko, Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, ir jam išaugs nauji,  tvirtesni sparnai, kuriais net kelissyk įveiks Atlantą.

    Sveikindamas dailininką su naujaisiais, 1989-aisiais, H. Puskunigis savo laiške iš Vilniaus, be kita ko, rašė: „Su didele šiluma prisimenu viešnagę Jūsų pastogėje ir Jūsų draugiškumą bei nuoširdumą, parodytus man. Perdaviau nuo Jūsų linkėjimus dail. A. Kučui ir daviau jam paskaityti knygą apie Jūsų kūrybą, kurią Jūs man maloniai padovanojote. Jis buvo labai dėkingas ir siunčia Jums linkėjimus. Beje, atvirukas, kurį aš įdedu į šį voką, darytas jo dukters E. Kučaitės.

    Nors jau praėjo nemažai laiko nuo mano grįžimo iš JAV, bet aš vis negaliu pamiršti įspūdžių, patirtų bendraujant su Lietuvos išeiviais. Įdomūs, talentingi žmonės. Vis pagalvoju: kiek daug prarado Lietuva, kad tokie jos vaikai ją apleido. Kokia tai neteisinga istorinė realybė!“

    Beveik po metų „Literatūroje ir mene“40 išspausdintame H. Puskunigio straipsnyje „Pas dailininką Juozą Bagdoną“ pateikti svarbiausi jo biografijos ir kūrybos faktai. Iš jų negirdėta  nebent ši eilutė:  svečiui iš Vilniaus paėmus iš knygų lentynos „Tarybų Lietuvos enciklopediją“ ir ieškant joje dailininko pavardės, J. Bagdonas pasakė, jog tikriausiai vietos šiame leidinyje jam neatsirado dėl to, kad 1971-aisiais nutapė keletą paveikslų rezistencijos tema.

    Čia pirmą sykį išsakytas ir J. Bagdono noras padovanoti Lietuvai savo paveikslus. „Tik su viena sąlyga: kad kas nors iš Lietuvos atvažiuotų, susipakuotų juos ir išsivežtų. Aš jau nebeturiu sveikatos rūpintis tokiais dalykais“, - sakė dailininkas.

    Baigiantis aštuoniasdešimt devintiesiems Lietuvoje pasirodė dar vienas J. Bagdoną pristatantis straipsnis41, kurio autorius rašytojas Raimondas Kašauskas, savaitę glaudęsis dailininko pastogėje Woodhavene. Ir tas dienas čia skambėjo tik žemaitiška šneka, kuri tarsi atjaunino J. Bagdoną. Atrodė, tarsi susitiko Telšiuose ar Plungėje seni pažįstami. Užsukęs į svečius P. Jurkus taipogi kalbėjo tik žemaitiškai, tačiau kiek kitaip – taip, kaip šnekama Žemaičių Kalvarijoje ar Sedoje. Pasibaigus literatūros vakarui Kultūros Židinyje, R. Kašauską ir J. Bagdoną apspito jau visas būrelis tikrų žemaičių. Gimtinės dvasia tiesiog švietė dailininko melsvose, bluktelėjusiose akyse, o šiaip jau visada ramus jo veidas išdavė sunkiai nuslepiamą džiaugsmą.

    J. Bagdono mansardoje, tarp paveikslų ir knygų du žemaičiai klausėsi ir žinių iš Lietuvos. Tais Lietuvai lemtingais metais daug kas keitėsi ne dienom, o valandom, apie mūsų šalį rašė didieji pasaulio laikraščiai, pranešinėjo radijas ir televizija. Rašytojui buvo malonu stebėti, kaip gerąsias naujienas iš Lietuvos sutinka dailininkas – vis labiau susimąstęs, vis prisiminimuose, neretai užmerktomis akimis, ranką padėjęs ant kėdės ranktūrio.

    Pristatydamas J. Bagdoną tuomet viename populiariausių Lietuvos laikraščių, R. Kašauskas taip užbaigė savo straipsnį: „Kalbėjimo ar tapybos būdo keitimas menininkui susiję su rizika. J. Bagdonas tvirtai tikėdamas ėjo savo keliu, nebent gerbėjų prašomas „sugrįždavo“ į praeitį, nutapydavo kokį realistinį tėviškės vaizdelį. Tarnaudamas vien menui, nesusikrovė turtų. Drobėms, dažams, rėmams aukodavo savo pajamas. Nesusirado, o gal dėl įgimto santūrumo neieškojo kelių į Lietuvą, kaip kiti jo kolegos. Tai gal suras ryšį su dabartine, atgimusia Lietuva? Atgabens parodą, papildys muziejų rinkinius, taps įvertintas specialistų?“

 

*

 

    Atgimimo vėjai J. Bagdonui atnešė ne vieną naują gerbėją, šįkart jau iš Lietuvos.

    Šis prisipažinimas, užrašytas 1990 m. liepos 19 d., - vienas iš daugelio. Jo autorė – Lietuvos dailės muziejaus redaktorė Morta Ulpienė.

    „Mielas Maestro, esu sužavėta Jūsų kūriniais, užfiksuotais p. J. Grigučio juostoje, - rašo išeivijos dailininkų parodomis, katalogais, plakatais besirūpinanti muziejaus darbuotoja. – Jau kelinta diena neapleidžia patirtas įspūdis. Dabar beveik gerai įsivaizduoju Jūsų spalvingus, žaižaruojančios nuotaikos kūrinius. Nuostabu buvo matyti Jus, taip puikiai atrodantį, taip gražiai lietuviškai kalbantį, tiek daug žinantį ir atsimenantį. Lauksiu Jūsų parodos. Pasistengsiu parengti kuo geresnį katalogėlį.

    (...) Dabar, kai Lietuva ir TSRS ruošiasi deryboms, turėtų atsirasti daugiau galimybių ryšiams su užsieniu. Tikiu, kad Lietuvos suinteresuotų organizacijų ir p. J. Grigučio pastangomis Jūsų kūriniai pasieks Vilnių. Jūsų parodos laukiama ne tik Vilniuje, bet ir Žemaitijoje. Neseniai Telšiuose prie „Alkos“ muziejaus susibūrė veiklių žemaičių pulkelis. Jie rūpinasi žemaičių kultūros reliktų rinkimu, rūpinasi žemaičiais menininkais, išsiblaškiusiais po pasaulį, rengia parodas. Parodą iš Vilniaus, Lietuvos dailės muziejaus, galėsime perkelti į Telšius, „Alkos“ muziejų. Manau, kad ir Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus panorės Jūsų parodos. O kad Jums neprailgtų kelionė į Lietuvą, p. Beatričė Vasaris pažadėjo Jus palydėti iki pat Vilniaus. Mums telieka tik laukti Jūsų kūrinių ir Jūsų“.

 

*

 

    Aštuntą dešimtį bebaigiąs J. Bagdonas tebebuvo ir darbingas, ir kūrybingas, ir aktyvus parodų dalyvis. Dar daugiau: New Yorke gyvenantys dailininkai išsirinko jį N. Y. Lietuvių dailininkų sąjungos pirmininku.

    Metai prasidėjo vasario 8-10 dienomis Kultūros Židinyje surengta dailės paroda, skiriama Lietuvos nepriklausomybei pagerbti. Joje dalyvavo 23 menininkai. J. Bagdonas čia pasižymėjo kaip didžiausio parodoje rodyto paveikslo „Pasmerktas miestas“ autorius. Prie tos drobės jis ir įamžintas „Lietuvių dienų“ žurnale42.

    Spalyje Kultūros Židinyje surengta didžioji rudens dailės paroda. Jos iniciatorius ir pagrindinis rengėjas buvo pats J. Bagdonas. Tai buvo sena jo svajonė, apie kurią, gyvendamas užatlantėje, neretai pagalvodavo. O pagalvodavo prisimindamas Kauną, kuris garsėjo tokiomis parodomis, kai rudenį dailininkai tarsi atsiskaitydavo už tai, ką nuveikė per vasarą. Jam buvo šiek tiek keista, kad kolegos New Yorke tokiu entuziazmu nedegė. Tačiau kai pats ėmėsi tokios iniciatyvos, pasirodė, jog ir kitiems tai svarbu, paprasčiausiai iki tol nebuvo iniciatoriaus.

    New Yorke gyvenantiems lietuvių dailininkams, kurių daugiau kaip dvi dešimtys, išsiuntinėjo kvietimus, informavo, jog bus sudarytas katalogas. Teko ne kartą susisiekti ir telefonu, tikslintis. Kai kurie kolegos padėjo įrengiant ekspoziciją. Spalio dvyliktosios vakarą, šeštadienį didžioji rudens paroda buvo iškilmingai atidaryta.

    Toji paroda buvo išskirtinė dar ir todėl, kad jos atidaryme dalyvavo Lietuvos Respublikos oficialus asmuo – užsienio reikalų viceministras Gediminas Šerkšnys. Žinoma, pradėjo ją New Yorko Lietuvių dailininkų sąjungos pirmininkas J. Bagdonas, - pasveikindamas, pasidžiaugdamas ir prisimindamas.

    P. Jurkus ta ypatinga proga prisiminė ir kitas, kad ir ne tokias dideles čia surengtas dailės parodas, išryškino jų prasmę, pažymėjo, jog visos jos buvo skiriamos Lietuvai, kuri šiandien jau vėl nepriklausoma.

    24 dailininkai parodai pristatė 59 tapybos, grafikos, skulptūros kūrinius. Dominavo tapyba. O svarbiausia, tai buvo, kaip pageidavo parodos iniciatorius J. Bagdonas, nauji, dar niekur nematyti darbai. Nors dominavo modernistai – abstraktaus meno atstovai, kaimynystėje savo kūrinius rodė ir impresionistai, simbolistai bei realistai. Ir tai rodė „lietuviškosios dailės įvairumą ir kūrybinio pasaulio plotį“43.

    Bene labiausiai kūrėją įvertina tokie žodžiai: „Tuoj pasakysi, kad tai Bagdono paveikslas“. Tiesa, yra ir šis tas naujo: „Šioje parodoje išstatytų Bagdono paveikslų spalvos (...) ramesnės, pilkesnės, tamsesnės. Ir (...) kompozicija ramesnė“. Vertintojui atrodo, jog tokie pasikeitimai susiję su dailininko amžiumi. Tačiau tos naujovės jokiu būdu nesuprastina ryškaus savito braižo, kurio vienas bruožų – ypatingas spalvų skaidrumas. Todėl nenuostabu, kad „jo paveikslų rasime beveik kiekvieno lietuvio namuose, net ir tokiuose (...), kur labiau mėgstamas realizmas“.  

 

*

 

    Iš Vilniaus dailės muziejuje 1992 metais surengtos parodos pristatomojo žodžio: „Kas bendra tarp susigūžusio žvejo iš 1936 metų ir tų begalinių erdvių, atsiveriančių lyg nuo aukšto paskutiniųjų metų kalno? Nerimas. Dėl to paties žmogaus, į kurį Juozas Bagdonas nuo jaunumės žiūrėjo dėmesingai, su užuojauta ir pagarba. Tik kitaip išreikštas. Tvirčiau, atviriau. Niujorke – gal žinojimas, kad pradžia – toli toli, prie Plungės. Gimęs, augęs ir pavargęs vis tame pačiame kaime žmogus, niekad neskridęs per Atlantą, kažin ar šitaip galėtų užsimoti (išskirta mano – L. P.-K.)“.

 

*

 

    1994 metais A. Kezys išleido knygą apie lietuvius dailininkus Šiaurės Amerikoje. Visapusiškai solidžią – ir turiniu, ir apimtimi (278 psl.), ir išvaizda.

    Albumas vadinasi „Lithuanian artists in North America“. Nors skirtas pirmiausia angliakalbiam skaitytojui, reikšmingas ir Lietuvai, ir užatlantėje gyvenantiems tautiečiams. Įdomu, kad ir leidėjai du – čikagiškė „Galerija“ ir vilniškė „Ethnos“.

    A. Kezys – ne tik plačiai žinomas, talentingas fotografas, bet ir žodį valdantis menininkas. Abėcėlės tvarka toje knygoje pristatant per 80 dailininkų, svarbiausia buvo pateikti koncentruotas kūrybinio ir gyvenimiškojo likimo istorijas, enciklopedinius duomenis, išspausdinti tokių darbų reprodukcijas, kurios atskleistų kūrybinių ieškojimų ypatumus.

    J. Bagdonui skirtuose dviejuose puslapiuose – tai, kas svarbiausia jo biografijoje, pažymint ieškojimus, kurie dailininko kūrybą išskiria iš kitų. Tekstą iliustruoja „Iš jūros sugrįžus“ (1938), „Ravensburgas“ (1946) ir dvi drobės tuo pačiu pavadinimu – „Kompozicija“, sukurtos 1960 ir 1990 metais. Čia ir pats dailininkas, nufotografuotas prie savo įspūdingo pločio drobės, rodomos parodoje Brooklyne.

    A. Kezys, paprašytas prisiminti, kaip gimė J. Bagdonui skirtieji puslapiai, papasakojo44: „Kai rengiau savo parodą Brooklyne, o jo didžiulė drobė kabojo kitoje salėje, tuomet ir susipažinome. O leidžiant knygą, gavau iš dailininko biografinių žinių, kurias toje knygoje ir atspausdinau“.

    Artimiau pažįstami A. Kezys ir J. Bagdonas nebuvo, tačiau vienas kitą gerai žinojo iš darbų. Todėl knygos sudarytojui nesudėtinga buvo atkreipti būsimų skaitytojų dėmesį į pagrindinę techniką, kurią naujoja J. Bagdonas, bei svarbiausias idėjas, kurias dailininkas siekia išreikšti savo kūryba.

 

*

 

    1994 metų gegužyje Kultūros Židinyje surengta J. Bagdono paroda – pirmoji po to, kai jis apsilankė tėvynėje. Tai lengva buvo pajusti ir iš dailininką lydinčios nuotaikos – atrodė tarsi iš naujo gimęs.

    Kolegas ir jo kūrybos gerbėjus jau buvo pasiekusi informacija, kad J. Bagdonas surengė parodas Vilniuje, Kaune, Plungėje, kad tapo Žemaičių dailės muziejaus atidarymo kunigaikščių Oginskių rūmuose iniciatorium. Todėl, ateidami į parodos atidarymą, tikėjosi ir įspūdžių, ir naujų kūrinių – J. Bagdonas retai porą kartų rodydavo tuos pačius darbus.

    Kad šis tas keičiasi ir kūryboje, nesunku buvo suvokti. Ypač šviesėjantį paveikslų koloritą. Galbūt tai susiję su mažesniu kūrinių formatu, o gal ir ne. Tiesa, judesio, įtampos, kaip ir anksčiau, J. Bagdono darbuose – per akis. Kaip taikliai, atidarydamas vieną parodą, apie J. Bagdono paveikslus neseniai pasakė profesorius Juozas Brazaitis, verdančios, besisukančios įvairios formos tiesiog trokšta išsiveržti iš drobės. Tai buvo akivaizdu ir šįkart.

    Dailininkas jautėsi pagerbtas kaip niekada. Į atidarymo iškilmes atvyko ir kalbą pasakė Lietuvos Respublikos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose Alfonsas Eidintas, LR ambasadorius Jungtinėse Tautose A. Simutis, taip pat LR užsienio reikalų ministras Povilas Gylys, generalinis konsulas Linas Kučinskas.

 

*

 

    J. Bagdonui ruošiantis jubiliejinei (85 metai) parodai, dailininką aplankė tautietės, susibūrusios į „Versmės“ klubą. Apie savo viešnagę jos papasakojo „Darbininko“45 laikraščio skaitytojams. Nieko ypatingo tame tekste tarsi ir nėra. Tačiau yra akivaizdžiai išsakyta didelė pagarba žmogui, kurio „nerimastinga siela persikėlusi į paveikslų drobes“. Ir dar pora sakinių iš to jautraus teksto: „Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad tokioj paprastoj studijoj gimsta tokie dideli darbai“; „Kai išalkome, mūsų laukė staigmena – Bagdono sriuba. Tai ne kugelis, ne balandėliai, o nepaprasto skonio sriuba!‘

    Apie pastarąjį siurprizą – firminę sriubą – yra tekę girdėti iš daugelio J. Bagdono studiją aplankiusių tautiečių.

 

*

 

    1996 m. birželio 1 d. Kultūros Židinio didžiojoje salėje atidaryta paroda buvo pažymėta ne tik dailininko amžiaus, bet ir kūrybos (60 metų!) sukaktis. Tai buvo jau dešimtoji J. Bagdono paroda, surengta New Yorke.

    Iš 88 čia rodytų paveikslų tik penktadalis buvo sukurti ankstesniais metais. Dominavo abstraktinės drobės, gimusios pastarąjį pusmetį. Čia buvo ir gan netikėtų dalykų – akvarelių, kurių eskizus parsivežė iš viešnagės tėvynėje. Jose dominavo žalias koloritas. O pasteliniai darbai išsiskyrė tiesiomis baltomis linijomis, pamėgtomis dar prieš ketvirtį amžiaus. Gerai pažįstantys J. Bagdoną – abstraktų meistrą, atkreipė dėmesį, jog yra skirtumas tarp jo darbų, sukurtų aštuntojo dešimtmečio pradžioje ir pastaruoju metu. „Dabar dailininkas ramesnis. (...) Formos taikiai keičiasi, paryškindamos bendrą kompoziciją. (...) Praėjęs ilgą abstraktaus meno kelią, jis puikiai valdo šią formą – judesio ritmą, spalvų harmoniją“46. Tuos pasikeitimus galima buvo pajusti ir akivaizdžiai – palyginus su tame pat Kultūros Židinyje, jos posėdžių menėje ant sienos kabančia 1970 metais sukurta drobe.

    Buvo daug sveikinimų, linkėjimų. Iš jų išsiskyrė LR generalinio konsulo New Yorke dr. Petro Anuso ir vyskupo Pauliaus Antano Baltakio tarti žodžiai. Buvo perskaityti ir laiškai iš Lietuvos – M. K. Čiurlionio ir Žemaičių dailės muziejų. Be kita ko, susirinkusieji informuoti, jog penki sukaktuvininko kūriniai papuošė Vytauto Didžiojo universitetą Kaune.

 

*

 

    1999 metai paženklinti atsisveikinimo gaida. J. Bagdonas, apsisprendęs sugrįžti į Lietuvą, balandžio 24-ąją pakvietė į paskutinę savo parodą New Yorke, kuriame pragyveno 35 metus.

    Prieš parodos atidarymą tautiečiai buvo informuoti, kad visi dailininko kūriniai „perkeliami į Lietuvą“47. Tai buvo dar vienas akstinas nepraleisti progos ir pamatyti ir naujus, ir anksčiau sukurtus J. Bagdono darbus. Šią parodą galima buvo pavadinti retrospektyvine – joje eksponuoti darbai apėmė platų kūrybinį laikotarpį. Kai kurie jų – tie, kurie kažkada buvo pradėti ir nebaigti, užbaigti rengiant šią parodą. Paskutinei parodai J. Bagdonas atsidėjęs ruošėsi praėjusį rudenį, žiemą ir pavasarį.

    O oficialus atsisveikinimas su dailininku surengtas spalio 7 dieną Kultūros Židinio posėdžių menėje. Jame dalyvavo per 30 asmenų. Kartu su artimiausiais bičiuliais čia buvo LR ambasados JAV generalinis konsulas dr. P. Anusas, Lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininkas Kęstutis K. Miklas, rašytojas P. Jurkus ir kt. J. Bagdonui dėkota už aktyvų dalyvavimą lietuvių kultūrinėje veikloje, už parodas, su kuriomis jis aplankė beveik visus lietuviškus telkinius, už suorganizuotas bendras dailininkų parodas, linkėta ir ateityje nepadėti teptuko į šoną.

 

VI. JUOZAS BAGDONAS APIE LIETUVIŲ DAILĘ IR DAILININKUS

 

J. Bagdonas – ne tik žinomas dailininkas, bet ir dailės teoretikas, jos stilių ir istorijos tyrinėtojas.

    Pastarųjų darbų pradžia nukelia į tolimąjį tarpukarį ir pirmiausia tai susiję su kolegų parodomis, prie kurių organizavimo ir pats yra prisidėjęs, ypač tuomet, kai darbavosi Lietuvos dailininkų sąjungoje.

    J. Bagdonas ir gyvendamas užatlantėje vis primindavo save kaip dailėtyrininką – straipsniais spaudoje, komentarais parodų atidarymuose. Žurnalistai, žinodami šią dailininko gyslelę, asmeniškus pasikalbėjimus su juo būtinai papildydavo klausimais apie dailės aktualijas, lietuvių dailę ir dailininkus, gyvenančius ir kuriančius laisvajame pasaulyje ir kt.

    Yra pristatęs ir ne vieną parodą užatlantėje. Kartais toks pristatymas turėdavo ir tęsinį. Pavyzdžiu galėtų būti kad ir Adalberto Staneikos (1885-1962) paminėjimas ir jo kūrinių paroda. Ta proga svarbiausią žodį taręs J. Bagdonas po kurio laiko sulaukė dailininko našlės dr. Marijos Staneikienės laiško, rašyto 1968 m. gegužės 27 d. Padėkojusi už „labai įspūdingą ir labai vertingą kalbą“, ji paprašė leidimo tą kalbą perkelti į ruošiamą spaudai monografiją. Be to, moteris pranešė, kad J. Bagdono kalba, minėjimo-parodos atidarymo metu įrašyta į magnetofono juostelę, buvo perduota per Philadelphijos radijo stotį ir buvo girdėti iki New Jersay, susilaukė plataus atgarsio.

    Bagdono-dailėtyrininko tekstai gan įdomūs, taiklūs. Vienas įsimintesnių – „Apie lietuvių dailę ir dailininkus“48, publikuotas prieš dar vienos jo parodos atidarymą New Yorke, lietuviškajame Kultūros Židinyje. Iš šios didokos ištraukos, kurioje jis aiškina avangardinių dailės stilių kilmę, raidą bei jų poveikį lietuvių dailininkams emigracijoje ir Lietuvoje, nesunku suprasti, kad J. Bagdonui visada rūpėjo ne tik su jo asmeniu susijęs kūrybinis gyvenimas, bet kur kas platesnis kontekstas:

    „Naujų idėjų įgyvendinimui reikia turėti ekonominių resursų. Tuščiom kišenėm vaikščiojantys genijai pasilieka genijais tik sau. (...) Sugriauta ir nuskurdinta Europa negalėjo sudaryti reikiamų sąlygų dailės ir apskritai kultūrinių vertybių kūrybai, todėl Amerika, ir ypač New Yorkas perėmė pirmavimą, pasidarydamas visų menų pasauliniu centru. Europoje betgi ne viskas buvo nutilę. (...) Naujų idėjų, naujų dailės formų ieškojimas, nors ne taip intensyviai, vyko ir Europoje. Ir tai natūralu, nes modernaus meno tėvynė buvo Europa. Europoje (...) gimė ir abstraktinė dailė. (...)

    Kam priklauso pirmenybė – V. Kandinskiui ar M. K. Čiurlioniui? Meno istorikai tą pirmenybę atiduoda V. Kandinskiui. Betgi ji nėra paremta tikrove (...).

    1945 metais Šveicarijoje, Berne suruoštos Augusto Giacometti apžvalginės parodos kataloge dr. Franz Meyer štai ką rašo: „XIX šimtmečio pabaigoje ir XX-ojo pradžioje jau buvo abstraktinės tapybos pavyzdžių. Abstrakčios formos tapybos yra davę taip vadinamos Jugendstill grupės tapytojai Miunchene ir Balt – Tshurlianis“. (...) Abstraktinė dailės forma ne tik atėjo iš Rytų Europos, bet ir jos pradininkas yra lietuvis M. K. Čiurlionis. (...)

    Suprantama, Čiurlioniui buvo pažįstamas rusų avangardinis menas, jis buvo įsijungęs į tą sąjūdį. Gaila, kad lietuviai dailininkai, Čiurlionio amžininkai, kurie stovėjo arčiau to sąjūdžio, į jį neįsijungė ir nebandė dirbti modernaus meno srityje. Jeigu anuo metu vienas kitas lietuvis dailininkas būtų pasekęs modernaus meno kelią, šiandien lietuvių dailė būtų turtingesnė.

    (...) Lietuviai dailininkai, išsisklaidę po visą pasaulį, gyvendami įvairiuose kraštuose, yra natūraliai veikiami supamos aplinkumos. Girdime pageidavimų ar net reikalavimų, kad lietuvio dailininko kūryboje turi atsispindėti mūsų tautinis charakteris ir aspiracijos. Tai – praktiškai neįgyvendinamas reikalavimas. Pirmiausiai kūrėjas yra ir turi būti laisvas. Laisvas savo idėjų reiškime ir laisvas pasirinkti priemones toms idėjoms įgyvendinti. Iš praktikos žinome, kad įsakymas ar pageidavimas, kaip kūrėjas turi kurti, nepasiteisino. Taip vadinamas socialistinis realizmas nuskurdino mūsų dailininkų kūrybą okupuotoje Lietuvoje. Be to, reikėtų pasvarstyti, ar vyresnio ir vidutinio amžiaus dailininkai, palikdami kraštą, išsinešėme suvoktą tautinės dailės sampratą. Ir ar išvis tokia buvo? Ramstymosi mūsų liaudies menu ir norėjimas rasti būdų pritaikyti jį individualiai dailės kūrybai yra saldžiai kutenantis nesusipratimas. Savo liaudies meną amžių bėgyje turėjo visos tautos. Kuris dailės kūrinys yra italų, prancūzų ar flamandų? Juk atskiriame ne pagal liaudies meno elementus. Tautinis charakteris individualioje kūryboje išryškėja kūrėjo sąmoningu savo prigimties supratimu ir sugebėjimu tą supratimą išreikšti pasirinktoje idėjoje, formoje ir medžiagoje. (...) Lietuviai dailininkai profesionalai, įsijungę į Vakarų kultūrą ir kurdami jos aplinkumoje, neatsilieka nei idėjų, nei formų įvairume nuo kitų tautų dailininkų, o dažnai juos ir pralenkia. Tik reikėtų pasirūpinti, kad tie kūriniai būtų reikiamai pristatyti ne tik saviems, bet ir svetimiesiems“.

 

*

 

    O čia tam tikra prasme tų pačių minčių tęsinys. Jose – ir širdgėlos dozė. Atkreipkite dėmesį: ne apie save kalba J. Bagdonas, o apie kolegas, apie išsisklaidžiusius po pasaulį Lietuvos dailininkus:

    „Jeigu atsirastų kokia magiška lazdelė, kuri, pamojavus, surinktų lietuvių dailininkus, ir jie išstatytų bendroje parodoje savo brandžiausius kūrinius, tai pamatytume, kokia galinga, gaivalinga ir aukštos vertės yra lietuvių dailininkų kūryba. Pamatytume patys ir kitiems parodytume, kad lietuviai dailininkai, išsisklaidę po pasaulį, nevegetuoja. Nedejuoja, nesiskundžia kapitalo priespauda, bet kuria didelės meninės vertės kūrinius, dažnai pralenkdami išgarsintus kitų tautų ar tautybių dailininkus.

    Ta kūryba nėra proginių pasirodymų, pasišvaistymų, pramoginių renginių, tarnaujančių momento propagandai, bet (...) išliekantis kultūrinis lobis, kuris ateinančiom kartom kalbės apie lietuvių kultūros potencialą. Deja, iki šiol niekas tomis vertybėmis nesirūpina“49.

    Akivaizdžiai džiaugdamasis įvykiu, praėjus ketveriems metams, J. Bagdonas pasakojo tautiečiams apie pabaltiečių dailininkų meno parodą New Yorke50. Žinoma, labiausiai toje parodoje jam rūpėjo lietuvių dailės individualumas, tautiškumo apraiškos, savitas lietuviškos dailės charakteris. Lietuviai, latviai, estai New Yorke, pasirodo, jau ne pirmą kartą rengia bendras dailės parodas, net yra sudarę specialią organizaciją, ir tai, be kita ko, labai padeda pamatyti skirtumus ir privalumus.

    Tarp 27 dailininkų, rodančių 49 darbus, - ir pats J. Bagdonas. Šįkart eksponuojama tik grafika ir piešiniai.

    Pasakodamas apie parodą, J. Bagdonas pasiūlo ir trumpą ekskursą į praeitį, pažymėdamas, jog pabaltiečiai dailininkai bendraudavo ir praeityje. Čia prisimenama 1911 metų Baltijos dailininkų sąjungos paroda, kurioje dalyvavo Petras Kalpokas, 1913 ir 1918 metų parodos, Nepriklausomybės laikotarpis, kai pabaltiečiai dailininkai ypač plačiai bendradarbiavo.

    „Nežiūrint, kokią meninę formą dailininkas benaudotų savo idėjų raiškai ar kokiomis priemonėmis tas idėjas realizuotų, - visada jis bus skirtingas ir savitas, nes tą savitumą natūraliai ir neišvengiamai padiktuoja jo priklausomumas savo tautinei prigimčiai“, - reziumuoja J. Bagdonas.

    Tarp plačiau aptariamų parodos dalyvių – ir lietuvė Giedrė Montvilienė, savo darbus rodanti ir amerikiečių galerijose. J. Bagdonas taupiai, tačiau taikliai, net spalvingai pristato didžiausią estetinį džiaugsmą suteikusius parodos dalyvius.  

 

VII. BIČIULYSTĖ, UŽFIKSUOTA RAŠYTOJŲ LAIŠKUOSE

 

Kur begyveno J. Bagdonas, visur jo aplinkoje buvo rašytojų, literatūros pasaulyje žinomų žmonių. Ne, jis pats niekada nebandė rašyti nei eilių, nei prozos, tiesiog visada jautė pagarbą tiems, kurie tai darė.

    Artimiausi iš jų – Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis, Antanas Vaičiulaitis, Stasys Santvaras, Antanas Gustaitis, Paulius Jurkus, Bronys Raila, Kazys Bradūnas, Leonardas Andriekus. Bendravo ir su Vinco Krėvės šeima. Tarpukaryje graži pažintis siejo su Gabriele Petkevičaite-Bite. O šiais laikais ypatinga, žemaitiška draugystė buvo užsimezgusi su Raimondu Kašausku, Albertu Zalatorium, dar – su Kornelijum Plateliu.

    Toji bičiulystė užfiksuota laiškuose, sveikinimo atvirukuose, yra ir publikacijų spaudoje.

    Tie vertinimai – įdomūs, originalūs, svarbūs.

 

Ir Amerikoje ne visiems Amerika

 

    J. Aistis J. Bagdoną yra pavadinęs dailininku rezistentu. Be abejo, neatsitiktinai. Ypač akivaizdu tai buvo, sukūrus garsųjį „Partizanų“ ciklą. Tačiau poetas, taip teigdamas, visų pirma turėjo omenyje gyvenimiškąją patirtį, kai kuriuos biografijos momentus.

    Kelios įsimintinesnės J. Aisčio pasirašytų laiškų ištraukos: „Senovės lietuviai, anot a. a. Kazio Binkio, padainuodavo, padainuodavo ir – išgerdavo (iš kalėdinio 1969 metų sveikinimo); „Knyga OK, net ir Paulius (Jurkus – L. P.-K.) per daug nenuskiedęs, bet pagalvojau: tapybos „juoda-balta“ spalva neparodo, o dažnai net ir iškreipia. Bet spalvotos monografijos mums dar dangaus migdolai – per aukštai, o knyga nukentėjo“ (padėka už atsiųstą 1972 metais išleistą monografiją).

    Dėmesio vertas J. Bagdono laiškas A. Vaičiulaičiui, kaip „Aidų“ žurnalo redakcijos nariui, rašytas apie septintojo dešimtmečio pradžią (nėra datos). Per jį siųsdamas šešias savo kūrinių reprodukcijas, nėra užtikrintas, ar jos tiks „Aidams“, o pirmiausia, „ar patiks p. Valiui“, žurnalo meniniam redaktoriui; jei ne, prašo persiųsti „Draugui“. Ta pačia proga dailininkas išreiškia savo nuomonę dėl žurnale spausdinamų reprodukcijų: „Tegu nepyksta nei redaktoriai, nei meninės dalies prižiūrėtojai, bet kad vieninteliame lietuviškos kultūros ir meno žurnale talpinamos svetimų menininkų reprodukcijos, yra visai nesuprantama. Nejaugi „Aidai“ turi tiek daug vietos svetimos kultūros propagandai lietuviuose? Tą galima buvo suprasti anais laikais Lietuvoje, kada turėjome keletą žurnalų, ir lietuviai, besidomintys menu, neturėjo tiek progų, kaip dabar (...) pasekti svetimųjų menininkų kūrybą. Šiandieną kiekvienas, kam įdomu, gali lengvai tai padaryti, pavartydamas svetimųjų leidžiamus žurnalus ar monografijas. Tas pats Jūsų „Life“ talpina jų pakankamai, o taip pat bet kokiame prancūzų, anglų ar ispanų žurnale galima pakankamai prisižiūrėti. Man, pavyzdžiui, būtų daug įdomiau matyti, ką naujo nutapė Varnas, ką nulipdė Kašuba, ką išraižė Jonynas ar kiti, kad ir ne taip garsūs lietuviai menininkai, negu kad nusibodusi Bragne, Picaso ar koks vokietis ar kanadietis. Keista, kad dar ir šiandien, po tiek patirties ir pavyzdžių nenusikratėme svetimųjų garbinimo. Nemanau, kad yra nors vienas prancūziškas ar amerikoniškas tokios paskirties kaip „Aidai“ žurnalas, kuris proporcingai tiek daug propaguotų kitų tautų kultūrą ir meną. Tokia yra mano nuomonė“.

    Štai taip. Žemaitiškai tiesus vertinimas, kuriame – ir patirtis, ir išmintis.

 

*

 

    Iš vieno A. Vaičiulaičio laiško (Washingtonas, 1972, lapkričio 11) paaiškėja, kad rašytojo namai buvo pasipuošę ne tik J. Bagdono tapybos darbais: „Jūsų skulptūra viena sau mąsto kieme po pušimi, - tai lyg koks mūsų namų gyventojas, tik toks tylus ir nuošalus“. Rašytojo papasakotos namų, šeimos gyvenimo smulkmenos leidžia suprasti, kad būta gan artimų santykių.

    Vis parašydavo J. Bagdonui senas bičiulis S. Santvaras, dažniausiai atsakydamas į jo laiškus, kurių dauguma susiję su parodomis. Nepamiršdavo vienas kito švenčių progomis. Visokių palinkėjimų būta, taipogi ir toks (1983, sausio 17): „Linkiu, kad sektum mano pėdom ir taip pat su kūrybinėm pergalėm bei gerom nuotaikom įbėgtum į XXI amžių!“

 

*

 

    Daugiausia ir įdomiausių laiškų J. Bagdonui yra parašęs Bern. Brazdžionis – į Maironio lietuvių literatūros muziejų jų persikėlė daugiau kaip dvi dešimtys. Gerai, kad šalia jų yra ir paties dailininko laiškų. Iš vienų ir kitų galima susidaryti gana neblogą vaizdą, kaip vienais ar kitais metais sekėsi, kas atrodė svarbiausia, kas neramino.

    Šis ilgokas, per du puslapius rašomąja mašinėle atspausdintas poeto laiškas nukelia į 1950-ųjų pavasarį, kai jaunystės laikų bičiulis dar tik kūrėsi JAV (nuo 1949 metų gyveno netoli Bostono). Ką prieš tai Bern. Brazdžioniui rašė dailininkas iš Kolumbijos, nepavyko surasti, tačiau iš poeto liūdnoko laiško tono galima spręsti, kad ir J. Bagdonas nedaug laimingų valandėlių aprašė.

    Poetas rašo, kad, prisimindami Bagdonus ir dar vieną bendrą pažįstamą, kartais pagalvoja, jog be reikalo pasiskubino į tokią tolybę – per laikraščius pasiekia žinios apie sukilimus, korespondencijos sulaikymą ir panašiai. O Brazdžioniams prieš porą dienų suėjo metai, kai atsidūrė Amerikoje ir daugiau kaip pusmetis, kai gyvena „visai ant savo kojų“, turi darbą, yra sotūs ir niekam neskolingi. Todėl ir norėtų kiek daugiau Bagdonams papasakoti, kaip gi toje Amerikoje. Ir tą pasakojimą pradeda nuo bendro pažįstamo iš Freiburgo – djakonas, kuris dabar Romoje, maždaug taip pasakęs: „Man rodos, kad ir Amerikoje ne visiems Amerika“. Bern. Brazdžionio atsakymas lyg ir įtikinantis: „Iš Amerikos net ir tie, kuriems čia ne Amerika, nebėga nei į Australiją, nei į Kanadą, nei į Kolumbiją. Tik... į Lietuvą“.

    Poetas atsako J. Bagdonui apie jį dominančius „Aidus“. Anot juose jau debiutavusio Bern. Brazdžionio, nors stambus šis A. Vaičiulaičio redaguojamas žurnalas, bet jis „gerokai sustingęs. Per maža literatūros. Per vienpusiškai tiekiamas „menas“. Ir tos reprodukcijos labai daug nustoja, spaudžiamos teksto popieriuje; gi visai kitaip atrodytų, jei joms duotų glancuotą, gerą popierių“.

    O ir šiaip, anot Bern. Brazdžionio, knygos padėtis čia labai ūkanota. Tik vienas kitas debiutanto leidinėlis tepasirodo, iš rimtesnių knygų tik pora baigiamos spausdinti – „Lietuvos istorija“ ir „Lietuvių kalbos rašybos vadovas“, o platinamos dar Vokietijoje išleistos knygos. Tačiau... „Ten, kaip atsimeni, dėl knygos varžėsi, griebė po kelis egzempliorius, o čia vieno nebeįperka“. Jei nebus leidėjų, tvirtina poetas, teks patiems knygas leisti. Gal Rašytojų draugijos įsteigta premija kiek paskatins rašytojus?

    Išsamiai Bern. Brazdžionis aptaria dar vieną J. Bagdonui rūpimą klausimą – periodinę lietuvių spaudą, kuri, anot poeto, lietuviškėja: „Anksčiau lietuviškiausia buvo viena „Vienybė“. Dabar jau visai neblogai atrodo „Draugas“, pasitaisė ir konservatyvaus „Darbininko“ veidas, į redaktorius paėmus S. Sužiedėlį, nekalbant jau apie grynai dipukiškus Kanados laikraščius „Nepriklausoma Lietuva“ ir „Tėviškės žiburiai“.

    Spaudos ir prenumeratos reikalai J. Bagdoną, regis, domino todėl, kad ir Kolumbijoje gyvenant jam norėjosi skaityti tai, kas leidžiama vertingesnio JAV.

    Apie ravensburgiškius bičiulius šįkart Bern. Brazdžionis nedaug teparašė. Tik pastebėjo, kad reikėtų lukterti, kol likimas lems jam su šeima įsikurti pačiame Bostone, kur tokių jų bičiulių nemažai (kol kas poetas gyvena už gero pusvalandžio kelio traukiniu nuo šio miesto).

    Poetas rašo, kad čia oras toli gražu ne toks, kaip Kolumbijoje – kažin ar šiemet buvo dešimt giedrų dienų, labai kenčia sąnariai, vos paeinąs. Užtat kaip miela prisiminti Ravensburgo pavasario orą, pažymi, pavadindamas jį „puse žemiško rojaus“.

    Atsakydamas į J. Bagdono užklausimą, ką žinąs apie kitus ravensburgiškius, Bern. Brazdžionis dar parašė, jog su kai kuriais, „toliau nusikėlusiais“, susirašinėja. „Vieni sunkiau, kiti lengviau, visi kabinasi į gyvenimą“.

    Laiškas bičiuliui užbaigiamas ne itin optimistiškai: „Tai tokios tokelės. Kai bus giedriau, gal parašysiu giedresnį“.

    Pradedant gyvenimą JAV, įsidėmėtinas J. Bagdono komentaras į poeto paminėtus dailininkų santykius užatlantėje. Tame 1958 m. gruodžio 16 d. iš Washingtono rašytame laiške yra ir atsiminimų iš Lietuvos laikų, kai J. Bagdonas dirbo Dailininkų sąjungoje.

    „Gerokai atsikvėpę Washingtone, įgiję daugiau orientacijos šiame mieste, išmokę kaip nusipirkti maistą ir kt., pašaldę ausis ir nosis, sulaukę pirmo sniego, rašome šią „margą gromatą“, sveikindami Visus Jus su Kalėdų šventėmis ir naujais 1959 metais ir dėkojame už visus patarimus ir linkėjimus, kurie mums, pradedantiems naują gyvenimą, bus orientacijos taškas“, - taip savo laišką, adresuotą Bern. Brazdžioniui, pradeda J. Bagdonas. Ypatinga jo padėka už publikaciją žurnale „Lietuvių dienos“. Anot dailininko, tai jam, pradedančiam suktis tarp lietuvių, daug pasitarnaus. O į dailininkų gyvenimo peripetijas, kurias aprašė Bern. Brazdžionis, į jų santykius, kuriuos pravartu žinoti, J. Bagdonas reagavo taip: „Gaila, kad per tiek laiko ir po tiek pergyvenimų, pasklidus po visą pasaulį, lietuviai dailininkai pasiliko su tomis pačiomis rietenomis, tokia pat galvosena ir tokiomis pat pažiūromis į meną ir menininką, į patys save, kaip kad buvo ir prieš 15-20 metų Lietuvoje. Sakau – gaila, nes atrodo, kad nieko nepasimokė iš laiko ir naujų aplinkybių-galimybių“.

    Taigi – ne viskas J. Bagdonui buvo nauja ir netikėta, ką išgirdo iš Bern. Brazdžionio. „Iš kitos pusės man gana ilgą laiką (gal patį audringiausią) praleidus Dailininkų sąjungoje, - toliau rašo J. Bagdonas, - ir gal geriau kaip bet kam pažinojus visas kovas ir intrigas, norisi gardžiai nusijuokti. Tie patys asmenys, ta pati nihilistinė (dar mūsų meno veteranų atsivežta iš Rusijos ir kitur) pažiūra, ir tas pats siauras meno supratimas, sutalpintas į pavydo ir asmeninio-profesinio ambicingumo lovį“.

    Pažymėjęs, kad visa tai jam primena Don Kichoto „riteriškus žygius“, J. Bagdonas vis dėlto rašo, jog jam bus įdomu susitikti su tais meno „mokytojais“.

    Kolumbijoje dailininkas buvo atpratęs nuo žiemos šalčių, o čia jie pasitiko be gailesčio, todėl „organizmas reaguoja stipriai“. Dėl šito teko atsisakyti anksčiau numatytos kelionės į New Yorką. O Washingtone apsilankė „Amerikos balso“ redakcijoje, kaip ir buvo pataręs Bern. Brazdžionis, ten ir vieną kitą pažįstamą susitiko. Tačiau pasiūlymo pakalbėti į Lietuvą kol kas atsisakė – kad nepridarytų bėdos tėvynėje likusiai senutei motinai. Tiesa, Bagdonai, kartu su ponais Vytėnais, dar buvo nuvykę ir į Baltimorę, čia pabuvojo lietuvių klube, pasimeldė bažnyčioje.

    Reziume – kiek keistoka: „Šiuo metu gyvename nuobodžiai (išskirta mano – L. P.-K.). Aš daug tapau ir lipdau, ruošiuosi parodai, kurią mėginsiu realizuoti apie vasario mėnesio pabaigą ar kovo pradžią. Iš keramikos nieko neatsivežiau, tačiau kai tik padarysiu (...) ką čia, tuojau sutvarkysime Jūsų pageidavimą (turimas omenyje Brazdžionių noras įsigyti J. Bagdono dirbinių – L. P.-K.). Taip pat atsitiks ir su tapybos darbais, po parodos apturėsite mano naujus bandymus“.

    Savo pirmajame laiške iš Washingtono J. Bagdonas dar pasidžiaugia, jog greitai pavyko susitvarkyti visus imigracinius dokumentus ir dabar jau turįs teisę „laisvai judėti po visą šiaurės kontinentą“.

    1959 m. kovo 8 d. Brazdžioniams adresuotame laiške – išsamiau nei bet kam kitam papasakota situacija, kuri susiklostė J. Bagdonui persikėlus į JAV, pirmosios pažintys ir įspūdžiai, kuriuose nemažai bagdoniško sąmojo, žemaitiško jumoro:

    „Toks mat plepys esu, kad su atviruku negaliu apsieiti. Jeigu rašyti, tai rašyti (...), ypatingai, kai meti man klausimus, kurie kaip „grinoriui“ man pačiam įdomūs ir kol kas dar ne visai aiškūs.

    Medaus mėnuo Amerikoje buvo šaltokas, tad medus truputį apšalo ir jo kopinėjimas ne visai lengvas. Keistesnio klimato kaip Washingtone turbūt pasaulyje nėra. Tad reikėjo atsilaikyti prieš visus gripus ir slogas. Kol kas toks klimatas dar daro nervuotus. Sako, kad kituose miestuose esą dar blogiau. Atrodo, kad Washingtone pasiseks įsikurti, bent pradžioje.

    Kaip tvarkomės asmeniškai? Gaila, kad kaip tapytojui neilgai teko dienas praleisti su teptuku. Nuo vidurio sausio vėl pradėjau darbuotis keramikoje. Pasitaikė geromis sąlygomis gauti keramikos studiją su šiokiais tokiais įrengimais už nebrangią nuomą. Tai buvusi vieno meno-antikvarinių daiktų pirklio privati keramikos mokykla, apleista ir nenaudojama. Gerame Washingtono rajone, taip vadinamame Georgentawn, kur yra susibūrusios įvairios meno studijos, mokyklos, mokyklėlės, kitaip sakant, Washingtono menininkų centras. Pats rajonas labai primena Žaliakalnį Kaune, pagrindinė gatvė – Viscansen av. – panaši į Ukmergės plentą. Daugumos gatvių šaligatviai iš raudonų plytų, o pati gatvė brukavota. Nežiūrint to, čia daugumos senatorių – Trumanų, Achesonų ir kitų – „vilos“. Daug meno krautuvių, antikvariatai, mažos galerijos ir t. t. Čia patys brangiausi restoranai su keistu vidaus įrengimu. Amerikoje, pasirodo, daug žmonių su atsisukusiomis moterkomis, tiek to, tai jų reikalas. Mano studija kol kas pati kukliausia ir biedniausia, vėliau pamatysime...

    Čia, Amerikoje, man vėl tenka pradėti iš naujo. Natūralu, nes čia viskas kitaip ir, be to, aš pats – naujas grinorius. Meniškosios keramikos Amerikoje maža, tad gal pasiseks pradėti gyventi ir dirbti. Dar prieš Velykas išbandysiu rinką, pažiūrėsiu, kaip eisis.

    Vienu žodžiu, turiu studiją ir dirbu. Tiesa, dirbu daug valandų, tačiau pats ant savęs esu „bosas“, kada noriu – dirbu, kada noriu – ilsiuosi. Taip mano tapyba ir vėl pasidarė sekmadienine.

    Vos penkioliką darbų tesuspėjau užbaigti. Galvoju: kai keramikos reikalai apsitvarkys, galėsiu skirti daugiau laiko tapybai.

    Buvau New Yorke. Taip, buvau New. Y. ir pamačiau, kaip sako, pasaulio sostinę ir lietuvius dailininkus. N. Y., kaip pasaulio sostinė, ne taip jau gąsdina savo didumu ir klaidumu. Išbuvau 4 dienas ir, kas buvo reikalinga, pamačiau ir susiradau.

    Tik lietuvių dailininkų tai „neradau“. O gaila, kad mielų lietuvių dailininkų neradau. Visi jie baisiai „užimti“, visi daug pareigų ir darbų turi, - visi skuba, neišpasakytai skuba. Suprantama, nes vyksta didžiausias žmonijos istorijoje trečiasis karas – su atomais, su povandeniniais laivais, su skraidančiomis lėkštėmis ir raketomis. O Rūkštelė, pasislėpęs už gubų, Jonušas, pasinėręs giliai į jūrą, juokiasi. Nežiūrint, kad p. Girnius ir girdi „Aidus“, ir ilgiausiuose „Aidų“ puslapiuose, kaip radaro aparatas, registruoja jų kiekvieną judesį ir veikimą, o jie juokiasi ir rodo lietuviškam Amerikos pasauliui naujas meno sroves, kaip tai gubizmą, jūrizmą ir t. t.

    Amerikos meno vairuotojai žydeliai, nors ir nesuprasdami lietuviškai, irgi juokiasi iš to karo, nes abiejų pusių „generolai“ iki apatinių baltinių jiems išaiškina savo pusės pajėgumą ir priešų silpnumą.

    Ką padarysi, - gaila. Nemanau, kad tai lietuviška ir patriotiška. Kada nors mūsų maža kultūros istorija pasakys, ko vertas buvo tas karas, jo generolai ir kariai. Mano, paprasto mirtingojo, nuomonė: tie ponai daug nusideda lietuviškai kultūrai, kažin ar Dievas jiems atleis. Mūsų tiek maža, veikimo laukas toks didelis, per didelis, tad kam beprasmiai eikvoti jėgas ir laiką, klaidingai suprastomis priemonėmis, vardan aukštų meno idealų artimo akyje matyti krislą, o savoje – nei rąsto? Nei 60 apaštalų žodis nenuves mūsų kultūros į padanges, nei vienas kitas fariziejus neišprekiaus tos kultūros likučių.

    Sic!..

    Tokiai padėčiai esant, aš asmeniškai mėginsiu amerikonišką sektorių, nes nenoriu, kad Washingtono ar New Yorko galerijų makleriai žydeliai į savo sąrašą įrašytų dar vieną pajacą.

    Washingtone doleriais nesninga, man dar nė viena tokia snaigė nepataikė į kišenę. Jeigu ir pradės pataikyti (o turės pradėti, nes priešingai – tai...), tai ne taip daug, kad kišenėje nebebūtų rankai vietos. Kišenėje rankai vietos visada atsiras ir su dviem pirštais reikės ieškoti kišenės kamputyje pasislėpusios snaigės...

    (...) Pakeičiau adresą, t. y. apsigyvenau naujame bute, jau ne iš vieno kambario, kaip iki šiol, bet pakankamai erdviame bute, kuriame (...) 10 kambarių. Gyvena drauge su mumis ir vienas viengungis lietuvis, atsikėlęs iš New Yorko. Nors dabar, kol pasieksiu savo darbą, teks važiuoti apie valandą laiko, tačiau turėsime daugiau patogumų. Čia – vilų rajonas, kur daug lietuvių gyvena. Čia – „Balso“ ir Kongreso žmonės. Šeštadieniais ir sekmadieniais lengviau pamatyti ir pasiekti vieniems kitus. Be to, čia visai negyvena negrų, daug medžių ir alėjų, aplinkuma maloni.

    Laukiame pavasario, o jis jau nebe už kalnų. Sako, kad Washingtone labai gražūs pavasariai, ypatingai, kai pradeda vyšnios žydėti.

    Kviečiu pavasariui – vyšnių karalienės rinkimams į Washingtoną. Mums būtų didelis džiaugsmas susitikti. Apgyvendinti turėsiu kur, tad, jeigu išsiruoštumėte, - nesivaržykite. Prisimintume „gerus“ laikus Ravensburge, kur, anot A. Gustaičio, pavasariais karalienės, išsidėsčiusios vyšnias ant palangių sirpdina, ir žvelgia į tolius, laukdamos karalių“.

    Sutinkant 1960 metus, Bern. Brazdžionis su kalėdiniais sveikinimais siunčia ir postscriptumą: „Dažnai padainuoju iš operos : „O kurgi tu dingai?..“ Skaitau laikr. ir apie dirbtuvę, ir apie galeriją. Ar nenorėtum foto nuotraukomis pasigarsinti per L.(ietuvių) d.(ienų) žurnalą?“

    Iš J. Bagdono atsakymo – tuolaikinė gyvenimiškoji ir kūrybinė situacija lyg ant delno:

    „Ta arija iš operos „O kurgi tu dingai?“ man labai pritinka. Taip, pritinka, bet pasijaučiu labai nesmagiai. Toks jau yra sutvėrimas žmogus, - kai tiesa sakoma – pasijaučia nesmagiai. Ką padaryti? Tačiau turiu šiokių tokių pasiteisinimų. Perdaug esu įsivėlęs į velniavas su visokiais darbais ir veikimu meno srityje, o turiu tik dvi rankas ir vieną galvą, ir tą pačią nelabai razumną. Ką, miels Bernardai, skaitei laikraštyje, taip ir yra. Turiu galeriją ir nemažą studiją, na ir namuose visokių maliavonių. Galerija buvo atidaryta liepos pabaigoje, tad turi vos 5 mėnesius amžiaus. Nors ir labai jauna yra, bet jau turėjo 6 meno parodas su daugiau kaip 400 darbų. Šiuo metu vyksta grafikos paroda, kurioje dalyvauja 20 dailininkų iš įvairių steitų. Tarp jų ir vienas lietuvis – R. Viesulas. Studija šiuo momentu yra kiek „apleista“, nes daugiau darbo skiriu galerijos reikalams. Studijoje užsiimu tik su mokiniais ir keramikos dabar nedarau. Mano skulptūros taip pat kiek sustojo, - nauji darbai eina palengva. Tapyba galiu užsiimti tik vakarais. Tai tenka tapyti prie elektros šviesos. Tačiau šiais moderniškais laikais tas nekliudo.

    Man labai malonu, kad, nors ir blogam draugui, bet nori duoti vietos L. D. pasireklamuoti. Nepaprastai esu už tai dėkingas. Tad jeigu galėtumei skirti vietos sausio mėnesio numeryje, prisiųsčiau nuotraukų mano skulptūrų, tapybos ir galerijos. Man būtų indomu (dažnai naudojamas J. Bagdono žodis – L. P.-K.) pirmą kartą pasirodyti prieš lietuvišką visuomenę su skulptūra. Vienu žodžiu, sausio mėn. pradžioje atsiųsiu fotografijų. Šiaip apie save neturiu nieko ypatingo ką papasakoti. Dirbu daug valandų, nes visi mano „bizniai“ yra nauji, tad pareikalauja nemaža pastangų ir taip pat pinigų. Amerikoniškame sektoriuje įsitvirtinti nėra lengva, nes konkurencija, - protekcijos, pažintys čia lošia svarbią rolę.

    Iš kitos pusės – ta anglų kalba vis man trukdo. Į seną galvą nebelenda svetima kalba. Tad taip pamažu ir bėga laikas, besitriūsiant su menu ir menininkais. Nors darbas nėra sunkus, bet daug nervų kainuoja. Kadangi Amerikos meno centras yra New York, tad tenka dažnai ten būti. Kartais išeina, kad turiu važiuoti 2 kartus į mėnesį. Vis tai parodų ir kitais reikalais. Norėčiau suruošti savo asmenišką parodą, bet nebeturiu laiko užbaigti ir sutvarkyti darbus. Nors mano galerija yra gana didelė, tačiau savo parodai teks ieškoti kitos, nes mano cementinės skulptūros, kurių dauguma didelės, netilptų. Be to, užkėlimas į 2 aukštą (galerija yra antrame aukšte) pasidaro neįmanomas. Tad taip šis reikalas ir tęsiasi. Iš kitos pusės – paroda reikalauja išlaidų, o aš vos galus su galais suvedu. Visiems mano užsiimtiems reikalams-veikimui yra reikalingas ilgesnis laikas. Tiek, trumpai suglaudus, apie mano gyvenimą Washingtone. Žmona ir aš esame sveiki, tad taip ir bėga dienos šioje didelėje Amerikoje“.

    „Linksma buvo, kad atsiliepėt, - rašė 1961 m. sausio 4 d. laiške Bern. Brazdžionis. – Skaitėm kartu su žmona ir džiaugėmės, kad gyvas, kad triūsiate meno pasaulyje. Ko daugiau reikia“. Čia – ir pažadas J. Bagdono studiją, galeriją ir jo kūrybą pristatyti lietuviškajam pasauliui. Bern. Brazdžionis prisipažįsta taipogi mėgęs lankytis New Yorke, kai gyveno arčiau. „Daug ten visokio velnio, - rašo poetas, - bet daug ir meno“. Pasiilgstąs dabar jo, nes ir nuo literatūros čia, gyvendamas Californijoje, esąs toli, kaip tikruose tyruose.

    Atvirlaiškyje, rašytame 1961 m. birželio 26 d., keli konkretūs sakiniai: „Mielas Juozai ir Ponia, ar būsite dainų šventėje? Pasimatytume. Po to ketinu aplankyti senas vietas ir draugus Bostone ir N. Y. ir, jei pakaks monetos, užsuksiu į Washingtoną apžiūrėti Paties studijos bei galerijos“.

    Seni bičiuliai vėl susitiko liepos pirmojoje pusėje. Buvo daug ir smagių šnekų. Virptelėjo ir būsimos parodos Los Angeles užuomazga. Tas sumanymas rudenį ir žiemą buvo stiprinamas laiškuose. 1962 m. vasario 19 d. rašytame J. Bagdono laiške viskas jau labai konkretu:

    „Mielas Prieteliau,

    Dėkui už laišką ir nepakeičiamus nuosprendžius. Jeigu jau Angelų Karalienės tokia valia, - tegul paroda būna parapijos salėje. Būtų gera, jeigu galėčiau žinoti, nors ir labai apytikriai, salės dydį. Kiek darbų reikėtų, kad užpildyti sienas. Projektuoju atvežti virš 10 didesnio formato (70x40), kokius 5-6 – (50x25) ir kitus mažesnius. Taip pat pastelinius ir piešinius tušu. Iš viso susidarytų arti 50 darbų. Taip pat norėčiau žinoti (...) ar pakanka dienos šviesos, ar reikia prožektorių. Į L. Angeles atvyksiu 3-4 dienas prieš parodą, kad galėčiau neskubant sutvarkyti visus klausimus ir reikalus. Pakvietimus, pusiau atspausdintus, atsiųsiu reikiamu laiku. Kadangi nebus katalogo, toks nėr reikalingas, nes mano darbai neturi pavadinimų, pakvietimai bus iš 4 puslapių. Dviejuose puslapiuose – reprodukcijos (ofsetu). Lietuvišką tekstą gal galėsi atspausti-prispausdinti vietoje? Man atrodo, kad atspausdinimas reprodukcijų (...) Washingtone man pigiau išeis kaip L. Ang. Tam dar turime gražaus laiko“.

    J. Bagdonas taip pat norįs žinoti, kas bus oficialūs parodos ruošėjai-globėjai, kaip „Lietuvių dienos“ žada pristatyti parodą, gal tokiai publikacijai reikėtų atsiųsti nuotraukų. Dailininkas pageidauja, kad būtų atsižvelgta ir į jo nuomonę dėl parodos atidarymo: reikėtų, kad paroda būtų atidaryta penktadienio vakarą, tuomet šeštadienį ir sekmadienį ją jau galėtų lankyti. Pasitenkinti publika, kuri sekmadienį ateis į bažnyčią, nebūtų gerai. Be to, J. Bagdonas yra girdėjęs, jog dalis Los Angeles lietuvių nėra geruose santykiuose su klebonu, todėl jis kiek prisibijąs. Jam nesinorėtų, kad, įdėjus nemažas išlaidas, parodą pamatytų tik keliasdešimt pamaldžių moterėlių. Dailininko noras – kad „paroda neturėtų nei grupinio, nei politinio atspalvio ir kad nebūtų nesusipratėlių boikotuojama nei iš vienos, nei iš kitos pusės“. Taip rašydamas J. Bagdonas atsiprašo savo seno bičiulio ir čia pat paaiškina, jog tai darąs iš patyrimo. „Pavyzdžiui, Clevelande dėl panašių „reikalų“ dar iki šios dienos nežinau, kada galės paroda įvykti, - rašo J. Bagdonas. – „Dirva“, Bendruomenė, Tautininkų s-ga ir ALTAS tą mažą dalyką (išskirta dailininko – L. P.-K.), kaip paroda, tampo ant grupinių kurpalių, lyg čia būtų koks svarbus reikalas, dėl kurio reikėtų ginčytis. Vienas iš tų „ponų“ man parašė: girdi, jeigu mes ruošime, kiti boikotuos ir panašiai... Tikiu, kad Pats tuos dalykus gerai supranti ir L. A. padarysi geresnį iš geriausių atvejį“.

    Sulaukęs Bern. Brazdžionio atsakymo ir patikinimo, kad „Lietuvių dienos“ apsiima globoti jo parodą, J. Bagdonas dėkoja poetui, „kaip tikrajam iniciatoriui ir viso to reikalo organizatoriui“ ir pasižada atsirasti su savo darbais „reikalingu laiku ir reikiamoje formoje“. O iki tol „laiko išnaudojimui“ dar turėsiąs parodą Washingtone. Modern Art galerijoje rodysiąs tapybos ir skulptūros kūrinius. „Pagaliau duosiu progos Washingtono kritikams išvanoti mane ir mano kūrybą“, - smagiai pastebi J. Bagdonas.

    Bern. Brazdžionis šįkart (1962 m. kovo 11 d.) be jokių lyrinių nukrypimų. Jis rašo, kad žurnalas vėluos, todėl jam skirtoji publikacija parodos reklamai nepasitarnaus. Teks lankytojus sukviesti kvietimais ir laiškais, tačiau neaišku, kaip atrinkti kviečiamuosius. „Susidaro evangelijos situacija: gali atsitikti, kad pakviestieji neateis ar nebus tikę, o nepakviestieji ir ateitų, ir kaip tik būtų labai tam tinką“. Poetas pažada įvykdyti visus bičiulio prašymus, be to, paieškos ir mecenatų, t. y. paveikslų pirkėjų. Pradžiugina informuodamas apie ravensburgiečius, kurie padės „prisiminti dipukiškus laikus. Dalis padės šeštadienį, gi visi kupeton susispies sekmadienį. Ir po ašarą nulies. Ir šv. Juozapą paminės“. Bern. Brazdžionis pateikia ir jų sąrašą, penki iš jų – buvę J. Bagdono mokiniai. Tariasi dėl techniškų klausimų. Nuramina dėl parapijos salės, pastebėdamas, kad ji – „neutraliausia iš visų čia esančių vietų. Čia daromi visos kolonijos minėjimai, čia renkasi sudieviai ir bedieviai“. Pažada parsivežti iš aero stoties.

    Šv. Velykų išvakarėse (1962 m. balandžio 17 d.) J. Bagdonas ne tik sveikina su šventėmis, bet ir širdingai dėkoja už suruoštą parodą, rūpestį juo, rašo, jog išsivežęs iš Los Angeles gražiausius atsiminimus. Dailininko tvirtinimu, apie pasisekusią parodą garsas pasiekė ne tik Washingtoną, bet ir Chicagą, Clevelandą, kitas lietuvių kolonijas.

    Gan netikėtos laiško eilutės apie tai, kad laikraštyje skaitęs Bronio Railos straipsnį, kurio objektas – Bern. Brazdžionio moderni poezija. Gal dailininkas ne viską iki galo suprato, tačiau tos jo eilutės, ko gero, galėjo ir užgauti poetą: „Aš neabejoju, kad netolimoje ateityje skaitysime modernišką ir naują Brazdžionį. Man būtų didelis malonumas iliustruoti moderniškos Brazdžionio poezijos knygą“.

    Brazdžionis buvo ir yra Brazdžionis, ir apie naują Brazdžionį tikriausiai prabilta be reikalo. Naują kūrybos laikotarpį pradėjęs J. Bagdonas poeto atžvilgiu, regis, bus kiek perlenkęs lazdą.  

    Kad Bern. Brazdžionis būtų ką nors atsakęs į tokius seno bičiulio žodžius, neteko užtikti. Minint kūrybos reikalus, poetas apsistoja tik ties dailininko reikalais. Pavyzdžiui, 1964 metų išvakarėse klausia: „Kaip toliau eina kūrybos kelias? Kokiom kryptim dabar suka paveikslai ir skulptūros?“ Arba: „Kai ką milžiniško nuveiksi, prašau neužmiršti L.(ietuvių) Dienų. (1967 m. Kalėdos); „Girdžiu, kad J. Bagdonas šen ir ten suruošia parodą, bet jokie korespondentai LD žurnalui neparašo nei foto neatsiunčia. Jei kada sulaukčiau, galėčiau parodyti ir LD skaitytojams“ (1970 m. gruodis).

    O štai ir gana aštrus, tiesmukiškas J. Bagdono laiškas (1964 m. kovo 25 d.), nukreiptas prieš diletantizmą, kompiliacijas, prieš tai, kas, jo manymu, jau atgyveno.

    „Ar vis bastausi po svietą, - rašo J. Bagdonas. – Beveik 3 savaites praleidau New Yorke ir Philadelphijoje. New Yorke teko matyti jėzuito kun. A. Kezio spalvotą filmą apie Europos religinį meną. Tai – atstatomų ir naujai statomų moderniškų bažnyčių architektūra ir vidaus įrengimai-vitražai. Puikūs abstraktinio meno kūriniai. Rekomenduočiau pasikviesti į Los Angeles – nenusivilsite. Gaila, kad spauda apie tai nieko nekalba. Gal ir suprantama, nes daug kam bado akis ir aiškiai kalba apie klaidas. Juk mūsų bažnyčiose tik kompiliacijos! „Garsiosios“ religinio meno parodos Chicagoje rengėjai, dalyviai ir globėjai turėtų pamatyti tą filmą ir už mizeriškumą prašyti Dievo atleidimo. Viskas pas mus tautiška ir religiška. Viskas absoliučiai atbulai atbulai (per Ant. Gustaitį).

     Taip pat teko būti ir literatūros vakare (Brooklyne). Išskyrus L. Andriekų ir F. Kiršą, viskas liūdna, žiauriai liūdna. Rašykime, tapykime, komponuokime viską tautiškai religiškai, viską tik lietuvišką; ir smukime žemyn ir žemyn. Leiskime siausti demagogams ir oportunistams ir visą tą aukokime lietuvybei!Kelkime į padanges diletantizmą – sukursime „šaunią savo kultūrą“. Jūs, Redaktoriai, kalbėkite tik taip, kaip „tauta nori“, darykite taip, kad minia būtų patenkinta. Neužpyk, Mielas, gaila, bet taip yra“.

    Belieka apgailestauti, kad nepavyko surasti, ką į tai atsakė poetas. O gal ir nieko neatsakė?

    Po dar vienos viešnagės pas Bagdonus – keli šilti atvirlaiškio (1971 m. vasario 18 d.) žodžiai: „Ačiū už priėmimą ir pavaišinimą draugiškumu, kava ir paveikslais. Malonu buvo pastebėti, kad esate sveiki, gyvenate gerai ir kūrybinio šišo (ir dažų!) netrūksta“.

    Iš jau vėlesnių laikų, pažymėjus kūrybinio darbo auksinę sukaktį, J. Bagdoną aplankė šie sveikinimo žodžiai:

    „Malonus Juozai,

    tarp savų kasdieniškų rūpesčių, tarp iš provincijos į miestą kėlimosi darbų darbelių kad kiek būčiau praleidęs Sveiko kūrybos sukaktį, kurią taip gražiai kai kuri spauda paminėjo.

    Paėmęs į rankas Vaižganto Kultūros klubo anais metais išleistą albumą, dar kartą nuėjau ilgu, vaisingu, įdomiu ir kūrybingu keliu, kuriuo esi ėjęs, ir pasidžiaugiau, jog ne kartą gyvenime mūsų keliai netoli vienas su kitu suartėdavo ir asmeniškai. Su malonumu konstatuoju tą faktą, kad ir mūsų namų kolekcijoje yra keletas Bagdono net kelių stilių darbų.

    Kad dažų ir drobės netrūktų, kad sveikata valiotų, kad dar savo „žodį“ ne vienam kūrinyje tartum, kad, ką pasakęs, papildytum, kad ką nori ir ką savyje slepi, išsakytum!

    Nuoširdžiai linki Brazdžioniai

    Aldona ir Bernardas

87. 8. 26.“

    Dažniausiai, ypač sulaukus vyresnio amžiaus, ryšys palaikytas didžiųjų metų švenčių progomis. Iš nemažo pluošto sveikinimų ir linkėjimų neabejotinai išsiskiria šios eilutės, užrašytos baigiantis 1989 metams ir Lietuvoje siaučiant viltingiems Atgimimo vėjams: „Būk ir Patsai sveikas, darbštus ir dar pajėgus padėti parodai Lietuvoje surengti. Sveiko darbų stilius ir formatas juos turėtų užimponuoti. Jie dabar labai ieško naujo ir originalaus“.

    Iš 1991 metų kovą rašyto J. Bagdono laiško juntamas ir džiaugsmas, ir skausmas. Senatvės problemos, vienišystė (nebėra mielosios Viktorijos), pasikeitimai tėvynėje, į kurią labai traukia širdis, bet sveikata jau ne tokia, kad be abejonių imtum ir pasiryžtum sugrįžti, - tai, kas sudaro aštuntą dešimtį bebaigiančio dailininko kasdienybę. Įdomi smulkmena – laiškas turi motto: jo viršuje užrašyta „Ne menui neeikvok jėgų“.

    J. Bagdonas visų pirma dėkoja Bern. Brazdžioniui už specialiai jam sukurtus posmus vardadienio proga. Juos, dešimčiai asabų susirinkus dailininko pastogėje, perskaitė P. Jurkus. Paskui buvo sudainuota „seneliui Juozapui“ (paties J. Bagdono žodžiai) Ilgiausių metų.

    Atrodo, laiškas rašytas dar neišblėsus iškilmių nuotaikai. Pažymėjęs, jog nuo „jaunos jaunystės“ keliavęs per pasaulį su menu, ir tai, ką pavyko įnešti į lietuvių dailę, teįvertina laikas, J. Bagdonas praneša apie mezgamus ryšius su Lietuva: „Prieš kelias dienas į Lietuvą išvežė dvi video kasetes, kiekviena juosta užima 2 val. laiko. Jose įfilmuota 200 mano tapybos darbų, biografinių žinių, kelionių ir šiaip gyvenimo nuotraukų. Tai dokumentinis filmas, kuris bus parodytas menotyrininkams, dailininkams, muziejų direktoriams ir šiaip kultūrininkams. Tai – vietoje originalų, kurių šiuo metu nugabenti į Lietuvą neturiu sąlygų. Originalai bus nuvežti, kai Lietuva taps nepriklausoma ir visiškai savarankiška valstybė“ (išskirta mano – L. P.-K.).

    O skaudžiausi – paskutiniai laiško sakiniai: „Šiek tiek užsiimu tapyba, - materijolai tapybai yra tiek pabrangę, kad pro parduotuvę reikia praeiti kelis kartus, kol išdrįsti įeiti, kad nusipirkti reikalingų medžiagų. Taip ir leidžiu „paskutines jaunystės“ dienas ir, anot J. Aisčio, sielvarto krūtinėje prisirinko daug, diena į dieną panaši. O tą sielvartą sudaro, kai mintimis ir prisiminimais prabėgu laiką, jog per mažai padaryta, o gal galėjau daugiau“.

    Bern. Brazdžionis savo bičiuliui yra paskyręs ne vieną posmą, dažniausiai juozinių proga. Jie gan taiklūs. Kaip ir šis, rašytas 1991 m. kovo 19 d., ir kurį, regis, bus padiktavusi paties J. Bagdono eilutė „Ne menui neeikvok jėgų“:

    Jei dar kava jėgas palaiko,

    Jei dūmas padeda – tegu!

    Todėl tuščiai neleiski laiko,

    Ne menui neeikvok jėgų!

 

    Ir nerūstauk už tai, ką dėstau

    Čia trupučiuką per linksmai –

    Te šventas Juozapas padės Tau,

    Kol rankai pritaria jausmai.

 

    O ta ranka tegu vedžioja

    Po drobes kilometrines,

    Te jų fantastiniai „herojai“

    Hipnotizuoja net minias!

    O 1994 m. spalio 29 d. rašytame laiške J. Bagdonas jau galėjo pasigirti senam bičiuliui konkrečiais žingsniais: „Šiuo metu esu užimtas paveikslų, kurie bus pasiųsti į Kauną, pakavimu. Išsiųsiu arti 100 darbų. Į tą skaičių įeina ir mano didžiosios drobės. M. K. Čiurlionio muziejaus vadovybė dar vasarą siūlė suruošti parodą (...). Taigi ir pasiryžau (nežiūrint mano mažų finansinių išteklių) tą pasiūlymą pildyti.

    Mano pageidavimas, kad paroda – apžvalginė – įvyktų birželio mėnesio gale, nes aš pats tuo metu būsiu Lietuvoje. Dar kartą (paskutinį) noriu aplankyti Lietuvą ir gimtąją Žemaitiją. Aplankyti tą namą, kuriame gimiau. Man sakė, kad namas dar ir dabar tebestovi.

    Jeigu paroda įvyks (laukiu konkretaus atsakymo iš muziejaus), manau, kad pasimatysime parodoje Kaune“.

    Įdomu, kad šįkart J. Bagdonas pasirašęs ne tik vardu pavarde, bet ir įsivardijęs, kaip „ilgų praeities metų bendrakeleivis“.

    Susitikti Kaune nepavyko, nes, anot Bern. Brazdžionio, (1995 m. gruodžio 23 d.), nors ir buvo daug gerų norų ir jį pamatyti, ir parodą aplankyti, prisiėjo pasitenkinti atsiliepimais spaudoje, - poetas turėjo begalę savo „pasirodymų“ ir teko visur skubėti, lėkti, progas išnaudoti. Turbūt netenka abejoti, kad J. Bagdonas teisingai suprato savo bičiulį. Ypač, kai perskaitė antrąją šio laiško dalį: „Imu galvoti apie Patį ir apie Kazimierą Žoromskį. Nešokai taip aukštai, kaip jis, taigi ir žemyn kristi nereikėjo. Gal ir geriau išėjo. O anas, vargšelis, dabar verkia, kad nei muziejaus, nei gyvenamųjų rūmų, kurie visai, esą, netinka gyventi. Ir reikia sakyti (įrodinėti), kad dirbau Lietuvai, dovanojau paveikslus Lietuvai. O činauninkai atsako: su Maskva kalbėjaisi, Maskva tau viską žadėjo, ne mes, iš mūsų nieko ir nenorėk. Kiek vertingesnių menininkų aprūpinti negalim, o kas mums tu? Apie Patį taip nesako. Ar nelaimėjai? Tat ir sakau: geriau, kai „nemirtingą genialumą“ pripažįsta menininkui, tik jam mirus. Kaip Čiurlioniui. Pačiam tuo skelbiantis išeina, matai, nekaip“.

 

„Atvykstu su Lietuvos Respublikos piliečio pasu“

 

    Tarp besirūpinusiųjų J. Bagdono reikalais Lietuvoje buvo ir rašytojų. Prasidėjus Atgimimui, ne vienas menininkas pabuvojo kuklioje dailininko pastogėje, ir tos naujos pažintys buvo pratęstos išsiruošus tėvynėn.

    Vienas naujųjų bičiulių – literatūrologas, kritikas, kultūrininkas A. Zalatorius. 1993-ųjų gegužyje jis buvo tarp pasitinkančiųjų dailininką, atvykusį iš New Yorko. Zalatorių namuose J. Bagdonas buvo apsistojęs prieš išvykdamas į Kauną. Apie tą pažintį dailininkas yra labai šiltai pasakojęs.

    Su K. Plateliu taipogi susipažino New Yorke, o paskui bendravo Lietuvoje. Poetas „Literatūroje ir mene“ pristatė 2002 m. lapkričio 5 d. Užsienio reikalų ministerijos patalpose atidarytą J. Bagdono tapybos darbų parodą, informavo apie tik ką išleistą jo kūrinių reprodukcijų albumą. Be kita ko, čia yra ir toks sakinys: „Ne vienas, kalbėjęs atidarant parodą, vadino Juozą Bagdoną lietuvių abstrakčiosios tapybos tėvu“51.

    O ilgiausiai (apie 15 metų) ir artimiausiai Lietuvoje bendrauta su prozininku R. Kašausku. Nuo pažinties Amerikoje iki palydėjimo į Kauno Eigulių kapines.

    Ryšys palaikytas laiškais, kurių nėra daug, dažniausiai jie proginiai arba dalykiniai, telefonu ir, žinoma, susitinkant – rašytojas gana dažnai užsukdavo pas dailininką į Plungę.

   Vos sugrįžęs iš JAV R. Kašauskas paskelbė apie J. Bagdoną straipsnį „Gimtajame krašte“ (1989, gruodžio 28). Yra ir ilgoko pokalbio su J. Bagdonu per Lietuvos radiją iniciatorius. Belieka apgailestauti, kad to 1992 ar 1993 metais „Literatūros akiračiuose“ transliuoto pasikalbėjimo nepavyko užtikti radijo archyvuose.

    „Susitikę, ypač Plungėje, kalbėdavomės nemažai, - pasakojo R. Kašauskas52, - bet dabar man jau sunku atkurti apie ką: greičiausiai – apie viską, kas tada rūpėjo visiems. Jis buvo tylus, mažakalbis žmogus, bet su juo būti kartu būdavo labai miela“.

    R. Kašauskas taip pat papasakojo, kad, atvykęs į Vilnių iš JAV, dailininkas apsistodavo pas poeto Pauliaus Širvio dukrą Dangę, kuri yra fotografavusi J. Bagdoną (teko matyti ir spaudoje publikuotą portretą) ir kuri dabar gyvena Amerikoje, o iš Plungės – Dailės akademijos viešbutyje Jogailos gatvėje. Bendravo su dabartiniu Dailės akademijos rektoriumi profesoriumi Adomu Butrimu.

    Kas reikšmingesnio rašytojo ir dailininko laiškuose?

    1989 m. spalio 27 d. R. Kašauskas „Gerbiamo ir mielo Maestro Juozapo“ teiraujasi, kas atvežtų paveikslus, kuriuos sutinka eksponuoti sostinės parodų rūmai 1990 metais. Gal Grigučiai, kurie pavasarį važiuos laivu į Leningradą, iš kur juos atvežti į Lietuvą nebūtų problema? 1990 m. liepos 6 d. Žemaičių tepliorium Juozapu pasirašęs dailininkas „Mielam Žemaičių Raštininkui“ atsako, kad „reikalas susikomplikavo dėl transporto galimybių“. Užtat Vilniuje dabar Beatričė Vasaris, kuriai įduota medžiaga, skirta sostinės muziejininkams.

    1990 m. rugsėjo 20 d. laiške rašytojas pasakoja naujienas iš tėvynės („gyvename nepriklausoma pasiskelbusioje Lietuvoje, atlaikėme blokadą, laukiame derybų su Maskva ir meldžiame Dievą, kad pasaulis mūsų neužmirštų, vėl nepaliktų vienų. Juk dar visko gali nutikti, bet atgal mūsų niekas nebesugrąžins: išskridome, kaip paukšteliai iš narvo, ir dvasia jau esame kitokie“), pažymi, jog „negerai, kad taip išėjo su parodos atvežimu – visi nutilo“. O smagiausia – pabaiga: „Ak, koks gražus prieš metus buvo ruduo Brooklyne, mudviejų šnekos, koks skanus amerikonų alus pas tuos kiniečius... Taigi, kaip bėga laikas!“

    O čia jau ypatingas pranešimas: „Nusprendžiau ir aš kartą aplankyti Tėvynę“. Tame 1992 m. gegužės 12 d. rašytame laiške J. Bagdonas taip pat informuoja, jog konteineris su 75 jo kūriniais jau turėtų būti Vilniuje ar arti sostinės. Jis pats atskrendąs birželio antrąją, 14 valandą Skandinavijos oro linijos lėktuvu per Kopenhagą. „Atvykstu su Lietuvos Respublikos piliečio pasu, kaip pilnateisis pilietis, - nes praeityje nebuvau priėmęs jokios kitos valstybės pilietybės“, - toli gražu ne kiekvienas išeivijos lietuvis galėtų pasirašyti po šiais J. Bagdono žodžiais.

    R. Kašauskas buvo tarp dailininką pasitinkančiųjų Vilniaus oro uoste.

    Laiške, rašytame sugrįžus į JAV (1993, kovo 9), yra visko: ir vienas kitas įspūdis, ir įdomesnės naujienos, vertinimai, čia ir išeiviškos nuotaikos, ir, kas be ko, bagdoniško humoro dozė:

    „Pirmiausiai dėkoju už pakėlimą (...) į Bajorus. Taip man paskaitė Paties laiške p. Alina (Staknienė – L. P.-K.). Kadangi bajoras gali bendrauti tik su sau lygiu, t. y. su bajoru, todėl ir aš Tamstą pakeliu į Bajorus. Tuo labiau, kad kunigaikštis Algirdas dabar patapo Lietuvos valdovu (šį kartą lenkai nebenukniaukė karūnos), mums, žemaičių bajorams, reikia susirūpinti, kad jis neišdalytų mūsų dvarų Žemaitijoje. Manau, kad būtų reikalinga sušaukti (na kad ir šią vasarą) žemaičių bajorų seimą Telšiuose.

    Turėjau progos perskaityti (...) Mylistos leidžiamą naują kultūros žurnalą „Sėja“. Įspūdis geras, tik Škėmos „Izaoko“ galėjote nespausdinti. Taip kalbėdavo tik anais laikais Kauno zimagorai, pasigėrę smuklėse. Linkiu, kad žurnalas būtų leidžiamas toliau.

    Pas mane nieko naujo, - gyvenu savo mansardoje, šį tą numaliavoju. Turiu 15 akvarelių naujų, tai – prisiminimai iš praeitos vasaros: „Memories of Lithuania“. Prie progos perduok mano linkėjimus p. direktoriui R. Budriui. Esu jam dėkingas už suruoštą mano parodą ir šaunų jos atidarymą. Kalbant apie parodą, „kažkas“ buvo žadėjęs aprašyti „Kultūros baruose“ ir „Krantuose“, deja, tai neįvyko. Tiek to. Aš paskaitau „Gimtąjį kraštą“, „Lietuvos aidą“, „Literatūra ir meną“, „Kultūros barus“. Kasdien (nors ir sunkiai girdima) išklausau anglų kalba Vilniaus radiją, tad, kas vyksta Lietuvos politiniame ir kultūros gyvenime, žinių turiu.

    Taip pat perduok mano linkėjimus kaimynui Vytautui iš Sirijos (Sirijos Girai – L. P.-K.). Man patinka skaityti jo straipsnius „Gimtajame krašte“, nežiūrint pesimistinių minčių.

     Manau, būsi girdėjęs, kad Lietuvos dailininkų s-ga suteikė man garbės nario statusą. Esu trumpai informuotas, kad mano paveikslai iš Vilniaus yra pervežti į Kauną, M. K. Čiurlionio muziejų, ir kad yra numatyta paroda, tik dar nežinau kada. Šiuo metu svarstau-mįsliju, kad, kol dar sveikata leidžia, šią vasarą dar kartą apsilankyti Lietuvoje. Apsigyvenčiau Kaune pas gimines – kviečia, nes jau persikėlė į nuosavus erdvius namus. Prieš pat man išvykstant atsirado gana artimų giminių Telšiuose (Plungėje – L. P.-K.). Tad apsigyvenimo problemos nebūtų.

    Atrodo, kad Parodų Rūmai persikrikštijo, - dabar vadinasi „Naujojo Meno Centras“. Nėra nei naujo meno, nei seno, yra tik blogas menas ir geras menas. Šiuo metu ten vyko ir vyksta daug parodų – V. Žiliaus, K. Žoromskio, R. Viesulo ir t. t. Įdomu, ar daug žmonių tas parodas lanko.

    Mūsų išeiviškoji kultūra vis siaurėja. Ką gi, tai kiekvienos emigracijos likimas. Naujų ateivių „imigrantų“ pas mus yra daug, bet jų tikslas tik užsidirbti dolerių, - tai ne inteligentai ar intelektualai, paprasti jaunuoliai, į išeivišką kultūrą ar visuomeninį gyvenimą visai nekreipiantys dėmesio. Apie mūsų išeiviškas nuotaikas, kas liečia dabartinę Lietuvą, sunku ir neįmanoma kalbėti ar aiškinti. Trumpai: nusivylimas. Entuziazmas ir meilė, kuris prasidėjo ir vyko 1989-1992 metais, sužlugo. Neužsirūstinkite, tai ne mūsų kaltė! (išskirta mano – L. P.-K.).

    (...) Mintimis visada esu Lietuvoje“.

    Kaip vėliau paaiškėjo, tuo metu J. Bagdonas jau buvo beveik apsisprendęs sugrįžti visam. Trūko visai nedaug – kad kažkas ištartų: „Sugrįžkit“. Neilgai trukus ir ištarė...

 

VIII. VĖL TĖVYNĖJE

 

Ryždamasis kelionėn į Lietuvą, J. Bagdonas nežinojo, kad Žemaitijoje yra giminaičių, ir net labai artimų. O giminės, perskaitę laikraštyje pasikalbėjimą su dailininku, buvo gerokai nustebę dėl jo pasakytų žodžių, kad likęs vienas kaip pirštas.

 

*

 

    Toje 24 kv. metrų studijoje Plungėje dailininkui buvo lemta sukurti keliolika paskutinių drobių. Čia jis džiaugėsi kiekviena nauja diena, nes ji išaušdavo jau tėvynės žemėje, laimingas išeidavo ir sugrįždavo. Be to, iš Plungės ir į tėviškę – Antruosius Videikius, kur gimė ir kur net gimtoji troba išlikusi, panorėjęs bet kada galėjo nukakti. Užtekdavo tik užuominos Genovaitei ar Edmontui ir – į kelią.

    G. Bagdonaitės-Rimkevičienės ir veido bruožai tie patys, bagdoniški. Kai susėsdavo vienas šalia kito, žiūrėk, ir girdi: „Na ir panašūs“. Kai kas tvirtina, kad ir charakterio, būdo bruožai tokie pat.

    O tada, devyniasdešimt trečiųjų vasarą, apie atidaromą Plungėje J. Bagdono darbų parodą Genovaitė išgirdo iš pusseserės Anastazijos Ivoncienės, gyvenančios tame pat kaime, iš kurio dailininkas į pasaulį išklydo. Tada ji dar mokytojavo. Pranešusi tokią žinią, pasakė: „Jis yra mūsų tikras dėdė. Todėl reikia visiems susirinkti ir pasveikinti. Ir pasakyti, kad jis ne vienas, o turi visą pulką giminaičių“.

    Kad neliktų abejonių, Nastė paaiškino: apie dėdę Juozą pasakojo jos tėvelis Steponas Bagdonas, Juozo pusbrolis. Tokia pat giminystė ir su Genovaitės tėvu.

    Dabar ir Genovaitė prisiminė, kaip jai ir sesei Rūtai tėvas pasakojo apie Kaune gyvenusį pusbrolį, dingusį per karą.

    Toji paroda buvo surengta 1993 m. liepos 10 d. kunigaikščio M. Oginskio rūmuose, tuomet dar vadintuose Statybos technikumu.

    Senajame parke grojo pučiamųjų orkestras, buvo suėję ir suvažiavę daug miestiečių ir svečių, net iš Kauno, Vilniaus. Tarp tautiniais rūbais pasipuošusių moterų matėsi ir visoje Lietuvoje žinomų žmonių, čia buvo ir rajono bei miesto vadovai. Buvo ir daug gėlių, o bene daugiausia – lauko gėlių – ramunių, rugiagėlių, kurių žiedai surinkti pakeliui į Plungę. Kažkas paleido gandą, kad dailininkui tai pačios brangiausios gėlės, nes primena tėviškę, ir tai buvo tiesa.

    Po dailininko įžengimo į rūmus, po oficialaus pagerbimo pasveikinti J. Bagdono atėjo giminaičiai. Tačiau po apsikabinimų, po vienus ir kitus pradžiuginusių akimirkų dailininkas pasakė tai, ko niekas nesitikėjo: „Kai išsikėlėm į Kauną, tėvelis sakė: „Jokių giminių neturim“. Be to, kažkokie neva giminaičiai jį susiradę New Yorke negerą šposą iškrėtę ir tai pirmiausia vėl iškilo atmintyje. „Reikia pagalvoti, išsiaiškinti, prisiminti...“ – kiek sutrikęs kalbėjo J. Bagdonas ne mažiau sutrikusiems giminaičiams.

    Taip tąkart viskas ir užsibaigė. Net adresais nepasikeitė.

    Gal ir tęsinio nebebūtų buvę, jei Plungės laikraštis nebūtų paskelbęs J. Bagdono kalėdinio sveikinimo tėviškėnams. Tada Genovaitė su vyru, kuris kilęs iš tų pačių vietų kaip ir dailininkas, nutarė pavasarį būtinai nuvykti į Antruosius Videikius ir pabandyti surasti teisybę.

    Pasisekė. Seniausias kaimo gyventojas Domininkas Mažeika prisiminė viską iki smulkmenų. Pasirodo, Bagdonų prosenelis, dalindamas ūkį, sūnui Juliui (Genovaitės seneliui) paliko tėviškės pastatus, o Juozui (dailininko tėvui) atrėžė žemės gabalą ir liepė pačiam pasistatyti trobesius. Taip tarp brolių įsiplieskė nesantaika. Vėliau abu išvažiavo į Ameriką – pinigų užsidirbti. Būsimojo dailininko tėvas grįžo, o antrasis brolis – ne, ir liko Bagdonienė viena su keturiais vaikais. Įvykus nelaimei – užsidegus dar iki išvykimo į Ameriką pradėtiems statyti trobesiams, moteris pražuvo liepsnose ir našlaičiai atsidūrė kas kur. Genovaitės būsimąjį tėvą Vincą priglaudė D. Mažeikos šeima.

    J. Bagdonas, lankydamas Kepurėnų pradžios mokyklą, su Domininku sėdėjo viename suole, kas rytą kartu, susidėję knygas į linines terbeles, sukardavo netrumpą kelią. J. Bagdono tėvas buvo vietinis, o mama kilusi iš Judrėnų kaimo.

    Atsirado ir vaikystės draugė Marytė Jankauskaitė-Senkienė, kuri nepaprastai apsidžiaugė, išgirdusi apie Juozuką, sakė, jog prisimenanti viską ir labai lauks susitikimo. (Deja, kai po poros metų J. Bagdonas vėl atvyko į Lietuvą, jos nebebuvo gyvųjų tarpe. Užtat kitą bendraklasį – Kazį Gaučį – susitikimo gimtinėje metu dailininkas jau sveikino pats).

    Daug įvairiausių smulkmenų apie savo senelius ir kitus artimuosius tąkart iš Antrųjų Videikių parsivežė G. Bagdonaitė-Rimkevičienė. O sugrįžusi į namus nuėjo į „Žemaičio“ redakciją ir paprašė dailininko adreso. Surašė savo laiške viską, ką pavyko sužinoti.

    Ir neilgtrukus į Beržoro gatvelę atėjo J. Bagdono laiškas. Jam nusiųstus tėviškėnų atsiminimus dabar jau pats dailininkas papildė. Surašyti vardai, įvykiai, atsiminimų nuotrupos pažadino atmintį? Dėdė prisiminė net kaip būsimasis Genovaitės tėvas ant gimtinės kalvų užkopęs dainuodavo – taip, kad Kontaučiuose – miestelyje su bažnyčia ir kapinėm – būdavo girdėti. Prisiminė ir kad bažnyčioje, kur būsimasis dailininkas šv. Mišių metu patarnaudavo, tą dainavimą girdėjo. Tarsi per miglą iškilo ir gaisras, po kurio liko tik nelaimingosios kaulai.

    Netrukus ir telefono ragelyje Genovaitė dėdės balsą išgirdo. Ir nuo tol girdėjo jį dažnai. O vasarą, vėl atvykęs į Lietuvą, jau Rimkevičių namuose apsistojo.

    O toji sena senutėlė istorija apie tarp brolių įsiplieskusią nesantaiką, ko gero, vis tik turėjo įtakos, kad pirmojo susitikimo metu dėdė nepripažino. „Kelios kartos viena ant kitos pyko. Užpyko ir pasakė: „Tu man ne giminė“ ir... Aikštingi vis dėlto kai kurie bagdoniški bruožai“, - G. Bagdonaitė-Rimkevičienė laiminga, kad dėdė Juozas sulaužė tuos protėvių įžadus, kad ir viena, ir kita pusė galėjo iš naujo pajusti, koks svarbus šitoje Žemėje giminystės jausmas.

 

*

 

    O kaip klostėsi reikalai, susiję su Žemaičių dailės muziejumi, gana išsamiai yra užfiksavusi Danutė Malakauskienė53:

    „Tada, 1993-aisiais, M. Oginskio rūmuose tebebuvo statybininkų mokykla. Dalis ištuštėjusių salių buvo šiurpiai apleistos, virš rūmų pleveno godus prichvatizavimo demonas, o saujelė kultūros fanatikų ieškojo išeities ir laukė stebuklo – dabar arba niekada. Stebuklas įvyko – dailininkas J. Bagdonas padovanojo plungiškiams neįkainojamos vertės tapybos darbų kolekciją. Tai buvo pakankamas argumentas reikalauti iš visai kitus interesus dėl rūmų turinčių to meto galingųjų, kad būtų leista įžengti į M. Oginskio rūmus. Stebuklas ir tai, kad dailininkas patikėjo mumis, muziejaus organizatoriais – bejėgiais romantikais, ir pats kartu su mumis varstė biurokratų kabinetų duris, įtikinėjo abejingus žmones, kad tuščios rūmų salės greit bus be langų ir durų, kaip ir daugelis pastatų Lietuvoje. Jei kas nors rašys tikrą, nemeluotą Žemaitijos kultūros istoriją, tas privalės pasakyti: jei ne dailininkas J. Bagdonas, vargu ar būtų įsikūręs Žemaičių dailės muziejus. Ir dar – vargu ar M. Oginskio rūmai kada nors vėl būtų tapę kultūros židiniu (išskirta mano – L. P.-K.). Gal tik didžiulė meilė Tėviškei ir begalinis noras regėti ją dvasiškai turtingesnę lėmė tai, jog dailininkas patikėjo mūsų, tuometinių kultūros darbuotojų, pažadais, kad apleistas pastato sales sugebėsime paruošti muziejinėms ekspozicijoms, kad netrukus meno vertybes saugos patikima signalizacija, kad sugebėsime įsigyti drėgmės ir temperatūros matavimo prietaisus – žodžiu, kad muziejus tikrai bus muziejus. Po liepos 10 d. iškilmių dailininkas grįžo į Niujorką, ir jo pirmas laiškas buvo kupinas nerimo: „Aš jaučiuosi toks vienišas tuose rūmuose“. Skubėjau dailininką nuraminti ir parašiau, kad remontuojame kitas sales, ir netrukus šalia jo paveikslų dviejose salėse įsikurs mosėdiškio dailininko Adomo Galdiko tapybos darbai, kuriuos Beatričė Vasaris per Atlantą parvežė į dailininko gimtinę.

    Žinia, kad M. Oginskio rūmuose jis nebėra vienišas, matyt, išsklaidė dailininko J. Bagdono paskutines abejones dėl muziejaus perspektyvų. Laiške jis tai pavadina antruoju Žemaitijos renesansu (apie pirmąjį renesansą rašė Vytautas Alantas) ir istorinės svarbos momentu ne tik Žemaitijai, bet ir visai Lietuvai. Dailininkas rašo: „Grįžęs į savo varganą gyvenvietę, kasdien gyvenu su jumis – žemaičiais plungiškiais. Ir savo vizijose matau Plungės rūmus, parką, tvenkinius, medžius ir žemaitišką padangę, po kuria gimiau ir augau, mokiausi ir gyvenau. (...) Savo vizijose rūmuose matau aukšto kūrybinio potencialo žemaičių (gal ne tik žemaičių) dailės kūrinius, buvusiame žirgyne – Žemaitijos etnografinį muziejų, parke – daug aukšto meninio lygio skulptūrų (geresnių kaip Klaipėdos skulptūros parke), žalias vejas ir gėlynus. Tvirtai tikiu, kad tai bus įvykdyta. Suprantu, tam reikia ilgesnio laiko, daugiau metų. Ir aš išsipildančių savo vizijų nebesulauksiu, nebepamatysiu. Tai matys lankytojai iš visos Lietuvos ir turistai iš viso pasaulio. Tai bus žemaičių pasididžiavimas ir įnašas į bendrą tautos kultūrą. Pagrindinis mano rūpestis – atgabenti darbus į Lietuvą“.

 

*

 

    1995 m. sausio 27 d. per iš Kauno transliuojamą LTV televizijos laidą „Laisvės alėja“ buvo paskelbtas pranešimas, jog vasarą Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje bus surengta J. Bagdono kūrybos paroda. Parodos rengėjus ypač domino dailininko tarpukario, t. y. realistinė tapyba, kadangi muziejuje yra tik du to laikotarpio J. Bagdono sukurti darbai. Parodos rengėjai, žinodami, jog privačiose kolekcijose jų būta keliasdešimt, paprašė atsiliepti tokių paveikslų savininkus ir paskolinti juos rengiamai Kauno paveikslų galerijoje parodai.

    Apie pirmąjį telefono skambutį muziejininkai nedelsdami pranešė ir J. Bagdonui. Štai kokią informaciją tąsyk išgirdo iš paskambinusios vilnietės: „Dailininko A. Steponavičiaus sesuo turi paveikslą „Lydos gatvė“, tapytą 1943 metais. Moteris papasakojo, kad jos tėvas, buvęs spaustuvininkas, vokiečių metais išleido atvirukų albumėlį, kuriame yra ir J. Bagdono paveikslo reprodukcija“. Pasirodo, „Lydos gatvę“ kolegai padovanojo pats J. Bagdonas. Po A. Steponavičiaus mirties paveikslas perėjo dukros nuosavybėn. Naujoji kūrinio savininkė jį pažadėjo paskolinti parodai.

    Vėliau atsišaukė dar vienas ketvirtajame dešimtmetyje J. Bagdono tapytos drobės turėtojas.

 

*

 

    Didelė J. Bagdono kūrybos paroda 1995 m. birželio 16 d. atidaryta M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune. Čia eksponuota apie 90 tapybos darbų.

    Antrąkart parvykęs į tėvynę dailininkas buvo labai populiarus tarp žurnalistų, netrūko čia ir kitų jo kūrybos gerbėjų. Globojamas Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotojų, J. Bagdonas, nors ir pavargęs, jautėsi laimingas. O tokius jausmus ypač stiprino dvi mažos mergytės iš Plungės – jauniausios giminės atžalos.

    - Šįkart su dėde Juozu susitikome, kaip ir dera artimiesiems, - prisiminė G. Bagdonaitė-Rimkevičienė. – Ir dabar akyse tebestovi tas vaizdas: terasa, balta kava, su kuria ir Plungėje turėdavo pradėti ir baigti dieną, ir šiltas žvilgsnis...

    Parodos lankytojams įsiminė tąsyk ir šie dailininko viešai pasakyti žodžiai: „Paveikslų salonams beveik netapiau, todėl esu neturtingiausias dailininkas tarp Amerikos lietuvių“. Ir, žinoma, kad pakeliui dar daugiau paveikslų, kurie liks tėvynėje.

    Tą vasarą dailininkas kartu su Žemaičių dailės muziejaus darbuotojais Vida Turskyte ir Alvidu Bakanausku lankėsi Antrųjų Videikių kaime. Vaizdajuostėje liko įamžintos J. Bagdono sugrįžimo į gimtinę po daugiau kaip pusės amžiaus akimirkos.

    Vis dėlto svarbiausias tų metų dailininko rūpestis buvo Žemaičių dailės muziejus, jo ateitis. Dėl šito jis dažnai vėrė savivaldybės duris, skambino į Vilnių profesoriui A. Butrimui, dailėtyrininkei dr. Liudvikai Žeruolytei, ambasadorei, Lietuvos nuolatinei atstovei prie UNESCO Inai Marčiulionytei, Kultūros ministerijos vyr. specialistui Romanui Senapėdžiui, prašė jų paramos, pagalbos. Nors visokių naujienų ir situacijų buvo, niekada nenustojo vilties, kad M. Oginskio rūmai atgis, kad juose bus didžiausias pasaulio žemaičių meno centras.

    O atsisveikindamas su plungiškiais dailininkas patarė rengti parodas ir mažesniuose miesteliuose.

    1995-ųjų vasarą susipažinti su J. Bagdono kūriniais turėjo progą ir uostamiesčio gyventojai bei svečiai – liepos 15 d. Klaipėdos paveikslų galerijoje atidarytoje parodoje eksponuoti 23 darbai. Dalį jų po mėnesio dailininkas dovanojo miestui. Pirmąją savo parodą uostamiestyje (Mokytojų seminarijoje) J. Bagdonas surengė 1938 metais.

 

*

 

    Ir ketvirtą kartą į Lietuvą J. Bagdonas atskrido ne tuščiomis. Tiesa, didelio formato tapybos kūrinys, skirtas Žemaičių dailės muziejui, kiek nukentėjo kelionėje ir dailininkui teko restauruoti drobę. O atvežtus abstrakčių geometrinių figūrų dekoratyvinės skulptūros brėžinius dar teko paversti meno kūriniu.

    Tos skulptūros gimime dalyvavo visa Rimkevičių šeima. Eskizų buvo daug ir iš jų reikėjo atrinkti geriausią. Tokį, į kurį būtų ir pažiūrėti malonu, ir kuris visus atšiaurius vėjus atlaikytų. Ieškant geriausio varianto dailininkas vis kartojo, kad toji skulptūra turėtų simbolizuoti laisvę. Gal ir vadintis galėtų „Laisvės sparnai“. Saulė, išskleisti skrydžiui sparnai įgaudavo vis naujas formas, keitėsi, tobulėjo, kol vieną dieną J. Bagdonas, dėliojant tas detales, namiškiams darant maketus iš popieriaus, statant, vis žiūrėjo, svarstė ir sakė: „Ne, ne“, ir pagaliau ištarė: „Taip. Gerai“.

    O paskui su Edmontu važinėjo po parduotuves, ieškojo tinkamo metalo. Ganėtinai storo, nerūdijančio metalo lakštai buvo išpjauti buvusioje Šienainio mašinų gamykloje ir atvežti į Rimkevičių namų kiemą. Kaip gimsta skulptūra, galėjo matyti kiekvienas, panorėjęs tokios atrakcijos. J. Bagdonas sėdėjo patogioje kėdėje, o Egmontas dėjo plokštę prie plokštės, virino, lipdė. Žinoma, kartas nuo karto tai aptardamas su skulptūros autoriumi. Be to, čia vis užsukdavo rajono vyr. architektas Saulius Matulis, architektas Edvardas Palšis, vienas kitas muziejininkas. Vieni tik apžiūrinėjo, kiti ir patarimų davė. Ištepus rūdžių surišėju, nugruntavus, pradėjo ryškėti tikrasis vaizdas. Buvo dažoma taip, kaip pageidavo pats dailininkas: saulė – balkšva (nes ji dar tik teka), sparnai, jungiantys saulę su žeme, - žydri, na, o pagrindas – žolės spalvos, kiek pereinančios į juodą.

    Nors iš pradžių J. Bagdonas savo skulptūrą įsivaizdavo muziejaus rūmų aplinkoje, tačiau, dėl šito paabejojus Kultūros vertybių apsaugos departamento Telšių teritorinio padalinio inspektoriui Antanui Eičiui, o ir architektams, nesipriešino – sutiko, kad ji įsikurtų skverelyje šalia Minijos ir Rietavo gatvių sankryžos.

    1997 metų rugpjūtyje, lemtingos Lietuvai dienos išvakarėse atidengiant skulptūrą J. Bagdonas pasakė:

    - Myliu žemaičius ir šį savo darbą skiriu Plungei.

    Rajono meras Aleksandras Lukas pažymėjo, jog gauti tokio žymaus dailininko dovaną – didelė garbė. Plungės vadovas dėkojo menininkui ir už jo dovanotus Žemaičių dailės muziejui 109 kūrinius.

    Šiose iškilmėse dalyvavo ne tik plungiškiai, bet ir daug svečių iš kitų Žemaitijos vietų.

    Skulptūra, simbolizuojanti laisvę, prisimenama valstybinių švenčių dienomis. Jos sparnai svarbūs ir pro skulptūrą praeinančiam, ir specialiai čia stabtelėjusiam.

    Atėjusiam prie skulptūros kyla įvairiausių minčių. Tačiau jei net nežinojai jos autoriaus sumanymo, prasmė akivaizdi: tie du žemyn nuleisti sparnai, nors ir prismeigti kalaviju, tokie dideli ir galingi, kad neabejotinai vėl pakils, bus laisvi.

    Toji skulptūra ilgainiui tapo ir giminaičių susitikimo vieta. Čia ateinama ir per dailininko gimtadienį, ir per Vėlines. Uždegamos žvakutės, dedamos gėlės. Rimkevičiai turi merijos leidimą tai daryti. Čia su nuotakos suknele savo vestuvių dieną fotografavosi Dovilė.

 

*

 

    Tą vasarą J. Bagdonas labai suartėjo ir su mažeikiškiais – miesto muziejuje surengė didelę savo darbų parodą, o jai pasibaigus 38 kūrinius iš 48, čia eksponuotus, dovanojo.

    Tiesa, dailininkas prieš parodos atidarymą turėjo nemenką rūpestį: nors iš New Yorko savo drobių rinkinį išsiuntė pakankamai anksti, rugpjūčio pradžioje jos dar nebuvo pasiekusios Lietuvos. Prisiėjo dalį darbų skolintis iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus Kaune.

    Mažeikių muziejaus direktorė Adelė Cholodinskienė pasistengė, kad ne tik dailininkui, bet ir kiekvienam, atėjusiam į šios parodos atidarymą, būtų šventė. Buvo lietuviško sūrio, alaus, šoko ir dainavo Sedos etnografinis ansamblis. Modernas ir tautiniai šokiai – originalu ir drąsu, ir niekam nekilo mintis, kad vienas kitam netinka. Dailininką apjuosus tautine juosta, įteikus medinį „Rūpintojėlį“, atsidėkodamas už pagerbimą J. Bagdonas pakvietė visus pasivaišinti raudonu vynu.

   

*

 

    G. Bagdonaitė-Rimkevičienė sakė, kad būtų nepilnas J. Bagdono portretas, jei neprisimintume, kaip dailininkas ruošdavo parodas, kas dėdavosi, sugrįžus iš atidarymo iškilmių. Pavyzdžiu gali būti ir Mažeikiai, nes nebuvo skirtumo, ar paroda organizuojama didmiestyje ar bažnytkaimyje. Kiekvieną darbą būtinai apžiūrėdavo – kaip pakabintas, ar tinkama jam vieta parinkta. Visada atvykdavo porą trejetą valandų anksčiau, kad galėtų ištaisyti, ištiesinti, sukeisti, jei tai atrodė būtina ir t. t.

    O labiausiai Genovaitė mėgdavo į dėdę žiūrėti tuomet, kai po tokių iškilmių griždavo į Plungę. Automobilyje, kurį visada vairuodavo Edmontas, dailininkas sėdėdavo priekyje. Kartą pasakė, kad jam labai svarbu kuo daugiau pamatyti, juk tiek metų prabėgo tėvynės laukus ir kelius tik sapnuose prisimenant. Ir visada būtinai turėdavo būti atviras langas, net ir vakare, net ir žvarbokam vėjui pučiant. Būdavo: vėjas plaiksto jo žilus ilgus plaukus, išlindusius iš po kepurės, o jis sėdi ir žiūri į priekį su tokia palaima, toks ramus ir, atrodo, geria tą vėsą, laukų, miškų spalvas. Ant galinės sėdynės įsitaisiusi Genovaitė su dukrom jau susigūžusios, joms jau šalta, o dėdei – nė kiek, jis toks laimingas.

    Sugrįžus į namus, dėdė visada pasakydavo Genovaitei: „Eik, išvirk kavos“. O jis pats kurį laiką su Edmontu dar pabūdavo kieme. Kartais tęsdavo neužbaigtą šneką, o kartais tiesiog palaimingai patylėdavo ar pasidžiaugdavo gėlėmis, kurių čia pilni pašaliai, pačių gražiausių. Ne kartą yra sakęs, jog joks pasaulio dailininkas negali nupiešti tokio gėlės žiedo, koks jis stebuklingas yra iš tikrųjų. Jis labai mylėjo tuos namus.

    Štai ir tąkart, parvažiavus iš Mažeikių, dėdė su Edmontu dar ilgai nelipo iš automobilio. Kol jiedu parėjo į kambarį, Genovaitė kelissyk iš naujo plikė kavą. Kad jau sugrįžta, galima buvo pajusti iš tam tikrų garsų – lipant laiptais dėdei jau reikėdavo paduoti ranką, kurios viešumoje niekada nebūtų priėmęs. Susėsti prie stalo privalėdavo visa šeima (tai dailininko žodžiai). Kas kavą, kas arbatą gurkšnoja ir aptarinėja parodą – kas, kaip ir ką matė, kas ką kalbėjo, kokie svečiai dalyvavo. Gėles, kurių visada būdavo labai daug, po tokio pavakarojimo Genovaitė su dukromis išnešiodavo po visą namą. Pirmiausia, žinoma, dalį jų palikdavo dėdės kambaryje.

 

*

 

    Tąsyk, praėjus porai savaičių po dėdės sugrįžimo į New Yorką, Plungėje likusi šeima pagausėjo – gimė pagrandukas, kurį pavadino Svajūnu. Jam buvo lemta ypatinga bičiulystė su dailininku. O tuomet plačiai buvo juokaujama apie J. Bagdono Lietuvoje laukiančias tris mylimas. Trys mylimos – tai dvi Genovaitės dukros ir sesers mergaitė – Eglė, Erika, Dovilė.

    Kaip jos laukdavo, tos mažytės žemaitukės, atskrendančio iš užatlantės dėdės Juozo! Kaip jos džiaugdavosi, lakstydavo, jo sulaukusios! O kai vėl išvažiuodavo, danguje pamačiusios lėktuvą, mojuodavo rankytėm ir šaukdavo: „Atvežk mums dėdę Juozą-mafijozą!“.

    Dabar tos mergaitės jau užaugusios, o Dovilė – ir ištekėjusi. Kokiomis aplinkybėmis atsirado žodis „mafijozas“, nei jos, nei jų tėvai dabar negali pasakyti. Užtat tą begalinį džiaugsmą, sulaukus dėdės, atsimena iki šiol. Visada joms dovanų atveždavo. Visur kartu eidavo. Vis už rankų susikibę. Dėdė perka ledų, saldainių, o jos čiauška, čiauška. Taip, kaip vienoje nuotraukoje, darytoje prie įėjimo į Žemaičių dailės muziejų. J. Bagdonas su savo trim mylimom. Va, taip eidavo. Taip jos lydėdavo.

    O kai kur važiuodavo, būtinai visi kartu. Išlipus iš automobilio, ne vienas stebėdavosi: „Kaip ir telpat?“ Visą Lietuvą taip skersai išilgai apkeliavo. Kai po atostogų mergaitėms užduodavo parašyti rašinį apie prabėgusią vasarą, pamokos neužtekdavo viską išpasakoti. O pirmąsyk mokytoja nepatikėjo: „Fantazuojat, - sakė, - per daug“.

 

*

 

    Nors gyvenimo centru vasaromis tapdavo Plungė, J. Bagdonas nepamiršdavo ir savo jaunystės miesto Kauno. O, koks laimingas jis čia jausdavosi! Ypač M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Menininkų namų kavinukėje. Užsukdavo ir į „Tulpę“, primindavusią pasisėdėjimus pas Konradą, aplankydavo „Metropolį“.

    Ištikimoji palydovė Genovaitė pasakojo, jog yra rodęs net kuriame „Konrado kavinės“ kampe jų staliukas stovėjęs. Kad aplinka, kuri tuomet supo, visiškai pasikeitusi, jį neypatingai jaudino, svarbiausia buvo vėl atsidurti ten, kur kažkada jaunos karštos galvos buvo pasiryžusios pasaulį aukštyn kojom apversti. Prisimindavo ir kokią kavą gerdavo, ir kokių prajovų yra iškrėtę. Tuomet dėdė Genovaitei atrodydavo panašus į didelį vaiką išdykėlio akimis.

    Beieškant senojo Kauno J. Bagdoną yra užkalbinę ir vietiniai žurnalistai. Jiems labiausiai patikdavo dailininko šmaikštumas, atvirumas, tai, kad su juo buvo įdomu ir apie menus, ir apie politiką diskutuoti.

    Gal kartais kiek per aštrus būdavo, vertindamas kokią parodą ar atskirą kūrinį, tačiau neabejotinai sąžiningas. „Tikras dailininkas turi atrasti save“, - ne kartą yra viešai išsitaręs. Bet ne vienas apie J. Bagdoną ir taip yra pasakęs: „Mes nesupratome, ar dailininkas norėjo pasišaipyt, ar...“ Tai todėl, kad kartais gana kandžiai pasakydavo. Ko, ko, o saldžialiežuvauti niekada nemokėjo.

    Taip tvirtino ir tie pašnekovai, kurie J. Bagdoną pažinojo nuo labai senų laikų, ir kurie su juo susitiko tik šiais, vėl nepriklausomos Lietuvos laikais.

    Taip ir įsivaizduoju dailininką, be kompromisų sudirbantį Vilniuje surengtą parodą „Tylusis modernizmas“. Buvęs Lietuvos dailininkų sąjungos sekretorius pasakė: „Tokie darbai anais laikais nebuvo priimami į jokias parodas. Kiekvienas eksperimentas turi turėti tam tikrą ribą, saiką, meninę nuojautą. Tokios paieškos primena užatlantę 7-8 dešimtmečiuose“. Taip, J. Bagdonas ne sykį labai iš arti yra pajutęs, kaip žiūrima į tai, kas nauja. Užtat ir kitiems, o pirmiausia jauniesiems galėjo patarti, įspėti, gal ir apsaugoti.

    Ne vienam savo kelio ieškančiam J. Bagdonas yra pasakojęs, kad bene įdomiausias atvejis jam, pasukusiam į abstrakcijų pasaulį, buvo vieno vikaro, nusipirkusio parodoje darbą, kurio nesuprato nė vienas parodos lankytojas, atsakymas, ką jis matąs: „Dangaus vartus“.

    Menininkų namų kavinukėje užkandžiaudamas pasaulio platybėse niekur nepatirtą stebuklą – bulvinius blynus su lašiša, J. Bagdonas papasakojo ir apie visiškai priešingą įvertinimą. 1960 metais surengus parodą Baltimorėje, joje atsilankė ir senų laikų pažįstamas A. Galdikas. J. Bagdonas buvo girdėjęs, kad ir jis jau dirbąs kitaip nei anksčiau, kad iš Paryžiaus, kur gyvenęs keletą metų, atsivežęs moderniosios tapybos darbų. O reakcija į kolegos surengtą parodą, kuri iš tikrųjų pirmoji tarp JAV gyvenančių dailininkų tokia, buvo bežodė. Atėjo, apžiūrėjo ir išėjo.

   

*

 

    Sugrįžus į JAV, tos vasaros patirtis aprašė P. Jurkus54. Vienoje iš nuotraukų – dailininkas su savo trim mylimom prie iš Brooklyno į Žemaičių dailės muziejų persikėlusio paties didžiausio J. Bagdono paveikslo. Kitoje – Plungės miestui dovanota skulptūra.

    Čia, be kita ko, dar pažymėta, jog J. Bagdonas dalyvavo ir Žemaičių akademijos suvažiavime, vykusiame Renavos dvare.

 

*

 

    1998-aisiais į Lietuvą J. Bagdonas neatvyko. Gegužės antrąją Rimkevičiams rašytame laiške pasiguodė, jog buvo rimtai sušlubavusi sveikata – dėl plaučių uždegimo teko pabuvoti ligoninėje. Dabar jau grįžęs, bet dar neatgavęs jėgų. Teko į rankas ir lazdelę paimti, ji padeda išlaikyti lygsvarą. Manąs, kad iki kitos vasaros sustiprėsiąs visiškai ir dar sykį galėsiąs apsilankyti tėvynėje. Pora sakinių trims mylimoms: „Tikiu, kad jos visos gražiai auga. Užaugs šaunios Bagdonų atžalos“.

    Tais metais daug sykių bendrauta telefonu, laiškais. O vienas skambutis į Plungę buvo ypatingas. „Norėčiau grįžti į Lietuvą visam“, - kartą pasakė Genovaitei dėdė. Moteris apsidžiaugė. „O, kaip džiugu, sveikinu, - pasakė ir paklausė: - O kur gyvensit? Vilniuje, Kaune?“ „Norėčiau pas jus, - atsakė J. Bagdonas. – Kaip ten tos jūsų namo statybos, gal jau eina į pabaigą? Gal duotumėt man kokį kambarį?“

    Prisimindama tą pasikalbėjimą, G. Bagdonaitė-Rimkevičienė ir dabar jaudinasi: „Tai buvo taip netikėta ir taip miela“. Iš pradžių beveik žado netekusi. Vis tik Plungė tolokai nuo Kauno, nuo sostinės, kur atvažiavęs didelę dalį laiko praleisdavo. Be to, jų namai pilni vaikų klegesio. „Ar netrukdys?“ – paklausė. „Turėtumėm sutarti“, - atsakė dėdė. „Plačiai atvertos jums, mielas dėde Juozai, mūsų namų durys“, - išgirdo J. Bagdonas ir, kaip vėliau prisipažino, nubraukė ašarą. Džiaugsmo ašarą.

 

*

 

    1999 metų liepą atidarant trečiąją Pasaulio žemaičių dailės parodą buvo konstatuota, kad visam grįžta į Lietuvą J. Bagdonas, daug padaręs, kad Plungėje atsirastų Žemaičių dailės muziejus. Ir paminėtos dvi datos: 1993 m. liepos 10 d., kai M. Oginskio rūmuose buvo atidaryta pirmoji profesionaliojo meno paroda, kurios autorius – J. Bagdonas, ir po metų įvykusi antroji Pasaulio žemaičių dailės paroda, kai buvo pasirašyta oficiali sutartis dėl muziejaus įsteigimo.

    Prisimena G. Bagdonaitė-Rimkevičienė:

    - Atvykęs į Lietuvą, gyveno tik būsimu muziejum. Kur tik neskambino, ko tik neprašė, kad į tą vadinamą technikumą pasaulio žemaičiai galėtų savo darbus suvežti, o kurių nebėra – kad kiti jų kūrinius suieškotų, kad didelis traukos centras čia būtų. Ir pats pavyzdį rodė. Jis gyveno tuo muziejum, alsavo juo. Jam paskambina, pažada, reikalai juda į priekį, ir jam jau diena šviesi, jam gera.

 

*

 

    Tą lemtingą vasarą J. Bagdonas į Lietuvą pargrįžo su visu savo turtu, kurį sudarė didelis kalnas drobių. Vėliau jos bus išdalintos muziejams, o kol kas viskas supakuota. Ir supakuota nepaprastai kruopščiai: kiekviena drobė – atskirame aplanke, viskas užklijuota, sutvirtinta.

    Vėliau dailininkas papasakos: tokį didelį darbą padėjo atlikti dvi geros draugės – Ieva Jankutė (Jankus), šiuo metu taip pat sugrįžusi į Lietuvą ir gyvenanti Klaipėdoje, ir Aldona Zikarienė (garsiojo skulptoriaus marti).

    O visam Rimkevičių namuose apsistojo spalio dešimtąją. Tą dieną užstalėje susirinko visa šeima, gražiai atšventė.

    Genovaitė ir Edmontas išeidavo į darbą, todėl į jų namus rytais ateidavo Genovaitės mama Zinaida. Jos pareiga buvo pavalgydinti dėdę, kuris keldavosi labai nevienodu laiku, tačiau jam visada turėjo būti paduotas karštas, dar geriau – pertrintas maistas. Tokios buvo daktarų rekomendacijos. O valgyti sėsdavo dėdė taip, kaip buvo įpratęs gyvendamas svetur, - tik už serviruoto stalo. Šituo visą gyvenimą rūpinosi žmona Viktorija.

    Rūpinosi savo dėde ir Rimkevičiai. Iš pradžių dailininką kamavo tik obstrukcinis bronchitas, o paskui pradėjo silpti akys. Netiko jokie akiniai. Tačiau kai Kauno klinikose pakeitė vienos akies lešiuką, stebuklas neįvyko. Todėl kitos akies nebeoperavo.

    Liūdna buvo namiškiams žiūrėti į dėdę, parvežtą iš klinikų: viena akis juodu raiščiu užrišta, veidas apžėlęs, senokai nematęs skustuvo, alkanas ir piktas. Tokio dar nebuvo matę. Bet ir daugiau niekada nematė.

    Nors persekiojo ligos, o labiausiai pakenkė katarakta, buvo nelinkęs pasiduoti, beveik kiekvieną dieną imdavo į rankas teptuką. Tiesa, pastoviai reikėdavo pagalbininko. Tapyti padėdavo Svajūnas, kuris paduodavo dažus, kai reikėdavo, juos sumaišydavo. Tapydamas labiausiai pergyveno, kad daug ką tenka daryti iš įpratimo, kad pats nebegali įžiūrėti tų sodrių spalvų, kurios gula ant drobės.Tačiau didžiausio malonumo gyvenime – tapyti nebuvo linkęs atsisakyti iki paskutinių dienų. Pats turėjau progą įsitikinti: stebinčiam iš šalies buvo labai akivaizdu, kad molbertas, teptukas tarsi atjaunina.

    Tos akimirkos, kai mažai bematantis dėdė darbavosi prie naujo kūrinio, Genovaitei asocijavosi su kuriančiu muziką apkurtusiu Bethovenu. Iš pradžių Svajūnas buvo dar per mažas, kad pats suprastų, kodėl dėdė klausia jo, kokia čia spalva. Kai berniukas ūgtelėjo, jam buvo patikima ir ant tuščios drobės pasidarbuoti teptuku – į kairę ir dešinę, skersai ir išilgai, kokiomis tik nori spalvomis. Antrasis sluoksnis priklausė jau pačiam dailininkui. Svajūnas tik pasakydavo, kokia dažų spalva.

    Didysis Rimkevičių namų kambarys, tapęs dailininko studija, buvo pilnas besimėtančių dažų tūtelių, kampuose sustatytų paveikslų. Išpilti į paletę dažai džiūdavo, o jiems sudžiūvus dėdė liepdavo išvalyti, išgramdyti indelius, o tuos sudžiūvusius dažus dar panaudodavo; reikėdavo atnešti smėlio, išsijoti jį, kartais molio, ir dailininkas, viską sumaišęs, klijavo ant baigiamos kurti drobės.

    Erika ir Eglė, pradedant darbą, paruošdavo dailininkui baltos kavos, be kurios J. Bagdonas neįsivaizdavo kūrybinio akto.

    O labiausiai pergyveno dėdė, kai reikėdavo maudyti. Iš paskutiniųjų stengėsi viską daryti pats, bet jam nesisekė. Tekdavo, pridėjus vonią paklodžių, įkelti į ją ant rankų lyg mažą vaiką, numaudyti, iškelti... Ilgainiui ne tik laiptais lipant, bet ir einant reikėdavo paduoti ranką.

    - Taip ir gyvenom, - pasakojo G. Bagdonaitė-Rimkevičienė. – Vienoj rankoj – dėdė su lazdele, kitoje – vaikai. Tačiau moteris kažką atiduotų, kad tas brangus žmogus ir šiandien būtų šalia. Iki šiol jaučia jo nepaprastai švelnių, minkštų rankų prisilietimą.

 

*

 

    Savo 88-ąją gimimo dieną prieš parodos atidarymą Žemaičių dailės muziejuje J. Bagdonas surengė spaudos konferenciją. Tą su žurnalistais praleistą valandą jis pasakojo apie savo netrumpą gyvenimą ir kelis lūžius pergyvenusią kūrybą, atsakinėjo į klausimus. Kaip visada, neapsiėjo be vieno kito šmaikštaus sakinio, kad ir tokio: „Tik šventasis Petras neskuba pasiimti, nes dar tapau didelį paveikslą, turiu ir kitų sumanymų“. Pasidžiaugė dailininkas ir savo naujomis gyvenimo bei kūrybos sąlygomis, kurias jam suteikė giminaičiai Plungėje.

    Šįkart parodoje eksponuoti 132 darbai.

    Tai – ir pirmas oficialus J. Bagdono prisistatymas, po 55 metų gyvenimo svetur sugrįžus į tėvynę.

 

*

 

    Nors dar gimnazistas būdamas paliko gimtinę, J. Bagdono traukos centru sugrįžus buvo ir Antrieji Videikiai, kur net gimtoji troba tebestovi. Dailininkas ne sykį minėjo, jog norėtų ją susigrąžinti, bet neturįs tiek pinigų, JAV užtarnautos pensijos tam nepakanka.

    Lankantis gimtajame kaime atgimė daug vaikystės prisiminimų. Juozapo vardu pakrikštytas Žlibinų bažnyčioje būsimasis dailininkas augo kaip ir kiti žemaičių ūkininkų vaikai, tik buvo kiek gabesnis už bendraamžius. Pradžios mokyklą įveikė per porą metų ir dvylikos metų jau buvo išlaikęs egzaminus į pirmąją gimnazijos klasę.

 

*

 

    J. Bagdonas apie pirmąsias savo „tapybos“ pamokas55:

    „Tuo laiku Telšiuose (kai J. Bagdonas mokėsi Telšių gimnazijoje – L. P.-K.) kažin iš kur atvykęs gyveno iškabų piešėjas. Krautuvių iškabose jis ne tik užrašydavo jų pavadinimus, bet aliejiniais dažais ant skardos nupiešdavo gamtos vaizdus: jūras, kalnus, laukus, miesto fragmentus... Man buvo įdomu sužinoti, kaip tai atliekama. Užėjau pas tą piešėją ir už atlyginimą susitariau, kad jis parodys, kaip paruošti ir sumaišyti dažus ir kaip dažyti ant skardos ir kartono“.

    Tokios patirties dailei neabejingam jaunuoliui prireikė, nes Telšių gimnazijoje piešimo mokęs Simas Sidabras su dažais ir jų naudojimu savo pamokose nesupažindino.

 

*

 

    XXI amžiaus sandūroje sugrįžusio į tėvynę J. Bagdono parodų maratonas tęsiasi.

    Fantastinių formų, filosofinės minties pilnos drobės 2000-aisiais eksponuotos net penkiose erdvėse – Telšių parodų salėje (skirta Valstybės atkūrimo dienai), Plungės kultūros namų parodų salėje (skirta M. K. Čiurlionio 125-osioms gimimo metinėms), grafų Tiškevičių rūmuose Kretingoje ir kt. Gerbėjų ratas vis plečiasi. Menininkui sveikinimo žodžius ir linkėjimus taria įvairiausių profesijų žmonės. Berods, susitikimo Plungėje metu J. Bagdonas papasakoja: kai buvo vos devynerių, į rankas pakliuvo laikraštis su straipsniu apie M. K. Čiurlionį. Reprodukcijos padarė tokį įspūdį, jog vaikui savaime išsprūdo: „Kad aš taip galėčiau!“ Jau gyvenant Amerikoje šis genijus J. Bagdonui buvo tarsi toji žemė po kojom, ant kurios atsistojus jautėsi savimi.

 

*

 

    J. Bagdono studiją Plungėje aplanko ne tik žemaičiai, bet ir įvairiausi, dažniausiai plačiai visuomenei žinomi žmonės iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, o vasarą – ir iš užatlantės į Lietuvą paviešėti atvykę.

    Pasitaiko, žinoma, ir kitokių dienų – kai niekas neatvyksta, niekas nepaskambina. Ta diena ir šaltesnė, ir tamsesnė. „Jau pamiršo Bagdoną“, - nusiminęs pasako dailininkas.

    Įdomiausia, kad jam niekada netrukdo joks svečias – gali tapyti ir kalbėti.

    Tačiau jei tas svečias žurnalistas ir jei jis užsuko ilgesniam, prisėda ir J. Bagdonas. Dar ir butelį vyno atidaro. O kartais ir pajuokauja: Biez butylki zdies nie razbierioš*.

    Atrodo, kad geriausiai prisijaukinti dailininką bus pavykę plungiškei žurnalistei Ilonai Linkevičienei. Tai todėl, kad, būdama didelė J. Bagdono kūrybos gerbėja, domėjosi ir jo gyvenimu, stengėsi perprasti, kas paskatino kūrybinius lūžius, kodėl vieniems jis atrodo genijus, o kitiems žmogus, nemokantis piešti. Apie paslaptingą šio menininko pasaulį parašė keletą tekstų, sukūrė televizijos laidą. Viename jų, išspausdintame rajoniniame laikraštyje56 ir pakartotame „Literatūroje ir mene“57, nors dailininkas daug kur kartojasi, pasako tai, ką jau yra sakęs gyvendamas užatlantėje, yra ir dėmesio vertų eilučių. Pavyzdžiui, į klausimą, ką reiškia jo paveiksluose dažnai pasikartojantis katastrofos motyvas, J. Bagdonas atsako: „Galbūt tai geriausiai atskleidžia neramaus šios epochos žmogaus dvasią, jo išgyvenimus šiame pasaulyje. Žmogaus gyvenimas, kaip ir pats žmogus, be galo sudėtingas, tragiškas ir net... baisus“.

    O dar įdomesnis jųdviejų pokalbis prie parodos, kurią tuoj tuoj atidarys, paveikslų. Kino kamera apsiginklavusi žurnalistė, eidama nuo paveikslo prie paveikslo, kalba tai, kaip ji supranta vieną ar kitą kūrinį, neretai provokuoja, o dailininkas visiškai nepasiryžęs kokiems nors konkretiems paaiškinimams, užtat minčių apmąstymams po jo žodžių – į valias.

    Kelios to dueto ištraukos:

    - Štai čia – mano skausmas. Raudoni, mėlyni, juodi skausmo pirštai, besigrabaliojantys manyje, ateinantys, praeinantys... O čia? Čia – protas!Griežtas, tiesus, viską atspindintis.

    - Mano pati pradžia abstrakto kilo iš mano dekoro keramikoje. Glazūrų tirpimas, maišymasis irgi dalinai man buvo šiek tiek įdomus eksperimentas, eksperimentavimas. Kauno dailės muziejaus direktorius Daugelis (...) sakė: „Žinai, Bagdonai, juk tavo abstrakcijos atėjo iš keramikos“. O tie dalykai – tas dekoravimas, dekoras – prasidėjo pas mane penkiasdešimt antrais-penkiasdešimt trečiais metais. (...) Iš lietuvių tapytojų niekas tuo laiku negalvojo apie tai. Adomas Galdikas atėjo daug vėliau.

    - Mano sapnas... Pabudusi gaudau kvapą, sėduosi lovoje (taip lengviau) ir stengiuosi negalvoti apie košmarą. Tai – kapinių paminklai. Nupieštas mirties kvapas... Šito paveikslo aš bijau, nenoriu, negaliu į jį žiūrėti, net būti prie jo.

    - Dirbu, jeigu taip galima pasakyti, - spontaniškai. Aš turiu drobę. Aš nežinau, kas iš jos išeis. Imu dažus ir pradedu laisvai teplioti, laisvai maišyti. Po to, kai padžiūsta, iš tų pritepliotų drobės dalių reikia suformuoti paveikslą, sukomponuoti, ir tada prasideda pats sunkiausias darbas. Nes reikia dėstyti, įtemptai žiūrėti, kokia forma su kokia dera, kas su kuo konfrontuoja, iš ko pasidaro dinamika, iš ko lūžiai. Kai jau turiu sudaręs savo planą, lieka tik ištapyti. Na nėra tai lengvas darbas. Yra mano mokytojo profesoriaus Vienožinskio pasakymas, kad kiekvienas kvadratinis centimetras turi būti ištapytas. Na tas kvadratinis centimetras čia simboliškai. Ir kad būtų ir tonai, ir pustoniai, spalvos. Kad viskas būtų sultinga.

    - O kas čia? Nebesuprantu. Atrodo, kad paveikslas kalbėtų man svetima kalba. Jaučiu nuotaiką, intonacijas, o ką norima pasakyti – nesuprantu. Kas tai?

    - Juozas Brazaitis, intelektualas, per parodos atidarymą pasakė štai ką. Sakė, paimkim Čiurlionį. Jo simbolizmas, abstrakcionizmas reiškiasi švelniom formom, mistinėm, lyrinėm. Vaizdavo pasaulį gerą, dorą. Tuo tarpu Bagdonas savo paveikslais viską daužo, laužo. Bet jis, sakė, yra mūsų šių dienų, šios epochos gyvenimas. Tokiam pasauly mes dabar gyvenam. Kiek jis buvo teisus, negaliu pasakyti. Kaip lotyniškai sakoma, ars longa, vita brevis. Menas ilgas, o gyvenimas trumpas.

    - Galinga energija, veržli, kunkuliuojanti, uždaryta paveikslo rėmuose, iškart užhipnotizuoja, užburia, pagauna tarsi auką mano sielą ir įsitraukia į save paveikslo dvasia. Atrodo, kad į mane spoksotų paveikslas, ne aš į jį.

    - Visi klausdavo: paaiškink, kaip, ką, kas čia yra. Mano paprastas atsakymas buvo, - kad atsikratyti, neaiškinti – tokia formulė: „Imkit mane ir skaitykit, ir skaitydami permanykit“. Taip, iš „Katekizmo“ tai.

    - Taip, čia – aš.Antroji aš. Čia – mano vidus. Na gal ne visai toks pat, bet labai labai panašus.

    - Paroda buvo parapijos salėje. Klebonas Kučingis – žemaitis. Ten – visa Žemaitija: ir vargonininkas žemaitis, ir zakristijonas. Aišku, klebono pareiga pažiūrėti, kad kokių nuogų mergų ar ką nors panašaus nepradėt rodyti parapijos salėse. Vaikščiojo, vaikščiojo... Žinai, sako, Bagdonai, aš nežinau, gal čia ir yra kas gražu, bet nieko aš nesuprantu. Aš jam sakau: žinote, klebone, reikia tikėti. Argi mes Dievą suprantame? Bet tikime. Tai apsisuko klebonas ir išėjo.

    O paskui vienas leidėjas pagarsino Los Angeles lietuvių tarpe, kad Bagdonas išmokė kleboną, kaip suprasti abstraktinį meną.

 

*

 

    Naujasis amžius J. Bagdonui prasidėjo gera naujiena: pirmųjų Plungės garbės piliečių sąraše58 buvo ir jo pavardė.

    Tam neeiliniam įvykiui skirta šventė rugpjūčio dešimtąją įvyko Žemaičių dailės muziejuje. Garbingiausioje vietoje sėdinčius daug savo rajonui, miestui ir tėvynei nusipelniusius žmones sveikino rajono meras Vytautas Jonutis, muziejaus direktorius A. Bakanauskas, draugai, bičiuliai, artimieji. Seniausias šioje draugėje J. Bagdonas, kaip visada, buvo tiesus, susimąstęs ir kiek paslaptingas.

 

*

 

    2001-ieji – dailininko apvalaus jubiliejaus metai. Daug kas jį prisiminė, aplankė, pagerbė.

    Sulaukė ir svečių iš Užsienio reikalų ministerijos. Tarp jų buvo ir gerai pažįstamas diplomatas P. Anusas, buvęs Lietuvos Respublikos ambasados generalinis konsulas New Yorke. Prieš kelerius metus J. Bagdoną išlydėjęs į Lietuvą, dabar jis, jau kaip Užsienio reikalų ministerijos konsulinės informacijos ir analizės skyriaus vedėjas, su Informacijos ir kultūros departamento patarėju Gerardu Žalėnu atvyko tartis dėl parodos diplomatiniam korpusui.

    Šiltai pabendravus susitarta J. Bagdono kūrybos parodą Užsienio reikalų ministerijos galerijoje surengti 2002 metų pavasarį ir eksponuoti joje 300 kūrinių.

 

*

 

    Skulptoriaus Juozo Zikaro marti Aldona – viena iš New Yorko aplinkoje J. Bagdoną supusių ištikimų draugių. Ji nepamiršo dailininko ir šiam sugrįžus į tėvynę.

    Pora įdomesnių laiškų ištraukų, kurios gan spalvingai pristato tuos, kurie ne taip seniai priklausė ir J. Bagdono artimų pažįstamų ratui.

    „Kas gero New Yorke? – klausia 2001 m. gegužės 23 d. rašytame laiške A. Zikarienė ir atsako: - Nieko. Laisvės alėją trina Andriušis ir su lazda Sakalas, skauda jam kojas, žada operuoti. Vyturio nesimato, jis dažnai nežino, kaip grįžti į namus. Jurkus užmiršta – šiandien neatmena, ką kalbėjo vakar. Ievos vagis pagavo – išvogtą televiziją atgavo. Jadvyga optimistiškai vis jauna. Marija visus šunelius apraudojo, bet užtat kačių šimtas. Iš namų neišeina, jos kojos storesnės nei liemuo. Iš Kultūros Židinio mus pranciškonai išmetė kaip iš barščių, užrakino duris milžiniška spyna. Kezys užbaigė radijo valandėlę, visi jo maišai jau doleriukų pilni, medaliai blizga ant krūtinės, nėra jokio reikalo toliau dirbti. (...) Viena Marytė Š. žydi ir mirti nesirengia, bėdavoja, kad niekas neatsuka kulnų į duris“.

    Be to, A. Zikarienė pasiguodžia dėl problemų, susijusių su knygos apie J. Zikarą (kurios vienas iš iniciatorių buvo ir J. Bagdonas) leidimu: „Išvargau per šiuos du metus, niekas nenori klausyti mano minčių, nori tik dolerių, esu nusivylusi visais vadinamais inteligentais, jie bjauresni už paprastą žmogelį, net nežinau, kaip viskas pasibaigs“.

    O čia (2001, birželio 10) – ir požiūris į J. Bagdono kūrybą: „Ieva (Jankutė – L. P.-K.) išvažiavo keliom dienom į Čikagą, tai aš ateinu jos katiną pašerti, paštą priglausti. Tuo pačiu apžiūrėjau jos paveikslus ir kai kuriais labai susižavėjau. O tai yra Tavo jaunų dienų darbai=žvejų mintimis. Nežinau ar prisiminsi, ką Tu jai esi davęs, o davęs tikrai daug, dar dabar ant sienų kabo (...), kai yra nemažai išsiuntusi į Klaipėdą, virš 10 Tavo darbų. (...) Iš viso šito ir išplaukia mano prašymas. Norėčiau paveikslo. (...) Paveikslo tema: žvejai. (...) Gal turi tokių darbų iš praėjusių dienų ir sutiktum parduoti? (...) Paveikslą parsivežčiau rudenį (...), kai su vaikais atvažiuosiu į (skulptoriaus 120 metinių – L. P.-K.)  minėjimus (Lietuvon – L. P.-K.)“.

 

*

 

    J. Bagdono jubiliejiniai metai paženklinti ir renginiais, ir jubiliejui skirtais rašiniais.90-mečiui skirtos parodos atidarymas įvyko gruodžio devintąją Žemaičių dailės muziejuje. Tarp gausybės svečių iškilmėse dalyvavo Čekijos ambasadorius Lietuvoje Petras Voznica, LR Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktoriaus pavaduotojas P. Anusas, Seimo narys Audrius Klišonis, Plungės rajono meras V. Jonutis ir kt. koncertavo „Namų muzikos“ ansamblis, Plungės meno mokyklos pedagogai. Užpūtus 90 jubiliejinių žvakučių, vieningai sugiedota „Ilgiausių metų“.

    Prisimenant pragyventus metus, iškilo atmintyje ir nemažai jau primirštų dalykų. Pavyzdžiui, vieno paveikslo likimas59. Po pirmosios parodos, kurioje pardavė pirmuosius tris paveikslus, vieno paveikslo reprodukciją ant viršelio išspausdino tuomet populiarus „Naujosios Romuvos“ žurnalas. Dabar tą žurnalo numerį galima išvysti Telšių „Alkos“ muziejuje. O pats kūrinys, kaip ir kiti, kurie, prasidėjus karui, buvo palikti Kaune pas motiną, pražuvo.

    Dėmesio verti Mildos Muralienės užrašyti dailininko žodžiai60, ypač šie:

    „Sulaukiau gražaus amžiaus. Matyt, tai mano prigimtis, tvirti tėvų genai. Gyvendamas Amerikoje girdėjau Franko Sinatros dainą apie žmogaus gyvenimo metus, apie tai, kokie jie buvo. Man geri buvo tie metai, kai aš, dvidešimt septynerių sulaukęs jaunas dailininkas, buvau apdovanotas Valstybine premija.

    Mano tikslas visada buvo tapyti, tapyti ir tapyti. Bet – homo homini lupus est. Gyvenimas yra kova. Savo gyvenimą, savo likimą visada stengiausi nulemti pats“.

    O tiesiausiai į dešimtuką pataikė R. Kašauskas, apie pažintį su maestro papasakojęs „Žemaičio“61 laikraščio skaitytojams. Pastabi rašytojiška akis daug ką įžiūrėjo naujai, čia mažiau nei kituose tekstuose jau žinomų dalykų.

    Kelios to straipsnio ištraukos:

    „Iš išvaizdos – paprastas, dėl prigimties ar dėl gausios gyvenimo patirties santūrus, mažakalbis, ištariantis kokį žodį tik tada, kai reikia, ir kaip tik tą, kurio reikia. Jo tylėjimas, buvimas greta visada jaučiamas, prasmingas. Taip visados jaučiamas protingas, turintis ką pasakyti, bet žodžiais ir pažadais nesimėtantis žmogus. Toks paprastumas, lėta ir tyli kaip žemaičio kaimiečio šnekta, retsykiais palydima atlaidaus šypsnio, gudrių žiburiukų melsvose bluktelėjusiose akyse gali nesunkiai apgauti pašnekovą, kuris ir nenumanys su kuo turintis reikalą.

    (...) Kai po visų niujorkų, po susitikimų Vilniuje pamačiau pas Rimkevičius J. Bagdoną, jis man pasirodė gerokai žvalesnis, tarsi pajaunėjęs. Gal gimtoji žemė jam įkvėpė naujų jėgų? Gal visų žmonių, savų ir svetimų, dėmesys, dėl kurio galima pasijusti tokiu reikalingu gyvenimui, menui ir sau pačiam? O gal ir stipri draugystė su pačiu mažiausiu šeimos nariu, globėjų sūneliu Svajūnu? Juk pagyvenusiam, daugel mačiusio ir patyrusio, ypač menininko, ir mažo, gyvenimo kelią vos pradėjusio žmonių mintys ir pajautos gali būt tokios artimos ir filosofiškai gilios, ir jie gali nemažai pasisemti iš tokio bendravimo.

    (...) Suradau dailininką Beržoro gatvelėje ne besiilsintį, bet vaikštantį palei didelę, per visą sieną drobę, ištemptą ant rėmų – su teptukais rankoje. Prisėdome akimirką prie stalo. Berods, buvo ruduo, ir taip pat, kaip ir andai, užjūriuose, pro langą švystelėjo saulė, suteikdama šilumos dailininko veidui, dažais išteptoms rankoms, gyvybės – įpusėtai drobei, kurios motyvo jau nebeprisimenu, tik vyraujančią sodrią ir skambią mėlyną spalvą. Buvo taip gera pasėdėti su J. Bagdonu, kiekvieną pašnekovą nuteikiančiu ramybei, pasiklausyti, kaip teka laikas, kuris trumpą akimirką tarsi stabtelėjo, leisdamas atidžiau įsižiūrėti į jo besimainančius sūkurius, prisiminti praeitį, pabūti – kaip sako filosofai – čia ir dabar, ir dirstelėti į mūsų visų ateitį“.

 

*

 

    2002 m. lapkričio 5 d. J. Bagdonas karaliavo Užsienio reikalų ministerijoje.

    Už tai, kad dailininkas pusę amžiaus puikiai atstovavo Lietuvą užsienyje, dėkojo ir parodą atidaręs Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, ir ministerijos darbuotojai, diplomatai, ambasadoriai, kultūros ir meno žmonės. O prieš susirinkusius gerbėjus sėdintis išvaizdžia lazdele pasirėmęs J. Bagdonas įdėmiai klausėsi kalbėtojų, kartas nuo karto įjungdamas savo „trigrašį“. Humoro jausmas, žemaitiškas akcentas jo paveikslų pripildytai erdvei susitikimą darė dar jaukesnį. Jei ir buvo dar kokia riba tarp kūrėjo ir čia atėjusių, jos visiškai neliko dailininkui ištarus: „Ačiū, kad radote laiko šį vakarą pabūti su manimi ir mano paveikslais“.

    Be kita ko, vakaro metu pažymėta, jog, Lietuvai padovanojus per 400 darbų, Amerikoje privačiose kolekcijose liko apie 700 paveikslų.

    O vakaro siurprizas buvo dar šviežiais dažais kvepiantis J. Bagdono kūrinių albumas.

 

*

 

    Šis šimto puslapių albumas jo priešlapyje įvardintas, kaip Žemaičių dailės muziejaus leidinys. Čia taip pat išvardinti muziejai, kurių fonduose saugomi J. Bagdono dovanoti paveikslai, pažymėtas tiražas (700 egz.), tai, kad knyga išleista autoriaus lėšomis ir kad spaudos darbus atliko Telšių spaustuvė „Spaudos lankas“.

    Čia publikuojami ir dailėtyrininkės Dalios Ramonienės bei rašytojo P. Jurkaus įžanginiai tekstai (pastarasis – anglų kalba). Žinoma, dailininko portretas galėjo būti ir pilnesnis, nėra čia ir visapusiškos kūrybos analizės. Ir vis dėlto tai – tekstai, kurie pakankamai giliai įvedė į J. Bagdono kūrybos pasaulį, pristato jo gyvenimą ir kūrybą. Anot D. Ramonienės, „šiandien išeivijos dailininkų kūryba vis intensyviau integruojasi į mūsų meninį gyvenimą, sudarydama vientisą lietuvių nacionalinės dailės istoriją. Į šią istoriją darniai įsirašo ir J. Bagdono, vieno savičiausių išeivijos dailininkų kūryba, išplėsdama bendrąją jos raidą nauja patirtimi. Dailininkas pagrįstai laikomas ekspresyviojo abstrakcionizmo lietuvių dailėje pradininku, o jo veržlūs, dinamiški, emocinę energiją spinduliuojantys tapybos darbai – itin autentiška kūrybinė apraiška“.

    Belieka apgailestauti, kad prie šito albumo gimimo prisidėję specialistai neatliko savo pareigos iki galo. Jei jau jis įvardijamas kaip Žemaičių dailės muziejaus leidinys, muziejininkai privalėjo bent jau patarti dailininkui, kaip sutvarkyti titulinius puslapius ir knygos metriką.

    Geru pavyzdžiu galėjo būti 1972 metais New Yorke išleistas albumas. Deja... Naujajame net viršelyje nėra dailininko pavardės.

    Žinoma, tai, kad reprodukcijos spalvotos – didelis pliusas. Tačiau elementarios knygos paruošimo klaidos – akivaizdus minusas.

 

*

 

    J. Bagdono darbų albumas pristatytas 2003 metų birželio viduryje Plungės viešojoje bibliotekoje. Iš daugelio sveikintojų žodžių turbūt labiausiai reikėtų išskirti šiuos: „Šiandien Plungės garbės pilietis J. Bagdonas yra bene geriausias miesto ambasadorius“62.

    Būta ir kiek keistoko konfūzo, susijusio su šiuo albumu. „Plungės žiniose“63 net straipsnio pavadinimas teigia, jog „Dailininko tapybos darbų albumui pristatyti muziejuje vietos neatsirado“. Pasirodo, nuo lapkričio mėnesio vykusios derybos dėl leidinio pristatymo, ir „vis dėlto po ilgo laiko plungiškiams šis albumas pristatytas ne muziejininkų, o bibliotekininkių iniciatyva“. Čia yra ir tokios eilutės: „Šiuo metu Plungės viešoji biblioteka yra pradėjusi tvarkyti garsaus menininko archyvą, tad vis dažniau į biblioteką J. Bagdonas atvažiuoja kaip į darbą. (...) Tačiau vėl kyla klausimas – argi vieno iš pagrindinių muziejaus mecenatų, pirmojo išeivijos dailininko, pasiryžusio didžiąją dalį savo darbų padovanoti besikuriančiam Žemaičių dailės muziejui, archyvas neturėtų glaustis būtent muziejuje? Ar ne geriau dailės mokytojui pasakoti vaikams apie dailininko gyvenimą ne tik turint puikiai sutvarkytą archyvą, bet ir matant jo darbus? Bibliotekininkių triūsas tikrai sveikintinas, bet to turėjo imtis vėlgi muziejininkai“.

   

*

 

    Užtat birželio paskutinį šeštadienį muziejuje atidarant IV Pasaulio žemaičių dailės parodą svarbiausiu žmogumi buvo Žemaičių dailės muziejaus „krikštatėvis“ J. Bagdonas – jam buvo lemta atidaryti tą visų parodų parodą.

    Šioje parodoje dalyvavo per 120 autorių iš 15 pasaulio valstybių.

    Šalia dailės darbų surengta ir žemaičių menininkų fotografijos ekspozicija.

    Įdomu, kad pusmetį veiksianti paroda dar ir keliaus dalimis į Lietuvos didmiesčius, o rugsėjo pradžioje įvyks jai skirta tarptautinė mokslinė konferencija.

    J. Bagdonas jautėsi laimingas: praėjus dešimtmečiui, tai, kas buvo tik svajonė, tapo realybe. O bendroje parodos dalyvių nuotraukoje didžiausiam šitų įvykių kaltininkui, žinoma, buvo skirta pati garbingiausia vieta – priekyje, viduryje.

 

*

 

    2003 metų vasara paženklinta ir liūdesio akimirkom – Kaune, Eigulių kapinėse, šalia savo tėvų ir sesers J. Bagdonas palaidojo iš JAV parsivežtą urną su žmonos pelenais.

    Dailininkas dažnai prisimindavo 1988 metais mirusią žmoną Viktoriją, kurią labai mylėjo ir kuri darė viską, kad jis galėtų atsidėti tik kūrybai. Jos dėka ir archyvai – eskizai, užrašai, nuotraukos, laiškai, kuriuos J. Bagdonas dovanojo Plungės viešajai bibliotekai, idealiai sutvarkyti.

    Įdomi smulkmena: senos draugystės su Brazdžioniais kaltininkės – jų žmonos, kartu dirbusios ir besibičiuliavusios Kauno valstybinio draudimo įstaigoje.

    O Kolumbijoje ir Amerikoje Viktorija Bagdonienė dirbo banko tarnautoja, ir tai buvo vienintelis šios šeimos pragyvenimo šaltinis, kuris tik retsykiais pasipildydavo, pardavus vieną kitą dailininko paveikslą.

    Anot buvusios kaimynės New Yorke, o dabar Klaipėdoje gyvenančios Ievos Jankutės (Jankus)64, Viktorija labai mylėjo savo Juozą, kaip ir jis ją, beje. Grįždama iš tarnybos banke, užsukdavo į turgų ir pirkdavo pačią geriausią, skaniausią mėsą – iš viduriuko – tam savo tinginiui. Pastarieji žodžiai, aišku, buvo tariami juokais, pasišaipant iš tų, kuriems atrodė, jog darbas su teptuku lengvesnis už bet kokį kitą. Viktorija gerai žinojo kūrybos skonį, per ilgą bendrą gyvenimą tai, dėl ko pergyveno Juozas, nemažiau pergyveno ir ji. O sėkmę taip pat dalinosi kartu.

    Vaikų Bagdonai neturėjo ir dėl šito buvo gal dar artimesni. Savo giminaičiams Plungėje dailininkas pasakojo, jog žmona niekada nesiskundė, kad jų buityje nebuvo komforto, kad teko gyventi išnuomotuose butuose. Vienas kitam iki paskutinės akimirkos buvo labai artimi.

    Kai J. Bagdonas žiūrėdavo senas fotografijas, dažniausiai jo žvilgsnis užkliūdavo už tų, kurios darytos dar tarpukaryje, kelionės po Europą metu. Kažko ypatingo apie tai nėra pasakojęs, tik išsitarė, jog tuomet buvę laimingi kaip niekada ir net neįtarė, kaip susijauks gyvenimas.

    Žmonos pelenus palikus Kaune, Rimkevičiams dailininkas prisakė: „Kai mirsiu, ir mane sudeginkit. O urną su pelenais tegu į kapą įdės Edmontas. Taip, kaip jis ir Viktoriją įdėjo. Kad nedraskyt tėvų kapų“.

 

*

 

    Šios knygos autoriui teko organizuoti paskutinę J. Bagdono kūrybos parodą jam gyvam esant, būti jos kuratoriumi ir katalogo autoriumi.

    Neilga toji mūsų pažintis, prasidėjusi 2003 metais. Per „Panoramą“ pamačius televizijos reportažą apie dailininką ir jo kūrybą, „užkabino“ jame parodyti kūriniai. Pamaniau, kad jie tikrai papuoštų literatūros almanacho „Varpai“ viršelį. Taip susipažinome.

    Iš pradžių susitikome Plungėje, po to J. Bagdonas kelissyk lankėsi Šiauliuose – dailininkas paprašė tarpininkauti ruošiant parodą. Supažindinau su Dailės parodų rūmų vadovais, susitarėme dėl datos, aptarėme su būsima paroda susijusias smulkmenas. Kai parengiau katalogą, kartu vėrėme spaustuvės duris. Pats dailininkas išsirinko popierių, o spausdinimui skirtas reprodukcijas leido atrinkti man.

    Kas įsiminė iš tų susitikimų, iš pokalbių telefonu? Visu pirma, tai, kad iš pirmo žvilgsnio senas, pavargęs žmogus tapdavo visai kitokiu, kai pradėdavo kalbėti. Tai tikrai buvo asmenybė. Belieka apgailestauti, kad susipažinome taip vėlai ir kad tuomet nežinojau, jog, praėjus keletui metų, teks rašyti apie jo gyvenimą ir kūrybą knygą. O, kiek daug liko nepaklausta, neišsiaiškinta, nesužinota!

    Atkreipiau dėmesį, kad, kai buvo sprendžiami su parodos organizavimu susiję klausimai, J. Bagdonas nebuvo tik klausytojas ar stebėtojas. Dailininkas tapdavo pagrindiniu pokalbio dalyviu ir rezultatas būdavo toks, kokį įsivaizdavo jis, o ne kas nors kitas. Tiesa, rengiant parodos katalogą mūsų nuomonės sutapo, kiek pasiginčijome tik dėl vienos nuotraukos. Man atrodė, kad vietoj jo siūlomos fotografijos „Dailininkas Juozas Bagdonas Niujorko autorinėje parodoje. 1999 metai“ labiau tiktų nedidelis portretas, tačiau laimėjo dailininkas.

    Kai kalbėdavome telefonu, atrodydavo, kad kitoje laido pusėje bendraamžis. Kartą taip ir pasakiau. Į tai J. Bagdonas atsakė: „Tik vienas liežuvis iš manęs ir beliko“.

    O vienos viešnagės Šiauliuose metu po porcijos cepelinų žvaliau nei bet kada nusiteikęs dailininkas paprašė jį atvežusio kolegos iš Žemaičių dailės muziejaus: „Ir man duok užrūkyti“. „Betgi jums nelabai galima“, - nedrąsiai tas bandė prieštarauti, tačiau nieko nelaimėjo. Vis dėlto rūkymas greit užsibaigė – J. Bagdonas užsikosėjo, mostelėjo ranka ir sumaigė cigaretę į peleninę. O mums stengėsi neparodyti, kad tai gerokai sugadino jo nuotaiką.

    Buvo patenkintas išvydęs „Varpai-2004“ viršelius su savo darbų reprodukcijom. Sakė, jog atrinktos tikrai tos, kurias vertėjo atrinkti. Prašė surasti tam leidiniui vietos ir būsimoje parodoje.

    Parodos atidarymas įvyko 2004 m. birželio 3 d. Toji retrospektyva turėjo didelį pasisekimą dar ir dėl sąsajų su Šiauliais. Paaiškėjo, kad viena pirmųjų J. Bagdono parodų buvo surengta kaip tik šiame mieste, ir tai buvo 1935 metais. Po metų pora dailininko darbų papildė „Aušros“ muziejaus fondus, ir šis įdomus faktas yra užfiksuotas Šiaulių muziejaus įkūrėjo ir puoselėtojo Pelikso Bugailiškio atsiminimų knygoje65. Ne tik ją, bet ir muziejuje saugomų kūrinių nuotraukas šiauliškiai dovanojo maestro, po septynių dešimtmečių su paroda sugrįžusiam į jų miestą. O dailininkas atsilygino padovanodamas muziejui, apskrities ir miesto bibliotekoms savo darbų reprodukcijų albumą, dalijo autografus, šmaikštavo.

    Įdomus ta proga buvo Šiaulių dailės galerijos direktorės pavaduotojo menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio pastebėjimas: „Užtenka vienos didelės kūrybinės asmenybės, vieno ryškaus vardo, kad miestas ar miestelis įgautų visai kitą visuomeninį, kultūrinį svorį“.

 

IX. MAESTRO ATSIMINIMUOSE

 

Beržoro g. 8

 

Prie šiuo vardu vadinamo namo dabar pritvirtinta memorialinė lenta, skirta žymaus menininko, Plungės garbės piliečio J. Bagdono atminimui. Čia prabėgo daug gražių dailininko gyvenimo rudens akimirkų.

    Neabejoju, kad ateityje ji vadinsis J. Bagdono vardu.

 

*

 

    O Rimkevičiams ir šiandien atrodo, kad dėdė su jais.

    Jie buvo šeima. Visur kartu važiavo. Į teatrą, į koncertą ir į gamtą, prie ežero. Tėvai ir vaikai maudydavosi, o jis sėdėdavo ant kėdės, kurią specialiai atsiveždavo, ir žiūrėdavo į juos. Arba, atsigulęs žolėj, ilsėdavosi. Paskui valgydavo šašlykus. Jis buvo toks laimingas. Labai mylėjo Rimkevičių vaikus. Ypač artimi buvo su Svajūnu, kuris, pradėdamas kalbėti, sakė: „Dėdė, liapas“, ir taip gimė Dėdė Liapas – vardas, kuriuo pasirašinėdavo siųsdamas sveikinimo atvirukus iš Amerikos.

    O Plungėje seniausias ir mažiausias tapo neišskiriamais draugais. Ypač darbuojantis prie naujos drobės.

    Svajūnas visada buvo šalia. Ir pirmas potėpis būdavo jo. Paima švarią drobę dėdė ir sako: „Ateik, Svajūnai“. Vaikas paima teptuką į rankas, brūkšteli. „Dar dėk“, - ragina. Svajūnas iš visos širdies stengiasi. „Svajūnai, ateik. Kokia čia spalva?“ – klausdavo, kai akys jau visai nebenorėjo matyti.

    Namiškiai įsiminė ir tokį atsitikimą. Vieną vakarą, kai dailininkas jau ilsėjosi, Svajūnas vienas pats, ant grindų pasidėjęs popieriaus lapą, kažką piešė. Dėdė, eidamas pro šalį, prašo: „Palauk rytojaus. Abu piešim“. Vaiko mamai pasirodė, kad dėdės skruostu rieda ašara. Jautrus buvo J. Bagdonas, sakė šalia jo paskutinįjį dešimtmetį buvę artimieji. Kartais net perdaug jautrus.

    Šiuo metu Svajūnui jau trylika. Ar jis ir dabar, kai nebėra dėdės, piešia? Ne, dabar jis daro skulptūrėles ir žemaitiškas kaukes iš medžio. 2010-ųjų vasarą pirmąjį prizą laimėjo.

    Dėdei spalvas padėdavęs išrinkti ir, jam mirus, pasižadėjęs, kai užaugs, užbaigti paskutinįjį jo paveikslą, Svajūnas tuoj susijaudina, išgirdęs kalbant apie dailininką. Namų archyve yra nuotrauka, kurioje užfiksuotas berniuko susitikimas su dėdės palaikais, su urna. Jo mama pasakojo: „Atidarius muziejaus, kur buvo pašarvotas, duris, Svajūnas nubėgo raudonu kilimu iki urnos ir ten suklupo. Ilgokai klūpėjo, kol, nušluostę jam ašaras, nuvedėm atsisėsti. Ir tada pradėjo kūkčioti, supratęs, kaip dabar atrodo dėdė Juozas“.

    Šeimos albume – daug nuotraukų, kurios geriausios praėjusių įvairių iškilmių, o ir kasdienybės akimirkų liudininkės. Ne vienoje jų J. Bagdonas su ąžuolo vainiku prie Rimkevičių namo. Prie namų, į kuriuos sugrįžęs, netrukdavo atsigauti. Labai juos mylėjo.

    Gerai piešia ir Rimkevičių dukros. Vyresnioji Erika, baigusi mokyklą, studijoms pasirinko bankininkystę. Studijuoti dailės, nors ir daug kas pranašavo dizainerės ateitį, bent kol kas neleidžia namų biudžetas. Gal ateityje, sakė mergaitė, situacija bus palankesnė. Ji papasakojo, kiek vaikiško pasididžiavimo buvo vaikystėje, kai, dar mokantis Babrungo pagrindinėje, dėdė nupirko mokyklai kompiuterių, tuomet dar retenybę. Arba – kai dėdė pravedė jos klasėje dailės pamoką, o paskui atrinko geriausius darbus.

    Nors mergaitėms dailininkas teptuko į rankas nesiūlydavo, tačiau ir jos turėjo galimybę matyti, kaip gimsta naujas paveikslas. Galėjo matyti kiekvieną potėpį, galėjo būti šalia ar trumpam užeiti ir vėl išeiti. Jam tai netrukdė.

    O naujų drobių pirkti važiuodavo į Klaipėdą taipogi visi kartu. Paskui Edmontas tas drobes ištiesindavo, išlygindavo, ant rėmų pritvirtindavo. Ir išmatuoti, kai jau darbas būdavo užbaigtas, padėdavo. Bevardžiams paveikslams išmatavimai, kompozicijos numeris ir sukūrimo metai buvo vienintelis pasas.

    Ypatingi prisiminimai iš J. Bagdono susitikimų su grafiene Felicija Laime Pliateriene Švėkšnoje, su kuria buvo pažįstamas dar iš Amerikos laikų. Ji vis sakydavo: „Juozai, tu turi tokią gerą atmintį, viską, apie ką pasakoji, užrašinėk“. „Nu kur jūs skubat? – atsakydavo. – Suspėsiu“. Taip, deja, ir neprisėdo prie atsiminimų.

    Nemažiau įsimintini Rimkevičių šeimai ir dėdės vizitai pas Telšių vyskupą Antaną Vaičių. Toji pažintis prasidėjo tą vasarą, kai dėdė pasakė: „Važiuojam į Telšius pas vyskupą, užpirkim mišias už visus Bagdonus“. Gražiai juos tada priėmė. Vaišino ir suaugusius, ir vaikus. O kitus kartus jau kaip pas seną pažįstamą važiavo. Kai per šv. Jono atlaidus vyskupas atvyko į Plungę, susitiko su juo šventoriuje. J. Bagdono artimieji pasiūlė: „Nusivežam vyskupą į muziejų“. Ir nusivežė. Tas susitikimas užfiksuotas nuotraukose prie dėdės paveikslų.

    G. Bagdonaitei-Rimkevičienei susitikimai su vyskupu įsiminė dar dėl vienos smulkmenos: kai pirmąsyk J. Bagdonas ją pristatė A. Vaičiui, šis pasakė: „Nereikia nė sakyt, kad giminaitė, pakanka pamatyt nosį, kaktą“.

    O senus laikus J. Bagdonui primindavo ne tik M. Oginskio rūmai, kurių parketu jis,  gimnazistu būdamas, vaikščiojo ir dievaižin ką įsivaizdavo, bet ir mažas namelis parke,  tebestovintis dabartinės vaikų bibliotekos kieme. Besimokydamas Plungės gimnazijoje, jis jame gyveno.

 

*

 

    Atskira istorija, kodėl J. Bagdonas savo archyvo šeimininkais pasirinko bibliotekos, o ne muziejaus darbuotojus.

    - O pasirinko todėl, - pasakojo G. Bagdonaitė-Rimkevičienė, - kad su muziejumi buvo daug nesusipratimų. Keitėsi direktoriai, lyg ir privatizuot muziejų norėjo ar vyninę iš jo padaryt, ar dar ką. Dėdė kovojo iki galo, kad tik išliktų muziejus. Tačiau vienas po kito darbuotojai ėjo lauk, ir jis nebesuprato, kas ten vyksta. Gulėdamas ligoninėj, kai aplankė Vida Turskytė, jai net taip pasakė: „Vida, kai pagysiu, nuvažiuosiu į muziejų, susirinksiu visus darbus, atsivešiu į Rimkevičių kiemą ir sudeginsiu“. Taip kalbėjo todėl, kad į pabaigą daug nepagarbos buvo...

    Dabartinis muziejaus direktorius, anot Genovaitės, dėdę pažinojo nuo pirmos jo atvykimo į Plungę dienos. Ir buvo labai daug pažadėjęs dailininkui. Ir kad bus nuolatinė ekspozicija – taip pat. Tačiau tik paskutiniais metais iškabino nuolatinę parodą. O taip nebuvę jokio ženklo, kad J. Bagdonas yra to muziejaus krikštatėvis.

    - Būdavo: nuvežam jį prie muziejaus, o Bakanauskas mojuoja rankom: „Vežkit atgal, vežkit, aš neturiu laiko“. O dėdė viską matydavo ir suprasdavo.

    O bibliotekoje buvusi visai kita atmosfera. Visos moterys labai maloniai, su šypsenom pasitikdavo, dar ir vyno butelį atidarydavo, maestro net užsirūkydavo. Daugiausia, žinoma, bendraudavo su direktore Violeta Skieriene. Kodėl jau neberūkantis J. Bagdonas su bibliotekininkėm pypkę užtraukdavo, labai suprantamas paaiškinimas: „Šiaip jau jam neleisdavom rūkyt. O ir pats žinojo, kad negalima. Bet kada būdavo beprotiškai geroj kompanijoj, labai geroj nuotaikoj, sakydavo: „Edmontai, duok man palaikyt cigaretę rankoj, kad atsigautų dūšia“.

 

*

 

    O šie atsiminimai – patys liūdniausi. Visi, pažinojusieji dailininką, neabejojo, kad jis sulauks šimtmečio. Ir staiga išėjo per kelias dienas.

    Problemų su kvėpavimu buvo visada. Prie sunkaus alsavimo namiškiai buvo pripratę, kaip ir prie lazdelės, kurią reikėdavo paduoti, o ją padavus, neretai ir pavesti. Kadangi, sugrįžęs iš JAV, neturėjo Lietuvoje socialinio draudimo, lankėsi pas privatų gydytoją. Sugrįžęs iš jo, pasigirdavo, kad viskas gerai – ir cholesterolis, ir kraujo spaudimas normalūs, žodžiu, gyvensiąs šimtą metų. Taip bent daktaras nuteikdavo.

    O tąkart pasijuto blogai. Palaukė, kol grįš iš darbo Edmontas ir paprašė nuvežti pas gydytoją. E. Rimkevičius pats išvažiavo jį parvežti. Deja, kiek beįtikinėjo, tas, kuris žinojo visas dailininko ligas ir problemas, atsisakė vykti pas ligonį. O ir pats net nepasirodė, per kitus perdavė, jog labai užsiėmęs. Pasiūlė kviesti greitąją.

    Vėliau kažkas pasakojo, jog daktaras  šventė žmonos gimimo dieną ar kažkas panašaus buvę.

    Genovaitė, nematydama išeities, veža dėdę pas savo gydytoją. O J. Bagdonui jau visai blogai, savo kojomis nebepaeina. Abu su vyru šiaip taip išnešė iš namų, atvažiavo iki „Pulso“ klinikos. Niekas neišėjo pagelbėti, teko patiems į antrąjį aukštą užnešti. Sesutės parodė, kur paguldyti. Laikas eina, bet niekas taip ir neprieina, nors koridoriumi zuja ir sesutės, ir daktarai. Matydama, kad pagalbos nesulauks, moteris pradėjo šaukti: „Kas čia dabar? Žmogus miršta! Nejaugi niekas taip ir nesiteiks ateiti?“ Tada iš kabineto atbėgo gydytoja. O J. Bagdonas jau nebekalba. Suleidus vaistų, lašelinę pastačius, šiek tiek atsipeikėjo. Parsivežė į namus.

    Naktį buvo lyg ir geriau. Rytą atvažiavusi gydytoja vėl pastatė lašelinę, tačiau po jos J. Bagdonas pasijuto blogai. Ką daryti? Blogiausia, kad buvo penktadienis, prieš akis – savaitgalis, laikas, kai gali būti dar sunkiau šauktis pagalbos. Genovaitė nusprendžia skambinti į Vilnių, į Užsienio reikalų ministeriją P. Anusui. Senas dėdės pažįstamas diplomatas neatsisako padėti. Tik paprašo: kaip nors tas poilsio dienas reikia ištverti, o jau pirmadienį ar į Vilnių atsiveš, ar dar ką sugalvos.

    O dėdei trūksta oro, reikia deguonies. Pažįstama daktarė kažkur skambina, kad jo atvežtų, tačiau Plungės ligoninėje, esą, tik dideli balionai. O į ligoninę negalima, nes nėra socialinio draudimo. Dar vienas skambutis P. Anusui: „Ką daryt?“ „Vežkit į Telšių ligoninę, aš viską sutvarkysiu“, - sako diplomatas.

    Ruošiantis į ligoninę, užsuka klebonas Donatas Stulpinas. Kiek atsigavęs dailininkas dar bando juokauti, prašydamas palikti juos vienu du, o Edmonto klausdamas, ar tik ne specialiai kunigas čia pakviestas, ar ne paskutiniam patepimui. Jis dėdei aiškina, kad klebonas, pro šalį važiuodamas,  užsuko, aplankyt norėjo. O Genovaitė tyli, nes tai ji kunigui paskambino, vildamasi, kad gal ir jis kuo nors padės, juk turi visokių pažinčių. D. Stulpinas skambina pažįstamam daktarui. Greitoji išveža J. Bagdoną į ligoninę.

    - Dėdė taip beprotiškai bijojo ligoninės, - liūdnas to tragiško savaitgalio prisiminimas. – Sakė: „Jei paliksit mane, mirsiu. Vežkit namo“.

    Žinoma, paliko.

    Kai atvažiavo aplankyti sekmadienį, gulintis reanimacijos skyriuje J. Bagdonas be perstojo kartojo Edmontui: „Nutrauk laidus, imk mane ant rankų ir šok per langą. Ir važiuojam į Beržoro gatvę“.

    Dėl tokio prašymo – vežti į namus, nes ligoninėje mirsiąs – dar tarėsi ir su klebonu. „O gal iš tikrųjų vežkit atgal? Gal tarp vaikų, šalia jūsų jam bus geriau?“ – ir kunigas buvo pilnas abejonių.

    Nebeparsivežė. Nuvažiavę pirmadienį jau nesusikalbėjo.

 

*

 

    Visus metus Rimkevičių vaikai girdėdavo savo namuose dėdės žingsnius. „Mamyt, mes girdim, kaip jis vaikšto“, - sakė ne tik Svajūnas ir dukros, bet ir sesers mergaitė.

    Po metinių apie tai papasakojo klebonui. Jis visus kambarius šventintu vandeniu šlakstė, giedojo, vis kartodamas: „Išeik, Juozai, palik vaikus“. Ir po to iš tikrųjų tapo ramu.

    Tačiau net dabar, praėjus daugiau kaip penkmečiui, Svajūnas nesutinka eiti miegoti į dėdės kambarį.

 

*

 

    Po to, kai ant namo atidengė memorialinę lentą, Zuzana Bagdonienė susapnavo dėdę. Tokį linksmą, laimingą. „Matei, kokias iškilmes man padarė, kaip gražiai pagerbė“. „Taip, gražiai viskas buvo“. „Bet tu nežinai, ką Genovaitė dar padarys. Ir padarys“, - pasakė ir išnyko.

    - Sapnas lieka sapnu. Tačiau tie dėdės žodžiai visvien kažką reiškia“, - sako tai papasakojusi G. Bagdonaitė-Rimkevičienė, kuriai dėdės atminimo įamžinimas – vienas didžiausių tikslų gyvenime.

 

Moteris, prailginusi dailininko gyvenimą

 

    Zafira Lelionienė66 – Plungės kultūros centro tautodailės kuratorė. Nuotaikinga, maloni, smalsi moteris keistoku vardu, kuris, pasirodo, totoriškos kilmės. Neatsitiktinai J. Bagdonas su ja surado kalbą, pastoviai jos ieškojo. Tokias išvadas nejučia padarai, pabendravęs vos keletą valandų.

    Kad nereikėtų klaidžioti ilgais ir suktais Kultūros centro koridoriais, prie įėjimo į pastatą pasitikusi energingoji žemaičio ir totorės dukra, tą netrumpą kelią iki savo kabineto pasakojo, kaip jį pavykdavo įveikti solidaus amžiaus dailininkui:

    - Dažnai šlifuodavo Bagdonas tą kultūros namų takelį. Į savaitę kartą būtinai ateidavo. Jam reikėjo žmogaus, su kuriuo galėtų pasišnekėti. Ir labai keikdavo tuos slenksčius, sakydavo: „Amerikoj tokių nėra. Kas čia jums pastatė? Ach, rusai pastatė?“ Na ir keikdavo rusus.

    Kad senam žmogui nepatogu būdavo peržengti per tuos nevykusių projektuotojų sugalvotus slenksčius, netrunki įsitikinti eidamas tą ilgą kelią. Ir labai gerai supranti, kodėl J. Bagdonas, lydimas Zafiros, mažiausiai du kartus sustodavo ir kalbėdavo, pasakodavo kažką. Tik po ilgesnės pažinties prisipažino, kad iš tikrųjų apsimesdavęs, jog pokalbis vyksta, jam paprasčiausiai reikėdavę pailsėti. Kad ir neilgos būdavo tos poilsio stotelės, jos leisdavo vėl pasijusti nesilpnesniu už šalia esantį.

    Kartais tokios gudrybės prireikdavo ir einant gatve. Išdidus, jokiu būdu nenorintis parodyti savo fizinio silpnumo dailininkas tokiais atvejais pasitelkdavo ir sąmojų. „Ach, tai čia ta saulė, kurią Stalinas atvežė į Lietuvą?“ – kartą stabtelėjęs, nes reikėjo truputį pailsėti, J. Bagdonas nukreipė žvilgsnį į dangų.

    Zafira suprasdavo maestro iš pusės žodžio.

    O pirmieji žodžiai, atėjus į jos kabinetą, būdavo šie:

    - Mieloji, cigaretę!

    Mat namuose rūkyti neleisdavo, dėl šitos nuodėmės buvo įspėjęs daktaras. O Zafira buvo tas velniukas, kuris vesdavo J. Bagdoną iš kelio. Pastarųjų žodžių autorė, žinoma, pati Z. Lelionienė. Šitai situacijai ji net specialią peleninę buvo įsitaisiusi, kalvio darbo. Pirmiausia dailininkas, savo elegantiškais, gražiais pirštais paėmęs cigaretę, įtraukdavo. Kurį laiką mėgaudavosi uždraustu malonumu. Kartais ir kabineto šeimininkė, šiaip jau nerūkanti, dėl kompanijos cigaretę paimdavo. Dėl šito akto buvo perspėtas ir Kultūros centro direktorius Romas Matulis – jei jau užsuksit ir rasit prirūkyta (kabinetuose rūkyti draudžiama), tai Bagdonas bus buvęs. O maestro viskas buvo leidžiama.

    Kartais atsitikdavo taip, kad Zafira neturėdavo cigarečių. Tuomet J. Bagdonas paprašydavo: „Lėk į parduotuvę“. Ir lėkdavo, palikus jį kabinete.

    Kaip toji pažintis prasidėjo?

    Žemaičių dailės muziejuje atidarant parodą renginys užsitęsė. Tarp daugybės čia atėjusių Zafira pamatė stovintį J. Bagdoną. Susiradusi ūkvedį, paprašė atnešti dailininkui kėdę. Bandant pasodinti į tą kėdę, įsižeidė: „Ką jūs, aš dar nesenas!..“ Paskui susipažino, įsišneko. Pakviestas užsukti į Kultūros centrą, kur organizuojamos ir parodos, neatsisakė.

    Pirmasis vizitas susijęs su čia organizuota apskrities tautodailininkų paroda. Tikriausiai tai buvo paskutiniais XX a. metais. Zafirai, pagal tradiciją vestibiulyje pasitinkančiai kiekvieną svečią, gerai įsiminė J. Bagdonas su Genovaite. Rankoje – brangių saldainių dėžutė. Galantiškas pasisveikinimas. Žodžiais sunkiai nusakomas iškilmingumas.

    Šitoje vietoje derėtų prisiminti, ką yra sakiusi G. Bagdonaitė-Rimkevičienė:

    - Jis tuo gyveno. Paroda dėdei būdavo didelė šventė.

    Be to, dailininkas turėjo įprotį į namus užsukusį svečią pavaišinti gero raudono vyno taure.

    Tą pavasario vakarą ir parodų salėje, ir seklyčioje, į kurią buvo pakviesti garbingiausi svečiai, J. Bagdonas jautėsi kaip niekada gerai ir šito neslėpė nuo jį vis pastebinčios Zafiros. Susidraugavo.

    O netrukus jį pakvietė į Stanislovo Riaubos vardo konkursą, kuris jau senokai čia rengiamas. Maestro ypač džiaugėsi susitikimu su ekspertų komisijos nariu Vytautu Valium.

    O dar po to jau pats kartą per savaitę vėrė Z. Lelionienės kabineto duris. Pirmiausia todėl, kad pajuto, jog tai yra žmogus, kuris išklauso jį, supranta geriau nei bet kas kitas. Nesusitikdavo tik žiemą, nes bijodavo slidžių šaligatvių. Tuomet tik telefonu bendraudavo, vis pastebėdamas: „Dabar aš esu kalėjime“. Nemėgdavo žiemos. O kai tik savo burtus parodydavo pavasaris, maestro jau lėkdavo čia.

    - Eidavom su juo į kavinę. Gerdavom raudoną vyną. Bohemišką gyvenimą gyvenom, - ir rimtai, ir su šypsena sako Z. Lelionienė, kuriai tie prisiminimai labai brangūs.

    Kartais, tiesa, J. Bagdonas panorėdavo ir didesnės draugijos. Tokiu atveju į kompaniją pasikviesdavo Algimantą Veselį iš Žemaičių dailės muziejaus, dar – Kultūros centro dailininkę Aldoną Ruibienę. Gerai nusiteikęs maestro, žiūrėk, jau ir nuklysta atsiminimais į tuos laikus, kai mokėsi Kauno meno mokykloje ar kokį įdomesnį jaunystės nutikimą papasakoja. Nuobodžiauti niekada neprisieidavo ir dėmesio centre būdavo, žinoma, jis, J. Bagdonas.

    J. Bagdoną ir Z. Lelionienę, kuri pagal amžių tiko į anūkes, dar labiau suartino bendra pažįstama – dailininkė Veronika Šleivytė. Maestro ją pažinojo dar tarpukaryje, o Zafira sovietmečiu, dirbdama Remonto-mechaninės gamyklos dailininke, suorganizavo jos parodą Plungėje, lankėsi pas ją namuose, suartėjo, įdomiai bendravo. J. Bagdonui buvo viskas įdomu, kas su ja susiję, Zafira privalėjo kuo smulkiausiai viską išpasakoti: ar Veronika tokia pat nenuorama, tokia pat gyvybinga, energinga, kaip ji gyvena, kur, kas, kaip... O paskui jau pats pasakodavo, kokia Veronika buvusi Kauno meno mokykloje. Prisimindavo ir kitus bendramokslius, pavyzdžiui, Marcę Katiliūtę, kurią labai vertino.

    Kai Plungės tautodailininkai rengdavo parodas Telšiuose, Mažeikiuose ar dar kur, su jais važiuodavo jau ir J. Bagdonas. Ir vis stebėdavosi, koks kūrybingas kraštas, jam patiko tautodailininkų veikla.

    Tik į Grūto parką nepanoro keliauti. Nors visaip stengėsi dailininką įtikinti, kad verta tuos balvonus pamatyti, kad Viliumo Malinausko valdas net Australijos televizininkai filmavo, o ir Amerikoje jas žino, net Zafira nepajėgė pakeisti nuomonės. Regis, todėl, kad pačioje jaunystėje turėjo palikti Lietuvą.

    Apie daug ką Zafirai pasakodavo J. Bagdonas. Ir pasakodavo tyliai, todėl labai atidžiai reikėjo klausytis. Ypač jei tai vykdavo kavinėje, kur grodavo muzika. Įtempus ausis klausytis! Ir neduok Dieve, pasakojo, prisimindama tuos susitikimus, Zafira, jei nuklysdavai mintimis kur nors kitur ir tik linkčiodavai pritariamai galvelę. Kartą, kai buvo apsėdę kažkokie rūpesčiai, taip ir atsitiko. Ir maestro iš karto pagavo. „Mieloji, bet tu manęs nesiklausai“, - pasakė liūdnu balsu. Tuomet patirtą nesmagumą ir šiandien Zafira tebejaučia.

    Iš linksmesnių pasakojimų įsiminė šis – apie Dailininkų sąjungos atstovų važiavimą į parodą Telšiuose 1938 metais. Važiavo trise, su J. Bagdonu dar Adomas Smetona ir kolega, kurio pavardės Zafira neįsidėmėjo. Laukia stotyje J. Bagdonas kolegų, jau pats laikas sėsti į traukinį, o jų kaip nėr, taip nėr. Paskutinę akimirką pasirodo abu gatavučiai. Atvažiuoja į Telšius dar jiems neišsipagiriojus. Ypač pasipiktino tokiais atstovais Telšių vyskupas – po parodos atidarymo Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas Viktoras Vizgirda sulaukė Jo eminencijos laiško. Teko dar kartą visiems trims važiuoti į Telšius – atsiprašyti. Šįkart laimingai. Vyskupas ne tik atleido griekus, bet ir vyno butelį pastatė. Smagiai įkaušę dailininkai pargrįžo į namus.

    A. Smetona yra ir daugiau šposų prikrėtęs. J. Bagdonas pasakojo, kad jie kartu eidavo į „Metropolį“. Adomas mėgdavo išgerti, tačiau niekada neturėdavo pinigų ir vakarą ne sykį yra užbaigęs žodžiais: „Dėdė atsiskaitys“. Todėl, kai jie ateidavo į restoraną, barmenas iškart klausdavo: „Atsiskaitys dėdė ar jūs?“ J. Bagdonas, kuris beveik negerdavo, atsakydavo, kad jis turėsiąs pinigų.

    Ar dėdė, t. y. Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona tikrai užmokėdavęs sūnėno skolas? Pats Adomas J. Bagdonui tvirtinęs, kad taip.

    Nors ir labai šilti buvo maestro ir Zafiros santykiai, yra pasitaikę ir rimtų ginčų. Tačiau visada nugalėdavo... modernusis menas.

    Kad ir toks pavyzdys. Į Maskvos Didžiojo operos ir baleto teatro gastroles Klaipėdoje kartu su Plungės kultūrininkais važiavo ir J. Bagdonas. Kremliaus teatras rodė ištraukas iš įvairių baletų, taip pat ir šiuolaikinių autorių. Dailininkas po kelių fragmentų pradėjo vis garsiau bambėti: „Koks čia baletas? Koks čia baletas?“ Atseit, kai Amerikoj buvo nuėjęs į rusų baleto gastroles, tik klasikinius kūrinius rodė. O čia... Neiškentė Zafira ir pasakė, jog ji nustebinta. „O jūs savo mene ką darot? – paklausė. – Jūs dailėje galite bet ką daryt, o baleto kūrėjai negali būti šiuolaikiški?“ Susiėmė abu kaip reikiant, dairytis šalia sėdintys į juos pradėjo. Visa laimė, jog abu sutarė: ginčytis, aiškintis apie modernius menus ne vieta. Grįžtant į namus pratęsė dialogą, o išsiskiriant J. Bagdonas pasakė: „Na gerai, gerai, įrodei“.

    Z. Lelionienė yra buvusi ir J. Bagdono paveikslų pardavimų liudininkė. Tos patirtys labai nevienodos. Buvo progų dar kitokiomis aplinkybėmis pamatyti ir pajusti dailininką.

    Gražiausi prisiminimai susiję su advokatu Vidmantu Stonkum. Susižavėjęs maestro darbais, prašė suvesti su juo, nes norėjo įsigyti paveikslą. Susitikimas įvyko Babrungo restorane. Dailininką labai sužavėjo advokato elgesys, jis negalėjo atsidžiaugti, kad yra tokių jaunų žmonių Lietuvoje. Automobilio dureles atidarė, ranką padavė, nenuvylė ir advokato žinios apie dailininko kūrybą ir apie abstraktųjį meną. Išsiskyrė draugais.

    Išliko atmintyje ir kitokia situacija. Tąkart J. Bagdono kūrinį panorusi įsigyti moteris su dailininku susitiko Zafiros kabinete. Ilgai ji tyrinėjo čia išdėliotus pastelinius darbus, tačiau vis neapsisprendė. Iš šono nelengva buvo stebėti šią procedūrą. Užsitęsus tylai ir niekaip nepasibaigiančiai paieškai, J. Bagdonas, palinkęs prie Zafiros, tyliai pasakė: „Paprašykit, kad šita ponia išeitų“. Taip ir atsitiko.

    Toji graži dviejų artimų sielų bičiulystė kartą vienai poniai Vilniuje, beje, žymaus profesoriaus žmonai, pasirodė įtartina. Beviešint jos namuose, atkreipusi dėmesį į tai, kaip Zafira pasitarnauja dailininkui – tai atitraukdama kėdę ir pasodindama, tai kažką pasiūlydama, paduodama ir t. t., - moteris paklausė: „Nežinau, ar jūs panelė ar ponia, bet pasakykit – jūs draugaujat su dailininku?“ „Žinoma, - atsakė Zafira. – Mes – draugai“. O kai dar sykį profesorienė labai įtartinai žvilgterėjo, pradėjo juoktis.

    Kad dailininkas savo surinktą archyvą paskyrė bibliotekai, nemaži ir Zafiros nuopelnai. Iš tikrųjų tai ji prikalbėjo J. Bagdoną tokiam žingsniui. Kodėl? Todėl, kad per ilgametę praktiką patyrė, jog bibliotekoje bus saugiausia, be to, patogiausia tiems, kurie tokios medžiagos ieškos.

    Daug ką yra patarusi J. Bagdonui, taip pat ir atrenkant darbus jo kūrinių albumui. Toji atranka Z. Lelionienės kabinete ir vyko. Ir reprodukcijomis rūpinosi, pati nešė paveikslus į „Akimirkos“ fotoatelje, tarėsi dėl kokybės ir nuolaidų. O kai jau buvo parašytas menotyrininkės tekstas, Zafira buvo įpareigota jam, sėdinčiam salės vidury, lėtai jį perskaityti... du kartus. Nesipriešino.

    Labiausiai Z. Lelionienę žavėjo maestro ypatingas troškimas gyventi. Vis daugiau problemų buvo su regėjimu, klausa. O ir iš išvaizdos kuo toliau, tuo silpnesnis atrodė. Tačiau noras dar daug pamatyti buvo nepaprastas. Kaip čia neprisiminti atsitikimo Vilniuje, prieš parodos Užsienio reikalų ministerijoje atidarymą. Užsidegus šviesoforui, dailininkas niekaip nebūtų spėjęs pereiti per gatvę, nes vos eidavo, todėl pagelbėjo Edmontas – ant rankų pernešė. „Tu man sulaužei šonkaulius“, - paskui juokdamasis sakė. Tačiau nė už ką nebūtų atsisakęs ilgesnių ar trumpesnių kelionių.

    Kur tik kokią parodą Zafira organizavo, vežėsi su visais ir J. Bagdoną. O jo planuose buvo Rokiškis ir Just. Vienožinskio gimtosios vietos, Zarasai, daug tų planų buvo, ir niekas neabejojo, kad maestro tuos planus spės įgyvendinti.

    Plungiškė dailininko bičiulė, be kita ko, pasakojo, kad J. Bagdonui kartais tapdavo ir savotiška nuodėmklause. Zafirai buvo išsakyta ne viena jį slėgusi nuoskauda. Tačiau moteris įsitikinusi, kad tai, kas buvo pasakyta kaip paslaptis, ir turi likti paslaptimi. Tai tik patvirtina, kad J. Bagdonas neapsiriko pajutęs joje artimą sielą.

    - O, kaip dėdė laukdavo tų susitikimų! – pasakojo G. Bagdonaitė-Rimkevičienė. – Zafirai paskambinus, tarsi atgydavo. Tą dieną net nebevalgydavo. Prausdavosi, čiutnidavosi, ruošdavosi. Ir vis į laikrodį žvalgėsi.

    O kodėl nevalgydavo, Zafira sako, jog labai suprantama. J. Bagdonas labai mėgo kavinės koldūnus. Taip jam patikdavę tie mažyčiai koldūnai...

    Tačiau svarbiausia, žinoma, būdavo draugystė, pasibuvimas. Na ir pats išvažiavimas, žinojimas, kad yra laukiamas.

    Ar galima tvirtinti, kad Z. Lelionienė prailgino dailininko gyvenimą?

    - Prailgino, - neabejodama atsako G. Bagdonaitė-Rimkevičienė.

    Gražiai žemaičiuojanti totoriško ir žemaitiško kraujo turinti moteris, nors ir turėdama daug darbų, niekada nėra pasakiusi J. Bagdonui, kad neturi laiko. Mesdavo viską ir kalbėdavosi, klausydavosi, bendraudavo. Ir niekas tuo laiku nedrįsdavo jos trukdyti – visi Kultūros centro darbuotojai kažkokiu būdu sužinodavo, jog maestro vieši pas ją.

    Dabar, prisimindama dailininką, Z. Lelionienė sako, jog labai atsargiai reikia tai daryti. Labai subtiliai, aiškiai prisimenant viską, kas buvo, kaip buvo, nieko neprikuriant. Tačiau, kita vertus, kiekvienas, pažinojęs J. Bagdoną, savo spalvom tapo jo portretą. Turime pasistengti, kad tas portretas netaptų sunkiai atpažįstamu, storas dažų sluoksnis jam tikrai nereikalingas.

    O čia – dar keli Zafiros potėpiai J. Bagdono portretui.

    2000 metais Plungės kultūros centras organizavo J. Bagdono tapybos parodą. Maestro ją skyrė M. K. Čiurlionio 125-osioms gimimo metinėms. Dailininkas pats dalyvavo ekspozicijos tvarkyme. Jam ir Zafirai padėjo Kultūros centro dailininkė A. Ruibienė bei muziejaus dailininkas A. Veselis. Maestro reikalavo, kad paveikslai būtų kabinami kuo žemiau, nes jie Amerikoje taip darydavę. Susiginčijo dėl vieno paveikslo. „Aukštyn kojom pakabinot“, - pyktelėjo. Bet kai Zafira parodė jo parašą dešinėje, apačioje, - nustebo. „Va, - pasakė, - nieko nebematau“. Ir liūdnai pajuokavo: „Bet abstrakciją gali kabinti bet kaip“.

    Baigiantis 2001 metams, dailininkas sugalvojo sukviesti kai kuriuos plungiškius į Padėkos šventę. Zafira jam turėjo patarti, kur ir kaip tai padaryti. Jo noras buvo surengti iškilmingus pietus žmonėms, su kuriais dailininkui buvo svarbu ir malonu pabendrauti ir, žinoma, padėkoti jiems už jam parodytą dėmesį. Gražiam pabuvimui kartu gruodžio 21-ąją 12 val. J. Bagdonas pakvietė atvykti į kavinę „Lyra“ Plungės merą, vicemerą, administracijos direktorių, kleboną, redaktorius, žurnalistus ir t. t.

    Dvi neišsipildžiusios dailininko svajonės: surengti savo kūrybos parodą Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir sukurti modernią skulptūrą, skirtą M. K. Čiurlioniui.

    Susitikus po žiemos J. Bagdonas Zafirai kalbėdavo, kalbėdavo ir vis sakydavo: „Pakentėk, mieloji, man reikia išsikalbėti. Tiek ilgai tylėjau“.

    Apžiūrinėdamas kokią nors tapybos parodą, dailininkas prieidavo prie patikusio paveikslo ir būtinai paglostydavo, pabarbendavo pirštais, tikriausiai tikrindamas, ar nutapyta ant drobės. Zafira klausdavo, ar skamba. „Skamba, skamba“, - atsakydavo.

    Dailininkas Zafirai ne kartą yra pasakojęs, kad Amerikoje su lietuviais dailininkais mėgdavęs pasėdėti restoranuose prie vyno taurės, vykdavusios įvairios diskusijos. Tokių susitikimų metu J. Bagdonas piešdavęs ant servetėlių. Sakė, kad tas servetėles parsivežęs. Abu buvo priėję vieningos nuomonės, kad būtų neblogai surengti tų servetėlių parodą, tačiau kažkodėl to nepadarė. Dabar jas galima pamatyti Plungės viešojoje bibliotekoje saugomame dailininko archyve.

    Dailininkas buvo Oginskių dvaro bičiulių klubo narys. Kartą klubo susirinkime dalyvavo svečiai iš Vokietijos, Mendeno miesto. Ula Amsler (beje, Plungės garbės pilietė), sakydama kalbą, pažėrė priekaištų plungiškiams: kokie jie nemandagūs, nesisveikina su ja gatvėje ir t. t. Kai ji baigė savo kalbą, žodžio paprašė J. Bagdonas. Anot Z. Lelionienės, dar niekada dailininkas neatrodė taip iškilmingai. Kalbą sakė sėdėdamas, oriai pakėlęs galvą, abiem rankom įsikibęs į lazdą: „Miela pone. Lietuva į Europos Sąjungą ateina aukštai iškėlus galvą. Tai – didelės kultūros šalis. Nė kiek nemenkesnė už Vokietiją ar kitas Vakarų šalis. Lietuva – turtinga ir graži. Daug metų būdama sovietų gniaužtuose, ji išsaugojo savo kalbą, etnokultūrą, tradicijas, atkovojo nepriklausomybę. Lietuva turi M. K. Čiurlionį ir daug kitų gabių menininkų, mokslininkų. Lietuvos žmonių nevalia niekinti“.

 

„Mes Jūsų pasigendam New Yorke“

 

    Edvardas ir Alina (Pajaujytė) Stakniai buvo J. Bagdono kaimynai ir globėjai Brooklyne. Kai tik jam reikėdavo, visur nuveždavo automobiliu, nes dailininkas pats mašinos nevairavo, be to, sirgo astma, nepajėgė daug vaikščioti, dusdavo.

    Alina – žinoma literatūrologė. Spaudoje yra apžvelgusi ir keletą J. Bagdono darbų parodų, užrašiusi pasikalbėjimą su dailininku. Jos pastabas, išsakomas prie keturių akių, J. Bagdonas labai vertino. Alina profesoriavo anglų ir prancūzų kalbų koledže, jos domėjimųsi ratas buvo labai platus.

    Edvardas – Antrojo pasaulinio karo veteranas, tarnavęs Amerikos laivyne. Kartais mėgdavo pasakoti apie patirtis prie Japonijos krantų.

    Tačiau daugiausia šnekos, susitikus šiems bičiuliams, būdavo apie Lietuvą, gimtąją Žemaitiją, meną, literatūrą. J. Bagdonas labai džiaugdavosi jų bendravimo akimirkomis. Alina ir Edvardas buvo itin artimos sielos.

    Net išvykę atostogauti, jie rašė vieni kitiems laiškus. Kad juose buvo daug šilumos, galima įsitikinti pacitavus bet kurį iš didesnio pluošto, kad ir šį, 1994 m. rugpjūčio 8 d. užrašytą atvirlaiškį iš Portlando: „Mes čia užsibuvome ir grįšime tik sekantį antradienį. Daug čia pažįstamų, giminių, ir dukra Audrė iš Bostono užklysta, ir New Yorkiečių čia susitinkam. Landsbergių – 4 kartos čia! Nuo prosenelio iki proanūkės Emilijos, kuri irgi „dalyvavo“ literatūros vakare. Pasiilgom Jūsų! Iki! Alina“

    Draugų laiškai lankė ir kai J. Bagdonas sugrįžo į tėvynę. Sveikino su gimtadieniu, didžiosiomis metų šventėmis, parašydavo ir vieną kitą laišką be progos. „Tik nesušalkit, laikykitės, mielas Žemaiti!Mes Jus dažnai minime“, - rašo Alina ir Edvardas 1999 m. gruodžio 9 d. laiške. „Mudu dabar irgi dažnai prisimenam tuos laikus, praleistus kartu su Jumis New Yorke, kai pasitikdavom svečius iš Lietuvos. Jūs juos priglausdavot, paglobodavot. Kartu važiuodavom į parkus ir muziejus. Liepos mėnesį planuojame kelias savaites praleist Lietuvoje. Būtų miela susitikti Vilniuje. (Turėtumėm Jums nakvynę). Turbūt ir Jums būtų malonu susitikti? O mes Jūsų labai pasiilgom“, - tai ištrauka iš 2001 m. balandžio 28 d. rašyto A. ir E. Staknių laiško. „Mes Jūsų pasigendam čia, New Yorke“, - tokių patikinimų, kuris užfiksuotas ir 2002 m. sausio 11 d., nemažai.

 

„Su Jumis man buvo ramiau“

 

    Labai gražiai dailininkas sugyveno ir su savo nuomojamo buto New Yorke šeimininke ruse Nina Girs. Nors ten komforto ir nebuvo, tačiau čia J. Bagdonas jautėsi kaip namuose, į kuriuos gera sugrįžti. Būsto šeimininkė –  paprasta, dora moteriškė, ji vertino tai, kuo gyveno jos nuomininkas, o jis su ja visada surasdavo kalbą, kuri ir neįpareigoja, ir sušildo.

    Todėl labai suprantama, kodėl, ir išvažiavus į Lietuvą, toji pažintis nenutrūko. Ponia Nina rašė J. Bagdonui laiškus, o dailininkas jai pasakojo savosios aplinkos naujienas.

    N. Girs viename iš savo laiškų (2000, balandžio 16) rašė: „Mes (su seseria – L. P.-K.) dažnai apie Jus pakalbam, ir man labai gaila, kad nebėra Jūsų trečiajame aukšte. Su Jumis man buvo ramiau“. Moteris pasakoja, kad naujieji nuomininkai jai kelia nemažai rūpesčių ir problemų. Nors priėmusi gyventi trijų žmonių šeimą, čia pastoviai būnąs ir jų bičiulis, ir ji niekaip nesugeba jiems išaiškinti, kad taip nebuvo tartasi. Be to, apačioje gyvenantys į sodą vis išleidžia šunį, dėl šito ypač pergyvena, nes ten ruošiasi sodinti gėles, pomidorus ir agurkus. Net pasijutusi tokioje neviltyje, kad norėjusi parduoti namą. Yra čia ir tokie žodžiai: „Gerai, kad turite jaunų giminaičių. Ir kaip Jūs juos suradote?“

    Dar kitame laiške (2000, liepos 11) ponia Nina pasidžiaugia, kad dailininko buvusiuose apartamentuose padarytas remontas ir jis jų nebeatpažintų. Tačiau toji šeima, kuri darė remontą, išsikėlė ten, kur jų sūnui surado geresnę mokyklą. O dabar tenka vargti su naujaisiais nuomininkais – keturiais vyrais. Tarp įvairiausių naujienų („mirė kaimynė našlė, turėjusi daug šuniukų ir kačiukų“: „turėsime naują laiškininką, senasis nusipirko savo namą ir dirbs kitur“: „man vis sunkiau sumokėti mokesčius už namą“ ir kt.) išsiskiria šios eilutės, kurios N. Girs laiškuose dažnai kartojamos, nors ir kitais žodžiais: „Ilgimės Jūsų. Išeini ant slenksčio, o Jūsų nėra“.

 

Po ilgų nesimatymo dešimtmečių

 

    A. Vaičaitis67 J. Bagdoną pažinojo nuo tada, kai šis tapo Lietuvos dailininkų sąjungos sekretorium. Ketverių metų amžiaus skirtumas jaunystėje, žinoma, šį tą reiškia, tačiau šiuo atveju nelabai.

    - Jokių tariamų menininko požymių, jokios pompos jis ir anuomet neturėjo. Nevaizdavo. Buvo visiškai paprastas, normalus žmogus, - taip, prabėgus dešimtmečiams, kolegą charakterizavo nuo pokario metų Australijoje gyvenantis dailininkas.

    Kai po svetur prabėgusių gyvenimų susitiko Plungėje, tapo itin artimi. Žinoma, prisiminė ir tarpukario bei pirmosios okupacijos, karo metus, Kauną, bendrus pažįstamus – V. Vizgirdą, A. Gudaitį, Stasį Ušinską, kitus. Taipogi ir savąją meno mokyklą, juk dauguma mokytojų buvo tie patys. Tiesa, K. Sklėriaus A. Vaičaičio studijų laikais jau nebebuvo.

    Jaunystėje abu buvo dailininkai-realistai, o tapo abstrakcionistais.

    Pamačius, kas pasaulyje dedasi, negalėjo būti kitaip. Išlikti pasyviu, pažinus visai naują pasaulį mene, neįmanoma. Labai gerai suprantu Juozą, sakė A. Vaičaitis, nes ir aš pergyvenau tą vidinį jausmą, tai, kas yra didžiausias tikslas menininkui.

    Ir vieno, ir kito jaunystės laikų kūryba buvo labai artima jų mokytojų Adomo Varno, A. Žmuidzinavičiaus kūrybai. Ne, jos, tos klasikinės kūrybos, neniekina ir dabar. Tačiau viskam savo laikas. Išklydus į platųjį pasaulį, tapo akivaizdu, jog klasikinis menas nebeegzistuoja. Naujovės apvertė aukštyn kojom vieno ir kito jaunystės braižus.

    Iki susitikimų Žemaitijoje J. Bagdono abstrakcijų nebuvo matęs. Sako, jog jos jam padariusios įspūdį. O visus tuos dešimtmečius sekė jaunystės laikų pažįstamo gyvenimo ir kūrybos kelią spaudoje. Ypač laukdavo J. Bagdono labai taiklių straipsnių, propaguojančių abstraktųjį meną.

    Ir vėl susitikus Lietuvoje daugiausia kalba sukosi apie kūrybą. Ir vienas, ir kitas buvo patyrę, kad tėvynėje dar toli gražu ne kiekvienas mokytas žmogus supranta abstraktųjį meną. Meną, kuris toks populiarus pasaulyje, nes atskleidė mene visai kitą pasaulį, tapo unikaliu.

    A. Vaičaičio teigimu, judviejų susitikimai po ilgų nesimatymo dešimtmečių buvo jau ne tokie, kaip jaunystėje. Šneka – daugiau kondensuota, tačiau net tyla šildė. Tie susitikimai buvo ypatingi, žodžiais sunkiai nusakomi.

 

Aloyzas Stasiulevičius: „Juozui Bagdonui esame skolingi“

 

    Išlydint J. Bagdoną į paskutinę kelionę, viena įsimintiniausių publikacijų spaudoje priklauso dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus plunksnai. „Lietuvos žiniose“68 paskelbtame straipsnyje, be kita ko, pažymėta: „Dinamiškos, įspūdingų formatų (...) dailininko drobės daro didžiulį įspūdį. (...) Nepažįstu nė vieno Lietuvos tapytojo, kuris taip meniškai, emocingai būtų tapęs abstrakčias kompozicijas ir pasiekęs tokį meniškumą. Tai Lietuvos abstrakčiosios dailės klasika. Jo drobių žėrinčių spalvų koloritas atspindi dramatiškas autoriaus nuotaikas, išgyvenimus ir rodo abstrahuotos tapybos gyvybingumą“. Ir dar: „Menininkas neišnyksta nebūtin, jei yra jo kūryba ir žmonės, kuriems jo menas reikalingas“.

    Mūsų pirmojo pokalbio69 metu A. Stasiulevičius pasakė dar tiesiau: „Tai buvo labai drąsus vyras. Tokio formato abstrakčias drobes kurti – kažkas nepaprasto“.

    O atsiminimai, susiję su J. Bagdono asmenybe, dailininką nukėlė daug metų atgal. Dar būdamas vaikas A. Stasiulevičius vartė „Naujosios Romuvos“ žurnalą, kuriame buvo išspausdinta premijuotojo paveikslo „Iš jūros grįžus“ reprodukcija. Iš tos publikacijos septynmetis, turintis gerą regimąją atmintį, įsidėmėjo tik patį paveikslą ir dailininko pavardę. Įsiminė ir tos jubiliejinės parodos katalogą, kurį iš Kauno buvo parvežęs brolis.

    Susitiko tiedu kūrėjai tik ruošiant Pasaulio žemaičių dailės parodą. Pirmasis įspūdis: „Nedidelio ūgio, pagyvenęs, bet labai gyvas, energingas. Iš karto užsimezgė įdomus pokalbis“. Vaikščiojo po Plungės parką, kalbėjosi. Tačiau A. Stasiulevičiui padarė įspūdį ne tiek pats J. Bagdonas, kiek jo darbai. Didžiulis kontrastas – nedidelis, smulkaus sudėjimo dailininkas, o turi tiek jėgos ir taip išraiškingai, nepaprastai drąsiai tapo. Koks galingas tų darbų emocinis užtaisas, kas abstrakčiajame mene retai pasitaiko!

    Apie ką jie kalbėjosi? Apie viską. Tačiau A. Stasiulevičių labiausiai domino ne Amerikos, o Lietuvos laikotarpis. Todėl dabar turime galimybę užfiksuoti, kad J. Bagdonas dalyvavo 1941 metų sukilime.

    Turbūt įsidėmėjote knygos įžanginiame žodyje dailininko papasakotą situaciją, susiklosčiusią 1940 metais. Tačiau šios knygos autoriui J. Bagdonas nespėjo papasakoti vienos svarbios smulkmenos: Lietuvos dailės muziejaus, įsikūrusio Vilniaus rotušėje, kur jis tuomet dirbo, direktoriumi tapus Adolfui Valeškai, muziejus tapo centru, ruošiant 1941 metų sukilimą. Ten vykdavo slapti susirinkimai, kuriuose pirmiausia dalyvaudavo buvę Lietuvos Respublikos karininkai. Jų dalyvius pasiekdavo informacija iš Vokietijos apie prasidėsiantį karą. Rusiškajam saugumui susekus, keli tos pogrindinės organizacijos nariai buvo suimti, buvo aukų. Tačiau, vos prasidėjus karui, Dailės muziejaus vadovas suorganizavo keletą ginkluotų sukilėlių grupių, kurios pabandė užimti paštą, telegrafą, Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje išvadavo porą vagonų išvežimui į Rusiją paruoštų žmonių. Ką konkrečiai tokių akcijų metu veikė J. Bagdonas, dabar sunku pasakyti, bet kad jis dalyvavo tame sukilime, patvirtintas faktas.

    J. Bagdonas A. Stasiulevičiui pasakojo ir apie tai, kaip vokietmetyje buvo likviduojamas getas – jis tai matė pro muziejaus langus. Ten, kur dabar Šiuolaikinio meno centras, namų stogais iš geto bėgo žydai, o esesininkai juos šaudė. Žydai krito ant šaligatvio lyg pašauti paukščiai. J. Bagdonas pasakojo buvęs nepaprastai sukrėstas to vaizdo, to žvėriškumo, kuris vyko šalia muziejaus, šalia paveikslų.

    Kai vėl susitiko atidarant ketvirtąją Pasaulio žemaičių parodą, J. Bagdonas jau prastai jautėsi, jis sėdėjo automobilyje, iš kurio išlipo tik nusifotografuoti. A. Stasiulevičius pasiguodė, kad, nors parodoje dalyvauja per šimtą dailininkų iš įvairių pasaulio kraštų, neskirta lėšų net jos katalogui. Maestro, regis, šito fakto nežinojo, nes išgirdęs labai jautriai sureagavo. „Taip neturi būti, - pasakė. – Reikia kalbėti apie tai, kreiptis į ministeriją. Rašykite raštą, aš pasirašysiu“. A. Stasiulevičius sako pajutęs šito jau gerokai pagyvenusio žmogaus gyvybingą dvasią. Neretai dailininkai, kol jų asmeniškai nepaliečia, būna apatiški, abejingi. J. Bagdonas buvo visai kitoks: jam buvo svarbu, kas ir kaip vyksta vėl nepriklausomoje Lietuvoje.

    A. Stasiulevičiui atrodo, kad iki paskutinių gyvenimo metų J. Bagdonas neprarado savosios Dievo dovanos. Dar daugiau: jis linkęs manyti, kad gyvenimo saulėlydyje nutapyti ar pertapyti, grįžus į Plungę, darbai – aukščiausias jo kūrybos taškas. Jo abstraktaus ekspresionizmo kūriniai neabejotinai išsiskiria Lietuvos dailėje. Jei Algirdą Petrulį charakterizuoja švelni lyrika, kameriniai, kaip eilėraštis, darbai, jei gražiai dominuojančios žalią Dalios Kasčiūnaitės darbai – „interjeriniai“, priartėjantys prie dekoratyvumo, jei K. Varnelio oparto darbuose vyrauja estetizmas, J. Bagdonas visai kitoks – jis nebijo totalinio spalvų disonanso, drąsiai derina juodą, violetinę, mėlyną. Jo tapyba rupi, žemaitiška, ir tas rupumas jį daro išraiškingu. J. Bagdono abstrakcijose svarbu faktūros, potėpio jėga. Realų pasaulį J. Bagdonas išreiškia per ekspresiją, nes toks jo mąstymo būdas.

    Na, o koks A. Stasiulevičiaus požiūris į tai, kad J. Bagdonas padovanojo savo paveikslus Lietuvai?

    - Čia dar reikėtų pridėti vieną svarbų sakinį: ir be jokių sąlygų. Turime pavyzdžių, kai išeivijos dailininkai reikalauja sau muziejų ar pardavinėja kolekcijas už milijonus. Todėl J. Bagdonui esame skolingi. Ir kad jo kūryba dar nėra tinkamai įvertinta, ir kad iki šiol nesurengta išsami jo darbų paroda, kurios dėka galėtume pamatyti visą maestro kūrybos raidą.

    A. Stasiulevičiaus manymu, tokią parodą derėtų surengti Vilniuje.

 

    Priklausė Čiurlionio partijai

 

    Graži bičiulystė siejo J. Bagdoną su skulptorium Vladu Kančiausku ir jo žmona menotyros dr. Liudvika Žeruolyte.

    Toji pažintis prasidėjo 1989-ųjų pavasarį, kurį Vl. Kančiauskas sutiko New Yorke, atvykęs į Ameriką studijuoti postmodernizmo. Prisimindamas tas menininkui labai netikėtas akimirkas (tik Atgimimo dėka tokios ir panašios išvykos tapo seniai laukta realybe), Vl. Kančiauskas pasakojo70: „Per Atvelykį Lietuvių centre prie vieno stalo sėdėjome su Lietuvos garbės konsulu A. Simučiu, „Darbininko“ redaktorium P. Jurkum, tautiečiu Jonu Černiausku, pas kurį buvau apsistojęs, ir man dar nepažįstamu pagyvenusiu žmogum įdėmiu žvilgsniu. Kai konsulas pakėlė tostą už lietuvišką meną ir pasakė, kad šiandien susitiko dvi Lietuvos menininkų kartos, ir buvau supažindintas su stalo kaimynu, žymiu išeivijos dailininku Juozu Bagdonu“.

    Taip prasidėjo draugystė, kuri tęsėsi iki J. Bagdono mirties.

    Pasirodė, kad J. Bagdonas gyvena visai šalia tų apartamentų – gretimoje gatvėje, kurioje buvo prisiglaudęs skulptorius. Ypač gerai jam įsiminė pirmasis vizitas pas maestro. Užkopęs į triaukščio namo palėpę, kurią J. Bagdonas nuomojo, turėjo progą įsitikinti, jog tas nekalbus, sausokas ir daug rūkantis žmogus – įdomi asmenybė. Jis po vieną nešė svečiui savo tapybos darbus, ilgiau ar trumpiau komentavo jų atsiradimo aplinkybes, tikėdamasis ir svečio nuomonės. Pastarąją dailininkas išgirdo per pertraukėles prie kavos, kurios netrukus išsivystė į platesnius pasišnekėjimus apie meno pasaulio problemas ir subtilybes ir, žinoma, galiausiai nukrypo į Lietuvą. Juk tai buvo metai, kai viskas vertėsi aukštyn kojomis, kai galų gale priartėjo viltis susigrąžinti tai, kas prarasta prieš pusę amžiaus.

    Ne kartą skulptorius vėl kopė į trečiąjį aukštą, vis stebėdamasis, kaip tokiomis sąlygomis – palėpėje buvo labai karšta ir drėgna, be to, nedaug erdvės – J. Bagdonas galėjo nutapyti ten nesutelpančiais formatais drobes.

    Vl. Kančiauskas tvirtina, kad iš jų disputų susidaręs nuomonę, jog dailininkas norėtų grįžti prie realistiškesnio meno, bet nedrįstąs. Ne, atviru tekstu J. Bagdonas jam šito nesakęs, jis tik pajutęs, jog toks slaptas noras egzistuoja. Sunku pasakyti, kiek toji Vl. Kančiausko nuojauta verta, kaip ir skulptoriaus tvirtinimas, jog abstrakto iš dailininko pareikalavo Amerikos terpė, aplinka, jį supusi  kasdienybė. Šiaip ar taip tai gana netikėtas įspūdis, kuris daugiau niekur neužfiksuotas.

    Susitikdavo ir J. Bagdono pamėgtame graikiškame restoranėlyje, kuris buvo netoliese. Kartais buvo užsisakoma tiek daug maisto, kad beveik pusę jo dailininkas išeinant išsinešdavo „šuns maišelyje“.

    Kartais tapytoją J. Bagdoną, rašytoją P. Jurkų ir skulptorių Vl. Kančiauską suartindavo sauso chereso taurė.

    Vl. Kančiauskas pasakojo, kad, bevaikščiojant po Manhattaną, J. Bagdonas visada mieliau pasukdavo į vidutines ir mažesnes galerijas. Prestižinių, tokių, kurios vilioja Madison ar Fifth  Avenue, vengdavo. Į kalbas apie Jurgį Mačiūną, Joną Meką apskritai mojo ranka, sakė, kad „užtenka tą undergroundą minkyti“. Gi Vl. Kančiauskui buvo įdomu viskas. Tiesa, vienoje prestižinėje galerijoje, berods, Wonder near Canal Street, vistik pabuvojo – svečio iš Lietuvos atkaklumas nugalėjo. Susitikus jau Lietuvoje, J. Bagdonas ne sykį klausė, ar Vladas prisimenąs tą malonumą, ir štai kodėl. Įėję į galerijos vidų, rado tris tuščias sales, tik išeinant tarpduryje tamsiaodis dailininkas, kažką paspaudęs, taip pagadino orą, kad Vl. Kančiauskas vos nepargriuvo. Atsipeikėjęs pastebėjo, kad ir J. Bagdonas svyruoja nuo tokio prestižinio „meno“.

    - Ir prabėgus dvidešimčiai metų atsimenu tą stiprų instaliacijos įspūdį, - šypsosi Vl. Kančiauskas. – O sako, kad išliekamosios vertės instaliacija neturi. Manau, kad visas mūsų gyvenimas – ištisa instaliacija, tik su menu jo maišyti nereikia...

    Būta ir vieno kito nesusipratimo. Pavyzdžiui, J. Bagdonas gerokai pyktelėjo Vladui komentuojant vieno modernisto paveikslą. Tik vėliau supratęs, kodėl. Įsitikino ir tuo, kad maestro viduje labai jautrus.

    Vl. Kančiauskas viename iš tokių susitikimų ėmė kurstyti J. Bagdoną grįžti į Lietuvą, kur, anot jo, nereikėtų vargti tokiame karštyje ir palėpėje. Tačiau lemiamą sprendimą, žinoma, priėmė pats dailininkas.

    Kartu su J. Bagdonu Amerikoje Vl. Kančiauskas lankėsi pas kolegas Eleną Urbaitis ir Vytautą Kašubą. Pastarajam, beje, gerą mėnesį talkino pakuojant jo švino reljefus išsiuntimui į Lietuvą. Vieno tokio vizito metu J. Bagdonas tapo Gedimino paminklo atsiradimo Vilniuje liudininku. Svečias iš Lietuvos, pamatęs V. Kašubos gipsinį darbą, šūktelėjo: „Vytautai, vežkite jį į Vilnių, tai – paminklas Katedros aikštei“. Itin veiklios ir ryžtingos skulptoriaus žmonos Aleksandros dėka taip ir atsitiko. Dabar, apibendrindamas įvairius to paminklo vertinimus, Vl. Kančiauskas tvirtina, jog vistik reikėję tuomet susilaikyti nuo jo pasiūlymo ir paklausyti J. Bagdono, tyliai paprieštaravusio, jog be reikalo buvo šūktelta. Vl. Kančiauskas po prabėgusio laiko supratęs, jog J. Bagdonas buvęs teisus – V. Kašuba labai stiprus skulptorius, bet – parodinis. Monumentalistikos jausmas, anot Vl. Kančiausko,  įgimtas: vieni jį turi, kiti – ne, kaip klausą. J. Bagdonas tokį jausmą turėjęs (visų pirma, turimi omenyje jo drobių maštabai).

    Dar vienas labai įsiminęs skulptoriui prisiminimas, susijęs su J. Bagdonu, - judviejų kelionė į JAV prezidento Teodoro Ruzvelto (Theodore Roosevelt) sodybą-muziejų. Tačiau dėl šito ne tik labai solidi ekspozicija ar jam ypač patikusi didžiulė ledainė kalta. Įsiminė J. Bagdonas, ilgai stoviniavęs prie akmenyje iškaltų vieno mylimiausių Amerikos prezidento žodžių: „Mylėk gyvenimą ir gyvenimas pamils tave“. Skulptoriui atrodo, jog po šiais žodžiais turėjo teisę pasirašyti ir dailininkas J. Bagdonas.

    Bendravo naujieji pažįstami ir vėliau. Sugrįžęs į Lietuvą, Vl. Kančiauskas rašė dailininkui laiškus, kuriuose pranešinėjo ir apie įsipareigojimų jam vykdymą. Neakivaizdžiai supažindino su Dailės instituto katedros vedėja dr. L. Žeruolyte, kuri nemažai pasitarnavo pristatant Lietuvai J. Bagdono kūrybinį derlių. Tos pažintys buvo pratęstos, dailininkui sugrįžus į Lietuvą.

    Bent keliuose laiškuose minimas Bagdonų šeimos kapavietei Kaune skirtas paminklas, kurį įsipareigojo sukurti Vl. Kančiauskas – derinamas projektas, aptariamos įvairios su juo susijusios smulkmenos. Akivaizdu, kad tai dviejų patyrusių skulptorių dialogas. Paminklo atsiradimą kiek užtęsė Lietuvoje prasidėjusi ekonominė blokada, tačiau tas pusantro metro aukščio juodas labradoro akmuo devyniasdešimtųjų rudenį jau buvo suradęs savo vietą po Eigulių ąžuolais ir tujomis.

    Vienas svarbiausių dalykų, ką Vl. Kančiauskas padarė grįžęs į Lietuvą, - buvo įvairūs žygiai, kad būtų tęsėtas dailininkui duotas pažadas padėti pargabenti jo drobes į tėvynę. Iš tikrųjų tuo užsiėmė jo žmona Liudvika, jau turėjusi toje srityje patyrimą – ji buvo viena iš tų, kurie rūpinosi V. Kašubos darbų persiuntimu. Dr. L. Žeruolytė dėl šito nuvyko į Žemaičių kultūros draugijos posėdį Telšiuose, demonstravo dailininko įduotas skaidres, remdamasi JAV išleistu albumu, papasakojo apie J. Bagdono kūrybos kelią. Prisipažinusi esanti jo kūrybos gerbėja, 1989 m. liepos 30 d. rašytame laiške, be kita ko, rašė: „Žemaičių kultūros draugijai priklauso daug žinomų mūsų vyrų, į ją palankiai žiūri ir Telšių vyskupas. Telšių vyskupą miniu neatsitiktinai. Telšiuose planuojama vėl atidaryti seminariją, taip pat įsteigti Žemaičių kultūros centrą. Telšių muziejus turi mažas patalpas – vyskupas maloniai pasiūlė dalį seminarijos patalpų užleisti muziejui, kur ir galima būtų eksponuoti Jūsų darbus. Šiandien abstrakcijos mūsuose yra suvokiamos kaip ir figūratyvinis menas. Draugija surašys oficialų raštą, kuriame pasiūlys sąlygas Jūsų kūriniams. Jeigu Jūs sutiksite, tai bus galima tartis, kaip atgabenti Jūsų darbus. Transportavimo išlaidas planuoja padengti Žemaičių draugija ir Lietuvos Kultūros fondas. Rugsėjo mėnesį Kanadoje ir Niujorke lankysis vienas iš Žemaičių draugijos aktyvių narių rašytojas Raimondas Kašauskas. Jei bus tolimesnių žinių, aš per jį galėsiu perduoti. Jeigu viskas klostysis palankiai, tikiuosi būti tarpininku. Matau pareigą ir jaučiu norą pasitarnauti Jums ir Lietuvai. Labai norėtųsi pamatyti pastoviai kabančius Jūsų darbus. Darbų atsiuntimo proga galima bus surengti visos Jūsų kūrybos apžvalginę parodą – aš jau pradėjau ieškoti Jūsų ikikarinių darbų muziejuose. Galima išleisti rimtą katalogą su įžanginiu straipsniu. Man tai būtų padaryti įdomu ir nesunku. Mes su Vladu galvojame, jog būtų idealu, kad į parodos atidarymą atvyktumėte ir Jūs. Personalinį iškvietimą Jums padaryti nesudarys mums jokių sunkumų“.

    Noras padėti, užmojai buvo gražūs. Tačiau reikalai susiklostė ne visai taip: pirmoji paroda vėl nepriklausomoje Lietuvoje įvyko tik po trejų metų, bet ne Telšiuose, o paveikslus į Lietuvą dailininkas pargabeno savo lėšomis.  

    Po šito laiško eilučių kur kas aiškiau ir kodėl, sugrįžęs į Lietuvą, J. Bagdonas veržėsi susitikti su vyskupu A. Vaičium. Nors susiklosčiusios aplinkybės gerokai kitaip sudėliojo jo kūrinių atsiradimo tėvynėje reikalus, dailininkas neužmiršo Jo eminencijos gerų norų.  

    Tiesa, Vl. Kančiausko laiškuose J. Bagdonui dar ne sykį minėtos galimybės surengti parodą. Prasidėjus ekonominei blokadai, o ir pašto problemoms laiškai į užatlantę perdavinėti per B. Vasaris. O laiške, rašytame po lemtingos sausio tryliktosios (1991, balandžio 7), štai tokios spalvos: „Dabar dėl Jūsų parodos organizavimo Lietuvoje. Ir ji (L. Žeruolytė – L. P.-K.), ir aš prisidėtume nuoširdžiai, kad organizuoti aukštame lygyje. Jeigu yra abejonių dėl kolekcijos apsaugos, tai galiu užtikrinti, kad padėtį Lietuvoje visiškai kontroliuoja Lietuvos valdžia“.

    Anot G. Rimkevičienės, LR Prezidentūroje dirbusi L. Žeruolytė buvo pirmoji J. Bagdono draugė, dėdei sugrįžus į vėl nepriklausomą Lietuvą. Kaip ne sykį yra pasidžiaugęs dailininkas, ji  ir parodą gimtajame krašte surengti pasiūlė.

    J. Bagdono politinius įsitikinimus Vl. Kančiauskas reziumavo gana sąmojingai ir taikliai: „Aš tvirtai manau, kad jis priklausė Čiurlionio partijai“.

    Tačiau prie tokių žodžių būtinai reikėtų pridėti ir vieną mums jau žinomą, bet labai svarbų faktą: J. Bagdonas išvyko į platųjį pasaulį ir sugrįžo į tėvynę su tuo pačiu Lietuvos Respublikos piliečio pasu.

    Svarbus ir paties Vl. Kančiausko prisipažinimas, susijęs su J. Bagdonu bei tobulinimusi JAV. Štai šis užfiksuotas dailininkui skirtame laiške (1989, liepos 31): „Man ta kelionė labai daug davė, nes pamačiau kur link eina dabarties menas, pajutau savo vietą ir kelią. Buvau kryžkelėje“, o čia – knygos autoriui pasakyti žodžiai: „Po New Yorko man pradėjo klostytis ar atsirado mano meno supratime šiokia tokia tvarka“.

    Kažkada panašioje kryžkelėje buvo stsidūręs ir J. Bagdonas.

 

Sugrįžimas į jaunystę

 

    Labai šiltai susitikimus su J. Bagdonu prisimena71 Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis:

    - Atėjo pas mus ir sugrįžo į savo jaunystę. Juk net namas tas pats, apie kurį anuomet vaikščiojo. Jis labai norėjo Kauno, brangino jį. Plungėje jam, tiek pasaulio mačiusiam, buvo kiek per siauras ratelis. Labai maloniai bendraudavom, laukdavom. Mėgom jį visi, todėl gal taip ir atsiskleidė, sužibėjo.

    Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus žmonės ir J. Bagdono paveikslą nupirko, žinodami, jog taip pasitarnaus dailininkui, besiruošiančiam atvykti į Lietuvą ir nelengvai besiverčiančiam. Ir sumokėjo gana nemažai, nors dabar direktorius sako, jog „pagal galimybes“. Tačiau prideda, jog dailininkui iš tikrųjų tai buvusi nemaža pagalba.

    Apie tai yra išlikęs 1995 m. spalio 28 d. užrašytas muziejininkės Ritos Melinskaitės paliudijimas: „1961 m. aliejumi ant drobės nutapytą kompoziciją įkainavome 6000 Lt. (...) Pinigus turėsite atsiimti pats“. Čia ir pranešimas, kad dalis atsiųstų kūrinių rodoma privačioje „Lango“ galerijoje, kur taip pat „gal pasiseks parduoti“. Pasisekė. Jau visai netrukus dar vienas laiškas iškeliavo į New Yorką: „Nupirko dvi Jūsų tapytas ant popieriaus tempera ir pastele kompozicijas. Už abi sumokėjo 800 dolerių“.

    R. Melinskaitė pastoviai susirašinėjo su dailininku, kai šis sugrįždavo į JAV. Iš kelių išlikusių laiškų galima susidaryti gana neblogą bendradarbiavimo su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi vaizdą. Pavyzdžiui, 1994 m. birželio 2 d. J. Bagdonas informuojamas apie naujai įsigytų kūrinių parodoje Paveikslų galerijoje eksponuojamas keturias jo kompozicijas. Dar po pusantro mėnesio – šviežūs įspūdžiai iš Pasaulio žemaičių parodos, kurioje rodomos dvi J. Bagdono kompozicijos. Tačiau kur kas svarbesni šie sakiniai: „Labai džiaugiuosi, galėdama pranešti, jog Jūsų pergyvenimai dėl Plungės rūmų ateities išnyks. Baiminomės, jog jie gali atitekti mafijozams. Dėkui Dievui!Plungės M. Oginskio rūmai jau yra Žemaičių dailės muziejus!(išskirta – L. P.-K.). Be abejo, sušildė dailininko širdį ir laiško pabaiga: „Rūpinkitės savo sveikata, kaupkite jėgas kelionei į Lietuvą. Jei norite 1995 m. suorganizuoti Kauno paveikslų galerijoje personalinę parodą, apie tai pranešti reikėtų iki š. m. rudens. Nes tuomet sudarinėjamas parodų planas. Apie tai pamąstykite ir parašykite. Stengsiuosi, kad tokia paroda įvyktų. Jei atsiųsite ir eksponuojamų kūrinių sąrašą, sudarysiu katalogėlį. (...) Direktoriui O. Daugeliui perdaviau Jūsų gražius linkėjimus. Nušvito iš pasitenkinimo. Jus puikiai prisimena ir taip pat siunčia nuoširdžiausius linkėjimus. Ir vėl pertvarkėm II a. pastovią ekspoziciją. Ir vėl direktorius liepė pakabinti Jūsų senąjį darbą – „Gatvės pardavėja“, nes jis jam labiau už kitus patinka“.

    1994 m. gruodžio 11 d. informuodama apie Maironio lietuvių literatūros muziejuje surengtą parodą „Lietuvių literatūra Vokietijoje 1944-1949 m.“, kurioje eksponuojami du J. Bagdono Ravensburgo peizažai, R. Melinskaitė praneša, kad ir jų muziejus ruošiasi panašiai parodai ir teiraujasi, gal pas dailininką ar jo bičiulius yra išlikusių to meto nuotraukų, katalogų, dokumentų, prašo visa tai atvežti kitais metais. O J. Bagdono parodą nuspręsta surengti kitų metų viduryje. Tariamasi dėl kūrinių skaičiaus, ne tik drobių, bet ir akvarelių, pastelių, piešinių, kitokios kūrybinės medžiagos. Muziejus įsipareigoja drobes, kurias dailininkas atsiųs, nemokamai įrėminti. O užbaigiama, kaip visada, labai šiltai, šeimyniškai: „Ypač sveikina Rasa (Kisielis – L. P.-K.), ji paspartavo darbus, kartu vyko į Plungę, iš liaudies meno skyriaus – Janytė, jos maža mergytė Mildutė – pamenat, kartu keliavom į Plungę ir pynėm vainikus. Visos dėkoja Jums už sveikinimus, perduoda linkėjimus. Direktorius, jaunasis ponaitis (taip J. Bagdonas tituluodavo muziejaus vadovą – L. P.-K.) O. Daugelis – taipogi“.

    Svarbus pranešimas (1995, balandžio 28) iš muziejaus: „Jūsų siųstos dėžės sėkmingai pasiekė Kauną. Iškrautos M. Žilinsko dailės galerijos saugykloje. Neišpakuotos. Lauksime Jūsų, tada ir kibsime į darbą“.

    O čia jau pranešimas dailininkui, sugrįžusiam atgal: „Iš Plungės atvažiavusiems muziejininkams perdaviau aktu 27 Jūsų darbus, kaip tarėmės. Didelio formato darbų nepasiėmė, nes netilpo mašinon. Sakė, atvažiuos vėliau, po M. K. Čiurlionio renginių. Siunčiu aktą. (...) Pastebėjau, jog dalis mažųjų darbų dar gražiau skamba, kada paspartuoti tamsiame fone. Vieną mažo formato darbelį (kurį sakėt išsirinkti dovanai) paspartavau tamsiame pilkame fone, įrėminau. Dabar jis kabo mano namuose, negaliu juo atsigėrėti. Manau, kad sugebėčiau surengti ypač įdomią Jūsų mažųjų darbelių parodą. Tik keisčiau paspartus, kai kuriuos, ne visus“.

    Mažųjų kompozicijų paroda Paveikslų galerijoje įvyko 1996 metais, J. Bagdonui pažymint 85-metį.

 

*

 

    Apie naujienas, susijusias su paroda, nemažai informacijos 1996 m. lapkričio 25 d. rašytame laiške.

    Muziejininkai nutarė J. Bagdono kūrinių parodą atidaryti savaite vėliau nei iš pradžių žadėjo, t. y. gruodžio tryliktąją, kai Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus švęs savo 75 metų jubiliejų. Be to, paroda veiks ne Paveikslų galerijoje, o M. Žilinsko dailės galerijos prestižinėse salėse, kur vieną kartą jau rodytos J. Bagdono drobės. Čia vienoje iš salių vyks ir jubiliejui skirtoji konferencija, į kurią pakviesta daug garbingų asmenybių.

    Šiame nemažai žmogiškos šilumos sutalpinusiame laiške („nuo visų bičiulių, o jų tikrai daug, širdingiausi linkėjimai“ ir kt.) – ir konkretus klausimas, kada kitąmet dailininkas ketina atvažiuoti į Lietuvą, bei pranešimas, jog muziejus už 600 Lt įsigijo dar vieną jo tarpukario darbą – „Skalbėjas“. Pas naujus šeimininkus patekusią drobę teks restauruoti, tačiau muziejininkai lauks atvykstančio autoriaus – galbūt jis pats tai sutiks padaryti ar bent pavadovaus savo kūrinio restauracijai.

 

* 

 

    Paroda M. Žilinsko dailės galerijoje veikė iki kovo 23 d. Jos lankstinukas iškeliavo į New Yorką. R. Melinskaitė laiške, rašytame 1997 m. gegužės 2 d., siunčia ir kitos – Jurbarke surengtos parodos – afišą, informuoja apie netrukus pasirodysiantį straipsnį „Kauno dienoje“. O svarbiausia naujiena – rudenį įvyksianti paroda „Kauno meno mokyklai – 75“. Pageidavimas – dalyvauti asmeniškai, papasakoti apie ano meto menininkus labai suprantamas. Atvėrę duris A. ir P. Galaunių namai (Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus filialas) pasiruošę suteikti J. Bagdonui pastogę, nes trečiajame jų aukšte yra specialiai įrengti svečių kambariai.

    Jaunoji dailininko bičiulė išreiškia ir savo nuomonę dėl J. Bagdono pasiūlymo Rasos automobiliu kartu keliauti po Lietuvos galerijas. Taip, ji tam pritarianti. Visa bėda, kad „žavioji Rasa savo prigimtimi yra slunkė (gerąja prasme). Beveik niekad niekam nerašanti, daugiau mėgstanti tūnoti jaukiuose namuose nei blaškytis kelionėse“. Tačiau paprastai galerijos, kurios rengia parodas, pačios atvažiuoja su savo transportu, todėl jų komandai reikėtų vykti tik į parodų pristatymus. Ir idealiausias variantas toks: Rasa  „važnyčioja“, Rimantė (muziejaus fotografė ir dailininkė akvarelistė) fotografuoja, o ji, Rita, pristato parodas, reklamuoja.

 

*

 

    Gavęs šį laišką, J. Bagdonas pyktelėjo ant jurbarkiečių, organizavusių parodą be suderinimo su juo. Kodėl ji vyksta Mažojoje galerijoje? Ar yra ir Didžioji? Skaitydamas „Kultūros barus“ (1980, nr. 3) dailininkas buvo įsidėmėjęs pasakojimą apie tenykščius kultūros rūmus, todėl dabar ir teiraujasi: ar toji galerija ir yra tuose rūmuose. Kodėl kataloge nepažymėta, kiek paveikslų eksponuota?

    „Mano supratimu, rengėjai turėjo man parašyti ir painformuoti apie parodą ir jos vyksmą, - rašo J. Bagdonas. – Tai paprastas mandagumas“.

    O dėl būsimų parodų paaiškinimas trumpas: „Aptarsime, kai gersime kavą ant ilgojo stalo“. O atvykimą tenka šiek tiek nukelti, tikriausiai tai įvyks apie liepos pabaigą ar rugpjūčio pradžią. Tai dėl asmeninių reikalų, kurie priklauso jau ne nuo jo, o nuo Amerikos valdžios. „Aš turėjau priimti Amerikos pilietybę, - su nesunkiai juntamu liūdesiu rašo J. Bagdonas, - nes išėjo nauji parėdymai-įstatymai dėl pensijų ir sveikatos draudimų. Tie parėdymai numato, kad ne piliečiams (išskirta – L. P.-K.) ateityje bus mažinamos pensijos ir susiaurinama teisė į daktarų ir ligoninių patarnavimus. Pilietybės dokumentus gausiu gegužės mėnesį ir už mėnesio ar daugiau – Amerikos užsienio-kelionių pasą“.

    O dėl pasiūlymo apsistoti A. ir P. Galaunių namuose į muziejininkės pastabą, „jeigu Jūs dar pajėgus užkopti į III aukštą“, dailininkas atsakė mielai tuo pasinaudosiąs. Jis ir New Yorke gyvenąs trečiajame aukšte ir kasdien bent kartą, o kai kada ir 2-3 kartus lipa į savo „špokinyčią“.

    Namuose susikaupusius paveikslus dailininkas planuoja supakuoti į kartonines triūbas ir siųsti į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, o jau vėliau paskirstyti tuos kūrinius priklausomai nuo aplinkybių.

    Pasidžiaugia turėjęs įdomų svečią – Lietuvos dailės akademijos prorektorių Adomą Butrimą, „žemaitį iš prigimties“. Profesorius jam atvežė tik ką Žemaičių kultūros draugijos išleistą leidinį „Žemaičių dailės muziejus“, kuriame keli puslapiai skirti ir jam.

    J. Bagdono archyve yra išlikęs ir A. Butrimo rašytas laiškas (1997, birželio 10), kuriame profesorius dėkoja už priėmimą New Yorko pastogėje bei gerus atsiliepimus apie knygą. Tačiau laiškas visų pirma skirtas būsimai dailininko viešnagei. Profesorius praneša apie J. Bagdonui rezervuotą kambarį vizituojančių profesorių viešbutyje, nurodo telefonus ir vardus, kur skambinti atskridus.

 

*

 

    Vėl sugrįžęs į New Yorką, J. Bagdonas 1997 m. lapkričio 10 d. rašytame laiške pirmiausia dėkoja už atsiųstą Violetos Jasevičiūtės straipsnio „Kauno dienoje“72 kopiją, tačiau apgailestauja, kad yra netikslumų. Pavyzdžiui, pirmosios jo parodos, surengtos Baltimorėje, nematė nei A. Rūkštelė, nei K. Varnelis, gyvenę už 900 mylių, Chicagoje. O su A. Galdiku jie susitiko ne 1944 metais Paryžiuje, bet 1948 m. gruodyje pakeliui į Kolumbiją. Patikslinamas ir laikas, pragyventas Kolumbijoje: 1949 m. sausis – 1958 m. lapkritis. „Bet straipsnyje yra ir gerų minčių bei nuomonių apie modernųjį meną“, - pažymi patikslinęs kai kurias eilutes.

    J. Bagdonas pagiria jam atsiųstą Kaziui Šimoniui skirtą katalogą: „Gerai suredaguotas. Rasa ir Kristina įdėjo daug darbo. Įvadinis straipsnis geras. Šimonis pristatytas taip, koks jis buvo“.

    Pagiria ir jam skirtą parodą Mažeikiuose, dėkoja už jos ekspozicijos sukomplektavimą.

    R. Melinskaitė pasiryžusi padėti dailininkui pargabenti į Lietuvą likusius užatlantėje paveikslus. J. Bagdonas atsiunčia jai iškvietimą.

 

*

 

    „Prieš akis vis iškyla nedidelė ori figūrėlė, trepsinti po „špokinyčią“, mažam puodely verdanti arbatą, didesniame – dešreles ar burokėlių sriubą... Ar koldūnai jau suvalgyti?“ – tai iš R. Melinskaitės laiško (1998, gegužės 5), kuriame nesunku atpažinti J. Bagdoną, su kuriuo tik ką išsiskirta. Dėkodama už tai, kad praplėtė, pagilino, praturtino jos pasaulį, menotyrininkė-muziejininkė iš Kauno rašo apie įvykdytus pavedimus, kurių svarbiausią – surasti specialistą, galintį parašyti dėmesio vertą monografiją apie Juozą Zikarą – kažin ar pavyks tęsėti, bent jau artimiausiu metu.

    Daug apie J. Bagdoną pasakanti situacija!Jei menotyrininkė būtų sugrįžusi su užduotimi pasirūpinti jam, J. Bagdonui, skirta monografija, būtų lyg ir suprantamiau. Nereikalavo dailininkas ir jo kūrinių vežti į Lietuvą, jam tiesiog norėjosi padaryti gera žmogui, kuris, atvykus į Kauną, ir jam darė gera.

    Vienas sakinys – su ypatinga intriga: tai –  viešnios padėka ir linkėjimai dailininko ištikimoms mergelėms. Kas jos? Gal apie jas dar išgirsime?

 

*

 

    Bene daugiausia laiko Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje J. Bagdonas praleisdavo su tapybos skyriaus darbuotojomis R. Melinskaite ir Rasa-Elena Kisielis. Rita jau senokai gyvena svetur, o Rasa-Elena šiuo metu yra muziejaus tapybos skyriaus rinkinių saugotoja.

    - Jam buvo gera mūsų muziejuje, - pasakojo R.-E. Kisielis73. – Dažnai mes dirbdavom, o jis sėdėdavo ir medituodavo. Kartais pas direktorių palydėdavom. Žinoma, kartu gerdavom kavą, arbatą. Ir parūkydavom.

    Šio muziejaus darbuotojai suorganizavo keletą J. Bagdono kūrybos parodų, todėl ir apie darbus nemažai šnekų būdavę. Anot O. Daugelio, ir pasiginčydavę, tačiau, žinoma, nepiktai, bendro reikalo labui.

    Šitą „šaunų, ramų, atidų, turėjusį puikų jumoro jausmą žmogų“ Rasa, kai reikėdavo, ir šen ten nuveždavo savo automobiliu. O į „Menininkų namus“ eidavo visi kartu pėsčiomis. Susikibę už parankių, nes dailininkas jau sunkiai vaikščiojo, tačiau šito, žinoma, nenorėjo parodyti, o muziejininkės – „pastebėti“. Už stalo ir apie praeitį, o daugiausia – apie užjūrį sužinodavo. Maestro savo palydoves būtinai pavaišindavo geru raudonu vynu.

    Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vadovas apgailestavo, kad turi vos vieną J. Bagdono keramikos darbą. Tą pusmetrinę vazą iš Kolumbijos atvežė L. Didžiulienė. Įspūdingas didelio meistro darbas!Čia vertinami ir J. Bagdono tapybos darbai. Dailininko 100-mečiui skirtą parodą čiurlioniečiai planuoja surengti 2012 metų pradžioje.

 

„Jis buvo labai didelis lietuvis“

 

    Viena iš ištikimų mergelių, minimų J. Bagdono korespondencijoje, yra Ieva Jankutė (Eva Jankus) – ypatingos sielos žmogus, visada pasiruošęs padėti artimui, be to, iš tų, šalia kurių nenuobodžiausi  bei linksmą, o jei esi vertas, ir kietesnį žodį išgirsi. Daug talentų viename, o iš kur jie, nesunkiai supranti, kai sužinai, kad turi reikalų su pačio Martyno Jankaus, Mažosios Lietuvos patriarcho, anūke.

    J. Bagdonas su ponia Ieva susipažino, kaip ir kiti tos pačios parapijos žmonės, septyniasdešimt aštuntaisiais, kai ši, mirus vyrui, persikėlė į Ameriką iš Italijos. Dabar ir pati I. Jankutė tiksliai nebeprisimena74, kur tai įvyko – lietuviškajame kultūros centre „Židinys“, bažnyčioje, vaistinėje ar banke, o gal tiesiog gatvėje, kur kiekviename žingsnyje sutiksi lietuvį. O ir gyveno ji netoli tos vietos, kur buvo įsikūręs J. Bagdonas – vos už kelių gatvių. Be abejo, kažkas supažindino, kitaip ir būti negalėjo – amerikietiškose lietuvių kolonijose kitaip neįprasta, ne taip, kaip Lietuvoje, į kurią sugrįžus prireikė kelerių metų, kol išmokė kaimynus sveikintis ir susitikus šypsotis.

    Nors I. Jankutė niekada nepiešė ir neturėjo ambicijų tapti dailininke, tačiau visada lankė parodas, buvo meno mėgėja. Apsigyvenusi JAV, įpročių nepakeitė. Būdama žingeidi, negalėjo neužduoti vieno kito klausimo ir tuomet jau pripažintam abstrakcijų meistrui J. Bagdonui. O paskui nejučia ir artimiau susidraugavo. Per vardadienius, gimtadienius ne sykį buvo pakviesta į Bagdonų namus.

    Iš tų susitikimų I. Jankutei labiausiai įsiminė tai, kas susiję su pačiu J. Bagdonu. Tačiau įdomūs buvo ir kiti tos kompanijos nariai – ypač rašytojas P. Jurkus, A. ir E. Stakniai, Marija ir Vitalis Žukauskai. Vitalis kaip aktorius ir režisierius jau buvo plačiai žinomas, todėl jam ir tokių susibūrimų metu tekdavo vadovauti. Kita vertus, šmaikštumu ne ką atsilikdavo pats namų šeimininkas, neieškojo kišenėje žodžių ir kiti.

    Kol buvo gyva dailininko žmona, Ieva ir kitos moterys vis patraukdavo per dantį Viktoriją, kam ši taip lepinanti savo Juozą – juk jis ne tik niekur nedirba, bet dar ir visokių skanumynų iš jos, sugrįžtančios iš darbo, sulaukia. Gal nepagalvodavo, kokia vis dėlto nelengva dailininko duona? Žinoma, tokie juokai būdavo nepikti, bet, ko gero, kartais ir užgaudavo J. Bagdono širdį. Ar jis kaip nors į panašius vertinimus atsikirsdavo? Ponia Ieva sako, kad ne.

    O šiaip jau neypatingai gerą charakterį dailininkas turėjęs. Gal net sunkoką.

    Apie meną tokių susitikimų metu nedaug buvo kalbama. Nebent įvertindavo vienu kitu žodžiu tik ką surengtą parodą ar dažais kvepiančią naują drobę. Tačiau ir tokiais atvejais dominuodavo M. Žukauskienė. Marija, iš profesijos medikė, laisvalaiku piešė, ir jos drobės turėjo nemažą pasisekimą. Apie ką dažniausiai sukdavosi kalba? Apie naujausius įvykius, žinoma, apie Lietuvą, apie „Židinį“ – kas naujo jame vyksta ar vyks.

    Kai neliko Viktorijos, moterys, atėjusios į svečius, kepdavo pyragą, vyrai pasirūpindavo vynu. Ir visi laukdavo J. Bagdono firminio patiekalo – košelienos – niekas iš pažįstamų lietuvių tokios skanios šaltienos nesugebėdavo išvirti.

    Per Velykas ar Padėkos dieną jų draugija nueidavo ir į restoraną.

    Turėjo J. Bagdonas ir kitą kompaniją – vyrai našliai rinkdavosi pas senąjį Gerulaitį, kelionių įstaigos savininką.

    Prie J. Bagdono pradėjo kibti ligos. Anot ponios Ievos, dailininkas be proto daug rūkė, ji į tai ir žodžiu buvo atkreipusi dėmesį dar kai buvo gyva Viktorija, kuri taip pat rūkė. Jų bute net sienų apmušalai, kažkada buvę balti, nuo dūmų pagelto. Visa laimė, kad po operacijos, per tą mėnesį, kol gulėjo ligoninėje, dailininkas sugebėjo „pagyti“ nuo rūkymo. Tačiau sveikata jau buvo sugadinta.

    J. Bagdonui darėsi vis sunkiau vaikščioti, ypač užkopti į trečiąjį aukštą. Jis prašydavo Ievos nupirkti duonos, pieno. Kartą, atėjusi su produktais, pati juos ir į šaldytuvą nutarė įdėti. Išsigando jį atvėrusi: šaldytuvas buvo tuščias. Jame mėtėsi tik kelios dešrelės ir šokolado plytelė. „Ką tu valgai? – paklausė moteris. – Juk ir taip iš tavęs tik kaulai ir oda liko“. Iš pradžių dailininkas bandė viską nuleisti juokais, o paskui pasakė: „Žinai, Ieva, man pinigų maistui neužtenka. Užmoku nuomą, mokesčius už dujas, elektrą, ir viskas“.

    Į bičiulės patarimą naudotis seniems žmonėms skirta valgykla mojo ranka: „Ai, man reikėtų ten eiti...“ Tuomet pati I. Jankutė nuėjo į socialinę tarnybą, pakalbėjo, išsiaiškino, kas ir kaip. Tos tarnybos moterys, apsilankiusios J. Bagdono bute, įsitikino, kad situacija prasta. Nuo tol dailininkas pastoviai gaudavo iš socialinės tarnybos specialių markučių, už kurias įsigydavo maisto. Keletą metų tuo naudojoji ir šiek tiek atsigavo.

    Socialinę pagalbą teikiančios moterys J. Bagdonui siūlė ir butą pasikeisti, nes jis per didelis ir brangus, be to, per aukštai. Buvo ir kitas pasiūlymas – eiti į prieglaudą. Nei vienu, nei kitu nepasinaudojo pirmiausia todėl, kad brangi prieglauda netiko dėl būtinos piniginės priemokos, o pigiose galėjo tikėtis visko, taipogi ir kompanijos su buvusiais kaliniais.

    Apsidžiaugė I. Jankutė, sužinojusi, kad J. Bagdoną Lietuvoje surado giminaitė. Tačiau sunerimo, išgirdusi, kad išvykti visam ruošiasi su tuo pačiu Lietuvos Respublikos pasu, kuris tarnavo jam visą gyvenimą.

    - Jis buvo labai didelis lietuvis, - sako ponia Ieva. – Todėl net nebandė domėtis, kas laukia, sugrįžus į gimtąjį kraštą, kokie įstatymai Lietuvoje galioja, kokioje nedėkingoje situacijoje gali atsidurti.

    Vis tik sugebėjo I. Jankutė įtikinti J. Bagdoną, kad nors dabar, prieš išvykdamas, privalo tapti JAV piliečiu. Antraip praras pensiją. Artimiausi bičiuliai per trumpą laiką padėjo susitvarkyti dokumentus.

    Su dideliu jauduliu išlydėjo J. Bagdoną visa tenykštė kolonija. Anot ponios Ievos, paskutinė paroda New Yorke įsiminusi labiau nei kuri nors ankstesnė. Šiaip jau nelabai perkami J. Bagdono paveikslai buvo tiesiog graibstomi, liko vos du neparduoti.

    Kai J. Bagdonas apsigyveno Plungėje, susiskambindavo, parašydavo jam. O vėliau, pati sugrįžusi į Lietuvą, atvažiuodavo iš Klaipėdos.

    Laiškuose I. Jankutė tokia pat šmaikšti, kaip ir J. Bagdonas, kurį, beje, vadina mielu Bagdonėliu. Iškart krinta į akis, kokie gražūs santykiai siejo šiuos žmones. Tai akivaizdu ir iš šių ištraukų: „Bagdonėli, stebėk žvaigždes, bet neparvirsk ant kelio! Daug dangaus gėrybių naujam gyvenimo mete. Pažiūrėjau Tavo filmą, gražu, ir paveikslai gražūs, moterėlėm patiko. Tad dirbk ir toliau“. (1999, gruodis); „Mielas Bagdonėli, vis neprisiruošiu atsakyti į Tavo laišką. Gal Lietuvoj yra kokių vaistų prieš tinginį?“ (2000, sausio 16); „Bagdonėli, man net sarmata siųsti Tau tokią šventą kortelę: May the good St. Joseph always be near and bless you with peace each day of the year. Bet žmogus nežinai, koks šventasis tau gali padėti. Tai linkiu šventojo Juozapo palaimos. Ieva, Murza ir Rainis. P. S. Ačiū Tau už laikraščius. Buvo įdomu paskaityti, ką Tu Plungėj išdarinėji. Gerai darai. Švęsk tol, kol burnelėj šampanas skanus, važinėk, kol kojos neša“.   (2000, kovo 14); „Bagdonėli, mano naujam bute sienos yra plikos plikos... Iš Tavęs laukiu gražių, gražių paveikslų. Pradėk dirbti, o nesvajok apie mergeles“. (2000, liepos 15).

    I. Jankutės naujuosius namus papuošė ir J. Bagdono paveikslai. Tarp jų yra ir tarpukaryje sukurtų, juos parsivežė iš užatlantės. Nors ji vertina ir bičiulio abstraktus, senieji paveikslai jai gražesni. Juos jau yra nutarusi padovanoti Rimkevičių Svajūnui. Ponia Ieva mano, kad šis jaunas žmogus labiausiai to nusipelnęs.  

 

Juozas Bagdonas ir diplomatai

 

    Susitikdavo su J. Bagdonu ir diplomatas Vytautas Žalys75. Iš Washingtono jis kartais nuvažiuodavo pas jį į New Yorką. Vakarodavo, kalbėdavosi. Tokių pasikalbėjimų temos būdavo kelios.

    Visų pirma, - Lietuva, jos praeitis, valstybės perspektyvos ateityje. J. Bagdonui tai buvo labai aktuali tema, tai ir kalbėdavosi jie be galo, valandų valandas. Dailininkas buvo tautininkas, tačiau labai plačių pažiūrų tautininkas, todėl pašnekovai niekada neturėjo jokių problemų vienas kitą suprasti.

    Be to, J. Bagdonas mėgdavo pasakoti V. Žaliui ir apie savo gyvenimą, patirtį, įgytą gyvenant įvairiose šalyse.

    Dar viena pokalbių tema buvo kūryba. Čia, anot diplomato, jam belikdavo tik išsižiojus klausytis.

    V. Žaliui patinka J. Bagdono kūriniai, ir šiandien jo namuose kabo bent kelios drobės. Diplomatas vadina jį dailininku iš didžiosios raidės.

    „O labiausiai žavėjo pagarbaus amžiaus dailininko optimizmas ir gyvybingumas, - prisimindamas kartu praleistas valandas, pažymėjo diplomatas. – Jis mėgo juokauti, būtinai norėjo svečią pavaišinti vynu, buvo tam tikra prasme dabita – tai liudija kad ir jo nešiotos skrybėlės. Šaunus žmogus buvo, tikras dailininkas, mano supratimu. Kažkada vaikystėje skaičiau Džoiso Kerio knygą „Iš pirmų lūpų“, kurios pagrindiniu herojumi buvo dailininkas. Mano supratimu, ta knyga – apie Juozą“.

    Sugrįžus į Lietuvą, J. Bagdonas su V. Žaliu daugiausia bendravo telefonu. Dažniausiai kalba sukosi apie jo rašomą Lietuvos diplomatijos istoriją. Dabar jau galime konstatuoti, kad dr. V. Žalio knygos „Lietuvos diplomatijos istorija“ (1925-1940) pirmojo tomo pradžioje (Vilnius: Verus aureus, 2007) labai šiltai pristatytas ir vienas originaliausių išeivijos dailininkų J. Bagdonas,  kartu su kitais Lietuvos Nepriklausomybės fondo atstovais inicijavęs tos monografijos išleidimą.

    „Manau, skaitytojui gali būti įdomi šios knygos atsiradimo istorija, - įžanginiame jos žodyje, pavadintame „Vietoj pratarmės. 45 vienos knygos metai“ rašo jos autorius ir sugrįžta į pažinties su J. Bagdonu pradžią. – 1994 m. rudenį, jau dirbdamas Lietuvos ambasadoje Vašingtone, susipažinau su iškilia lietuvių išeivijos asmenybe – dailininku Juozu Bagdonu. Prieš tai apie jį žinojau tik tiek, kad 1938 m. dar tik pradedantis dailininkas J. Bagdonas Lietuvos Nepriklausomybės 20-ies metų sukakčiai paminėti surengtoje parodoje laimėjo pirmąją valstybinę premiją. Nuo to laiko buvo daug vandens nutekėję, tačiau nepaisant garbaus amžiaus ponas Juozas dar nebuvo padėjęs į šalį teptuko ir paletės. Jo abstraktūs darbai, kuriais buvo tiesiog užverstas nedidelis jo butukas Queense, žadino vaizduotę ir traukė kažkokia ypatinga dvasia. Iš pirmo mūsų susitikimo Niujorke įsiminiau ne tik įspūdingo formato tapybos darbus, bet, be abejo, ir patį impozantiškos išvaizdos jų autorių. Ponas Juozas nuolat dėvėjo skrybėlę, mėgo gerą vyną ir kompaniją, o gausiuose nuotraukų albumuose puikavosi viena už kitą gražesnių moterų apsuptyje. Tą vakarą daug kalbėjome apie Lietuvą, jos istoriją, džiaugėmės atkurtąja Nepriklausomybe. Šis susitikimas, matyt, buvo vienas įsimintiniausių mano gyvenime, kadangi prieš save mačiau dar „anos“ Nepriklausomos Lietuvos pilietį, išsaugojusį lietuvišką pasą ir labai juo besididžiuojantį, - ir kartu pasaulio mačiusį, vėtytą ir mėtytą, trijuose žemynuose dirbusį ir gyvenusį dailininką, kurio perdėm abstakti tapyba visiškai nekonfliktavo su jo aiškia tautine pasaulėžiūra. „Neturtingiausias išeivijos dailininkas“, kaip mėgo prisistatyti ponas Juozas, buvo vienas įdomiausių ir neabejotinai dvasiškai turtingiausių mano gyvenime sutiktų žmonių. Taip užsimezgusi mūsų pažintis pamažu peraugo į draugystę.

    Netrukus po pirmojo susitikimo sulaukiau skambučio – J. Bagdonas pakvietė mane atvykti į Niujorką susitikti su juo pačiu ir dar dviem Lietuvos Nepriklausomybės fondo valdybos nariais – Algirdu Sperausku ir Saulium Sirusu. Jie man papasakojo apie kelis dešimtmečius trukusias Amerikos lietuvių tautininkų pastangas išleisti knygą, skirtą Nepriklausomos Lietuvos diplomatijai ir diplomatams“.

    Paaiškėjo, kad knygos idėja priklauso buvusiam diplomatui dr. Albertui Geručiui. Dar septintojo dešimtmečio pradžioje jis paprašė Amerikos lietuvių tautininkų paremti šią iniciatyvą. Tačiau, sutelkęs savo pastangas diplomatų Petro Klimo ir Dovo Zauniaus biografijoms parašyti, ir nujausdamas, kad nespės užbaigti Lietuvos diplomatiją apibendrinančio veikalo, surinktus rankraščius perdavė Lietuvos Nepriklausomybės fondui. Tęsti pradėtą darbą fondas paprašė Lietuvos diplomatijos šefą Stasį Lozoraitį vyresnįjį. Deja, mirtis neleido įgyvendinti projekto. Sutikimą tęsti darbą buvo davęs ir Stasys Lozoraitis jaunesnysis.

    J. Bagdono ir jo bendraminčių iniciatyva darbą pradėjus A. Žaliui, būsimajam knygos autoriui nepavyko užtikti kokių nors paliktų rankraščių.

    Įgyvendinti tokį įpareigojimą prireikė dvylikos metų. J. Bagdonas, be abejo, džiaugtųsi tokią knygą išvydęs.

    Taip likimas surikiavo, kad diplomatai J. Bagdono kelyje ne sykį buvo šalia, nuo pirmosios parodos Kaune. Ir grįžtančio į Lietuvą dailininko kūryba pradėta rodyti ne kur kitur, o Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.

    Gan artimi santykiai J. Bagdoną siejo ir su žinomu diplomatu P. Anusu.

    „Bendravau tiesiogiai su dailininku tiek New Yorke, tiek mums abiems grįžus į Lietuvą“, - pasakojo šiuo metu Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje įgaliotasis ministras P. Anusas76. Jis labai apsidžiaugė, kad apie J. Bagdoną rašoma knyga, pažymėjo, jog dailininkas tikrai šito vertas, tuo labiau, kad gyvas būdamas nebuvo lepinamas dėmesiu.

    Tas bendravimas prasidėjo P. Anusui dirbant generaliniu konsulu New Yorke (1994-2000). Vieno skrydžio metu iš Vilniaus į New Yorką diplomatą su dailininku supažindino New Yorko lietuvis – JAV išeivijos metraštininkas Gerimantas Penikas, kuris paprašė, kad P. Anusas padėtų dailininkui iš oro uosto pasiekti jo namus. Nuo to laiko diplomatas tapo vienu iš J. Bagdono globėjų, bent taip, anot P. Anuso, į jį kreipdavosi Juozas. Iki tol, kol nepasikeitė jo akyse jo, kaip globėjo, statusas.

    Ir iki šito susitikimo P. Anusas žinojo, kas yra J. Bagdonas, buvo ne kartą matęs jo didžiulio formato drobes, kurios puošė Kultūros Židinį, o jei tiksliau – kabėjo pusiau apšviestame pusrūsyje, dar pranciškonų neparduotame svetimtaučiams.

    Keli epizodai iš tos pažinties ir bendradarbiavimo su dailininku.

    Vieną dieną P. Anusui paskambino iš Kolumbijos Genaralinio konsulato New Yorke ir paklausė, ar jis negalėtų atvykti pas juos ir susitikti su A. Mockum. Profesorius tuo metu svečiavosi New Yorke, turėjo audienciją pas tuometinį miesto merą Rudolph’ą Giuliani ir kitus įtakingus verslo bei pramonės atstovus. Diplomato paprašė ir būtinai su savimi atsivežti dailininką J. Bagdoną. Ir šiandien iki smulkmenų atsimena tų dviejų vyrų susitikimą, nes jis buvo ganėtinai įspūdingas. Po trumpo pasiglėbesčiavimo dailininkas pradėjo pešioti A. Mockaus barzdą, sakydamas: Baby, do not do that. Do not go into politics.* A. Mockus tuomet pirmą kartą ruošėsi kandidatuoti į Kolumbijos prezidentus. Išbuvęs porą kadencijų Bogotos meru, išvalęs miestą nuo daugelio blogybių, už ką bogotiečiai jį gerbė ir tebegerbia iki šiol. Anot P. Anuso, J. Bagdonas, sakydamas „neik į politiką“, bijojo, kad jo krikšto sūnaus neištiktų tėvo, žuvusio katastrofoje, įvykusioje skrendant virš Ramiojo vandenyno, likimas.

    Vėliau būta daug susitikimų ir įvairių pokalbių – ir apie dailininko emigranto kelią trijuose kontinentuose, ir apie jo kūrybines sėkmes ir nesėkmes. Kaip pažymėjo P. Anusas, teko būti ir  liudininku, su kokiu dėkingumu ir meile buvę jo mokiniai Ravensburgo lietuvių gimnazijoje – ilgametis Lietuvos Generalinis garbės konsulas Vytautas Čekanauskas (Los Angeles) ir vienas įtakingiausių bei sumaniausių išeivijos verslininkų Algis Didžiulis – parodos Užsienio reikalų ministerijoje atidarymo metu dėkojo savo piešimo ir meno istorijos mokytojui.

    Beje, tiek per tos parodos Užsienio reikalų ministerijoje atidarymą, tiek per savo jubiliejinę parodą M. Oginskio rūmuose J. Bagdonas, pristatydamas P. Anusą, prie jo turimų titulų dar pridėjo, jog tai – žmogus, „išvaręs“ jį iš Amerikos. Tai, žinoma, buvo pasakyta juokais, tačiau diplomato paaiškinimas visiškai rimtas: „Turint omeny New Yorko vasaras, kai temperatūra keletą mėnesių nenukrisdavo žemiau keturiasdešimties laipsnių ir matant, kaip dailininkui, sergančiam astma, vis sunkiau ir sunkiau sekėsi užkopti į to kuklaus, neturinčio  kondicionieriaus butelio trečiąjį aukštą, kiekvieno apsilankymo metu vis užvesdavau kalbą apie grįžimą į Lietuvą. Iš tiesų buvo graudu žiūrėti, kaip dailininkas, norėdamas įsileisti svečią, turėdavo stačiais laiptais nusileisti į apačią, kad galėtų atidaryti lauko duris – automatinės spynos name nebuvo. Gi kopdamas į savo palėpę atgal, Juozas turėdavo pusiaukelėje pailsėti, atgauti kvapą ant tam specialiai laikomos kėdutės“. Vis dėlto P. Anusas mano, kad pats J. Bagdonas jau seniai buvo nusprendęs visam sugrįžti į Lietuvą, o jo raginimai ir patarimai tebuvę tik „druska irpipirai“galutinai apsisprendžiant.

    O kai pirmą kartą Petras ir Lilija Anusai aplankė dailininką jau Plungėje, jiems buvo miela matyti švytintį bičiulio Juozo veidą. Dailininkas džiaugėsi jį priglaudusiais giminaičiais, erdviu, šviesiu kambariu, kuriame įsirengė studiją, kalbėjo apie žadamą sukurti jo vardo galeriją Oginskio rūmuose. Be to, kūrė planus ateičiai, be kita ko, ketindamas dar sykį pakeliauti po senąją Europą, o gal net surengti ten vieną kitą parodą. Diplomatas atkreipė dėmesį, kad dailininko abstrakčiosios kompozicijos, sukurtos Lietuvoje, pasižymi šviesesnėmis ir ryškesnėmis spalvomis. J. Bagdonas į šį pastebėjimą atsakė su liūdesiu: turįs rimtų problemų su akimis.

    Kad P. Anusas labiau vertina šviesesnes, linksmesnes spalvas, dailininkas jau buvo spėjęs įsitikinti New Yorke. Kartą J. Bagdonas, norėdamas padovanoti jam vieną iš savo gausybės drobių, nusivedė į „sandėlį“ ir, bedęs pirštu į vieną jų, pasakė: „Čia mano dovana tau“. Iš svečio reakcijos suprato, jog jam reikėtų kitokio paveikslo. Kai kitą sykį susitiko, jo laukė kaip tik tokia drobė.

    P. Anusas pasidžiaugė, kad ir pačios didžiausios, ne tokios šviesios J. Bagdono abstrakčios kompozicijos, eksponuojamos M. Oginskio rūmuose, nušvito visai kitom spalvom nei menkai apšviestame Kultūros Židinio pusrūsyje.

    Įdomus pastebėjimas: P. Anusui visada atrodė, kad tarp J. Bagdono ir kitų lietuvių dailininkų išeivių New Yorke egzistavo viešai nedeklaruojamas principas – jums nereikia manęs, man nereikia jūsų. Vienok labai teigiamai J. Bagdono kūrybą vertino jo žemietis rašytojas, dailininkas ir meno kritikas, be galo plačios erudicijos ir didelio talento žmogus P. Jurkus. Neatsitiktinai, palydint J. Bagdoną į amžinojo poilsio vietą, P. Anusas savo atsisveikinimo kalbą pradėjo P. Jurkaus eilėmis, tapusiomis Amerikos lietuvių malda-giesme, o gal net ir išeivijos himnu: Kaip grįžtančius namo paukščius, parveski, Viešpatie, ir mus į žemę mūs tėvų...

    P. Anusas šios knygos autoriui pažymėjo, jog J. Bagdonas buvo be galo taktiškas, tolerantiškas žmogus, niekada nemenkinęs ir nekritikavęs, bent jau jo akivaizdoje, kitų menininkų ir jų darbų. Todėl buvo kiek nustebęs, kai, ruošiantis parodos Užsienio reikalų ministerijoje atidarymui, dailininkas labai delikačiai atmetė jo pasiūlymą pakviesti į šią šventę ir kitus išeivijos dailininkus, sugrįžusius į Lietuvą ir apsigyvenusius Vilniuje.

    Nors J. Bagdonas džiaugėsi giminaičių globa, buitinėmis sąlygomis, muziejininkų ir kitų kultūros darbuotojų dėmesiu ir parama, dailininkas vis dėlto ilgėjosi didesnio kultūrinio šurmulio, prie kurio buvo pripratęs gyvendamas ir kurdamas Bogotoje, Washingtone ir New Yorke, ilgėjosi intelektualesnės aplinkos, įdomesnių pašnekovų, gero vyno, viso to, ką jis turėjo gyvendamas kad ir kur kas kuklesnėmis sąlygomis. Kaip atkreipė dėmesį  P. Anusas, kiekvienas apsilankymas pas dailininką Plungėje baigdavosi žodžiais: „Dar neišvažiuokite, dar pakalbėkime“. Na ir kalbėdavo iki kito „dar neišvažiuokite“. 

 

    Sunku tiksliai pasverti menininko talentą

 

    J. Bagdono niujorkietiškoje pastogėje lankėsi ir dr. I. Korsakaitė, su kuria dailininkas vėliau kartkartėm pasikeisdavo laiškais. Kaip tvirtina pati dailėtyrininkė77, artimiau jiems bendrauti neteko, susitikimai ir susirašinėjimas buvo daugiau mandagumo ir dėmesio pareiškimas vienišam, garbingo amžiaus dailininkui. New Yorke lankantis jo kuklioje dirbtuvėje, labiausiai įsiminė ten sunkiai telpantys didieji jo paveikslai.

    I. Korsakaitei sugrįžus iš JAV, ir J. Bagdonas neužilgo atvyko į Lietuvą. 1992 m. gegužės 10 d. rašytame laiške naujoji dailininko pažįstama pasidžiaugia, kad ne tik jis pats atvyksta į Lietuvą, bet ir jo paveikslai jau plaukia per Atlantą. Menotyrininkę ypač jaudino tai, kad J. Bagdonas emigracijoje nepanoro rūpintis svetimų šalių dokumentais, kad išsaugojo prieškarinį lietuvišką pasą. Nors pažintis buvo nedidelė, po ilgų dešimtmečių atvykstančio į tėvynę dailininko nuvažiavo pasitikti į oro uostą.

    Prasidėjus devyniasdešimt tretiesiems (1993, sausio 24), I. Korsakaitė pasveikina J. Bagdoną, tapusį Lietuvos dailininkų sąjungos Garbės nariu, praneša, jog teiravosi dėl būsimos parodos Kaune, trumpai aptaria Lietuvoje prasidėjusią prezidentinę kampaniją, prašo perduoti linkėjimus bendriems pažįstamiems, tarp kurių ir jos teta Aldona Zikarienė. Dar po savaitės I. Korsakaitė praneša, jog vakar buvo sutikusi Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktorių ir išgirdo patikinimą, jog greitu laiku bus surengta J. Bagdono paroda, visi paveikslai jau pergabenti į Kauną. Parodos proga būtų galimybė pademonstruoti video medžiagą iš J. Bagdono kelionės po Lietuvą, todėl teiraujasi, gal ji liko Vilniuje.

    Sveikindama dailininką 85-mečio proga (1996, gruodžio 14), I. Korsakaitė rašo, jog gruodžio 11-ąją mintimis buvusi su juo. Pasidžiaugia gražia jubiliejine paroda Kaune, kurią jau spėjo apžiūrėti. Siunčia ta proga „7 meno dienose“ pasirodžiusį straipsnį. Linki, kad Kūčių stalas primintų Lietuvą.

    „Draugo“ laikraštyje perskaičiusi apie J. Bagdono vasarą Lietuvoje, I. Korsakaitė nusistebi  (1998, kovo 1), kad tiek daug per trumpą laiką spėta nuveikti, net skulptūra Plungei padovanota. Pagiria dailininką, kad pakvietė į svečius R. Melinskaitę, kurią, kaip atsidavusią dailėtyrininkę, ji pirmoji J. Bagdonui rekomendavo.

    Iš kolegės D. Ramonienės sužinojusi, kad J. Bagdonas visam sugrįžo į Lietuvą, sveikina (2001, balandžio 9), siunčia linkėjimus, vildamasi, kad dailininkas gerai jaučiasi gimtojoje Žemaitijos žemėje.

    Anot I. Korsakaitės, apie kūrybą su J. Bagdonu plačiau neteko įsišnekėti. „Tik jis skųsdavosi, kad Lietuvoje nepakankamai jį vertina, per mažai dėmesio rodo jo tapybai“. Jos požiūriu, dailininkas be reikalo jautė nuoskaudą, nes ir jo parodų buvo surengta, ir spaudoje apie jas rašyta, ir Plungėje buvo širdingai pagerbtas, ir knyga apie jį išleista.

    „Mūsų dailėtyrininkai, tapybos žinovai santūrokai vertina J. Bagdoną, nors jis yra sukūręs ir įspūdingų abstrakcijų, - pažymėjo I. Korsakaitė. – Tačiau vargu ar pagrįstas yra žurnalistų vartotas skambus J. Bagdono apibūdinimas, kaip pirmojo lietuvių abstrakcionisto. Aš sakyčiau, kad jis nepriklauso žymiausių mūsų dailininkų išeivių dešimtukui, priskirtinam lietuvių XX a. dailės klasikai, bet, be abejo, nusipelno dėmesio, kaip ir visa išeivijos kūryba, vis plačiau sugrįžtanti į bendrus mūsų kultūros aruodus“.

    Ką I. Korsakaitė priskirtų tam dešimtukui? Abėcėlės tvarka pašnekovė nurodė šias pavardes: P. Domšaitis, P. Gailius, V. K. Jonynas, V. Ignas, A. Elskus, V. Kasiulis, A. Mončys, V. Petravičius, R. Viesulas, V. Vizgirda. Jos manymu, šį sąrašą dar galėtų pratęsti ne vienas menininkas, bet tuomet jau būtų nebe dešimtukas. Be to, tas čia minimas dešimtukas – grynai sąlyginis dalykas. „Galima vardinti vienus ar kiek kitus dailininkus, ir vardintojų skonis bei kriterijai gali skirtis. Sunku tiksliai pasverti menininkų talentą, individualumą, originalumą, išliekamąją vertę ir kt.“. Kokią vietą panašioje rikiuotėje užima J. Bagdonas, ji nesiima reitinguoti. I. Korsakaitė tvirtina, kad kiekvienas dailininkas yra savaip įdomus ir vertas dėmesio. O ir šiuolaikinei dailėtyrai būdinga nesiriboti iškiliausiais menininkais, bet stengtis įtraukti į dailės istoriją kuo daugiau, kad ir antraeilių, net visai nežymių kūrėjų, nes tik tuomet ryškėja bendras dailės gyvavimo, jos stilistinių tendencijų ir ryšių su visuomene vaizdas. Didelis dėmesys skiriamas ir bendram visuomeniniam kultūriniam dailės kontekstui. Išeivijos sąlygomis jis specifinis, ir jį patyrinėti ypač svarbu.

 

Kodėl, prisimenant Juozą Bagdoną, nėra  liūdesio

 

    Šalia mūrinio Plungės savivaldybės viešosios bibliotekos pastato, kur saugomas J. Bagdono asmeninis archyvas, stovi medinis namukas. Čia būsimajam dailininkui, o tuomet gimnazistui tėvai nuomojo kambarėlį. Dabar tai vaikų bibliotekos patalpos.

    Be J. Bagdono dovanotų dokumentų, laiškų, fotografijų, eskizų, knygų ir kt. čia saugomas ir dailininko balsas. Tiesa, suspėta užrašyti labai nedaug, tačiau ir iš to 1994 metų spalyje daryto įrašo nesunku susidaryti gana tikslų įspūdį žmogaus, neabejingo viskam, kas šiame pasaulyje svarbu ir tikra.

    Atsakydamas į bibliografės Otilijos Juozapaitienės klausimus, J. Bagdonas paaiškino ir kas nulėmė jo apsisprendimą dovanoti archyvą ne kam kitam, o bibliotekai. „Kokie vėjai bepūstų, bibliotekos išlieka ilgiausiai“, - sakė dailininkas. Be to, jam labai patikusios bibliotekos darbuotojos, jis spėjęs įsitikinti, jog čia dirba tokios moterys, kurioms galima patikėti visas paslaptis.

    Kelios smulkmenos iš tų dailininko atsivėrimų, kurie gal rečiau minėti kitur. Nors Bagdonai priklausė Kontaučių parapijai, mažąjį Juozapą nuvežė krikštyti į Žlibinų bažnyčią. Jau paaugęs sužinojo, jog jų parapijoje tuomet lyg ir nebuvo klebono, o laukti nesiryžta, nes vaikas buvęs neypatingos sveikatos. Tėvai susituokė Telšių katedroje 1903 metais. O gimęs tuomet, kai maždaug po penkerių metų, praleistų Amerikoje, sugrįžo pinigų užsidirbęs tėvas. Dalį jų skyrė sesers pasogai. Ir mama, ir tėvas mokėjo ir skaityti, ir rašyti. Be to, tėvo raštas buvęs ypatingai gražus. Kaip ir jo. Iš vaikystės prisiminimų bene ryškiausias, kai jis, Bagdoniukas, pats rogėmis vežęs savo mokytoją į Telšius. Na ir, žinoma, Oginskių rūmų spindesys, prie kurio dar nebuvo prisilietę barbarai, ypač šlifuoto stiklo langai, dekoratyvinis parketas, įvairios puošybinės smulkmenos. Paklaustas, kaip sekėsi mokslas, J. Bagdonas neslėpė, jog vidutiniškai, penketą turėjęs tik iš tikybos. Ir nemėgstamiausia jam, mėgusiam piešti, buvusi piešimo pamoka, nes mokė gimnastikos mokytoja. Gal todėl dažnai kampe stovėdavęs. Visa laimė, kad, perėjus į Telšių gimnaziją, tokios problemos nebebuvo. O atvažiavus į Kauną didžiausią įspūdį padarė tai, kad dalis žydų kalbėjo arba rusiškai, arba lenkiškai.

    Bibliotekos aptarnavimo skyriaus vyr. bibliografė O. Juozapaitienė čia, kraštotyros skaitykloje, kur dabar saugomas archyvas, dažniausiai su dailininku ir susitikdavo. Nors J. Bagdono žmona dalį jo buvo sutvarkiusi, daug nuotraukų dar buvo be užrašų. Kadangi dailininkas jau prastai matė, tas darbas nebuvo toks paprastas: Otilija pasakojo, kas užfiksuota vienoje ar kitoje fotografijoje, o jis bandė prisiminti vardus, pavardes, įvykius.

    - Dailininkas labai norėjo, kad tas archyvas būtų prieinamas visuomenei, - pasakojo O. Juozapaitienė78. – Iš pradžių jis buvo įkurdintas kitoje, mažesnėje patalpoje, į kurią mažai kas užeina, bet ten labai saugu. „Niekas tų mano daiktų nevogs, nebūkit juokingi. Perkelkit ten, kur pastoviai lankosi žmonės“, - paprašė. Perkėlėm. Gal tas archyvas gyvuoja ne visai pagal archyvų tvarkymo taisykles, bet pats Juozas Bagdonas taip norėjo – kad būtų gražūs aplankai, o svarbiausia – kad žmonės juos galėtų vartyti, naudotis jais.

    Be abejo, jei archyvas būtų atitekęs muziejui, tokios sklaidos nebūtų. Kažkur labai tvarkingai viskas gulėtų, būtų saugoma, bet sunkiai prieinama.

    J. Bagdonas savo archyvui net specialią spintą atvežė.

    Joje telpa ir nedidelė dailininko asmeninė biblioteka. Tai – knygos, kurias išsaugojo kraustydamasis iš vieno kontinento į kitą, nes buvo jam labai brangios. Kai kurios net iš karo metų Lietuvos (K. Bradūno „Vilniaus varpai“) ar iš Vokietijos laikotarpio, yra ir Kolumbiją primenančių, daugiausia, žinoma, iš JAV. Ne viena jų autografuota, kaip ir jaunystės laikų bičiulio Bern. Brazdžionio „Poezijos pilnatis“. „Drąsaus masto dailininkui Juozui“ poetas yra užrašęs ne vieną knygą.

    Iš įvairių J. Bagdono gyvenimą ir kūrybą primenančių eksponatų išsiskiria eskizai ant servetėlių. Visais laikais kavinėse dailininkas mėgo piešti. Neretai tie piešiniai tapdavo būsimų drobių užuomazga. Daugelis jų išties įspūdingi.

    Atskiras dėmesys dailininko žmonai. Anot O. Juozapaitienės, labai graži buvusi jų šeima. Iš V.  Terlevičiūtės-Bagdonienės išsaugotų dokumentų, nuotraukų, akivaizdu, kad ji buvo bajoraitė. Viktorija labai ilgėjosi tėvynės, deja, nesulaukė dienos, kai į ją jau buvo galima grįžti.

    Tikslindama datas, pavardes, įvykius, bibliografė įsitikino, kad J. Bagdonas turi nepaprastai gerą atmintį. Todėl visada labai džiaugdavosi svečio nukrypimais į šalį, kaip jis pats vadindavo savo atsiminimus. Daug įdomaus yra papasakojęs, ypač apie pačius seniausius laikus. Belieka apgailestauti, kad per vėlai sugalvojo tuos pokalbius užfiksuoti.

    Šiandien ne tik svečiui, bet ir pačiai Otilijai vėl malonu išgirsti duslų dailininko balsą, kuriame daug išminties, nežinomo, negirdėto.

 

*

 

    Viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė79 su J. Bagdonu susipažino M. Oginskio rūmuose pirmosios jo parodos atidarymo metu. O paskui dailininkas atrado kelią į biblioteką.

    - Man atrodo, kad jis jau tada studijavo mus, kiek esam patikimi, nes galvojo apie archyvo likimą, - prisimindama pažinties pradžią, pasakojo bibliotekos vadovė.

    Kuo gi įsimintini tie susitikimai?

    J. Bagdoną, gyvenusį miesto pakraštyje, į biblioteką atveždavo jo globėjai giminaičiai arba bibliotekos vairuotojas, o kartais ir pati direktorė. Nors buvo ne tik garbingo amžiaus, o ir nestiprios sveikatos, dailininkas visada pasižymėjo gera nuotaika. O prasidėdavo susitikimas nuo komplimentų čia dirbančioms moterims. Ir jie būdavę ypatingi, bagdoniški, tikrai ne tokie, kokius kai kas sako iš pareigos. Po to direktorės kabinete buvo geriama kava ar arbata, čia dailininkas sužinodavo apie artimiausius renginius, be to, buvo teiraujamasi, ką šiuo metu tapo. Palydėtas į antrąjį aukštą, J. Bagdonas čia užtrukdavo keletą valandų – bibliografės valdose buvo aprašinėjami, tikslinami archyvo eksponatai.

    Pavargęs dailininkas kviesdavo moteris papietauti. Dažniausiai toks kvietimas buvo skiriamas trims darbuotojoms – direktorei, jos pavaduotojai Zitai Paulauskaitei ir O. Juozapaitienei. Otilija visada atsisakydavo, todėl į Kultūros centre įsikūrusią „Kauko“ kavinę vykdavo trise. Ant pietų stalo atsirasdavo ir vyno, o svarbiausia – J. Bagdonas nukeldavo stalo kaimynes į tolimus laikus, dažniausiai į tarpukarį, į Kauną, pasakodavo apie ten vykusius susitikimus, bendravimą su kolegomis ir kitais menininkais.

    - Kaip dabar matau: tiesiog blizgėdavo Bagdono akys, kai jis kalbėdavo apie to laikotarpio damas. Toks įspūdis, kad dailininkas žavėjosi visomis pasaulyje gyvenančiomis moterimis, nesvarbu, kur jos buvo, kad jis visoms gebėjo sakyti komplimentus, - prisimindama tas akimirkas, sakė V. Skierienė.

    - Tačiau tai būdavo daugiau vienpusis pokalbis. Kalbėdavo dailininkas, kuriam rūpėdavo išpasakoti apie jo sutiktų žmonių likimus, o mes dažniausiai tik klausėmės, - tai – iš Z. Paulauskaitės80, kuriai ypač įsiminė J. Bagdono pasakojimai apie dailininkų likimus pirmosios sovietinės okupacijos ir karo metais, prisiminimų. Būta ir pavardžių. Ji buvo beveik susitarusi su dailininku, kad šis leis užrašyti tuos atsiminimus, patikino, kad niekur jų nepublikuos, tačiau, kai pradėjo tartis dėl konkretaus susitikimo, J. Bagdonas apsigalvojo.

    Įdomiausia, kad tų susitikimų metu dailininkas mažiausiai kalbėdavo apie save. Na nebent Violeta nukreipdavo jį į tą pusę. Štai tada dažniausiai su visom smulkmenom atgydavo laikinoji sostinė ir jaunystės metų įvairūs prajovai ir dar kažkodėl, gal todėl, kad jie taipogi nukeldavo į jaunystę, gyvenimas Kolumbijoje.

    Anot Z. Paulauskaitės, tokiais gyvais vaizdais, su įdomiausiom smulkmenom J. Bagdonas prisimindavo smetoninę Lietuvą, tarpukaryje vykusias parodas, aptarimus, pokalbius, kad atrodė, jog pačios ten buvusios.

    Būta tų susitikimų metu ir privalomų ritualų. Užrūkyti tekdavo ir Violetai su Zita. „Žinot, ponios brangios, nieko nebus. Jei jau aš rūkau, rūkysit ir jūs“, - sakė dailininkas, priversdamas kompanjones ne tik juoktis, bet ir užrūkyti. Tiesa, joms buvo paprašoma atnešti kitokių cigarečių, „ko nors lengvesnio“.

 

*

 

    Mums besikalbant į biblioteką užsukusi Oginskio bičiulių klubo pirmininko pavaduotoja Milda Muralienė81 sakė, kad ir jai yra tekę su J. Bagdonu būti panašioje kompanijoje, ir kad iš tokių pasisėdėjimų atmintyje išliko nepaprastai daug įdomių atsiminimų, susijusių ne tik su dailininku ir jo kūryba, bet ir su tarpukaryje gyvavusia atmosfera, su kultūros ir meno žmonių, atsidūrusių toli nuo tėvynės, likimais.

    Nors dailininkas buvęs gana tolerantiškas, tačiau, kai kalba eidavusi apie profesinius reikalus, buvo įpratęs, kad jo žodis vis dėlto būtų lemiamas. M. Muralienė papasakojo įspūdžius iš Telšių spaustuvės, kur buvo leidžiamas jo reprodukcijų albumas. Viršelio projektą buvo sukūręs pats, o nuvažiavus į spaustuvę pasirodė, jog jauni dizaineriai pasiūlė savo variantą. Pirmąsyk moteris matė J. Bagdoną tokį susijaudinusį. Jis pasitikėjo savo autoritetu ir, žinoma, įrodė, kad knygos išvaizdos keisti nereikia.

    O kad J. Bagdoną supo įdomūs žmonės, įsitikino kartą pas Rimkevičius supažindinta su iš Amerikos parvykusia I. Jankute. Pakako neilgo pokalbio, kad suprastų, jog tai yra asmenybė. Sužavėjo ir dailininko bei viešnios bendravimo kultūra, kurios mokytis ir mokytis.

 

*

 

    Susitikdavo dailininkas su bibliotekininkėm ir parodų metu. O labiausiai V. Skierienei įsiminė J. Bagdono parodos atidarymas Užsienio reikalų ministerijoje, kur ji dalyvavo kartu su keliais plungiškiais kultūros darbuotojais. Tarp diplomatų korpuso, kitų iškilių Lietuvos žmonių, žinomų menininkų J. Bagdonas jautėsi labai pasitempęs, ypač šventadieniškai. Jis labai apsidžiaugė pamatęs savo tėviškėnus. V. Skierienei pagyrus jo išvaizdą, dailininkas perklausė: „Ar tikrai gerai atrodau?“ „Galiu pabūti jūsų veidrodžiu. Tikrai“, - atsakė Violeta. Pačiame aukščiausiame lygyje pristačius J. Bagdoną, V. Skierienė sako pajutusi, kokia jėga yra Bagdonas ir kaip smagu, kad jis grįžo į Lietuvą.

    Jau visam sugrįžus į tėvynę ir vis silpstant dailininko sveikatai, V. Skierienė ir jos kolegės kartais tarpusavyje pakalbėdavo, jog reikia mokytis iš šito žmogaus kantrybės: jis niekada nesiskundė, kad jam skauda, kad trūksta dėmesio ar pinigų ir t. t. Tik vieną vienintelį kartą matė jį su ašara akyse, - gal tą minutę jam tiesiog norėjosi daugiau žmogiškos šilumos. Bet tik kartą...

    Prie J. Bagdono pelenų urnos Žemaičių dailės muziejuje V. Skierienė su A. Bakanausku skaitė eiles ir kai ką iš dailininko atsiminimų. Labai jaudinosi, nors tokia misija nebuvo naujiena. Gal todėl, kad siejo ne tik kultūrinė, bet ir žmogiškoji bendrystė. O po eilių skaitymo su J. Bagdoną pažinojusiais diplomatais, žymiais menininkais, kultūros veikėjais, atvykusiais iš sostinės ir Kauno, nejučia sustojo ratu ir pradėjo kalbėtis apie susitikimus su dailininku, prisiminė ir pasisėdėjimus „Kauko“ kavinėje. Pasitraukė liūdesys ir atrodė, kad pats J. Bagdonas drauge su jais. Toks, kokį pažinojo ir kuris būtų pritaręs tokiam ekspromtui.

    Ir dabar, prisimenant šitą žmogų, sakė V. Skierienė, nėra jokio liūdesio. Dažniausiai tokiom akimirkom prieš akis vėl regi J. Bagdoną, einantį į ją ir sakantį: „Nu labą dieną, gražioji ponia! Kažkur aš jus mačiau. Gal jūs iš Australijos? Jūs gal iš Sydnėjaus atvažiavot?“ O ji mintyse atsako taip, kaip atsakydavo jam gyvam esant: „Taip, taip, aš ta pati...“ Po tų žodžių jie visada skaniai juokdavosi.

    Tokios akimirkos neužsimiršta.

 

Pastovi ekspozicija išliks

 

    Dabartinis Oginskio rūmų šeimininkas A. Bakanauskas maestro J. Bagdoną prisimena82 kaip išskirtinę asmenybę. Kaip ir daugeliui, visų pirma, dailininkas jam įsiminė parodų atidarymų, aptarimų, kuriuose aktyviai dalyvaudavo, metu. Visur jis buvo labai energingas, visada turėjo savo nuomonę. Tačiau įdomiausia jį buvo matyti tarp aukštų valdžios vyrų. Kad gyvuotų Žemaičių dailės muziejus, reikėjo nemažų pastangų.

    - Ir pas ministrus kartu važiavom, - sakė A. Bakanauskas. – Dailininkas niekaip nesuprasdavo, kodėl muziejus neremiamas. Juokaudavo: gal nebe žemaitiškai, o aukštaitiškai reikia prašyti? Gal tai padės?

    Gerą juoką J. Bagdonas visada mėgo ir suprato. Ypač daug amerikoniškų anekdotų direktoriui  yra priskaldęs.

    Tačiau judviejų pokalbiai dažniausiai sukdavosi apie kultūrinį gyvenimą JAV, galerijų, muziejų veiklą. J. Bagdonas pasakodavo, kaip užatlantėje rengiamos parodos, kas jas finansuoja, kaip aukcionai organizuojami. Daug kas iš to, kas išgirsta, dar pravers. Kai kas jau pravertė. „O svarbiausia J. Bagdono mintis buvo, kad Oginskio rūmai taptų meno Meka, ir kad visi žemaičiai savo darbais paremtų muziejų. Pats įkalbinėjo menininkus, kad dovanotų muziejui savo darbus“.

    Apie su Oginskio rūmais susijusius sentimentus taip pat neretai kalbėdavosi. Buvo akivaizdu, kad kiekvienas atėjimas į rūmus, į parką dailininkui buvo šventė. Gal todėl jis net vasaros kambarį čia norėjo įsirengti. Tačiau direktorius nuo tokio sumanymo atkalbėjo. Gerai pagalvojęs ir pats maestro sutiko, jog būtų per daug problemų. Be to, giminaičiai jam buvo labai atidūs, rūpestingi.

    Įsiminė muziejaus direktoriui ir J. Bagdonas, kurio neperkalbėsi. Kai buvo leidžiamas jo darbų albumas, kartu važinėjo į Telšių spaustuvę. „Bus taip, kaip aš noriu“, - kartojo dailininkas. Ypač jam buvo svarbu, kad spalvos atitiktų originalą.

    A. Bakanauskas matė maestro ir su teptuku rankoje. Ypač ryškūs paskutiniųjų metų eksperimentai:

    - Buvo pradėjęs kurti įdomia technika. Norėdamas išgauti ne tik spalvą, bet ir faktūrą, stipresnį efektą, naudojo net kruopas, Palangos smėlį, laikraščių skiautes.

    Tos grubios tapybos rezultatas – gan įspūdingos drobės.

    Visi paskutinieji J. Bagdono darbai saugomi Žemaičių dailės muziejuje. O su jais – didžiulė kolekcija anksčiau dovanotų kūrinių, iš viso – 111 abstraktų: 31 drobė, 50 akvarelių, 10 pastelių, 16 temperų, 2 koliažai, 2 skulptūros. Plungiškėje kolekcijoje – ir pačios didžiausios drobės, atplukdytos į Lietuvą.

    Apdovanojo J. Bagdonas beveik visus Lietuvos muziejus. Stipriausi maestro darbai saugomi Kauno M. K. Čiurlionio ir Vilniaus dailės muziejuose. Direktorius jau ėmėsi žygių, kad šimtmečio išvakarėse Vilniuje būtų surengta retrospektyvinė paroda. Tą idėją palaiko ir A. Stasiulevičius, tituluojamas plungiškių ambasadoriumi sostinėje.

    O J. Bagdonui skirtoji pastovi ekspozicija Žemaičių dailės muziejuje išliks. Tik laikas nuo laiko joje rodomi kūriniai bus keičiami, be to, plungiškiai jų atsiveš ir iš kitų Lietuvos muziejų. Kad parodytų tai, ko dar nėra rodę. Ir jubiliejaus proga žemaičiai turės progą pamatyti nemažai dailininko darbų, kurių dar nebuvo matę. Šalia meninės kūrybos atsiras ir dokumentikos, archyvinės medžiagos.

 

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

 

Aistis Jonas 161, 162, 176, 183

Alantas (Jakševičius) Vytautas 180, 197

Amsler Ula 247

Andriekus Leonardas 161, 180, 181

Anusas Petras 148, 217, 220, 237, 277-282

Anusienė Lilija 279

Aristotelis 100

Arnold H. 87

Augius-Augustinavičius Paulius 8, 9, 12, 14

 

Babrauskas Benediktas 33, 49, 50, 51

Bagdonas Julius 195

Bagdonas Steponas 194

Bagdonas Vincas 195

Bagdonienė (Žakaitė) Barbora 112-114

Bagdonienė (Terlevičiūtė) Viktorija 16, 47, 48, 60, 64, 67, 115, 209, 225, 226, 271, 272, 286, 288, 289

Bagdonaitė Zuzana 113, 286

Bagdonienė Zinaida 209, 238

Bakanauskas Alvidas 200, 217, 292-295

Baltakis Paulius Antanas 148

Bethovenas (Ludwig van Beethoven) 210

Bielskis J. 79

Binkis Kazys 162

Bobelis Kazys 119

Bray Johanne 73

Bradūnas Kazys 77, 87-89, 99, 161, 177, 288

Brazaitis Juozas 216

Brazdžionienė Aldona 49, 58, 182

Brazdžionis Bernardas 31, 34, 49, 56, 78, 79, 128, 161, 163-175, 181-185, 288

Bubelis Juozas 86

Bučas Bernardas 288

Budrys Romualdas 188, 222

Bugailiškis Peliksas 227

Butrimas Adomas 186, 200, 267

 

Čekanauskas Vytautas 34, 279

Čekienė Emilija 122

Černiauskas Jonas 255

Čiurlionis Mikalojus Konstantinas 77, 86, 104, 152, 153, 185, 213, 216, 246-248

 

Cholodinskienė Adelė 203

 

Dargis Alfonsas 8, 9, 82

Daugelis Osvaldas 261, 262, 270

Daumantas-Lukša Juozas 111

Didžiulienė Kazimiera 57, 65

Didžiulienė Laima 46, 63, 65, 270

Didžiulis Algis 279

Didžiulis Vytautas 57

Domšaitis Pranas 284

Donelaitis Kristijonas 130

 

Eičius Antanas 202

Eidintas Alfonsas 146

Elskus Albinas 125, 284

 

Gailius Pranas 284

Galaunė Paulius 12, 15

Galdikas Adomas 8, 9, 197, 207, 215, 267

Gaučis Kazys 195

Gaučys P. 87

Gerutis Albertas 277

GiacomettiAugusto 152

Girnius Juozas 169

Girs Nina 249, 250

Giuliani Rudolph 278

Gylys Povilas 146

Griftin Cornelius 73

Grigutis J. 140, 186

Grybas Vincas 14

Gruzdys Vincentas 109

Gudaitis Antanas 12, 14, 251

Gustaitis Antanas 51, 53, 80, 85, 124, 161, 170, 181

 

Ignas Vytautas 9, 284

Ivinskis Juozas 16

Ivinskis Zenonas 16

Ivoncienė Anastazija 194

 

Jankutė Ieva (Eva Jankus) 209, 218, 225, 269-274, 292

Jankus Martynas 270

Jasevičiūtė Violeta 267

Jonynas Vytautas Kazimieras 14, 75, 163, 284

Jonsdott Raguheidur 73

Jonutis Vytautas 217, 220

Joseph Helen 73

Jurkus Paulius 94-97, 122, 128, 133-135, 139, 143, 148, 161, 162, 178, 207, 222, 255, 256, 271, 280

Jurkūnas Vytautas 9, 15

Juozapaitienė Otilija 285, 287-290

 

Kačinskas Henrikas 50

Kajackas Juozas 85

Kalpokas Petras 85, 86, 158

Kalpokas Rimtautas 12

Kančiauskas Vladas 255-260

Kandinskis Vasilijus 152

Karsavinas Levas 115

Kasčiūnaitė Dalia 254

Kasiulis Vytautas 284

Kašauskas Raimondas 139, 140, 161, 185-189, 220-222, 259

Kašuba Vytautas 163, 257

Kašubienė Aleksandra 257

Katiliūtė Marcė 9, 242

Kaupas Povilas 87

Kazokas L. 12

Keris (Kerry) Džoisas 275

Kezys Algimantas 127, 143, 181

Kiaulėnas Petras 11

Kierkegaardas Sorenas 100

Kinčinaitis Virginijus 228

Kirša Faustas 179, 181

Kisielis Rasa-Elena 264-268, 270

Klee Paulio 78

Klimas Petras 277

Klišonis Audrius 220

Kolba Zenonas 9

Korsakaitė Ingrida 68, 137, 282-285

Kosciuška V. 288

Krėvė Vincas 161

Kučas Antanas 138

Kučaitė E. 138

Kučinskas Linas 146

Kulvietis Eugenijus 44, 50

Kurauskas A. 87

 

Laurinavičienė I. 87

Lelionienė Zafira 239-248

Liaugminienė Danutė 47, 64

Liaugminas Albinas 59, 64

Linkevičienė Ilona 214-217

Lozoraitis Stasys 277

Lozoraitis Stasys jaun. 277

Lukas Aleksandras 202

 

Mačiūnas Jurgis 256

Mayer Franz 152

Malakauskienė Danutė 196-198

Malinauskas Viliumas 242

Marčiulionytė Ina 200

Martinkus Vaclovas 116

Matekūnas Petras 135, 136

Matisas (Henri Matisse) 78

Matulis Romas 240

Matulis Saulius 202

Mažeika Domininkas 195

Mekas Jonas 256

Melinskaitė Rita 262-268, 283

Mieliulis Juozas 87

Miglinas Simas 12

Miklas Kęstutis K. 148

Mockienė (Šivickaitė) Nijolė 59, 62, 63, 65

Mockus Antanas 57, 59, 68, 278

Mockus Alfonsas 57

Mončys Antanas 284

Montvilienė Giedrė 158

Muralienė Milda 220, 291, 292

Murata Ikuo 130

Murinas Bronius 87, 288

 

Narvydaitė Elena 114, 115, 119

 

Oginskis Mykolas 8-17

 

Palšis Edvardas 202

Paukštienė Jadvyga 87

Paulauskaitė Zita 290-291

Pautienius Juozas 74, 81, 82, 87

Pečiulionis Motiejus 16

Penčyla Juozas Olinardas 31, 34, 43, 50, 61, 63, 64

Penikas Gerimantas 278

Petkevičaitė-Bitė Gabrielė 161

Petravičius Viktoras 87, 284

Petrulis Algirdas 254

Picasso Pablo 163

Pikčilingis Jonas 62, 65

Pikturna Vytautas 18

Platelis Kornelijus 161, 185

Pliaterienė-Broel Felicija Laimė 234

Pollockas (Jackson Pollock) 78

Pundzius Bronius 8, 288

Puskunigis Henrikas 138

Puzinas P. 288

Puzinienė A. 288

 

Raila Bronys 161, 175

Ramonienė Dalia 222, 223, 283

Raulinaitis P. V. 79

Razma J. 12

Razma Jurgis 113

Rembrantas (Harmensas van Reinas Rembrandtas) 78

Riauba Stanislovas 241

Rimienė A. 87

Rimkevičienė (Bagdonaitė) Genovaitė 46, 68, 113, 135, 193-196, 200-206, 208-211, 226, 231-238, 240, 241, 246, 292

Rimkevičius Edmontas 193-196, 200-206, 209-211, 226, 231-238, 245, 260, 292

Rimkevičius Svajūnas 205, 210, 231-232, 238, 274

Rimša Jonas 88

Rimša Petras 12, 14

Rubensas (Peter Paul Rubens) 78

Ruibienė Aldona 241, 246

Rūkštelė Antanas 81, 87, 169, 267

Rūtenis Jonas 120

Ruzveltas Teodoras (Theodore Roosevelt) 258

 

Santvaras Stasys 85, 100, 161, 163, 179

Senapėdis Romanas 200

Senkienė (Jankauskaitė) Marytė 195

Sidabras Simonas 9, 213

Simutis Anicetas 121, 123, 146, 255

Sinatra Frankas 220

Sinkėnas Antanas 62

Sirijos Gira Vytautas 188

Sirusas Saulius 276

Skierienė Violeta 236, 289-293

Sklėrius Kajetonas 11, 251

Skrupskelis Ignas 12

Smetona Adomas 242, 243, 288

Smetona Antanas 135, 243

Soblys V. 12

Sperauskas Algirdas 276

Staknienė (Pajaujytė) Alina 187, 248, 249, 271

Staknys Edvardas 137, 248, 249, 271

Staneika Adalbertas 35, 151

Staneikienė Marija 151

Stasiulevičius Aloyzas 252-255, 295

Steponavičius A. 199

Steponavičius Jonas 135

Stikliorius Jonas A. 76

Stonkus Vidmantas 244

Strolis L. 12

Stulpinas Donatas 237, 238

Sužiedėlis Simas 165

 

Šerkšnys Gediminas 141

Šileikis M. 87

Šimonis Kazys 267

Širvytė Dangė 186

Širvys Paulius 186

Škėma Antanas 188

Šlapelis Ignas 12

Šleivytė Veronika 241, 242

 

Tafur Alicia 62

Tarabilda Petras 15

Tarabildienė (Tarabildaitė) Domicėlė 9

Tylius Konstantinas 71

Trečiokaitė-Žebenkienė Irena 9, 15, 16

Truikys Liudas 8

Turskytė Vida 200, 235

 

Ulpienė Morta 140

Urbaitis Elena 257

Ušinskas Stasys 251

 

Vaičaitis Adolfas 9, 31, 250-251

Vaičiulaitis Antanas 161-163, 179

Vaičiūnas Vaclovas 64, 67

Vaičius Antanas 211, 234, 235, 260

Vaikšnora Antanas 82

Vaitiekūnas Vladas 74, 87

Vaitkevičius J. 12

Vakselis Aleksandras 128

Valeška Adolfas 253

Valius Telesforas 8

Valius Vytautas 241

Varnas Adomas 78, 163, 251, 288

Varnienė M. 288

Varnelis Kazys 9, 254, 267

Vasaris (Kleizaitė) Beatričė 8, 102, 140, 186, 197, 260

Veselis Algimantas 241, 246

Vienožinskis Justinas 9, 11, 21, 135, 245

Viesulas Romas 171, 189, 284

Vištelis-Višteliauskas Andrius 88

Vizgirda Viktoras 12, 14, 80, 82, 84, 243, 251, 284

Voznica Petras 220

 

Zalatorius Albertas 161, 185

Zapkus Kęstutis 82

Zaranka Juozas 48, 57

Zaranka Pranas 114

Zaunius Dovas 277

Zikaras Juozas 209, 218

Zikarienė Aldona 209, 218

 

Žalėnas Gerardas 217

Žalys Vytautas 274-277

Žeruolytė Liudvika 200, 255, 258-260

Žilius V. 189

Žmuidzinas J. 82

Žmuidzinavičius Antanas 12, 15, 78, 251

Žoromskis Kazimieras 82, 184, 189

Žukauskas A. 12

Žukauskas Vitalis 271

Žukauskienė Marija 271, 272

Žumbakienė Giedrė 87

   

         Peleckis-Kaktavičius Leonas

Pe 76        JUOZO BAGDONO SPALVŲ IR ERDVIŲ VIZIJOS. – Biografinė monografija.

         Šiauliai: Varpai, 2011. – 304 p., 85 iliustr., 16 sp. repr.

         Bibliogr. išnašose. Santr. angl.

 

         ISBN 978-9955-667-14-8

         UDK 75 (73) (=172) (092)

 

          Knygoje – vieno iš ekspresyviojo abstrakcionizmo lietuvių dailėje pradininko Juozo

          Bagdono gyvenimas ir kūryba.

          Šiuo monografiniu leidiniu pažymimos dailininko 100-osios gimimo metinės. 

 

          Leonas PELECKIS-KAKTAVIČIUS

         

          JUOZO BAGDONO SPALVŲ IR ERDVIŲ VIZIJOS

          Biografinė monografija

 

          Autoriaus redakcija

          Dizainerė Rasa Šeikuvienė

         

Spalvotose įklijose – Juozo Bagdono keramikos (Kolumbija) ir tapybos, grafikos (JAV)  kūriniai.

Nuotraukos iš Juozo Bagdono asmeninio archyvo, saugomo Plungės viešojoje bibliotekoje,

Genovaitės Rimkevičienės, Ievos Jankutės (Jankus), Leono Peleckio-Kaktavičiaus               

asmeninių archyvų.

 

Leidėjas Literatūros almanacho „Varpai“ redakcija, el. p.: varpai@splius.lt   Spausdino UAB “Neoprintas”, Šarūno g. 12, Šiauliai.