Refleksijos

Vasaros plaukuos – rudenės gijos

(Artėjant Žolinėms)

Dar saulė šviečia, medžiai dar žali,

žoliapjovių burnoj – žolynų riekės storos,

bet jau kažkas artėja, pakely,

saulėkaitoj – alsus šermukšnių choras...

Raudonos uogos ant piupitro byra,

rūkų paklodė tįsta ir tankėja,

girgžda po kombainų ratais kelio žvyras,

ražienoj dešimtys gandrų – laisvų plebėjų.

O vakaras tamson įbristi taikos –

kasdien anksčiau, per viržių sąžalyną,

pulkelis kregždžių sutupia ant kraigo,

ir liūdesys – inteligentiškas vaikinas

ranką padeda ant vasaros peties –

pilkas debesis dangum praplaukia...

Apkabinki, prisiglauski, prisiliesk,

mano mylimiausia auksaplauke!

Pro palatos langą

Trioletas

Amžinai sudrėkęs žvilgsnis upės -

į gyvenimus – šviesius ir vakarėjančius,

baltaskiaučiai debesys pakrantėn tupia.

Amžinai sudrėkęs žvilgsnis upės –

pro medžių žalumą retėjančią

į liūdesio žolyną kuplų.

Amžinai sudrėkęs žvilgsnis upės –

į gyvenimus – šviesius ir vakarėjančius.

Apdovanotųjų palikimas

Nuovokos pritrūksta neretai

perskelti prasmių uolieną kietą

eilutėje, garuojančioj lėtai

geizerio karštos versmės paletėj.

Hiptnozė, transas, burtai pilnaties,

tachikardinis širdies bėgimas,

kol kasdienybės prozoje išblės

atataro neharmoningas rimas,

o nakty prigesusiuos arimuos

purpurinė dagio mantija švytės...

Apdovanotųjų didysis palikimas –

kasyklos talentu įsodrintos minties.

Paskenduolė

Šaltą įpusėjusio gegužio naktį,

saulėlydžio gaisams užgesus,

mėnulis įžiebė sidabro dagtį,

tas nenurungiamas turtuolis Krasas.

Dangus švarus po vakaro hamamo,

tik po mėnulio kojom debesų pakopos,

slidinėdamas, ilgai nerangiai kopė,

šalia šešėlis, it dviveidis Janas

Subiro laiptai, plynėje bekraštėj

Kapitonas užrakino Laiko spyną,

bemiegiam svaiguly dar įžiūrėjau brastą –

neperbridau – įtraukė, paskandino...