Pradžia / Radikaliai
 

Žmogus, sukūręs krautroką: "Svarbiausia - NEBŪTI valdomam nematomų taisyklių"

Vokiečių krautroko pionieriai „Faust“ (vok. „Kumštis“; galima literatūrinė dviprasmybė), grojantys keturis dešimtmečius, vadinami paslaptinga ir naujoviška šiuolaikinės muzikos grupe. Ji įkvėpė daug muzikantų, tačiau ant laurų neužmigo: jos nariai ir toliau eksperimentuoja. „Faust“ – bene pirmoji grupė, pačią įrašų studiją naudojusi kaip instrumentą.

Mindaugas Peleckis
2012 m. Birželio 09 d., 19:54
Skaityta: 503 k.
Pirmojo albumo "Faust" (1971) viršelis. Discogs.com nuotr.
Pirmojo albumo "Faust" (1971) viršelis. Discogs.com nuotr.

Muzikantas ir žurnalistas Julianas Cope’as knygoje „Krautrocksampler“ grupę „Faust“ apibūdina kaip paslaptingiausią, „gudriausią“ krautroko legendą. 1970–1971 metais, kai kūrėsi „Faust“, niekas nežinojo muzikantų vardų. Kaip ir San Francisko eksperimentininkų komanda „The Residents“, grupė buvo apipinta mitais. Grupės sukūrimo tikslą taikliai apibūdino jos prodiuseris Uwe Nettelbeckas (Hans-Uwe Bessert-Nettelbeck, 1940–2007): „Norėjome nekopijuoti jokios anglosaksų roko grupės. Pavyko...“

Pirmoji „Faust“, kilusios iš 1969 m. grojusios grupės „Campylognatus Citelli“ (taip vadinosi skraidantis dinozauras, kurio kaulų buvo rasta pietų Vokietijoje), sudėtis: Werneris „Zappi“ Diermaieris (būgnai), Hansas Joachimas Irmleris (klavišiniai), Jeanas Hervé Péron (gitara, vokalas), Rudolfas Sosna (klavišiniai, vokalas), Güntheris Wüsthoffas (sintezatorius, saksofonas), Arnulfas Meiferta (perkusija).

Sekstetas pradėjo ne itin sėkmingai finansine prasme: pirmasis albumas „Faust“ (1971) buvo sutiktas šaltai, nupirkta vos tūkstantis plokštelių. Tačiau netrukus roko vertintojai suprato, kokia gera yra „Faust“ muzika. Ilgokas (8–9 bei 16 su puse minučių) kompozicijas iš pirmojo albumo „Why Don’t You Eat Carrots?“, „Meadow Meal“ ir „Miss Fortune“ vėliau kritikai pavadino itin kokybiškomis. Jose girdėti zapiška ironija, naujas požiūris į roko muziką.

1972 m. išleidžiamas šiek tiek labiau komercinis albumas „Faust So Far“ (įsimintina kompozicija – „Rainy Day for Sunshine Girl“). 1973 m. pasaulį išvydo albumas „The Faust Tapes“ (jis įrašinėtas 1971–1973 m.). Paradoksalu: „Virgin Records“ Didžiojoje Britanijoje albumą nusprendė parduoti už singlo kainą (48 pensus!), ir britai užkibo ant šio kabliuko: išpirkta 100 000 plokštelių (neįtikėtina sėkmė!), tačiau albumas nepateko į topus dėl banalios priežasties: jis buvo per pigus! „The Faust Tapes“ – dainų segmentai, supinti iš gabalėlių ir paskleisti abiejose plokštelės pusėse (panašiai kaip 1972 m. albume „Thick as a Brick“ darė „Jethro Tull“). Kai kas šį eksperimentinį albumą vadina „Faust“ geriausiuoju. 1974 m. pasirodė krautroko legenda tapusios grupės albumas „Faust IV“, tapęs paskutine jos plokštele iki atsikūrimo. Pirmasis albumo kūrinys „Krautrock“ tarsi apibendrino visą stilių. Vienoje albumo kompozicijų yra juokingas švediškai kalbančios moters intarpas, kuriame aiškinama, kad „seksualiausi žmonės yra tie, kurie turi mažiausiai kūno plaukų.“

Klasikinių „Faust“ era baigėsi. 1975-aisiais grupė iširo, kai „Virgin“ atsisakė leisti jų penktąjį albumą (vėliau kai kurios jo kompozicijos sudėtos į albumą „Munich and Elsewhere“). „Faust“ perleido albumus, šįsyk eksperimentuodami su jų apipavidalinimu: pvz., „The Faust Tapes“ viršelyje buvo panaudotas oparto klasikės londonietės Bridget Louise Riley darbas, o „Faust IV“ viršelis – vien tuščios natų linijos.

Grupei iširus, apie jos narius buvo žinoma mažai. „Faust“ atsikūrė 1990 m.: grupę sudarė H. J. Irmleris, W. Diermaieris ir J. H. Péronas. 1994-aisiais „Faust“ pirmąsyk aplankė JAV, atsikūrusi grupė toliau eksperimentavo. Išleisti albumai „Rien“ (1995), „You Know FaUSt“ (1996), „Faust Wakes Nosferatu“ (1997), „71 minutes“ (1998), „Ravvivando“ (1999; vienas labiausiai pavykusių albumų), „Derbe Respect, Alder“ (2004; bendradarbiaujant su amerikiečių hiphopo atlikėju Däleku), „Outside the Dream Syndicate Alive“ (2005; tai 1995 m. įrašas su legendiniu Tony Conradu), „Authentic Life“ (2005) ir kiti.

2007 m. „Faust“ išleido albumą „Disconnected“, kurį įrašyti padėjo "Nurse With Wound" siela Stevenas Stapletonas. Grupė „Faust“ skilo į dvi grupes, kurių egzistencijos pokyčius paženklino „Faust“ įkūrėjo ir prodiuserio U. Nettelbecko mirtis 2007 m. sausio 17-ąją.

2008 m. pasirodė „Faust“ albumas „Paper Factory: Schlachtfest Session 1“, o 2009 m. – „C’est com…com…compliqué“, įrašytas su prancūzų postroko grupės „Ulan Bator“ nariu Amaury Cambuzatu. 2010 m. išleistas dvigubas albumas "Faust is Last", 2011 m. - kol kas naujausias "Faust" albumas "Something Dirty", skambesiu primenantis tai, kas grota prieš 40 metų, tuo pačiu parodęs, kad grupę savo energijos neprarado.

Muzikologas Piero Scaruffi „Faust“ muzikinę kalbą, sudarytą iš „post-branduolinės psichodelikos ir psycho-ambient pakraipos musique concrète“, pavadino „viena galingiausių, dramatiškiausių ir ekscentriškiausių šiuolaikinės muzikos kalbų“.

Pokalbis su Hansu Joachimu Irmleriu

H. J. Irmleris internete randamas adresais: www.faust-studio.com, www.discogs.com/artist/Hans+Joachim+Irmler, www.klangbad.de. Jis išleido penkis solinius albumus „Lifelike“ (2003) ir „Taste Tribes“ (2008), "No Apologies" (2009), "Spielwiese 3" (2011), "Illumination" (2011) ir toliau eksperimentuoja.

Hans Joachim Irmler - žmogus, sukūręs krautroką. faust-news.blogspot.com nuotr.

Kaip dabar gyvuoja „Faust“ grupė? Kaip Jums pavyksta išlaikyti tokį gyvybingumą keturis dešimtmečius?

Esu laimingas, kad mes, o ypač aš, esame gyvi ir kūrybingi, o tai – didelė dovana. Puiku matyti, kaip keičiasi muzikos žanrai. O grįžti pavyksta dažniausiai kitaip nei įsivaizdavome.

Dabar „Faust“ išsiskyrė į dvi dalis: „senąją“, gyvuojančią nuo 1990-ųjų, kurioje groju aš, didysis Stevenas Wray Lobdellas iš JAV, Larsas Paukstatas, Michaelas Stollas (bosinė gitara) ir gana naujas mūsų narys –­­ būgnininkas Janas Fride Wolbrandtas iš vokiečių grupės „Kraan“. Prancūziškieji „Faust“ – mano buvę kolegos, su kuriais grojome anksčiau: J. H. Péron, W. Diermaieris ir kai kurie besikeičiantys muzikantai. Galbūt šis išsiskyrimas buvo nuspėjamas, nes netroškau vėl groti tai, ką jau grojome, ypač „Faust“ muziką. Todėl esu laimingas, galėdamas groti su grupės kolegomis, jie tokie fantastiški. Pernai liepą grupė „Radiohead“ mūsų paprašė pagroti festivalyje „Daydream“ Barselonoje. Dabar per metus gyvai grojame po keturis penkis kartus.

Koks bendradarbiavimas Jums įdomiausias?

Deja, yra tiek daug įdomių žmonių, kuriančių muziką, todėl apgailestauju, kad negaliu leisti sau bendradarbiauti su visais. Pastaruoju metu grojau kartu su F. M. Einheitu („Einstürzende Neubauten“, KMFDM, „Goethes Erben“, „Stein“, „Gry“ muzikantas, – M. P.), greitai pasirodys bendras albumas. Grojau su Alfredu 23 Harthu (vokiečių multimedia menininkas, mistikas, grupės „Vladimir Estragon“ narys, – M. P.), Günteriu Mülleriu (šveicarų garso ir vaizdo menininkas, perkusininkas, – M. P.). Albumas, kurį įrašėme, vadinosi „Taste Tribes“, taip vadinome ir savo kolektyvą. Keliuose koncertuose ir keliose plokštelėse turėjau garbės groti su savo muzikos broliu Luigi Archetti (krautroko grupės „Guru Guru“ įkūrėjas, – M. P.), nuostabiu perkusininku Christianu Wolfarthu (grupė „Mersault“, – M. P.), puikiu moderniojo džiazo muzikantu iš Šveicarijos Lucasu Niggli. Man patinka groti grupėje, kurią vadiname „Paperfactory“, nes viskas prasidėjo buvusiame popieriaus fabrike, kur įkurta „Faust“ studija. Mes – tai Clive’as Bellas, Silvia Hallet, Mike’as Svoboda, Mike’as Adcockas, Franzas Hautzingeris, Rebecca Harris. Bendradarbiavome su Johnu Tchicai, Romanu Bunka, Pierre’u Favre’u. Teko susitikti su neįtikėtinu Däleku iš Bruklino... Niekada nepamiršiu fantastiškojo Z’EV (vienas šiuolaikinės eksperimentinės muzikos pradininkų, – M. P.). Su daugeliu šių žmonių susitikau ar pakviečiau juos į projektus, kai man reikėdavo perkusininko ar elektroninės muzikos atstovo. Pamažu viskas keičiasi, tampame atviresni, tačiau iš pradžių ieškojau tik būgnininkų ar perkusininkų, – taip radau Z’EV.

Ką manote apie savo „kūdikį“ – krautroką? Kaip jis pasikeitė? Kaip vertinate šiuolaikines krautroko grupes?

Hm... Nors krautroką sukūriau pats, norisi pasakyti, kad dažnai man jis asocijuojasi su negerais dalykais. Laikai, kaip ir žodžio prasmė, keičiasi. Dabar krautroko pavadinimą okupavo seni mūsų „priešai“ – kompanijos „milžinės“. Jos naudoja albume „Faust IV“ sukurtą terminą „krautrock“ iškreiptu būdu, ir dabar eilinės, negabios vokiečių grupės, vadinančios save „krautrokeriais“, bando imituoti anglišką ir amerikietišką bliuzą. Tačiau su džiaugsmu reikia pripažinti – idėjos percepcija pavyko.

Kokia krautroko esmė, filosofija?

Nelengva paaiškinti. Tai laimė kurti muziką ir tuo pačiu šiek tiek išmanyti muzikos istoriją. Man svarbiausia buvo NEBŪTI valdomam nematomų taisyklių, kuriomis reikėtų sekti kaip muzikiniu idealu, kaip grojant tradicinį bliuzą. Keturi akordai kiekvienam muzikantui, kad šis sukeltų revoliuciją... Tokią revoliuciją, kurios daugelis mūsų, muzikantų, negalėjome ar net nenorėjome. Spėlioju, kodėl? Juk lengviau ir patraukliau būti vienu iš šių vergų. Nesuprantu to.

Man įtaką padarė Johannas Sebastianas Bachas, todėl pradėjau groti bažnytiniais vargonais. Ten, iš kur esu, šalia Alpių, didelę įtaką daro ir Volksmusik (vok. „liaudies muzika“; tai – tradicinė Alpių regiono muzika, populiari Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Bolzan-Bozeno provincijoje Italijoje, apimanti daug tarmių ir tradicijų, – M. P.). Mėgstu „The Troggs“, „The Monks“, „Small Faces“, šiek tiek ir „The Kinks“, laikau žvakę už „Soft Machine“...

Kokia galėtų būti roko muzikos ateitis?

Atleiskite, bet nesu muzikos pranašas. Visada bus muzikos, kuri šiek tiek kartojasi, pagal kurią žmonės gali šokti ar net ją atsiminti.

Jūsų albumas „Taste Tribes“, pasak muzikos kritikų, grįžta prie musique concrète, eksperimentinės muzikos. Ar tai reiškia, kad nusivylėte roko muzika?

Ne. Tebegyvenu senamadiškomis beat muzikos dienomis, kai skambėdavo „The Troggs“, „The Monks“ ir dar bent tuzinas panašių grupių. „Taste Tribes“ leidžia mums išlaisvinti muzikinę vaizduotę, justi laisvas asociacijas. Kadangi šis albumas nėra toks jau negrabus ar siaurakaktis, jį klausyti gali būti įspūdinga.

Ačiū, kad domitės mumis. Ačiū už kantrybę, viliuosi, dar susitiksime. Gal kitame festivalyje „Klangbad“?

"Faust". Discogs.com nuotr. 

Komentarai