Pradžia / Be problemų
 

Nykstanti Lietuvos kaimų etnografija

Onutė Gaidamavičiūtė
2023 m. Gruodžio 03 d., 21:59
Skaityta: 65 k.
Sunaikintas ežeras. Onutės Gaidamavičiūtės fotografija
Sunaikintas ežeras. Onutės Gaidamavičiūtės fotografija

Šiame esė pobūdžio straipsnyje bus kalbama apie etnografinį flaneurą arba išnykstančią Lietuvos kaimų etnografiją. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais mes itin akivaizdžiai susiduriame su kaimų etnografijos nykimu. Tai prasideda nuo kaimo gyventojų mirčių kartu su atminties nykimu, kartu su jų unikalaus kasdienio gyvenimo būdo artefaktų, su unikalių namų, namų interjero ir eksterjero artefaktų išnykimu. Nieko nėra liūdniau, kai namuose nebematyti šviesos, tik uždaryti langai ir durys, kuriose anksčiau buvo galima pastebėti šiek tiek gyvybės.

Svarbūs tyrinėjimui ir nykstantys garsai... Kaimuose nyksta ir garsai, nebesigirdi jau daugelio garsų...

Niekas jų nebeprikels... būtent daugelyje sodybų gaidžių giedojimo rytais... kaip ir girgždančios šulinio svirties... kaip ir gandrų džiugaus kleketavimo... kaip ir guvaus šelmeninių kregždžių klegesio... Šiuos natūralius garsus vis dažniau užgožia automobilių, traktorių, buldozerių burzgimas.

Deja, kaimuose nyksta žmonės, nyksta ir paukščiai...

Lauko tyrimo atlikimas

Rūpėjo ištirti Lietuvos kaimų etnografinį kraštovaizdį arba išnykstančią etnografiją, iš esmės mano gimtajame Pakrovų kaime, Prienų rajone, Lietuvoje. Čia tebėra išlikę 25 namai, kuriuose gyvena 19 gyventojų.

Tyrimo metodai grindžiami lauko tyrimais arba etnografinio keliautojo užrašais. Kiek žinome, Flaneur (iš pranc.) yra žmogus / asmuo, kuris stebi visuomenę. Etnografai vis dažniau pasitelkia flaneur, kad parodytų, kaip etnografinė ir mobilioji praktika apsunkina mūsų požiūrį į valdžią, santykius mieste, bet dažnai jis naudojamas kaimų kultūrai tirti. Taip pat tyrime pasitelkiu dialogus su vietiniais gyventojais.

Deja, atmintis nyksta arba yra naikinama, tai, kas buvo šventa, yra desakralizuojama.

Pasak Mircea Eliade’ės „Šventybės ir profaniškumo“: „Daryk, ką nori, jis [piktžodžiautojas] yra paveldėtojas. Jis negali visiškai panaikinti savo praeities, nes pats yra savo praeities padarinys. Jis formuoja save neigdamas ir atsisakydamas, tačiau jį ir toliau persekioja tikrovė, kurios jis atsisakė ir kurią neigė. Norėdamas įgyti savo pasaulį, jis desakralizavo pasaulį, kuriame gyveno jo protėviai, tačiau tam jis buvo priverstas perimti ankstesnį elgesio tipą, ir tas elgesys vis dar yra emociškai vienokia ar kitokia forma jame, pasirengęs būti reaktualizuotas jo giliausioje esybėje.“[1]

Tyrime pasitelksiu ne tik etnografinio flaneuro sąvoką, bet ir prancūzų istoriko Pierre'o Norra Les Lieux de Memoire (Atminties vietos) tyrimus. Jis teigė: „Atmintis nuolat skamba mūsų lūpose, nes jos nebėra“.

Šiuo atveju tyrinėtojos žvilgsnis, pastangos išsaugoti nykstantį etnografinį kaimų paveldą įamžinti bent žodžiais nykstančias sodybas, sodus, kraštovaizdį, kuriuos naikina buldozeriai ir ekskavatoriai, kai ūkininkų grobuoniškumas daro akivaizdžią žalą. Galbūt galėtų padėti žvilgsnis iš paukščio skrydžio / perspektyvos.

Apskritai flaneuring’as tai tyrinėjimas vaikštant po savo kaimo laukus, pievas, miškus, aplankant sodybas, namus.

Sacrum ir profanum.

Kalbėdama apie kaimų etnografijos nykimą, turiu pasitelkti Mircea Eliade’ės terminus – Sacrum ir profanum, sakralinės ir profaninės erdvės sąvokas.

Tad svarbi saugojimo, konservavimo pastanga, panašiai veikia ir muziejai. Mano bandymai išsaugoti sakralią natūralios gamtos erdvę, kai sodybos yra gamtos ciklo dalis. Nors profanum sferos atstovai (ūkininkai, medžiotojai, brakonieriai žudikai) yra gamtos naikintojai.

Sodybos mikrovista

Kokia sodybos mikrovisatos vizija, kaip ji gali būti apibrėžiama? Tai tarsi kylanti vertikalė, Axis mundi: nuo žemės, žolės, namų išvaizdos, tada medžių, kurie supa namus su paukščiais, kurie yra tarpininkai tarp žemės ir dangaus. Manau, kad medžiai yra etninių kaimų kosminio universumo dalis.

Kalbant apie paukščius tradicinėje sodyboje, dera pažymėti, kad gandras, gandralizdis harmoningos sodybos ir harmoningo pasaulėvaizdžio, vadinamojo pasaulio centro, axis mundis dalis.

Tad pasaulio, kosmoso modelis yra tridalis: „Tradiciškai visa tai sudarė trys lygmenys – žemiau esanti žemė, viduryje esantis mėnulis ir aukščiau esančios žvaigždės bei saulė. Žemutinis yra kietas, vidurinis – skystas, o aukštutinis – ugninis. Paprastai buvo manoma, kad vidurys, Mėnulis, jungia abu kraštutinumus, yra jungiamoji grandis. Beveik visose mitologijose Mėnulio sfera buvo priskiriama beveik išimtinai moteriškajai giminei“[2].

Pasak A. Uždavinio monografijos Simbolių ir vaizdų interpretacijos problema senovės civilizacijose, apie erdvę ir laiką kalbėdami kaip apie kokybines, o ne kiekybines kategorijas, modernizmo kritikai remiasi tradicine ontologija, iškeliančia nevienalyčių būties lygmenų gretas, kurias vainikuoja Gėriui [...] tapatus antbūtiškas pradmuo[3].

Kai nyksta prarasta žmogaus ir gamtos / kosmoso harmonija, nyksta ne tik medžiai, bet ir sodybos... 

Medžiai yra kosminės etnosodybos visatos dalis, kartu su paukščiais kartais tik išlikę medžiai žymi sodybą. Liūdniausia, kai sodybos vieta sulyginama su žeme... Deja, dažnu atveju godūs ūkininkai (kartais juos norisi vadinti žemgrobiais) ir jų traktoriai, ekskavatoriai yra atsakingi už šį pragarą.

Taip pat be galo liūdna, kai šiomis dienomis visos Lietuvos mastu yra beatodairiškai kertami medžiai, valdžia prisidenga neva sanitariniais kirtimais... ir taip Lietuvos miškai plukdomi Baltijos jūra link Suomijos (gal ir Švedijos) krantų...

Beje, Gastonas Bachelardas „Erdvės poetikoje“, minėdamas Rilkę, rašė: „Šie medžiai didingi, bet dar didingesnė yra didinga ir judanti erdvė tarp jų, tarsi kartu su jų augimu didėtų ir ji [...] Paguodžiame save, atgaivindami prisiminimus apie apsaugą. Kažkas uždara turi išsaugoti mūsų prisiminimus, tačiau palikti jiems pirminę vertę kaip vaizdams. Prisiminimai apie išorinį pasaulį niekada neturės tokio pat tono kaip namų prisiminimai, o prisimindami tai, mes papildome savo svajonių atsargas; mes niekada nesame tikri istorikai, bet visada esame artimi poetai, ir mūsų emocijos galbūt yra ne kas kita, kaip prarastos poezijos išraiška.“[4]

Nykstantys namai ir kaimai

Gimtojo Pakrovų kaimo, esančio Dzūkijoe, Prienų rajone, laukais, miškais ir pievomis vaikščioju jau 43 metus... Deja, kaimas po truputį nyksta... per 60 metų iš 30 sodybų penkios buvo sunaikintos, dvi visiškai nušluotos nuo žemės paviršiaus, suartos. Per pastaruosius 70 metų 17 kaimų ar gyvenviečių mano –Stakliškių – parapija.

Dera įvardyti išnykusių kaimų Stakliškių parapijoje / seniūnijoje, kuriai ir priklauso Pakrovai, pavadinimus: Briediškės – Butrimiškės – Gerviškės – Gineikonys – Giraitės – Guostelė – Juozapava – Kalnai – Laibutiškės – Paulinava – Salomenka – Stakliškės II – Tervydai – Ustronė – Šlynės – Žiupa.

Mano tyrimas

Mano mama, a. a. Ona Augustavičiūtė-Gaidamavičienė buvo labai nusiminusi, sakydama man prieš 25–30 metų[5], kad ji jau senokai Pakrovų kaime nebegirdi lietuvių liaudies dainų. Man pasisekė, kad vis dar prisimenu savo močiutę Oną, kuri rytais dainuodavo kurdama ugnį ir gamindama maistą. Džiugu, kad kai kurios mano močiutės dainos buvo užrašytos ir išsaugotos[6].

Kiti tyrimai

Mano kaimynė Onutė, kuriai daugiau nei 80 metų ir kuri visą gyvenimą gyvena Pakrovų kaime, su liūdesiu liudija, kad ji yra tikrai nusiminusi, kad ūkininkai prieš 8 metus nusausino nuostabų ežerą laukuose. Ežeras buvo tikras prieglobstis retiems paukščiams, taip pat įvairioms žuvims.

Išnykusio ežero istorija

Prieš aštuonerius metus turtingas ir godus ūkininkas „pražudė“ šalia O. G. gimtų namų esantį ežerą – privertė jį išnykti... Vietos ūkininkas norėjo apdirbti daugiau žemės, gauti kuo didesnį pelną, bet, matyt, šioje vietovėje nieko gero ir neauga. Ir ta vieta vis dar šlapia.

Pastaraisiais metais ūkininkas S. Š. mėgino ežero vietoje auginti kukurūzus, tiesa, jie augo, bet vis tiek tos vietos yra šlapios, vietomis net šaltiniai ir versmės atsiveria.

Tad šiame ežere prieglobstį rasdavo daugybė paukščių, ypač retų: didieji baltieji ir pilkieji garniai, gervės, tikučiai, brastiniai tilvikai...

Jau daug metų po ežero nusausinimo lyg neramios protėvių vėlės praskrenda vienas kitas didysis baltasis garnys, tai pir nerasdamas sau vietos – nei maistui, nei poilsiui.

Vietoje pabaigos

Nesvarbu, kokiu mastu kaimų etnografija nyksta, per pastaruosius tris dešimtmečius kai kurie žmonės sugrįžta į kaimus, į savo tėvų ar senelių namus, bandydami juos atkurti, suremontuoti, arba tiesiog kaip nauji gyventojai.

Kai kurie tautodailininkai ar tiesiog mėgėjai bando atgaivinti senąsias puošybos tradicijas, ypač senų (ar naujų) baldų, pavyzdžiui, kraičio skrynių, puošybą. Kai kurie iš jų dažo tik langus, tiksliau – langines.

 

Norėtųsi turėti daugiau optimistiškumo kalbant apie Lietuvos etnografinius kaimus, tačiau faktas yra tas, kad jie nyksta kartu su unikalaus kasdienio gyvenimo būdo artefaktais, nyksta ir unikalūs senoviniai namai, namų interjero ir eksterjero artefaktai.

Mircea Eliade’ės žodžiais, „Gyvybės negalima perdirbti, ją galima atkurti tik simboliškai kartojant kosmogoniją“. 

 

[1] Mircea Eliade. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius: Mintis, 1997.

[2] Algis Uždavinys...

[3] P. 60.

[4] Gaston Bachelard. Svajonių džiaugsmas. Vilnius: Vaga,

[5] Apie 1995–1997 metus.

Komentarai
  • Algirdas
    2023 m. Gruodžio 05 d., 09:11
    puiki foto-dangaus akis žemėje...
  • Algirdas
    2023 m. Gruodžio 05 d., 08:50
    Taip...labai aktualu...realybė tokia, su savo skausmais ir peripetijomis.