Pradžia / Radikaliai
 

Apie linksmuosius bepročius ir Priešžmogį

Lietuvos skaitytojui dar mažokai pažįstamas rusų mistikas, vizionierius, rašytojas, kultūrologas Arkadijus Rovneris (g. 1940 m. Odesoje). Vertėjai Daliai Krasauskaitei maloniai leidus, publikuosime kai kuriuos jo tekstus. Taip pat - šviesaus atminimo filosofo, mistiko prof. Algio Uždavinio straipsnį apie A.Rovnerį.

Algis Uždavinys, Arkadij Rovner
2012 m. Gegužės 18 d., 12:03
Skaityta: 588 k.
Be pavadinimo. Onos Gaidamavičiūtės nuotr.
Be pavadinimo. Onos Gaidamavičiūtės nuotr.
Rašytojo Arkadijaus Rovnerio kūriniai nėra viso labo „grožinė literatūra“, grindžiama subjektyvia autoriaus fantazija, išmone bei estetiniu žaidimu. Nepaisant sąmoningo siekio išvengti dvasinį polėkį varžančios formalios žanrinės klasifikacijos, A.Rovnerio eseistiką galėtume pavadinti „išminties literatūra“, kurios tikslas yra ne tik atitinkamos poetikos priemonėmis perteikti filosofinius apmąstymus, bet ir slapčia ar atvirai formuoti dvasinio gyvenimo strategiją bei taktiką. Šiuo požiūriu, rašytojas pirmiausia yra dvasinis keliautojas, lyg magiškojo teatro akrobatas, šokantis ant kalavijo ašmenų – tarp teiginio ir neiginio, būties ir nebūties, budros ir sapno, šventumo ir paikos šventvagystės.
 
Juokdamasis iš pasaulio ir kartu atskleisdamas jo vidinį tragizmą, absurdą bei menkystę, autorius ne tik be gailesčio ironizuoja, tačiau ir skleidžia ypatingą bodhisatvišką malonę, kurią maskuoja sarkastiškas juodasis humoras. Sumaniai manipuliuodamas paradoksais, A.Rovneris estetinio-literatūrinio diskurso lygmeniu elgiasi kaip Mula Nasredinas – Artimųjų Rytų folkloro personažas, tapęs sufijų padavimų herojumi. Tai triksteriui, arba „dieviškajam apgavikui“, būdinga nuostata, kurią įkūnija senovės hetitų dievas Telepinas (ant dešinės kojos apsiavęs kairės kojos batą ir atvirkščiai), apsukrusis helėnų Hermis (išminčių, vagių bei raštininkų patronas, o kartu – sielų vedlys ir angelas, tarpininkaujantis tarp Dangaus ir Žemės), kai kurie sufizmo, daoizmo ir dzenbudizmo mokytojai.
 
Šiuo požiūriu A.Rovneris atlieka nenuspėjamo ir negailestingo dvasios mokytojo vaidmenį, nes jo akibrokštai yra alogiški „malonės smūgiai“, skirti sustabarėjusioms pasaulio suvokimo nuostatoms išklibinti ir atlikti transformacijos darbą. Paties rašytojo žodžiais tariant, veiksmingumą ne visada lemia loginis nuoseklumas, nes vidinė dvasinė tikrovė pranoksta diskursyvų mąstymą. Dievybė yra visur ir niekur: kiekvienas reiškinys arba daiktas gali tapti vartais į anapusybę, nors neišmanėlis regi tik akliną uždangą ir negali suvokti, kad pasaulis yra kupinas dieviškumo. Ambivalentiškas būties pobūdis neleidžia sukurti vienareikšmių receptų: kas vienam nuodas, kitam – vaistas.  Dogma, koncepcija, teorija gali atlikti alcheminę funkciją ir kartu būti kliuviniu, spąstais, išpuoselėta nesąmone. Todėl A.Rovneris paradoksalios poetinės kalbos priemonėmis mėgina apčiuopti apofatinį (nenusakomą, suvokimą ir kalbą pranokstantį) tikrovės pagrindą – tą visa apimančią Pleromą, kuri yra antbūtiškas būties ir mąstymo šaltinis. Jį atskleisti gali tik dvasinis nušvitimas, kurio neįmanoma išmokyti, perteikti kitam, suplanuoti, ir netgi rišliai apibūdinti. Iš čia kyla simbolių kalba ir žaismingas siurrealizmas, iš dalies slepiantis šiuolaikinės civilizacijos kritiką bei susirūpinimą jos nepaliaujama degradacija.
 
Šiame kontekste išminčiaus strategija yra ne tiek donkichotiškas idealizmas ar romantizmas (nes menama dorybė ir naivumas ne visada pasiteisina), bet tamsos ir šviesos priešpriešą pranokstanti „šventoji beprotybė“, slepianti integralią dvasinę išmintį. Majos pasaulis įveikiamas pačios majos priemonėmis, todėl nenuostabu, kad neišmanėliams išminčiai atrodo esą kvailiai. Malamatais vadinami Chorasano sufijai kadaise sąmoningai šokiravo visuomenę, apsimesdami idiotais ir piktžodžiaujančiais bedieviais. Šitaip jie atsikratydavo nesubrendusių sekėjų, galinčių diskredituoti ezoterizmą. Dauguma šio pasaulio žmonių apskritai dar yra netapę tikraisiais žmonėmis, todėl visuomenes ir valstybes valdo „pusžmogiai“. Savo išoriniu pavidalu malamatas yra žmonijos beprotybės veidrodis, parodijuojantis jos lengvatikystę ir išjuokiantis veidmainišką padorumą. Keliaudamas su pranašu Chidru (nemirtinguoju sufijų vedliu), Mozė negalėjo suvokti jo veiksmų logikos. Chidras matė paslėptą priežasčių-pasekmių seką, todėl elgėsi paradoksaliai, už gėrį atsimokėdamas blogiu – prakiurdydamas juos priglaudusių žmonių laive skylę arba užmušdamas „niekuo nekaltą“ jaunikaitį. Išoriniam įstatymui paklūstantis Mozė piktinosi tokiais Chidro veiksmais, nes nesugebėjo suvokti jų giluminės prasmės ir matė tik betarpišką pažodinį amoralumą. Šis Koranu grindžiamas pasakojimas yra daugelio sufijų paradigma, teigianti, kad dieviškųjų slėpinių pasaulis nepaklūsta žmogiškosioms taisyklėms.
 
A.Rovnerio kūryboje apstu autobiografinių elementų – aliuzijų į XX a. 7-ojo dešimtmečio Rusijos realijas ir gyvenimą Amerikoje. Jos šmaikščios, pamokančios, juokingos ir liūdnos – parodančios, jog gyvenimas yra apžavais operuojančios majos teatras. Asmeninės problemos jame tampa universaliais archetipiniais kryžiažodžiais: religijos, tikėjimai, civilizacijų kaita, kultūrų modeliai, stereotipai, iliuzijos – visa tai yra apmąstymams skirta medžiaga. A.Rovneris pakyla virš jos, netampa apgailėtinų konvencijų vergu, todėl gali atlikti mago-demiurgo funkciją, tarsi iš paukščio skrydžio stebėdamas dieviškąją komediją, kuri kartu yra tragedija. Šis intriguojantis vaizduotės ir save mylinčio proto vaidinimas galiausiai ištirpsta stebuklingos niekumos miglose, tačiau tik tam, kad vėl išnirtų iš pirmapradžio chaoso vandenų ir tęstųsi be pabaigos. Todėl „linksmiesiems bepročiams“ nėra priežasčių nusiminimui ir liūdesiui.
 
Prof. Algis Uždavinys
 
***
 
Aštuoni etiudai apie priešžmogį
 
1.Etiudas apie priešžmogį
 
Priešžmogis (rus. недочеловек) – kadaise šis žodis buvo žmogaus prakeiksmas, šiandien – jo viltis.
 
Tegu tūkstančiais kelių subėga pas priešžmogį driežai ir tarantulai. Tegu tarp jų būna vis daugiau priešiškumo ir nelygybės. O kol kas: prasčiokai – apačioje, prasčiokai – viršuje, prasčiokai – viduryje.
 
Keičiasi kartos, ir kiekviena nauja parodo tik naują menkystės lygį, nuleisdama vystymosi kartelę vis žemiau, žemiau, ir atverdama begalybės minuso metaforą.
 
Priešžmogis – tai žmogaus dalis. Tai koja (strampas) arba nugara (kupra), arba pilvas. Bet jūs ne žmonės, jūs – gemalai, taip ir netapę žmonėmis. Jūs ir ne žvėrys, nes neturite prigimtinio žiaurumo (jau nekalbant apie tiesą ir grožį), ir jūs netinkama medžiaga žmogaus kūrybai. Tapkite priešžmogiais arba išnykite, traukitės nuo kelio.
 
Jūs nepasekėt Zaratustra, jūs nenuėjot su Gurdžijevu, kvietusiais tapti antžmogiu ir žmogumi. Kas patikės, kad priešžmogio vaizdas jus išjudins. 
 
Aš ėmiau bėgti, bet jis šoko ant manęs, įsikibo  man į juosmenį, kaklą, pečius. Mane apžergė pusnykštukis, puskurmis. Aš pasipurčiau, bet nesugebėjau jo nusimesti. Ir tada aš susimąsčiau: žmogus prisimena savo gimtinę, priešžmogis jos ilgisi, tačiau kokios jėgos pasaulyje gali jums pažadinti Didžiosios Normos ilgesį.
 
Baisu gimti kupriumi, neregiu ir kurčnebyliu. Bet jūsų lemtis kraupesnė. Didžiausia laimė jums išvis negimti, o gimus – kuo greičiau mirti.
 
Pamirškit Dievą, palikite ramybėje serafimus ir angelus, tegu antžmogis ir žmogus neaudrina jūsų vaizduotės, jums reikia keturiasdešimties tūkstančių įsikūnijimų, kad taptumėte priešžmogiais. Pakilę ant šios pakopos, jūs gausite šansą. Ir prarasit šį šansą, jei svajosit apie tobuliausius įsikūnijimus. 
 
Ypač venkite įsivaizduoti save kaip priešžmogius – tai jūsų nelemta iliuzija, miražas ir viliojimas į spąstus.
 
Priešžmogis – sutraiškyta pelė, kraujuojanti, šliaužiojanti dulkėse, apsipylusi ašaromis ir pūliais. Priešžmogis – mokytojų mokytojas, pusdievis, Didžiosios Normos įgeltas širdin. Jis – tobuliausias iš galimų šių dienų įsikūnijimų.
 
Jūsų mintys įkalintos jūsų kalėjime ir negali judėti mintims skirtose sferose. Išsilaisvinti jūs negalite, nes esate sąlygojami aplinkybių – savo sapno. Ar padės bepročiams paprasti patarimai: neskandinti valties vis nauju kroviniu, iškrauti ją, ieškoti švarių vandenų?
 
2.Priešžmogis ir jo tarnas
 
Žmonija žlugo? Tačiau kieksyk ji tai išgyveno? Ankstesnės civilizacijos keitė viena kitą. Vystymasis tai smuko, tai kilo. Šiandien mes matom galingų griūčių grandinę ir grėsmingai artėjančią katastrofą.
 
Pirmasis griūtį pastebėjo Nyčė, kuris pareiškė: Dievas mirė. Žmogus liko vienas pats su savimi ir panašiais į save. Jis stvėrėsi kaip atsvaros antžmogio idėjos, ir regimose aukštybėse priešžmogiams nušvito naujas tikslas. Tai nebuvo abstrakti idėja. P. Uspenskis atkreipė dėmesį, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą žemėje ėmė rastis antžmogių grupelių. Tačiau karas jas išblaškė ir sustabdė beatsiveriančią perspektyvą išeiti žmonijai į naujas plotmes. 
 
Antrasis griūtį užfiksavo Gurdžijevas, kuris pareiškė: mirė žmogus. Liko priešžmogis, jo pavadintas idiotu. Bet priešžmogiai, pasak Gurdžijevo, toliau atlieka savo funkciją – gamina substanciją, būtiną kosmosui. Anksčiau jie tai darė magiškais ritualais, atliekamais pašvęstųjų, o dabar tą substanciją jie gamina neapsakomų aukų ir kančių kaina. Priešžmogis miega: sapne jis gimsta, sapne gyvena ir miršta. Gurdžijevui žmogus – suteikianti atsvarą idėja. 
 
Aš kalbu apie trečią griūtį: tarpukariu išnyko priešžmogis, palikęs Žemėje pseudožmogių civilizaciją. Priešžmogis gyvena nerimastingai, nejausdamas pasitenkinimo, neišlaikydamas pusiausvyros. Jo perspektyva – tapti žmogumi, tai yra pasiekti tradicinį balansą arba žūti. Pseudožmogis gyvena kaip lavonas, kaip vilkolakis, jis tikrai neprabus. Priešžmogis ir jo tarnas – štai pradžia būsimos civilizacijos, išeitis iš šiuolaikinio priešgyvenimio aklavietės. 
 
Aukščiausia jūsų paskirtis – tarnauti priešžmogiui. Tapkite nešikais ir sodininkais, valytojomis ir virėjomis, mašininkėmis ir šoferiais, meilužiais, meilužėmis, švelniomis priešžmogių motinomis ir rūpestingais tėvais. Jums tai – trumpiausias kelias į tobulybę ir šlovę.
 
Kantas pasakė: žmogus – ne priemonė, o tikslas. O aš tvirtinu: “žmogus” – priemonė,  be to, niekam tikusi. Jis kosmoso, Žemės, rasės, šeimos, kaimynų, vaikų ir meilužių priemonė. Virtęs sąmoninga priešžmogio tapsmo priemone, jis gauna unikalaus likimo šansą. O jūs – “tikslai” ir “savitiksliai”, jūsų kelias – būti menkystomis ir supūti gyviems. Šalin iš kelio!
 
Žmogus – tarnas. Tarnas – tai skamba išdidžiai. Civilizacija žuvo, kai neliko tarnų.
 
3.Etiudas apie tėvą
 
Liaukitės beprasmiškai kartoję išmoktus žodžius, skirtus Aukščiausiajam, vadinę jį tėvu, šaukęsi jo karalystės.
 
Nemokėdami užsiropšti ant kalvos, ką gi jūs sapaliojate apie Aukščiausiąją Viršūnę. Nebeapsimetinėkite ir neapgaudinėkite savęs. Išmokite būti kuklūs.
 
O jeigu tas, kurį jūs vadinate Dievu, yra tuštuma ar tamsa, ar bedugnė, ar niekas, ar viskas, ar chaosas, ar pasityčiojimas, ar siaubas, ar neviltis? O jeigu “Jis” išvis neturi pavidalo ir vardo, arba jūs neįstengiate jų suvokti? O jeigu “Jis” išvis negali jums apsireikšti? O jeigu “Jo” išvis nėra? Liaukitės tuščiai svajoję, jūsų vaizduotė tik paliudija jūsų menkystę.
 
Net jeigu “Jis” ir “yra”, jūs turit tiek pat pamato vadinti jį tėvu, kiek benamis šuo laikyti tėvu Liudviką XIV. Prieš ieškodami giminystės ryšių su Dzeusu, pirma išlįskit iš mėšlo.
 
Homero herojai ir pusdieviai buvo dievų vaikai ir įpėdiniai. Kaipgi jūs nebūdami herojai, “Jo” išrinktieji, visi kartu staiga tapote Aukščiausiojo sūnumis ir dukromis. Vadinasi, kuo žemiau jūs puolate, tuo aukščiau kyla jūsų giminė, o žemiausio iš žemiausių gimdytojas pasirodo besąs Aukščiausiasis.
 
Kodėl jūs vadinate Jį savo tėvu? Manote, kad Jis jus pagimdė? Kad Jis jumis rūpinasi? Tačiau ne Jis jus pagimdė, jūs patys sukūrėte save tokius, kokie esate. Neprimeskite niekam  savo menkystės.
 
Vargšeliai, ką jūs darysite, jeigu iš jūsų atims jūsų miražus? Ir vis dėlto aš noriu atitraukti jūsų nevalingą žvilgsnį nuo Viršūnės, tada galbūt kai kurie išdrįs užsikabaroti ant artimiausios kalvos.
 
Jūs galite pamėgti gėlę ar medį, tačiau juokingas ir absurdiškas jūsų tvirtinimas, kad jūs mylite Jį. Jūs negalite pamilti to, kas yra anapus laiko, erdvės, grožio, bjaurumo, žiaurumo, anapus viso to, kas jums pažįstama.
 
Nesišaukite Jo karalystės, nes jūs nežinote, kokia ji. Toje ugnyje jūs sudegsite kaip šakalėlis laužo liepsnoje. Kreipkitės į artimiausiąjį ir įveikite artimiausią kliūtį. O dar geriau: nieko nebandykite nugalėti, toliau maudykitės nieke.
 
4.Etiudas apie rašančius prasčiokus
 
Rašantys prasčiokai – štai maras, štai cholera, štai mūsų amžiaus AIDS. Štai jūsų duobkasiai, štai jūsų Tėvas, jūsų Sūnus ir jūsų Šventoji Dvasia. Jiems turite melstis. 
 
Rašantys prasčiokai – kur bėgti nuo jų šmėklos, jų nuodų? Jie pasiekia jus garsintuvais gatvėse, televizoriais butuose, laikraščių nuoplėšomis – kampe. Kur plyšiai, kuriuose būtų galima nuo jų pasislėpti? Šiandien ir plyšiuose nebėra kuo kvėpuoti.
 
Jie žino, ko jūs bijote labiausiai: jūs bijote pamatyti save tokius, kokie esate. Tai gąsdina jus labiau už pačią mirtį.
 
Jūs netikite nei  Dievo, nei velniu, nei morale, nei amoralumu. Jūs, kuriems toli netgi iki priešžmogių, laikote save žmonėmis ir kalbate apie žmonių teises. Atsikvošėkite! Kokias teises turi biokompiuteriai, vykdantys jiems nurodytą programą. Pasakykite: kas jūsų gyvenimo, jūsų mirties šeimininkas?
 
Matantys nesakė jums to, ką dabar sakau jums aš. Jie gailėjo arba niekino jus. Jie mąstė: geriau jums būti numirėliais negu pusgyviais – numirėliams negėda. Bet aš sakau jums: jūs neturite vilties. 
 
Neturi vilties ateities kartos. Jos neišsikapanos. Joms nebus pasiųstas mesijas. Jos negims. Tuo rūpinasi jūsų duobkasiai, jūsų šiukšlių valytojai, jūsų juokdariai ir dievai – rašantys prasčiokai. Melskitės jiems: Tėve mūsų, kuris esi danguje. Jie jūsų demiurgai!
 
5.Etiudas apie autorių
 
Jūs paklausite manęs: kas tu, drįstantis  taip su mumis kalbėti?
 
Jūs tarsite: kaip tu drįsti?
 
Jūs sušuksite: čiupk jį!
 
Jūs susižvelgsite: kuoktelėjęs.
 
Jūs pasišaipysite: naujas Izraelio pranašas.
 
Jūs nusivaipysite: pompastiškas svaičiojimas!
 
Jūs nusižiovausite: pamaiva.
 
Jūs pasipiktinsite: šventvagis!
 
Jūs pamanysite: tai ne apie mane, o apie juos.
 
Jūs įsižeisite: o tu kas toks?
 
Aš atsakysiu: aš tas, kuris išdrįso.
 
Tas, kuris atėmė iš jums paskutinį ramstį.
 
Tas, kuris užtvėrė visus kelius einantiems.
 
Tas, kuris išsklaidė miražus gyvenantiems miražais.
 
Tas, kuris apdrabstė purvais jūsų mažąjį “aš” ir jūsų didįjį”Aš”.
 
Tas, kuris atėmė Dievą iš judėjo, nieką iš budisto, Dao – iš daosisto.
 
Ir dar daugiau – tas, kuris atėmė mahatmas iš teosofų, “daktarą” – iš antroposofų, “savęs prisiminimą” – iš ketvirtakelininkų, “čia ir dabar” iš krišnamurtininkų, “vicharą” – iš ramana macharišininkų, Radžnešą iš Radžnešo, don Chuaną – iš Kastanedos.
 
Matantis regi, o aklas įvardija – ir tarp jų praraja. 
 
Būdraujantis būdrauja, o miegantis sapnuoja – tarp jų bedugnė.
 
Esantis esti, o negimęs – trūnija, ko dėl jo jaudintis!
 
Čia negalima padėti, o galima tik juoktis ir verkti.
 
Jūs paklausite. Jūs tarsite. Jūs sušuksite. Jūs susižvelgsite. Jūs nusisuksite. Jūs pirstelėsite. Jūs pasipiktinsite. Jūs nusižiovausite. Jūs įsižeisite.
 
6.Teigiamas centras
 
Kurgi teigiamas viso to centras? – paklausite jūs manęs.
 
Centras – tai eilinio dvasinio nuopuolio konstatacija, mūsų laikų vertybių ir programų neigimas.
 
Centras – tai herojiškų ir aristokratiškų pradų atgaivinimas, radikalios nelygybės ugdymas.
 
Centras – ne individualizmas, o pasiaukojama deindividualizacija, paverčianti homunkulą priešžmogiu, priešžmogį – šventuoju, filosofu ar menininku. Centras – antindividualizmas.
 
Teigiamas centras – tai dėmesio sutelkimas į artimiausią kelio atkarpą. (Iš tikrųjų keliauninkas turi tam tikru metu matyti ir valandos kelią, ir dienos kelią, ir tolimą viršūnę, ir – kokio nors kelio nereikalingumą, nes viskas jau yra).
 
Centras – tai pasaulio tikėjimų ir jų kalbų ambivalentiškumo suvokimas. Niekas neatmetama – nei bedievystė, nei daugdievystė, nei viendievystė, nei Šventoji Šunjata. Fiksuojamas tik nuopolio mastas.
 
Centras – tai įvairių tikėjimo sistemų įveikimas, jų neneigiant ir neatmetant – realaus dalyvavimo kosmoso gyvenime parametrų nustatymas.
 
Pagaliau centras – tai naujo universalaus mito ir tradicijos kalbos sukūrimas.
 
7.Ideali santvarka
 
Kiekvienos visuomenės gyvenime ateina periodas, kai ji visas jėgos sutelkia į susinaikinimą. Tokia šiandien yra pasaulio būklė. Iš pradžių jis prarado savo vertybes ir kriterijus. Paskui jis nusmukdė žemiausias klases. Paskui jis įžengė į audringą pasaulinių karų ir revoliucijų laikotarpį. Dėl to kristalas suiro ir pasklido daugybė ydų. Šiandien visuomenė skatina tik visišką pasinėrimą į mechaniškos veiklos sapną ir visišką susitapatinimą su juo. Šiandien nėra erdvės, kur galėtum pasišalinti ir laisvai reflektuoti. Šiandien nesigailima priešžmogio.
 
Yra įvairių pasaulėjautos modusų, būdingų įvairioms civilizacijoms. Yra gyvenimo pilnatvės ir įsitvirtinimo šiame pasaulyje godulys ir troškimas (Homeras, Renesansas, Nyčė). Yra persisotinimo modusas ir siekis transcenduoti šį pasaulį (budizmas, platonizmas, krikščionybė). Yra šių dviejų nuostatų derinys: kelias per egzaltaciją į transcendenciją (Vagneris, Bodleras, Mesianas). Ir yra monotoniško bespalvio stabilumo (ne gyvenimo ir ne mirties) modusas, kai apsauginis instinktas sukausto tauriausią gyvenimą, o ydingas gyvenimas nekliudomas išsikeroja, užimdamas visą erdvę.
 
Visuomenės tikslas visada būdavo jos priešakyje, išorėje. Pačių tobuliausių visuomenių tikslas buvo sukurti elitinę kultūrą ir sukurti jos kūrėjus – antžmogius. Remdamasi šia kultūra ir šiais žmonėmis, visuomenė peržengdavo savo ribas, išeidavo į kitas erdves. Per šias grandis buvo įgyvendinamas žmogaus ryšys su kosmosu. Kai tokių ryšių nėra, visuomenė supūva ir žlunga.
 
Šiuolaikinė visuomenė naikina žmones, sugebančius įgyvendinti šias idėjas ir vertybes. Mokslas galutinai susikompromitavo. Politika ir ideologija dar mažiau sugeba valdyti gyvenimą. Visuomenės tikslai neperžengia jos ribų. Maksimumas pasitenkinimo maksimumui žmonių arba maksimumas tobulumo minimumui žmonių – štai alternatyva, kurią šiuolaikinė visuomenė pasirinko visiškai aiškiai. Šis pasirinkimas tapo jai nuosprendžiu. 
 
Nyčė pamatė civilizacijos aklavietę, tačiau naujas amžius suardė kristalą ir kartu su juo – aklavietės idėją. Dėl to mes paprasčiausiai ne aklavietėje, bet pleištu įvaryti į materiją, o tai daro neįmanomą atsitraukimą ir apėjimą.
 
“Kokia ideali santvarka?” – paklausė Solono. Jis atsakė: “Kam?”
 
8.Globaliniai magai
 
Išlindę iš žemės, jie šiandien valdo žemę. Jie užgrobė ją nejučia ir laiko nelaisvėje. Tai jie šamanų dėka valdo šiandien pasaulį. Jie mano, kad jie nepažeidžiami.
 
Antžmogis pasikliauja pačiu savimi, priešžmogiui nėra kuo pasikliauti. Tačiau jo jau nebeveikia globalinė hipnozė. Jis jau pradeda iš jos išsivaduoti. Ištrūkti iš jos jis gali tik tapęs žmogumi.
 
Nelygybė išryškina kiekvieno silpnąsias ir stipriąsias puses ir iškelia vystymosi idėją. Lygybė sulygina visus pagal vieną dirbtinai sumažintą matą.
 
Senovės žmonės vadino antžmogį pneumatiku, žmogų – psichiku, priešžmogį – somatiku, o žemiau už pastarąjį nebuvo nieko. Priešžmogis – pereinamasis istorinis personažas, aklai besistengiantis prilygti žmogui. Jis – žmogaus tėvas ir laiptelis į jį. Homunkulas niekada niekuo kitu tapti negali.
 
“Priešžmogiai, tik priešžmogiai” – kur jie dabar? Yra keturiasdešimt tūkstančių rūšių pseudožmogių ir tik vienas iš jų neaiškiai ilgisi priešžmogio.
 
Antžmogis perėjo tiltą. Priešžmogis priėjo prie tilto. Pseudožmogis turi tapti plyta jo arkoje.
 
Niujorkas
 
1986 m.
Komentarai