Kosmas

Kosmosas, sąmonė ir nežinomybės labirintai Didžiąją Nežinojimo olimpo dalį sudaro atšvaitai tarp proto ir žvaigždės. Tai erdvės ir laiko labirintai, kuriuose ateities kartos beviltiškai atkakliai ieško atsakymo į klausimą, ar egzistuoja nauja Begalybė. Ar mes Visatoje vieni? Šis klausimas nesensta. Beveik kasdien jį išgirstu vesdamas ekskursijas Etnokosmologijos muziejuje. Spaudoje klausimas kartojamas ir kartojamas. Ieškome atsakymo, samprotaudami, pasitelkdami mokslines žinias, logiką, filosofiją ir tikimybių teoriją. Atsakymai, regis, galimi tik du: taip, mes vieni, arba ne, mes ne vieninteliai. Kol kas neturime nė vieno galutinio atsakymo. Tačiau čia slypi loginis paradoksas: vieno iš atsakymų mes galbūt ne tik neturime, bet ir niekada neturėsime. Įrodyti, kad esame vieninteliai Visatoje, iš principo neįmanoma, nes tam neturime jokių pakankamų mokslinių, tikimybinių ar kitokių argumentų. Jau nekalbant apie mus supančią neaprėpiamą Visatos erdvę ir begalinę žvaigždžių gausą joje. Net jeigu iš tiesų esame vieninteliai Visatoje, vis tiek, to nežinodami, sieksime ieškoti kitų gyvybės ir proto salų. Kai klausiame „Ar esame vieni?“, be abejo, galvoje turime egzotiškus mąstančius organizmus ar dar egzotiškesnes būtybes kitoje planetoje. Įsivaizduojame jas kaip sąmoningas, protingas, mums galbūt labai svetimas kosmines būtybes. Tačiau vos ištarus žodžius „sąmoninga“, „protinga“, kyla dar fundamentalesnis klausimas: **o kas apskritai yra ta sąmonė, kurią savyje turime?** Juk net būdami absoliučiai tikri, kad ją turime, negalime paaiškinti, kaip iš mūsų sukauptos informacijos apie aplinką – regėjimo, girdėjimo, lytėjimo, kitų pojūčių – gimsta mintys, žodžiai, planai, idėjos, poezija, paveikslai, mokslinės hipotezės ir naujų gamtos dėsnių suformulavimas. Mokslinio atsakymo į šį klausimą kol kas neturime. Gal todėl, kad nei aš, nei tu, nei „šventasis mokslas“ neturime galutinio atsakymo. Kartais išsakoma mintis, kad sąmonė ir intelektas yra prigimtinės Visatos savybės. Tačiau tai kol kas tėra mintis – išsamios jos kilmės ir veikimo teorijos neturime. Pasinaudokime šia situacija ir išsakykime tai, ką būtų galima pavadinti nauja moksline hipoteze arba, skeptiškiau žvelgiant, galbūt tiesiog fantazija. Tarkime, kad sąmonė ir intelektas nėra prigimtinės Visatos savybės tiesiogine prasme. Galbūt Visatoje egzistuoja ne pati sąmonė ar intelektas, o tam tikras **sąmonės ir intelekto potencialių galimybių laukas**, persmelkiantis visą Visatą. Pavadinkime jį **Kosminiu Sąmonės ir Intelekto lauku – SI lauku**. Šis laukas pats savaime nesąveikauja su visa materija. Galbūt jis sąveikauja tik su gyvais organizmais, jų smegenimis arba kitais smegenis atstojančiais organais. SI lauko potencialių galimybių sąveika su individo smegenimis galėtų suformuoti naują, mums visiškai nežinomą darinį. Pavadinkime jį **individo „Brandos aura“**. Tai darinys, gaubiantis individą. Jo smegenų turinį ir veikimą būtų sunku vienareikšmiškai apibrėžti, nes šiame procese susipina individo sąmonė, protas, dvasingumas, atmintis, mąstymas, klaidžiojimas po atmintį, idėjų gimimas, paskata veikti, rašyti, kalbėti, juoktis, dainuoti, svajoti ir daugybė kitų dalykų, kurių neįmanoma išvardyti. Visa tai mus supa ir formuoja mūsų individualybę. Todėl Brandos auros lokalizuoti vien tik smegenyse būtų nelogiška. Galbūt ji apima ne tik patį individą, bet ir aplink jį esančią kosminę erdvę. Manau, kad joje vykstantys procesai gali būti ne tik cheminiai ir elektriniai signalai. Galbūt jie sudėtingesni – galbūt susiję su mums dar nežinomais kvantiniais ar kitokiais fizikiniais procesais. Sakyčiau, tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl šiandieninis mokslas, nagrinėdamas žmogaus smegenis, dar nėra pajėgus atskleisti visų procesų, vykstančių individo Brandos auroje, nors mes dažnai manome, kad visa sąmonė yra tik smegenyse. Nei kosminis SI laukas, nei individo Brandos aura kol kas nepatenka į šiandieninio mokslo akiratį. Tačiau gal tai nėra nei nauja mokslinė hipotezė, nei visiškas nonsensas? Gal tai tiesiog kasdieniškas ir kartu magiškas „gal“? Brandos auros tapsmą ir atsiradimą galima palyginti su vėjo malūnėliu. Kaip kruopščiai išdrožtume malūnėlio sparnus ir kaip gerai pateptume jo sukimosi ašį, malūnėlis vis tiek nesisuks, jeigu nebus vėjo. Reikia vėjo. Tik malūnėlio sąsaja su vėju sukuria naują darinį – besisukantį malūnėlį. Galbūt smegenyse vyksta kažkas panašaus. Pačios smegenys savaime nėra pakankamas atsakymas. Tik smegenų sąsaja su kosminiu SI lauku galėtų sukurti individo Brandos aurą – darinį, kuriame atsiranda turinys, kurio kilmės mokslas dar negali nei suprasti, nei paaiškinti. Jeigu šie samprotavimai eina teisingu keliu, kosminis SI laukas gali būti daug platesnė ir gilesnė Visatos dalis, supanti mus ir mūsų materialųjį pasaulį. Galbūt tai yra antroji Visatos medalio pusė – jos egzistencinė ir evoliucinė pusė. Vienoje pusėje turime materialųjį pasaulį, o kitoje galėtų būti gyvybės atsiradimą, sąmonę, intelektą ir protą atskleidžiantys dėsningumai. Mūsų siūlomas SI laukas galėtų būti tik gyvybės fenomeną Visatoje atstovaujančios didžiulės struktūros viršūnėlė. Galbūt SI laukas ne tik formuoja Brandos aurą, bet ir inspiruoja gyvybės užuomazgų atsiradimą negyvojoje gamtoje. Čia atsiranda ir kita sąvoka. Galbūt Brandos aurą būtų galima pavadinti gražesniu, logiškesniu ar tikslesniu žodžiu. Palieku tai tiems, kurie norėtų šiuos samprotavimus tęsti. Tarkime, ją pavadinkime **Siela**. Kosminis SI laukas, jungdamasis su smegenimis, galėtų per ilgą laiką mūsų sąmonėje gyvenusią mistinę Sielą paversti nebe vien religine ar filosofine sąvoka, bet hipotetiniu fiziniu dariniu. Iš tokios sampratos logiškai sektų, kad visus Žemėje egzistuojančius gyvus organizmus galėtų vienyti mintis, jog ir jie turi Sielą, nors jos formos ir turinys būtų skirtingi. Tai būtų naujas Sielos įvaizdis, suteikiantis gilesnę prasmę visam Žemės gyvajam pasauliui ir per SI lauką jį siejantis su bendra kosmine sistema. Dabar Sielos nemirtingumą galima suprasti ir kitaip. Po smegenų mirties Siela galėtų atsiskirti nuo mirusio individo, o visų mirusių individų Sielos galėtų susilieti į virš mūsų tvyrančią tautos mentaliteto aurą. Joje atsispindėtų tautos vertybių, požiūrių, įsitikinimų ir tikėjimų visuma. Ten galėtų nusėsti ir mūsų Sielos individualumo dalis. Gal kiek nekukliai elgiuosi, bet tolesniame tekste Brandos aurą pakeisiu Sielos sąvoka. Pažvelgę į Žemės gyvųjų organizmų Sielos vystymąsi nuo gimimo iki brandaus amžiaus, galėtume pastebėti vieną dėsningumą: atskirų rūšių individų Siela pasiekia tam tikrą maksimumą, o keičiantis kartoms beveik nematome esminių jos pokyčių ar tobulėjimo. Žvirbliai nepradeda sukti lizdų kaip meškėnai, lapės ir barsukai nestato namų – jiems pakanka olų ar kitų jiems tinkamų buveinių. Kitaip tariant, daugelio gyvūnų elgsena yra pakankamai stabili ir pirmiausia skirta išgyventi bei daugintis. Visai kas kita – Homo sapiens, žmogus, kurį vadiname protinguoju žmogumi. Atrodo, kad žmogaus vystymuisi ribų nėra. Mes labai skiriamės savo protingumu, sąmoningumu ir gebėjimais. Viena pagrindinių žmonių savybių, iš esmės skiriančių mus nuo likusio gyvojo pasaulio, yra nesibaigiantis pažinimo ir būties vystymosi procesas – daugiau, greičiau, naujau, tobuliau, aukščiau, išmintingiau. Šiame procese ryškiausiai išsiskiria mokslinis materialiojo pasaulio pažinimas ir jo pritaikymas praktikoje. Ryškiausiais pavyzdžiais galima laikyti kosminės erdvės įsisavinimą, informacinio ryšio ištobulinimą ir dirbtinio intelekto sukūrimą. Šie procesai, ypač dirbtinio intelekto kūrimas ir tobulinimas, vyksta precedento neturinčiais tempais. Palyginę žmonijos istorinius procesus su dabartiniais pokyčiais, esame priblokšti jų greičio ir rezultatų gausos. Galima teigti, kad SI lauko įtaka Sielos plėtrai ir tobulėjimui yra akivaizdi. Tačiau nesakyčiau, kad tai yra sąmoninga SI lauko pastanga tobulinti žmogaus Sielą. Juk pačioje pradžioje konstatavome, kad kosminis SI laukas nėra nei protingas, nei sąmoningas. Tai tik sąmonės ir proto potencialių galimybių laukas. Procesas vyksta automatiškai, o mūsų Sielos, kaip talpyklos, sugeria SI lauko potencialias galimybes, o viršijantis Homo sapiens gilesnės sąmonės ir vis sudėtingesnio proto lygis atsispindi naujoje Sielos esmėje. Pamatome, kas yra du plius du, kas yra du kart du, kas yra atimtis, daugyba ir dalyba. Būtent ant šių elementarių pagrindų išaugo matematikos, algebros ir geometrijos dėsniai. Ir vis dėlto kyla paradoksas: visi šie dėsniai, visi simboliai ir skaičių labirintai yra mūsų pačių proto ir logikos vaisiai. Bet kartu atsiveria dar didesnis paradoksas. Visi mūsų moksliniai gamtos dėsniai iš esmės yra matematinės formulės. Tai, ką mes pažindami gamtą sukuriame matematinėmis formulėmis, vėliau pradedame laikyti pačios gamtos reiškinių aprašymu. Galbūt matematika pirmiausia buvo mūsų sukurtas pažinimo įrankis, o tik vėliau, naudodamiesi juo, atradome gamtos dėsnius. Jau pačioje matematikoje slypi materialiojo pasaulio pažinimo prielaidos. Žinome, kad Visata gimė iš ankstyvosios būsenos, dažnai apibūdinamos Didžiojo sprogimo modeliu, prieš maždaug 13,8 milijardo metų. Žinome, kad Visata plečiasi, kad joje egzistuoja milžiniška žvaigždžių gausa. Tačiau kartu mes dar nežinome, kas iš tiesų slypi už daugelio fundamentalių klausimų: kas yra singuliarumas, kas vyksta juodųjų bedugnių gelmėse, kas yra tamsioji materija ir tamsioji energija, kokios buvo Visatos pradžios priežastys, prasmė ir pasekmės. Materialiojo pasaulio pažinime turime galingą pagalbininką – matematiką. O gyvojo pasaulio pažinime neturime tokio patikimo įrankio. Turime stebėjimus, eksperimentus ir jų rezultatus. Gal naujasis Sielos įvaizdis atvers duris naujam pažinimui? Čia neišvengiamai kyla klausimas: ar gyvybė ir protas yra atsitiktinės Visatos evoliucijos išdavos, ar pačios Visatos evoliucijos esmė ir būtinybė? Kokia tada Proto prasmė Visatoje? Gal tai Visatos pastanga per mus išreikšti ir suprasti pačią save? Jeigu priimtume šį „gal“ kaip galimą samprotavimo tęsinį, iš karto iškyla viena išvada: Visatoje turėtų būti daug joje besiformuojančių sąmonės ir proto salų – kosminių civilizacijų. Tiesiog būtų nekorektiška Visatos didžiulę prigimtinę galią ir galimybes sukoncentruoti vienintelėje mažytėje Žemės civilizacijoje. ## Fermio klausimas Enrico Fermi, garsus italų kilmės fizikas ir Nobelio premijos laureatas, 1950 metų vasarą, kalbėdamasis su kitais fizikais apie NSO, kosmines civilizacijas ir protingų būtybių tikimybę Visatoje, iškėlė garsųjį klausimą: **„Tai kur gi jie visi?“** Praėjus daugiau nei septyniems dešimtmečiams, mes vis dar neturime įtikinamo atsakymo. Pabandykime pažvelgti į šį klausimą pasitelkdami tikimybių teoriją. Mūsų Paukščių Tako galaktikoje gali būti apie 400 milijardų žvaigždžių. Galaktikos skersmuo siekia apie 100 000 šviesmečių. Aplink Saulės sistemą įsivaizduokime 500 šviesmečių skersmens sferą. Joje galėtų būti apie 1,3 milijono žvaigždžių. Tarkime, kad visos žvaigždės turi planetines sistemas, o kas dešimtoje žvaigždės sistemoje yra planeta, kurioje atsiranda arba gali atsirasti gyvybė. Jei tik dešimtadalyje gyvybei tinkamų planetų evoliucija subrandintų protingas būtybes iki kosminės civilizacijos lygio, pagal tokias prielaidas mūsų aplinkoje galėtų būti maždaug 13 tūkstančių kosminių civilizacijų. Tai, žinoma, yra labai spekuliatyvi prielaida. Kiekvienas mokslininkas, besidomintis gyvybės ir proto klausimais Visatoje, turėtų ją vertinti atsargiai. Tačiau net ir laikantis šios prielaidos galima atlikti kitą skaičiavimą. Gyvybė Žemėje atsirado maždaug prieš 3 milijardus metų. Tarkime, kad šias 13 tūkstančių potencialių civilizacijų paskirstome per 3 milijardų metų laikotarpį. Tarkime, kad net trys tūkstančiai jų vieną kartą per savo egzistavimo laikotarpį, vos šimtą metų, siunčia radijo signalus apie savo egzistavimą. Tie šimto metų intervalai būtų atsitiktinai išsibarstę per trijų milijardų metų laikotarpį. Kiek laiko mums reikėtų laukti, kad pastebėtume ar sulauktume radijo žinios iš vienos tokios kosminės civilizacijos? Pagal šią tikimybinę schemą atsakymas būtų gana niūrus – mums tektų apie milijoną metų nuolat stebėti visą minėtą sferinę erdvę aplink Saulę radijo teleskopais. Ar turėsime tiek kantrybės? Ar turėsime tiek ateities? Todėl optimizmas, tikintis netrukus aptikti kitas kosmines civilizacijas ir priimti jų radijo signalus, gali būti pernelyg didelis. Šiuo metu plačiai diskutuojama ir apie vadinamąjį **Didžiojo filtro efektą**. Jo esmė paprasta: gyvybė gali atsirasti, evoliucionuoti iki protingos būtybės ir net pasiekti kosminės civilizacijos lygį, tačiau pasiekusi tam tikrą vystymosi ribą gali neperžengti Didžiojo filtro barjero. Civilizacija gali susinaikinti, užgesti ir išnykti. Tačiau net ir tokios prielaidos nepanaikina galimybės, kad kosminiame pasaulyje civilizacijų gali būti daug, tik mes jų nematome ir negirdime. Tai gali būti argumentas, kad gyvybė ir protas yra dėsningi ir gausūs Visatos evoliucijos rezultatai. ## Laikas, erdvė ir nežinomybė Laikas ir erdvė yra kasdienės, mums suprantamos sąvokos. Erdvę galime aprėpti akimis arba suvokti judėdami joje. Sakome, kad nueiname penkis kilometrus per valandą, važiuojame automobiliu šimto kilometrų per valandą greičiu. Tačiau mintimis persikėlę į kosmosą, laiką ir erdvę turime pradėti rašyti iš didžiosios raidės. Kosminio pasaulio erdvėje atstumus jau matuojame šviesmečiais, o laiką – milijardais metų. Metai mums yra suprantamas kasdienis laikotarpis. Šviesmetis – atstumas, kurį šviesa nukeliauja per metus. O šviesa per vieną sekundę nukeliauja apie 300 tūkstančių kilometrų. Ir tada kyla klausimas: kas yra sekundžių, metų ir milijardų metų mastai? Atsiveria neįprasti, mums svetimi masteliai – begalinės erdvės ir milžiniški laiko tarpai. Tačiau kosmosas nėra svetimas mums ta prasme, kad jo dėsniai gimdė Saulę, Žemę ir mus. Tie patys dėsniai sukūrė tolimas galaktikas, žvaigždes ir galbūt kitas gyvybės bei proto salas. Kosmosas yra ir mūsų, ir jų gimtasis pasaulis, tik mūsų akims jis stulbinantis savo erdvės ir laiko mastais. Mes jau pasiekėme Mėnulį ir ruošiamės Marsui. Kalbame apie ateivius iš tolimų egzoplanetų ir keliame Fermio klausimą – kur jie? Tačiau iki tokių kelionių dar labai toli. Jeigu skristume net 0,1 šviesos greičiu, kelionė iki kai kurių egzoplanetų truktų ne vienerius metus. Keliautojams tektų išgyventi kartų kaitą, švęsti gimtadienių jubiliejus ir net mirčių sukaktis. Hipotetinis kosminis laivas galėtų būti apie dviejų kilometrų ilgio ir apie 600 metrų pločio. Pusė jo būtų skirta įgulai ir keliautojams – jų galėtų būti nuo trijų iki penkių tūkstančių, gyvenantiems visiškai savarankiškomis sąlygomis. Kita laivo dalis būtų skirta varikliams, galbūt naudojantiems greičiausius įmanomus materijos ir antimaterijos anihiliacijos procesus. Mes tokių kelionių dar neplanuojame. Diskutuoti apie jų trukmę ir tikslus šiandien būtų gana beprasmiška. Gal svarbesnis klausimas yra kitas: **kokia būtų tokios misijos, tokios kelionės prasmė?** Deja, logiško atsakymo kol kas neturiu. Tačiau net ir tikimybinių skaičiavimų pesimizmas nesumenkina vieno pagrindinio teiginio: esame pasmerkti nuolatiniam ieškojimui – menkiausių prielaidų, kad kažkur yra tinkamos sąlygos gyvybei atsirasti. Ieškosime mikroorganizmų fosilijų Marse, mikroorganizmų Jupiterio ir Saturno palydovų požeminiuose vandenynuose, organinių junginių egzoplanetų atmosferose, kurie galėtų būti biologinės kilmės, energetinių ar mechaninių procesų požymių, bylojančių apie kitokias gyvybės formas. O radę tokią neįprastą egzoplanetą, radijo teleskopais lauksime iš jos pirmųjų žinių – signalų, simbolių, gal net matematinių ženklų ar transliacijų. Žinoma, lauksime ir NSO pasirodymo, tačiau jau kitaip juos vadindami – galbūt tiesiog neatpažintais skraidančiais objektais. Pagrindinė išvada išlieka nepakitusi: **Esame pasmerkti ieškoti.** ## Nežinomybės labirintai Tačiau atėjo laikas prisiliesti prie Nežinomybės. Šiuos žodžius jau seniai rašau iš didžiosios raidės – iš pagarbos Nežinomybei. Visi mes gyvename žinojimo pasaulyje. Tai, ką gauname iš mamos ir tėčio, mokyklos, knygų, enciklopedijų, suformuoja mūsų žinojimo pasaulį. Ir retas žmogus pajunta, kad už šio siauresnio ar platesnio žinojimo pasaulio plyti beribis Nežinomybės vandenynas. Su juo galime bendrauti, jam galime užduoti klausimus. Atsakymų galime ir nesulaukti. Tačiau galime išgirsti savo klausimų aidą iš Nežinomybės pasaulio. Su tuo aidu galima pragyventi visą gyvenimą, jaučiantis esant turtingesniam. Tačiau kartais tas aidas suteikia galimybę peržengti žinojimo ribą ir netikėtai rasti naujos, keistos matematinės formulės sprendimą, naują filosofinę koncepciją, naujo techninio aparato brėžinius ar net niekieno nematytą gamtos dėsnio formulę, atskleidžiančią neįsivaizduotas mus supančio pasaulio savybes ir galimybes. Ir dar. Tie klausimai Nežinomybei ir iš jos sklindantys aidai suformuoja mintis, kurios prasideda žodžiu: **„Gal...?“** Ir tas „Gal...?“ nėra spėjimas, prognozė ar numatymas. Tai klaidžiojimas Nežinomybės labirintuose – lengvai pirštais prisiliečiant prie vienų ar kitų durų, jų neatidarant, o tik pagalvojant: **„O gal...?“** Ir vėl eini tolyn, o pavargęs grįžti į kasdienybės žinojimo pasaulį, su ausyse vis dar skambančiu: **„O gal...?“** Tačiau sugrįžęs į kasdienybės žinojimo pasaulį gali ištarti ir kasdienišką „gal“. Gal jis visai nemato prasmės radijo bangomis šaukti į kosminį pasaulį: **„Klausykite, čia mes! Mes esame! Ar girdite?“** Kokia prasmė transliuoti, jeigu atsakymo galėtume sulaukti tik po 60 ar 100 metų? Jeigu mano hipotetinės egzocivilizacijos būtų vidutiniškai nutolusios apie 30 šviesmečių, radijo bangoms nueiti ten ir sugrįžti reikėtų apie 60 metų. Kokia tokio bendravimo prasmė? Juolab kad išsiduoti apie savo egzistavimą gali būti pavojinga, jeigu egzistuoja galimos priešiškos ar agresyvios civilizacijos. Apie tai ne kartą yra kalbėjęs ir Stephenas Hawkingas. Gal jausdami milžiniškus šviesmečių atstumus jie nemato prasmės statyti kosminių laivų ir leistis į tokias keliones? Tačiau po visų šių kasdieniškų „gal“ mums lieka teisė manyti, kad Gyvybės ir Proto salų Visatoje gali būti daug, net labai daug. Tai galėtų reikšti, kad Visatos Sąmonės ir Proto potencialios galimybės, hipotetinis SI laukas, yra viena iš Visatos esmės galimybių. O po tokių drąsių minčių vėl norisi sugrįžti į Nežinomybės labirintus ir paklausti: **O gal...?** Gal egzistuoja kiti, mums nežinomi kvantinio spinduliavimo ir ryšio kanalai tarp kosminių civilizacijų, leidžiantys apeiti šviesos greičio ribą? Gal egzistuoja mums visiškai nežinomos kosminio transporto priemonės ar net virtualios teleportacijos galimybės? O gal, peršokusios tam tikrą degradacijos slenkstį, pačios smegenys, jų gyvenimo prasmė ir siekiai tampa mums nebesuprantami? Gal Nežinomybėje slepiasi tai, ko šiandieninis mūsų protas dar nesugeba nei suprasti, nei įsivaizduoti? O gal rytoj, o gal po tūkstančio metų, žmonija atras atsakymą? Tačiau kol kas turime tik klausimus. Ir galbūt būtent klausimai yra svarbiausia. Nes žmogaus pažanga prasideda ne nuo atsakymo, o nuo drąsos paklausti: **„O gal...?“**