Pradžia / Radikaliai
 

Rasabasa „2.“ – tarp melancholijos ir energijos

Antrasis grupės „Rasabasa“ EP (minialbumas) „2.“ ne tik nenuvils jos ištikimų gerbėjų, bet suteiks džiaugsmo ir tik dabar atradusiems skaidrią, švelnią ir tuo pačiu daug jėgos turinčią muziką.

Mindaugas Kaktavičius
2012 m. Gegužės 10 d., 09:11
Skaityta: 440 k.
Rasabasa „2.“ – tarp melancholijos ir energijos
Kaip ir pirmajame EP „1.“, šiame – keturios dainos: „Arrows“ (dar vienas hitas, kaip ir, pvz., „She“, „Train“), „Tapelota“, „Engine“ ir „Benett“. Ką galėtų reikšti paslaptingoji „Tapelota“, belieka spėlioti. Panašu, kad „Rasabasa“ jau kuria savąją mitologiją, kokią turi, sakykime, grupė „Cocteau Twins“. Šios grupės muzika – geriausias pavyzdys, norint apibūdinti „Rasabasa“ kūrybą tiems, kurie dar jos negirdėjo. Ethereal rock, plaukiantis švelnus melodingas teigiamos energijos srautas...
 
Nors „Arrows“ yra tikras šedevras, atkreipčiau dėmesį į paskutiniąją „2.“ dainą – nuostabiąją „Benett“. Iš pradžių švelniai užliūliuojanti Rasos Bubulytės vokalo melancholija maždaug 1:33 min. papildoma stipria ritmine grupe – negailestingi būgnų garsai išryškina „Rasabasa“ dvylypumą: buvimą tarp dviejų pradų, yab / yum, in / yang
 
„Rasabasa“ – grupė, sugebanti kurti hitus, būti lyriška, melancholiška, žaisminga, pateikti siurprizų. Vienintelis, mano pajauta, „trūkumas“ – pernelyg trumpos, tarsi neišbaigtos dainos. Tiesa, šis „priekaištas“ – nerimtas, nes EP turi savo reikalavimus, o koncertuose (beje, šiandien, gegužės 10 dieną – „2.“ pristatymas „Lofte“, kartu su grupe „Kamanių Šilelis“) „Rasabasa“ improvizuoja ilgiau. Nuo savęs linkėčiau šiai puikiai, lietuvišką muziką keičiančiai (ir jau pakeitusiai) grupei atsiduoti ilgesnėms postrokinėms improvizacijoms, kurios išties gali tapti dar viena „Rasabasa“ stiprybe. 
 
Smagu, kad laikomasi „grafiko“ – kasmet bent po minialbumą: 2010 m. išėjo puikus debiutas – pilnas albumas „Rasabasa“, po metų ir dviejų – atitinkamai EP‘ai „1.“ ir „2.“ LTV laidoje „Labas rytas“ Rasa Bubulytė žiūrovams tarsi pažadėjo, jog gal dar šiemet pasirodys antrasis ilgagrojis albumas, tad, neabejoju, su šia grupe nuobodžiauti niekada neteks. 
 
Išvada: „Rasabasa“ užima stiprias pozicijas nišoje, kuri Lietuvoje beveik neužpildyta (nelaikyčiau puikių muzikančių Alinos Orlovos, Jurgos Šeduikytės, Migloko konkurentėmis, jos pasuko kiek kita kryptimi), tad – sėkmės, basom keliaujant per rasas!
 
 
Rasa Bubulytė. Asmeninio archyvo nuotr. 
Komentarai