„Sunkūs metai: 2014. Lietuvos sunkiosios muzikos scenos įvykių apžvalga“ (2015)

Todėl, prieš tai automatu parašęs dešimtuką, išsakysiu kelias kritikos pastabas.

Nedėkingas yra laikas, kai knyga pasirodo. 2015 m. birželį 2014-uosius jau daugelis primiršę. Albumai nuklausyti, išėjo nemažai naujų, senstelėjusios koncertų apžvalgos domina ne visus, tad kai kurie tekstai nėra tai, ko norėtųsi būtent dabar. Vis dėlto tai ne tinklalapis, o knyga (su solidžiu 14 dainų CD), tad negalime tikėtis ypatingo operatyvumo – jis ir taip didelis.

Apžvalga, kas nutiko pernai sunkiajame Lietuvos gyvenime, puiki. Išvardytos žinomos ir bent man visai nežinomos (už tai ačiū) grupės (pvz., „Goat Metamorphosis“), pastebėti turbūt visi įmanomi sunkiosios muzikos krebžtelėjimai.

Labai gera dizaino ir fotografijų kokybės pusė. Bet kartais nelabai suprantu, ką bendra turi kažkokie vos pagrojantys gitara satanistai, „Sanctophoby“ (jie dar ir ne Lietuvoje gyvena, o Rusijoje) su lengvojo (folk)roko grupe „Skylė“? Gal knygą reikėtų pervadinti į, tarkime, „Roko dienoraštis: 2014“? Tačiau tada iškiltų naujų problemų.

Mano galva, reikėjo mažiau tekstų (knyga išėjo 40 puslapių storesnė už pirmąją – 240 p.), didesnės atrankos. Interviu su Sėkla – įdomu visiems. Pasvarstymai, ar užaugsime Lietuvoje iki Europos lygio festivalių, – beprasmiški, bet reikalingi.

Gal pernelyg daug lietuviško pesimizmo antraštėse: „pilno albumo niekada neplanavom“, „laikas parodys, kaip viskas judės toliau“, „įsivėlėm ir jau nėra kur trauktis“. Metalas, rokas yra agresyvi, pikta, nuožmi, veržli muzika.

Vis dėlto, kaip sakė vaikinai iš „Goat Metaporphosis“, „pats vertingiausias dalykas – objektyvi kritika“. Dėkodju Povilui, kad leido ir man pabūti bendraautoriu („Meressin“ ir „RebelHeart“ albumų recenzijos).

Kiekvienas metalistas ir rokeris Lietuvoje privalo turėti šią tikrai puikią, nebrangią ir gerai išleistą knygą.

Ir būti optimistais kaip patriarchas Sėkla (p. 97): „Tiek, kiek dabar vyksta koncertų, palyginus su tais laikais, kas vyko prieš 20 metų – nėra ką lyginti.“ Tai entuziastų nuopelnas. Tokių, kaip Artūras Mirončikas („RELAX Live!“), tokių, kaip Povilas Jarmala. Ačiū jiems.