Ar esu pasmerkta(s)?
Onutė Gaidamavičiūtė
2026 m. Lapkričio 21 d., 09:45
Skaityta: 0 k.
Tarp kitų žmonių nuosprendžių ir mano vidinio pasaulio: ką reiškia jaustis atstumtai ir pažemintai
Kartais atrodo, kad gyvenimas tampa nesibaigiančiu bandymu įrodyti kitiems, jog esi verta pagarbos, supratimo ir teisės tiesiog būti savimi. Atrodo, kad nuolat turi teisintis dėl savo praeities, savo pasirinkimų, savo klaidų, savo kitoniškumo. Ir net tada, kai stengiesi atsitiesti, atsiranda žmonių, kurie primena, kad, jų akimis, vis dar nesi pakankamai gera.
Vakar vakare turėjau skaudų pokalbį su giminaite. Jos žodžiai buvo tarsi nuosprendis mano asmenybei. Man buvo kartojama, kad esu niekam tikusi, nieko nesugebu ir nieko verta. Buvo prisiminta mano praeitis, ankstesni santykiai su vaikinais, kurie buvo pavadinti beprotybe.
Taip, šiandien galiu pripažinti, kad kai kurie mano ankstesni santykiai buvo destruktyvūs. Tačiau už tų santykių slypėjo ne vien mano pasirinkimai. Slypėjo ir patirtas seksualinis bei emocinis smurtas. Buvau žmogus, kuris atsidūrė aukos pozicijoje, kuris galbūt ne visada suprato, kas su juo vyksta, kuris ieškojo artumo, meilės ir priėmimo, tačiau kartais sulaukdavo visiškai priešingo dalyko.
Ar teisinga šiandien teisti žmogų už tai, kad jis kažkada buvo pažeidžiamas? Ar galima jo praeitį naudoti kaip ginklą prieš jį patį?
Mano praeitis nėra mano vertės matas.
Esu autistiška. Tai dar viena svarbi mano tapatybės dalis, kurią ne visada supranta aplinkiniai. Mano santykis su pasauliu, bendravimu ir kitais žmonėmis gali skirtis nuo to, prie ko dauguma yra įpratę. Kartais tam tikri žodžiai, situacijos ar žmonių elgesys mane paveikia labai stipriai. Kartais sunkiau suprasti kitų žmonių tikruosius ketinimus, socialines užuominas ar paslėptą priešiškumą. O kai patiriu atstūmimą, pažeminimą ar neteisybę, tai gali palikti labai gilų emocinį pėdsaką.
Tačiau autizmas nereiškia, kad esu mažiau verta. Jis nereiškia, kad neturiu teisės būti išgirsta, gerbiama ir priimta. Man nereikia tapti kažkuo kitu, kad nusipelnyčiau žmogiško elgesio.
Prieš keturias dienas patyriau dar vieną skaudų išgyvenimą socialiniuose tinkluose. Pažįstamas žmogus pradėjo kritikuoti mano straipsnius, ieškoti juose klaidų ir viešai ar asmeniškai rodyti mano trūkumus. Žinoma, kiekvienas žmogus gali klysti. Kiekvienas tekstas gali būti tobulinamas. Tačiau kritika ir žeminimas nėra tas pats.
Ypač skaudu, kai žmogus, kuris pats nėra tobulas, pasirenka kitą žmogų paversti savo kritikos taikiniu. Dar labiau sukrėtė jo pasakyti žodžiai, kad jis galėtų man kai ką parašyti, po ko aš tikriausiai galėčiau ir nusižudyti.
Tokie žodžiai nėra paprasta kritika. Tai labai rimtas psichologinis smūgis. Niekas neturi teisės manipuliuoti kito žmogaus emocine būsena, grasinti jam psichologiniu skausmu ar naudoti savižudybės temą kaip bauginimo priemonę.
Kartais susimąstau, kodėl žmonėms taip sunku tiesiog leisti kitam žmogui būti. Kodėl reikia nuolat ieškoti jo klaidų, priminti jo nesėkmes, analizuoti jo praeitį ir įrodinėti, kad jis yra prastesnis už kitus?
Aš irgi turiu jausmus. Aš irgi pavargstu. Aš irgi noriu būti priimta, o ne nuolat vertinama. Noriu, kad mano tekstai būtų vertinami pagal jų turinį, o ne naudojami kaip pretekstas pažeminti mane kaip žmogų. Noriu, kad mano praeitis būtų suprasta kaip išgyventa patirtis, o ne kaip amžina kaltė.
Galbūt didžiausias mano skausmas yra ne vien tai, ką apie mane kalba kiti. Skaudžiausia, kad kartais po tokių pokalbių ir išpuolių pradedu pati savimi abejoti. Pradedu galvoti, ar tikrai esu tokia, kokią mane bando pavaizduoti aplinkiniai.
Tačiau nenoriu visą gyvenimą gyventi kitų žmonių nuosprendžių šešėlyje.
Aš nesu vien savo klaidos. Nesu vien savo nesėkmingi santykiai. Nesu seksualinio ar emocinio smurto patirtis. Nesu kitų žmonių kritika, įžeidimai ar jų sugalvoti apibūdinimai. Esu žmogus, turintis savo istoriją, savo jautrumą, savo gebėjimus, savo mintis ir teisę į orų gyvenimą.
Galbūt man reikia daugiau laiko, daugiau supratimo ir daugiau saugumo. Galbūt mano kelias nėra toks, kokį visuomenė laiko įprastu. Tačiau tai nereiškia, kad mano gyvenimas mažiau vertingas.
Aš nenoriu prašyti leidimo būti savimi. Nenoriu nuolat atsiprašinėti už savo egzistavimą. Nenoriu, kad mano jautrumas būtų laikomas silpnumu, o mano kitoniškumas – trūkumu.
Noriu gyventi pasaulyje, kuriame žmogaus nereikia palaužti tam, kad būtų įrodytas jo netobulumas.
Ir jeigu šiandien jaučiuosi atstumta, pažeminta ir nesuprasta, tai dar nereiškia, kad esu neverta meilės, pagarbos ar gražaus gyvenimo.
Aš vis dar esu čia. Ir mano gyvenimas vertas daugiau nei kitų žmonių nuosprendžiai.
Tu neturi užsitarnauti teisės būti gerbiama. Tu jau esi verta pagarbos. ❤️