Pradžia / Radikaliai
 

Emilija

Autoriui sutikus, publikuojame iki šiol niekur neskelbtą Aurelijaus Sirgedo poemą "Emiliją", tapusią grupės "Siela" albumo "Tremtyje" (1997) įkvėpimo šaltiniu (baigta jau albumui pasirodžius). Ši istorija, pasak Aurelijaus, - tikra, neišgalvota, jaudinanti. Autoriaus kalba specialiai netaisyta, siekiant autentiškos kūrinio pajautos. Plačiau apie poemos atsiradimą ir kitus dalykus, susijusius su A.Sirgedo kūryba ir "Siela" - netrukus Radikaliai.lt išskirtiniame interviu.

Aurelijus Sirgedas
2012 m. Gegužės 23 d., 00:39
Skaityta: 424 k.
Be pavadinimo. Liubovės Vitašnevos nuotr.
Be pavadinimo. Liubovės Vitašnevos nuotr.

             AUTORIAUS  ŽODIS

             Džekas Londonas rašė:  “Radau “mėnulio slėnį”. Kažką panašaus radau ir aš. Gal menininkų tokia prigimtis - ieškoti vietos savo dvasiai? O dangaus tokie tikslai - paruošti tas vietas ir išmėtyti po visą žemę. Šaukti menininkų sielas ir vesti, stumti į ten... kur gyvena tikrumas.

             Šioje knygoje atkurta kažkada gyvenusių žmonių meilės istorija. Jų likimai įsivaizduoti beklaidžiojant po miško laukymėse išsimėčiusius apleistus namus.

           Didžiają dalį parašiau mirusiame kaime:  žiemą ir vasarą, rytą ir vakarą, sėdėdamas ant negyvenamo namo slenksčio, tarp išmėtytų daiktų uždususiuose kambariuose, pirties tamsoje, kieme prie ugnies, miške ant akmenų, aukštoje pušyje... Palydimas tylos spengiančios, rašiau tikroje aplinkoje stengdamasis kaip galima arčiau priartėti ir privesti jus prie tos leidžiamos ribos, nuo kurios galima stebėti atkurtą praeitį. Aš audžiau juostą ir mirkydamas ją savo mintyse, kuriose pilna gyvybingų ląstelių, prilimpančių prie juostos serpantino, kurią vėliau išryškinęs suku ir žiūriu tarsi filmą ir valią pasitelkęs ką mątęs aprašau.

       Tie, kas domisi grupės “Siela” kūryba, čia suras minčių ir eilių iš grupės dainų.

(Esamų, ir būsimų.) Knygoje kai kur yra cituojamos (kitu šriftu) nuotrupos  autentiškų laiškų, tremtinių sveikinimo atvirukų, raštelių, eilėraščių fragmentai.  Stiliaus netaisiau, tik rašybos, skyrybos klaidas. Rašydamas rėmiausi dokumentais, senomis fotografijomis, žmonių pasakojimais. Ir vis dėlto tai nėra dokumentinis kūrinys. Visą laiką viena mano sąmonės pusė stengėsi kuo aiškiau ir tikroviškiau aprašyti įvykius, faktus ir t.t. Bet tuo pačiu metu kita pusė bėgo vaizduotės keliais nuo tikrovės, maskuodama ir slėpdama visa, kas tikra. Todėl knygoje nėra vardų, laiškų autorių, nėra laiko ženklų, vietovių pavadinimų. Juos galima tik nuspėti, įsivaizduoti, sugalvoti ir pajusti, tartum užuosti laužo dūmų  kvapą,  nusileidusį  į  plaukus  ir  dulkėtus rūbus.

         Telieka truputėlis paslapties. Telieka visa tai, kaip buvo ir kaip yra. Kad niekas negalėtų sutrikdyti tos mirtinos tylos, pažadinti namų dvasias smalsumo žingsniais. Atsitiktinai likimo atvestas, kaip aukštą žolę praskleidžiau istoriją. Parymojęs švelniai  užsklendžiau  ir  atsitraukiau.

                         EMILIJA           

 

SUSIMĄSTYMAS

 

AMŽIAMS

 

Be vienos dienos pilnatis, užpildanti tuštumą:

Tarpą tarp žemės, kvėpuojančios rūku,

Ir tarp dangaus pražiotos burnos.

Taip, burna į burną

Gaivina viens kitą per amžius

Žemė skenduolė,

Dangus pakaruoklis.

Šioje bekraštėje tuštumoje,

Tarp šio beprotiško dusulio

Įsileidusi nagus,

Šaknimis įsikibusi  GYVENIMO MEILĖ.

Vienintelė.

Išgyvenusi.

Į šipulius skaldanti skausmą ir laiką...

GYVENIMO MEILĖ -

Iškentusi viską,

Kentėt pasiryžusi...

AMŽIAMS.

Į  SIENAS,  Į  STOGUS

Rytoj pilnatis!

Šviesiau gal nebus...

O po vasaros karščio,

Dieninio išblukusių rūbų šiugždėjimo,

Pasislėpusių paukščių netylančio balso...

Šviesa: melsva, geltona, pilkšva.

Pilna visatos energijos.

Nusigręžęs nuo žemės,

Savaitėmis rinkęs mėnuo lyg derlių

Papils  ją...

Šilčiau gal nebus,

Bet rytojus bus laimingesnis!

 

Tikėjo statantys

Miško laukymėje naują sodybą.

Prieš pilnatį pamatus klojo.

Leidos viršūnės pušų

Užsidengusios veidus iš gėdos,

Trumpų raudų lydimos krito ant žemės:

Mirusioms - stovinčioms,

Gimusioms - gulinčioms.

Glostė kamienus guosdamas medį

Šimtametis vyriausiasis senis.

Vyrų įkaitusios odos trisluoksnės

Ant rankų, mojuojančių kirviais.

Laukymėje aidas, pavargęs kartoti

Pokšėjimą blizgantį,

Prakaitą lašantį,

Verkiantį vaiką tvankioje naktyje.

Pašiūrėj ankštoj, bet kaip suręstoj,

Angelas sargas prisnūdo.

Nutilo svirpliai,

Nurimo lopšys,

Po pusiaunakčio viskas nurimo.

Vyrai ir moterys dirbo.

 

Mintyse skubėdami, vydami laiką atgal,                                                          

Žegnodami kėlė kirvius užgaląstus,

Gėdingai pravirkdžiusius medį.

 

Trumpas  miegas.

Moteris nedrąsiai žadina vyrą:

- Jau saulė lig beržo viršūnės.

Aš atnešiau pieno...

(...Dalgio geležtė nušokusi smigo į koją.

Prieš tai atsimušus į akmenį.

Kirto kiaurai.

Pirštai, plėšiantys žolę,

Spaudžiantys venas...

...Skęsta voras kraujo upelyje.

Skęsta ir geria, geria ir auga.

Skausmas.

Augantis voras ir skausmas...)

- Ei! - ištrūkęs iš sapno

Užkimęs žadina vyrus.

Šaltinis. Pienas ir duona.

Ir kyla, leidžiasi kirviai.

Gulasi rąstas ant rąsto,

Gimsta gulintis medis.

Dieną ir naktį

Į sienas, į stogus.

 

-Kol švies pilnatis, reikia stogą iškelti!-

Vyriausiasis skubino,

Suko tabaką.

Suvytusiom lūpom pūsdamas dūmus

Žiūrėjo į dangų.

Akies išverstas kruvinas vokas

Skaičiavo virpėdamas likusį laiką.

Jaunamartė kojas pražergusi vaiką sodino,

Žiūrėjo į pusnuogius vyrus,

Klausėsi senio.

Balsas jo, girgždantis ratas vežimo,

Nuo ryto lig vakaro suko:

 

-Kol švies pilnatis... reikia suspėti

                                                   stogą iškelti!

 

Po atokvėpio vyrai jau kilo

Ir spjaudė į delnus.

O ilgosios dienos - trumpiausios.

Juodas kirvio šešėlis

Skrodžia paišiną vakaro dangų.

 

Naktyje violetiniai blizgantys kūnai

Stogu gula virš namo.

Aukštyn ir aukštyn.

Paskutinė naktis pilnaties.

Jau apvytęs nuo vasaros karščio

Žalias vainikas supintas.

Moterys purvinos ilsis, dainuoja.

Dega laužai.

Tik vapantis senis, dirbt nepagalintis,

Girgždantis, chroniškai kosintis,

Pabaigtuvių sukalė kryžių.

Kiek jau sukalė jų?

Į žemę, į stogą.

O kai vyrai nulipo,

Jis drebančiom rankom

Iškėlė vainiką apvytusių ąžuolo lapų:

“ Suspėjom! “

Užplaukė debesys ant pilnaties.

Akimis vaikydamas debesų varnas

Verkiančią galvą užvertė senis.

Nuriedėjo ašara veidu - žieve balto beržo.

Nukrito kita, pasileido kaklu - klevu šimtamečiu senu.

 

Jaunesni vyrai dairėsi moterų.

Genai užgrūdinti degė akyse.

Kibirkštys laužo kilo ir leidos

Baltais pelenais į moterų plaukus.

Paskendo pilnose stiklinėse nuovargis.

Gėrė visi.

 

Tik pačiais paryčiais,

Kai krito rasa,

Visi gulė miegot.

 

---------------------------------------

 

Balta pilnatis dienos danguje

Virš naujo stogo - gyvenimo naujo!

Geltona saulė dešinėje

Virš naujo stogo - gyvenimo naujo!

 

-----------------------------------------

 

Prie kreivo rąsto sukniubęs, užmirštas.

Akies vokas išverstas nejuda.

Žvilgsnis pro ąžuolo lapų vainiką

Tiesiai į pilnatį.

Tiesiai per jį

Ir tiesiai  TEN...

Raudodamas naktį senis nubrido...

 

Į sienas, į stogus...

 

KADAGIO ŽVAIGŽDĖS

 

Rugpjūčio saulės ištuštinti

Už klojimo kadagiai griūva,

Virsta ir... atsidūsta.

Kepurės, yrančios, numestos, baltos,

Skrenda visai nelaimingos,

Nešdamos laimę

Ir savo gyvastį naują.

Per lygiai šienautą

Kalvotą, nelygų peizažą

Pūku pralekia LAIMĖ!

Saujomis gaudoma,

Troškimų šnibždesiu

Ir plaučių vėju

Paleidžiama tolin.

 

Pažadintos dvasios miškų

Susirinko į tankmę.

Ir ten vakaroji su perkreipta koja,

Eglės šaka apsiklojus dvasia

Nusičiaudėjus tęsė:

- Per vidurio vasaros pilnatį

Sugulė medžiai, mūsų vaikai,

Į sienas ir stogus namų.

 

Dvi sesės, dvi dvasios,

Juodai apsitempusios

Dvynės iš pietryčių miško.

Nulydėjusios raudantį senį sugrįžo

Dvi sesės, dvi raganos choru:

- Teilsi  ir  tetarnauja!

- Tesaugo ir tegyvena!

 

Kaip auksą ore, tekanti saulė,

Beria žodžius rytinė dvasia: 

-Namo dvasia  prakeikta,                                                                             

 

Per amžius mūsų vaikų neapleisti.

Tegul jie sudūli ir dulkėm pavirsta,

Negaunantys pieno iš motinos žemės.

Kai vėjas išpūs paskutiniąją saują

Dulkėmis virtusio medžio,

Tik su ja šio namo dvasia

Išlėks į amžiną poilsį.

 

O seniausia iš dvasių, supuvusiu veidu,

Šiaurinės pusės įgudus globėja:

- Užkeikiu!!!

Ir rankų šaknim įsiuvo į žemę.

Tai, ką pasakė,

Sėkla pavirto.

Sėkla įkrito.

Išdygo įstatymu.

Ir pagal papročius dvasių 

Pavedė darbą jauniausiąjai:

(Miško dvasiai šiltos pietų pusės -

Drebulei, šlamančiai skambančiais lapais.

Trapiais sparnais krištoliniais,

Nusėtais vasaros strazdanom.)

Iš vakarų - beržą,

Iš rytų - klevą

Pasėti laukymėj prie namo.

 

- Tesaugo jie mūsų vaikus nuo žaibų,

Nuo ugnies, mirties gaisruose,-

Dėstė šiaurinė.

O vaikas (pietinė)

Žaismingai papylusi sėklas ant delno,

Lūpas suglaudusi...

Į rytus kartą.

Kartą į vakarus

Papūtė, sušnibždėjus troškimą.

Suošė miškas, vėją sukėlė,

Medžių vainikais vešliais nusinešė sėklas.

 

-Kas dieną laistyki seilėmis savo,

Kad augtų kas valandą medžiai.

Tebūna ramybė laukymėje - miško!

Teaplenkia medį ugnis,

O miškas tesaugo nuo viesulo smūgių!

-Stihijų! - rėkė šiaurinė.

-Stihijų! - ir visos.

Pabeldusi koja šakota

Prasmego senoji.

Klykdamos dvasios miškų,

Raganos metės

Į kairę, į dešinę,

Tankmę, brūzgynus

Juos skirdamos vėjo gūsiais išlakstė.

 

Rugpjūčio žvaigždės žiūrėjo į apačią

Ryškios ir ne.

Kadagio pūkas

Juode sustingęs

Tūkstančiais laimių

Laimingų ir ne.

Troškimų nualintų

Palengva plevenančių

Pažeme dieną

Padange naktį...

Žvaigždėm kadaginėm.

 

 

TRYS  SUSIJUNGĘ  ŽVAIGŽDYNAI

 

Tris ežerus laukai įrėmę.

Iš trijų pusių į miškus.

Miškai iš keturių apsupę

Sustoja ties laukymės ribomis.

 

Per pievą vaikas griūdamas,

Vos antrą vasarą pradėjęs.

Iš paskos sargas angelas nespėja,

Uždusęs vaiko kelį žalią glosto

Ir deda keistą žolę ant žaizdos.

O vyras pievoje galanda dalgį.

Vos prieš metus galandęs kirvį

Ir statęs ateitį, dabar ją pjauna.

Akim stiklinėm linksi gyvuliai,

Linguoja, suka uodegom

Nuo musių puolančių pulkais.

Prieš saulę tiesiai stebi kiemą Ji.

Nėščia tarpduryje,

Jau sustorėjusi per žiemą

Ir per pavasario balas.

Skaičiavo ji gimdyti per šalnas.

Oi! Gal pamiršo sąrėmius ir smūgius

Ir riksmą plėšiantį, sukąstą...

(Geriau gal nepriminti?)

Dubenį kraujo,

Placentą krentančią,

Tykštančią,

Asloje išsitaškančią...

Pribuvėją suklupusią,

Gaudančią virpančiom rankom...

Oi! Nepagavo.

(Geriau gal nepriminti?)

 

Atokaitoj malkose susipynę driežai

Svirpia giesmes.

Šildosi vasarą, antrą.

Pripratę jau prie žmonių.

Užsimiršę.

Miškas ošia sušilęs,

Iš raudų nė žodžio neatmena.

Namas ir žmonės,

Tvartai ir gyvuliai

Su gamta susiliejo.

Suaugo.

Su žeme ir dangum

Kūnu ir siela visatos.

Užmiršę skriaudas

Sukrešėjusias,

Debesim užsitraukusias,

Grumstu šulinin nugarmėjusias,

Dūmu tolyn nuplevenusias

Iš palaukėj pirties pakurtos.

 

Vakare vyras prinešęs vandens,

Moteris suknelę numetusi

Gimusį prie negimusio spaudžia.

Septynis prie septyniolikos mėnesių.

Karšta.

Sukruta įsčiose kūdikis.

Moteris sėdasi, šypsosi,

Vyras į akmenis vandenį pila.

Šoka garai...

Verkia išgąsdintas vaikas,

Verkia lapai, sudžiūvę į vantas,

Verkia juodi, įkaitinti akmenys,

Verkia tūkstančiais porų oda.

Tik tyli vaikas negimęs,

Pavirtęs ant šono, saugus.

Vyrėlesnį, susuktą į vilną,

Vis dar verkiantį, švarų,

Pridavė angelui sargui

Migdyti, rymoti, sūpuoti...

 

Grįžęs vyras į pirtį

Ranka paliečia pilvą žmonos, tyliai:

- Karšta, prigulk išėjus į pradalgę...

 

...Rasota kakta įbedusi žvilgsnį į niekur.

Šviežiai nušienautoje pievoje

Nuoga moteris paslika

Ir kramtantis šiaudą

Nuogas vyro portretas šalia.

 

Kai atvėsta garuojantys kūnai,

Šienu aplipę sugrįžta į pirtį.

Aprūkusią tankiai -

Kas kartą juodyn ir juodyn.

Pro sprindis ant sprindžio langelį

Juostelė šviesos pagal pirtį šaltos.

Šaltą vandenį samčiu mediniu

Pila moteriai ant nugaros,

Apkabinęs per klubus sodina.

 

Iš lėto...

Baltas juodas su vandeniu nuteka purvas.

Į tarpus pajuodusių grindlenčių skverbiasi.

Gilyn, kol sustoja. 

Atsispyrus į lentą iššoka aukštyn.

Bėga atgal.

Ir vėl atsispyrus...

Šoka į viršų,

Skverbias į tarpus juoduojančių grindlenčių.

Girgžda suodinas suolas

Pirmyn ir atgal.

Slysta rankos muiluotos

Paslapties kūnais.

Moteris ant jo kelių.

Kartu jie

Saugo savo septynis

Negimusius mėnesius.

 

Taip, giliausiam aukščiausiam taške,

Kai ekstazėj išsilenkė stuburas,

Vaikas negimęs pabudo iš sapno:

Visatoje sukosi trys susijungę žvaigždynai.

Tuoj pat užmarštis

Užmetė migdančią skraistę.

Greitai sutemo...

Grįžtant sunku buvo nėščiai

Tamsoje taką surasti.

 

Jis iš kubilo vandenį sėmė,

Liejo grindis.

Likęs vienas,

Malkas suguldė,

Išėjęs į lauką ilgai dar rymojo, rymojo...

- Buvau pas savo negimusį vaiką.

Tarytum kas būtų šalia,

Tarytum kas klaustų,

Tarytum gamta apie tai nežinotų...

 

KRANTAI

 

Snigo medžių lapais.

Rausvai nuo saulėlydžio

Ir nuo saulėtekio ryškiai,

Gelsvai sudžiovintais.

 

Pilną kiemą užpylė,

Takus, pervasar įmintus,

Užgulė, paslėpė.

Bet žmogaus atmintis,

Įsirašiusi juodu ant balto,

Neleidžia išklysti iš tako

Šlamantiems žingsniams

Vyro ir apkūnios pribuvėjos.

Tylu.

Spalio beveik vidurys.

Jau matos kiaurai

Nusirengusio miško,

Išpinto šakų horizonto,

Juoduojantis namas laukymėje.

Kiemas skiedrom nusėtas,

Ant žemės stogas išbertas.

(Jis dirbęs tvarto stogui skiedras,

Jis metęs kirvį į šoną,

Jis bėgęs į veriantį klyksmą,

Jis radęs parklupusią nėščią,

                                       išpylusią vandenį.

Išbėgo per  mišką pakviest

                                       pribuvėjos kaimynės.)

 

Ji likosi nejudėdama,

Tyliai, baikščiai alsuodama.

Akys skaisčios, veik linksmos...

Antrą gimdyti, dar savo namuose...

Angelo sargo guldomas vaikas

Popiečio miegui,

Vis krūpčiojo, motinos riksmo išgąsdintas.

Palengva merkėsi akys, blausėsi, drumstėsi...

Motinai suvaitojus,

Suinkštus lyg vilkei

Pašoka į viršų išgąsdinto vaiko vokai

Ir gęsta, ir gesta, vis gęsta, vis miegui.

 

Lietaus kubilas pilnas pastogėje

Plaukiančių lapų - laivų.

Mažam apvaliam vandeny

Mažyčiai auksiniai laivai.

Kai atsivers apvalūs krantai,

Pro juos plauks gyvybė nauja

Į beribį gyvenimo šio vandenyną.

 

Smūgis - lūžis - sąrėmis...

Kiek sykių moteris

Sapnavusi kūdikį savy?

Kiek pagimdė vaikų sapnuose?

Kiek pagimdė ji ne vaikų?

O kažką šlykštaus ir bedieviško,

Ir nežemiško sapnuose?

Kažką...

Kažką nesuprantamo,

Iškankintą ilgo laukimo,

Baisios nežinios.

 

Skausmas - peilis - sąrėmis...

Vis vydavo mintį negerą,

Iššokusią iš pasąmonės

Ar iš juokaujančio vyro

Lūpų po šypsenos sučiauptų

Į keistą klaikią figūrą.

Panašią į jausmą iš jos

Bedieviško sapno.

 

Spyris - dūris - sąrėmis.

Vėl akis suvedus į tašką,

Tyliai  paklusniai alsuodama,

Gimdydama - nepagimdydama,

Klausydama - įsiklausydama

Į negirdimus žingsnius ateinančių

Į šį ir iš šio pasaulio.

Kūdikio beldžia širdis,

Beldžia žemės grumstas į medį,

Beldžia lapai geltono rudens

Į pasišiaušusią žolę.

 

Atbridę šlamančiais žingsniais savi

Nutraukė nėščiosios mintis.

Pribuvėja prieš paveikslėlį

Išblukusio dievo priklupo,

Sukrutino lūpas.

Skubiai žegnojos.

Ir prie gimdyvės palinkus,

Uždusus, šnopuodama sunkiai:

- Skubinam, skubinam ...

Ir iškabino aukso laivus

Pastogėj iš kubilo.

Virino vandenį,

Metė į ugnį skiedras,

Stogui paruoštas,

Plėšė paklodes,

Trynė indus druska...

Prakaitą šluostė,

Maigė ir ragino

Kvėpt ir iškvėpti,

Laukt, pakentėti,

Nurimt, nebijoti,

Paspausti, paspausti...

Kaip lekia pasaulis,

Sukasi, sukasi,

Bėga subėga taškai,

Ratilai, kraujuoti akyse,

Spalvoti purslai

Ir mintys fontanu.

Veidai susilieja, išbėga

Ir tolsta, artėja.

Akimirka, valanda skrieja.

Nepakeliama šiluma

Plėšia per pusę

Į juodą ir baltą pasaulį.

Į gėrį ir blogį,

Laimę, nelaimę.

Čia virstančią angelo veidu,

Čia giltinės ilgu dalgiu.

Rėžia per pusę,

Per pusę,

Per pusę.

Dievas, šėtonas,

Gamta motinėlė.

Tuščioje, be riksmo burnoje

Susiplaka viskas.

Verčiasi, slysta ir sukasi

Į priešingą pusę nei žemė.

Pakyla ir pakelia sielą

Ir meta.

Ir krisdama švilpia,

Atsitrenkia... sprogsta!

Viso pasaulio palaima

Kūną ir sielą sutvarsto,

Kai pliaukšteli pribuvėja,

Kruvinas kūdikis verkia.

- Mergaitė!

- Mergaitė, mano vaikelis.

Supa išbrinkusios krūtys

Motinos grandine prirakintą.

Taip norisi pasilaikyti vaikelį

Prie savo širdies.

Taip jau priprato juodu,

Taip gera...

 

Pribuvėja paima kūdikį.

Vyras rasota kakta tiesia peilį.

O žemiškas gestas...

Tik šįkart jis duoda gyvybę

Nupjovus grandinę.

Motinos, vilkės, akyse

Kraujuotos kibirkštys gęsta.

- Neteko daug kraujo.

 

Mazgojamas verkia naujagimis.

Vystomas tyli.

Angelo sargo saugomas dairosi.

Užmiega.

Mėlynais dviem stikliukais

Kiek pasižvalgęs po naują pasaulį.

(Erdvesnį, bet žymiai baugesnį.)

 

Laikydama rankom šlaunis

Ji jaučia krantus apvalius, užsidarančius.

Sieloje žvaigždę nuskintą

Aukščiausiam visatos skliaute.

Iš paskliautės metusi žvilgsnį,

Nugalėtojo žvilgsnį didingą.

Šios dienos,

Akimirkos didvyrio.

Be praeities, 

Be dabarties

Ir be ateities.

Be rūpesčio ,

Be gyvenimo meilės,

Be Dievo,

Absoliučiai be nieko...

JAI, dabar užsidarančiai,

Galima viskas!

 

VARNO ŠOKIS

 

Purvas, purvas, purvas.

Po  lietingų dienų

Stovi rudosios balos

Kanopose, pėdose, duobėse.

Stovi ruduo.

 

Keliukas suka į kairę,

Veda keliautoją vienišą

Išblukusių  pievų  žolių

Tyliu  ištiestu taku.

Žingsniu skubiu,

Nešinas miesto vaistų

Nukraujavusiai.

Jau netoli...

O greičiausiom mintim

Jau galutiniam tiksle.

Sustoja.

Keliautojas suka iš tako,

Kerta atstumą per tankmę.

Šakas ranka prilaikydamas

Skinasi kelią.

Upelis.

Nei perbrist, nei peršokt.

Atsiduso keliautojas vienišas:

“Tai bent ruduo šis...

Dar tokio neatmenu -

Ilgo, ramaus ir saulėto.

Įsiskverbė savo drėgme

Lig sielos gelmių.

Sustojo kažkur manyje.

Viduje tyvuliuoja

Tarsi rudoje baloje.

Ir tai linksma,

Kad veržiasi džiaugsmas

Į laisvę sugautu paukščiu.

Tai, atvirkščiai,

Kad neria slidus liūdesys

Į sielą iš rankos žuvim.”

 

Įsilipo į beržo viršūnę,

Išsilenkė jaunas per vandenį sraunų.

Jau kitame krante

Kojomis žemę palietęs

Paleido viršūnę.

Sušvilpė atsitiesdamas medis.

Akimirką pasivaideno

Skrendantis senis.

Išskleidęs juodąjį paltą

Atsitiesiančio beržo,

Išspjautas į orą

Nulėkė.

Besileisdamas krito į šiurkščius lapus...

Prasmego.

Vėl stojo ruduo.

 

Netoli sodybos

Varnas pašoko 

Išgąsdintas keliautojo vienišo.

Krankia jo garbei.

Nusispjauna, išgąsdintas

Vienišo varno, keliautojas.

Nusispjauna dar kartą.

 

PABUDIMAS

 

Tylu.

Tik žiemą taip tylu

Dieną miške.

 

Akina sniegas.

Garuoja mėšlu aplipęs arklys,

Traukdamas roges taku.

Ragina vyras linksmas, įraudęs.

Vis atsistodamas

Pliaukši arkliui vadžiom per strėnas.

Bučkiui lūpas sudėjęs, garsiai:

-Ei! - rikteli.

Ir  arklys ristele.

(Lengva traukti roges per sniegą.)

Rogėse moteris.

Du vaikai apvilkti

Nė nepajuda.

(Kaži ar atmins kada nors  jie šią žiemą

Ir savo krikštynų kelionę,

Bažnyčios varpams pasitinkant?)

Skambiai, linksmi

Ir klaikiai  baugūs

Bažnyčios varpai:

Dilin - don, dilin - don ...

Tik žiemą taip aiškiai

Skamba varpai:

Dilin -don, dilin - don...

Pro nuogas šakas,

Palei sniegą balčiausią,

Virš oro garų,

Ant varveklių viršūnių

Supasi skambiai

Vario garsai, kai iš miško

Išsuka rogės į išvažinėtas vėžes.

Ir tarytum pažadinti pikto

Choru pravirksta vaikai.

O varpai dar garsiau:

Dilin - don, dilin -don...

 

KOMETA

 

Kas slepiasi tamsoje

Po Zodiako ženklu,

Juodoje begalybėje,

Po sidabrine uodega

Praskrendančios kometos?

Kas ten?

 

“Tai ženklas, skirtas meilei,

Tiksliau, pradėti meilę.

Pradėti prasidėjusią,

Ir tęsti nesibaigiančią”, -

Galvoja vyras žvelgdamas

Virš  miško juodos juostos,

Nubrėžtos  danguje.

Kur kiek šviesesnėj pusėj

Jam matėsi ženklai.

 

“Tai aišku, jog pavasaris.

Ir jo tiktai Aukščiausiojo

Sulaukėme dėka”.

Prie lango senė rymanti

Liežuvio neapversdavo.

Ir tik galvoj pražilusioj

Išaudus savo mintį

Galėdavo vartyt.

 

“Tai panašu į lempą,

Pro miško tankmę šviečiant

Tiktai kas čia ateina

Dabar ir iš dangaus?” -

Galvojo paūgėjęs jau,

Senokai paguldytas,

Nenorintis miegot.

 

Ir pro kraštelį pravirą

Išblukusios užuolaidos

Žiūrėjo nejudėdamas,

Stebėdamas žvaigždes.

 

“Tai skrieja mano sapnas.

Man atneša pliušinį,

Geltoną, minkštą, mažą

Šuniuką iš dangaus”.

Jauniausioji, mažiausioji,

Seniai, seniai užmigusi,

Su atviru alsavimu

Sapnavo apie tai.

 

“Tai yra tai,

Nuo ko prasideda vaikai.

Ko laukiu aš ilgai,

Ir gal  šįkart

Malda bus išgirsta,

Ir aplankys dar kartą

Laimė mano įsčias.

Esu aš mačiusi panašų ženklą,

Kai antras, kai mažiausioji,

Nebuvo net mintim pradėta...

Ženklas  tai,

Dabar aš lauksiu”.

Raudonis skruostus išmušė

Laimingai moteriškei,

Į staktą atsirėmusiai,

Belaukiančiai sugrįžtančio

Nuo gyvulių vienintelio,

Kometa besigėrinčio

Erdvėje juodoj.

 

VIZIJOS 

 

Dar vietomis pabalusios

Palaukės arčiau miško,

Bet plynės sausos saulėje

Sena šiurkščia žole.

Ranka mojavo senis

Kuprotas, atsisagstęs.

Į kalną paltas vilkosi

Sudrėkusiais kraštais.

Uždusęs, vos kvėpuojantis

Pačiumpa pradžiai gert.

Per neskustą jo smakrą

Lašnoja sniego pienas.

O vyras rodo žmonai akim:

“ Įpilki dar”.

Ir vėl nubėga baltas,

Ir senis prašo dar...

 

Žmona ąsotį padeda,

Palaukia atsitraukusi,

Kai vyras semia pieną

Pavėsyje giliam.

Jis keldamas stiklinę

Tarsi kažkam paduoda,

Bet pila neskubėdamas

Ant namo rąstų sienų.

Sulėtintai nubėgdamas

Sau kelią pienas renkasi.

Tekėdamas per saulės

Nugairintas rieves.

 

Beržai palinkę verkiantys.

Iš tolo giesmės girdisi

Procesijos krypuojančios

Siaurais miško takais.

Su vėliavomis supa,

 

Su kryžiais, kandeliabrais.

Labai keista kolona

Su neaiškiais veidais...

“Kepurę nusiimti?”-

Sau vienas svarstė vyras

Ir galvą panarinęs

Bijojo atsimerkt.

Į klaikiai baugią tamsą

Įkritus besvajojant

Ir neberandant tako

Nesinorėjo grįžt.

 

Žmona seniai miegojo.

Girdėjosi tylus jos

Dejavimas širdies.

Girdėjosi, kaip durys

Į širdį atsidaro,

Po to vėl užsidaro.

Ir taip per visą nakt.

Iššluoja meilę skersvėjai,

O ji vėl prisipildo.

Ją išpučia.

Ji vėl...

 

Ranka akis užsidengia.

Suglamžyta kepurė.

Nušoka žemėn ašaros

Neištekėjusios.

Susuktos lino virvės

Ant kojų ir ant rankų.

Užveržusios net kaklą

Neleidžia pajudėt.

Šalia prisėdo senis.

(O gal tik jo šešėlis?)

Labai sunku patamsy

Į jį įsižiūrėt.

Ir jam visai nė motais,

Ar surištas,

 

Ar skauda,

Jis tyliai, tyliai tarė:

“Aš peilio neturiu,

Ir mano seni pirštai

Sutrūkinėjo taip,

Kad iš kiekvieno jų

Paliko dešimt pirštų...”

Jis ištiesė rankas

Ir rankomis kaip šluotom

Pradėjo tankiai šluoti,

Sukeldamas sugulusias,

Senokai jau įmigusias

Aštrias dulkes grindų.

Nebesimatė senio.

Verpetai dulkių sukosi.

Verpetuos poros sukosi.

Akordeonas grojo.

Jį vijo barškalai.

Staiga sušaudė tylą.

Nušvito miško takas.

Išsiveržė į laisvę

Paklydusi dvasia...

Desantas dulkių leidosi,

Perštėjo sausą gerklę,

Skaudėjo nutrintas

Po virvėmis odas.

Paliko aišku viena:

“Nieks virvių nenupjaus.”

Šalia, nuklotas dulkių,

Sausa pilka paklode,

Gulėjo susimąstęs,

Be veido bruožų senis.

Gulėjo nejudėdamas,

Burnos net nepraverdamas

Ir dulkių nenupūsdamas.

Pradėjo vėl kalbėt:

“Reik būti paklusniam.

Gyventi reikia taip,

 

Kad dulkių neišgąsdintum,

Kad jos nesubyrėtų.

Kitaip kas kartą viską

Pradėsi iš pradžių.”  

Prasmego vyro žvilgsnis

Aukščiausiuos debesynuos,

Tik gilumoj paliko

Balti pūkai spindėt.

Pasąmonės takais

Tiktai vienam akimojui,

(Talpinančiam gyvenimą)

Atbėgo atminimai.

“Gyventi jau beliko

Mažiau negu akimirka.”

 

Į stiklą vėjas daužėsi.

Norėjo įsiveržti,

Nupūst norėjo dulkes,

Gyvenimą pasukt.

Kaip gailiai, gailiai stūgavo...

Įveikti nepajėgdamas

Ir stiklo nepralauždamas

Žiūrėjo nekaltai.

Pabalęs veidas artimas,

Toks priprastas, pažįstamas.

Prigludusios prie stiklo

Į vakarą žmonos.

 

Klusniai - prie rąsto rąstas -

Tekėjo šlapias upėmis,

Su sielininkų karčių

Bilsnojimais bukais.

Panirdamas, išnerdamas,

Įkvėpdamas, iškvėpdamas,

Norom ir nenorėdamas

Judėjo pasroviui...

 

GEGUTĖ

 

Kiek kišenėje skambančių,

Kai gegutė kukuoja

Pirmąsyk iš pavasario

Saulės dienų?

 

Kiek metelių dar liko,

Kai gegutė kukuoja,

Margaspalve nutūpus

Ant medžio šakų?

 

-----------------------------------------

 

Pabaigę mokslo metus

(Nors ne vasara dar),

Paūgėję vaikai

Iš laukų gena gyvulius.

Ir klegėdami,

Ir bizūnais pokšėdami,

Ir  gegutę kartodami.

Strazdanotais veidais,

Basakojai, vienplaukiai,

Visi vienmarškiniai.

Per dieną prilakstę

Vaikai nepavargstantys,

Čia besiprausiantys,

Čia jau bevalgantys,

Žaibo greičiu beužmiegantys...

 

Ankstų rytą

Sunku atsikelti.

Akys švino pripiltos,

O sapnas  nenori paleisti.

Gundo spalvomis visomis.

Vis traukia ir traukia

Švelniai gilyn. Lyg mama

 

Nejuokais  jau grasina

Ir vandenį šulinio šlaksto.

Muša vanduo elekra.

Burnoja kieme gyvuliai,

Žvanga tušti kibirai,

Klega paukščiai atgiję.

Išlinguoja procesija.

Nuaidi botagai,

Nurimsta laukymė.

Į įprastas vėžes gyvenimas įgula.

 

Prisivargus bedirbant,

Prisėdus vyrui pavėsin:

Ku - ku, ku - ku.

Dukart sukukavo

Spalvotas paukštelis.

Gegutė nuskrido...

Po užplūdusio

Įspūdžio džiaugsmo

Susimąstymas ėjo:

“ Ar tiek man teliko?

Ar paliksiu po dvejų metelių

Čia viską kaip stoviu?”

Susimąstymas ėjo.

Tolo,

      nutolo,

              nuėjo.

Užsimiršo gegutė.

Ir tiktai kitais metais

Vienąsyk sukukavus ”Ku - ku”

Nuskrido paskubomis...

Susimąstymas grįžo.

Be pirmojo įspūdžio džiaugsmo,

Be pasitikėjimo,

Tiktai su viltim.

Vis dažniau žeme vilkdamas

Juodą ilgąjį paltą,

 

Vis toks pat susikūprinęs,

Susirūpinęs susimąstymas

Pasirodydavo.

Ir be gegutės kukavimo.

Aplankydavo  dieną,

Ryte,

     vakare,

              naktį...

O į rudenį susimąstymas,

Atsitvėręs kampą, troboj

Pasiliko.

 

Tylėdavo.

Viduje lietų laukdamas

Kartais kažką niūniuodavo.

Jo niekas nematydavo.

Išskyrus žvilgsnį vyro,

Nedrįstantčio pažvelgt

Į kampą, kur sėdėdamas

Pražilęs senis, paltą

Ant kelių pasidėjęs,

Adė tuščias skyles.

Giliai įsnigus žiemai

Nė nebenusivilkdavo.

Ant vinies savo palto

Jau niekad nenuleisdavo.

O vieną šaltą naktį

Pabudo susimąstymas.

Pažadino ir vyrą

Keistu kimiu balsu.

Kažkoks lyg pasikeitęs,

Atrodė išsigandęs

Parodė jam pro langą

Pašvaistę horizonte,

Virš linijos tamsios.

Ir savo paltą juodąjį

Atkišęs tarė: “Bėk!”

Namai kaimynų degė

Už miško.Netoli.

Ir jau nė nebeatmena,

Kaip bėgo jis per sniegą

Link raudonų žarų.

Kaip moterys raudojusios

Liepsnose vaiką likusį

Kieme vienplaukės šaukė

Isterišku balsu.

Jis jau nė nebeatmena,

Kaip į liepsnas įvirto

Ir klupdamas per krentančias

Sunkias ilgas sijas,

Plikomis savo rankomis,

(Neatmena.

Ar buvo tada skauda?

Ar karšta buvo jam? )

Išmetė vaiką žviegiantį

Iš pragaro žaidimo

Lyg kamuolį ugnies.

Pro langą, gal į lauką,

(Galbūt  ir  į liepsnas?)

Jisai nė nebeatmena.

Ir jau nebeatmins,

Kaip ilgą paltą juodąjį

Liepsnos teptukai dažė

Rausvai, rausvai, rausvai.

Plaukus, veidą, ir atmintį.

Rausvai, rausvai, rausvai.

Ir aiškiai, aiškiai, aiškiai

Kukavo jam gegutė.

Lyg išprotėjusi.

Be perstojo.

Kukavo jam gegutė.

O jis jau nebeatmena

Į kur nubrido senis,

Nebylus susimąstymas...

(Tada žiema gal buvo?

O gal ir vasara...?)

 

Jis nieko nebeatmena.

Bet, jį atmins kažkas.

Atmins jį dar ilgai.

 

VELNIO RATAS

 

Lietus uždarė duris.

Įkalino veidus vaikų

                 kvadratėliuose stiklo

                                              šiai dienai.

Po jos - naktį - vasara versis.

 

Kai iš ryto rado atšalusį

Angelą sargą.

Nesistebėjo.

Nieks neliūdėjo.

Po mylimo vyro mylimai,

Neliko visai ašarų.

Su vaikais viena likusi

Rečiau bešypsodavo.

Dažniau patylėdavo.

Pavasario saulei

Tyliai, iš aukštai

                     besišypsant.

 

Vertėsi vasara.

Ryte pabudo sūnus

Šienaut apie namą.

Rankas prisitrynė kraujo pūslių.

Niekam nesakė.

Kol valgyt nesėdo.

Kol ranka duonos nesiekė.

Motina akyje ašarą rado:

Gailesčio - džiaugsmo,

Vilties pasiklydusios,

Laimės paklydėlės,

Visai šią laukymę apleidusios.

 

Iš pavasario vasara vertėsi.

Neskubėdamas

Ėjo sulytu taku

Sudegęs kaimynas.

Įsikalino dar vienas veidas

Langų kvadratėliuose.

Neskustas, tylus, mįslingas.

Veik pašnibždomis vebluojantis:

- Negaliu aš išeit kada noriu.

Nors traukia žemelė žemyn.

Pasiutęs troškimas gyventi

Aš jo nepajėgiu įveikti.

Jeigu kartais pavyktų,

Gal taviškiams perduoti ką?..

 

Veidu nustebusios moters

Žaidė šešėliai.

 

- Ir dar, - garsiau tarė padegėlis, - 

Kad vyro dirbtų darbai,

 “Velnio ratą” užsuksiu.

Tave išmokinsiu.

Tik klausyk:

Pati gink, Dieve

Suktis jame nevilty nebandyk.

Nuneš nuo pasaulio,

Pati nepajusi.

Aukštyn taip iškels,

Ir atrodys toks mažas pasaulis -

Namų, gyvulių nematyt,

Vaikų, apdarų, ką jau kalbėti...

Blaškysies be vietos,

Suksies aukštybėse,

Be sąžinės, širdgėlos

Virš viso pasaulio.

Aukštybių dugne.

“Velnio ratas “ nesirenka,

Kai pasirenka jį.

Ir liejas pagunda

                      ugninis vanduo.

Nunešė prakeiktasis,

“Velnio ratas” žmones negrįžtamai.

Nuo meilės,

                 nuo tikslo,

                             gyvenimo kelio.

Kas grįžta, tą įsuka vėl.

Kas išsisuka, priekyje rato

Bėga per visą gyvenimą.

Miršta prispaustas,

Išsekęs,

Nemylimas...

Nėra skausmo didesnio.

Patiems artimiausiems

Kasdieną, kas vakarą

Pjauna į širdį po rievę.

Ramybę palaidoja.

Vaikus įbaugina.

Liepsna šokinėja,

Dūžta stiklu,

Spiria koja,

Tvoja kumščiu,

Trenkia durim...

Trenkia nuo jo visą naktį...

Sielvartu.

Užmigus nežinomybe.

Pabudus viltim.

Viskas ratu...

 

Nurimo.

Kažkuo panašus į... 

Susimąstymą buvusio vyro.

Sėdėjo ilgai dar tylus

Apšepęs padegėlis.

Sielos gelmėj

Žinojo, jog ji nesuprato jo.

Žinojo, jog ji prisimins

Šitą lietų,

Rasojantį stiklą

Nuo žodžių.

Jo išraišką veido

Ir skambesį tyrą,

Skambantį verkiant

Atvirai akiai dangaus...

Jis žinojo tvirtai.

(Tai supras daug vėliau.

Kai rasojimą, skambesį, išraišką

Jinai prisimins,

Suvoks žodžių esmę.

“Velnio rato” ugninių lašų

                                vengs iš tolo...)

Vos matėsi blyškus jo siluetas.

Pamiške slenkantis

Vasarai verčiantis.

 

DVYNĖS

 

ŠALTINIO MERGAITĖ

Žalia lakštingala įsibėgėjo vasara.
Nuklydus vienai toli į tankmę
Uždarė miškas iš savęs taką.
Pradėjus graudžiai, mergaitei verkti
Dvasia pietinė (miegant šiaurinei)
Kelią parodė, susidraugavo:
- Kai miškas užveria takus į pievas,
Sušuk tik kartą. Su lengvu vėju
Iš pietų pusės kaipmat atlėksiu...

Ir  su pietine miško dvasia 
Per visą vasarą mergaitė žaidė.
Kasryt ištirpdavo miško take.
O motina tyliai sekdavo dukrą.
Prieš gamtą nedrįso niekad ji šaukti.
Prieš Dievą - taip jai atrodė.
Kurs šventąjį atsiuntė dukrai globot.
“Neprisiliesk, neprasitark”, -
Šninbždėjo viduj.
Ir nedraudė dukrai
Vienai į mišką,
Vienai kas dieną
Nuo ankstaus ryto
Lig saulei leistis... 

(Po saulėta šventojo aureole
                                            augo mergaitė.) 

Bedirbant pavargus
Dukros pagalbos sulaukus,
Po juodu kaspinu motina šypsosi.
Jos akimis, dar maža,
Dar visai, rodos, vaikas dukra,
Bet žvilgsnyje spindi branda:
Čia jis vaikiškas ir dar naivus.
Čia jau moteriškai paslaptingas.
(Patyręs?!)
Nuveja motina mintį į šalį.
Stebisi pati savimi:
“Iš kur?..
Iš kur tokia nuojauta?”
Šypsosi...
Barzdotas šventasis.

------------------------------------------------- 

Pirmą dieną rudens
Šaukė dvasią mergaitė miške,
Bet stebuklo nebuvo.
Pietinė jauniausia dvasia
Kaip įprastai nepribuvo.
Liko liktis vienai.
Žaisti neteko prasmės.
Kažkas viduje atsijungė.
Žiūrėjo šaltiniui į veidą.
Vos verkė.
Ir pirmą sykį
Paviršiuj vandens
Išvydo šaltinio mergaitę:
Plaukai peleniniai,
Sruogom gelsvom nudegę
                                        nuo saulės.
Riesta nosytė,
Rausvos ilgos lūpų juostelės,
Akys dangaus mėlynumo...
Vasaros strazdanos išsibarstę
Skruostais rausvais... 

Pirštai paliečia veidą vandens,
Suraibuliuoja paviršius,
Iškreiptas juoko beržų,
Pasilenkusių pažiūrėti šaltinio...
Vanduo greit nusistovi,
Nutyla protrūkis juoko.
Aptaškytas kaklas lašeliais vandens -
Kutenančio,
           Tekančio,
                      Riedančio...
Už suknelės apykaklės.
Atsegė ją.
Apnuogino baltus pečius,
Greit ir visai nusivilko.
Tyra mergaitė šaltiny tyram.
Du taškeliai iškilę rausvi,
Duobutė žemiau kiek.
Ir dar žemiau...
Siūbuoja baltas atvaizdas šaltinyje.
Išsižergia plačiau...
Save paliečia -
Kažkas keistai suskamba viduje.
Kažkaip nepaprastai, naujai.
Save paliečia -
Kažkas vėl skamba viduje.
Tarsi šimtai gražuolių pakalnučių
Skambintų,
               Šauktų
                        Ir viliotų...
Iš kurgi garsas šis ?
Ir kvapas?
Kodėl staiga aplink nutyla viskas?
Sustoja laikas.
Pasaulis keičiasi akyse...
Šalta ir karšta...
Ir kaip sunku sustoti.
O dar sunkiau suvokti,
Kas darosi aplink:
Dangus, vanduo ir medžiai,
Tarytum susilydė
Į masę iš spalvų.
Skambant pakalnutėms,
Sukasi ratu...
Neįprastai baugu...
Sunku išsilaikyti.
Ir kojos linksta per kelius.
Ji atsisėda,
Sugelia vanduo.
Pašoka.
Apsivelka skubiai.
Pabėga.
Šaltinio šio mergaitė
Užleidžia savo vietą debesims,
Gyventojams šaltinio viršuje.

Ir į dygias šakas aviečių
Kojas braižydama baltas
Avietine rausva spalva
Lekia mišku.
Skambant gražuolėms pakalnutėms, 
Tebelaikydama ranka jas
Lekia namo...

KOMUNIJA

Sekmadienį birželio pirmą
Suknios krakmolytos plevena.
Ant ilgų žvakių užmauti
Vainikai rūtų supinti.
Šilkiniai kaspinai balti
Komunijai pirmai skirti. 

Iš apskrities visos
Vaikai, tėvai, jaunimas,
Senos davatkos, juodos moterys,
Visai nederančios šurmuly margam,
Giedotojos senyvos išverktom akim,
Balti vaikai palei altorių.
Prieš juos švenčiausieji  nublanko -
Ant sienų blausiai nutapyti,
Gausybės tokios nekaltybės užspeisti.
Varpelis aksomine virve.
Velkasi kunigo rūbai, išsiūti auksu.
Žingsniais sparčiais klapčiukai patarnauja.
Suskamba ir vargonai. 
Aukštuose skliautuose
Plazda karveliai.
Žemai “koridorium” vaikai išsirikiavę...
Visi nutyla.
Spragsi žvakės.
Šnibžda malda.
Malda pratrūksta.
Vargonininkas kosti iš aukštai.
Giedoti ruošiasi “Mariją”.
Brolis, sesuo vienas prieš kitą
Rimti ir susikaupę...
Iš knygos skaito kunigas
Pratęsdamas balses,
Pajuda eiti tarp vaikų 
Baltu koridorium pirmyn.

Brolis, sesuo vienas prieš kitą
Dreba skliautai,
Vargonams  gaudžiant,
Giesmes giedant.
Kunigo ranka švelni
Paliečia smakrą.
Ji išsižioja...
Raumuo suvirpa kaklo.
Ji ištiesia rankas,
Paliečia smakrą...
Šaltinis atkartoja nuogas
Rugiagėles sesutes dvi.
Viena prieš kitą
Palinkę ir apsikabinę,
Per žiemą pasiilgę.
Ką bedarytų, jos
Svajoję, laukę,
Tik apie tai galvoję, kaupę.
Dabar abi išlieja.
Kažką panašaus į nekaltybe
Įmirkusias aistras.
Alsuojančias vasaros karštą dieną
Tuo, kas taip traukia,
Kas taip gundo iš toli...
Per amžius.
Amen.
Kunigas koridoriumi grįžta
Su kryžium nugaroj išsiūtu,
Švenčiausią Sakramentą
Visiems jau apdalinęs.
Ištirpsta burnoje
Saldžiausia šiluma.
Pasklinda kūnu...
Rankos rankas kartoja.
Viena prieš kitą
Dvi rugiagėlės.
Ir nenutylanti malda
Viduje ilgesingai 

Prašydama dar, dar ir daugiau.
Kiek neįmanoma visai,
Kiek protas nebeišgali
Ir kiek gamta beleidžia.
Ties pažinimo begėdiška riba
Sustoja jos ranka.
O paskui ją sustoja ir kita.
Juk visa vasara bus JŲ!
Jos nusijuokia,
Taškosi vandeniu...
Limpa lašai prie veido
Nuo mostų kunigo staigių
kairę, ir į dešinę
Šventina visus.
(Krapnoja.)
Gieda visi ant kelių atsiklaupę.
Rimti ir susikaupę...
Sesutės prie šaltinio
Už rankų susikibę.
Ten, kur ranka sustojo,
Neklausus proto balso
Gilyn staiga nuslysta.
Įsitempia karšta guma,
Įkaitusi, šlapia iššauna.
Akmuo laidynės, skriejantis 
Į aukštį su palaima
Vasarą, atidaro prie šaltinio.
Tik dvynių sesių vasarą 
Ir niekieno daugiau...
Per amžius.
Amen.
Kunigas užbaigia mišias.
Visi laimingi - atsidūsta.
Į lauką iš vėsios bažnyčios plūsta.
Kermošiaus šio saldainiai 
Kojom senų “ragažių”minkyti
O klegesys vaikų prie jų.
Po vėliava procesijos

Aidi varpai.
Varpininkas, girtas
Varnų brolis,
Draugas ir priešas jų greta.
Siūbuoja išsirengęs,
Prakaituoja
Po vario varpo gaudesiais. 

Motinos šypsosi vaikų,
Dabar šventų jau,
Ir mažų, ir didelių, 
Baltų ir nekaltų.
Žvakių sulaužytų
Šventi likučiai
Vyniojami  a t s a r g i a i 
Į nosines baltas.
Vaikai gaudynių žaidžia.
Klega bažnytkiemis.
Rožančiais baido įsipykusias muses
Davatkos senos.
Sulinkę senės,
Storos, plonos,
Skarelės baltos,
Švarios, tvarkingos.
Maldos bedantės
Burnos suvytę
Murmėt netyla,
Šnibždėt nerimsta.
Motinos tiesios
Išsikalbėti 
Apie blogas akis,
Vaikus jų nužiūrinčias,
Dvasiom užsiundančias:
- Miško pabaisa!
Išprotėjusi naktį
Basa mišku lekia,
Per pilnatį blaškosi,
Kalba su dvasiom...
Ir kunigą kvietė,
Dūmijo, krapijo
Ir užkalbėjo...
Nieks nepadėjo.
- Reikia saugot vaikus
Nuo akies... 

Įtariai motinai klausant,
Taip širdį suspaudė.
Apie dukrelę...
Tyli ji prie visų,
Nesisako bėdų.
Šventasis susiveržė virvę, 
Ramiai pažiūrėjo.
Sugrįžusi ji prie vežimo,
Vaikus susikviečia.
Supykusiu veidu
Paragina arklius.
Pro vyrus ir moteris,
Krūmuos suvirtusius švęsti.
Kelio link suka
Savo keliu miško link,
Miško keliu. Jau namo. 

Ausyse dar ūžė
Nuo šurmulio, triukšmo.
O miškas jau skleidė 
Kerus nežabotus
Bekraštės tylos.
Tyruose laukų susitiko
Tyliausia tyla
Ir triukšmo garsai ausyse.
Susikovė!
Visą kelią kovojo,
Daužė garsais.
Ir spengė tyla. 

Žodžiais, veidais, 
Garsais iš kermošiaus,
Tyliu šiurenimu lapų tylos
Su vėju laisvu laukuos, 
Su girgždančiais ratais vežimo...
- Man galvą įsiskaudėjo! -
Vaikai nukabinę kojas tylėjo.

LANDŠAFTAI

Po ilgų tylų prasideda
Debesų suvažiavimas lietui. 

Siaučiančios audros už lango.
Sielos gelmėj uraganai.
Kūne jaunam nesuprantamos jėgos
Plėšo į gabalus žmogų vidinį.
Baisi nežinia.
Nesupratimas.
Kas yra gerai, kas blogai?
Iš proto varo.
Kas dieną mielą 
Besvarstant poelgį kiekvieną
Ir nėra ko paklausti,
Nėra kam pasiguosti.
Kas gi supras?
Kas nepasmerks?
Jei pasakys: tai smulkmena...
Sielai jaunai - tai vartai pragaro.
Jei pasakys: tai juoda nuodėmė.
Sielai jaunai - tai rojaus vartai.
Nėra atsakymų, nėra vaistų.
Yra tik laikas, viskam savas. 
Kaip yra karo šio pradžia,
Nelieka melsvo lopinėlio danguje.
Po dūmų, krentančių 
Į debesis landšaftu,
Pakibus siela blaškosi jauna.
Iš miško išbrenda kariai, 
Naikindami vieni kitus:
Balti raudonus,
Raudoni baltus.
Kovojančios dvi jėgos.
Per jaunystę visą,
Po pirmo ir nekalto 
Pralieto naujo kraujo.
Tokio baisaus, nežinomo.
Landšaftu kojom krentančio 
Į skaidrųjį šaltinį
Po vasaros karščiu. 
Norėjosi tik mirti.
Tik paprasčiausiai mirti.
Likusį kraują stingdo.
Tokia minčių gausa.
Bet žmogiški instinktai,
Daug stipresni, saugos. 
Nėr tokio nuraminimo,
Nėra tokios jėgos
Sutramdyti audras.
Paskelbtas garsiai karas!
Ir pirmas naujas kraujas
Liniją fronto brėžia. 
Kovotojas - kas jis?
Jaunas žmogus, fanatiškai tikįs.
Aistringai tikįs savo idealais.
Nėra už jį silpnesnio, nėr stipresnio.
Beviltiškumas ir priklausomybė,
Aukos sindromas ir kančia.
Suteikia žmogui nežemiškos jėgos.
Karui - pasmerkusiam pražūti savo žemėje.
Kartu pasmerkus ateities kartas.
Savo vaikus.
Negimusius.
Numirusius.
Jau buvusius. 
Dar būsimus.
Sugniaužt kumščius. 

Toks trumpas žodis karas.
Talpinantis ilgas prasmes. 

Po karo sklaidos dūmai,
Metų metus gulėję danguje. 

Nubėgs tolyn šaltiniu kraujas,
Nusistovės vanduo sudrumstas,
Vėl galima bus iš jo gerti  TAIKĄ.. 

Tik skonis toks, koks buvo.
Vandens šaltinio niekad nebebus.
Ir nėra žemėj formulės,
Nėr tokių išradimų
Tą skonį sugrąžinti.
Išplauti iš akių drumzles,
Atminimus ištrinti,
Ir viską, kaip kad buvo, 
Atgal susigrąžinti.
Ir kaip ištrinti tai, 
Kas žmogų subrandino?
Kas buvo pirmą kartą,
Ištrinti - vadinasi numirt!
Mirti jaunam?
Numirti nemylėjus?
Numirti nepajutus?
Karštų prisilietimų ir glamonių, 
Baimės šaltųjų virpesių,
Ilgųjų bučinių,
Nuo stogo uždraustų ribų,
Landšaftu krentančio,
Stuburo nervų stygom grojančiu
Pirmosios baimės ir vilties orgazmu.
Atsižadėt, netekti viso to?
Atsižadėt jaunystės?
N E !
Minties baisesnės žemėje
Sielai jaunai nebuvo. 

Todėl gyventi skubama 
Besiekiant vaisiaus uždrausto
Pirmoj žalioj jaunystėje
Per kraują ir karus. 

-------------------------------------------------------------

Pavasario šio spinduliais pirmaisiais 
Žemyn lanšaftu krentanti,
Pasveikinta o būki, Jaunyste subrandinta!!!

GIMTI  IŠ NAUJO

Sklaidytis neskubėjo dūmai,
Iki lašelio šviežias kraujas
Į sausą žemę susigėrė.
(Ir nežinia, kas gi išaugs?)
Liko rūdyti geležis,
Ginklai sulūžę, bet ir jie
Gan greitai taps nematomi žolėj.
Ir buvo aišku, kas laimėjo,
Bet ne visi norėjo susitaikyti su tuo. 
Nors teko prisitaikyti visiems,
Net tiems, kurie ir sakė:
                                    “Aš darau, kaip liepia mano protas,
                                     Ir einu, kur veda mano kojos!”

-------------------------------------------------- 

Teisybė yra ir visur, ir niekur,
Priklauso ji visiems ir niekam. 
Ji yra tik viena ir yra šimtas.
Ir yra jų tame šimte viena. 

--------------------------------------------------- 

Sunku gyvent kariaujant.
Po karo dar sunkiau.
Sunkiausia
Išlikusiems  gyviems.

---------------------------------------------------- 

Laikai neramūs buvo,
Bet duona ir žaidimai
Žmonėms labai svarbu.
Dainuodamas per girią
Į kaimo šokius rinkosi
Jaunimas apskričių.
Vyresnės kiek merginos.
Atsivedė ir ją.
Su motinos tyliu nebyliu leidimu.
(Uždrausti negalėjo 
         Ir leisti negalėjo,
           Jinai tik nutylėjo...
             O jos slapčia išėjo.)
Ji ją atsivedė kartu.
Savo nematomą sesutę dvynę.
Su ja ji nesiskyrė metai jau. 
(O gal ir dar daugiau?)
Kada dvasia šiaurinė
Užnuodytoje miško tankmėje
Išsprogo su minom per karą.
Jauniausioji nebaudžiama - 
Dvasia pietinė -
Pasidavė žmonių linkui.
Nematoma tyliai šnabždėjo
Draugei - sesutei dvynei - vakare į ausį:
- Aš saugosiu tave,
Aš augsiu su tavimi,
Aš būsiu tu
Ir būsi tu
Geriausia savo draugė. 

Akordeonu grojo prietemoj,
Linksmai skambėjo barškalai.
Nutvilkė muzikos garsai.
Įsirėžė ir atmintyje jie pasiliks ilgai.
Susigrupavę vyrai kampuose - kairė,
Merginos su gėlėm plaukuose - dešinė.
Drąsiausios poros dvi jau šoko.
(Keistai, gal kiek juokingai.)
Ji stoviniavo vyresniųjų palikta kampe.
(Kiekvienai rūpi tik jos vakaro šio pabaiga,
Nors prižadėjo - ”nė per žingsnį”.) 

Vakaras kaito.
Mergaitės skruostai suliepsnojo
Matant, kaip glosto
Kapota vyriška ranka
Moterų linijas šlifuotas.
Linijas išveda 
Į nubrėžtus tamsa laukus.
Sako: “Išeinam atsidusti, parūkyt!”
Ir dvynės apsipratę 
Išsliuogia pakvėpuot į tamsą.
Šį vakarą dar jaunos,
Tapę nematomom,
Tarsi jų čia nebūtų.
Dejonių kvapo klausosi,
Supinto iš atsidavimų ir tamsos.
Kvepėjo alyvinėmis aistromis!
Sugrįžusias pagauna...
Linksmi garsai akordeono.
Į baltą ranką prunkščia
Nuraudusi dvynė.
Nematoma dvasia
Kartu kartoja juoką.
(Ilgokai ji jau tarp žmonių,
dvasia daug ko išmokusi iš jų.)
Linksmumas garsuose įsisiūbuoja...
Netikėtai...
Automato serija lauke,
Ir... dar kita... kita... 

Nutilo muzika, 
Juokai. Kojų bilsmas. 
Įvirto su keiksmais girti, ginkluoti 
Didvyriai kovotojai už laisvę,
Kurią visi savaip supranta.
(Kuris už laisvę mirti pasiruošęs?
Kuris vardu tik prisidengti jos?) 
Išalkę nežinios, laukimo.
Pikti ir sužvėrėję,
                      Purvini... 
                              Girti...
Kampe isteriškai suklykia moteris
(Gal ką pažino?)
Kovotojai visiems įsako: 
- Nusisukti, klauptis, garsiai melstis.
Kalbėkit poterius dabar...

Saviesiems, svetimiems,
Iš tų pačių kiemų ir kaimų, apskričių...
Lietuviams! 

Ji taip ir pasiliko atsiklaupusi kampe, be žado,
 Pažinusi broliuką.
Ginkluotą, girtą, tokį svetimą.
Kad pliūptelėjo šiltas vasaros lietus...
Žemiau juosmens.
Prisiminė:
“O kartais motina paverkdavo
Pavakarėm, kaži ko verkdavo.
Ji glostydavo motiną,
Ir jai dvasia šnibždėjo, 
Joje patogiai įsitaisius:
- Koks nuostabus gailestingumas!
Kodėl aš neišmokstu verkti?” 

Lietus trumpai tetruko.
Nepastebėjo niekas, jog jis buvo šiltas.
Tik brolio akys buvo šaltos.
Jis, kaip ir kiti, neatpažino čia savų.
Taip buvo daug lengviau.
Įsakė viršiausias iš karių:
- Vyrams nusiaut batus, 
Į  vidurį sumesti.
Į sieną nusisukti.
Kariai  matavosi batus
Ir  ganė moteris akim...
Kambaryje kvepėjo mirtimi,
Kvepėjo panika, ištvirkimu...
Kvapų mišinyje plazdėjo žvilgsniai.
Garuojantys šešėliai susilenkę
Kvepėjo dar stipriau, stipriau.
Taikikliai lazeriniu spinduliu aštriu, 
Raudonu taškeliu ant sienų, dūko
Ant  išsigandusių merginų, moterų veidų,
Kaklų, ant iškirpčių viliojančių, atidengtų šlaunų...
Nebegalėdami įsiskverbt giliau
Taškeliai zujo vis greityn, greityn,
Benardydami nuo vienos, tai prie kitos.
Užaštrino kvapus. 

Ji matė ir ant savo kūno
Raudoną lazerio ugnelę.
Prie brolio dešinėj bestovintis žmogus
Atplėšti negalėjo nuo akių - akių.
Taip nieks į ją dar nežiūrėjo...
Ji jautė, kad tuoj vėl palis.
Užsidengė delnais akis.
Jai sukosi galva.
Pro pirštus matė, kaip jos buvęs brolis
Kaip ir jų vadas, tempia lauk
Už geltonų storų kasų
Vieną iš atėjusių kartu.
Kvapai susprogo!
Ant sienų išsitaškė mirtimi.
Kažkas norėjo gint kasas -
Po trijų šūvių jau gulėjo.
Praplyšo žviegti, bėgti panika...
Ant moterų užvirto ištvirkimas.
Karšta smala užliedamas jų veidus.

Jai, tokiai jaunai, visko buvo jau per daug,
Kad būtų galima protu suvokti, kas čia vyko.
Toli už proto jos ribų...
...Į tamsą išvedė ją virpančią varpu po dūžio
Tas, pirmą kartą taip, kaip niekas dar,
Iš brolio dešinės pasižiūrėjęs.
Parodęs kontūrus tamsaus takelio,
Pats į šalikelę įnėrė. 

Ji bėgo nesustodama taku,
Virš jos išgąsdinta dvynė dvasia,
Virš dvasios angelas išbalęs skrido...
Kvepėjo vėl gyvenimu, mišku ir  laisve!

------------------------------------------------------------ 

Kai atsibudo ji ryte,
Sapnai supynę buvo plaukus
Į dvi storas kasas.
Kasos abi vienodo ilgio buvo
Ir vienodo storio.
Sunku atskirti buvo jos sapnus
Nuo jos tikrovės.
Pro plyšius lentose jau švietė
Ryškiais dulkių stulpais saulutė.
Šviesa užmiršta greitai,
Kokia baisi tamsa,
Ir pradeda kasdien gyvent naujai.
Išsiurbia dulkes miegas iš žmogaus.
Ir saulei patekėjus,
Rieškučiomis į orą meta.

---------------------------------------

Kai sužinojo apie apsiaustį,
Šukuojamus miškus,
Žegnojos motina.
Girdėdama miške vien šūvių aidą... 
Žegnojos motina.
Nutilus šūviams ir aidams... 
Žegnojos motina.
Išgirdusi: “Sūnaus palaidot kūną leidžiam”.
Motina krito.
Duktė palikusi su motina 
Nematė jos jau niekada
Taip laukusios malonės dievo.
Pati ji brolio neverkė.
O tokį svetimą ir šaltą
Su motina karštai nuplovė kūną.
Įšalę šūviai kruvini veide.
Sesers širdis nesudrebėjo,
Ir buvo ašaros toli.
Toli nuo karsto mintys.
Giedojo, dūsavo, šnibždėjo
Juodosios tetos prie karstų.
Tris dienas, tris naktis
Aplink raudojo kaimas...      
Savųjų, svetimų,
Iš tų pačių kiemų ir kaimų, apskričių...
Lietuvių!

Laukinis sužeistas žvėris
Stebėjo rymančią mergaitę.
Ir dieną, kitą ir dar kitą...
O  ji  visai nauju žvilgsniu į beržą,
Smilgas ir žoles naujai.
Atrodė viskas kiek kitaip.
Visur gyvenimas pulsuoja:
Žaliuoja medžiai, 
Gieda paukščiai
Ir vanduo skaidrus.
Ir viskas nauja,
Mėlynas dangus,
Tarsi žiūrėtų pirmąsyk
Visi į ją kitu žvilgsniu...
Suinkščia, suvaitoja
Žolėje kruvinas žmogus.
Ji išsigandusi į šalį šoka.
Pasilenkia ir mato: JIS!!!
Sužeistas brolio draugas, gyvas likęs.
Žiūrėjo medžių ir žolės, dangaus
                                    žvilgsniu beribiu.
Kaip pirmą kartą!
Dvasia prie kūno jai prilipo.
Kaip kūnas virsta žemėmis, o žemė kūnu.
Kaip dangumi dvasia pavirsta, o dangus dvasia.
Kaip žemė ir dangus,
Kaip kūnas ir dvasia virsta žmogum.

SMĖLIO KAPE  ( I )

Ji paslėpė jį duobėje, rūsy.
Jį paslėpė giliai savo širdy.
Kas dieną valgyt nešdavo,
Rankom maitindavo,
Žaizdas aprišdavo,
Naktį prigludusi 
Labai trumpam tiktai.
Prie tyliai miegančio.
Ir vėl išbėgdavo.

Nebeturėjo ji nei dieną ir nei naktį
Anei ramybės, anei laiko.
Užsiliepsnojo meilės kruvini laužai.
Susekė dukrą motina takais,
Bet buvo per vėlu kažką pakeisti.
Nebuvo baimės, kad stipresnė būtų.
Nebuvo žodžio, kurs sudraudęs būtų.
Planetos sukosi ten ir atgal,
Jau nepriklausomai nuo baimės ir nuo žodžių.
Motinai teko užsisimerkti 
Prieš meilės pasmerktos laužų kaitrybę. 

Šaltoje duobėje,
Smėlio kape,
Belaukiant vakaro...
Sutemus iš miško tankmės
Iššliaužia sužeistas žvėris.
Kartu su gailestinga sesute
Į dangų pažiūrėti.
Ir nepaleidžiant rankų,
Karštai besibučiuojant,
Sekti žvaigždes ryškiausias,
Takus jų paslaptingus,
Nežinomus kelius.
Lūpos - ne kelio žvaigždės.
Per naktį susitikti 
Daug kartų gali jos.
Taip pat ir išsiskirti.
Nors prisiekia palikti
Gyvenime kartu.
Nelaisvėje, slapčia,
Tiktai kartu.
Liepsna laužų kaitri atsisuka.
Trumpiausia vasaros naktis.
Reik grįžt į smėlio kapą
Iki nakties tamsos išlaukti
Ilgą dienos šviesą.

------------------------------------------------

Mergaitė nebežinanti, 
Kas vyksta viduje,
Sesutę dvynę šaukia...
Toji neatsiliepia.
Sesė ir yra ji.
Vaikystė jau pasibaigė.
Po jos dėl meilės viskas.
Ir tiktai dėl savęs.
Ką duoda pirma meilė kartu su savimi:
Pavydą, skausmą, neapykantą, išdavystes,
Beviltiškumą ir išsiskyrimą, dar laukimą...
Priimk kartu su meile viską,
Priimk, priimk, priimk!    

----------------------------------------------- 

O viršum sklandė vanagas,
Šešėlis pūko debesies,
Nežymus ir nežymiai,
Vis akį mesdavo laukymėn...
O rodės, tęsis laimė amžinai.

Debesies pūkas lėkdavo per pievą
Ir vėl nušvisdavo saulutė.
Į rudenį tamsėjo 
Pilkieji debesų pūkai.
Ir virš laukymės ratus suko vanagai. 

SMĖLIO  KAPE  ( II )

Žvėris lindėjo
Šaltame smėlio kape -
Sesuo gailestingoji
Prisispaudusi balta,
Kieta kaip šarvas krūtine.
Rankomis plėšia drabužius,
Jos krūtys ieško tako nusileisti.
Mažiausio šilto odos aerouosto.
Priglusti ir kartu alsuoti,
Abiems susiklijuoti,
Be žodžių tik gulėt, mylėti.
Jie tiek nedaug teturi laiko,
Kaskart išsimylėti nesuspėja.
- Jau reikia bėgti! Reikia bėgti, -
Sesuo gailestingoji neatplėšdama
Nuo lūpų lūpų, vėl:
- Jau reikia bėgti! Bėgti!
Jis užsimerkęs glosto jos 
Apnuogintas šlaunis.
Į atmintį sau užsirašo,
Kad vėliau palikęs vienas
Vėl suktų savo meilės filmą.
Rankos iš lėto nuslenka žemyn
Per smėlius dykumos
Kyla aukštyn, žemyn. 

Vos pasirodžius karavanui horizonte,
Prasikala  šaltiniai iš gelmių
Malšinti troškulį.
Jo niekad nepasotinant, nes
Lūpas atitraukus
Vėl gerti norisi...
Tirpstantį laiką
Slenkantį už nubrėžtų ribų.
- Jau reikia bėgti...-
Atsistojusi patraukia ji žemyn
Suknelę.
Pasitaiso.
Iš guolio lipa.
Šalto smėlio kapo.
Jis atsimerkia vos akimirkai,
Lipančiai po plona suknele. 

Užbaigia filmą,
Juostą susuka,
Pasideda  į dulkėmis storai
Nužertas lentynas,
Kad likęs vienas vėl
Ir vienišas,
Dar kartą nuo pradžių
Prasuktų atmintyje meilės juostą. 

O jai išėjus dar ilgai 
Giliai, giliai kvėpavo.
Lūpose jautė kvapą jos,
Burnoje skonį. 
Ant veido ir ant pirštų pabaigos...
Visur buvo tik ji.
Norėjosi jam rėkti!
Norėjos persiplėšti venas!
Susiraižyt peiliu...
Šaukiant išeit į dieną.
Pasiduoti.
Sulaukt bausmės ir atkentėti. 

Kad tik praeitų viskas,
Kad leistų jiems gyvent.
Laisvėje ir laisvai!
O juk už ją kovota.
Kovota su ginklu.
Bet pralaimėta.
Nelygiai pralaimėta.
Ir paaukota viskas.
Tik
Už laisvę nenumirta.
Didesnės ir nėra pasaulyje bausmės.
Nelaisvėje gyvent.
Nuolat bejaučiant kvapą tolimą 
Meilės kaitrių laužų
Ant lūpų ir ant veido,
Ir ant pirštų...
Norėjos rėkti!
Saują biraus smulkiausio smėlio
Į burną susigrūdo,
Pirštus į žemę.
Taip ir liko...
Susirietęs.
Užmerkęs skausmo verdančias akis,
Ilgam nebyliu mykdamas.

BRENDU PAS TAVE   ( Į TREMTĮ )

Iš rojaus nėrė vanagas žemyn.
Smaluotas juodas kamuolys
Sustojo gerklėje.
Trys vyrai su žvaigždėm
Vidury kiemo spardė žvėrį -
Gyvūną aklą. Smėlio kapo.
Ji šaukė atsiklaupusi,
Ji laikė kojas spardančias,
Ir verkė, ir maldavo.
Bučiavo purvo batą,
Voliojosi žolėj.
Linojo motina lange.
Pamiške bėgo išdavystės,
Jos greit ištirpo tankmėje. 

Žvaigždėti žmonės
Į sunkvežimį žvėrį 
Įvertė.
Jai leido daiktus pasiimti.
“Sudie, mamyte!” pasakyti.
Likosi motina vienui viena.
Namo lange.
Miško laukymėje.
Širdyje. 
        Pasaulyje.
                    Visatoje.

-----------------------------------------------

O, jis ir ji, daugiau nematė vienas kito.
Iš sunkvežimio priekabos
Vagonai krovininiai,
Ilgiausi geležinkeliai,
Siūbuojantys laivai.
Ji nieko aplink nejautė,
Nematė, negirdėjo.
Dundėjo tik ausyse 
Vagonai per naktis.
Jie nešė ją į nežinią.
Į klaikią, šaltą nežinią
Garmėdami, gramzdindami
Visas blaivias mintis.
Prasmės nustojo viskas.
Pasimetė pats laikas 
Erdvinėj begalybėje,
Nustojęs egzistuot.
Gyvenimo tik meilė,
Vienintelė, vienintelė,
Klusniai iškentus viską,
Nenori pasiduot.
Negali pralaimėti,
Neduoda patarimo,
Tik viduje kartoja:
“Reikia išgyvent!”
O geležiniai ratai
Daužo monotonu 
Į geležį:
“Numirti, 
Numirt ir nebejaust!”
Vėl viduje kartoja:
“Dėl jo tiktai gyvent!”
Netgi tada, 
Kai baigias geležinkelis.
Kai žmonės ryšuliuoti
Užpildo plūduriuojančias
Rūdies nykiąsias baržas
Ir pasroviui paleidžia
Sibiro upe.
Ant ryšulių suvirtę
Oro netekę žmonės
Po lašą mikroskopinį
Jie išgeria vilties.
Tas lašas yra meilė.
Didžiausia meilė likti,
Išlikti ir nežmoniškose 
Sąlygose žmogumi.
Sušalus žemė akmeniu
Po kojomis nutirpusiom.
Baigtis kelionės šios.
Gyvenimo pradžia.
Penkiolikai metelių
Saulėtekį jaunystės
Paskirta jai bausmė.
Protu sunku suvokti:
“Už ką?”
Toks griežtas nuosprendis: 
“ Ištremti iš Tėvynės”
“ Už priešo slapstymą”, -
Rašyta protokole.
 “Už meilę, pirmą meilę
Tebūna teisingiausias 
Toks nuosprendis.
Su juo ir tik su juo
Aš išeinu gyvent.”

                “... Saulutė taip šypsosi žiūrėdama į mane, kaip aš brendu
                   mintimis per gilų sniegą, per tolimus laukus ir aukštus miškus
                   Tu, Brangioji, gal dar nelauki nuo manęs laiško, bet aš jau brendu
                   pas tave... 
                   ...Dažnai galvoju, kodėl mes abu tokie nelaimingi, kodėl mes
                  negalime gyvent. Aš bebijau senystės. Jeigu nebūčiau patekęs į 
                  į tokius geležinius pančius, tai tikrai būtume abu gyvenę Brangioji.
                 Bet aš dažnai galvoju, kodėl tokie  nelaimingi mes, tiek daug kenčiame 
                 Tu rašai, kartais nesinori gyvent, tas pats ir man.
                 Kodėl aš negaliu kur kambarėly parašyti laiško, o dabar  reik
                 maišytis tarp daugumos žmonių barake?
                 Kodėl mes negalime pasidalinti gyvenimo įspūdžiais, kaip kiti gyvenimu
              grožėjasi, o mes nelaimingoje minutėje gimėme? Ką padarysi, Brangioji,
                 kad mes tokie nelaimingi, nenusimink, gal kada nebūt prašvis mūsų
                 Rytojus, turėkime kantrybės...”       

                “...Sapnuoju savo gimtą kraštą, Tave, kaip pasiekt. Bet ko širdis
                   trokšta, nesipildo. Ir tie sapnai nesipildo...”

GĖLĖS UŽSIMERKIA

Jau įšalus barža žiemai.
Nepažįstamoj žemėje įšalus jaunystė,
Ir klaikios bado akys dieną naktį seka.
Tik noras gyventi,
Pro spygliuotą vielą
Skristi, kad ir naktį užsimerkus...
Į šviesą.

Mediniame barake 
Sukilęs šurmulys.
Prieš šventes visos taisosi,
Nors savos tarp savų.
- Mergaitės pažiūrėkit! 
Save pusnuogė glostosi. 
- Kad, vyrą dabar man! -
Nusijuokia skardžiai.
Kumščius į aistrą spausdama,
Į upę sielius plukdančią,
Negalinčią ištvint.
Marga skara sulenkusi.
Gėlė seniai prisirpusi.
Juokiasi šalčio Sibiro
Įdegusiais žandais.
Gėlė graži būt norinti.
Net vystanti, net  mindoma...
Nuskinta, išburta.
- Laiškaaai!!!
Ir triukšmas sustiprėjo.
Nuo dvelksmo iš stebuklų,
Iš  pasakų kraštų.
Širdys, gėlių lapeliai,
Nelygiai suvirpėjo.
- Pašokite, pašokite, pašokite ratu...
Už rankų susikibę
Po dvi ratu pašoka,
Po dvi daraugauja sesės.
(Kitaip sunku gyvent.)
Akyse slepias ašaros,
Ir nekantrumas veržiasi.
Greičiau tik prisiliest,
Tiktai vienai akimirkai.
Į laisvę kad ištrūktum.
Akimirkai tik šilumos, tos
Meilės visapusiškos,
Įkvėpti, jos kaip oro -
Tėvynės mylimos.
Ir kokia ji bebūtų
Ir kam bepriklausytų.
Laisva ji ar nelaisvėje
Tėvynė prarasta.
Gėlelė gailestinga
Kelis laiškučius gavusi,
Į savo kampą grįžusi,
Plėšia ir skaito juos: 
“ Daug laimės, džiaugsmo ir laisvės
Kūdikėlio Jėzaus šventėje!”

Plėšia ir skaito:
“Linkiu sugrįžt į gimtą šalį.
Sodybą seną tų kelių.
Ten nuramint Močiutei dalią
Kraujuotu liūdesiu giliu.”

Plėšia ir skaito:

“...Gerų švenčių...  Prisimink ir mus, nes mes tave visada prisimename. Linkime, kad sekančias šventes švęstum savojoje tėvynėje su senąja mamyte ir visais artimaisiais.                                ... Daug gero linkinčios ir niekada nepamirštančios tavęs..”

Įšoka kibirkštis,
Popierius trūksta,
Seilės ir klijai.
Nenori pasiduoti.
Plėšia ir skaito:

“...Aš dažnai galvoju, kada teks gyventi
abiem.            
O gal ir jau nebeteks, diena po dienos slinksta,
visgi amžius, jau tolyn nuo jaunystės, o man
nematyt galo virvės, kada jinai nutrūks. Tai, Brangioji, vis rašydavai - laukiu tavęs sugrįžtant iš lagerio Aš tau ne vienąkart sakiau:
tu dėl manęs nesistenk. Jeigu sugrįšiu, tada ir prasigyvensime, bet kai pagalvoji apie ateitį, tai nešviečia man rytojus, nesišypso ateitis, bet ką padarysi, jeigu toks mūsų likimas yra, Brangioji...
   Dovanok, gal ką ne taip parašiau, linkiu linksmų švenčių sulaukti ir sulaukus linksmai praleisti už balto stalo. Pasilik sveika, mano aplankyta, tariu Sudiev, Sudiev, Sudiev...” 

Plėšo ir verkia.
Skutus prie lūpų priglaudžia.
Vakare visos sėdasi
Prie balto stalo švęst.
Kiekviena dar prisimena
Savų namų šventes. 
Kiekviena savo godas,
Savo svajonių sodus,
Išbraido mintimis. 
Ir tyliai uždainuoja 
Pravirkdamos merginos
Tyra gimta kalba.
Pūgos rauda už sienų, 
Nė žodžio nesupranta,
Bet graudžiai graudžiai pritaria 
Jų drebantiems balsams.
Likimo vieno draugei
Kaip tikrai kraujo sesei,
Kaip savo sielos dvynei
Išpina kasas.
Prieš miegą pasiguodžia. 
Save ir viena kitą...
Bet lekia jų jaunystė,
Nei pažadais, paguodomis
Nesulaikysi jos.
Žirgų jos nesutramdyti
Kaip pragaro  liepsnų. 
Pašėlę lekia priekyje,
Kas drįs juos sulaikyti?
(Galbūt tiktai mirtis.
Bet kas gi ji prieš Viltį,
                           Tikėjimą,
                               Ir Meilę?)
Likimo nepakreipsi.
Ir šiaurės vėjui pučiant
Čia gėlės išgyveno.
Kas dieną susitaikant 
Su štai kokia mintim:
Prabėgo juk jaunystė, 
Prabėgo nebegrįžtamai.
Tik vieną kartą duota,
Ir tąkart  atimta.
Kada reikėjo skleistis, 
Žydėti spalvomis...
Nuskinta.
Gražiausioji jaunystė!
Nieko nėra pasauly gražesnio sugalvota,
Gražiau sukurta Dievo. 
Už ją tikrai nėra.

  • Miegokime, mergaitės!
    Į skruostą pabučiuoja,
    Paglosto viena kitą,
    Balaną ploną užpučia,
    Ir gėlės užsimerkia
    Akloje tamsoje...
    ...Kai juodi šešėliai nuslinks,
    Atsimerks jos pasirąžę,
    Bet jau niekad nebus
    Tokios pat kaip buvo gražios.
    Gėlės užsimerkia tamsoje...
  •  

 

UOSTE

Per stotis nemiegotas,
Sausakimšus vagonus 
Su lubom papirosų,
Plaukiančiom rūku.
Pro miestus nepažįstamus,
Labai trumpai sustojančius
Ir vėl akyse bėgančius
Žaliuojančius miškus.
Viena į taktą suposi,
Pilka suknia pilkuojanti
Vagone moteris.
(O mano beprotybe,
Dukra aš tavo būsiu,
Tiktai mane lydėki
Savo akių žvigsniu.)
Po vasarų penkiolikos, 
Po lygiai tiek žiemų
Išlipusi iš savo 
Gyvenimo duobės, 
Senu keliu iš lėto
Ji ėjo pėstute.
Laukai numelioruoti,
Keliai naujai išrėžti,
Miškai taip išretėję,
Jai nepažįstami.
Bet miela, 
Širdį glosto,
Ir viskas tarsi gyva,
Tarsi sutverta jai.
Ryškiau saulutė švietė,
Svaigo galva, siūbavo,
Tirpo ryškiai geltoni
Akyse ratilai.
Jau netoli namai.
Jau greit apsikabins
Iš vakarų su beržu,
Ir su klevu rytų.
Tarpduryje su motina. 

Ketvirtas vakaras 
Viena prieš kitą, tyli.

--------------------------------------------

Savaitė ketvirta.
Viena prieš kitą, tyli.

-------------------------------------------- 

 - “Geriau numirsiu, mama,
Nei kada nors paliksiu
Tave ir šiuos namus...” 

Nuo kablio krito dalgis,
Sulūžo surūdijęs,
Ilgai čia iškabėjęs
Ir kaipgi nepravirkt?

-------------------------------------------------- 

Mylimo savo laukė,
Svajoto ir sapnuoto,
Po daugel daugel metų 
Išblukusio visai.
Ir rankomis tarp kojų
Ištrinto atmintyje,
Alsuojančio jo veido
Į lūpas tamsoje.
Užmiršti nepajėgdavo,
Į pirmą meilę grįždavo
Kasvakar su vėsa.
Piršlius, pas ją skubėjusius,
Gėlės lapelių prašančius,
Ji siųsdavo šalin.
Tik laukdavo laiškų.
Ir kartais jų sulaukdavo
Iš tolimų rytų.
Karštai juos prisiglausdavo
Ir prie širdies padėdavo,
Ir daug darbų nudirbdavo.
Vien tam, kad užsimirštų.
Kad dieną  šią nustumtų
Iki kitos dienos.
Kai laimė pasiklydusi,
Visiems jiems bus gera.
Pirmiausia tai kantriausiems
Ir jai ištikimiems.
Bet laiškuose nedaug 
Paguodos tos tebuvo.
Ir laiškuose nebuvo
Matyt laiko ženklų.

“...Gal jums nepatinka tie žodžiai mano, bet paklausyk.
  Tu man rašei: vis tavęs laukiu, Tai daug dirbu, o jeigunelaukčiau, tai  gyvenimo ratą kitaip pasukčiau. Tai jeigu galima, tai ir suk ratą į lengvesnę pusę. O manęs nelauk, arba mano gyvenimas neaiškus. Šiandien gyvas, o rytoj galiu būt  nebegyvas. Aš tau rašau tikrai kaip yra, ir tu pati gerai žinai mūsų padėtį. Nėra ko ir aiškina apie tai...
... Kada žmogus nublokštas nuo gyvenimo srities, tai niekas neįdomu, ir niekas nesiseka tada. Jūs sakot, piršosi piršliai, bet nė vienas nepatinka. Žinoma, nepatinka, bet jeigu apsivestum, gal ir priprastum prie žmogaus... Tu, Brangioji, nesibaidyk  jis  gal ir nepatinka, bet kiekgi vienai galima gyvent. Su S... veskis ir nieko  nežiūrėk. Iš karto nepatiks, bet priprasi prie žmogaus ir bus gerai.
   O manęs jis tegu nebijo. Ne toks aš žvėris kaip jam atrodo...

...Pas mus šiemet blogas pavasaris. Šiandien turime jau gegužės 17d., o sniegas vis pasirodo, ir šalta. Tai Sibiras...
...Galvoju baigti rašyti. Tariu Sudiev, sudiev lauksiu atgal...”

Viršus nežinomybei.
Sistema karaliavo.
Uždusę bėgo žmonės 
Per valandas, dienas,
Per savaites,
Per mėnesius,
Kaip per barjerus šokdami.
Palikdami už savęs
Negrįžtančius laikus.
Vien ateitim tikėdami,
Neatsigręžę lėkė
Gyvenimo trasa. 
Išjungę savo laiką,
Bėgo visi tikėdami,
Belaukdami tikros
Akimirkos lauktos,
Kada sueis danguj 
Į ženklą jiems palankų
Ilgai klajoję žvaigždės.
Ir susidės auksinis
Svajonių, vilties raktas.
Tuo blizgančiu raktu
Atidarys sunkius 
Plieno vartus į laimę. 

Dažnokai ji nueidavo
Rymoti prie duobės.
( Prie smėlio - meilės kapo.)
Žole, paklode laiko, 
Užakusia žalia.
Tarsi apsėsta demonų,
Aistros, beviltiškumo,
Į duobę gilią šokdavo
Ir rūbus nusiplėšusi 
Surasdavo save.
Aistringai glamonėdavo,
Sustoti nepajėgdavo,
Susidraskydavo.

Spektaklis prasidėdavo
Vis tuo pačiu laiku.
Vėl viskas čia atgydavo,
Judėdavo vaiduokliai,
Sutemdavo skliautai.
Keistoji komos fazė.
Artėjanti palaima,
Užaštrinta skausmu.
Atplaukdavo kvėpuojantis,
Į ausį švinu šnibždantis...
Numiręs atminimas.
Vėl glostė jos šlaunis,
Švirkštais įleido vizijas... 
Jau nejautė skausmų.
Suleidusi į sėdmenis
Kietus nagus lig kraujo
Keistai kažkaip stenėjo...
Žolėj supjautos krūtys
Ir smėliu nubarstytos
Į krantą atsimušdavo
Aukštais laivais audroj.
Aistros, beviltiškumo
Putojančioj audroj.
Po priepuolio, nuslūgus
Vandeniui josios uoste,
Aukštielninkai atvirtus 
Ant nugaros šlapios,
Drėgnus vokus primerkusi,
Drumstom akim į dangų
Žiūrėjo iš duobės.
Ir plėšė.
Platų Tėvynės dangų
Ji plėšė iš nakties.
Po dar vienos šiandieną
Peršoktos kliūties.

   Tu, paklydęs laive
   Tu, paklydęs laive, vienišas  tarp vėjų,
   Bangose likimo spardomas blaškais. 
   Nebelauk,  negrįš  jau, kas tada išėjo,
   Tuo  taku,  išklotu  obelų  žiedais.

   Žydės sode vyšnios, jazminai po langu,
   Pasipuoš   gegužės   obelų  žiedais.
   Veltui gi tu lauksi  vakaro ružavo.
   Ir, manai, jaunystė dar kartą ateis.

   Tu, paklydęs laive,  vienišas  tarp vėjų,
   Bangose  likimo skęsdamas blaškais.
   Nebelauk,  negrįš jau, kas tada  išėjo,
   Per dainas ir juoką  vidury nakties.

“... Lyg iš numirusių prisikėlusi skubu pas tave, sesute.
                   Nežinau kodėl, bet labai pasiilgau tavęs ir tavo mamytės.
                  Dažnai sapnuoju, o gal sergi?
                  ... Tave suprantu, ir tavo gyvenimą, viskas gula ant tavo
                   vienos pečių...
                    ... Mieloji sesute, o kaip man smagu, kad mane aplankytum.
                   Man norėtųsi vėl pas tave, bet aš lauksiu pirma tavęs...
                                                            Bučiuoju Įšsiilgus...”

NUKRITUSIOS  RANKOS

Kairė ranka

O kažkurią žiemą
Ligota mirė motina...
Duok, Dieve, jai per amžius
Dangišką karalystę.
Sustojo dar prie slenksčio.
Prieš medžio karstą rogėse
Kepures vyrai nubraukė,
Užšaldė veidus moterys.
Nusifotografavo.
Tyla trumpai kankino.
Ir vėl visi sujudo,
Sukruto vėl kas nešti, 
Kas verkti, kas giedoti,
Kas arkliui traukt padėti...
Giliom baltom vėžom
Procesija judėjo.
Po apsnigtom kepurėm, 
Linguojamom pušų. 
Tyla klaiki paliko. 
Akimirka žieminė.
Visai beveik kaip laukiant,
Kol fotoaparato
Spyruoklė atsities.

------------------------------------------         

                  “...Siunčiu tau gilios užuojautos... Kaip gaila, kada toks brangus
                    žmogus lenkėsi į amžinybę. Suprantu, kaip tau sunku žiūrėti į 
                   motiną, ir norisi daug, daug padėkos žodžių sakyti už jos nemigos
                    naktis, už jos pasakas, dainas, ašaras, už jos rūpestingą gyvenimą
                   dėl tavęs. Už  jos sielvartą, Troškimą. Troškimą  sulaukti ir dar
                   pamatyti savo vaiką laimingą, ir žinau, Tavo suvirpa dažnai širdis,
                   ir net nerandi žodžių tokių brangių dėl jos. Žinau taip pat ir man, ir
                    kiekvienai mūs likimo tas pat, nes pas mus krūtinėje neužgijo ta 
                   padaryta žaizda, todėl mes suprantam ir įvertinam motinos vargą
                   bei meilę vaikams. Man kaip pasakė, kad jau labai silpna mamytė
                   Tavo, man labai gaila pasidarė, kad, sese, liksi Tu viena kaip
                   rykštė, nieks taip neatjaus,  nepaguos, nesupras  Tavęs kaip
                    mama. Mama už viską brangiausia.
                   Gaila, kad mūs gyvenimas nepasuko į tą pusę, kur laimingi gyvena,
                    na mes turim būt laimingom, nors
dažnai kokia mirtis pasižiūri
                    į akis, bet susikaupi ir nugali viską.
                         Sudie! Lauksiu Tavo laiškų...”

Ranka su nosine drėgna nukrito.

------------------------------------------------- 

Dešinė ranka 

Dar po metų - žinia!  
Laimingam voke  
Sudrebėjo ranka,  
Laukus, tikėjus.  
Sunku susivokti,  
Kas daros, kaip svaigsta...  
Galva. Mintyse:  
Viskas greit pasikeis  
Jau.  
Protas aptemo.  
Kodėl gi laiške?  
Kodėl gi ne pats...?  
O Kristau...  
Kas čia parašyta:

                      “... Aš šiandien rašau jums laišką jau laisva ranka. Šiandien sėdu
                       rašyti laišką už stalo, o prie stalo siuvinėja pusseserė mano, o aš rašau 
                       Tau laišką, gal jau seniai lauki...  
                      ... Dabar parašysiu, kada išėjau į laisvę. Ėjau Kūčių vakare  iš darbo  
                      vachtoj sutikau nariadčiką, ir sako:  jau tu laisvas. O aš netikiu, sakau,  
                      kad jūs meluojate. Man jisai sako: koks man tikslas meluoti. O aš  tikiu 
                      ir netikiu. Bet kai atėjau į Baraką,  jau visi pradėjo sveikinti, sako:  
                      sveikas,  graždanin, na, tada jau patikėjau, kad iš tikrųjų jau laisvas. 
                     Taip buvo liūdnas Kūčių vakaras. Atsisėdome vakarieniauti, nieko 
                     nevalgiau. Kiti sako: valgyk, nesijaudink. Aš, atrodo nesijaudinu, bet  
                      nieko nenoriu, nei valgyti, nei miegoti, pakol atvažiavau pas pusbrolius. 
                     O  pakol nuvažiavau, prabėgo savaitė laiko...  
                    ... Kai išėjau iš lagerio, buvo Kalėdų antra diena. Nuėjau pas bendro 
                      likimo Draugus. Jie mane priėmė  kaip Motina Vaiką ir neleido dar 
                     važiuoti tris dienas. Ketvitadienį išvažiavau pas savuosius, vakare  
                     išvažiavau į Krasnojarską ir Krasnojarske jau buvau dienos dvyliktą,
                    teko 8 valandas laukti, tai buvo labai ilgu... O vakare aštuonios  be dešimt
                    minučių buvo, kai išvažiavau iš Krasnojarsko į Abakaną. Abakane jau 
                    buvau irgi šeštą vakare.  Iš Abakano turėjau pirkti bilietą iki Askyzo, 
                     sumokėjau 20 rublių.  Askyze  buvau jau naktį vienuoliktą valandą, ir ten stoty    nakvojau per naktį. O ryte devintą sėdau į autobusą ir  
                     atvažiavau vienuoliktą dienos pas pusbrolius. Buvo sekmadienis. 
                      Nauji Metai ir Naujas Gyvenimas  prasidėjo. Daug buvo džiaugsmo 
                         ir laimės, kada susitikome. Visgi jau gabalas metų praslinko pro šalį... 
                        ...Niekur nedirbu, neleidžia artimi, sako, pasilsėki mėnesį, nes reikia 
                        pasas išgauti, bet ne taip lengva išgauti, nes reikia vaikščioti nuo vieno 
                        pas kitą, tai taip ir prabėgs mėnuo, nepamatysi kur prabėgo... 
                      ... Brangioji, nė jokios laimės nejaučiu gyvenime, kol taip gaunasi. Laisvė  
                       niekuo nedomina manęs, atšalęs aš nuo visko. Gal kai pagyvensiu toliau,                       gal bus įdomiau... Kad jausčiausi laimingas, pats nežinau... Tu man 
                     rašei: gimtinės neapleisi... Man į  Lietuvą važiuoti neleido, pasakė: kur nori                           gali važiuoti po Sovietų Sąjungą, bet į savo kraštą grįžti neleidžiama. 
                       ... Tai, Brangioji, tu gal ir užsigausi ant manęs, bet atleisk, atleisk man  
                      už viską...
Kas mano yra bloga padaryta, dovanoki, Brangioji, Gyvenime... 
                      ...  Visko būna...  Visokių apsirikimų...   
                      ... Bučiuoju tūkstančius kartų,
                    pasilik sveika, mano aplankyta, tariu: 
                     Sudiev, Sudiev, Sudiev...”

Ranka su laišku nukrito.

------------------------------------------------

Snigo lapais, medžių kūno dalim.  
Šešėliais medžių viršūnės  
Graibstė išbarstytas savo kūno dalis,  
O kylant paukščiams šakos  
Bandė skristi kartu.  
Plasnojo.  
Bandė įsikibti į plaukus  
Plaukiantiems garbanotiems debesims,  
Bet vis viena kasmet likdavo žiemoti.  

PAKLUSNUMAS

Po daugelio metų
Kas liko iš kaimo?
Ligota senutė
Laukymėje miško.
Įkibusi iš paskutiniųjų,
Šaknimis įsileidus į žemę,
Jau daugelį metų viena
Sena čia gyvena.
Iš šaltinio užakusio,
Kur vien varlės ir dėlės,
Vandenį geria.
Iš lėto pro avilius
Negyvenamus slenka.
Pro obelis kerpėtas,
Nevaisingus serbentus...
Laiminga savo tiesą suradusi.
Gera bloga užmiršusi,
Kaltų neieškojusi, 
Sau viską atleidusi
Ir visiems...
Vos prisilaikydama
Sėda ant suolo,
Lazda pasirėmusi,
Akių ranka nepridengusi,
Žiūri prieš saulę.
Iš saulės dygių spindulių
Plasnodamas angelas leidžiasi.
Mojuodamas (modamas?)
Tiesiai nuo vieškelio eina.
Tiesiai pas ją...
Keliautojas vienišas
Iš amžiaus į amžių
Tyruose laukų,
Brūzgynuos miškų,
Laukymėse miško,
Namuos apleistuos
Beieškantis veiksmo,
Gyvenimo būtojo,
Mirusio suvis.
Mirė kartu miškai ir laukai.
Ir namai visai jau sugriuvo.

Aš dabar daug atiduočiau!
Kad leistų man kas praeit 
Pusę amžiaus atgal
Keliautoju vienišu
Pro šituos namus.
Kai gyvybė alsavo,
Kai aukuruos degė 
Tkėjimas, 
         Meilė,
               Viltis!
Krykštė vaikai,
Lingavo stiklinėm akim gyvuliai,
Lojo šuo... 
Į kasdienę rutiną
Žmonės įbridę 
Stebėjo prieš saulę,
Akį primerkę,
Nuo vieškelio einant
Keliautoją veinišą.
Spindintį. 

Aš dabar daug atiduočiau!
Kad leistų man kas sugrįžt.
Pusę amžiaus atgal.
Bet... tyli laikas.
Negirdi mano maldos,
Negirdi šauksmo bepročio.
Bėga per pievą
Šešėliai pilki debesų.
Nepavyt jų.
Rasotu taku 
Iš ryto brendu 
Prikeldamas prarastą laiką.
Numarintam miške,
Kur brūzgynai ir guoliai šernų.
Mirusiam kaime, 
Kur žolė virš galvos.
Dabar ant didžiausios kalvos,
Aukščiausioj pušy,
Sėdžiu perkoštas vėjo.
Skrendu...
Tyruose virš laukų,
Namų, miškų ir kelių,
Elektros stulpų,
Tvorų, kapų, akmenų...
Spalvų: rudų ir žalių,
Juodų, mėlynų...
Tarp alsavimo
Žemės - Dangaus,
Nejausdamas laiko ribos,
Nupūtęs praeities dulkes,
Numirusias sielas gaivinęs,
Vizijas piešęs,
Išbraidęs miško gelmes
Saulėtą rudenio dieną... 

Pusę amžiaus atgal,
Jeigu būčiau praėjęs pro šalį keliautoju vienišu,
Būčiau pamatęs  GYVENIMO MEILĘ!!!
Tiesiai prieš saulę
Ant suolo sėdinčią,
Žilą galvą pakreipusią...
Laimingą.
Klusniai atidavusią 
Sielą - dangaus pakaruoklio burnai pražiotai,
Ir kūną - žemei skenduolei, alsuojančiai rūku.

-------------------------------------------------

Buvo vasara - juokės saulutė.
Buvo draugės, - ai.
O dabar viena eini, sustoji.
Tarsi pavargus ar nuliūdai?

 

 

                                                                                                                 1997 – 1998 

Siela. "Gėlės užsimerkia". Vilnius, Šv. Kotrynos bažnyčia, 2011 m. rugsėjo 16 d.

Komentarai