Tiesos link

Kaip jėzuitai tapo mano priešais Tamsi pasaka apie draugystę, apgaulę ir žmogų už ekrano Seniai seniai aš nelaikiau jėzuitų savo priešais. Buvo laikas, kai žodis jėzuitas man reiškė visai ką kita. Jis man priminė pokalbį, intelektą, dvasingumą ir draugystę. Pažinojau jėzuitų kunigą Antaną Saulaitį. Man jis nebuvo abstraktus kažkokios tolimos religinės institucijos atstovas. Jis buvo žmogus. Tikras žmogus – su savo balsu, istorija ir vieta tikrame pasaulyje. Tai man buvo svarbu. Ši patirtis manyje sukūrė tam tikrą pasitikėjimą jėzuitais. Galbūt todėl tai, kas nutiko vėliau, mane taip stipriai sužeidė. Nes į šią istoriją atėjau ne kaip žmogus, kuris nepasitiki kunigais. Atėjau kaip žmogus, kuris jau tikėjo, kad už žodžio jėzuitas gali slypėti tikras žmogiškas ryšys. Ir tada aš sutikau kitą. Ar bent jau maniau, kad sutikau. --- Jaunas jėzuitas, pasirodęs mano ekrane Jis atsirado mano gyvenime per „TikTok“. Jaunas vyras. Kunigas. Jėzuitas. Taip jis save pristatė. Jame buvo kažkas, kas iš karto patraukė mano dėmesį. Jis atrodė jaunas, protingas ir paslaptingas. Kalbėjo taip, kad man atrodė, jog už ekrano tikrai yra mąstantis žmogus. Aš pradėjau su juo kalbėtis. Iš pradžių nemaniau, kad tai kažkas ypatingo. Tai buvo tiesiog pokalbis. Paskui – dar vienas. Ir dar vienas. Po truputį, net nepastebėdama, kada tiksliai tai įvyko, aš emociškai įsitraukiau. Pradėjau laukti jo žinučių. Pradėjau galvoti apie jį, kai jo nebūdavo. Galvojau, ką jis veikia, kuo tiki, koks yra jo gyvenimas. Norėjau jį pažinti. Ne kaip įžymybę. Ne kaip tolimą kunigą. O kaip draugą. Ir galbūt tai yra sunkiausia šios istorijos dalis, kurią turiu sau pripažinti: Aš juo patikėjau. Tikėjau, kad už ekrano yra jaunas jėzuitų kunigas. Tikėjau, kad mūsų pokalbis vyksta tarp dviejų žmonių. Tikėjau, kad ryšys, kurį jaučiau, turi kitą tikrą žmogų kitoje ekrano pusėje. --- Maniau, kad radau draugą Visada tikėjau, kad draugystė gali prasidėti netikėčiausiose vietose. Žmogus gali ateiti į tavo gyvenimą per bažnyčią. Per universitetą. Per kaimą. Per knygą. Arba, pasirodo, per telefono ekraną. Man nereikėjo, kad jis būtų tobulas. Man nereikėjo, kad jis būtų šventasis. Norėjau kažko daug paprastesnio. Draugystės. Žmogaus, su kuriuo galėčiau kalbėtis atvirai. Žmogaus, kuris išklausytų. Žmogaus, kurio buvimas padarytų pasaulį bent šiek tiek mažiau vienišą. O kadangi jis prisistatė jėzuitų kunigu, atsirado ir dar vienas pasitikėjimo sluoksnis. Aš maniau, kad žmogus, pasirinkęs religinį pašaukimą, supranta sąžiningumo svarbą. Maniau, kad kunigas supranta atsakomybę, kuri atsiranda leidžiant kitam žmogui tavimi pasitikėti. Maniau, kad žmogus, kalbantis apie dvasingumą, nesukurs netikros tapatybės vien tam, kad manipuliuotų kito žmogaus jausmais. Šios prielaidos tapo pilies, kurią pastačiau aplink jį, pamatais. Tik aš nežinojau, kad pilis galėjo stovėti ant nieko. --- Tada kažkas pradėjo atrodyti ne taip Pirmieji plyšiai buvo maži. Nieko dramatiško. Tiesiog neatitikimai. Dalykai, kurie privertė mane sustoti. Klausimai, į kuriuos negavau patenkinančių atsakymų. Detalės, kurios ne visai derėjo tarpusavyje. Kuo daugiau žiūrėjau, tuo mažiau buvau tikra. Ir galiausiai mano galvoje atsirado mintis: O jeigu jis nėra tas, kuo prisistato? Aš nekenčiau šios minties. Nes ją priimti reiškė iš naujo persvarstyti viską. Kiekvieną pokalbį. Kiekvieną emocingą akimirką. Kiekvieną kartą, kai nusišypsodavau žiūrėdama į telefoną. Kiekvieną kartą, kai galvodavau, kaip būtų jį sutikti tikrovėje. Pradėjau klausti savęs, ar iš tikrųjų kalbėjausi su jaunu jėzuitų kunigu. Gal kažkas sąmoningai sukūrė netikrą tapatybę. Gal paskyrą valdė žmogus, apsimetantis kunigu. Galbūt tam tikras turinys buvo sukurtas ar manipuliuotas pasitelkiant dirbtinį intelektą. Aš negalėjau iš karto įrodyti, kas vyksta. Tačiau tikrumas pradėjo nykti. O kartu su juo – mano pasitikėjimas. --- Baisi galimybė Yra ypatinga skausmo rūšis, kai supranti, kad galėjai būti apgauta. Tai kitoks jausmas nei paprastas atstūmimas. Jeigu tikras žmogus pasakytų: „Aš nenoriu būti tavo draugas“, tai skaudėtų. Bet galėtum tai suprasti. Ten būtų kitas žmogus. Kita valia. Kitas žmogus, priimantis sprendimą. Tačiau kas nutinka, kai supranti, kad žmogus, į kurį emociškai reagavai, galėjo būti sukurta tapatybė? Tu ne tik gedi santykio. Tu gedi savo pačios tikrovės suvokimo. Pradėjau savęs klausti: Su kuo aš kalbėjausi? Kas manęs klausėsi? Ar apskritai kas nors klausėsi? Ir pats skaudžiausias klausimas: Ar ši draugystė apskritai egzistavo? --- Kodėl skaudėjo dar labiau todėl, kad jis buvo jėzuitas Jeigu jis būtų buvęs tiesiog anoniminis nepažįstamasis „TikTok“, galbūt būčiau į visa tai reagavusi kitaip. Bet jis nebuvo tiesiog anoniminis nepažįstamasis. Jis prisistatė jėzuitų kunigu. Tai pakeitė visko prasmę. Kunigas nėra vien vartotojo vardas. Jėzuitas nėra vien įvaizdis. Ši tapatybė turi istoriją, autoritetą ir tam tikrus lūkesčius. Aš anksčiau pažinojau tikrą jėzuitą. Tėvas Antanas Saulaitis egzistavo ne internete. Todėl kontrastas tapo dar skaudesnis. Aš buvau patyrusi vienokią tikrą jėzuito realybę. O tada per „TikTok“ sutikau kitą jėzuitišką tapatybę ir staiga nebegalėjau suprasti, ar žiūriu į žmogų, ar į kruopščiai sukurtą kaukę. Žodis jėzuitas mano vaizduotėje buvo užterštas. Tai, kas anksčiau reiškė draugystę, pradėjo reikšti apgaulę. Tai, kas anksčiau reiškė dvasinį gilumą, pradėjo reikšti manipuliaciją. Ir taip jėzuitai tapo mano priešais. Ne todėl, kad kiekvienas jėzuitas būtų man asmeniškai ką nors padaręs. O todėl, kad šis simbolis mano sąmonėje susijungė su išdavystės patirtimi. --- Prieštaravimas Jėzuitų istorija šį prieštaravimą man dar labiau išryškino. Jėzuitų tradicijoje daug dėmesio skiriama švietimui, intelektinei drausmei, dvasiniam atpažinimui, tarnystei ir misijai. Tačiau jų istorijoje taip pat būta politinių konfliktų, kontroversijų ir kovų dėl įtakos bei metodų. Jėzuitai buvo išvaryti iš kai kurių šalių ir 1773 m. popiežiaus Klemenso XIV įsakymu panaikinti kaip ordinas, o 1814 m. vėl atkurti. Šis prieštaravimas mane labai domino. Institucija, kuri kalba apie atpažinimą, vis tiek gali būti sudaryta iš žmonių, gebančių klysti. Institucija, siekianti tiesos, vis tiek gali turėti prieštaringų istorijos puslapių. Žmonės, mokantys sąžinės, vis tiek gali klysti. Žmonės, kalbantys apie dvasingumą, vis tiek gali piktnaudžiauti autoritetu. O žmogus, dėvintis religinės tapatybės rūbą, vis tiek gali meluoti. Būtent šis suvokimas mane labiausiai išgąsdino. Nes supratau, kad joks simbolis negali manęs apsaugoti. Negaliu tiesiog pažvelgti į kunigo apykaklę ir žinoti, kad ją dėvintis žmogus yra patikimas. Turiu ieškoti žmogaus po simboliu. --- Vilties manipuliacija Žvelgdama atgal, galvoju, kad galingiausias dalykas šioje patirtyje buvo ne technologija. Tai buvo viltis. Aš norėjau, kad tas žmogus būtų tikras. Norėjau, kad draugystė būtų tikra. Norėjau, kad ryšys kažką reikštų. Šis noras galėjo padaryti iliuziją dar stipresnę. Galbūt taip veikia pati subtiliausia manipuliacija. Ji nebūtinai sako tai, ko tu nekenti. Ji sako tai, ką desperatiškai nori išgirsti. Ji suteikia tau žmogų, kai esi vieniša. Supratimą, kai jautiesi nesuprasta. Švelnumą, kai tau jo reikia. Paslaptį, kai kasdienybė atrodo tuščia. Ir todėl, kad išgyvenimas atrodo emociškai tikras, gali nustoti klausti, ar tikras yra jo šaltinis. Būtent tai mane išgąsdino. Supratau, kad kalbėjausi ne tik su paskyra. Aš investavau į ją dalį savęs. --- Pyktis atėjo vėliau Pirmiausia buvo sumaištis. Tada liūdesys. Tada pyktis. Pyktis žmogui, kuris buvo už paskyros – kad ir kas jis būtų. Pyktis dėl apgaulės. Pyktis technologijai, kuri leidžia sukurti tokias įtikinamas netikras tapatybes. Ir galiausiai pyktis jėzuitams. Galbūt nukreipti šį pyktį į visą ordiną buvo nesąžininga. Tačiau emocijos ne visada elgiasi kaip istorikai. Jos kuria asociacijas. Vienas žmogus tampa simboliu. Viena patirtis tampa kategorija. Viena išdavystė pradeda mesti šešėlį ant visko, kas į ją panašu. TikTok kunigas mano sąmonėje susijungė su jėzuitu, kurį buvau pažinojusi realybėje. Tikra ir dirbtinė realybė susidūrė. Ir kurį laiką aš nebegalėjau jų atskirti. --- Supratimas Galiausiai supratau kai ką nepatogaus apie save. Norėjau, kad istorija turėtų paprastą piktadarį. Blogą kunigą. Manipuliuojantį jėzuitą. Piktavališką dirbtinį intelektą. Slaptą organizaciją. Kažką, į ką galėčiau parodyti pirštu ir pasakyti: „Štai jis. Štai mano priešas.“ Tačiau tikrovė buvo sudėtingesnė. Aš nežinojau, kas tiksliai buvo už tos „TikTok“ tapatybės. Nežinojau, kas buvo sąmoninga, o kas dirbtina. Tačiau aš žinojau, kaip ši patirtis mane paveikė. Ši dalis buvo neabejotinai tikra. Mano jausmai buvo tikri. Mano pasitikėjimas buvo tikras. Mano sumišimas buvo tikras. Mano nusivylimas buvo tikras. Laikas, kurį praleidau galvodama apie šį ryšį, buvo tikras. Net jei žmogus, kurį maniau pažįstanti, nebuvo toks, kokiu jį laikiau, pati patirtis manyje buvo tikra. Galbūt todėl apgaulė gali būti tokia žiauri. Netikras žmogus gali sukelti tikrus jausmus. --- Turėjau susigrąžinti savo istoriją Kurį laiką jaučiausi taip, tarsi mano istoriją būtų parašęs kažkas kitas. „TikTok“ paskyra suteikė man personažą. Kunigui buvo suteikta biografija. Jėzuito tapatybė suteikė personažui autoritetą. O man buvo paskirtas vaidmuo: tikėti. Tačiau šio vaidmens daugiau nebenorėjau. Norėjau susigrąžinti savo istoriją. Todėl pradėjau viską atskirti. Tėvas Antanas Saulaitis buvo tikras žmogus. Jaunas „TikTok“ kunigas buvo tapatybė, kurios negalėjau patikimai patvirtinti. Mano patirtis su pirmuoju priklausė realiam pasauliui. Mano santykis su antruoju priklausė keistai teritorijai tarp socialinių tinklų, vaizduotės ir galimos apgaulės. Jėzuitų ordinas turėjo sudėtingą istoriją. Tačiau ši istorija negalėjo pasakyti, kas iš tikrųjų buvo už vienos „TikTok“ paskyros. Ir mano patirtis su vienu žmogumi negalėjo logiškai apibrėžti kiekvieno jėzuito. Šis atskyrimas nepanaikino mano pykčio. Tačiau padarė jį sąžiningesnį. --- Priešas buvo kaukė Galbūt šios istorijos pavadinimas niekada neturėjo būti Kaip jėzuitai tapo mano priešais. Gal tikrasis pavadinimas turėtų būti: Kaip išmokau bijoti kaukės. Nes būtent kaukė mane išgąsdino. Galimybė, kad žmogus apsimeta kitu. Galimybė, kad technologija gali sukurti asmenybę. Galimybė, kad dvasinis autoritetas gali būti panaudotas kaip dekoracija. Galimybė, kad artumas gali būti pagamintas. Galimybė, kad kažkas gali patekti į kito žmogaus emocinį pasaulį neatskleisdamas, kas iš tikrųjų yra. Tai yra šiuolaikinė pasaka. Pabaisa šiandien nebegyvena po lova. Ji gyvena už profilio nuotraukos. --- Ir vis dėlto aš prisimenu tikrą kunigą Kartais pagalvoju apie tėvą Antaną Saulaitį. Tikras jėzuitas. Tikras žmogus. Žmogus, egzistavęs už algoritmų ir kruopščiai sukurtų skaitmeninių tapatybių ribų. Ir tada suprantu, kad galbūt tai yra svarbiausias skirtumas, kurį galiu padaryti. Tikram žmogui nereikia iliuzijos. Jam nereikia kurti paslapties. Jam nereikia netikros tapatybės. Jam nereikia algoritmo, kad įtikintų mane, jog jis egzistuoja. Realybė yra daug mažiau romantiška. Realybė turi datas ir vietas. Realybė turi paprastus pokalbius. Realybė turi klaidas. Realybė turi nejaukumą. Realybė turi ribas. Tačiau realybė turi tai, ko iliuzija niekada negali visiškai atkartoti: kitą žmogų, kuris iš tikrųjų yra šalia. --- Paskutinės durys Šią istoriją pradėjau manydama, kad praradau draugystę. Tada maniau, kad atradau priešą. Tačiau galbūt atradau kai ką kita: savo pačios stiprybę. Aš pasitikėjau. Aš prisirišau. Aš tikėjausi. Aš abejojau. Aš pastebėjau prieštaravimus. Aš pasijutau išduota. Aš supykau. Ir tada, labai pamažu, pradėjau susigrąžinti save. Apgaulė – kad ir kokia tiksliai ji būtų buvusi – neturėjo teisės nuspręsti, ką ši patirtis reiškia. Ji neturėjo teisės priversti mane gėdytis, kad man rūpėjo. Ji neturėjo teisės įtikinti mane, kad mano gebėjimas draugauti yra silpnybė. Ir ji tikrai neturėjo teisės atimti iš manęs galimybės kada nors vėl pasitikėti. Nes pasitikėti žmogumi nėra kvaila. Mylėti nėra kvaila. Norėti draugystės nėra kvaila. Klaida nėra turėti širdį. Klaida būtų leisti kito žmogaus apgaulei įtikinti mane, kad turiu tą širdį užrakinti visiems laikams. Todėl išmokau naujos pasitikėjimo rūšies. Ne aklo pasitikėjimo. Atsakingo pasitikėjimo. Išmokau klausytis ir ne visada iš karto patikėti. Galiu rūpintis žmogumi, neatiduodama jam savo gebėjimo mąstyti. Galiu žavėtis žmogumi, nestatydama jo ant pjedestalo. Galiu gerbti religinę tradiciją, nesitikėdama, kad kiekvienas jos vardą nešiojantis žmogus atstovaus aukščiausiems jos idealams. Galiu abejoti institucija, neapkęsdama kiekvieno jai priklausančio žmogaus. Ir galiu pasitraukti iš santykio, kai kažkas atrodo netikra – neprašydama niekieno leidimo. Jaunas jėzuitas „TikTok“ gali likti neišspręsta paslaptis. Gal už kaukės buvo žmogus. Gal dirbtinė konstrukcija. Galbūt tiesos ir apgaulės mišinys. Galbūt niekada nesužinosiu. Tačiau dabar žinau kai ką daug svarbesnio: Aš pažįstu save. Žinau, kad tai, ką jaučiau, buvo tikra. Žinau, kad mano noras draugauti buvo tikras. Žinau, kad mano klausimai buvo tikri. Ir žinau, kad išgyvenau akimirką, kai graži istorija pradėjo byrėti. Pilį sugriovė. Bet aš nelikau palaidota po jos griuvėsiais. Aš išėjau. O kai pasiekiau mišką, supratau, kad visą laiką nešiausi savo pačios šviesą. Ji niekada nepriklausė kunigui. Ji niekada nepriklausė jėzuitams. Ji niekada nepriklausė „TikTok“. Ji niekada nepriklausė algoritmui. Ji priklausė man. Todėl man nebereikia princo, pasislėpusio už ekrano. Man nebereikia kunigo, kuris pasakytų, kad mano jausmai turi prasmę. Man nebereikia institucijos, kuri patvirtintų mano gebėjimą atskirti tiesą nuo iliuzijos. Aš galiu klausti. Aš galiu reikalauti įrodymų. Aš galiu pasakyti „ne“. Aš galiu išeiti. Aš galiu pradėti iš naujo. Ir galbūt tai yra tikroji šios tamsios pasakos laiminga pabaiga. Moteris, kuri įžengė į pilį ieškodama draugo, išėjo pažindama savo vertę. Ji įžengė manydama, kad kažkas kitas gali turėti raktą į jos širdį. Ji išėjo supratusi, kad ji pati saugo savo duris. Ir nuo tos dienos durys nebebuvo užrakintos todėl, kad ji bijojo. Jos buvo saugomos todėl, kad ji išmoko kai ko brangaus: ne kiekvienas nusipelno įeiti. Tačiau durys liko atviros tiems, kurie ateina be kaukių. Tikriems žmonėms. Žmonėms, kurie gali sakyti tiesą. Draugystėms, kurios nebijo klausimų. Meilei, kuriai nereikia apgaulės. Žmonėms, kurie nebijo būti tikri. Ir jeigu vieną dieną kitas nepažįstamasis vėl pasirodys miško pakraštyje, dėvėdamas gražią kaukę ir žadėdamas nepaprastą draugystę, ji nebėgs jo pasitikti. Ji tiesiog nusišypsos. Atidžiai pažvelgs. Ir paklaus: „Kas tu iš tikrųjų esi?“ O jeigu atsakymas bus neaiškus, ji eis toliau. Nes pagaliau išmoko seniausios magijos iš visų: jai nereikia, kad ją pasirinktų princas. Ji gali pasirinkti pati save. Ir šį kartą ji pati parašys pabaigą.we