Pradžia / Be problemų
 

Zarasai. Iš lietuviškų utopijų

Justas Jasėnas
2023 m. Gegužės 20 d., 09:01
Skaityta: 64 k.
Nr. 35. Iš Justo Jasėno asmeninio albumo
Nr. 35. Iš Justo Jasėno asmeninio albumo

Mūsų dievai iš žemės, iš akmens gale lauko, iš pakaušio kalvoj, iš gelmės jie išbrido, medžio viršūnėje į mus paukščio pragydo balsu. Žmogus su žeme, dievai su krauju ir per kraują užima sielą, kitaip nė nebuvo, kaži ar bebus. Kur tu dėsies, priprasi, priprasi.

Kartu jie čionai niekad nebuvo, skyrium jie buvo tikrai. Romualdas Granauskas ant kelių pasideda „Jaučio aukojimą“, galvoja, tik nieko nesako. Kaip kuršiams susitikti su sėliais, kaip pabūti kartu žodį ištariant, einant lauku ar alsuojant miške, gal liečiant protėvių įrankius, aštrūs, švelniausi. Jiems – marios, audros ir vėjai, mums vargana akmeningoji žemė, pelkių akivarai ir tik mums žinomos kūlgrindos. Mūsų tatai. Šitiek amžių būnam paunksmėje ąžuolo (pasakyk, kur tų metų gausybės prapuolė), o jam šimtas metų tarytumei lašas. Iš ten gintarinės akys žuvies, o iš čia – šį rytą rasoti šv. Petro rakteliai. Mums pempės pavasarį atnešė, mes jiems atsiliepsim gervių girgsėjimu. Poetas jau sykį pasakė: „Dėl dievų tikrai nesipykstam/ Pakanka to dangaus pažado/ Nesutariam tik/ Kiek kam ko/ Šitoj žemėj priklauso.“

Marcelijus Martinaitis iš Paserbenčio Žemaičių plentu per visą Lietuvą eina. Eina traktu, gimtąjį namą ant kupros tempias į Vilnių. Tai pralenkia, tai atsilieka Kukutis, nesuprasi, ar jam taip gerai. Čia tik verkia, žiūrėk, jau kilnojas iš juoko jojo krūtinė. Užsuks į Avilius, kažin, ar ne sunkiai darbštuolės žiemą pakėlė. Lukštuose prisirinks lukštų, kevalų ir žolės stagarų, margins mažą pasaulį, sukinės po akim, skutinės, dailaus savo rašto nuo savęs pridės. Ridens Margučiuose margučius, žmonės stebėsis, tai buvo Velykos Velykiuose. O paskui... „O jei kartais... Juk žinai, kaip būna – / Tu užklok mane keliu.“

Sigitas Geda su Dante kartu tyrina žvilgsnį skaistykloje, rojuje žavisi, kankinasi pragaruose. Vertimuose užbaigia vertimą, sakinį, žodį užrašo, padeda tašką. Tik vis neramu, ar tiksliai pasakyta, ar taip suprasti pajėgs, ar įskaitys, kas supinta kalbų ir sugulę giesmėj. Kai kantrybės netenka visai, tik tuomet nedrąsiai paprašo: „Nusivežk mane į Zarasus/ Ir parodyk savo ežerus.“ Bene pranyks abejonė.

1977 metai. Jonas Mekas su giminėmis prie Stelmužės ąžuolo. Žvilgsnis viršūnėn, tas žvilgsnis į aukštybes iškeltas. Dukrelė Oona ant rankų, maža ir linksma, tėvo kaklą saulės plaukais apsivijusi. Taip ir išliks. 1965 m. Antanas Sutkus Salako slenkančius smėlynus ariantį sėlį aptiko. Akimirksnis, vos pamatyti suspėjo. Ramus ir taikingas žmogus savo žemėje. Pypkelę suspaudęs turi, ranka ant arklo. Trumpai stabtelės, lyg atsikvėps, žvilgters – štai ruduo rūkų prisigėręs. Tols tols, ir nutols, ir nutolęs prapuls, niekad jau jo nesutiksim. Žmogaus, tik žmogaus šitas fatum – skaudus ir baigtinis, dužlus ir brangiausias žalias stikliukas žaidžiančio vaiko delne. Tyrinės akylai, abejos ir įtars, netikės, kad ištirpo prasmė, o gal jos nė nebuvo, o ar reikia kad būtų. Gal visa tiesiog. Pabūti. Ar tai iš tikrųjų ir buvo tai, ar daugiau, ką slaptingais pajautimais esant įtarti galėjom. Kraštelis. Vakaro žaros siaurėja siaurėja ir slysta, nepamatėm, iš akių pasitraukė. Žiūrėti, įsižiūrėti, ir mirt neramiai neramiai.

Komentarai